Pastaruoju metu sulaukiau daugybės pasiūlymų aprašyti būtent vieną iš Jodi Piccoult knygų. Deja, tai buvo ne "Kita širdis", o "Mano sesers globėjas", kurį dar būtinai parašysiu! Norėjau pradėti nuo kitokio kūrinio (o šios autorės skaičiau ne vieną), kad ne tik "Mano sesers globėjas", bet ir kiti jos kūriniai jus sužavėtų...
Jodi Piccoult priskiriama prie rašytojų suaugusiems. Jos rašomi romanai išsiskiria savo ilgumu, detališkumu, gebėjimu viską susieti ir taip įtraukti skaitytoją, kad šis net negalėtų suvokti kas atsitiko. Šios autorės knygas rekomenduojama perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, kad šie suprastų apie paauglišką gyvenimą. Taip, daugumoje šios autorės knygų vyrauja paauglių gyvenimai ir problemos. Autorė Jodi Piccoult rašo labai aktualiomis, gyvenimiškomis temomis, su kuriomis susiduria daugelis. Problemos šiuo atveju ne tai, kad apie merginą, kuri galvoja, kad yra stora arba bando suvilioti vaikiną. Problemos jos knygose yra problemos.Kita širdis yra apie tragišką vienos šeimos likimą. Atskleisiu jį, nes nuo pat pirmų knygos puslapių ir taip apie jį sužinosite. Netikėtai buvo nužudyti du šeimos nariai: tėtis ir mažoji dukrelė. Kaltininkas aiškus: šeimos pasamdytas mechanikas (atrodo). Jam skirta griežčiausia - mirties bausmė. Deja, jos laukti tenka net 11 metų! Kaip gyventi su mintimi, kad žmogus, kuris sugriovė tavo gyvenimą dar neatpirko savo nuodėmės?Vienintelė Džunos (moters) paguoda - dar viena dukrytė, kuri, beje, turėjo širdies ligą, dėl kurios galėjo net mirti.
Po vienuolikos metų, kai buvo nustatyta tiksli mirties bausmės vykdymo diena, prasideda dėtis įvairiausi dalykai. Sėdėdamas kameroje, žudikas Šajus tampa didžiausiu apkalbų centru. Ne dėl savo nusikaltimo, bet dėl visai kitų priežasčių. Jam sėdint kalėjime, ima dėtis keisčiausi dalykai: vienas kalinys pasveiksta nuo AIDS, kito paukščiukas prisikelia iš mirties būtent Šajaus rankose. Visi kaliniai, net ir žmonės anapus kalėjimo, ima Šajų vadinti Mesijumi, Dievo įgaliotiniu. Būtent nuo to ir prasideda istorija, kuri apima daugybę personažų, daugybę likimų. Tarp jų ir Džunos dukters, kuriai buvo būtina širdies transplantacija, norint išgyventi. Kaip tyčia, vienintelis Šajus pasisiūlo padėti mergytei...
Pagrindinių vėikėjų istorijoje nėra. Jų ne vienas ir ne du, bet visi tarpusavyje labai susiję. Štai Džuna, moteris, kuri prarado ir vyrą, ir dukrą, buvo viena iš ryžtingiausių veikėjų knygoje. Ji kovojo už savo teises, galimybę išgelbėti dukrą, bet širdyje žiojėjo didžiulė skylė, kurios užtaisyti buvo kone neįmanoma.
Šajus Bornas buvo istorijos kaltininkas. Jis nė karto nepasakė, jog buvo nekaltas, nė karto neprieštaravo nė vienam kieno nors pasakytam žodžiui, laikė tikrąją tiesą giliai savyje. Norėdamas atpirkti nuodėmes jis pasisiūlė padovanoti savo širdį būtent mergaitei, kurios tėvą ir seserį nužudė.
