*Aprašymas atnaujintas ir pritaikytas lietuviškai knygos versijai, kuri jau yra išleista
Štai, beveik po mėnesio pertraukos, rašau naują aprašymą knygos, apie kurią pranešiau, jog skaitau, irgi kažkur prieš mėnesį...
Visi puikiai žinote šį autorių. Galbūt sužinojote jį šio blogo dėka, o gal skaitėte lietuviškas knygas "Aliaskos beieškant" bei "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Tiesą sakant nesvarbu kaip sužinojote apie šį autorių. Noriu pristatyti jums dar vieną jo knygą, kuri po ilgų laukimo mėnesių buvo išleista ir Lietuvoje.
Kūrinys yra apie paauglį Kventiną, kuria skaičiavo dienas iki mokyklos baigimo.Jo draugai nekantraudami laukė visų abiturientų malonumų, kaip kad išleistuvių šokių vakaras arba pačios išleistuvės, po kurių prasidėtų naujas, dar nepatirtas gyvenimas. Deja, Kventinas buvo visai kitoks vaikinas. Kol jo draugai ieškojo sau porų į išleistuvių vakarėlį, vaikinas svajojo bent apie trumpą pokalbį su savo kaimyne Margo, kuri vaikystėje buvo ir jo draugė. Taip išėjo, jog nuo vieno įvykio jie nebebendravo, o ir aplinkos sąlygos, skirtingi draugai, nesujungė jų kelių.Kventino noras išsipildė. Pati Margo jį susirado prašydama pagalbos. Mergina buvo tik sužinojusi apie savo vaikino neištikimybę bei keletą kitų išdavysčių. Žinoma, Kventinas neatsisakė padėti. Jiedu visą naktį praleido kartu, aplankydami įvairiausias vietas, į kurias, jie, tiesą sakant, neturėjo teisės įžengti... Po tos nakties Kventinas manė, jog nuo šiol jis vėl bus Margo draugas. Deja, taip neatsitiko. Margo dingo ir niekas nežinojo kur ji...
Tai labai intriguojanti istorija su nenuspėjamais įvykiais. Nors parašiau net dvi pastraipas, kurios gali pasirodyti, jog atspindėjo visą knygą, nebijokite, taip nėra. Tiesiog norėjau jus privesti prie svarbiausios knygos dalies - Margo dingimo.
Pagrindinis veikėjas Kventinas man pasirodė labai jautrus, draugiškas ir rūpestingas žmogus. Jis rūpinosi ne tik savimi, bet ir kitais, visada atsižvelgdavo į kitų norus. Kai sužinojo apie Margo dingimą ir išgirdo iš jos tėvų, jog tai ne pirmas kartas, vaikinas laikėsi savo įsitikinimų, jog Margo norėjo, kad būtent jis ją surastų. Juk vis dėlto ji paliko užuominų, skirtų būtent jam. Tai vedė Quentin link tikslo visą laiką. Ir ne tik tai. Vaikinas labai norėjo sužinoti, ar tikrai jie būtų tapę draugais, tikėjosi jog galbūt kartu eis į išleistuvių šokius.
Margo, kitaip nei Kventinas, bent jau kūrinio pradžioje man tikrai paliko nekokį įspūdį. Trys epitetai, kurie puikiai tinka ją apibūdinti: savanaudė, egoistė ir pasaulio bamba. Tai jau yra. Nors pamažu įpusėjus skaityti knygą pažinau kitą jos pusę, buvo paaiškinta daugybė jos veiksmų ir poelgių. Bet džiaugiuosi, kad autorius padarė šiuos du pagrindinius veikėjus tokius skirtingus. Taip juk dar įdomiau. Dabar, kai praėjo daugiau nei metai nuo tos dienos, kai pabaigiau šį kūirnį, šiek tiek spėjau pakeisti savo nuomonę apie Margo, kuri dabar mane tiesiog žavi. Jos asmenybė labai išraiškinga, stipri ir charizmatiška, kiekvienam reikėtų pasimokyti tokios vidinės stiprybės, nors, aišku, anksčiau minėtieji charakterio bruožai gerokai gadina jos paveikslą.
