Salla Simukka "Raudona kaip kraujas"

Šiame bloge yra aprašytos dvi skandinaviškos knygos, išleistos Lietuvoje. Viena iš jų, ne visai seniai aprašyta knyga "Ratas", na, o šį kartą pristatau jums aprašymą knygos, kuri tapo pasauliniu bestseleriu ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Galbūt  kūrinį "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"? Na, šis kūrinys, nors ir su panašiu pavadinimu, tikrai nepanašus į pastarąjį.

"Raudona kaip kraujas" yra labai painus pasakojimas su ne vienu veikėju, įtrauktu į istoriją. Pagrindinė veikėja Snieguolė netikėtai mokykloje rado pluoštą pinigų.  Pinigai buvo sutepti krauju ir mergina suvokė, kad kažkas nešvaraus slepiasi už jų. Pasekusi vieną mokyklos mokinį Tūką, ji savaime buvo įtraukta į šią istoriją ir neturėjo pasirinkimo pabėgti. Mergina netikėtai buvo įtraukta į trijų, turtingųjų tėvelių vaikų, būrį, kuriame mokiniai bandė išsiaiškinti, kieno tai pinigai ir kas už jų slėpėsi. Snieguolė niekada iki tol nebendravo su tais populiariaisiais paaugliais, nes priklausė kitokiam žmonių sluoksniui - atsiskyrėliams. Bet veikėja, vardu Elisa, išgirdusi, kad Snieguolė sužinojo apie pinigus, įtraukė ją į šią istoriją ir prašė pagalbos išsiaiškinti, kas vyksta...

Snieguolė buvo tikra bebaimė. Pasak knygos, ją įkvėpė pyktis ir žiaurumas, todėl ji ryžosi padėti jaunuoliams. Knygos eigoje ją ne kartą persekiojo banditai, ji ne kartą pakliuvo į mirtiną pavojų. Snieguolė laikėsi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir nesikišo į jų problemas, nes turėjo pakankamai daug savų. Mergina gyveno viena, atskirai nuo tėvų. Reikėtų tikriausiai labiau įsigilinti į šį jos pasirinkimą, bet pati autorė nelabai į tai gilinosi, todėl tikriausiai verta paminėti, kad istorija nėra labai plati ir konkreti. Snieguolė man pasirodė kaip labai vyriška mergina, kurios veiksmai buvo pagrįsti protu, o ne jausmais, kas būdinga moteriškajai lyčiai.

Man patiko autorės parašyta mintis, kad Snieguolei nepatiko tuštutės barbės, kurios vienaip ar kitaip siekė vaikinų dėmesio. Šios merginos dažniausiai būdavo protingos, bet dėl paauglystės ir noro sulaukti dėmesio, jos imdavo vaidinti kvaileles, nes joms atrodė, kad būtent tokios patinka vaikinams. Iš tiesų situacija gal ir skamba juokingai, bet tokie dalykai iš tikrųjų vyksta.

Kūrinio kompoziciją apibūdinčiau kaip tikrai labai painią. Atskiri skyreliai yra pasakojami atskirų veikėjų. Pagrindiniai pasakotojai buvo Snieguolė, Natalija (mergina, pavogusi pinigus skirtus Elisos tėvui ), Elisos tėvas, mafijos grupuotės narys ir policininkas. Rodos, kad išvardijau teisingai, nors nesu visiškai dėl to tikra. Veikėjų vardai buvo labai Suomiško stiliaus, neįprasti, todėl gan sunku juos įsiminti, todėl veikėjai pamažu ima maišytis. Patariu nedaryti klaidos ir labiau įsigilinti į visus pasakotojus, nes jie visi atliko svarbų vaidmenį šiame kūrinyje... Visus šiuos pasakotojus vienijo viena bendra savybė - Snieguolės rasti pinigai.

Knygos eigoje Snieguolė išsiaiškins, kad prie kruvinų pinigų nagus buvo prikišęs ir Elisos tėvas. Jaunuoliai atskleidė ir tai, kad jis buvo neištikimas savo žmonai, todėl Elisa troško sužinoti tiesą, kodėl taip įvyko. Taip pat bus išsiaiškinta pinigų paskirtis, kaip ir kodėl jie atsidūrė pas pačią Elisą. Bus labiau susikoncentruota ties kitais pasakotojais ir istorijomis, iš jų pusių.

Kūrinys tikrai primena detektyvinę veiksmo dramą su daugybę sukrečiančių akimirkų, kurios tiesiog prikausto prie knygos. Lyginant su kitomis knygomis, galbūt kūrinys man priminė ir Anne Cassidy "Mėlyni laiškai", kuris taip pat buvo kupinas įtampos ir dramos. Beje, šios knygos nesu aprašiusi bloge, bet nuoširdžiai ją rekomenduoju.

Derėtų užsiminti, kad yra išleistos net trys šios serijos knygos ir kol kas tik viena iš jų pasirodė Lietuvoje. Jeigu susidomėjimas šia knyga bus pakankamai didelis (kaip yra tikimasi) šios knygos taip pat manau atsiras ir Lietuvos knygynų lentynose.

Įdomus sutapimas, kuris man itin įsiminė yra tai, kad autorė itin akcentavo kvepalus. Jų šiame kūrinyje apstu: rasite įvairiausių pavadinimų, rūšių ir apibūdinimų. Taip pat Snieguolė, tarsi kalbėdama autorės lūpomis, paaiškins, ką jai reiškią konkrečios kvepalų rūšis ir kvapai. Manau, kad būtų buvę dar puikiau, jei autorė kvepalus būtų labiau susiejusi su pačia istorija, nes buvo tikrai nemažai pavienių dalykų, kurie nelipo prie siužeto.

Žinant, kad "Raudona kaip kraujas" yra skandinaviška knyga, siūlau labai ją paskaityti ir pasinerti į šią kultūrą. Tikrai jaučiasi didžiulis skirtumas tarp šių šalių knygų bei, pavyzdžiui, amerikietiškų. Tikrai labai įdomu palyginti. Taip, kad rekomenduoju šį kūrinį ir Jums.