2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Nicola Yoon "Everything Everything"

Nesunku pastebėti, kad knygos, susijusios su mirtinomis ligomis ar pasakojančios apie žmones, kurių verta gailėtis, traukia skaitytojus, ypač jaunimą. Kone populiariausia iš tokių temų yra vėžys, apie kurį knygų yra sukurta be galo daug ir skaitytojai pripažįsta, kad ne kartą tokios istorijos privertė nubraukti ašarą. Po daugybės tokių perskaitytų knygų man ėmė kilti klausimas, kodėl žmonės mažiau domisi kitomis baisiomis ligomis sergančiais žmonėmis? Juk pasaulyje yra tūkstančiai ligų apie kurias mes, neišmanantys apie mediciną, nieko nežinome. Samprotauju šia tema, norėdama šiek tiek suteikti užuominų apie ką yra knyga "Everything Everything", kuri parodo kiek kitokią ligoto žmogaus būseną. Privalu pabrėžti, jog žinios apie knygos išleidimą Lietuvoje jau kurį laiką sklinda internete.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „everything everything book“"Everything Everything" pasakoja apie aštuoniolikmetę merginą Madeline, kuri visą savo gyvenimą praleido namuose kartu su savo mama. Vos tik Madeline gimė, jos tėtis su merginos broliu žuvo tragiškomis aplinkybėmis ir merginos mama turėjo tik vieną paguodą - savo naujagimę. Deja, likimas nebuvo dosnus ir pagrindinei šio kūrinio veikėjai, nes jai buvo diagnozuota itin reta liga, dėl kurios mergina buvo alergiška visiškai viskam. Gražiausios jaunystės Madeline jaunystės dienos bėgo namuose, pritaikytuose būtent jai.

Madeline išmoko susigyventi su savo liga. Ji net neįsivaizdavo, koks gyvenimas slypi už namų durų, bet nesistengė kelti sau nereikalingų minčių. Ji turėjo galimybę mokytis nuotoliniu būdu, didžiausias jos pomėgis buvo knygos, kuriose ji daugiausiai sužinodavo apie tą tikrą gyvenimą. Sulaukus pilnametystės Madeline ėmė svarstyti, kad gyvenime jai kažko trūko. Kaip tik tuomet į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, o kartu su ja, žmogus, atvėręs Madeline duris į gyvenimą...

Liga, aprašyta šiame kūrinyje, yra vaizduojama labai subtiliai ir santūriai. Mažai apie rašoma apie simptomus, labiau atskleidžiamas Madeline bandymas gyventi taip, lyg nieko nebūtų. Mama buvo didžiausias jos ramstis, kuris stebėjo kiekvieną dukters judesį ir stengėsi suteikti kuo daugiau malonumų. Deja, mama nenorėjo, kad dukra priartėtų prie pavojų kupino pasaulio, todėl po ilgų kaimynystėje gyvenančio Olly ir Madeline susirašinėjimų, ji neleido savo dukrai su juo susitikti. Šiam reikalui sutvarkyti autorė Nicola Yoon sukūrė dar vieną veikėją - Carla, kuri buvo Madeline slaugytoja ir draugė. Ši moteris ir padėjo Madeline slapta susitikti su Olly, kai visas kūrinio įdomumas ir prasidėjo. Deja, bet slapstymaisi dažniausiai baigiasi blogai...

Užsiminsiu, kad Madeline su Olly kartu patirs ir išgyvens daugybę akimirkų. Man labai patiko šių veikėjų bendravimas, nes Olly net neparodė gailesčio merginai, jam labiau rūpėjo ją apsaugoti nuo pavojų. Patiko, kad jiems nereikėjo to ypatingo prisipažinimo apie jausmus, kaip būdinga eiliniams paauglių romanams. Jaunuoliai abu tą suprato ir neslėpė, nereikalavo grandiozinių prisipažinimų. Be to, mergina pati jautė savo trauką Olly, bet ji to labai nesureikšmino. Ji tiesiog šmaikštaudama žino, kad tikrai įsimylės vaikinas, bet tai bus katastrofa.  Man patiko, kad Madeline neneigė savo jausmų net pačiai sau, ji jų nesistengė užgniaužti, tiesiog leido įvykiams plaukti pasroviui.

