Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum I", "Silva Rerum II", "Silva Rerum III"

"Silva Rerum I"

"Silva Rerum" serija yra viena garsiausių lietuviškų knygų. Pasak autorės Kristinos Sabaliauskaitės, pirmiausia ji sugalvojo siužetą antrąjai daliai, o tik tuomet sugalvojo, kad pirmąją parašys kaip įvadinę dalį antrąjai.

Pavadinimas "Silva Rerum" reiškia "Šeimos knyga". Visas kūrinys ir yra apie vieną kilmingą XVII amžaius bajorų šeimą bei jos istoriją.  Norvaišų šeima buvo įvykių sūkuryje, o šeimos galva - Jonas Motiejus Norvaiša ir rašė šią knygą, pildė ją svarbiausiais šeimos įvykiais, datomis bei akcentais, kurie, jo manymu, bus naudingi ateities kartoms.

Knygoje itin svarbūs Jono Motiejaus ir jo žmonos Elžbietos dvyniai Kazimieras ir Uršulė. Turėsite galimybę susipažinti su šių dviejų veikėjų augimu ir vystymusi, kaip jie subrendo ir pasirinko gan skirtingus likimo kelius. Tylioji ir paklusnioji Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną, o Kazimieras pasirinko teisininko studijas Vilniaus akademijoje (Dab. Vilniaus Universitete). Iš tikrųjų šiems veikėjams palikus namus, jie ištuštėtjo ir tai puikiai pastebėjo dvynių tėvai.

"Silva Rerum" pasakoja apie dvynių gyvenimą atskirai nuo tėvų, jų kilimus ir nuopolius. Patį siužetą būtų galima nupasakoti vos keliais sakiniais, todėl jo aptarinėti net neverta. Geriau atkreipsiu jūsų dėmesį į tokias detales, kaip kad kūrinys puikiai atskleidžia Vilnių baroko laikotarpiu. Didingasis mūsų miestas tais laikais buvo patekęs į ne vieną padėtį: jį užpuolė maras, kazokai ir kiti plėšikai. Šioje dalyje dar ne tiek daug pastebėsite tokių faktų ir akcentų, bet kaip minėjau, autorė savo įvadiniame kūrinyje nenorėjo gąsdinti nepasiruošusių baisybėms skaitytojų.

Kristina Sabaliauskaitė daugybę savo laiko praleido studijuodama istorinius lietuvių rankraščius, ne veltui jos pateikti faktai atitinka tikrovę ir tuometinį LDK gyvenimą. Tai ko gero ir yra įdomiausia dalis, jaučiasi autorės atsidavimas savo darbui. Ne kiekvienas pasiryžtų tokiam iššūkiui parašyti knygą, kuri atspindėtų kelių amžių senumo įvykius. Bet Kristinai Sabaliauskaitei puikiai pavyko ir jos serija tapo viena žymiausių Lietuvos istorijoje.

Manau, kad "Silva Rerum" galima lyginti su tokiais kūriniais, kaipo "Erškėčių paukščiai", "Vėjo nublokšti" ir kiti. Šie kūriniai taip pat atspindi savo šalių istorijas ir puikiai vaizduoja tuometinį gyvenimą, bet didžiulis skirtumas tarp jų yra tas, kad minėtieji kūriniai buvo parašyti arba laikotarpiu, kai tie įvykiai vyko arba vos vos vėlesniu, o "Silva Rerum" yra šių dienų šedevras.

Skaitytojų nuomonės:

Knygą perskaičiau visai atsitiktinai, negirdėjusi apie jokius begalinius autorės išaukštinimus, ar kad tai yra madinga poniučių knyga:). Tiesiog pasiėmiau ją iš bibliotekos. Negaliu atsiminti, kada skaičiau tokią gerą knygą. Ir siužetas ir rašymo stilius yra nepakartojami. Kaip rašo komentatorius Arnoldas, kad knyga skaitosi lėtai, neįdomiai, kad jis nesupranta ilgų sakinių ir pamiršta ką poerskaitė - tai tikrai netiesa. Manau, kad skaitant su išankstiniu nusistatymu, jog neįdomu," neskanu"- tokio rezultato ir sulaukė. O gal tiesiog yra kitos priežastys, nemėgti nei šios knygos, nei jos autorės. Labai imponavo rašymo stilius, ilgi sakiniai- jie nuostabūs.Rašytoja yra apdovanota kalbos dovana. Eiliniam žmogui suregzti tokį sakinį būtų neįmanoma, o autorė pila juos kaip žirnius. Labai labai gražus istorinis romanas. Ačiū. Rekomenduoju kuo daugiau žmonių susipažinti su kristinos Sabaliauskaitės kūryba. O Arnoldas, vietoj aštios kritikos, turėdamas tokią iškalbą,- galėtų parašyti kažką gražaus. Ir mes su malonumu paskaitytume ir jo kūrinius. Gal būtų lygiavertis konkurentas.Taigi sėkmės kūryboje.

Be galo turtinga kalba, subtilus humoras, kvapą gniaužiantys veikėjų likimų vingiai, dėl kurių nesinorėjo nuo knygos atsitraukti nė sekundei. Skaitydama net užmiršau, jog tai lietuvių autorės kūrinys, nors gana dažnai, skaitant lietuvišką literatūrą, kažkur sąmonės kampe šis faktas vis apie save primena. Rašyčiau knygai aukščiausius balus net nesuabejojusi.

Kantrybės tik pradėjusiems skaityti pirmą dalį. Iš pradžių sunkoka, neįprastas rašymo stilius, nėra dialogo, tačiau veiksmas vyksta, vaizdingai aprašomas to meto Vilnius, žmonės, kartų gyvenimai. Skaitai ir atrodo tarsi regi žmones, jų drabužius, jauti charakterius, kenti jų gyvenimus,o kaip vaizdžiai perteiktos maro ir įvairių įvykių scenos...Knyga tikrai įdomi ir labai verta paskaityti. Rimta knyga rimtiems žmonėms. Ačiū autorei.

