2014 m. birželio 27 d., penktadienis

R. J. Palacio "Stebuklas"

"Stebuklas" yra viena iš naujausių Lietuvoje išleistų knygų. Man ši knyga atrodo ir viena paslaptingiausių, nes prieš atsiversdama ją, nežinojau ko tikėtis, ko laukti. Tokią įtaką man padarė perskaitytas aprašymas, kuris atskleidė, kad knyga bus apie berniuką, kuris buvo kitoks nei visi.

"Stebuklas" pasakoja apie berniuką, vardu Ogastas. Šis vaikinukas ėjo 10-tuosius savo gyvenimo metus, kai pagaliau pradėjo lankyti mokyklą kaip ir jo bendraamžiai. Viso to priežastis - kitoniška jo išvaizda. Ogastas turėjo įgimtą veido traumą, dėl kurios jo veidas buvo gerokai deformuotas...

Ogastas niekada nepagalvojo apie galimybę lankyti mokyklą. Jo mama, kuri nuoširdžiai rūpinosi sūnumi, pati nusprendė jį užrašyti slapta į privačią mokyklą. Manau, kad toks jos poelgis yra labai kilnus, žinant Ogasto būklę ir tai, kaip į jį žiūri žmonės. Nenustebčiau, jei kitos mamos kur kas mieliau sutiktų su mintimi slėpti savo vaiką, o ne atvirai rodyti visuomenei.

Ogastas mokykloje jautėsi kaip nesavas. Direktoriaus dėka jis jau pažinojo kelis savo klasiokus, bet pradėjęs lankyti mokyklą, pakeitė savo nuomonę ir apie juos... Berniukui buvo nejauku stebėti vaikų veidus ypač pirmosiomis dienomis, kai jis įžengdavo į valgyklą ar kitą atviresnę vietą mokykloje. Bet Ogastui mokslai sekėsi puikiai. Nors iki to laiko jį namuose mokė mama ir jis neturėjo nei vieno kontrolinio, berniukas pasivijo bendraklasius ir kai kuriuos net aplenkė.

Mokslo metams įsibegėjums, berniukui pavyko susirasti keletą draugų, bet situacija mokykloje aštrėjo. Ogastas jautė atstumiančius vaikų žvilgsnius ir patyčias. Berniukas pamažu sugebėjo su tuo susitaikyti, nors kartais net man pačiai buvo skaudu skaityti tam tikrus penktokų išsireiškimus...

Kalbant apie veikėjų amžių, kūrinyje dominavo penktokai. Sunku patikėti, kad jau tokio amžiaus vaikai gali taip žiauriai elgtis su kitais, kad jiems gali kilti tokios mintys... Taip pat atkreipiau dėmesį ir į tai, kad jau tokio amžiaus mokinukai skirsto save į "populiariuosius" ir "atstumtuosius". Kai, rodos, tokio amžiaus vaikai turėtų gan kukliai žiūrėti į tokius dalykus ir tiesiog stengtis apsiprasti su pasikeitusiais gyvenimais.

Pavadinimas "Stebuklas" turėtų jus nuteikti teigiama linkme. Kūrinys nėra itin siaubingas ar žiaurus, kad turėtumėte bijoti jį perskaityti. Kaip tik manau, kad R. J. Palacio parašė labai šviesų ir optimistišką romaną.

Ogasto charakteris buvo tikrai komplikuotas. Berniukas per daug save nuvertino kitų vaikų atžvilgiu. Jam atrodė, kad būtent jis buvo apkalbų objektas, kad visi, net ir jo draugai, nemėgo jo ir negalėjo į jį žiūrėti.  Nors manau, kad kūrinyje jūs pastebėsite labai aiškiai, kaip vystėsi veikėjo asmenybė ir kaip jis tobulėjo visapusiškai.

Labai patiko, kad kūrinio kompozicija susidarė iš atskirų skyrių, pasakojamų atskirų žmonių. Bus tikrai ir jums įdomu patyrinėti, kaip į Ogastą žiūrėjo kiti žmonės, ne tik patys artimiausi, bet ir visiškai svetimi. Aišku, pačio Ogasto pasakojimų bus daugiausia.

Romane aptariami ir tėvų bei vaikų santykiai. Labai puikus tvirtos šeimos pavyzdys buvo būtent Ogasto šeima. Jo tėtis ir mama tvirtai gynė vaiko interesus ir stengėsi, kad vaikas jaustusi pilnavertis bet kokioje aplinkoje. Taip pat privalau užsiminti ir apie Ogasto vyresnę sesę - Oliviją. Olivija buvo itin stipri ir ryžtinga mergina, kuri turėjo savų problemų. Mergina susitaikė su mintimi, kad visas dėmesys jos šeimoje atiteko jos broliui, bet ji tam neprieštaravo, nes buvo itin kilnios širdies. Nors kartais jautė nuoskaudą, kai mama pamiršdavo ateitį į kokį renginį, kuriame dalyvavo ji pati...

Blogos šeimos pavyzdys buvo berniuko, vardu Džulianas, šeima. Aišku, su ja itin mažai susipažinsite, bet autorė labai aiškiai pabrėš, kad posūkis "obelis nuo obels netoli rieda" tinka būtent šiam atvejui. Džulianas buvo vienas iš berniukų, kurie žlugdė Ogasto gyvenimą mokykloje. Berniukas sukėlė patyčias. Kodėl - neaišku, bet pati autorė sako, kad jo mamos prieštaringa nuomonė apie Ogastą, sutapo su jos sūnaus nuomone.Tiksliau sakant - Džulianas būtent iš mamos ir perėmė tai. Vienas iš tokių pavyzdžių, kai Džuliano mama užtušavo Ogasto veidą klasės nuotraukoje ir persiuntė tokį variantą dar kelioms mamoms...

Kūrinys tikrai labai jautrus ir suvirpins ne vieno skaitytojo širdis. Man bent jau įstrigo akimirka, kai Ogastui teko pripažinti, kad jam reikėjo klausos aparato... Vaikinuko ausys ir taip buvo deformuotos, jos buvo mažesnės nei įprastai, todėl paprastas klausos aparačiukas jam net ir netiko. Vietoj to, berniukas turėjo segėti į akis krentantį įtaisą, juosiantį jo galvą. Man buvo labai gaila skaityti, kad Ogastas nenorėjo to aparato, nes ir taip jautėsi visų pastebimas, nenorėjo daugiau atkreipti dėmesio į save, norėjo būti nors kiek normaliu.... Nors ši maža istorija baigėsi gerai, kai Ogastas suprato, kad jam tikrai to aparato reikėjo...

Labai rekomenduoju šį kūrinį jautrios sielos žmonėms, kuriems aktualūs tokie dalykai. Aš bent jau akcentuoju tai, kad nereikia atkreipti dėmesio į tokius žmones, nes tokiu būdu mes darome jiems paslaugą. Todėl to linkiu ir jums. Jeigu matote, kad nepavyks būti draugais su kitokiu žmogumi, tiesiog stenkitės nekreipti per daug dėmesio į jį, elgtis kaip su sau lygiu. "Stebuklas" yra skirtas jaunesniai auditorijai. Aš asmeniškai rekomenduočiau ją skaityti iki 13 metų, kad galėtumėte pajusti tą vaikiškų knygų džiaugsmą. :)

1 komentaras:

Ruta Zalage rašė...

Laba diena, gal zinite kas turi sia knyga pardavimui? Labai dekoju is anksto!!!