Mane sužavėjo autorės sugebėjimas taip įtraukti į istoriją. Galima sakyti, kad kompozicine puse knyga primena Jerry Spineli "Žvaigždė", nes abejose knygose veiksmas pradžioje vyksta labai ramiai, lėtai, o vėliau įvyksta sprogimas, po kurio prasideda pats įdomumas ir net nepajunti kaip baigi skaityti. Labai suintrigavo kūrinio pabaiga. Jums neatskleidžiau net pusės esminių įvykių, nors patikėkite, visko bus daug. Juk akivaizdu, kad 18 metų namuose praleidusi mergina pradės svajoti apie ištrūkimą į laisvą, ar ne? Kūrinio pabaigoje įvykiai pasisuks visai kita linkme, kurios tikrai neįmanoma nuspėti. Likau sužavėta ir pakerėta.

“You’re not living if you’re not regretting.” Žodžiai, paimti iš knygos, labai puikiai apibūdina visą pagrindinę mintį, kurią norėjo aprašyti autorė.  Kiekvienas žmogus bijo rizikuoti, todėl leidžia nešamas minios savo rutiniškame gyvenime. Tai labai atspindi konservatorišką požiūrį, nors modernioje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai: turint tiek daug literatūrinių pavyzdžių, turėtų būti nesunku apsvarstyti savo gyvenimą ir kažką jame keisti, kad būtų galima teigti, jog tikrai gyveni. Šie žodžiai. Šioms mintims įtvirtinti taip pat rekomenduoju paklausyti ir įsigilinti į OneRepublic dainą "I lived".

Vienintelis knygos trūkumas - visi paveiksliukai, diagramos, tvarkaraščiai ir visa kita, ką įmanoma praleisti. Galbūt tai tik dar labiau intriguotų skaitytojus, kad visgi kažkas naujo, bet iš tikrųjų tai čia tik nereikalingi specialieji efektai. Juk knyga parašyta ne vaikams, kuriems patinka tokios knygos kaip "Prietrankos dienoraštis". Knyga yra skirta rimtomis temomis besidomintiems paaugliams.

Pagaliau galima teigti, kad abu pagrindiniai veikėjai yra subrendę. Dažniausiai knygose paaugliams galima rasti variantų, kai tik vienas kuris nors veikėjas būna patyręs gyvenime, o šį kartą taip buvo abiems. Nesuklyskite, nesakau, kad abu jaunuoliai mąsto ir elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės, bet man patiko veikėjų požiūris į gyvenimą. Ir Olly, ir Madeline turėjo savų problemų, bet jas sprendė pasitelkdami protą, o ne jausmus, kas yra labai būdinga. Didelis pliusas už tai!

Gerai pamąsčius manau, kad knyga sulauktų didelio susidomėjimo ir populiarumo. Pasirinkta tema yra labai netradicinė, o pasiekus antrąją knygos pusę jau sunku suvokti, ko dar nebuvo knygoje ir ko dar galima tikėtis.  Tokios knygos turėtų sulaukti daugiausiai pagyrų, nes esu tikra, kad rašant jas, autoriams, turintiems galvose konkrečius planus, labai sunku neatskleisti įvykių taip, kad būtų įmanoma nuspėti kūrinio pabaigą. Nicolla Yoon tai padaryti pavyko.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Patricia Schroder "Mėtinės padūkėlės"

2015 metais nemažai laiko skyriau knygoms, kurias jau buvau skaičiusi anksčiau, bet panorau tai padaryti dar kartą. Nemažai iš jų buvo mokyklai ir egzaminams rekomenduojamos knygos, nemažai buvo tokių, kurias skaičiau anglų kalba ir panorau įvertinti lietuvišką variantą, ir buvo tokių, kurias tikrai labai ilgą laiką norėjau dar kartą paskaityti. "Mėtinių padūkėlių" serija tiesiogine to žodžio prasme uždominavo 2015 metų pabaigą, nes su mielu noru krimtau šias knygas kone kasdien. Šis serijos aprašymas nebus vienas iš tų, kuriame detaliai analizuojamos serijų dalys. Išsamiai ir apibendrinančiai išdėstysiu savo nuomonę apie visas šias šešias dalis kaip vieną knygų seriją ir jos vertinimą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“"Mėtinės padūkėlės" mano vaikystėje buvo itin svarbi knygų serija, užėmusi didžiulę vietą mano širdyje. Šie šeši romanai man įsiminė iki šiol, iki šiol puikiai pamenu tam tikras neeilines skaitymo aplinkybes ir ką tuo metu galvojau apie kūrinius. 2005 metais Lietuvoje išleistas pirmasis "Mėtinių padūkėlių" romanas pavergė ne tik mano, bet ir visų mano draugių širdis vien tik todėl, kad tai buvo itin tyras, nuotykių ir paaugliškų paslapčių kupinas romanas, kurio istoriją norėjo patirti kiekviena mergaitė.

