R. J. Palacio "Stebuklas"

"Stebuklas" yra viena iš naujausių Lietuvoje išleistų knygų. Man ši knyga atrodo ir viena paslaptingiausių, nes prieš atsiversdama ją, nežinojau ko tikėtis, ko laukti. Tokią įtaką man padarė perskaitytas aprašymas, kuris atskleidė, kad knyga bus apie berniuką, kuris buvo kitoks nei visi.

"Stebuklas" pasakoja apie berniuką, vardu Ogastas. Šis vaikinukas ėjo 10-tuosius savo gyvenimo metus, kai pagaliau pradėjo lankyti mokyklą kaip ir jo bendraamžiai. Viso to priežastis - kitoniška jo išvaizda. Ogastas turėjo įgimtą veido traumą, dėl kurios jo veidas buvo gerokai deformuotas...

Ogastas niekada nepagalvojo apie galimybę lankyti mokyklą. Jo mama, kuri nuoširdžiai rūpinosi sūnumi, pati nusprendė jį užrašyti slapta į privačią mokyklą. Manau, kad toks jos poelgis yra labai kilnus, žinant Ogasto būklę ir tai, kaip į jį žiūri žmonės. Nenustebčiau, jei kitos mamos kur kas mieliau sutiktų su mintimi slėpti savo vaiką, o ne atvirai rodyti visuomenei.

Ogastas mokykloje jautėsi kaip nesavas. Direktoriaus dėka jis jau pažinojo kelis savo klasiokus, bet pradėjęs lankyti mokyklą, pakeitė savo nuomonę ir apie juos... Berniukui buvo nejauku stebėti vaikų veidus ypač pirmosiomis dienomis, kai jis įžengdavo į valgyklą ar kitą atviresnę vietą mokykloje. Bet Ogastui mokslai sekėsi puikiai. Nors iki to laiko jį namuose mokė mama ir jis neturėjo nei vieno kontrolinio, berniukas pasivijo bendraklasius ir kai kuriuos net aplenkė.

Mokslo metams įsibegėjums, berniukui pavyko susirasti keletą draugų, bet situacija mokykloje aštrėjo. Ogastas jautė atstumiančius vaikų žvilgsnius ir patyčias. Berniukas pamažu sugebėjo su tuo susitaikyti, nors kartais net man pačiai buvo skaudu skaityti tam tikrus penktokų išsireiškimus...

Kalbant apie veikėjų amžių, kūrinyje dominavo penktokai. Sunku patikėti, kad jau tokio amžiaus vaikai gali taip žiauriai elgtis su kitais, kad jiems gali kilti tokios mintys... Taip pat atkreipiau dėmesį ir į tai, kad jau tokio amžiaus mokinukai skirsto save į "populiariuosius" ir "atstumtuosius". Kai, rodos, tokio amžiaus vaikai turėtų gan kukliai žiūrėti į tokius dalykus ir tiesiog stengtis apsiprasti su pasikeitusiais gyvenimais.

Pavadinimas "Stebuklas" turėtų jus nuteikti teigiama linkme. Kūrinys nėra itin siaubingas ar žiaurus, kad turėtumėte bijoti jį perskaityti. Kaip tik manau, kad R. J. Palacio parašė labai šviesų ir optimistišką romaną.

Ogasto charakteris buvo tikrai komplikuotas. Berniukas per daug save nuvertino kitų vaikų atžvilgiu. Jam atrodė, kad būtent jis buvo apkalbų objektas, kad visi, net ir jo draugai, nemėgo jo ir negalėjo į jį žiūrėti.  Nors manau, kad kūrinyje jūs pastebėsite labai aiškiai, kaip vystėsi veikėjo asmenybė ir kaip jis tobulėjo visapusiškai.

Labai patiko, kad kūrinio kompozicija susidarė iš atskirų skyrių, pasakojamų atskirų žmonių. Bus tikrai ir jums įdomu patyrinėti, kaip į Ogastą žiūrėjo kiti žmonės, ne tik patys artimiausi, bet ir visiškai svetimi. Aišku, pačio Ogasto pasakojimų bus daugiausia.