Knyga yra apie jaunystės malonumus, pramogas ir linksmybes. Ji primena Amerikietiškų filmų apie paauglius mišinį. Nors skaičiau knygą anglų kalba, tikrai nebuvo sunku skaityti, nes, kaip jau minėjau, šis autorius rašo būtent jaunimui. Net nėra teisingų žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti tokį nuostabų romaną. Tiesiog ji privaloma paskaityti ir jeigu iki šiol manėte, kad knygų pasaulis gali būti nuobodus, iš karto pakeisite nuomonę. John Green padarė genialią pradžią vien dėl to, kad kūrinio veiksmas vyksta ne vienoje erdvėje, aplinka yra kintanti. Ypač mums, gyvenantiems Anapus Atlanto, yra tikrai įdomu kuo daugiau pažinti tokią svetimą kultūrą.
Trumpai drūtai apie pavadinimą."Popieriniai miestai" ("Paper Towns"). Iš tiesų manau, kad tai idealus pavadinimas šiai knygai, puikiai ją atitinka. Net keliose vietose minimi šie du žodžiai, tad belieka tik patiems nuspręsti, ką jis iš tiesų reiškia. Viena iš tų vietų buvo tuomet, kai Quentin su Margo važinėjo visą naktį po miestą ir Margo užsiminė, koks jų miestas jai atrodė popierinis, netikras. Šis pavadinimas, kurį paminėjo Margo, buvo viena iš daugelio užuominų, skirtų jai surasti. Ir galiausiai būtent tik šis pavadinimas atvertė daugybę kortų...
Knyga yra išties romantiška, bet puikiai tinkanti ir vaikinams, nes joje pilna nuotykių, detektyvinių elementų bei berniokiškų dalykėlių. Juk pats pagrindinis veikėjas yra vaikinas! Žinoma, jį supantys draugai taip pat buvo vaikinai. Beje, be draugų pagalbos kažin ar vaikinui būtų taip pasisekę. Nesakysiu ar jis surado Margo, ar ne. Tai bus pats įdomumas. Užsiminsiu tai, jog vienu metu, kelios užuominos davė prielaidą, jog Margo nusižudė ir ji norėjo, kad Kventinas rastų jos kūną... Palieku patį įdomumą jums.Atnaujindama šį aprašymą vėl panorau paskaityti "Popierinius miestus" ir galbūt, kai bus daugiau laiko, vėl tai padarysiu. Yra nedidelis sąrašiukas knygų, kurias norėčiau dar kartą paskaityti ir ši knyga tikrai to sąrašiuko viršūnėje. Visus metus svarsčiau, kuri knyga man patiko labiau: ar "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ar "Popieriniai miestai" ir dabar jau galiu pateikti atsakymą, kad visgi "Popieriniai miestai" man paliko didesnį įspūdį, labiau pritaikytas mano charakteriui, asmenybei. Tarsi knyga būtų parašyta būtent man, nepakeisčiau tikrai nieko, nes viskas tiesiog tobula.
Šią knygą rekomenduoju John Green'o knygų gerbėjams. Taip pat tiems, kuriems patinka truputėlis detektyvo, daugybė nuotykių, paaugliškos linksmybės ir romantika, svajonės. Knygą rekomenduoju skaityti nuo 16 metų. Tai yra ne dėl to, kad vyresni paaugliai lengviau priims šią knygą ir kai kuriuos autoriaus sprendimus, kurie jaunėliams romantikams gali pasirodyti nekokie. ;)
Skaitytojų nuomonės:
Išties, John'as Green'as, kaip visada, moka nustebinti. Bet visgi pritarčiau žemiau išsakytom nuomonėm, kad ,,Popieriniai miestai", na, gal kokiais 0.01% ir nusileidžia kitoms Lietuvoje išleistoms šio autoriaus knygoms. Lyg ir nebuvo to tokio taško, kur bam ir staiga viskas iš pagrindų pasikeičia, atsiveria visai kitas pasaulis. Prie visko eita gana pamažu, neskubant. Atrodo, jau tuoj tuoj įvyks ta kulminacija, bet staiga vėl viskas nurimsta, išsilygina ir ramiai eina toliau. Pabaiga irgi nebuvo kažkokia super duper sukrečianti ar dar kas, bet visgi man nubėgo šiurpuliukai per kūną. :D Galbūt tame ir slypi John'o talentas, bent jau kalbant apie šią knygą, nieko labai įspūdingo nepadarant, vis tiek priversti širdutę plakti greičiau. :) Tad aš, gal gerai to ir nesuprasdama, pamilau ir šią knygą, kuri privertė mane susimąstyti apie kai kuriuos dalykus, ne kartą netgi balsu nusijuokti, kaip ir knygos herojams pradėti domėtis ,,popieriniais miestais". Kitiems rašytojo gerbėjams irgi patarčiau perskaityti ,,Popierinius miestus", nors gal ir nesiūlyčiau tiems, kas nori dar tik pažinti John'ą Green'ą, pirmą skaityti būtent šią knygą. :) Bet vienu ar kitu atveju perskaitę, tikrai neliksite labai jau nusivylę. Daugiau ar mažiau liksite sužavėti. Ir, gal gerai to ir patys nesuprasdami, pamilsite kaip ir aš šią knygą. Kuo toliau, tuo labiau. Kodėl, paskaitykite ir sužinosite. ;)
P.S. laukiam filmo!
