Jenny Han "Always and Forever, Lara Jean"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu", šio aprašymo skaityti nerekomenduoju.

Jau gan retai keliu apžvalgas į šį blogą, bet kai tai darau - pasirenku tik pačius pačiausius ir jūsų dėmesio vertus perliukus. Šį kartą - tai knygų serijos "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" paskutinė dalis "Always and Forever, Lara Jean". Visai neseniai kito teatruose praūžė pirmosios knygos filmo banga, sudrebinusi visas pasaulio žiūroves gerąja prasme, todėl netikėtai atrasta trečioji serijos dalis buvo nepakartojamos nuotaikos garantas.

"Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu" buvo dalys, kupinos ir pakylėjimo kupinų akimirkų, ir liūdnų bei streso keliančių scenų. Šį kartą, po netrumpos kelerių metų pertraukos ir po galimybės išvysti filmą pačiai, jau  kur kas geriau galėjau mintyse įsivaizduoti veikėjų veidus, kurie sutapo ir su filmo aktoriais. Kaip bebūtų, net kelerių metų pertrauka nepakeitė mano nuomonės apie šią knygų seriją - ji nuostabi.


Taigi taigi, trečioji ir paskutinė serijos dalis "Always and Forever, Lara Jean" pasakoja apie paskutiniuosius Laros Džinės ir jos mylimojo Piterio metus mokykloje. Neeilinės patirtys, amerikietiškos dvyliktokų tradicijos visus metus, stresas ir jauduliukas dėl koledžų ir ateities perspektyvų - esminiai šios dalies elementai. Pagrindinis klausimas, didžiąją dalį knygos metu Laros Džinės galvoje kirbantis klausimas būtent ir yra susijęs su jos ateimi ir koledžu, o intriga išlaikoma iki pat knygos pabaigos.

Kaip amerikiečiai pasakytų, I feel a great chemistry between the lovers, nes kiekvienas jųdviejų prisilietimas, nuolatinis Laros Dženės galvojimas apie mylimąjį Piterį,  virpino ne tik mane, bet tikiu, kad ir nejautriausią skaitytoją pasaulyje. Nors skaitant pirmąsias serijos dalis mėgavomės romantiškų akimirkų gausa, šį kartą jų irgi netrūko, jos nesikartojo ir kiekvienas momentas buvo unikalus. Galima pamanyti, jog autorė, rašydama šią knygų seriją, išgyvena pirmuosius meilės etapus, kai pilve tikrai plazdena drugeliai (patikėkit, tai tikra, žinau ką sakau), nes puikiai pasirinktos detalės, padedančios nesunkiai pajusti šį nepakartojamą jausmą tarp veikėjų.

Kas ne kartą patraukė mano dėmesį ne itin teigiama prasme, tai buvo mažoji Laros Džinės sesutė Kitė. Rodos, autorė įtraukė jos buvimą į kiekvieną knygos puslapį... Kitė pasirodydavo kaskart įsimylėjeliams būnant kartu, net imdavo įkyrėti, kad nematydavome jų paskutinių akimirkų kartu, žinant, kad daugiau serijos dalių autorės planuose nėra. Taip, nesunkiai galima pateisinti ne kartą pastebėtu Laros Džinės prieraišumu ir meile šeimai kaip svarbiausiai vertybei, bet vis tiek Kitė man nepatiko ir netgi nervino.

Drįsčiau teigti, jog Jenny Han puikiai palietė psichologinę temą apie žmonių skirstymą į ekstravertus ir intravertus, jog šią meilės istoriją galima laikyti puikiu pavyzdžiu, kuris padeda edukuoti šiuolaikinius paauglius. Net ir dabar, universitete, susiduriu su naiviu ir klaidinančiu pastebėjimu, jog intravertas yra prilyginamas asocialiam žmogui. Tai nėra tiesa - Intravertai nėra visuomenės atstumtieji ir kažkokios etiketės jiems neturėtų būti priskiriamos. Intravertai taip pat turi daugybę draugų, jie taip pat mėgsta dalyvauti renginiuose ir masiniuose susibūrimuose, jie yra labai protingi ir kūrybiški kaip ir patys ekstravertai, bet intravertams patinka leisti laiką ir vieniems. Kartais visiems norisi pailsėti nuo žmonių, skirti laiko sau, todėl iš dalies visi turime ir intravertišką savo pusę, bet tai nereiškia, jog tokie žmonės bijo žmonių ar yra asocialūs.... Grįžtant prie šios knygos serijos, pabrėšiu, jog Jenny Han parodė, jog net jeigu Lara Džinė ir turi intravertiškumo savybių savyje, mėgsta leisti vakarus viena arba su šeima, dažnai iškeičia vakarėlius į vakarus namuose su pižama ir knyga, bet ji puikiai leido laiką visuose dvyliktokų renginiuose, susirado nemažai naujų draugų ir svarbiausia, juk jos vaikinas Piteris buvo mokyklos žvaigždė ir vaikinas, su kuriuo norėjo draugauti visi vaikinai, o merginos visos norėjo jo kaip vaikino. Knygos autorė netiesiogiai parodo kitokią intravertiškumo pusę, jog viskas gerai norėti skirti šiek tiek laiko sau.

Nors visos dvyliktokų ceremonijos ir tradicijos gali skambėti nuvalkiotai, ypač kai didžioji dalis bestselerių jaunimui parašoma būtent Amerikos kultūroje, rašytoja Jenny Han viską perteikė labai įdomiai, suteikė nostalgijos jausmą ir man, jau ne prieš vienerius metus mokyklą baigusiai studentei. Tai buvo labai natūralu ir labai gražu, nors pats būdvardis "gražu", galima sakyti, nepasako nieko. Bet buvo tiesiog gražu.

Man labai patiko autorės siunčiama žinutė skaitytojams apie mokyklos baigimą ir ateities pasirinkimus. Poroms ši knyga turėtų būti itin reikšminga ir aktuali, bet deja, negaliu per daug išsiplėsti, nes nenoriu perteikti pagrindinių idėjų jums net nepaskaičius knygos.

Dažnai tokios paskutinės dalys būna skubotos, jo aprašo svarbiausius įvykius ir pabrėžia istorijos pabaigą arba kartais net perpasakoja dalykus iš kito veikėjo perspektyvos. "Always and Forever, Lara Jean" buvo puikiai apgalvota dalis, esu tikra, jog kiekvienas skaitytojas jautė artėjančią istorijos pabaigą, bet autorė puikiai išlaikė balansą ir tikrai galiausiai pakeičiau nuomonę, jog buvo verta skaityti, jog tai tikrai dėmesio verta trečia serijos dalis su pilnu siužetu. Tai buvo nuostabi šios istorijos pabaiga, jaučiuosi iki šiol pakylėta, jog visai netyčia radau šį kūrinį, jog sužinojau, kad jis egzistuoja, nes dabar ramia širdimi ir tik su pačiomis pozityviausiomis emocijomis galiu su ja atsisveikinti.