Knyga - 10 balų. Iš pradžių gal ir nuobodu man pasirodė, tačiau pakerėjo tai, kad šioje knygoje slypi mūsų - lietuvių istorija, kuri susipina su veikėjų likimais. Nesuprantu, kaip įmanoma tokius paprastus dalykus perteikti taip įdomiai. Skaitydamas supranti, kad visgi vertybės visiškai nepasikeitė, o polinkis į nuodėmes - neatsiejama žmonijos dalis.
"Silva Rerum II"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Silva Rerum I", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Tik patys pastabiausi šio blogo lankytojai pastebėjo, kaip man sekėsi skaityti antrąją, "Silva Rerum" dalį... Galima sakyti, kad šią knygą skaičiau net du mėnesius. Vis pradėdavau ir padėdavau į šalį ne tik dėl laiko trūkumo, bet dėl norėjimo paskaityti kitas knygas, dėl per mažo susikoncentravimo... Nors knygos viršelį net porą kartų matėte dešinėje pusėje prie "Šiuo metu skaitau" knygų, prisipažinsiu, gan uždarai skaičiau ją. Įdomiausia yra tai, kad paaiškinimo nėra.

Antrąją serijos dalį skaityti buvo tikrai nelengva. Ypač pradžioje, kai skaitytojai buvo supažindinti su naujais veikėjais. Visuomet iš pradžių tokiose situacijose sunku įsijausti ir apsiprasti, ypač kai pusės veikėjų vardai būna "Jonas".

"Silva Rerum I" pasakojo apie laikus, kada Lietuvą puldinėjo kazokai. Šį kartą valstybę užklupo karas su švedais, maras ir badas. Manau, kad tai pačios įdomiausios knygos vietos. Ypač viskas, kas susiję su maru ir mirtimis. Iš tiesų, didelis pliusas autorei, kuri taip puikiai perteikė tuometinius įvykius Vilniuje. Kaip pasakojama kūrinyje, žmonės griuvo tiesiog gatvėse, o vėliau jų palaikai būdavo suverčiami į bendrus kapus. Miestiečiai ir net išsilavinę žmonės ėmė valgyti net ir žmogieną, ypač vaikus. Kitaip tariant, Vilnių užklupo baisūs laikai...

Vienas iš naujesnių veikėjų šiame kūrinyje buvo žydas daktaras Gordonas. Šis veikėjas man labiausiai patiko šioje dalyje, nes iš jo pusės galima buvo sužinoti ne tik daugiausiai apie marą ir badą Vilniuje, bet ir apie kitas detales, pikantiškas tuometiniam Barokiškam gyvenimui. Galiu išskirti ir paminėti tokius dalykus, kad tuo metu žmonės dar bijojo medicinos, jie netikėjo jos galiomis ir verčiau rinkosi žoleles ir kitus "magiškus" gydymus. Dėl tos pačios priežasties daktaras Gordonas net ir nelabai galėjo tyrinėti žmonių vidinių organų, nes ir taip buvo gan smerkiamas visuomenės. Bet tai nesutrukdė to daryti su įvairias gyviais, kaip žiurkės... Labai įdomiai susiklostė šio veikėjo likimas ir aš pati netekau amo, paskaičiusi tam tikrus skyrius. Beje, nors ir sakiau, kad žmonės nepripažino šio žmogaus medicinos, išsilavinę ir pasaulio regėję žmonės visgi aktyviai lankėsi ir tarp tokių žmonių buvo ir visiems puikiai žinoma Uršulė.

Tikriausiai Uršulės jums pristatinėti jau nebereikia, juk ją galima vadinti pirmosios serijos dalies žvaigždė. "Silva Rerum II" pasakoja jau labiau apie antrąją Norvaišų giminės kartą, apie viską po keliasdešimties metų, todėl ir Uršulę jau reiktų vadinti moterimi, o nebe mergina. Ši moteris knygoje pasirodė tik maždaug nuo vidurio knygos ir buvo labai sunku suprasti apie jos gyvenimo istoriją. Autorė Kristina Sabaliauskaitė pasirinko labai neįtikėtiną ir genialią kūrinio kompoziciją, Uršulės gyvenimo istoriją nupasakodama tik kūrinio pabaigoje, o iki tol tiesiog atskleidė jos būseną ir gyvenimą po tam tikrų įvykių.

Tikriausiai įdomu sužinoti, kaip susiklostė pagrindinės kūrino Norvaišų šeimos likimas. Ką gi, Kazimiero ir Uršulės tėvai jau kurį laiką buvo mirę, tas pats likimas ištiko ir Kazimierą, todėl ši knyga beveik apie jį patį ir nepasakoja. O Uršulė paragavo aštraus gyvenimo, bet tuo pačiu malonaus. Ji turėjo galimybę pakeliauti, pagyventi didingiausiame Lietuvos mieste - Vilniuje. Uršulė sugebėjo sukurti šeimą su mylimuoju Birontu ir pratęsti jų giminę trimis sūnumis. Bet likimas jai nebuvo gailestingas. Užsispyrimo veikėja neįveikė, todėl tai kur kas apsunkino jos gyvenimą, nes po vieno, itin nuožmaus barnio su mylimu vyru, ji pabėgo ir kurį laiką slapstėsi, pareikšdama, kad iš principo nesusiras savo vyro, kol jis neįvykdys jos sąlygų. Deja, tai buvo didžiausia moters klaida, dėl kurios ji gailėjosi visą savo gyvenimą...

