2017 m. spalio 20 d., penktadienis

Rūta Šepetys "Druska Jūrai"

Po dar vienos ilgos pertraukos dar viena knygos apžvalga pasiekė šio blogo "lentynas". Visus metus laukiau šios knygos, dar ilgiau laukiau galimybės ją paskaityti ir štai prireikė vieno vienintelio vakaro, kad ne tik perskaityčiau dar vieną Rūtos Šepečio bestselerį, bet ir liečiau savo mintis čia. Prisipažinsiu, ilgą laiką nerašant apžvalgų nesitikiu, jog sukursiu kažką prasmingo, priversiančio jus čiupti knygą į rankas, bet tai dar vienas kūrinys 2017 metais dėl kurio grįžau čia, į savo slaptus, bet vis dar skaitytojų nuolatos lankomus namus.

Kaip ir visų mylima "Tarp pilkų debesų" istorija, taip ir "Druska Jūrai" nuneša skaitytoją į karo laikotarpį. Šį kartą lietuviško kraujo turinti rašytoja pasirinko papasakoti mažai kam pasaulyje išvis žinomą laivo „Wilhelm Gustloff" istoriją ir keturis skirtingų tautų veikėjus, trokštančius patekti į šį pabėgelių laivą ir išsigelbėti nuo mirties. Myliu istoriją, myliu istorines knygas ir filmus, bet net ir aš nebuvau girdėjusi šio laivo istorijos ir paskaičiusi šią knygą esu laiminga, galėjusi sužinoti apie šią Baltijos jūros nelaimę. Rūta Šepetys pasirinko 1945 metus, kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą ne vokiečių naudai. Šiuo laikotarpiu lietuvaitė Joana, Lenkė Emilija bei iš tuo metu egzistavusios Rytų Prūsijos kilęs Florianas netikėtomis aplinkybėmis susitiko keliaudami link minėtojo laivo. Kartu su jais buvo ir daugiau ryškių veikėjų, bet būtent šių lūpomis buvo pasakojama istorija - kiekvienam bėgliui buvo skirti trumpi skyreliai, leidžiantys istoriją pamatyti iš įvairių perspektyvų. Ketvirtasis istorijos pasakotojas nebuvo kartu su minėtais paklydėliais, tai buvo Vokietis Alfredas, kurio "techninis" vaidmuo prilygsta šnipo paskirčiai - tarsi kitos akys skaitytojams, norintiems sužinoti kitą barikados pusę. Alfredas buvo ypatingas veikėjas, itin išsiskyrė nuo likusių trijų pasakotojų, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Nedaug žinojome apie keturių istorijos pasakotojų gyvenimus iki paliekant namus, autorė šiuo klausimu nusprendė apsiriboti, bet net ir kiekviena eilutė privertė apie tėvynės ilgesį ir namus leido labiau įsivaizduoti veikėjus ne karo ir baimės akivaizdoje - pažinti juos tokius, kokie iš tikrųjų buvo. Prisipažinsiu, pastaruosius keturis mėnesius gyvenau ne Lietuvoje, neturėjau net laiko pažiūrėti į knygų pusę, bet išgyvenau tikriausiai patį nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Deja, tų 4 mėnesių neužteko, jie prabėgo lyg kelios dienos ir aš netgi jaučiuosi lyg niekada nebūčiau to patyrusi, kai vėl grįžau į tikruosius namus. Taip, po pastarųjų įvykių nebežinau ko noriu iš gyvenimo, noriu pasistengti atrasti naujus kelius ir skaitydama šią knygą ne kartą pagaudavau save atkreipiančią dėmesį į tokias smulkmenas kaip vienos iš veikėjų meilė gandrams bei nesibaigiantis džiaugsmas pasitinkant juos grįžtančius namo po gūdžios žiemos. 1945 metais, nebūtinai karo metais, žmonės mėgavosi net menkiausiomis akimirkomis, jie iš tiesų mokėjo "sustabdyti akimirką", o dabar visi stebime tas akimirkas bėgančias pro šalį ir laukiame "geresnės" ateities nežinodami nei kas tai yra, nei ar išvis tokia bus. Ką noriu pasakyti, tai, jog skaitydama šią knygą ne kartą prisiminiau tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir meilę tėvynei - labai tikiuosi, jog tai pajusti pavyks ir jums, jog kiekvienas šioje knygoje atrasite kažką artimo sau.

Vertinant rašytojos rašymo stilių, nesunku atpažinti visų mylimą braižą, kurio dėka tarsi patys galime persikelti į veikėjų kūnus. Paskaičiusi kūrinį susiradau ne vieną užsienietišką apžvalgą ir pastebėjau, jog ne visiems patiko trumpi tekstai. Asmeniškai man jie netrukdė. Man kaip tik smagu, jog autorė su kiekvienu kūriniu mėgsta eksperimentuoti, bet tuo pačiu išlika ištikima sau, todėl jos knygos ir tampa bestseleriais pasauliniu mastu. Tam tikri knygos fragmentai būdavo tarsi trumpos, bet itin ryškios autorės užuominos apie tolimesnius įvykius ir ko galima tikėtis. Ilgą laiką prieš paimdama knygą į rankas buvau neskaičiusi jos anotacijos, bet pamažu skaitydama kūrinį prisiminiau jo esmę - laivą su tragiška lemtimi. Net jeigu 40% istorijos susiję su pasakojimu kaip veikėjai stengėsi patekti į laivą ir net jei tikiesi, kad tai ir yra kūrinio esmė - patekti į tą išsigelbėjimo laivą, bet vėliau jautiesi apgautas, nes istorija pasisuka kita kryptimi.

Šiek tiek grįžtant prie istorijos veikėjų, į galvą netikėtai šovė mintis, jog tikriausiai ne vienas skaitytojas susidarė tokį įspūdį, pagal kurį buvo gaila tik 4 pagrindinių veikėjų ir su jais keliavusių draugų. Būtent jų gyvenimai buvo šiek tiek plačiau vaizduojami, sužinojome daugiau detalių iš praeities, bet net jeigu vystoma tokia skaudi karo tematika ir ne kartą minimi mirštantys žmonės šalia mūsų herojų, jų tiesiog nėra gaila, nors jie tokie patys nekalti gyventojai kaip ir pagrindiniai. Kodėl? Įdomu pasidarė ir man, bet vėlgi viskas rišasi su autorės paprastu rašymo stiliumi. Galbūt išskirčiau tai kaip ir minusą, bet vėlgi reikia nepamiršti, jog Rūta Šepetys neišgyveno istorijos pati, ji rėmėsi kitų žmonių pasakojimais ir perteikė viską vienoje ganėtinai plonoje knygoje... Nepasakosiu daug apie visus keturis veikėjus, manau, kad patys norėsite artimiau su jais susipažinti ir susidaryti pirmus įspūdžius, bet visgi šiek tiek papasakosiu apie savo mintis apie Alfredo personažą. Tai buvo venas tų veikėjų, kurie tarsi krenta iš konteksto. Šį kartą jis parodė istoriją iš kitos pusės - iš priešo perspektyvos, nes atlikdamas kareivio pareigą laukė pakeleivių laivų uoste. Nemanykite, jog Alfredas buvo tikras blogiukas, autorė jį sukūrė kaip naivų kareivį, kuriam tiesiogine to žodžio prasme buvo išplautos smegenys. Tai yra, veikėjas buvo itin atsidavęs fiureriui, o dar labiau sau ir savo gyvenimo meilei, kuriai rašė laiškus, pasakodamas netikras istorijas apie savo netikrus žygdarbius.

Taiklios ir iš dalies ironiškos autorės pastabos karts nuo karto privertė kitaip pažvelgti į kūrinį, lyg jis būtų kur kas gyvesnis ir pilnesnis gyvybės. Taip, karo tema yra neapsakomai sunki ir mūsų kartai net neįsivaizduojama, bet kartais ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis stengiesi atrasti bent dalelę humoro jausmo, o šiuo atveju tai pripildė istoriją tikrumo. Juk visi esame optimistai, tad kodėl gi ne pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis net ir karo metu? Tikriausiai skaičiusieji drįstų abejoti mano tokiu pastebėjimu, bet aš jaučiausi kur kas labiau įsitraukusi vien dėl tų trumpų frazių, nukreipiančių mintis nuo baisios siužeto linijos.

Prisipažinsiu, šią knygą perskaičiau per vieną šeštadienio vakarą su keliomis pertraukomis. Prieš antrąją pertrauką buvau jau pasiekusi tą vietą, kurios kaip ir tikriausiai didžioji dalis skaitytojų laukė, kur viskas buvo kažkiek aprimę ir galėjai pajausti artėjančią gražią pabaigą ir vėl viskas subiro į šipulius... Daugelis pripažįsta, jog tai Europietiška Titaniko istorija, bet aš labai norėčiau, jog ypač lietuviai skaitytojai pamirštų tokį palyginimą ir susikoncentruotų ties tragiško karo tematika, o ne meilės istorija. Juk Titanike plaukė pasiturintys žmonės, trokštantys keliauti, pamatyti pasaulį. Taip, nemaža dalis buvo neturtingos klasės atstovai, bet jie buvo laisvi ir nepriklausomi, priešingai nei „Wilhelm Gustloff" keleiviai, kurie bėgo nuo mirties.