Pirmoje knygos dalyje "Mėtinės padūkėlės" skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su nuotykių ištroškusiomis geriausiomis draugėmis Emilija, Race ir Lu, bei jų didžiausiais priešais - grafaitėmis bei DŽEMAJUS vaikinais. Pamažu ima ryškėti, jog šiuos bendraamžius siejo tik neapykanta ir konkurencija, bet ir šiltesni jausmai... Taip pat būtent šioje dalyje atsirado dar viena pagrindinė veikėja - ketvirtoji mėtinių padūkėlių narė Malėja. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo ir tęsėsi net šešiuose tęsiniuose...

Knygose įvardijami laikai, kai tikra draugystė, paženklinta kraujo priesaika, vis dar egzistavo ir turėjo neįkainojamą prasmę. Laikai, kai turėti telefoną buvo prabanga, kurios pagrindinės veikėjos neturėjo ir jautė, jog vieni iš jų priešų turėjo pranašumą prieš jas šiuo atžvilgiu. Itin smagūs penktokų nuotykiai net neatitinka jų amžiaus, nes intrigų ir paaugliškų linksmybių buvo apstu kaip pas šešiolikmečius.

Nors visos 4 buvo lyg ir pagrindinės, Malėjos vaidmuo buvo ryškiausias jau nuo pat pirmos dalies: auksaplaukė gražuolė pirmoje dalyje savo įvaizdį susikūrė melagystėmis, antroje dalyje būtent ji buvo objektas, kurio ištikimybę tikrino kitos merginos, trečiojoje dalyje merginoms teko pakovoti dėl Malėjos, kurią mama vertė persikelti į kitą mokyklą. Pamažu pripažinusios savo jausmus DŽEMAJUS vaikinams, ketvirtojoje knygoje merginos nusprendė burtais įtikinti save priešingai, penktojoje dalyje svarbiausias objektas buvo karaokės konkursas, na, o paskutinėje dalyje - Emilijos kaprizai ir pagaliau atsakytas klausimas - kaip baigsis merginų istorija: ar jos ir toliau liks priešės su vaikinais DŽEMAJUS bei grafaitėmis? Galbūt viskas pasisuks kita, skaitytojams palankesne kryptimi? Visa tai sužinosite tik paskaitę visą knygų seriją, kuri, beje, labai įtraukianti, šmaikšti ir užmušanti nuobodulį

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“Skaitydama šią knygų seriją 2015 metais, kai man yra 19-a, galiu pasakyti, kad merginų draugystė iš tolo neprilygsta pavydėtinai ir neišskiriamai svajonių draugystei. Anaiptol. Įžūlioji ir vadovauti mėgstanti Emilija tarsi netinka merginų būryje, nes ji akiplėšiškai nuolatos visoms primena apie savo privilegijas ir pranašumą jų atžvilgiu. Kaip bebūtų, autorė sukūrė prieštaringai vertinamą veikėją tam, kad dar labiau padidintų kontrastą tarp merginų ir paverstų jas itin skirtingomis asmenybės. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad merginų buvo keturios, o DŽEMAJUS vaikinų trys, todėl kivirčai ir pavyduliavimai tiesiog neišvengiami - juk reikia pasidalinti vaikinais, ar ne?

Manau svarbu paminėti, kad autorė Patricia Schroder Lietuvoje yra žinoma dar ir dėl kitų kūrinių: "Geriausia draugė - kvaila višta",  "Princesė Gvendolina", "Antonijos gyvenime sumaištis" ir kitos knygos. Populiari ir lengvu rašyo stiliumi garsėjanti rašytoja nesėdi vietoje, jai nestinga įkvėpimo, nes pažvelgus į jos kūrinių skaičių originalia vokiečių kalba, ima raibuliuoti akys nuo didžiulio romanų pasirinkimo.