Romane aptariami ir tėvų bei vaikų santykiai. Labai puikus tvirtos šeimos pavyzdys buvo būtent Ogasto šeima. Jo tėtis ir mama tvirtai gynė vaiko interesus ir stengėsi, kad vaikas jaustusi pilnavertis bet kokioje aplinkoje. Taip pat privalau užsiminti ir apie Ogasto vyresnę sesę - Oliviją. Olivija buvo itin stipri ir ryžtinga mergina, kuri turėjo savų problemų. Mergina susitaikė su mintimi, kad visas dėmesys jos šeimoje atiteko jos broliui, bet ji tam neprieštaravo, nes buvo itin kilnios širdies. Nors kartais jautė nuoskaudą, kai mama pamiršdavo ateitį į kokį renginį, kuriame dalyvavo ji pati...

Blogos šeimos pavyzdys buvo berniuko, vardu Džulianas, šeima. Aišku, su ja itin mažai susipažinsite, bet autorė labai aiškiai pabrėš, kad posūkis "obelis nuo obels netoli rieda" tinka būtent šiam atvejui. Džulianas buvo vienas iš berniukų, kurie žlugdė Ogasto gyvenimą mokykloje. Berniukas sukėlė patyčias. Kodėl - neaišku, bet pati autorė sako, kad jo mamos prieštaringa nuomonė apie Ogastą, sutapo su jos sūnaus nuomone.Tiksliau sakant - Džulianas būtent iš mamos ir perėmė tai. Vienas iš tokių pavyzdžių, kai Džuliano mama užtušavo Ogasto veidą klasės nuotraukoje ir persiuntė tokį variantą dar kelioms mamoms...

Kūrinys tikrai labai jautrus ir suvirpins ne vieno skaitytojo širdis. Man bent jau įstrigo akimirka, kai Ogastui teko pripažinti, kad jam reikėjo klausos aparato... Vaikinuko ausys ir taip buvo deformuotos, jos buvo mažesnės nei įprastai, todėl paprastas klausos aparačiukas jam net ir netiko. Vietoj to, berniukas turėjo segėti į akis krentantį įtaisą, juosiantį jo galvą. Man buvo labai gaila skaityti, kad Ogastas nenorėjo to aparato, nes ir taip jautėsi visų pastebimas, nenorėjo daugiau atkreipti dėmesio į save, norėjo būti nors kiek normaliu.... Nors ši maža istorija baigėsi gerai, kai Ogastas suprato, kad jam tikrai to aparato reikėjo...

Labai rekomenduoju šį kūrinį jautrios sielos žmonėms, kuriems aktualūs tokie dalykai. Aš bent jau akcentuoju tai, kad nereikia atkreipti dėmesio į tokius žmones, nes tokiu būdu mes darome jiems paslaugą. Todėl to linkiu ir jums. Jeigu matote, kad nepavyks būti draugais su kitokiu žmogumi, tiesiog stenkitės nekreipti per daug dėmesio į jį, elgtis kaip su sau lygiu. "Stebuklas" yra skirtas jaunesniai auditorijai. Aš asmeniškai rekomenduočiau ją skaityti iki 13 metų, kad galėtumėte pajusti tą vaikiškų knygų džiaugsmą. :)

Gayle Forman "Tik viena diena"

Gayle Forman yra labai puikiai visiems pažįstama autorė. Jos kūrinys "Jei pasilikčiau", Lietuvos knygynuose pasirodęs dar šiais metais, užkariavo Lietuvos jaunimo širdis.  Tiems, kurie dar negirdėjote, Rugpjūtį įvyks pasaulinė "Jei pasilikčiau" premjera, kurios laukiame ir Lietuvos kino teatruose. Kaip visada primenu, pirmiausia paskaitykite knygą, o tada jau galėsite pamatyti ir filmą.

Gayle Forman parašė kūrinį "Tik viena diena", kuris susijęs su jos pačios gyvenimu. Autorė atskleidė, kad jos tėvai po mokyklos Amerikoje leido pakeliauti po Europą, pamatyti kitokį gyvenimą, išmokti savarankiškumo. Dėl šio tėvų sprendimo moteris liko itin dėkinga ir savo meilę kelionėms sugebėjo perteikti savo kūrinyje "Tik viena diena".