Pabaigai norėčiau paminėti kelis genialius rašytojos sprendimus, kurie iki šiol mane verčia stebėtis rašymo ypatumais ir suprasti, jog net ir dabar, kai kone kas minutę pasaulyje gimsta nauji kūriniai ir beveik kiekvienas gali save vadinti rašytoju, vis dar įmanoma atrasti tų kabliukų bei gebėjimo originaliai žaisti su kalba. Omenyje turiu knygos pavadinimą ir jo paaiškinimą kūrinyje. Manau, kad ne viena aš nuo šiol į Baltijos jūrą ar išvis bet kokią jūrą žiūrėsiu kitaip. Būtinai prisiminkite autorės metaforą ir saugokite ją širdyse, nes ši istorija liečia mūsų tautos tragediją.
Dar vienas patarimas būsimiems knygos skaitytojams: pasistenkite atrasti neryškią šios knygos sąsają su "Tarp pilkų debesų". Esu tikra, jog būsite nustebinti!

Taigi, antrą kartą metuose apsireiškiau šiame bloge ne veltui. Labai norėjau paskaityti šią knygą, labai džiaugiuosi galėjusi tai padaryti ir tikiuosi, kad visi ištikimi šio blogo skaitytojai skaitote visas Rūtos Šepečio knygas, kurios vertos mėgstamiausių knygų sąrašo. Nesijaučiu itin maloniai taip pozityviai vertindama istoriją, nes visgi ji gimė dėl mūsų tautą ir visą Europą palietusios tragedijos, nusinešusios milijonus gyvybių, bet verta prisiminti, jog apie šio laivo ir žmonių katastrofą žino ne visi, nors tikrai vertėtų. Todėl būtinai linkiu prisiminti autorės pavadinimo metaforą, vainikuojančią visą kūrinį ir kaskart atsidūrus prie jūros pagerbti aukų atminimą.

2017 m. kovo 5 d., sekmadienis

Kiera Cass „Sirena“

Net jeigu manote, kad dingau visiems laikams - klystate. Mėnesių pertrauka ir atvirai visiems prieinamas blogas gyvas - kas mėnesį čia apsilanko daugiau nei 10 000 skaitytojų, o tarp jų ir aš - karts nuo karto stebiu matomumą ir gyvavimą. Šį kartą grįžau trumpam ne tik dėl to, kad patikrinčiau jūsų domėjimąsi knygomis, bet ir dar kartą po nemenkos pertraukos aprašyčiau knygą, vertą visų dėmesio.

Kaip ir kiekvieną kartą pristatinėdama knygas šiek tiek papasakodavau ir apie jų autorius. Šį kartą tikrai to nereikia - juk tai pati Kiera Cass! Rašytoja, kurios knygų apžvalgos šiame bloge pagal peržiūras visuomet pirmauja top dešimtuke. Šis aprašymas ypatingas, knyga „Sirena“ yra būtent toji, nuo kurios rašytoja pradėjo savo karjerą, kurią vėliau vainikavo visų mylima „Atrankos“ serija.

Visada žavėjausi magišku jūros pasauliu, kuriame verda povandeninis gyvenimas bei dažnai sutinkamos mistinės būtybės, aprašytos pasakose. Ne veltui mėgstamiausia mano pasaka būtent ir yra „Undinėlė“. Tai itin plačiai visuomenėje diskutuotina istorija, verčianti susimąstyti ar tikrai derama vaikams. Galbūt dėl šios priežasties man ji tokia ir ypatinga, kodėl visos pasakos visuomet turi baigtis laimingai? Kaip bebūtų, magiškasis vandens pasaulis, artima trauka undinėlėms ir privertė mane laukti „Sirenos“ bei trokšti greičiau ją paskaityti.

 Apie „Sireną“ sužinojau po paskutiniosios „Atrankos“ dalies išleidimo ir, savaime suprantama, maniau, jog tai bus nauja rašytojos knyga, sužavėsianti tūkstančius gerbėjų. Netrukus sužinojau, jog „Sirena“ nėra nauja knyga, bet buvo nuspręsta ją naujai perleisti, atnaujinti tiek priminimą apie jos egzistavimą, tiek įvaizdį, tiek dalį siužeto. Iš tiesų šiek tiek gaila, jog tikriausiai nei mes, nei didžioji dalis „Sirenos“ skaitytojų nebūtume sužinoję apie knygą ar sulaukę jos Lietuvoje, jeigu ne  „Atranka“ - rašytojos marketingistų komanda tarsi pasinaudojo garsiosios trilogijos įtaka ir populiarumu ir nusprendė atgaivinti menkutį prisiminimą apie kitą, ne ką prastesnę, autorės knygą, kuri verta tiek pat ar netgi dar daugiau dėmesio.

Jeigu manėte, jog aprašinėjamos knygos pavadinimas reiškia pagrindinės veikėjos vardą, o knygos siužetas bus nukreiptas į undinėles - klystate, nors klaidingai pamaniau ir aš pati. Pagrindinė veikėja, 19-metė Kalen, netikėtomis aplinkybėmis tapo sirena - antgamtine būtybe, priklausančia jūrai. Šioje istorijoje buvo kelios sirenos ir visos savaip ypatingos: kiekviena mergina turėdavo atitarnauti jūrai daugybę metų tam, kad vėliau vėl taptų paprastomis merginomis. Šios sirenos turėjo ypatingą gebėjimą bendrauti su jūra, jų motina. Merginos galėjo gyventi įprastą gyvenimą žemėje, pramogauti, mokytis. Jos buvo nuostabaus grožio, nesenstančios - atrodo viskas, ko gali trokšti mergina, bet deja, jos negalėjo kalbėti šalia žmonių, nes taip galėjo išduoti savo tikrąsias sirenų būsenas. Bet istorija nebūtų tokia įdomi, jeigu ne neigiamus jausmus sukeliantis merginų įsipareigojimas - kartą per metus nuskandinti laivą su turistais ir tokiu būdu pamaitinti jūrą. Istorija ir taip atrodo intriguojanti ir įtraukianti, o ką bekalbėti apie įsisukusį romaną tarp sirenos ir žemės gyventojo?

Labai sužavėjo pačios jūros vaidmuo. Ji buvo tarsi vaizduojama tarsi blogietė, bet netrukus supranti, jog šis vaidmuo neutralus - verčiant puslapį po puslapio geriau susipažįsti su jūra ir ši pažintis sukelia daugybę vidinių prieštaravimų taip, kad net pabaigusi kūrinį negalėčiau sau tvirtai pasakyti, kaip vertinu šį vaidmenį. Net rašydama šią pastraipą daugybę kartų panaudojau žodį "vaidmuo" vien dėl to, jog jūra buvo tarsi nematoma būtybė, neturinti kūno, bet galinti stebėti aplinką, sirenų veiksmus ir mintis bei bendrauti su jomis. Buvo labai neįprasta, bet įdomu skaityti, savita personifikacijos forma pasirodė labai įtaigi.

Mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu. Intriguojanti istorija, retai knygoje aptarinėjama tokio magiško pasaulio forma ir tas jausmas, kad skaitydama kuri galvoje teorijas ir bijai, kad bent viena iš jų išsipildys - neapsakomai geras jausmas po pertraukos vėl į rankas paėmus kūrinį. Šioje knygoje Kiera Cass ypatingą dėmesį skyrė žmogiškiems jausmams ir tikrai buvo nesunku tą pajausti: itin švelniai ir įtaigiai aprašytas ryšys tarp motinos ir dukros; seserimis save vadinančių sirenų draugystė, verčianti pasiaukoti. Žmogiška meilė tarp ne visai žmogiškos poros - sirenos ir žemės vaikino - buvo aprašyta tiesiog neįtikėtinai gerai. Kiekviena judviejų praleista akimirka kartu vertė mane aikčioti ir trokšti, kad tie trumpi puslapiai niekados nesibaigtų.

Nemažai skaitytojų stengiasi lyginti „Sireną“ su garsiąja „Atrankos“ serija. Vieni sako, kad „Sirena“ paliko didesnį įspūdį, kiti priešingai teigia, jog niekas neaplenks „Atrankos“. Tikriausiai įdomi ir mano nuomonė, ar ne? Aš patarsiu paprastai - nesistenkite lyginti šių kūrinių, mėgaukitės abejomis istorijomis skirtingai - jos to vertos. Pasinerkite į du magiškus pasaulius, atsipalaiduokite ir įsijauskite į istorijas, juk jas abi parašė ta pati autorė - kam ta konkurencija? Abu kūriniai yra labai skirtingos tematikos, bet abu sužadina ypatingus jausmus, tad paskaičius kūrinį jauti šilumą ir vidinę ramybę - vertinkite rašytojos gebėjimą sukurti tokią atmosferą.