Sunku patikėti, kad šešias knygas sudarančią knygų seriją perskaičiau vos per savaitę laiko. Lengvas rašymo stilius, pritaikytas jaunesniai skaitytojų kategorijai, garantuoja įspūdžių kupiną laiką ir gerus prisiminimus, po kurių mergaitės galės nors kuriam laikui atitrūkti nuo socialinių tinklų pasaulio ir sužinoti, kokios ypatingos ir žavios gali būti paaugliškos istorijos apie meilę, pagardintos intrigomis, draugystėmis, paslaptimis ir nuotykiais. Buvo gera prisiminti vaikystę ir tikiuosi, kad susigundysite paskaityti!

2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Jeanne Ryan "Nerve"

Apie romaną "Nerve" sužinojau po tam tikrų paieškų, prasidėjusių po apsilankymo kino teatre. Prieš akis didžiajame ekrane pasirodė efektų ir intrigų kupinas anonsas, kuris man neleido ramiai gyventi iki akimirkos, kol ieškodama internete patvirtinau savo spėjimus - filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo dar 2012 metais. Iš karto kilo klausimas, kodėl tik kino teatre sužinojau apie šio kūrinio ekranizaciją, kai tuo tarpu apie visus filmus, kuriamus pagal itin populiarias knygas paaugliams, sužinau dar gerokai prieš pradedant jų produkciją?
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „nerve book“
Tada aš atsidūriau skaitytojų pamėgtame ir pačios dažnai naudojamame puslapyje Goodreads, kur atrasta knygos anotacija prasidėjo žodžiais "For fans of The Hunger Games", kas manęs tikrai neintrigavo ir dar prieš pradėdama skaityti knygą žinojau, kad bandysiu tai nuneigti, kaip ir su kitomis knygomis, lyginamomis su kultiniu bestseleriu. Bet apie tai vėliau. Dar vienas dalykas, į kurį atsižvelgiu rinkdamasi knygas - reitingavimas, pagal kurį skaitytojai nebuvo labai gailestingi romanui, vidutiniškai sulaukusiam varganas 3.45 žvaigždutes. Nenuostabu, kad rinkdamasi iš tūkstančių knygų anglų kalba prioritetu laikau knygas, kurios turi bent 4 žvaigždutes, bet vėlgi, romaną "Nerve" nusprendžiau paskaityti tik dėl pamatyto filmo anonso, kuris tikrai sudomino.

Viename interviu Jeanne Ryan teigia, jog mintis parašyti pirmąjį romaną "Nerve" kilo stebint dukterėčios naudojimąsi telefonu, kurį ji apibūdintų kaip klaidžiojimo tarp virtualaus ir realaus gyvenimo. Tai rašytoja susiejo su savo įspūdžiais stebint televizijos šou, ypač žmonėmis, kurių gyvenimas priklausė nuo socialinių tinklų, todėl jai šovė į galvą mintis, jog šiuos stebėjimus galima perkelti į knygą. Būtent to ir galite tikėtis, skaitydami šią knygą, nes atsidursite realybėje, kurioje materialūs aspektai ir socialiniai tinklai manipuliuoja žmonių jausmais, priverčiant elgtis taip, kaip niekada nesitikėtum iš savęs.

Romane "Nerve" pasakojama apie paauglę Vee, nuolatos gyvenančią svajonėse apie geresnį gyvenimą ir karjerą mados industrijoje. Savanoriškai dirbdama mokyklos dramos teatro užkulisiuose veikėja suvokia mėgstanti stebėti kitų neįprastus gyvenimus labiau nei savo pačios. Tokiu būdu susipažįstame su virtualios realybės žaidimu Nerve. Tūkstančiai žaidėjų, pasiryžusių pelnyti akimirką šlovės, drąsiai iššoko iš savo komforto zonos, atlikdami organizatorių paskelbtas užduotis. Išaušo diena, kai ir Vee nusprendė surizikuoti ir įrodyti sau pačiai, jog jos gyvenimas yra šio to vertas ir įdomus. Nuo tos akimirkos tarsi iš naujo prasidėjo kūrinys, tarsi iš naujo pažinome pagrindinę veikėją ir leidomės kartu su ja į nekaltus paaugliškus nuotykius.

