Niamh Greene "Coco paslaptis"

"Coco paslaptis" yra knyga, kurią prieš kažkiek laiko man asmneiškai rekomendavo viena šio puslapio skaitytoja, todėl nuoširdus ačiū jai ir tuo pačiu kviečiu jus visus rekomenduoti man kūrinius, kuriuos turėčiau perskaityti, ir kurių aprašymus norėtumėte išvysti čia.

Kūrinys pasakoja apie vienos ypatingos moters gyvenimą. Jos vardas yra Coco ir taip, jeigu paklaustumėte, ji buvo taip pavadinti dėl visiems puikiai žinomos mados ikonos Coco Chanel. Įdomu yra tai, kad šios knygos veikėja laikė save visiška mados dievaitės priešingybe tiek išvaizda, tiek vidumi. Jos mama, kuri buvo didžiausia Coco Chanel gerbėja, skyrė savo mylimiausiajai dukrai tokį vardą ir tikėjo, kad ji pasieks gyvenimą tiek pat daug kiek ir pati Coco Chanel. Deja, nors autorė mus kūrinio pradžioje ir suklaidina, mamos suaugusios Coco gyvenime jau nebesutiksite...

Knygos siužetas yra labai įtraukiantis ir negirdėtas: Coco vieno aukciono metu netyčia įsigijo originalią ir vieną pirmųjų Coco Chanel delninukių, kurioje rado ir laišką, parašytą, bet neišsiųstą. Tai neleido Coco ramiai gyventi ir ji vis sielojosi dėl tokio pirkinio, manė kad tai ženklas, nes kol jos mama buvo gyva, visa laiką kartojo nupirksianti tokią delninukę savo dukrai. Ir štai, netikėtai delninukė atsidūrė Coco rankose, todėl ji nusprendė sekti ženklus ir surasti žmogų, kuriam šis laiškas buvo skirtas...

Kūrinys iš tiesų primena romantiškąjį filmą "Laiškai Džulijetai", kurį puikiai žino kiekviena romantikė. Principas šių dviejų kūrinių yra tas pats: pasinerti į paieškas ir surasti vieną vienintelį žmogų.. Man tikrai labai patiko ir minėtasis filmas, ir knyga kurią aprašinėju, manau, kad nors rašymo stilius ir paprastas, pats kūrinio išpildymas gan banalokas, bet idėja ir pagrindinė mintis yra labai ryškios ir svarbu atkreipti į tai dėmesį.

Knyga puikiai atskleidžia ryšį tarp mirusiųjų artimųjų ir gyvųjų. Autorė Niamh Greene pabrėžė ypatingą motinos ir dukros ryšį, nes Coco tikėjo, kad visi įvykiai, nutikę šioje knygoje, įvyko ne veltui - jos mama jai siuntė žinutę. Manau, kad toks artimųjų saugojimas atmintyje yra savotiškai žavu, nes kaip sakoma - žmogus gyvas tol, kol jį kas nors prisimena. Taip buvo ir Coco su jos mama, kuri niekur nedingo iš jos širdies ir lydėjo visą gyvenimą. Bet reikia nepamiršti ir nesusipainioti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, nepradėti ieškoti antgamtiškų ženklų kiekviename gyvenimo kelyje ir tokiu būdu prarasti realias
galimybes.

Taip pat svarbu paminėti, kad knygoje gan ryškūs kelionių epizodai, nes norint surasti žmogų, Coco turėjo galimybę aplankyti ne vieną šalį. Šių skyrelių metu jus turėsite progą taip pat susipažinti labiau su mados ikona Coco Chanel ir jos gyvenimo biografija, aš bent jau tikrai ne viską žinojau, bet man buvo įdomu atrasti tas smulkmenas, liudijančias jos gyvenimo savitumą.

Skaitytojai turės puikią galimybę stebėti pagrindinės veikėjos vystymąsi: nedrąsi pilka pelytė persikūnys į moterį, žengiančią pakelta galva ir tikinčia savo jėgomis. Tai yra labai dažnas reiškinys ir paauglių, ir suaugusiųjų literatūroje, bet tai reiškia būtent tai, kad tokie dalykai akcentuojami, norint paskatinti jų siekimą. Dažnai ypač paaugliai įsivaizduoja, kad viskas gyvenime lyg sviestu patepta, kad jiems bus labai lengva ir paprasta pasiekti ir įgyvendinti svajones, bet tokie dalykai priklauso labiausiai nuo tavo asmenybės ir tavęs pačio - jeigu įdėsi pastangų, didelė tikimybė, kad tau bus atlyginta su kaupu.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, norintiems lengvo ir paprasto paskaitymo vakarui. Iš ties nebloga knyga, verta susidomėjimo galbūt ne dėl siužeto ypatumų, bet labiau dėl idėjos. Skaičiusieji šią knygą, apibūdina ją kaip labai šiltą ir jaukų kūrinį, todėl jei šie du dalykai yra jūsų siekiamybė - čiupkite ir skaitykite. Dėl amžiaus, kuriam geriausiai tiktų tokio pobūdžio knyga, negaliu tvirtai apsispręsti, nes knyga labiau skirta suaugusiems, bet manau, kad septyniolikmečiai taip pat ras bendrų dalykų, kurie