Labai rekomenduoju „Sireną“ paskaityti ne dėl to, jog ją sukūrė „Atrankos“ serijos autorė, bet dėl to, jog tai yra knyga, verta aplodismentų ir pagyrų. Juk nuo jos prasidėjo Kiera Cass rašytojos karjera, galbūt jei ne ši knyga, ji nebūtų sukūrusi ir „Atrankos“. Kaip bebūtų, rekomenduoju „Sireną“ vertinti kaip individualų kūrinį ir pamiršti ją supančias detales - linkiu nepamiršti tikro pasimėgavimo knygos suteikiamais jausmais, o ši knyga būtent tai ir daro - paliečia kiekvieno skaitytojo širdį.

2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Nicola Yoon "Everything Everything"

Nesunku pastebėti, kad knygos, susijusios su mirtinomis ligomis ar pasakojančios apie žmones, kurių verta gailėtis, traukia skaitytojus, ypač jaunimą. Kone populiariausia iš tokių temų yra vėžys, apie kurį knygų yra sukurta be galo daug ir skaitytojai pripažįsta, kad ne kartą tokios istorijos privertė nubraukti ašarą. Po daugybės tokių perskaitytų knygų man ėmė kilti klausimas, kodėl žmonės mažiau domisi kitomis baisiomis ligomis sergančiais žmonėmis? Juk pasaulyje yra tūkstančiai ligų apie kurias mes, neišmanantys apie mediciną, nieko nežinome. Samprotauju šia tema, norėdama šiek tiek suteikti užuominų apie ką yra knyga "Everything Everything", kuri parodo kiek kitokią ligoto žmogaus būseną. Privalu pabrėžti, jog žinios apie knygos išleidimą Lietuvoje jau kurį laiką sklinda internete.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „everything everything book“"Everything Everything" pasakoja apie aštuoniolikmetę merginą Madeline, kuri visą savo gyvenimą praleido namuose kartu su savo mama. Vos tik Madeline gimė, jos tėtis su merginos broliu žuvo tragiškomis aplinkybėmis ir merginos mama turėjo tik vieną paguodą - savo naujagimę. Deja, likimas nebuvo dosnus ir pagrindinei šio kūrinio veikėjai, nes jai buvo diagnozuota itin reta liga, dėl kurios mergina buvo alergiška visiškai viskam. Gražiausios jaunystės Madeline jaunystės dienos bėgo namuose, pritaikytuose būtent jai.

Madeline išmoko susigyventi su savo liga. Ji net neįsivaizdavo, koks gyvenimas slypi už namų durų, bet nesistengė kelti sau nereikalingų minčių. Ji turėjo galimybę mokytis nuotoliniu būdu, didžiausias jos pomėgis buvo knygos, kuriose ji daugiausiai sužinodavo apie tą tikrą gyvenimą. Sulaukus pilnametystės Madeline ėmė svarstyti, kad gyvenime jai kažko trūko. Kaip tik tuomet į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, o kartu su ja, žmogus, atvėręs Madeline duris į gyvenimą...

Liga, aprašyta šiame kūrinyje, yra vaizduojama labai subtiliai ir santūriai. Mažai apie rašoma apie simptomus, labiau atskleidžiamas Madeline bandymas gyventi taip, lyg nieko nebūtų. Mama buvo didžiausias jos ramstis, kuris stebėjo kiekvieną dukters judesį ir stengėsi suteikti kuo daugiau malonumų. Deja, mama nenorėjo, kad dukra priartėtų prie pavojų kupino pasaulio, todėl po ilgų kaimynystėje gyvenančio Olly ir Madeline susirašinėjimų, ji neleido savo dukrai su juo susitikti. Šiam reikalui sutvarkyti autorė Nicola Yoon sukūrė dar vieną veikėją - Carla, kuri buvo Madeline slaugytoja ir draugė. Ši moteris ir padėjo Madeline slapta susitikti su Olly, kai visas kūrinio įdomumas ir prasidėjo. Deja, bet slapstymaisi dažniausiai baigiasi blogai...

Užsiminsiu, kad Madeline su Olly kartu patirs ir išgyvens daugybę akimirkų. Man labai patiko šių veikėjų bendravimas, nes Olly net neparodė gailesčio merginai, jam labiau rūpėjo ją apsaugoti nuo pavojų. Patiko, kad jiems nereikėjo to ypatingo prisipažinimo apie jausmus, kaip būdinga eiliniams paauglių romanams. Jaunuoliai abu tą suprato ir neslėpė, nereikalavo grandiozinių prisipažinimų. Be to, mergina pati jautė savo trauką Olly, bet ji to labai nesureikšmino. Ji tiesiog šmaikštaudama žino, kad tikrai įsimylės vaikinas, bet tai bus katastrofa.  Man patiko, kad Madeline neneigė savo jausmų net pačiai sau, ji jų nesistengė užgniaužti, tiesiog leido įvykiams plaukti pasroviui.

Mane sužavėjo autorės sugebėjimas taip įtraukti į istoriją. Galima sakyti, kad kompozicine puse knyga primena Jerry Spineli "Žvaigždė", nes abejose knygose veiksmas pradžioje vyksta labai ramiai, lėtai, o vėliau įvyksta sprogimas, po kurio prasideda pats įdomumas ir net nepajunti kaip baigi skaityti. Labai suintrigavo kūrinio pabaiga. Jums neatskleidžiau net pusės esminių įvykių, nors patikėkite, visko bus daug. Juk akivaizdu, kad 18 metų namuose praleidusi mergina pradės svajoti apie ištrūkimą į laisvą, ar ne? Kūrinio pabaigoje įvykiai pasisuks visai kita linkme, kurios tikrai neįmanoma nuspėti. Likau sužavėta ir pakerėta.

“You’re not living if you’re not regretting.” Žodžiai, paimti iš knygos, labai puikiai apibūdina visą pagrindinę mintį, kurią norėjo aprašyti autorė.  Kiekvienas žmogus bijo rizikuoti, todėl leidžia nešamas minios savo rutiniškame gyvenime. Tai labai atspindi konservatorišką požiūrį, nors modernioje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai: turint tiek daug literatūrinių pavyzdžių, turėtų būti nesunku apsvarstyti savo gyvenimą ir kažką jame keisti, kad būtų galima teigti, jog tikrai gyveni. Šie žodžiai. Šioms mintims įtvirtinti taip pat rekomenduoju paklausyti ir įsigilinti į OneRepublic dainą "I lived".

Vienintelis knygos trūkumas - visi paveiksliukai, diagramos, tvarkaraščiai ir visa kita, ką įmanoma praleisti. Galbūt tai tik dar labiau intriguotų skaitytojus, kad visgi kažkas naujo, bet iš tikrųjų tai čia tik nereikalingi specialieji efektai. Juk knyga parašyta ne vaikams, kuriems patinka tokios knygos kaip "Prietrankos dienoraštis". Knyga yra skirta rimtomis temomis besidomintiems paaugliams.

Pagaliau galima teigti, kad abu pagrindiniai veikėjai yra subrendę. Dažniausiai knygose paaugliams galima rasti variantų, kai tik vienas kuris nors veikėjas būna patyręs gyvenime, o šį kartą taip buvo abiems. Nesuklyskite, nesakau, kad abu jaunuoliai mąsto ir elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės, bet man patiko veikėjų požiūris į gyvenimą. Ir Olly, ir Madeline turėjo savų problemų, bet jas sprendė pasitelkdami protą, o ne jausmus, kas yra labai būdinga. Didelis pliusas už tai!

Gerai pamąsčius manau, kad knyga sulauktų didelio susidomėjimo ir populiarumo. Pasirinkta tema yra labai netradicinė, o pasiekus antrąją knygos pusę jau sunku suvokti, ko dar nebuvo knygoje ir ko dar galima tikėtis.  Tokios knygos turėtų sulaukti daugiausiai pagyrų, nes esu tikra, kad rašant jas, autoriams, turintiems galvose konkrečius planus, labai sunku neatskleisti įvykių taip, kad būtų įmanoma nuspėti kūrinio pabaigą. Nicolla Yoon tai padaryti pavyko.