Bet tai, kas aprašyta ankstesnėje pastraipoje, nupasakoja Uršulės praeitį. Knygos dabartis pasakoja apie visai kitus laikus, kurie kur kas svarbesni nei veikėjo gyvenimo istorija. Uršulė sunkiai susirgo. Ji jautė kaip mirtis alsavo jai į veidą, bet pasiryžo atlikti dar vieną pareigą, kurią jautė dėl praeities klaidų. Matote, mažai užsiminiau apie naujus kūrinio veikėjus, bet manau, kad jums labiau patiks su jais susipažinti patiems. Šie veikėjai taip pat pasirodys labai skandalingi ir neįprasti. Dėl tam tikrų priežasčių Uršulei teks padėti išsaugoti savo Norvaišų giminę ir pratęsti ją. Tai bus paskutinis moters pažadas sau... Taigi, sužinosite, ar pavyks jai tai įgyvendinti, ar ne...

Šioje dalyje susilpnėjo dėmesys Silvos knygos rašymui. Kazimiero ir Uršulės tėvas Jonas itin gerbė šią šeimos knygą, liudijančią apie to meto įvykius, o kai atėjo laikas Kazimierui tęsti tradiciją, jis menkai užsiėmė tuo, tad daugybė faktų liko neįamžinti.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis - žodžiai, kurie puikiai apibūdina "Silva Rerum II". Geriausias ir taikliausias pavyzdys yra Uršulė, kuri daug prisikentėjo, bet visgi patyrė ir malonių akimirkų. Ji suprato, kad dėl tam tikrų nelaimių jos gyvenime buvo kalta ji pati, ypač jos pabėgimas iš vienuolyno, kuris, beje, šioje dalyje, mažai akcentuojamas.  Manau, kad autorė Kristina Sabaliauskaitė labai puikiai siunčia šią žinutę savo skaitytojams ir net jei tai kūrinys apie XVII amžių, mes visi galime rasti kažką artimo šiuolaikiniams laikams ir moralės kodams.

Džiaugiuosi, kad visgi sugebėjau įveikti šią knygą ir labai viliuosi, kad skaitydama trečiąją dalį neturėsiu tiek problemų. Man jau dabar įdomu sužinoti, kas visgi atsitiks sekančioje dalyje, ko dar galima tikėtis. Nekantrauju atsakyti į visus sau rūpimus klausimus ir pabaigti šį trijų dalių aprašymą.

Skaitytojų nuomonės: 

Na šitai knygai lyg ir komentarų nereikia.Nors ir kaip nemėgstate skaityti,vis tiek primygtinai siūlau ją ir pirmąją dalį perskaityti.Nuostabu,puiku,kalbos grožis neišpasakytas,sakiniai nors ir labai ilgi,bet negali atitraukti dėmesio.Manau,kad gerb.Sabaliauskaitė taip sugebėjo perteikti anų metų dvasią,kad tik trūksta visą tai ekranizuoti.

Nors antroji knyga ir yra tęsinys pirmosios, tačiau man pirmoji lengvesne, daugiau meilės, o antroji sukrėtė iki sielos gelmių to meto įvykiais. Labai gera knyga, bet tuo pačiu ir labai žiauru skaityti... Šiandien pagalvojus apie tuos laikus, kai vyksta veiksmas, net nupurto, ir supranti, kaip dabar turėtų visi būti laimingi.

vakar užverčiau paskutinį puslapį. Ašaros liejosi - nežinau kuo, bet knyga užkabino giliausias sielos kerteles. Paskutinį kartą taip verkiau skaitydama Remarko "Triumfo arką". Lyg ir nieko drastiško, bet tokia kosminė vienatvė herojų ir gelmė. Jausmas perskaičius lyg būtų pervažiavęs sunkvežimis, bet tuo pat metu ir keistai gera ir giedra. Nepaaiškinama. Pirma Sabaliauskaitės knyga puiki, bet šita stipresnė.
Nepakartojama, nuostabi knyga. Tai lyg švelni melodija atsklidusi iš tolimos praeities. Čia rasite visko: isdavyštes ir ištikymybes, meiles ir neapykantos, karo ir maro, skurdo ir bilzgesio....
Tai tikras XXIa. šedevras.Lietuvių literatūroje to dar nebuvo! Gaila, kad nėra tęsinio. Pritariu Daliai - tokią knygą būtinai reikėtų ekranizuoti. Esu sužavėta. Su meile perskaičiau abi dalis. Geresnes nebuvau aptikusi. Dėkinga rašytojai už tokią puikią dovana skaitytojams

Ką tik baigiau skaityti antrąją knygos dalį- man tikrai patiko. Džiugino vaizdinga kalba, kurios taip pasigendu verstiniuose romanuose, džiugino atskleistas istorinis laikotarpis, kuris dėl objektyvių priežasčių, bet nepelnytai yra užmirštas mūsų istorijos puslapis. Pirmoji knygos dalis man buvo įspūdingesnė, nes antroji lyg truputį ištempta, bet labai džiaugiuosi, kad lietuviškos literatūros padangėje, kad ir pavėlavusi kelis metus, atradau tikrai gerą kūrinį, kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

... labai įdomios knygos! abi dalis privaloma perskaityti. Po ilgo laiko perskaičiau knygą, kuri tikrai ilgam liks atminty, ji įdomi, šokiruojanti, prikaustanti... Tai mažytė dalis mūsų tautos istorija, kurios galvą guldau didesnioji dalis nežinome. Pripažinsiu, knygą reikėjo 'prisijaukinti", man taip pat buvo sunku iš pradžių priprasti prie stiliaus, prie be galo ilgų sakinių - bet kai "įsivažiuoji", ji tiesiog įtraukia. Tai pirma knyga be dialogų, kurią teko skaityti - man patiko. Dialogai čia visai, mano manymu, nereikalingi.