Tikriausiai jau suvokėte, ko galima tikėtis šioje knygoje. Kelionių. Manau, kad ne vienas iš jūsų jas dievinate ir jeigu galėtumėte, skirtumėte joms kur kas daugiau laiko. Knyga pasakoja apie merginą, kurios tėvai taip pat padovanojo jai trijų savaičių kelionę po Europą. Pagrindinė veikėja Alison nebuvo labai patenkinta  ir tik pačią paskutinę dieną įvyko šis tas neįtikėtino. Prie jos ir jos draugės Melani prisijungė vaikinas, kuris pasiūlė Alison nuvykti į Paryžių vienai dienai. Alison nebuvo viena iš tų merginų, kurios ryžtųsi tokioms ekstremalioms kelionėms. Ji buvo itin atsargi ir viską apgalvojanti mergina. Bet tai nereiškia, kad ji atsisakė nepažįstamojo pasiūlymui...

Viena diena Paryžiuje su Vilemu buvo geresnė nei visos trys savaitės Europoje. Mergina artimiau pabendravo su vaikinu, susipažino su romantiškiausiu Europos miestu ir svarbiausia, tapo kitu žmogumi. Vilemas ją pavadino Lulu, Alison trumpiniu, kuris itin įsiminė pačiai merginai, nes Lulu simbolizavo jos pusę, kuri merginai itin patiko. Lulu buvo drąsi, linksma ir kitaip į gyvenimą žiūrinti mergina. Dienai besibaigiant, Alison prisipažino apie savo netikėtai užgimusius jausmus Vilemui, kuris atsakė tuo pačiu... Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad Alison pabėgo iš Paryžiaus į Londoną net neatsisveikinusi su Vilemu ir su sudaužyta širdimi...

Alison grįžimas į Ameriką simbolizavo antrąją kūrinio dalį, kuri vadinosi "Vieni metai". Nenoriu daug visko atskleisti, bet kadangi užsiminiau, privalau šiek tiek papasakoti, kas vyko toliau. Taigi, Alison įstojo į medicinos universitetą ir nesiliovė galvoti apie Vilemą. Mergina nesijautė laiminga studijuodama šį dalyką, todėl ėmė ginčytis dėl to su mama ir galiausiai pasirinko visai kitą mokymosi kryptį. Antroje dalyje metai išskirstyti į mėnesius ir aprašyti tik patys svarbiausi įvykiai Alison gyvenime. Galiausiai ji suprato, kad Paryžiuje paliko ne tik mylimą vaikiną, bet ir Lulu, savo pusę, kurią troško susigrąžinti. Šie du dalykai privertė ją priimti ne vieną jos gyvenimą keičiantį sprendimą, ir vienas iš jų sugrąžino ją atgal į Paryžių... Kaip viskas vyks toliau, sužinosite tik jūs patys.

"Tik viena diena" yra puikus pavyzdys, kuris parodo, kaip reikia siekti savo užsibrėžtų tikslų. Neverta pasiduoti ir nuleisti rankų, visada būna antras šansas, jums tereikia juo pasinaudoti. Manau, kad autorė labai puikiai ir aiškiai perteikė šią žinutę savo skaitytojams, jums tereikia į ją įsigilinti.

Lyginant su kitu autorės kūriniu "Jei pasilikčiau" drįstu pasakyti, kad tai du, visiškai skirtingi kūriniai. Jei nežinočiau, sakyčiau, kad juos parašė skirtingi žmonės. Tai manau yra labai puikus įrodymas, kad autorė itin gerai išmano savo darbą. Manau, kad visai nebūtų įdomu skaityti kūrinį, jei jo veikėjuose įžvelgtum kitų knygų veikėjų savybes. Šie du kūriniai yra visiškai nesusiję ir neturi nei vieno panašumo. Laikykite tai kaip privalumą! Jeigu kalbant atvirai, kad ir kokie geri būtų John Green'o kūriniai, jų pagrindiniai veikėjai vaikinai dažniausiai primena vieną ir tą patį žmogų.