Kiekvieną kartą stebėdama užduotis atliekančią Vee klausiau savęs "Ar aš tam pasiryžčiau?". Viduryje kavinės apsipilti vandeniu ir garsiai kartoti apie tai, kaip seksualiai jaučiuosi, viešai dainuoti serenadą, apsimesti prostitute bei daug kitų intriguojančių ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojančių užduočių. Iki tam tikros ribos tikrai nemanau, kad būčiau atsisakiusi tokių kvailysčių vien tam, kad pelnyčiau siūlomus trokštamus dalykus ar tiesiog tam, kad smagiai praleisčiau laiką ir turėčiau iš ko pasijuokti vėliau. Bet visuomet yra kabliukas, tiesa? Užduotys darėsi vis beprotiškesnės, prizai vertingesni, intrigų tik daugėjo, o galiausiai žaidimas palietė ir asmeninį Vee gyvenimą...

Vee nebuvo vienintelė svarbi veikėja romane. Kartu su ja aktyviai veikė ir pačio žaidimo organizatorių paskirtas partneris Ian, kuriam mergina neslėpė susižavėjimo nuo pat pirmų akimirkų. Istorijoje svarbų vaidmenį turėjo ir geriausias merginos draugas Tommy, padėjęs nufilmuoti pirmąsias jos užduotis, ne ką mažiau svarbi buvo ir draugė Sydney, kūrinio eigoje patekusi į nemalonią situaciją vėlgi tik žaidimo dėka. Taip sakoma, veikėjų nebuvo per daug, bet kiekvienas iš jų turėjo ypatingai svarbų ir kruopščiai apgalvotą vaidmenį.

Grįžtant prie romano palyginimo su "Bado žaidynėmis", pasikartosiu - panašumų beveik nėra. Čia tas pats, kas lyginti Hario Poterio seriją su Mėtinėmis padūkėlėmis. Vėlgi, tai nebuvo skaitytojų išsakyta mintis, tai buvo neblogai apgalvotas rinkodaristų triukas, kuris padėjo padidinti kūrinio perkamumą. Juk "Bado žaidynėse" buvo visai kita situacija, visai kiti prioritetai nei šiame, itin šiuolaikinį pasaulį pabrėžiančiame romane. Jeigu manęs paklaustų, su kuo aš lyginčiau šį kūrinį, neabejotinai įvardinčiau kiek mažokai susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią Lauren Oliver knygą "Panika", kurią vis dar rekomenduoju paskaityti.

Manau, kad "Nerve" puikiai iliustruojamas šiuolaikinis jaunimas, socialinių tinklų įtaka kasdieniniam gyvenimui ir prioritetams. Galbūt rašydama šią recenziją ir mažai tai akcentuoju, bet socialinis gyvenimas ir privedė veikėjus prie tam tikrų sprendimų, privatumo nebūvimo ir kitų neigiamų aspektų. Man buvo tikrai įdomu ir lengva skaityti romaną, puikiai suprantu, kodėl jį nusprendė ekranizuoti nepaisant visų esminių pokyčių, kurie ryškėja ir filmo anonse. Rekomenduoju paskaityti "Nerve" knygą "Panikos" gerbėjams, "Mūsų ateitis" gerbėjams ir visiems, kuriuos sudomino tas pats filmo anonsas, kuris sudomino ir mane.


2016 m. spalio 7 d., penktadienis

Holly Smale „Geek Girl. Tobulas gyvenimas“

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Geek Girl.Moksliukė" bei "Geek Girl. Netikėlis modelis", šio aprašymo patartina neskaityti

Holly Smale sukurta serija sudrebino paauglių gyvenimus ir pasakojimai apie neįtikėtinus Harietos nuotykius įsiminė ilgam. Trečioji serijos dalis vėl pažers daugybę netikėtumų ir linksmų bei romantikos kupinų nuotykių kartu su visų mylima veikėja penkiolikmete Harieta. Moksliukės serija puikiai tinka dienai, kada užklumpa tinginiukas, nes vienu prisėdimu sukrimsite kūrinį per kelias valandas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „geek girl moksliukė tobulas gyvenimas“Praėjusioje serijos dalyje "Geek Girl. Netikėlis modelis" Harieta persikėlė keliems mėnesiam į tolimąją Japoniją kur jos laukė tarptautinio modelio karjera. Palikusi kūdikio besilaukiančius tėvus bei į užsienį išsiųstą geriausią draugę, išgyvenusi išsiskyrimą su Niku, veikėja patyrė, ką iš tiesų reiškia būti modeliu Japonijoje. Deja, viskas susiklostė taip, kad Japonijoje Harieta patyrė ne vieną išdavystę, ne vieną nuoskaudą keliantį įvykį, todėl nusprendė atsisakyti modelio karjeros, bet vienas geras dalykas kūrinio pabaigoje įvyko - ji susitaikė su Niku.