2016 m. spalio 22 d., šeštadienis

Patricia Schroder "Mėtinės padūkėlės"

2015 metais nemažai laiko skyriau knygoms, kurias jau buvau skaičiusi anksčiau, bet panorau tai padaryti dar kartą. Nemažai iš jų buvo mokyklai ir egzaminams rekomenduojamos knygos, nemažai buvo tokių, kurias skaičiau anglų kalba ir panorau įvertinti lietuvišką variantą, ir buvo tokių, kurias tikrai labai ilgą laiką norėjau dar kartą paskaityti. "Mėtinių padūkėlių" serija tiesiogine to žodžio prasme uždominavo 2015 metų pabaigą, nes su mielu noru krimtau šias knygas kone kasdien. Šis serijos aprašymas nebus vienas iš tų, kuriame detaliai analizuojamos serijų dalys. Išsamiai ir apibendrinančiai išdėstysiu savo nuomonę apie visas šias šešias dalis kaip vieną knygų seriją ir jos vertinimą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“"Mėtinės padūkėlės" mano vaikystėje buvo itin svarbi knygų serija, užėmusi didžiulę vietą mano širdyje. Šie šeši romanai man įsiminė iki šiol, iki šiol puikiai pamenu tam tikras neeilines skaitymo aplinkybes ir ką tuo metu galvojau apie kūrinius. 2005 metais Lietuvoje išleistas pirmasis "Mėtinių padūkėlių" romanas pavergė ne tik mano, bet ir visų mano draugių širdis vien tik todėl, kad tai buvo itin tyras, nuotykių ir paaugliškų paslapčių kupinas romanas, kurio istoriją norėjo patirti kiekviena mergaitė.

Pirmoje knygos dalyje "Mėtinės padūkėlės" skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su nuotykių ištroškusiomis geriausiomis draugėmis Emilija, Race ir Lu, bei jų didžiausiais priešais - grafaitėmis bei DŽEMAJUS vaikinais. Pamažu ima ryškėti, jog šiuos bendraamžius siejo tik neapykanta ir konkurencija, bet ir šiltesni jausmai... Taip pat būtent šioje dalyje atsirado dar viena pagrindinė veikėja - ketvirtoji mėtinių padūkėlių narė Malėja. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo ir tęsėsi net šešiuose tęsiniuose...

Knygose įvardijami laikai, kai tikra draugystė, paženklinta kraujo priesaika, vis dar egzistavo ir turėjo neįkainojamą prasmę. Laikai, kai turėti telefoną buvo prabanga, kurios pagrindinės veikėjos neturėjo ir jautė, jog vieni iš jų priešų turėjo pranašumą prieš jas šiuo atžvilgiu. Itin smagūs penktokų nuotykiai net neatitinka jų amžiaus, nes intrigų ir paaugliškų linksmybių buvo apstu kaip pas šešiolikmečius.

Nors visos 4 buvo lyg ir pagrindinės, Malėjos vaidmuo buvo ryškiausias jau nuo pat pirmos dalies: auksaplaukė gražuolė pirmoje dalyje savo įvaizdį susikūrė melagystėmis, antroje dalyje būtent ji buvo objektas, kurio ištikimybę tikrino kitos merginos, trečiojoje dalyje merginoms teko pakovoti dėl Malėjos, kurią mama vertė persikelti į kitą mokyklą. Pamažu pripažinusios savo jausmus DŽEMAJUS vaikinams, ketvirtojoje knygoje merginos nusprendė burtais įtikinti save priešingai, penktojoje dalyje svarbiausias objektas buvo karaokės konkursas, na, o paskutinėje dalyje - Emilijos kaprizai ir pagaliau atsakytas klausimas - kaip baigsis merginų istorija: ar jos ir toliau liks priešės su vaikinais DŽEMAJUS bei grafaitėmis? Galbūt viskas pasisuks kita, skaitytojams palankesne kryptimi? Visa tai sužinosite tik paskaitę visą knygų seriją, kuri, beje, labai įtraukianti, šmaikšti ir užmušanti nuobodulį

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „mėtinės padūkėlės“Skaitydama šią knygų seriją 2015 metais, kai man yra 19-a, galiu pasakyti, kad merginų draugystė iš tolo neprilygsta pavydėtinai ir neišskiriamai svajonių draugystei. Anaiptol. Įžūlioji ir vadovauti mėgstanti Emilija tarsi netinka merginų būryje, nes ji akiplėšiškai nuolatos visoms primena apie savo privilegijas ir pranašumą jų atžvilgiu. Kaip bebūtų, autorė sukūrė prieštaringai vertinamą veikėją tam, kad dar labiau padidintų kontrastą tarp merginų ir paverstų jas itin skirtingomis asmenybės. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad merginų buvo keturios, o DŽEMAJUS vaikinų trys, todėl kivirčai ir pavyduliavimai tiesiog neišvengiami - juk reikia pasidalinti vaikinais, ar ne?

Manau svarbu paminėti, kad autorė Patricia Schroder Lietuvoje yra žinoma dar ir dėl kitų kūrinių: "Geriausia draugė - kvaila višta",  "Princesė Gvendolina", "Antonijos gyvenime sumaištis" ir kitos knygos. Populiari ir lengvu rašyo stiliumi garsėjanti rašytoja nesėdi vietoje, jai nestinga įkvėpimo, nes pažvelgus į jos kūrinių skaičių originalia vokiečių kalba, ima raibuliuoti akys nuo didžiulio romanų pasirinkimo.

Sunku patikėti, kad šešias knygas sudarančią knygų seriją perskaičiau vos per savaitę laiko. Lengvas rašymo stilius, pritaikytas jaunesniai skaitytojų kategorijai, garantuoja įspūdžių kupiną laiką ir gerus prisiminimus, po kurių mergaitės galės nors kuriam laikui atitrūkti nuo socialinių tinklų pasaulio ir sužinoti, kokios ypatingos ir žavios gali būti paaugliškos istorijos apie meilę, pagardintos intrigomis, draugystėmis, paslaptimis ir nuotykiais. Buvo gera prisiminti vaikystę ir tikiuosi, kad susigundysite paskaityti!

2016 m. spalio 14 d., penktadienis

Jeanne Ryan "Nerve"

Apie romaną "Nerve" sužinojau po tam tikrų paieškų, prasidėjusių po apsilankymo kino teatre. Prieš akis didžiajame ekrane pasirodė efektų ir intrigų kupinas anonsas, kuris man neleido ramiai gyventi iki akimirkos, kol ieškodama internete patvirtinau savo spėjimus - filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo dar 2012 metais. Iš karto kilo klausimas, kodėl tik kino teatre sužinojau apie šio kūrinio ekranizaciją, kai tuo tarpu apie visus filmus, kuriamus pagal itin populiarias knygas paaugliams, sužinau dar gerokai prieš pradedant jų produkciją?
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „nerve book“
Tada aš atsidūriau skaitytojų pamėgtame ir pačios dažnai naudojamame puslapyje Goodreads, kur atrasta knygos anotacija prasidėjo žodžiais "For fans of The Hunger Games", kas manęs tikrai neintrigavo ir dar prieš pradėdama skaityti knygą žinojau, kad bandysiu tai nuneigti, kaip ir su kitomis knygomis, lyginamomis su kultiniu bestseleriu. Bet apie tai vėliau. Dar vienas dalykas, į kurį atsižvelgiu rinkdamasi knygas - reitingavimas, pagal kurį skaitytojai nebuvo labai gailestingi romanui, vidutiniškai sulaukusiam varganas 3.45 žvaigždutes. Nenuostabu, kad rinkdamasi iš tūkstančių knygų anglų kalba prioritetu laikau knygas, kurios turi bent 4 žvaigždutes, bet vėlgi, romaną "Nerve" nusprendžiau paskaityti tik dėl pamatyto filmo anonso, kuris tikrai sudomino.

Viename interviu Jeanne Ryan teigia, jog mintis parašyti pirmąjį romaną "Nerve" kilo stebint dukterėčios naudojimąsi telefonu, kurį ji apibūdintų kaip klaidžiojimo tarp virtualaus ir realaus gyvenimo. Tai rašytoja susiejo su savo įspūdžiais stebint televizijos šou, ypač žmonėmis, kurių gyvenimas priklausė nuo socialinių tinklų, todėl jai šovė į galvą mintis, jog šiuos stebėjimus galima perkelti į knygą. Būtent to ir galite tikėtis, skaitydami šią knygą, nes atsidursite realybėje, kurioje materialūs aspektai ir socialiniai tinklai manipuliuoja žmonių jausmais, priverčiant elgtis taip, kaip niekada nesitikėtum iš savęs.

Romane "Nerve" pasakojama apie paauglę Vee, nuolatos gyvenančią svajonėse apie geresnį gyvenimą ir karjerą mados industrijoje. Savanoriškai dirbdama mokyklos dramos teatro užkulisiuose veikėja suvokia mėgstanti stebėti kitų neįprastus gyvenimus labiau nei savo pačios. Tokiu būdu susipažįstame su virtualios realybės žaidimu Nerve. Tūkstančiai žaidėjų, pasiryžusių pelnyti akimirką šlovės, drąsiai iššoko iš savo komforto zonos, atlikdami organizatorių paskelbtas užduotis. Išaušo diena, kai ir Vee nusprendė surizikuoti ir įrodyti sau pačiai, jog jos gyvenimas yra šio to vertas ir įdomus. Nuo tos akimirkos tarsi iš naujo prasidėjo kūrinys, tarsi iš naujo pažinome pagrindinę veikėją ir leidomės kartu su ja į nekaltus paaugliškus nuotykius.