Kunigas Maiklas buvo Šajaus dvasinis patarėjas. Jis ištisai lankydavo kalinį, bendraudavo su juo, bandydavo įsitikinti jo stebuklingomis galiomis, surasti būdą, kaip jį išgelbėti. Deja, kunigą Maiklą graužė sąžinė - jis negalėjo Šajui prisipažinti, jog buvo vienas iš tų, kuris jį nuteisė myriop.
Knygoje taip pat yra viena labai ryški asmenybė. Tai advokatė Megė. Moteris iš visų jėgų stengėsi išteisinti Šajų Borną. Jos sugebėjimas įžvelgti kai kuriuos dalykus mane taip sužavėjo, kad net pamilau šią personą. Aišku, tai autorės nuopelnas, bet esu tikra, kad ši moteris tikrai suteikė istorijai šviežumo, gaivumo, kitokių spalvų.
Knygoje yra ir kitų, kiek smulkesnių veikėjų, kurių nebeaprašysiu. Ko gero, skaitant aprašymą, kylą klausimai, kaip "Ar Šajui bus įvykdyta mirties bausmė?" "Ar mergaitė gaus širdį?" ir kiti. Patikėkite, skaityti verta. Perskaitykite bent vieną Jodi Piccoult knygą ir nepastebėsite, kaip įsigysite arba pasiimsite iš biblitoekos dar krūvą knygų, parašytų būtent šios moters.
Skaitytojų nuomonės:
Perskaičius šią knygą lieka dvejopas įspūdis. Visų pirma tai trijų garsių knygų kokteilis, toks savotiškas miksas: Stephen King "Žalioji mylia", Dan Brown "Da Vinčio kodas"(religiniai pamąstymai, ne kodai) ir John Grisham "Kamera".Autorė per daug nesislėpdama romano eigoje visas šias knygas ar jų autorius ir pamini.Ypatingai krinta į akis Šajaus Borno personažo panašumas su "Žaliosios mylios" mirtininku Džonu.Abu nuteisti už panašų nusikaltimą, abu gydo neišgydomas ligas, abu prikelia mirusius gyvūnėlius, abu tarsi savotiški Jėzaus įsikūnijimai paprastuose žmonėse šiuo atveju nusikaltėliuose. Keista , kad tokio kalibro autorė taip akivaizdžai "pasiskolino" tokį panašumą.Nesinori atskleisti siužeto peripetijų tačiau jau 23 p. galima nuspėti bent jau Šajaus Borno nusikalstamas peripetijas.Ši knyga visiškai skiriasi nuo panašaus pobūdžio knygų tokių kaip "Trapumas" ar "Mano sesers globėjas", nes čia pirmame plane ne liga ar ligonis, bet nusikaltėlis,priežastys atvedusios į nusikaltimą ir religija. Bažnyčiai turėtų itin nepatikti drąsūs autorės pamąstymai vienais ar kitais bažnytiniais- religiniais klausimais, bet tai autorės teisė, tad jei kam nors bus nepriimtinas vienas ar kitas autorės teiginys manau nereikėtų burnoti , bet bent jau gerbti autorės nuomonę.Nepaisant visko knyga oparašyta meistriškai,skaitytojas gali pasisemti daug puikių minčių pamąstymui tiek apie bažnyčios vietą po saule, tiek apie mirties bausmės taikymo būtinybę.
Pradėjusi skaityti knygą maniau, kad tikriausiai tai bus silpniausias jos romanas iš visų mano skaitytų, bet.. antra knygos pusė apvertė viską aukštyn kojom. Žiauriai patiko. Labai netradiciškos religinės įžvalgos, kurias buvo be galo įdomu skaityti, nors aš nesu religinės tematikos gerbėja. Verčia net padėjus knygą atgal į lentyną susimąstyti, KAS PER VELNIAS ta religija???? Nenorėjau nieko įžeisti su tuo "velniu" :) Labai gera knyga!
O ką apie šią knygą manote jūs?
(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)
Gabyx2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą