Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"

"A brilliant story of love and survival." "Nuostabi istorija apie meilę ir išlikimą"

—Laurie Halse Anderson,  ("Žiemos mergaitės" ir "Kalbėk" autorė)

Ši knyga į mano sąrašą pateko labai netikėtai. Tiesą sakant, prie to prisidėjo visi žmonės, turintys panašius blogus ar puslapius kaip šis. Vis regėdavau šios knygos viršelio nuotrauką, o faktas, jog knygą parašė Lietuvė, mane dar labiau paskatino perskaityti. Šią knygą įsivaizdavau visai kitokią. Iš tiesų net nežinojau apie ką jį, bet žmonių rekomendacijos mane tiesiog vertė perskaityti ir aš tai padariau. Kažkodėl buvau įsikalusi į galvą, jog ši knyga bus apie vėžiu sergančius žmones... Perskaičius pirmąjį puslapį, atsiverčiau knygos gale esantį aprašymą ir sužinojau apie ką iš tiesų ši knyga. O gi ji apie Lietuvos XXa. tragediją - trėmimus.

Rūta Šepetys gimė visai ne Lietuvoje, nors visą gyvenimą laiko save Lietuve. Moters tėtis - Lietuvos pabėgelis.  Rūta Šepetys net ir gyvendama Mičigane (JAV) nepamiršo savo Lietuviškų šaknų ir nusprendė net parašyti knygą, kuri tikrai asocijuojasi su Lietuvos istorija. Tam, kad įgyvendintų savo sumanymą, moteris kelis kartus buvo atskridusi į Lietuvą ir bendravo su žmonėmis, kurie buvo ištremti kaip ir veikėjai iš jos kūrinių.

Ši knyga tikrai mane nustebino savo kokybe. Nesitikėjau, kad romanas mane taip įtrauks, bet taip jau atsitiko. Tai labai lengvai parašytas, tinkantis įvairaus amžiaus žmonėms, romanas apie penkiolikmetę merginą, kuri kartu su savo šeima buvo ištremta Sovietų. Šis kūrinys, lyginant su kitais, panašaus pobūdžio kūriniais, yra lengvesnis, labiau grožinis, nes dažniausiai lietuvių autoriai, rašydami šia tema, rašo labai rimtu, publicistiniu, moksliniu stiliumi. Šioje knygoje jūs rasite šeimos gyvenimą, jų jausmus ir išgyvenimus bei kitų žmonių istorijas. Skaitydama vis galvojau: kas būtų, jeigu aš būčiau vietoj tos merginos? Ar aš sugebėčiau elgtis taip narsiai, kaip ji?

Romanas prasidėjo akimirka, kada į Vilkų šeimos duris ėmė belstis NKVD atstovai, kurie jiems ir pranešė apie būsimą ištrėmimą. Greitai susikrovę daiktus, šeimos nariai išvyko pasitikti savo lemties, tikėdamiesi grįžti namo. Nežinodami kas jų laukia, šeimos nariai įsėdo į traukinio vagoną, kuris buvo pilnas žmonių kaip ir jie. Ilga ir sekinanti kelionė į nežinią, mirtys ir išgyvenimai - štai kas jaudino labiausiai.

Pagrindinė veikėja Lina buvo menininkė, svajojanti apie gražią ateitį, apie meilę, laisvę ir laimingą gyvenimą. Deja, jos pasaulis pasikeitė vos tik jai teko atsisveikinti su namais. Bet net ir sunkiausiomis akimirkomis mergina sugebėjo išlikti tvirta ir narsia. Ji tikėjo, kad vieną dieną ji ir jos šeima galės grįžti namo, kad tai tik nesusipratimas.

Šioje knygoje aprašyta daugybė istorijų, daugybė žmonių, vietų, istorinių faktų, jausmų, išgyvenimų. Esu dėkinga autorei už tai, kad ji parašė būtent tokį kūrinį. Apie ką kalbu, jūs patys suprasite perskaitę.

Man labai patiko jog ši knyga nors ir grožinė, bet neiškraipo istorijos. Šios knygos dėka net labiau supratau įvairiausius faktus, kurie man iki tol atrodė nelogiški. Sakydama, jog knyga grožinė, noriu pabrėžti, kad ji paremta ir tikrais faktais, tikromis istorijomis, tad nesulauksite gražios pasakos.

Jau gal net ne kartą minėjau, bet pasikartosiu sakydama, jog ši knyga mane tikrai labai nustebino. Galiu pasakyti, jog 2011 metais, kai ji buvo išleista Amerikoje, knyga beveik iš karto tapo New York'o bestseleriu. Kokie šilti jausmai užplūsta, kai užsieniečiai įvertina lietuvių kūrybą, kuri tuo labiau yra susijusi su Lietuvos istorija, tragedija. Jausmas nepakartojamas. Juk tuo metu, kai vyko trėmimai, pasaulis apie tai nė nenumanė. Galbūt tokios šalys, kaip JAV, būtų mums padėjusios, bet šie faktai buvo slepiami. Šis dalykas net ir knygoje paminimas.