Jack Kerouac "Kelyje"

"Kelyje" pasakojama apie ~1950 metus Amerikoje. Tai pasakojimas apie dviejų vaikinų kelionę, kuri buvo kupina išbandymų, pakilimų ir nuopolių, o svarbiausia - linksmybių. Tai yra kūrinys apie to meto pirmuosius hipsterius, kurie tiesiog mėgavosi gyvenimu, nekeldami sau nereikalingų problemų, kas būdinga ne vienam, net ir šiuolaikiniam žmogui. Dviejų veikėjų galvose ir mintyse karaliavo žolė, alkoholis ir merginos. Ko daugiau gali reikėti jauniems, gyvenimo nemačiusiems, vaikinams?

Istorija prasidėjo nuo nedidelio gabalėlio pagrindinio veikėjo Selo Peredaiso biografijos. Vaikinas, neseniai praradęs tėvą, buvo užsibrėžęs tikslą tapti rašytoju ir parašyti kūrinį, kuriam, deja, trūko įkvėpimo. Būtent dėl to ir prasidėjo Selo kelionė po visą Ameriką.

Kita knygos žvaigždė buvo vaikinas Dinas. Tai buvo ko gero spalvingiausia kūrinio asmenybė, pranokusi net patį Selą. Dinas buvo kilęs iš visai kitokios šeimos, kurią sudarė girtuokliai ir gyvenimo prasmės nežinantys žmonės. Tai išugdė Dino asmenybę ir jis pats nesureikšmino daugybės svarbių aspektų.

Lyginant Diną su Selu, galiu pasakyti, kad šie žmonės yra labai kontrastingi tarpusavio atžvilgiu. Dinas buvo pašėlęs nuotykių ieškotojas, o Selas buvo kiek ramesnis, sėslesnis. Taip sakant, Selas sekė savo bendražygio pėdomis ir leidosi pasroviui nešamas išraiškingojo palaidūno.

Kūrinyje siužetas nėra toks svarbus kaip asmenybių vystymas, detalės. Galima teigti, kad visą laiką veikėjai bus kelyje, bet, savaime suprantama, galėsite žavėtis neaprėpiamais autoriaus tiksliai nupasakotais peizažais bei vietovėmis, o tai puikiai supažindins jus ne tik su amerikietiška aplinka, bet ir šios valstybės kultūra.

Šioje knygoje išsiskyrė požiūris į moteris, kuris nebuvo labai teigiamas. Bent jau Dinui moteriškoji lytis reiškė pasilinksminimą vyrui. Vaikinas išnaudodavo visas sutiktas moteris, ką jau kalbėti apie tris santuokas, kurios baigėsi ne itin palankiai pačioms moterims, o ne Dinui. Bėgant metams, kelionės nesibaigė, o romanų bei vedybų skaičius didėjo kartu su palikuonių skaičiumi. Taip, pašėlusio Dino nesutramdė net ir mažieji vaikai. Dinui reikėjo laisvės, o kartu su ja ir nuotykių, erdvės, klajokliško gyvenimo.

Nors ir rašau vien apie tai, kaip šie veikėjai keliavo, bet jie nebuvo visą laiką kartu. Buvo mėnesių, net ir metų pertraukos, bet po jų likimas draugus suvesdavo vėl ir jie toliau tęsdavo tai, ką pradėjo. Labiausiai man patiko knygos pabaiga, kur viskas pasisuks visai kita linkme, bet galima teigti, kad kažkokios kulminacijos labai ir nesulauksite. Puslapius rysite palengva, bet įdėmiai ir taip visą knygą, su tam tikrais aikčiojimų intarpais.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną, nes turėjau galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie niekada nenuobodžiavo, kurie degė noru gyventi, nepaisant to, kad kišenėje švilpavo vėjai. Pinigų problema buvo iškelta ne kartą, nes didžiąją dalį kelionės Selas su Dinu neturėjo nė skatiko kišenėje. Šis faktas nebuvo pamirštas ir vaikinai įvairiais įmanomais būdais stengėsi prasimanyti pinigų savo būtiniems poreikiams patenkinti. Tiesą sakant, jeigu ne ši problema, nebūtų buvę tiek įdomių pasakojimų ir istorijų. Galima teigti, kad autorius Jack Kerouac norėjo sukurti tokius veikėjus, kuriem nematerialūs dalykai būtų kur kas svarbesni už tuos, kuriuos galima įvertinti pinigine prasme. Manau, kad tai labai geras požiūris, kurį turėtų sekti ir šiuolaikiniai autoriai, norėdami sukurti tokį šedevrą, kuris turėtų išliekamąją vertę.