Džiaugiuosi, kad autorė Gayle Forman apgalvojo Alison priežastis grįžti į Paryžių. Šis veikėjo pasirinkimas nebuvo vien dėl meilės, bet ir dėl norėjimo atrasti save, savo stipriąją pusę, kurią paliko tame mieste. Lulu buvo dalelė jos, kuri žvelgė į gyvenimą kitaip, paprasčiau. Antroje kūrinio dalyje jūs labai puikiai pastebėsite, kaip veikėja kovojo su savimi ir savo jausmais, bei kaip jai trūko to, ką paliko Prancūzijoje.

Šis kūrinys puikiai vaizduoja šeimos santykius. Alison mama yra viena iš tų mamų, kurios negali paleisti savo vaikų. Dažnai tai baigiasi ne itin gerai, todėl geriausia apsiprasti su ta mintimi, kad reikia vaikus paleisti, leisti jiems gyventi. Alison išsiaiškino, kad mamos gyvenimo svajonė būtent buvo tapti medike, bet gyvenimas pasisuko tokia linkme, kad moteris nebegalėjo išpildyti savo svajonės, todėl norėjo, kad dukra perimtų ją. Girdėta situacija, ar ne? Manau, kad labai svarbu savo svajones pasilikti sau ir nesistengti jų perteikti savo vaikams.

Skaitytojai, kurie mėgstate "kultūrintis", tutiru jums puikią naujieną. Šį kūrinį galima vadinti kultūros lopšiu. Susipažinsite su Amerikietiška, Angliška, Prancūziška bei Olandiškomis kultūromis, sužinosite ne vieną lankytiną vietą, įžymų patiekalą, šalies išskirtinį elementą. Man labai patiko skaityti būtent Alison keliavimo akimirkas, nes jos buvo tokios šiltos, tokios šviežios ir modernios. Kalbant apie Prancūziją, šios šalies kultūrą jūs pažinsite labiausiai dėl įvairiausių priežasčių... Todėl jau iš anksto galiu šią knygą rekomenduoti "Ana ir prancūziškas bučinys" gerbėjams, nes šios dvi knygos susijusios būtent dėl Prancūzijos.  Taip pat norėčiau atkreipti jūsų visų dėmesį į Olandiją. Ši šalis atliks ne ką mažesnį vaidmenį šioje istorijoje. Neatskleisiu visų detalių, bet noriu priminti jus, kad Olandija darosi visai populiari šalis paauglių literatūroje. Ar pamenate, kad knygos "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" veiksmas nukeliamas būtent į šią šalį? Taigi, kas čia žino, gal Olandijos vardą išgirsime vis dažniau...

Taip pat turėčiau atkreipti dėmesį į Šekspyrą. Juk puikiai žinote tokius jo šedevrus, kaip "Romeo ir Džuljeta", bei "Hamletas". Bent jau tiek kiekvienam išsilavinusiam asmeniui yra privalu žinoti. Na, o šis kūrinys supažindins jus dar ir su kitais Šekspyro kūriniais, taip pat sužinosite įvairiausių faktų apie jo kūrybą. Apie Šekspyrą užsimenu būtent dėl to, kad jis bus susijęs su Alison ir Vilemo pirmuoju susitikimu, Alison gyvenimu universitete bei galbūt ir kūrinio pabaigoje, kurioje bus atsakyta į visus jūsų klausimus...

Iš šio kūrinio nesitikėjau gauti tiek daug visko, kiek gavau. Galėčiau net nedrąsiai sakyti, kad man jis patiko labiau nei pats "Jei pasilikčiau". Tai galima spręsti ir iš to, kiek visko jums čia pateikiau šiame aprašyme. Manau, kad tokių kūrinių kaip šis reiktų daugiau, nes būtent tokie ir skatina aktyviau skaityti jaunimą. Kalbant bendrai, "Tik viena diena" yra labai modernus, šiltas, jaukus ir vasariškas kūrinys, kuris tinka būtent šiuo metu laiku. Labai rekomenduoju visiems kelionių mėgėjams, visiems "Ana ir Prancūziškas bučinys" mėgėjams, mėgstantiems kultūrą ir romantiką - viskas sudėta į vieną kūrinį, kurį pravartu paskaityti. Manau, kad galiu drąsiai teigti, kad tokią knygą galima net ir įtraukti į geriausių skaitytų knygų sąrašą!