"Silva Rerum III"

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Silva Rerum I" ir "Silva Rerum II", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Trečioji serijos dalis vėl persikelia į naujus laikus, kuriame atsispindi kitos Norvaišų šeimos gyvenimas nei pastarosiose knygose. Šį kartą pagrindinis veikėjas yra tik vienas - Petras Antanas Norvaiša, kurį patys skaitytojai įvertino kaip labai neišskirtinį ir rutiniškam gyvenimui pasiduodantį veikėją.

Trečiojoje dalyje nebesutiksite tokių pasakojimų apie karus ar apie marą - pagaliau Lietuvoje kuriam laikui įsivyraus ramybė, kurią visgi ardys vidiniai konfliktai ir nesutarimai. Gerai išmanantys istorikai žinotų, kad prie valstybės žlugimo XVIII amžiuje prisidėjo absoliučią valdžią turintys bajorai, galėję laisvai naudoti liberum veto teisę.

Prieš aprašinėdama šią dalį, pasiskaičiau įvairiausių nuomonių internete. Įsiminė faktas, kad nors Kristina Sabaliauskaitė buvo istorikė, jos serijoje vyrauja žmonių išgyvenimai, intrigos ir meilės istorijos, o pačios istorijos šiek tiek pasigęstama.  Drįsčiau sutikti su šiuo pastebėjimu, bet nepaisant to, kūrinį galima kelti labai aukštai.

Kaip ir minėjau, pagrindinis dalies veikėjas buvo Petras Antanas Norvaiša, Kazimiero anūkas. Man šis veikėjas pasirodė labai abejingas gyvenimui ir labai daug filosofuojantis. Apie jį buvo pasakojama daug, bet galbūt būtų buvę geriau, jei autorė būtų daugiau dėmesio skyrusi ir kitiems naujiems veikėjams. Pagrindinis siužeto vingis buvo vedusio vyro romanas su Balbete, kuris pasireiškė labiau ne tarpusavio supratimu, bendravimo ypatumais, bet kūniškais malonumais.

Šioje dalyje atkreipiau daugiau dėmesį į kultūrinę valstybės pusę, kuri buvo gan užgošta pastarosiose dalyse dėl tam tikrų nelaimių, užklupusių šalį. Labai puikiai buvo pabrėžtas Baroko stilius, ypač ryškiai ir išsamiai apibūdintos bažnyčios ir kiti pastatai. Kūrinyje pasirodę Radvilos ir įnešė tą kultūros savitumą, nes turėtumėte žinoti, kad Radvilos prisidėjo labai daug prie lietuvių kultūros lygio aukštinimo.

Autorė neleidžia mums pamiršti ir apie ankstesnes serijos dalis. Matote, po Uršulės mirties, praėjus tam tikram laiko tarpui, Milikantų dvaras sulaukė savo žlugimo, todėl Petro Antano Norvaišos gyvenimas pasakojamas kitoje erdvėje. Iš tiesų buvo gaila sužinoti tokią dvaro baigtį, žinant kaip jį aukštino patys pirmieji "Silva Rerum" veikėjai, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Jeigu pamenate, Uršulė prieš mirtį parašė testamentą, kuriame žadėjo atiduoti savo turtą brolio Kazimiero sūnui, jei jis išpildys sąlygą susilaukti su žmona 5 vaikų ir taip pratęstų giminę. Deja, ši sąlygą nebuvo įvykdyta, o Petras Antanas Norvaiša netiesiogiai laikė Uršulę sena neišmanėle, turėjusia per daug užgaidų.

Dabar, kai perskaičiau visas išleistas dalis, galiu laisvai teigti, kad antroji knyga man paliko didžiausią įspūdį. Kodėl? Nes pirmojoje dalyje buvo galima rasti per daug dramatiškų epizodų, o antrojoje viskas labai originaliai ir nuostabiai aprašyta, su pakankamu kiekiu intrigų, nuostabiais ir vaizdingais veikėjų bei maro aprašymais.

Trečioji "Silva Rerum" dalis man patiko mažiausiai iš visų. Galbūt čia pasigedau pasakojimų apie kitus veikėjus, o gal manęs tiesiog nesužavėjo pagrindinis veikėjas ir jo abejingumas gyvenimui. Yra kaip yra. Visgi seriją vertinu labai teigiamai ir manau, kad ją sudaro tokios knygos, kurias kiekvienas išsilavinęs lietuvis turėtų perskaityti per savo gyvenimą. Turtinga kalbam, neiškraipyti ir taiklūs istorijos fragmentai, intrigos siužeto linijoje - visa tai leidžia mums žvelgti į šią seriją kaip į didingą kūrinį.



Skaitytojų nuomonės:

Pirkau Knygų mugės metu, taigi šiek tiek pigiau, bet negaila nė vieno išleisto cento. Nežinau jokio kito lietuvių autoriaus, kuris taip rašytų. Knyga-šventė, ilgai laukta, godžiausiai perskaityta ir šiek tiek su liūdesiu, kad visos šventės kada nors baigiasi. Be to, esu psichologė - o šioje knygoje psichikai ir jos sutrikimams skirtas nemažas dėmesys, ir stebino, kaip autorė jautriai (taip ir norisi parašyti - profesionaliai) kuria tuos psichologinius istorinių herojų portretus. Jie labai nevienareikšmiai, sužaloti aplinkos ir susižaloję patys, gyjančiomis sielomis ir nesugebantys pagyti. Tokie, kaip žmonės, kuriuos matau kasdien. Knyga pribloškė savo stiprumu, ji niūroka, bet kartu ir turi to nepakartojamo užburiančio grožio, kuris būdingas Sabaliauskaitės romanams, ir kuris čia, galbūt dėl kontrasto, yra dar stipresnis.
Šios trilogijos dalies siužetas ne toks įtemptas, tačiau nemažiau intriguojantis, nei pirmos dvi. Žmogiškosios silpnybės, vedančios į pragaištį, nepaprastai vaizdingai perteikiamos autorės. Reziumė: šie Kristinos Sabaliauskaitės kūriniai yra deimantai lietuvių literatūros pasaulyje. Tiek žmogiškoji būtis, tiek dabartinės problemos, mūsų silpnybės ir mūsų istorija yra supinamos vaizdinga senovine kalba.