Kiekvieną kartą stebėdama užduotis atliekančią Vee klausiau savęs "Ar aš tam pasiryžčiau?". Viduryje kavinės apsipilti vandeniu ir garsiai kartoti apie tai, kaip seksualiai jaučiuosi, viešai dainuoti serenadą, apsimesti prostitute bei daug kitų intriguojančių ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojančių užduočių. Iki tam tikros ribos tikrai nemanau, kad būčiau atsisakiusi tokių kvailysčių vien tam, kad pelnyčiau siūlomus trokštamus dalykus ar tiesiog tam, kad smagiai praleisčiau laiką ir turėčiau iš ko pasijuokti vėliau. Bet visuomet yra kabliukas, tiesa? Užduotys darėsi vis beprotiškesnės, prizai vertingesni, intrigų tik daugėjo, o galiausiai žaidimas palietė ir asmeninį Vee gyvenimą...

Vee nebuvo vienintelė svarbi veikėja romane. Kartu su ja aktyviai veikė ir pačio žaidimo organizatorių paskirtas partneris Ian, kuriam mergina neslėpė susižavėjimo nuo pat pirmų akimirkų. Istorijoje svarbų vaidmenį turėjo ir geriausias merginos draugas Tommy, padėjęs nufilmuoti pirmąsias jos užduotis, ne ką mažiau svarbi buvo ir draugė Sydney, kūrinio eigoje patekusi į nemalonią situaciją vėlgi tik žaidimo dėka. Taip sakoma, veikėjų nebuvo per daug, bet kiekvienas iš jų turėjo ypatingai svarbų ir kruopščiai apgalvotą vaidmenį.

Grįžtant prie romano palyginimo su "Bado žaidynėmis", pasikartosiu - panašumų beveik nėra. Čia tas pats, kas lyginti Hario Poterio seriją su Mėtinėmis padūkėlėmis. Vėlgi, tai nebuvo skaitytojų išsakyta mintis, tai buvo neblogai apgalvotas rinkodaristų triukas, kuris padėjo padidinti kūrinio perkamumą. Juk "Bado žaidynėse" buvo visai kita situacija, visai kiti prioritetai nei šiame, itin šiuolaikinį pasaulį pabrėžiančiame romane. Jeigu manęs paklaustų, su kuo aš lyginčiau šį kūrinį, neabejotinai įvardinčiau kiek mažokai susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią Lauren Oliver knygą "Panika", kurią vis dar rekomenduoju paskaityti.

Manau, kad "Nerve" puikiai iliustruojamas šiuolaikinis jaunimas, socialinių tinklų įtaka kasdieniniam gyvenimui ir prioritetams. Galbūt rašydama šią recenziją ir mažai tai akcentuoju, bet socialinis gyvenimas ir privedė veikėjus prie tam tikrų sprendimų, privatumo nebūvimo ir kitų neigiamų aspektų. Man buvo tikrai įdomu ir lengva skaityti romaną, puikiai suprantu, kodėl jį nusprendė ekranizuoti nepaisant visų esminių pokyčių, kurie ryškėja ir filmo anonse. Rekomenduoju paskaityti "Nerve" knygą "Panikos" gerbėjams, "Mūsų ateitis" gerbėjams ir visiems, kuriuos sudomino tas pats filmo anonsas, kuris sudomino ir mane.


2016 m. spalio 7 d., penktadienis

Holly Smale „Geek Girl. Tobulas gyvenimas“

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Geek Girl.Moksliukė" bei "Geek Girl. Netikėlis modelis", šio aprašymo patartina neskaityti

Holly Smale sukurta serija sudrebino paauglių gyvenimus ir pasakojimai apie neįtikėtinus Harietos nuotykius įsiminė ilgam. Trečioji serijos dalis vėl pažers daugybę netikėtumų ir linksmų bei romantikos kupinų nuotykių kartu su visų mylima veikėja penkiolikmete Harieta. Moksliukės serija puikiai tinka dienai, kada užklumpa tinginiukas, nes vienu prisėdimu sukrimsite kūrinį per kelias valandas.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „geek girl moksliukė tobulas gyvenimas“Praėjusioje serijos dalyje "Geek Girl. Netikėlis modelis" Harieta persikėlė keliems mėnesiam į tolimąją Japoniją kur jos laukė tarptautinio modelio karjera. Palikusi kūdikio besilaukiančius tėvus bei į užsienį išsiųstą geriausią draugę, išgyvenusi išsiskyrimą su Niku, veikėja patyrė, ką iš tiesų reiškia būti modeliu Japonijoje. Deja, viskas susiklostė taip, kad Japonijoje Harieta patyrė ne vieną išdavystę, ne vieną nuoskaudą keliantį įvykį, todėl nusprendė atsisakyti modelio karjeros, bet vienas geras dalykas kūrinio pabaigoje įvyko - ji susitaikė su Niku.

Trečiojoje serijos dalyje "Moksliukė. Tobulas gyvenimas" Harietos tėvai pranešė netikėtą naujieną - Harietos tėtis gavo darbą Niujorke kur jie persikels mažiausiai šešiems mėnesiams...Visai patiko idėja - persikėlimas iš Anglijos į Ameriką. Tai man priminė visiškai atskirą seriją, nes nepamenu, kad būčiau skaičiusi kažką panašaus, kai ne pirmoje dalyje veikėjai patiria masinius pokyčius, kaip šiuo atveju išsikraustymas. Todėl visai buvau suinteresuota paskaityti ir įvertinti situaciją. Dar geriau buvo tada, kai sužinojau, kad Harietos gyvenimas Niujorke nebus geresnis ir kad mergina klydo įsivaizdavusi, jog gyvens miesto centre esančiame turtuolių dangoraižyje. Realybė nebuvo tokia žavi, o aš kaip tik tuo ir mėgavausi, juk negali ir taip tokia saldžiai romantiška serija būti dar mažiau panaši į realybę.

Nors Harieta ir buvo žinoma kaip moksliukė (ką buvau visai pamiršusi skaitydama šią dalį), mergina nėra labai sumani gyvenimiškose situacijose, kas vėlgi verčia manyti, kad ne visada manymas, jog apsiskaitęs žmogus, siekiantis aukščiausių įvertinimų mokykloje, yra gudresnis nei tas, kuris galbūt mažiau sėdi prie knygų, bet turi logišką mąstymą ir moka išsisukti iš padėties. Dėl šios priežasties manau autorė šiek tiek prasilenkė su realybe ir tas bandymas nenukrypti nuo kūrinio pavadinimo su moksliukės etikete tampa vis labiau nepavykęs ir atrodantis tarsi tai būtų priverstinis bruožas.

Knygos eigoje sužinosite kaip Harietai sekėsi pritapti naujame gyvenime anapus Atlanto, kaip klostysis jos ir Niko santykiai, sužinosite, ar tikrai baigėsi veikėjos modelio karjera. Ši dalis itin kupina paaugliškų dramų, netikėtumų ir įvairių siužeto vingių, todėl tikrai nenuobodžiausite, nors tikrai pripažįstu, kad siužete tikrai buvo neužglaistytų skylių, kurios drumstė ramybę. Kaip ir ankstesnėse dalyse džiaugiausi Holly Smale išsamiais aprašymais. Ji puikiai pavaizdavo modelio gyvenimą pirmose dalyse, puikiai aprašė Japonijos kultūrą, o šį kartą ir garsiausias Niujorko vietas, apie kurias visiems privalu žinoti.

Būtent šioje dalyje Harietai pagaliau sukanka ilgai lauktas šešioliktasis gimtadienis, o kartu su juo atėjo ir mąstymas, jog nuo šiol mergina turi elgtis savarankiškai, lyg suaugusioji. Turėsite progą stebėti, kaip ši mintis ne kartą pakišo koją pagrindinei veikėjai ir kaip sunku jai buvo išlipti iš visų užgriuvusių bėdų. Na, bet nenusiteikite neigiamai, autorė išlaikė išpuoselėtą ir visų pripažintą jaunavišką stilių, leidžiantį nusiteikti itin pozityviai ir mėgautis moksliukės paauglės nuotykiais.

Teigiamai vertinu šią paauglišką seriją skirtą galbūt šiek tiek jaunesniai auditorijai. Manau, kad tokie kūriniai nuspalvina gyvenimą ir parodo, kad Young Adults literatūrą neturi būti vien apie problemas. Kiekvienoje Moksliukės dalyje randu daugybę ir neigiamų aspektų, dažnai klausiu savęs "Kodėl aš ir vėl skaitau šią istoriją?", bet svarbiausia yra tai, kad aš vis grįžtu prie jos, o tai ir yra priežastis, kodėl rekomenduoju šį lengvą ir įtraukiantį romaną.