Skaitytojų nuomonės:


Visai nebloga knyga. Tik truputį man kažko pritrūko. Nors pabaiga nėra bloga, bet atrodo neišbaigta, norėjosi dar kažko daugiau. Nepaisant to knyga man patiko. Rekomenduoju perskaityti ir kitiems.

Nesitikėjau nieko ypatingo, bet tikrai patiko, kol nepriėjau pabaigos, taip tikėjaus geros atomazgos o pasijutau palikta ant ledo, taip ir neaišku kuom viskas baigėsi :( Bet dabar labai noriu paskaitinėti Šekspyrą :)))))
Puiki, nuotykių kupina knyga, kurią tikrai gera skaityti. Siužetas įdomus ir įtraukiantis, o ir pati atmosfera labai maloni. Tikrai džiaugiuosi perskaičiusi, ir visiems rekomenduoju. :)
Prisipažinsiu: šią knygą aš įsimylėjau. Ji tobula. Pamilau ją nuo pat pirmų puslapių. Kažkas yra pasakęs, kad įdomios ir geros knygos pradžia yra neįdomi. Su šia mintimi aš nesutinku. Ši knyga mane įtraukė nuo pat pirmųjų savo puslapių! Jaučiuosi pakerėta.

Perskaičiau tik ką šios rašytojos knygą "Jei pasilikčiau" , norėjau palikti komentarą po ja, bet nematau jos čia prekyboje. Nepaprasta knyga ir susaugusiems ir paaugliams, dabar sėdžiu raudu ir klausau knygoje minėtos muzikos. Labai labai rekomenduoju, knyga apie tėvų meilę, draugus, netektį ir pasirinkimą pabusti iš komos ar vis tik mirti.
Vienas geriausių mano skaitytų romanų. nerekomenduoju knygos nekantriems žmonėms, nes apie pusė knygos yra tempiamas laikas, tai buvo vidury knygos. tiek jausmų, emocijų patiriama skaitant šią knygą.

Nuostabi knyga! Tikrai nenuobodi ir nebanali, nėra lengvai nuspėjama, skaitymas neprailgo, vis norėjosi žinoti, kas bus toliau :) Rekomenduoju visiems, dievinantiems keliones, Paryžių bei Šekspyrą. Nepasigailėsit, kad skaitėt ;) Tik įdomu, kada (ir ar iš viso) bus išleistos "Just One Year" ir "Just One Night"? :)

Lauren Oliver "Panika"

Lauren Oliver yra viena mylimiausių mano autorių. Jos knygos, kaip "Kai aš žuvau" bei visos "Delirium" trilogijos dalys atėmė žadą gerąja prasme.  Išvydus vis naują šios autorės knygą, nežinai ko tikėtis, nes autorė mėgsta įvairaus stiliaus kūrinius. Vienas naujausių jos kūrinių "Panic" priklauso fantastinio žanro knygoms, bet tokioms, kokios būtent man ir patinka - panašioms į realybę.

"Panic" yra žaidimo pavadinimas. Kiekvienais metais mažame miestelyje abiturientai, pabaigę mokyklą, turi galimybę sudalyvauti šiame žaidime ir laimėti 50,000 dolerių. Pinigai nemaži, tad norinčių visuomet atsiranda daugybė. Deja, dauguma iš jų iškrenta, nes neištveria - žaidimas reikalauja daug jėgų, yra paremtas itin ekstremaliomis ir pavojingomis užduotimis, kurios gali kainuoti net ir gyvybę. Šis žaidimas visuomet buvo nelegalus ir net policija nesugebėjo sugauti organizatorių.


Kūrinys yra apie keturis veikėjus, iš kurių du pasakoja šią istoriją iš savo pusės. Pati pagrindinė veikėja yra Heter - mergina su itin komplikuotu gyvenimu. Kai jos tėtis nusižudė, mama ėmė gerti ir tai tapo jų šeimos problema. Mergina pati privalėjo pasirūpinti mažąja sesute Lile ir užtikrinti joms saugų gyvenimą. Kūrinys prasideda Heter pabaigus mokyklą, kai ji, jau turėdama vaikiną, nusprendė ištarti tuos tris stebuklingus žodžius "Aš tave myliu". Deja, viskas susiklostė taip, kad Heter išsiskyrė su vaikinu, nes jis ją išdavė su kita. Būtent tai ir paskatino ir įkvėpė Heter įsitraukti į pavojingą žaidimą, kurį ji smerkė. Dar viena to priežastis buvo tai, kad mergina visą savo gyvenimą jautėsi nepastebima, lyg būtų niekas. Ji norėjo įrodyti sau, kad taip nėra.