Domnica Radulescu "Juodosios jūros sutemos"

Nors didžiąją dalį šio blogo recenzijų sudaro jaunimo literatūra, gan dažnai mėgstu įterpti ir aprašymų, susijusių su ganėtinai pažintiniais romanais, kurie supažindina mus, skaitytojus, su kitų šalių kultūromis. Vienas iš tokių - "Juodosios jūros sutemos", kuriame atskleidžiami Lietuvai pažįstami Rumunijos šalies ypatumai komunizmo laikais.

Visi nors kiek išmanantys istoriją žino, kad Rumunija praėjusiame amžiuje buvo atsidūrusi tokioje pačioje situacijoje kaip ir Lietuva. Šalį valdė korumpuoti komunistai, nebuvo kūrybinės ar žodžio laisvės. Tokį gyvenimą patyrė ir jaunoji romano veikėja, kuriai istorijos pradžioje buvo 16 metų. Pagrindinė veikėja Nora buvo menininkė iš prigimties, bet puikiai suvokė, kad Rumunijoje jos galimybės itin ribotos - autorė puikiai pabrėžė, kad norėdami neprisišaukti nemalonumų, menininkai šalyje privalėjo kurti valdančiąją partiją tenkinančius kūrinius...

"Juodosios jūros sutemos" pasakojama apie vidinį Noros šeimos gyvenimą, paveiktą komunizmo. Skaitydama romaną puikiai jaučiau rumunišką dvasią ir autentiškumą, kurio dažnai pasigendu įvairių kultūrų knygose. Šį kartą autorė puikiai sugebėjo atskleisti šalies tradicijas ir įprastą bendravimą tarp šeimos narių. Nora gyveno kartu su abiem tėvais ir pačioje pradžioje iš sostinės Bukarešto grįžusiu broliu Valentinu. Deja, likimas susiklostė taip, kad tik menininkui pianistui Valentinui buvo suteikta galimybė tobulinti žinias ir siekti karjeros - tėvai rėmė tik sūnų, kol tuo tarpu Nora jautėsi išduota ir pasmerkta. Dešimtmetį sostinėje pragyvenęs Valentinas grįžo į namus ir istorija tarsi atgijo, viskas nušvito optimistiškomis spalvomis ne tik dėl to, kad veikėjų namuose vėl pasigirdo juokas, bet ir dėl to, jog buvo suteiktas šansas tobulėti ir Norai...

Romanas buvo kupinas romantinių epizodų. Nuo pat vaikystės Nora, leidusi laiką su kaimynų turkų berniuku Džidžiu, pajuto artimesnius jausmus paauglystėje, kurie netrukus peraugo į nenugalimą meilę. Autorė labai subtiliai ir įmantriai pavaizdavo šių įsimylėjelių gyvenimą, kuris prilygo tarsi kiekvienos merginos svajonei...

Tolimesnėje kūrinio eigoje autorė pažers dar vieną netikėtumą. Viso romano metu bus ne kartą užsimenama apie tolimus giminaičius, pabėgusius iš šalies ir radusius prieglobstį vakarų šalyse. Viskas buvo taip paprastai paminėta, tarsi kiekvienas būtų galėjęs pabėgti iš Rumunijos be jokių sunkumų. Nors, jeigu nežinote, ir Lietuvoje buvo draudžiama išvykti iš šalies ir kiekvienas bėglys tapdavo vadinamuoju "liaudies priešu", kuriam grėsė kankinimai kalėjimuose. Ta pati situacija buvo ir Rumunijoje, todėl man ne veltui kilo įtarimas, kodėl mažiausiai tris kartus buvo pasakojama apie pabėgelius. Ogi todėl, kad po įvairių nesėkmių ir nuopuolių Nora taip pat suprato, kad Rumunijoje neturės laisvės ir negalės ramiai gyventi, kad laikas bėgti kuo toliau. Tik ar jai tai pavyks taip lengvai kaip buvo tikėtasi? Ar naujasis pasaulis bus malonesnis už gimtinę?

Kaip ir pats kūrinio pavadinimas, istorija buvo itin rami, pasyvi, bet atpalaiduojanti. Nuolatinis autorės būdvardžių ir įvairių palyginimų vartojimas vertė mane jaustis lyg būčiau kartu su veikėjais. Man labai patiko dažnai įvardijamas jūros motyvas. Visą vaikystę praleidusi gimtinėje prie jūros, Nora juto, kad bet kuriame pasaulio kampelyje akimis ir mintimis ieško jūros, primenančios apie gimtuosius namus ir vakarus, leidžiamus pakrantėje... Taip pat skaitant mano akys itin dažnai užkliuvo už įvairių metaforų ir veikėjų pasisakymų... Nuostabiai ir kruopščiai parinkti žodžiai prilygo ilgaamžei patirčiai, paliečiančiai kiekvieno skaitytojo širdį. Aš asmeniškai nesu ypatinga rašytoja, kuri mokėtų net paprasčiausiose recenzijose kaip šios įterpti kūrybiškų savos kūrybos minčių ar net "įmantresnių" sakinių, prilygstančių grožinei literatūrai. Dėl šios priežasties tokio kūrinio atradimas yra tarsi atgaiva sielai ir paskatinimas kitaip žvelgti į pasaulį.