Rekomenduoju šią knygą žmonėms, mylintiems savo šalį, norintiems įsigilinti į istoriją, norintiems kūrinio, sužadinančio visus jausmus. Rekomenduoju šį kūrinį skaityti nuo 15-16 metų, nes tik tokio amžiaus jaunuoliai gilinsis ir į istoriją, pačią tragediją, o ne tik į romantišką istoriją, kuri, beje, šiame kūrinyje taip pat yra.

Ką dar galiu pridurti... Turbūt tai, jog ši knyga pelnė daugybę mano simpatijų ir manau, kad tikrai nenusivilsite perskaitę. Taip pat manau, kad galiu drąsiai teigti, jog ši knyga man ko gero labiausiai patiko iš visų Lietuvių autorių knygų.

Žemiau esančioje nuorodoje rasite daugybę užsieniečių, skaičiusių šią knygą, komentarų. Pamatysite, kaip jie vertina Lietuvą, trėmimus ir pačią knygą.

http://www.goodreads.com/book/show/7824322-between-shades-of-gray

O štai šioje nuorodoje, kuri yra žemiau, rasite įvairius knygų topus, kuriuose taip pat yra ir ši knyga
http://www.goodreads.com/list/book/7824322

OFICIALIOS ŽINIOS: bus kuriamas "Tarp pilkų debesų" filmas
http://www.hollywoodreporter.com/news/cannes-2015-bel-powley-star-796736

Skaitytojų nuomonės, kurių šį kartą kaip niekad daug:
Tai daugiau nei fantastiška knyga. Ačiū Rūtai, kad ji, budama fiziškai sočios visuomenės atstovė, amerikietė, taip subtiliai ir jautriai, per Linos ir Andriaus charakterius, papasakojo Lietuvos istoriją. Žaviausia tai, kad mūsų tautos kančia netapo egzotišku užsienietės žavėjimųsi literatūrinei fikcijai kurti. Bravo! Gaila, kad esam kompleksuota visuomenė ir žavimės „kulturinio elito“ adoruojamomis ibelhauptaitėmis ir sabaliauskaitėmis, manydami, kad jų kūryba yra pasaulinės prabos, deja… Šios būtybės aktualios tik iki Saločių ar Lazdijų pasienio… O štai Rūtos knyga, pas mus dar deramai neįvertinta, sukrėtė ne tik literatūrinį pasaulį…

Nuostabi. Nerandu kito žodžio. Nuo pat pirmojo puslapio negalėjau atsitraukti. Buvo vietų, kur išspaudi šypseną, buvo vietų, kur akyse pasirodo ašaros. Atrodo, neįmanoma žodžiai išreikšt to jausmo, kurį jauti skaitydamas šią istoriją.

Sveiki, šiandien baigiau skaityti šią knygą. Tai tikrai puiki knyga. Mano močiutė buvo politinė kalinė ir sakė, kad čia visiška tiesa, nėra nieko sumeluota ar pagražinta. Aš skaičiau , kad sąlygos ten buvo dar žiauresnės , bet autorė turėjo prisiderinti prie jaunimo literatūros sąlygų ir viską aprašyti įvairesnėmis spalvomis ne taip brutaliai, kaip buvo iš tikrųjų. Tai tikrai puiki knyga, siūlau kiekvienam ją perskaityti ir suprasti kokią didžiulę turime Dievo dovaną - Lietuvos Nepriklausomybę.

Nusipirkau šią knygą, iš ties maniau, kad ji bus kur kas prastesnė, nes vis dėlto kaip gali žmogus nepatyręs, neišgyvenęs to, parašyti šitokį romaną. Likau sužavėta, autorė puikiai aprašė mums skaudžią temą - tremtį. Na man tik pabaigoje trūko Andriaus, galėjo bent vieną skyrių parašyti kas nutiko po keliolikos metų kai jie susitiko..Na bet šiaip, tai NUOSTABI. Siūlau visiems :)).

Pabaigiau šiąnakt pusę trijų nakties skaityt. Kad vyro neprižadinčiau, paskutinius puslapius nuėjau į tualetą perskaityt, šalta buvo žiauriai, drebėjau. Ir nors sirgau, gėriau antibiotikus, negalėjau padėt knygos ir eit miegot kol visos neperskaičiau. Tik labai gailiuosi, kad paskubėjau nusipirkti anglų kalba, nežinojau, kad jau yra išversta į lietuvių. Jei geras vertimas, manau, kad lietuviškai turėjo skaitytis dar geriau.