Dar vienas veikėjas, iš kurio pusės išgirsime šį pasakojimą, yra Dodžas. Tai vaikinas, kuris turėjo labai svarią priežastį įsitraukti į žaidimą. Vaikinas norėjo keršto. Prieš kelis metus tame pačiame žaidime dalyvavo ir jo sesuo, kuri tam tikrų asmenų dėka liko paralyžuota, nebegalėjo vaikščioti. Dodžas, norėdamas atkeršyti už žalą, padarytą seseriai, nusprendė laimėti šį žaidimą ir mintyse kurpė dar vieną planą...

Šiame kūrinyje ir pačiame žaidime dalyvavo ir Natali - geriausia Heter draugė. Ši mergina pati pirmoji įsitraukė į žaidimą, nors visi ją laikė itin baikščia. Natali sugebėjo įrodyti priešingai. Be to, žaidimo metu ji tik sutvirtino savo santykius su drauge bei labiau susipažino su Dodžu, vaikinu, kurio anksčiau net nepastebėdavo... Natali nusprendė dalyvauti žaidime dėl pinigų studijoms.

Na ir ketvirtasis veikėjas, kuris man tikriausiai labiausiai patiko, buvo Bišopas. Tai vaikinas, kuris vienintelis iš šios grupelės nedalyvavo žaidime, bet vienaip ar kitaip buvo su juo susijęs... Vaikinas taip pat padėdavo draugams įvykdyti tam tikras užduotis. Bišopas man pasirodė kaip labai intelektualus ir užjaučiantis asmuo. Na ir taip, jis itin susijęs su Heter, kuri buvo jo geriausia draugė, bet galiausiai jiedu suvokė, kad viskas tarp jų yra kur kas rimčiau...

Žaidimas tęsėsi visą vasarą. Dalyviai netikėtai gaudavo asmeninius pranešimus su nusakytu laiku ir vieta, kur jie turi atsidurti sekančiam iššūkiui. Visos užduotys buvo labai kruopščiai suorganizuotos ir pavojingos. Dalyviams teks iškentėti gaisrą, milžinišką šuolį, įveikti savo didžiausias baimes. Žaidimo finale, likę du dalyviai susidurs automobilių kovoje, kur turės stulbinančiu greičiu važiuoti vienas į kitą, nenusukus ir nesustojus. Pralaimės tas, kuris pirmasis išsigąs ir nusuks automobilį. Galiu išduoti, kad vienas iš keturių šių žmonių dalyvaus finale.

Knygos eigoje labiau susipažinsite su veikėjais ir jų problemomis. Artimiau išnagrinėsite jų tarpusavio santykius, susirasite favoritus ir numylėtinius. Galbūt atrodo, kad kūrinio esmė yra žaidime ir viskas sukasi tik apie jį, bet tai tikrai nėra. Kūrinio pabaigoje, kulminacijoje, planai pasisuks visai kita linkme nei buvo manyta...

Kūrinys dėl savo veiksmo elementų man iš tiesų priminė Melvin Burgess "Hitas". Bet tai nėra problema, kaip tik įvardinčiau kaip vieną iš privalumų, kuris paskatins jus paskaityti šį kūrinį, kurį labai labai rekomenduoju kaip ir visus kitus autorės leidinius. Rekomenduoju veiksmo, nuotykių ir romantikos išsiilgusiems skaitytojams, esu tikra, kad kūrinys jūsų nenuvils.