Ką tik perskaičiau paskutinį sakinį ir dabar jau tikrai galiu teigti, kad John Green yra vienas iš mylimiausių mano rašytojų. Tai, kaip jis aprašo jauno žmogaus mintis, į kokį sunkiai įsivaizduojamą aplankalą įvelka paprastus gyvenimo įvykius... Tai yra kažkas neįtikėtino. Ši knyga man buvo pamokų kupina istorija, tačiau daug labiau, nei siužetas mane žavi tai, kaip autorius išdėsto ateities viziją ir svarbą, rutinos reikšmę ir norą pabėgti nuo jos. Turbūt dar ilgai mąstysiu ar man iš tiesų patinka žmogus, ar tik mano susikurtas jo paveikslas... ši istorija nekelia iš pirmo žvilgsnio reikšmingų klausimų apie žmogaus egzistenciją, tačiau klausia jauno žmogaus, kas aš esu ir kodėl taip elgiuosi? Taip pat turbūt vieni vertingiausių lobių, kuriuos aptikau skaitydama šį kūrinį, tai rašytojo aprašomi trijų draugų santykiai. Supratau, kad negalima tikėtis, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra. Tu arba juos pakenti ir galbūt netgi mėgsti tokius, kokie jie yra arba ne. Tai tik keli dalykai, kurių mane išmokė šis kūrinys. Patinka ir tai, kaip autorius pristato veikėjus, ir tai kaip realistiškai ir neretai su ironija išreiškia paauglio mintis.
Knyga, kuri padėjo kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Galbūt tai neprivers jūsų išverkti savo akių ar pasijausti, tarsi būtumėte kitame pasaulyje, bet "Popieriniai miestai" tikrai ilgam išliks asmeninėje kiekvieno atminties kortelėje ir privers pažiūrėti į savo pasaulį ir paklausti: ar jis nėra popierinis? Ar aš nesu popierinis?
Šiandien perskaičiau.
Man patiko, bet ne be proto. Gal man 'nusibodo' pasikartojantis autoriaus stilius, bet. 'Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos' ir 'Aliaskos beieškant' aš pamilau, o ši tiesiog įdomi, norėjau perskaityti, bet gal tik todėl, kad 'pažymėčiau kryžiuką'.
Tik skaičiusiems - ...
Išjaučiau juokingą, absurdišką ir viltingą kelionę automobiliu, visus tuos juokus, mąstymą. Nemanau, kad teisinga sakyti, kad, aplamai, bet kokia knyga gali nuvilti, nes, pirma, kaip ji parašyta, taip ji parašyta, arba tau tai patinka, arba ne, arba sutinki su autoriumi, arba ne... Antra, knygos nenuvilia, nes nieko nežada. Ši knyga man nieko nežadėjo ir perskaičiau ją kaip dar vieną gerą, šiltą ir kiek keistoką gero autoriaus mažą šedevrą.
Dar šis tas - tai gal ir nežymiai, bet prasčiau išversta knyga už pastarasias dvi...