Taigi, tikriausiai vis dar sunku nuspėti apie ką iš tiesų yra šis kūrinys, bet patarčiau nesistengti įsigilinti į siužeto esmę, tiesiog plaukti pasroviui ir leisti žodžiams tirpti jūsų mintyse. Trys pagrindinės temos: komunistinės sistemos suvaržymas, meilė ir menas. Puikus romanas patiks visiems romantikos gerbėjams, tad labai rekomenduoju paskaityti ir atrasti dalelę savęs, manau, kad labiausiai kūrinys tinka nuo 16 metų.

Jenny Han "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau"

Jenny Han - milžinišką populiarumą pasauliniu mastu pelniusi rašytoja, kurios garsiausias kūrinys "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau", pagal Goodreads skaitytojus, pateko net į 2014 metais išleistų knygų top penketuką. Amerikietės sukurtas romanas buvo ypatingas ir pačiai rašytojai: laiškų motyvas kūrinyje atsirado dėl to, kad Jenny Han paauglystėje pati rašė laiškus vaikinams, kuriuos j stengėsi pamiršti. Tokia pati buvo ir pagrindinė romano veikėja Lara Džinė.

"Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" kūrinyje pasakojama neeilinė paprastos paauglės romantinė istorija. Ankstyvoje paauglstėje praradusi mamą  privalėjusi gyventi su dar dvejomis seserimis bei tėčiu, pagrindinė veikėja užaugo kaip šeimos žmogus, puoselėjantis iškiliausias vertybes. Lara Džinė kur kas mieliau rinkdavosi vakarienes ir stalo žaidimus su šeima nei paaugliškus vakarėlius ar taisyklių laužymą. Dėl šios priežasties mergina jautė pareigą visuomet išlikti šeimos dalimi, o būtent dėl to ji jautėsi suvaržyta romantiškuose reikaluose.

Jau pačioje istorijos pradžioje skaitytojai buvo supažindinti su visa Laros Džinės šeima bei sužinojo, apie vyresnėlės sesers Margo būsimą išvykimą į koledžą. Autorė Jenny Han sugebėjo sukurti itin stiprų seserišką ryšį ir tikrai pajutau, kaip iš tiesų sunkiai seserys išgyveno išsiskyrimą, ypač kai Margo buvo tarsi mamos atspindys šeimoje. Tikrai pajutau didžiulę simpatiją šiai veikėjai, bet visgi tolimesnėje kūrinio eigoje, nors ir mažai teko susidurti, ėmiau kiek priešingai žvelgti į šios merginos poelgius. Na, matyt Margo vardas suteikia ir tam tikrą etiketę. Juk puikiai pamenate skandalingąją Margo iš "Popierinių miestų". Abiejuose romanuose šio vardo savininkės buvo itin nenuspėjamos...

Kaip ir rašoma knygos anotacijoje, Lara Džinė visą savo paauglystės laikotarpį susidūrė ne su vienu vaikinu, nors rimtų santykių ir neužmezgė. Įkvėpta nusivylimo mergina kiekvienam vaikinui parašė po atsisveikinimo laišką, kuriame pagaliau drįsdavo pripažinti apie savo užgesusius jausmus. Tokių laiškų iš viso buvo 5 ir neįtikėtinu būdu jie visi buvo išsiųsti gavėjams vienu metu! Tik pamanykite, jūsų simpatija gauna meilės laišką iš jūsų... O ką daryti, jeigu tų laiškų buvo 5? Būtent apie tai ir pasakoja nuotaikinga ir labai šiuolaikiška istorija, slypinti šioje knygoje.

Man itin patiko autorės Jenny Han sukurtas Laros Džinės paveikslas. Pagrindinės veikėjos charakteris ir nusistatymas iš dalies priminė ir mane, o tuo pačiu tikiu, kad ir daugelį kitų paauglių. Kaip teigiama romane, Lara Džinė bijojo įsipareigojimų. Ji bijojo įsileisti jausmus ir leisti jiems užvaldyti jos sąmonę. Kiekvienas vaikinas, kuriam buvo skirtas laiškas, bent minimaliai turėjo kažkokį kontaktą su Lara Džine, ji nepradėjo jausti simpatijos iš niekur nieko. Bet po kiekvieno to kontakto mergina labai daug apgalvodavo savo veiksmus ir dalykus, kuriuos norėjo padaryti, bet nepadarė, todėl kažkokiu būdu į vaikinų rankas patekę laiškai buvo tarsi postūmis judėti pirmyn ir neieškoti asmeninių klaidų praeityje. Tai buvo tarsi naujo gyvenimo, kuris, mano manymu, buvo kur kas įspūdingesnis nei prieš tai, pradžia.