2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Marieke Nijkam "This is where it ends"

Per 54 minutes mes spėjame pažiūrėti mylimo serialo seriją, spėjame pareiti namo iš mokyklos, spėjame vos įsijungti internetą ir laikas prabėga nepastebimai. Per 54 minutes buvo nužudyti 39 Amerikos valstijos mokiniai. "This is where it ends" yra išgalvota istorija su netikrais veikėjais, bet tiesa, slypinti kūrinyje, primena pasauliui apie Amerikos tragediją, paliečiančią valstybę, nes nuo 2013 metų daugiau nei 200 mokyklų patyrė katastrofą, kurios metu buvo sušaudyti tūkstančiai nekaltų vaikų...

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „this is where it ends book“Nors rašytoja Marieke Nijkamp gimė ir gyvena Olandijoje, jos debiutinis romanas "This is where it ends" paliečia šalį anapus Atlanto vandenyno, Nuo vaikystės save knygų graužike laikanti moteris susidomėjo mokyklų šaudymo tematika ne dėl nuolatos žiniasklaidoje pateikiamų faktų, bet norėdama suprasti, kaip iš tiesų jautėsi žmonės, išgyvenę tokią katastrofą - dėl šios priežasties moters galvoje gimė keturi veikėjai, keturi šio romano pasakotai, kurių lūpomis buvo atskleista ne tik 54 minutes trūkusi istorija, bet ir tai, kas slypėjo kur kas anksčiau.

"This is where it ends" pasakojama apie netikėtai mokslo metų pradžios proga prasidėjusį šaudymą mokykloje. Mokyklos direktorius, tradiciškai sukvietęs visus mokinius ir darbuotoją į salę savo iškilmingai kalbai net nenutuokė, kad po valandos pusė jo kolegų bus negyvi. O viso to kaltininkas nebuvo serijinis žudikas, ar įgudęs profesionalus šaudytojas - tai buvo tos pačios mokyklos mokinys, ilgai planavęs ataką. "Getting out alive is no longer the goal—not dying yet is." - buvo rašoma knygoje po to, kai norėdami pabėgti iš salės mokiniai suprato esą įkalinti joje - visos durys buvo užrakintos ir panikos riksmus pakeitė šūviai.

Kurdama šios knygos aprašymą nusprendžiau neatskleisti faktų apie pagrindinius veikėjus, nors jie, atlikdami pasakotojų vaidmenis, buvo itin svarbūs asmenys ir pačiam šaudytojui. Kūrinio eigoje greitai pajusite artumą šiems paaugliams, rašytoja puikiai atskleidė šeimyniškus ryšius, todėl tik tik kėlė dar didesnį nerimą dėl jų gyvybės. Nors gretai spėjome šiek tiek susipažinti su veikėjais bei susidaryti nuomonę apie juos, romane buvo vis kartojama ta pati eilutė "Tyler is back" net jei nežinome kas tas Tyler, nei kaip jis susijęs su jaunuoliais, tik vėliau paaiškėjo skaudi tiesa.

Skaitydama kūrinį džiaugiausi, kad ne visi pasakotojai buvo įstrigę salėje ir tokiu būdu autorė sukūrė ne uždarą erdvę, skaitytojams leido pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių ir susipažinti su kitų žmonių reakcijomis bei gelbėjimo situacija. Iš tiesų ne kartą pagavau save keliančią klausimus, kodėl būtent taip keistai veikė policija, kodėl neskubėjo įsiveržti į salę ir gelbėti vaikų, kai visą šį reikalą ėmėsi tvarkyti veikėjų, pats lįsdamas į mirtiną pavojų.

Nelaimės kaltininkas Tyler irgi buvo ganėtinai svarbus veikėjas pasakotojams. Jis buvo brolis, buvęs vaikinas, o įdomiausia, kad jo buvusi draugė, likusi už salės ribų, pamatė jo tuščią automobilį ir suprato ne tai, kad jis tikriausiai šaudytojas, o tai, kad jis salėje ir padės visiems išsigelbėti. Tai tuomet ir kyla klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Kas jį privertė elgtis priešingai nei vaikinas, kurį visi įsivaizdavo.

Patiko, kad viena iš veikėjų ėmėsi iniciatyvos gelbėti situaciją, nors buvo atskleista jos asmenybė ir tikrai nebuvo panašu, kad ji būtų viena iš drąsesnių merginų, galbūt kaip tik priešingai. Tokiu būdu nesunku įsivaizduoti, kad šokiruojančiomis aplinkybėmis visi pasikeičia neatpažįstamai, net patys nenutuokdami, jog viduje turi tokių savybių.

Turiu pripažinti, kad šaudymo mokyklose tema mane labai intriguoja. Žiūrėdama serialus jaučiu didžiausią įtampą, kai netikėtai epizodai pasisuka šia kryptimi. Deja, serialuose dažniausiai būna taip, kad vieną seriją iškenčiamas pragaras, o sekančią jau gyvenimas vėl grįžta į vėžes. Todėl džiaugiuosi knygų galia atskleisti gilesnę išgyvenusiųjų pusę, sužinoti kaip jie jautėsi ne tik nelaimės metu, bet ir po visko, nes aktoriai nesugeba "įgarsinti" savo minčių, kai tuo tarpu knygose būtent mintys ir yra labiausiai įtraukiantys aspektai. Vienintelė kita knyga, kurioje taip pat susižavėjusi (net baisu vartoti tokį žodį šiai temai) skaičiau apie panašius įvykius mokykloje buvo Jodi Picoult "Devyniolika minučių", kurią irgi labai rekomenduoju. Būtent minėtoje knygoje vykstantis veiksmas tęsiasi daugiau nei 54 minutes, kur kas daugiau nei savaitę ar dvi, bet joje atskleidžiamos tokio poelgio priežastys, katastrofos eiga bei pasekmės.

Rekomenduoju šį kūrinį anglų kalba visiems, besidomintiems aktualijomis, visiems, trokštantiems įgyti adrenalino jausmą beskaitant kūrinį su tokia galybe baimę keliančių jausmų. Nežinau, galbūt man vienintelei tokios tematikos kūriniai kelia susidomėjimą, o serialuose tokie vaizdai priveda iki drebulio ir ašarų, bet esu tikra, kad tokia aš esu ne viena ir labai kviečiu pasidomėti šaudymu mokyklose nebūtinai skaitant knygas, bet pasirenkant straipsnius, kuriuose būtų pateikiama net ir informacija kaip reikia elgtis tokiais atvejais.

2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

J K Rowling "Harry Potter and the Cursed Child"

Ar kada nors pagalvojote, kad po 2007 metų, kai buvo išleista paskutinioji Hario Poterio serijos dalis "Mirties Relikvijos", dar turėsite kada nors galimybę paskaityti garsiausios istorijos tęsinį? Arba 2011 metais didžiuosiuose ekranuose išvydę knygos ekranizaciją braukėte ašarą su viltimi kada nors sužinoti, kaip susiklostė mylimų veikėjų gyvenimai. Taigi, 2016 metai ypatingi, nes tokia diena išaušo - J K Rowling išleido pjesę apie Hario Poterio tolimesnį gyvenimą.


Vaizdo rezultatas pagal užklausą „harry potter and the cursed child“343 puslapių ilgio knyga buvo aptarinėjama visus metus iki pati jos išleidimo dienos, kuri, beje, sutapo ir su pačios rašytojos gimimo diena. Pati su nekantrumu dalinausi šia žinia apie būsimą knygą, kartu su skaitytojais diskutavome apie tai, jog tai ne mums visiems įprastas romanas, bet spektaklio scenarijus, tad nuo to ir pradėsiu ir pirmiausia nuraminsiu - skaityti tikrai patogu ir įdomu. Į veiksmus suskirstytas kūrinys, nuolatiniai dialogai ir jais perteikiamas veiksmas nesukėlė jokių nepatogumų.

Tikriausiai visiems labai knieti sužinoti, tai kas gi įvyko praėjus 19 metų po visiems puikiai žinomų įvykių. Dar 2007 metais paskaitę "Mirties relikvijas", o 2011 metais pažiūrėję to paties pavadinimo filmą sužinojote, jog po 19 metų Haris Poteris sukūrė šeimą su trim vaikais, iš kurių vienas tapo būtent šios naujausios dalies žvaigžde.

Albas Severas Poteris - jaunesnysis Hario Poterio sūnus, kurio istorija Hogvartso magijos mokykloje buvo prietekstas knygos atsiradimui. Nenoriu atskleisti daug knygos detalių, esminių pokyčių, nes jau tikriausiai girdėjote - 2017 metų pirmoje pusėje knyga pasieks ir lietuviškus knygynus, todėl ir jūs turėsite puikią galimybę apie viską paskaityti patys. Belieka užsiminti apie tai, jog santykiai tarp sūnaus ir tėvo nebus tobuli; berniukas susibičiuliaus su dar vienu nauju veikėju Scorpius, kuris pelnė internautų susižavėjimą; visos istorijos metu nenutils kalbos apie prietaisą, galintį atsukti laiką atgal ir ištaisyti praeities klaidas... Taigi, manau užtenka trijų faktų, kad sukelčiau susidomėjimą, tiesa?