Trečiojoje serijos dalyje "Moksliukė. Tobulas gyvenimas" Harietos tėvai pranešė netikėtą naujieną - Harietos tėtis gavo darbą Niujorke kur jie persikels mažiausiai šešiems mėnesiams...Visai patiko idėja - persikėlimas iš Anglijos į Ameriką. Tai man priminė visiškai atskirą seriją, nes nepamenu, kad būčiau skaičiusi kažką panašaus, kai ne pirmoje dalyje veikėjai patiria masinius pokyčius, kaip šiuo atveju išsikraustymas. Todėl visai buvau suinteresuota paskaityti ir įvertinti situaciją. Dar geriau buvo tada, kai sužinojau, kad Harietos gyvenimas Niujorke nebus geresnis ir kad mergina klydo įsivaizdavusi, jog gyvens miesto centre esančiame turtuolių dangoraižyje. Realybė nebuvo tokia žavi, o aš kaip tik tuo ir mėgavausi, juk negali ir taip tokia saldžiai romantiška serija būti dar mažiau panaši į realybę.

Nors Harieta ir buvo žinoma kaip moksliukė (ką buvau visai pamiršusi skaitydama šią dalį), mergina nėra labai sumani gyvenimiškose situacijose, kas vėlgi verčia manyti, kad ne visada manymas, jog apsiskaitęs žmogus, siekiantis aukščiausių įvertinimų mokykloje, yra gudresnis nei tas, kuris galbūt mažiau sėdi prie knygų, bet turi logišką mąstymą ir moka išsisukti iš padėties. Dėl šios priežasties manau autorė šiek tiek prasilenkė su realybe ir tas bandymas nenukrypti nuo kūrinio pavadinimo su moksliukės etikete tampa vis labiau nepavykęs ir atrodantis tarsi tai būtų priverstinis bruožas.

Knygos eigoje sužinosite kaip Harietai sekėsi pritapti naujame gyvenime anapus Atlanto, kaip klostysis jos ir Niko santykiai, sužinosite, ar tikrai baigėsi veikėjos modelio karjera. Ši dalis itin kupina paaugliškų dramų, netikėtumų ir įvairių siužeto vingių, todėl tikrai nenuobodžiausite, nors tikrai pripažįstu, kad siužete tikrai buvo neužglaistytų skylių, kurios drumstė ramybę. Kaip ir ankstesnėse dalyse džiaugiausi Holly Smale išsamiais aprašymais. Ji puikiai pavaizdavo modelio gyvenimą pirmose dalyse, puikiai aprašė Japonijos kultūrą, o šį kartą ir garsiausias Niujorko vietas, apie kurias visiems privalu žinoti.

Būtent šioje dalyje Harietai pagaliau sukanka ilgai lauktas šešioliktasis gimtadienis, o kartu su juo atėjo ir mąstymas, jog nuo šiol mergina turi elgtis savarankiškai, lyg suaugusioji. Turėsite progą stebėti, kaip ši mintis ne kartą pakišo koją pagrindinei veikėjai ir kaip sunku jai buvo išlipti iš visų užgriuvusių bėdų. Na, bet nenusiteikite neigiamai, autorė išlaikė išpuoselėtą ir visų pripažintą jaunavišką stilių, leidžiantį nusiteikti itin pozityviai ir mėgautis moksliukės paauglės nuotykiais.

Teigiamai vertinu šią paauglišką seriją skirtą galbūt šiek tiek jaunesniai auditorijai. Manau, kad tokie kūriniai nuspalvina gyvenimą ir parodo, kad Young Adults literatūrą neturi būti vien apie problemas. Kiekvienoje Moksliukės dalyje randu daugybę ir neigiamų aspektų, dažnai klausiu savęs "Kodėl aš ir vėl skaitau šią istoriją?", bet svarbiausia yra tai, kad aš vis grįžtu prie jos, o tai ir yra priežastis, kodėl rekomenduoju šį lengvą ir įtraukiantį romaną.