Visos istorijos metu dominavo du vyrukai iš Laros Džinės laiškų: buvęs sesers vaikinas Džošas ir mokyklos svajonių vaikinas Piteris. Abu vaikinai vienu ar kitu metu sužadino Laros Džinės jausmus ir merginai buvo itin sunku atsispirti jų flirtavimams. Dedu daugybę pliusų autorei, kad ji iki pat kūrinio pabaigos sugebėjo išlaikyti intrigą ir aš iš tiesų negalėjau nuspręsti, kurią pusę palaikau, net jei pasitaikė daugybė nesklandumų, turėjusių nukreipti mane teisinga linkme... Matote, jau nuo pat pirmo kūrinio skyrelio buvo aišku, kad Džošas, nors ir draugavo su Margo, buvo Laro Džinės simpatija nuo neatmenamų laikų, ką jau kalbėti apie akimirkas, kai Margo jį paliko ir išsikraustė... Nuolatinė trauka ir draugiškas dėmesys sunkino Laros Džinės situaciją ir ji jautė pareigą atsispirti vaikino kerams vardan sesers... Bet ar tai tikrai įmanoma padaryti, kai Džošas buvo jos mintyse ne vienerius metus? Kitas itin svarbus veikėjas - gražuoliukas Piteris. Ne kartą ne vienas veikėjas įspėjo Larą Džinę dėl šio veikėjo ketinimų ir bandė atbaidyti ją nuo jo, bet ar aplinkinių žodžiai pasiteisino ir padėjo - neaišku. Įdomumo dėlei pridursiu, kad Piteris viso romano metu buvo tik menamas pagrindinės veikėjos vaikinas: Lara Džinė tikėjosi atkeršyti dėl tam tikrų priežasčių Džošui, o Piteris norėjo sukelti pavydą buvusiai merginai... Tikrai buvo įdomu skaityti apie visas šias intrigas ir manau, kad autorė sugebėjo puikiai suraizgyti kiekvieną mintį taip, kad nieko negalėtume nuspėti iš anksto.

Tolimesnėje kūrinio eigoje turėsite ne vieną galimybę išsiaiškinti, kurio vaikino pusę palaikote, kartu su veikėjais patirsite daugybę nuotykių, pažinsite Laros Džinės šeimą ir ypač jauniausiąją sesutę Kitę bei svarbiausia, sužinosite, kaip laiškai atsidūrė visų vaikinų rankose... Nors ir Džošas, ir Piteris vaizduojami itin skirtingai, abu vaikinai turės savo pakilimų ir nuopuolių akimirkų, todėl esu tikra, kad kaip ir aš pati, jūs taip pat negalėsite itin lengvai nuspėti kūrinio pabaigos, kuri tikrai bus nenuspėjama... Nepamirškite, kad šis romanas turi tęsinį, kuris vadinasi "P.S. I still love you", o ką gi tai turėtų reikšti?

Dar 2015 metų pradžioje, nagrinėdama oficialų Goodreads geriausių knygų paaugliams topą ne kartą atkreipiau dėmesį į šį kūrinį, bet kiekvieną kartą vis numodavau ranka ir pasirinkdavau kažką kito. Dabar, kai gavau šansą paskaityti gimtąja kalba - esu begalo patenkinta ir nustebinta gerąja prasme, nes dažnai tarp jaunimo literatūros pasigendu lengvų romanų lengvam vakarui. Manau, kad "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" tikrai patiks visiems "Geek Girl. Moksliukė" gerbėjams, nors šis kūrinys skirtas vos vos vyresnei skaitytojų kategorijai. Rekomenduoju!

Jandy Nelson "Padovanosiu tau saulę"

"I'll give you the sun" buvo ko gero pati laukiamiausia 2014 metų knyga. Jandy Nelson yra itin žinoma pasauliniu mastu, jos kitas kūrinys "The sky is everywhere" pakerėjo tūkstančius, o "Padovanosiu tau saulę" įvertintas taip gerai, kad ateityje net sulauksime filmo, paremto šia knyga. Pagaliau ir jūs, skaitytojai, galėsite įvertinti šį ilgai lauktą šedevrą!

Prieš rašydama šį aprašymą, pasiskaitinėjau daugiau recenzijų apie šią knygą, nes buvo labai įdomu sužinoti, ką apie kūrinį mano kiti. Vienareikšmiškai visi šią knygą vertina teigiamai ir laiko viena geriausių 2014 metų knygų.

"Ill give you the sun" pasakoja apie dvynių gyvenimą trijų metų laikotarpiu. Trylikametis Nojus ir jo sesuo Džudė buvo neišskiriami. Juos siejo ne tik kraujo ryšiai, bet ir neapsakomas artumas.  Brolis ir sesuo dalijosi paslaptimis ir juos siejo vienas bendras pomėgis - menai. Istorija prasidėjo būtent nuo akimirkos, kai vaikų mama pranešė, jog nori užrašyti savo vaikus į prestižinę menų mokyklą. Nuo šios akimirkos ir prasidėjo visi įdomumai...

Nojus visą savo gyvenimą galvojo, kad Džudė buvo jo močiutės ir tėčio numylėtinė. Jis jautė savo artimų šeimos narių meilę sesei, bet to negalėjo pasakyti apie save. Būdamas dar visai jaunas vaikinas, Nojus patyrė patyčias mokykloje, todėl mamos pranešimas suteikė jo gyvenimui naujų spalvų, be to, laikui bėgant mama pastebėjo sūnaus talentą ir Nojus suprato, kad atrado žmogų, kuris mylėjo jį labiau nei jo sesę...

Istorija pasisuko kita linkme, kai buvo padalinta į atskirus skyrius, kurie buvo iš abiejų vaikų perspektyvos. Kalbant apie kūrinio struktūrą, galiu įvertinti, kad autorės mintis buvo tikrai geniali, nes ji išskyrė dvynius taip, kad Nojus pasakojo dvynių istoriją būdamas 13-14 metų, o Džudė tai darė trim metais vėliau - būdama šešiolikos. Taigi, gaunasi taip, kad knygoje praeitis bus siejama su dabartimi.
Buvo tikrai įdomu paskaityti kūrinį iš abiejų veikėjų perspektyvos, nes mes, skaitytojai sužinojome ne vieną paslaptį, apie kurią nežinojo tai vienas, tai kitas dvynys. O būtent paslaptys juos ir tolino, todėl buvo skaudu matyti, kad kartais dėl itin svarbių priežasčių jie slėpė tam tikrus dalykus viens nuo kito ir taip jų pasauliai griuvo. Būtent paslaptys, apie kurias mes žinojome, ir buvo tos pamestos dalelės, kurias sudėjus į vieną vietą, būtų galima atkurti jų šiltus santykius.