Man patiko ši Hario Poterio dalis, bet kiekvieną kartą kai grįždavau prie jos, man atrodydavo lyg šį kūrinį parašė ne pati J K Rowlings, nors akivaizdu, kad taip nėra. Bandau raminti save teigdama, jog taip galbūt yra dėl to, kad po 2011 metų filmo galutinai atsisveikinau su fantastine serija, su kuria praleidau visą vaikystę ir su kuria užaugau, todėl po nemažos pertraukos atsiradęs kūrinys, šiuo atveju spektaklio scenarijus, sunkiai, bet pamažu rado kelią į mano širdį. Todėl jei pastebėsite, jog patiriate panašius prieštaringus jausmus - manykite, kad susidūrėte su tokia pačia situacija kaip ir aš.

"Harry Potter and the Cursed Child" suteikė galimybę skaitytojams prisiminti ir ankstesnes serijos dalis - viskas vėl dėl minėtojo prietaiso, padedančio grįžti į praeitį. Skaitydami šį aprašymą sustokite minutėlei ir pabandykite pagalvoti, kokią klaidą labiau už viską ištaisyti Haris Poteris, jo šeimos nariai, draugai? Manau aktyviausi fantastinės serijos gerbėjai šiek tiek pagalvoję ras atsakymą į šį klausimą nesunkiai, todėl belieka paskaityti kūrinį ir patvirtinti arba paneigti savo spėjimus.

Internete galima rasti be galo daug diskusijų, susijusių su šiuo kūriniu. Vieni skaitytojai šokinėja iš džiaugsmo už galimybę dar bent trumpam grįžti į mylimą magijos pasaulį, kiti iš dalies gailisi, jog išvis paėmė knygą į rankas, tarsi norėtų patys atsukti laiką atgal ir nepradėti skaityti. Visi susidaro skirtingas nuomones, o tai yra labai normalu, juk ilgos diskusijos apie mylimas knygas visuomet kelia žavesį ir paverčia tas knygas dar įdomesnėmis ir labiau intriguojančiomis.

 Šį aprašymą rašau praėjus savaitei po knygos perskaitymo, bet vis dar negaliu tvirtai pasakyti, ar mano nuomonė apie kūrinį yra labiau teigiama, ar labiau neigiama. Visgi, bet kokiu atveju tikrai nesigailiu lietingų vasaros valandų praleistų su šia knyga ir labai rekomenduoju - nekantrauju sužinoti ir jūsų nuomones.

2016 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Colleen Houck "Tigro kelionė"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Tigro užkerėjimas" bei "Tigro beieškant"

Kaip baigėsi antroji serijos dalis "Tigro beieškant": Na, didžiausi serijos gerbėjai tikriausiai iki šiol pamena savo sudaužytas širdis po didžiojoje knygos dalyje besimezgančio romano tarp Kelsės ir Kišano Renas buvo išlaisvintas nuo Lokešo, bet vaikinas neteko atminties ir prisiminė viską, išskyrus pačią Kelsę... Sudaužytomis širdimis laukėme trečiosios knygos "Tigro kelionė" ir sulaukėme. Taigi, ko galima tikėtis iš šio romano.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „tigro kelione“
Tikriausiai pamenate mano neįprastą antrosios knygos "Tigro beieškant" aprašymą bloge, nes jis išsiskyrė mano itin griežtomis emocijomis - aprašydama knygą įvardijau dalykus, kurie man tikrai labai nepatiko toje knygoje ir gadino visos serijos bendrą įvaizdį. Taip pat tikriausiai primenate, jog ne kartą pabrėžiau savo viltį, jog trečioji knyga išgelbės situaciją ir bent kiek sugrąžins pirmąjį teigiamą įspūdį - pradėdama šį aprašymą nusprendžiau būtent nuo to ir pradėti ir patvirtinti, jog taip, "Tigro kelionė" buvo kur kas geresnis kūrinys nei "Tigro beieškant".

Pirmiausias dalykas apie kurį pagalvojau paskaičiusi visą knygą, buvo tai, jog ji buvo itin pilna nuotykių ir autorė nuolatos keitė siužeto erdves. Sunku patikėti, kad tiek daug dalykų įvyko vienoje knygoje, siekiančioje kone 600 puslapių. Rašytoja Colleen Houck neleido skaitytojams atsikvėpti nė akimirkai - veikėjai nuolatos papuldavo į pavojų, jiems taip pat teko tęsti vaikinų kerų panaikinimą, o ką jau bekalbėti apie nuolatos kintančius Kelsės ir Kišano bei Kelsės ir Reno santykius. Nusiteikite įvykių ir intrigų kupinam nuotykiui su šia knyga ir pasiruoškite patirti viską!

Šioje knygoje man labiausiai patiko indiška - kiniška valentino dienos šventimo versija ir visos tų kultūrų tradicijos. Tai buvo labai žavu, manau net nereikia nieko atskleisti ir patys patirsite tai, ką patyriau aš - geras emocijas. Vienintelis minusas - galėjo to būti dar daugiau.

Pirmose knygose "Tigro užkerėjimas" bei "Tigro beieškant" autorė pabrėžė visai kitokias erdves nei šioje dalyje. Tada dominavo miškų pasaulis, džiunglės ir šiuolaikinis miesto gyvenimas, o šioje dalyje bus viskas susiję su povandeniniu pasauliu. Dar vienas ryškus šios dalies akcentas - drakonai, primenantys vieną Disney filmų "Mulan". Nežinau kodėl prisiminiau būtent šį animacinį filmą, bet jame figūruojantis drakonas visą laiką kirbėjo mano mintyse skaitant būtent šią knygą. Autorė labai puikiai išnaudojo drakonų motyvą, nes tokiu būdu siužetas buvo išpildytas iki didžiausių smulkmenų, skaitytojams neteko nuobodžiauti nė akimirkai. Jeigu grįšime prie egzotiškų vietų, visai viliuosi, jog bent vienoje iš kitų dalių rašytoja atskleis ir Indiško miesto gyvenimą. Juk mes, skaitytojai, retai gauname galimybę įvertinti kitų šalių, išskyrus Europos ir Amerikos, gyvenimą, o Indija būtent ir yra vienas iš tų egzotiškų ir mažai žinomų pasaulio kampelių. Net ir šioje serijoje ne kartą buvo akcentuojama Indiška kultūra, bet aš labai būčiau patenkinta, galėdama giliau pasinerti į Indiško miesto gyvenimą, paskaityti daugiau apie skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų - tai būtų puiki proga bent mintimis nusikelti į tokį puikų pasaulio kraštą.

Dar vienas dalykas, kurį apgalvojau skaitydama šią dalį, buvo rašytojos iškelta problema. Matote, fantastines knygas galima skaitdyti į daugybę skirtingų rūšių. Viena iš jų - visuomeniškumas. Tokios knygos, kaip pavyzdžiui, Divergentė, Bado žaidynės, Delirium, yra žinomos kaip knygos, kuriose veiksmas paliečia visus žmones, t.y. visą visuomenę. O ši knygų serija pabrėžia būtent asmeninius lūkesčius ir norą išgelbėti mylimuosius. Tai tarsi visai kitas mažas pasaulėlis šalia to, kuriame mes gyvename. Nors ponas Kadamas ne kartą minėjo apie prakeiksmo panaikinimo svarbą visai Indijai, iki šiol negaliu rasti nė vieno logiško paaiškinimo, kuris man padėtų suprasti šio veikėjo mintį. Taip pat tokios neitin ryškios, bet vis tiek svarbios detalės, kaip Kelsės išskirtinė galia sukurti liepsnas, nebuvo pilnai paaiškintos ir tikiu, jog nemažai daliai skaitytojų jos irgi kelia daug klausimų.

Tikriausiai visi nekantraujate išgirsti mano nuomonę apie tai, kuris iš brolių man atrodo geresnis variantas Kelsei į poras. Prisipažinsiu, esu žmogus, kuris knygose prioritetą teikia pirmajai meilei, todėl šiuo atveju palaikau Reną, kaip Delirium serijoje palaikiau Lenos ir Alekso porą, kaip Atrankos serijoje nuo pat pradžių vyliausi, jog Amerika liks su Aspenu, taip ir dabar nuoširdžiai vyliuosi ir netgi tikiu, jog Kelsė pabaigoje pasirinks būtent Reną. Net ir šioje knygoje Kelsės santykiai su abiem vaikinais buvo labai komplikuoti, ji nuolatos keitė savo nuomonę ir negalėjo apsispręsti dėl savo jausmų, bet tam tikri išorės veiksmai mums buvo tarsi kelrodžiai, rodantys kelią į merginos pasirinkimą. Kaip sakoma, jausmai ir mintys dažnai būna prieštaringi kūno troškimams, todėl ši situacija nesvetima ir pagrindiniam šio kūrinio personažui.