Skaitytojų nuomonės:


Pradžia šiek tiek paini, bet greitai įsivažiavau, ir perskaičiau knygą per vieną dieną. Daug įtampos, intrigų, nemažai skaudžių išgyvenimų. Žaviuosi šios autorės kūryba. Labai įdomiai parinktas siužetas, lengvai ir greitai skaitoma knyga. Jaukiam vasaros vakarui pats tas. Gera knyga, rekomenduoju. :)

Galiu pripažinti, kad ši knyga yra viena iš geriausių mano perskaitytų. Pačioje pradžioje nebuvo taip jau labai įdomu, tačiau labiau įsiskaičius negalėjau atsiplėšti ir iki vakaro vėlumos skaičiau kol pabaigiau. Veikėjų charakteriai įdomūs, siužetas nenuspėjamas, o rašymo stilius lengvas, greitai skaitomas, taip pat skaitydami tikrai sulauksite nemažai staigmenų. Tikrai rekomduoju perskaityti šią knygą. :)

Panika - istorija, kuri supažindins su ganėtinai netradiciniu žaidimu, kuriame galima net mirti. istorijoje susipina pavojai, paslaptys ir jausmai, kančios, kurias patiria jaunas žmogus, kuris tuo tuoj bus priverstas tapti suaugusiuoju.

Na, ši knyga mane nuvylė. Iš šios autorės tikrai tikėjaus daug daugiau..... Knyga neįtraukė ir nebuvo įdomi. Buvo tik kelios dėmesio vertos vietos? Labai erzino pagrindiniai knygos veikėjai. Dodžas kaip koks keršytojas vaizduojamas, bet tik gale kažką padaro ir tai nieko ypatinga. Nata - kvailė kuri bando apsimesti protinga. Na o labiausiai erzina Heter - ,,drąsuolė" kurį kažką visą knygą veikia ir nieko nenuveikia. Ji neįtikėtinai lėkšta ir kartais atrodo nenormali. Nieko neveikia, skundžiasi gyvenimu, nors kažkaip neįdėdama jokių pastangų laimi Paniką.
Knyga man labai patiko. Šios knygos negalėčiau sulyginti su jokia žemiau paminėta knyga. kad ir pačiomis "Bado žaidynėmis", vieninteliai panašumai kuriuos matau, tai, kad aprašomas jaunimas ir vyksta žaidimas. Bet "Bado žaidynėse" pilna fantastikos, o čia viskas realu. Tam tikra prasme "Panika" man gal net labiau patinka:)

Salla Simukka "Raudona kaip kraujas"

Šiame bloge yra aprašytos dvi skandinaviškos knygos, išleistos Lietuvoje. Viena iš jų, ne visai seniai aprašyta knyga "Ratas", na, o šį kartą pristatau jums aprašymą knygos, kuri tapo pasauliniu bestseleriu ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Galbūt  kūrinį "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"? Na, šis kūrinys, nors ir su panašiu pavadinimu, tikrai nepanašus į pastarąjį.

"Raudona kaip kraujas" yra labai painus pasakojimas su ne vienu veikėju, įtrauktu į istoriją. Pagrindinė veikėja Snieguolė netikėtai mokykloje rado pluoštą pinigų.  Pinigai buvo sutepti krauju ir mergina suvokė, kad kažkas nešvaraus slepiasi už jų. Pasekusi vieną mokyklos mokinį Tūką, ji savaime buvo įtraukta į šią istoriją ir neturėjo pasirinkimo pabėgti. Mergina netikėtai buvo įtraukta į trijų, turtingųjų tėvelių vaikų, būrį, kuriame mokiniai bandė išsiaiškinti, kieno tai pinigai ir kas už jų slėpėsi. Snieguolė niekada iki tol nebendravo su tais populiariaisiais paaugliais, nes priklausė kitokiam žmonių sluoksniui - atsiskyrėliams. Bet veikėja, vardu Elisa, išgirdusi, kad Snieguolė sužinojo apie pinigus, įtraukė ją į šią istoriją ir prašė pagalbos išsiaiškinti, kas vyksta...