Būtent faktas, kad dvyniai atsirinkinėjo žmones, kurie mylėjo vieną ar kitą labiau, parodė jų pirmąsias tarpusavio problemas. Atsiskleidė pavydumo bruožai, kurie gerokai sugadino ne tik broliškus santykius, bet ir pačią situaciją šeimoje... Knygoje išvysite, kaip brolis ir sesuo kovojo dėl draugų, dėl mamos dėmesio, net dėl vietos po saule. Tokie santykiai dažnai pastebimi ne tik knygų pasaulyje, bet ir realybėje, todėl autorės pasirinkta tema ir išpildymas labai atitinka paauglių gyvenimą ir realijas.

Kai girdime kalbant apie dvynius, dažniausiai pasakojimai būna apie tai, kokie artimi būna šie žmonės ir kaip jie negali gyventi vienas be kito. Šį kartą Jandy Nelson pasakoja kiek kitokią istoriją, kurioje dvyniai iš geriausių draugų tampa kone didžiausiais priešais.

Džudė buvo visiška Nojaus priešingybė. Mergina mėgo vakarėlius, draugų kompanijas. Ji buvo lyg kompanijos siela. O Nojų ji vadino "Keistuoliu", bet gerąja prasme. Ji labai vertino šį brolio bruožą ir nenorėjo, kad jis pasikeistų. Nojus buvo labiau atsiskyrėlis, nepritapėlis. Jis buvo lyg tikras menininkas, kuris būtent ir turėjo patekti į menų mokyklą, bet dėl tam tikrų priežasčių, apie kurias sužinosite, Jude pateko į mokyklą viena ir tai ko gero ir nulėmė jų šiltų santykių pabaigą.

Kūrinyje atskleidžiama motiniško dėmesio svarba. Nors Džudė turėjo savo pusėje ir močiutę, ir tėtį, mergina troško savo mamos, su kuria deja itin daug konfliktavo. Būdama moteriškosios lyties atsotve, Džudė pati juto, kad norėtų turėti šalią mamą, kuri padėtų jai iškilus įvairioms problemos, bet kartu ji buvo per daug principinga, kad ją prisileistų. Vėlgi pavydas gadino šiuos santykius. Retai kada pasižymiu knygoje puslapius, kad vėliau galėčiau aptarti juos aprašymuose, bet šį kartą padariau išimtį, nes taip, kaip kalbėjo Jude apie savo mamą, buvo neapsakomai gražu.

"I’ve tried everything to get through to her, Guillermo. Absolutely everything. I have this weird book and I scour it for ideas nonstop. I’ve done it all. I’ve slept with her jewelry under my pillow. I’ve stood on the beach at midnight, holding up a picture of the two of us to a blue moon. I’ve written letters to her and put them in her coat pockets, in red mailboxes. I’ve thrown messages into storms. I recite her favorite poem to her every night before I go bed. And all she does is break what I make. That’s how angry she is.” I’ve started to sweat. “It would kill me if she broke this.”

Kitas reiškinys, susijęs su Džudė ir mama, yra nusakytas paskutinėse citatos eilutėse. Matote, negaliu atskleisti vieno, itin reikšmingo įvykio, pakeitusio šeimos gyvenimą, tad pasakysiu taip, kad gali būt, jog ir nesuprasite, todėl perskaitę knygą grįžkite prie šio aprašymo. Džudė kaltino save dėl jos ir mamos santykių pablogėjimo ir tam tikrų dalykų, todėl manė, kad mama viską jai gadino. Jos darbus, jos planus ir kitus dalykus. Džudė manė, kad mama tokiu būdu keršijo jai, nors taip tikrai nebuvo...

Kaip ir minėjau, Nojus nepateks į menų mokyklą, bet jo gyvenimas pasikeis iš esmės, kai jis sutiks vaikiną Brian. Brian taps ne tik geriausiu Nojaus draugu, bet ir jo gelbėtoju. Vaikinas įtrauks Nojų į vakarėlių ir draugų pasaulį, kuris itin pakeis Nojaus asmenybę... Be to, šie du vaikinai turės ir savų paslapčių...

Tikriausiai įdomu sužinoti ir apie patį pavadinimą, bet iš tikrųjų labai sunku kažką pasakyti, o tuo labiau prikišti savo nuomonę, savo idėją. Matote, Džudė ir Nojus, dar palaikydami gerus santykius, dėl tam tikrų priežasčių ėmė dalinti pasaulį. Pavyzdžiui Nojus atiduodavo Džudei žolę, debesis, vandenį ir kitus dalykus, o Džudė mainais duodavo dar kažką kitą jam. Tokiu pačiu principu buvo atiduota ir knygos pavadinime minima saulė. Deja, dėl įdomumo neatskleisiu tikrosios istorijos, bet ji bus labai ypatinga ir šilta.

Taigi, iš esmės iš šios knygos galite tikėtis labai labai daug. Taip dariau ir aš ir tikrai nenusivyliau. Autorės rašymo stilius buvo tiesiog nuostabus: kupinas metaforų, lengvas ir gerai apgalvotas. Esu tikra, kad kūrinys jus sužavės. Knygoje paskaitysite apie kelias meilės istorijas, apie skirtingus dvynių požiūrius į gyvenimą, skirtingus jų menų išsireiškimus. Taip pat įvyks vienas, labai svarbus įvykis dvynių šeimoje, kuris visam laikui pakeis jų gyvenimus... Taip, kad šioje knygoje visko yra labai daug ir galėčiau rašyti ir rašyti, bet tuo pačiu juk nenoriu sugadinti ir skaitymo malonumo. Labai norėčiau, kad paskaitytumėte šią knygą, ji tikrai verta dėmesio. Nuostabus ir jaudinantis kūrinys!