Vėlgi, kaip jau įprasta rašytojai Colleen Houck, tikriausiai nuspėjote, jog ir "Tigro kelionė" baigsis su itin intriguojančiu epilogu. Būkite labai atidūs skaitydami visą romaną, įsiminkite visas detales ir smulkmenas, nepraleiskite pro akis nė vieno eilutės ir tikrai iš anksto suprasite, kas toliau laukia visų mylimos Kelsės. Nekantrauju paskaityti sekančią dalį ir vėl atskleisti jums savo giliausias mintis. Kartu tęskime kelionę su jau gerai žinomais veikėjais!



2016 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Giedrius Drukteinis "Lyderiai: 50 sėkmės istorijų"

Įvedus Giedriaus Drukteinio pavardę į Google paiešką nesunku rasti puslapių, kur atskleidžiama, jog šis žmogus yra lektorius, konsultantas, žurnalistas bei televizijos laidų vedėjas. Prie visų šių amatų nuo šiol pridėsiu ir rašytojo etiketę, nes tik neseniai sužinojau, jog šis žmogus rašo knygas. Labiausiai mane sudomino būtent knyga apie lyderius ir prekės ženklus - ne veltui ją sukrimtau itin greitai ir esu pasiruošusi pateikti savo rekomendacijas ir įžvalgas jums.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „giedrius drukteinis 50 lyderių“
Knyga su visą esmę apie jos turinį nusakančiu pavadinimu atskleidžia tiesas, slypinčias po garsiausių prekės ženklų logotipais. Man, besidominčiai marketingu ir reklamos subtilybėmis tokie dalykai itin traukia, todėl rinkau kiekvieną įdomesnį faktą, kurį galėčiau panaudoti ateityje. Nepaisant to, jog knygos gale galima rasti ilgiausią naudotos literatūros sąrašą, o puslapiuose pateikti faktai lengvai randami internete, man patiko knygos idėja - glaustai ir aiškiai aprašytos žymių žmonių biografijos kartu su autoriaus įžvalgomis ir taikliais komentarais, kurie neleido pasiklysti tarp datų ir kitų lengvai pamirštamų faktų.

Giedriaus Drukteinio knygoje rašoma: „Pats terminas „prekės ženklas“ (angl. „brand“) yra kilęs iš Amerikos, taip XIX amžiaus Laukiniuose Vakaruose buvo vadinamas įkaitintas žarsteklis, kuriuo tenykščiai kaubojai išdegubdavi gyvulio šone savo inicialus ir taip jį paženklindavo.“ Šiais laikais reklama yra svarbiausia investicija versle, nes tik puikiai sukurtas produkto įvaizdis lems sėkmę - tokį požiūrį turėjo ir knygoje aprašytų prekės ženklų kūrėjai dar 20 amžiaus pradžioje.

50 sėkmės istorijų knygoje pateikiamos biografinių ištraukų principu. Paskaitę sužinosite esminius garsių produktų kūrėjų gyvenimo faktus, apie jų šeimą bei svarbiausia, nuo ko jie pradėjo savo verslą. Kone didžiąją dalį istorijų vienijo keli faktai - dauguma kūrėjų buvo Amerikoje gyvenantys Vokietijos emigrantai, gimę arba 19 amžiaus pabaigoje arba 20 amžiaus pradžioje. Įdomu ir įkvepia žinia, jog beveik visi jie patyrė nesėkmes savo versle, bet tai nesutrukdė jiems bandyti iš naujo ir sukurti tokias imperijas, kokias mes visi šiandien puikiai atpažįstame. Knygoje pateikiamos istorijos taip pat glaudžiai siejamos su istoriniais įvykiais, ypač aktualia Didžiąja ekonomine krize 20 amžiaus pirmojoje pusėje bei abiem pasauliniais karais. Besiruošiantiems istorijos egzaminui tokie kūriniai itin naudingi, nes įdomiai pateikta aktuali informacija pati lenda į galvą ir nereikia jos įsiminti.

Kalbant apie pačius prekės ženklus, aprašytus Giedriaus Drukteinio knygoje, pasirinkau keletą garsesnių ir būtent aktualių jums visiems, todėl atskleisiu šiek tiek faktų, kurie sudomins net ir tuos, kurie galbūt nebus suintriguoti paskaityti visą knygą. Pavyzdžiui, dvi garsiausios sporto prekių kompanijos "Adidas" bei "Puma" buvo sukurtos tos pačios šeimos konkuruojančių brolių. Yra patvirtinta, jog trys "Adidas" juostelės reiškia Olimpinėse žaidynėse minimus žodžiud "citius, altius, fortius", nes pirmieji sportiniai bateliai atiteko būtent šiems sportininkams. 

"Coca Cola" - kone labiausiai atpažįstamas pavadinimas visame pasaulyje buvo sukurtas gydymo principais, kai sužeistas kareivis vietoj morfijaus nusprendė susikurti sirupą nuo skausmo. Iš pradžių šis gėrimas nebuvo pilstomas į butelius (jų rinkoje net nebuvo), todėl gautą sirupą žmonės užpildavo net miesto fontano vandeniu. Aišku, netrukus buvo nuspręsta gėrimą pakuoti į specialaus dizaino butelius. Taip pat vienas įdomesnių faktų buvo tai, jog "Coca Cola" logotipas - tai originalus gėrimo išradėjo braižas, nes pavadinimą jis parašė savo ranka. Dar vienas pasaulyje pripažinimo sulaukęs gėrimas "Pepsi" nuo pat įkūrimo buvo žinomas kaip didžiausias "Coca Cola" konkurentas rinkoje. Dėl šių gėrimų spaudoje paplito terminas "Cola war". Nors Lietuvoje akivaizdus dominuotojas yra "Coca Cola", situacija visame pasaulyje skiriasi ir yra nemažai šalių, kur būtent "Pepsi" yra populiariausias gėrimas. Du rinkos galiūnai konkuruoja tarpusavyje net orientuodamiesi į skirtingą auditoriją: "Coca Cola" prioritetai yra šeima, namai, jaukumas ir patriotiškumas, kai tuo tarpu "Pepsi" reklamoje pabrėžia jaunystę, atostogas ir vakarėlius. Įdomu yra dar ir tai, jog "Pepsi" išradėjas sugalvojo tokį pavadinimą teigdamas, jog gėrimas malšina dispepsiją - skrandžio negalavimus. 

Na ir paskutinis, ketvirtasis šio aprašymo prekės ženklas iš penkiasdešimties, kurį norėčiau apžvelgti, yra "Disney". Kaip teigiama knygoje, jo kūrėjas Walt Disney išgarsėjo sukūręs Peliuką Mikį tik tada, kai filmukuose šis personažas prabilo pačio kūrėjo balsu. Matote, tuometinis kinas buvo nebylus ir tik kalbantis peliukas pramušė visus ledus ir iki šiol yra žinomas kaip vienas garsiausių personažų. Su Walt Disney kompanija į rinką atėjo ir terminas "Prekės ženklo plėtra", nes buvo pradėta pardavinėti atributiką būtent su Mikio atvaizdu: kurpinės, penalai, žaislai ir kt. užkariavo vaikų širdis ir pratuštino tėvų pinigines.

Labai džiaugiuosi netikėtai atrasta knyga. Vietoj to, kad ilgai naršyčiau angliškuose interneto portaluose ieškodama faktų apie tam tikrų prekės ženklų sukūrimą (net nežinia ar teisingą, kai daug kur pateikiama klaidinga informacija), gavau galimybę paskaityti iš karto apie 50 prekės ženklų ir sutaupyti tikrai labai daug valandų. Labai rekomenduoju šią knygą ir jums, esu tikra, kad gerokai praturtinsite savo žinių bagažą bei prisirinksite įdomių faktų, visai kaip ir tie, kuriuos pateikiau jums ir aš. Aišku, turėčiau pabrėžti, kad galbūt šią knygą rekomenduočiau nuo 16 metų, bet tai yra tik dėl to, jog knygoje dominuoja faktai, kurie ne visada labai greitai sudomina jauną žmogų. Taip pat prisimenu save šešiolikos metų ir manau, kad jau tada būčiau atsirinkus na, maždaug 40% tokių pačių faktų, kokius atsirinkau dabar, vien dėl skirtingų prioritetų ir pomėgių - tas pats manau galioja ir jums. Kad ir kaip bebūtų, labai kviečiu paskaityti ir sužinoti reklamos paslaptis, o aš pasistengsiu artimiausiu metu gauti ir kitą rašytojo knygą apie prekės ženklus.