Pasakojimas nuostabus, ir svarbiausia, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris taip paprastai ir įtaigiai papasakojo visam civilizuotam pasauliui apie musu tautos tragedija, kuriai neįmanoma likti abejingam. Žmogus supranti, kokios niekingos yra šių dienų žmonių problemos ir kokie išlepę ir atbukę mes tapome. Ačiū autorei už puiku darbą.

Kai tik išgirdau apie šią knygą iškarto užsinorėjau ją perskaityti.Skaičiau ją patogiai įsitaisiusi minkštoje lovoje,bet knygoje viskas taip aiškiai aprašyta,kad net pradėjo diegti šonus - įsivaizdavau save gulinčią ant šaltų grindų bandančią nepasiduoti baimei,tiek fizinius skausmus,tiek širdgėlą dėl artimųjų ....ašaros bėgo nesustodamos(esu labai jautri tokiems dalykams) buvo sunku skaityti....sunku suvokti,kad taip buvo.... :(((
P.S. manau,kad visi turėtų perskaityti šią knygą,kad žinotų kokį pragarą iškentėjo mūsų protėviai! Ir pagaliau susimastyti apie gyvenimo vertybes...

Galų gale atsirado žmogus, kuris parašė normalią, įtaigią knygą apie lietuvių (ir ne tik) holokaustą. Kitaip pavadinti tai kas vyko Stalino laikais pavadinti negalima. Puikus pasakojimas apie tremtinius ir jų žiaurų likimą. Nė kiek "neperspausta" kaip kai kam iš komentatorių atrodo. Deja, taip buvo. Romane labai patiko tai, kad nėra visokių kvailų nutylėjimų, "filisofinių" pamąstymų ir visokių kitokių stiliaus vingrybių, taip būdingų tėvynėje gyvenantiems rašytojams. Ačiū Rutai. Jei Holivudas statys filmą, manau bus ką pažiūrėti. Esu tikra, kad nebus toks kaip "Vienui vieni" - nieko nesupranti, o dialogai: vien rusiški keiksmažodžiai, net šlykštu darosi.

Skaičiau daug knygų šia tematika, tačiau turiu pripažinti, kad būtent ši leido man po 2 valandas nusikelti prie Laptevų jūros, su visais pagr. veikėjų išgyvenimais ir potyriais. Ieškantiems faktinio tikslumo rekomenduočiau prisiminti, jo čia yra romanas.:) Rašymmo stilius turėtų ypatingai patinti moterims. Jautrus ir spalvingas. Rekomenduoju visiems, kas ieškote nesunkaus, bet įsimintino kūrinio.

Perskaičiau.. Sukėlė begalę minčių.. Nepaprasta istorija apie paprastus žmones.. Parašyta taip (tiksliau išversta, juk originalas anglų kalba), kad atrodo pasakoja žmogus, žmogus, kuris tai patyrė.. Istorija verčianti susimąstyti, verčianti užjausti, net ašarą nubraukti.. Skaitai ir atrodo, kad blogiau jau nieko būti negali, bet vėl naujas smūgis, kertantis ir pliekiantis lyg botagas.. Kartais norėjose padėti, o kartais ir tekdavo padėtį knygą, nes negalėdavai skaityti toliau, bet praeidavo truputis laiko ir vėl su viltimi, kad viskas bus gerai, kimbi skaityti.. Nesvarbu, kad kai kurie ją liaupsino ir dėl to nesinori imti jos, bet knyga tikrai verta dėmesio, knyga, kuri tikriausiai niekad nebus išversta į rusų kalbą, nors ją gali skaityti 25 šalyse.. Man patiko, o gal patiko netinkamas žodis, bet padarė neišdildomą įspūdį, net B. Sruogos "Dievų miškas" su savo ironija ir sarkazmu nepriverčia taip susimąstyti, užjausti, tikėti... Verta ir net būtina ją perskaityti..

Ši knyga dar kartą mane privertė susimąstyti, kokios tikrosios gyvenimo vertybės. Kiek daug mes visko turime ir, kaip greit galime prarasti, o svarbiausia, vertiname nereikšmingiausius materialius dalykus. Dievinu tokias knygas! Ir pabaiga tiesiog stebuklinga. Niekada neprarask tikėjimo! Tęsinio tikrai nereikia. Kiekvienas skaitytojas savo vaizduotėje susikurs, kaip teko tremtiniams dar tiek metų išgyventi stingdančiame šaltyje, toli nuo namų, be maisto, kasdien prarandant artimą. Bet visgi tikėjimas ir viltis juo vedė tolyn.