Snieguolė buvo tikra bebaimė. Pasak knygos, ją įkvėpė pyktis ir žiaurumas, todėl ji ryžosi padėti jaunuoliams. Knygos eigoje ją ne kartą persekiojo banditai, ji ne kartą pakliuvo į mirtiną pavojų. Snieguolė laikėsi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir nesikišo į jų problemas, nes turėjo pakankamai daug savų. Mergina gyveno viena, atskirai nuo tėvų. Reikėtų tikriausiai labiau įsigilinti į šį jos pasirinkimą, bet pati autorė nelabai į tai gilinosi, todėl tikriausiai verta paminėti, kad istorija nėra labai plati ir konkreti. Snieguolė man pasirodė kaip labai vyriška mergina, kurios veiksmai buvo pagrįsti protu, o ne jausmais, kas būdinga moteriškajai lyčiai.

Man patiko autorės parašyta mintis, kad Snieguolei nepatiko tuštutės barbės, kurios vienaip ar kitaip siekė vaikinų dėmesio. Šios merginos dažniausiai būdavo protingos, bet dėl paauglystės ir noro sulaukti dėmesio, jos imdavo vaidinti kvaileles, nes joms atrodė, kad būtent tokios patinka vaikinams. Iš tiesų situacija gal ir skamba juokingai, bet tokie dalykai iš tikrųjų vyksta.

Kūrinio kompoziciją apibūdinčiau kaip tikrai labai painią. Atskiri skyreliai yra pasakojami atskirų veikėjų. Pagrindiniai pasakotojai buvo Snieguolė, Natalija (mergina, pavogusi pinigus skirtus Elisos tėvui ), Elisos tėvas, mafijos grupuotės narys ir policininkas. Rodos, kad išvardijau teisingai, nors nesu visiškai dėl to tikra. Veikėjų vardai buvo labai Suomiško stiliaus, neįprasti, todėl gan sunku juos įsiminti, todėl veikėjai pamažu ima maišytis. Patariu nedaryti klaidos ir labiau įsigilinti į visus pasakotojus, nes jie visi atliko svarbų vaidmenį šiame kūrinyje... Visus šiuos pasakotojus vienijo viena bendra savybė - Snieguolės rasti pinigai.

Knygos eigoje Snieguolė išsiaiškins, kad prie kruvinų pinigų nagus buvo prikišęs ir Elisos tėvas. Jaunuoliai atskleidė ir tai, kad jis buvo neištikimas savo žmonai, todėl Elisa troško sužinoti tiesą, kodėl taip įvyko. Taip pat bus išsiaiškinta pinigų paskirtis, kaip ir kodėl jie atsidūrė pas pačią Elisą. Bus labiau susikoncentruota ties kitais pasakotojais ir istorijomis, iš jų pusių.

Kūrinys tikrai primena detektyvinę veiksmo dramą su daugybę sukrečiančių akimirkų, kurios tiesiog prikausto prie knygos. Lyginant su kitomis knygomis, galbūt kūrinys man priminė ir Anne Cassidy "Mėlyni laiškai", kuris taip pat buvo kupinas įtampos ir dramos. Beje, šios knygos nesu aprašiusi bloge, bet nuoširdžiai ją rekomenduoju.

Derėtų užsiminti, kad yra išleistos net trys šios serijos knygos ir kol kas tik viena iš jų pasirodė Lietuvoje. Jeigu susidomėjimas šia knyga bus pakankamai didelis (kaip yra tikimasi) šios knygos taip pat manau atsiras ir Lietuvos knygynų lentynose.

Įdomus sutapimas, kuris man itin įsiminė yra tai, kad autorė itin akcentavo kvepalus. Jų šiame kūrinyje apstu: rasite įvairiausių pavadinimų, rūšių ir apibūdinimų. Taip pat Snieguolė, tarsi kalbėdama autorės lūpomis, paaiškins, ką jai reiškią konkrečios kvepalų rūšis ir kvapai. Manau, kad būtų buvę dar puikiau, jei autorė kvepalus būtų labiau susiejusi su pačia istorija, nes buvo tikrai nemažai pavienių dalykų, kurie nelipo prie siužeto.

Žinant, kad "Raudona kaip kraujas" yra skandinaviška knyga, siūlau labai ją paskaityti ir pasinerti į šią kultūrą. Tikrai jaučiasi didžiulis skirtumas tarp šių šalių knygų bei, pavyzdžiui, amerikietiškų. Tikrai labai įdomu palyginti. Taip, kad rekomenduoju šį kūrinį ir Jums.