Kalbant apie autoriaus rašymo stilių, galiu įvardyti jį kaip gan sudėtingą ir smulkmenišką. Įvairiausios detalės ir dalykai, kurie gali pasirodyti nepastebimi, iš tikrųjų yra svarbūs ir reikalingi, norint lengvai suprasti tolimesnius įvykius. Todėl knygą patariama skaityti įdėmiai, neskubant ir tiesiog mėgaujantis. Nors iš patirties galiu patarti neskubėti pulti prie šios knygos, tokiems kūriniams reikia pribręsti ir pasiruošti, todėl gal geriausiai tiktų nuo 17 ar 18 metų.

Kaip jau ne kartą esu minėjusi, dalyje savo aprašymų pateikiu gan naudingos informacijos, kuri galėtų praversti rašant samprotavimo rašinius. Šį kartą vienas žinomiausių pasaulio romanų "Kelyje" taip pat yra laikomas kaip vienas iš puikių kūrinių, kuriuo galima remtis savo kūryboje. Dėl šios priežasties pridedu ir savo pačios rašytą pastraipą, kurioje sieju šį kūrinį su visiems dvyliktokams žinomu J. Kunčino romanu "Tūla". Nepamirškite, kad nesu literatūros kritikė, kad tiesiogiai nepatariu naudotis mano pateikta informacija, tiesiog tai labiau mano asmeniniai interpretavimai apie kūrinį.


Menas veikia žmogų palankiai tuomet, kai kūrėjo veiklos neriboja šalutinės aplinkybės. XX amžiaus pokario laikotarpiu dominavęs atotrūkis tarp komunistinių rytų valstybių bei demokratinių vakarietiškų lėmė savotišką meno sampratą. Skirtingai nei Vakarų šalyse, kur vyravo laisva kūryba, komunistinės šalys itin griežtai cenzūravo rašytojus, kurie turėjo kurti valdžiai palankius rankraščius arba rizikuoti ir vartoti Ezopo kalbą. Norint pabrėžti kontrastą tarp šių dviejų politinių blokų šalių, reikia atsižvelgti į skirtingų ideologijų paveiktus kūrėjus. Puikus pavyzdys - XX amžiaus antros pusės 1- asis vakarietiško tipo rašytojas profesionalas ir sovietmečio lietuvių kilmės prozininkas Jurgis Kunčinas, kuris garsiausiame savo romane „Tūla“ pavaizdavo kūrėją, kuriam bohemiškas gyvenimas ir rašymas prilygo protestui prieš gniuždančią aplinką ir pastangai išlikti savimi, vyraujant sovietinei sistemai, prieštaraujančiai visiems veikėjo įsitikinimams. Sovietinės valdžios įdiegtas kūrybinės laisvės ribojimas paskatino veikėją priešintis sistemai, bet tokiu būdu įgyta laisvė tapo ir savęs paties naikinimu alkoholizmo liūne. Dėl šios priežasties galima teigti, kad šalutinės aplinkybės lėmė menininko asmenybės degradavimą. XX amžiuje išgarsėjo ir dar vienas rašytojas – Amerikietis Džekas Keruakas, kūryboje taip pat puikiai pavaizdavęs bohemišką kūrėjo dalią. Pagrindinis romano veikėjas – rašytojas Selas Peradaisas, ieškodamas įkvėpimo šaltinio, pasiryžo pakeisti gyvenimo stilių ir pasinerti į bohemiško gyvenimo potyrius. Rašytojas Džekas Keruakas gyveno laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kur vyravo palankios sąlygos kūrybinių galių atskleidimui, todėl kitaip nei Kunčino pasakotojui, Selui menas padėjo atrasti tikrąjį pašaukimą bei iš tiesų mėgautis rašymo teikiamais malonumais. Nepaisant to, jog ir Jurgis Kunčinas, ir Džekas Keruakas pokario laikotarpiu sukūrė romanus apie bohemiškų dvasių kūrėjus, istorinės ir politinės aplinkybės lėmė skirtingą meno poveikį rašytojams. Vadinasi, kūryba daro žmogų pranašesnį, bet tik tada, kai jo kūrybos neriboja šalutinės aplinkybės.
Man labai patiko faktas, kad ši knyga aprašo amerikietišką hipsterių kultūrą, jų požiūrį į gyvenimą. Nesunku pripažinti, kad visos "egzotiškos" knygos traukia skaitytojo akį, nes mes tokiose knygose randame kažką naujo, kažką nepatirto, bet tuo pačiu jaudinančio. Mūsų rutiniškam gyvenimui tokia kūryba yra kaip gaivos lašas sielai. Kartais norisi nutrūkti nuo grandinės ir persikelti į kitokį gyvenimą, kuriame problemos yra paskutinėje vietoje. Juk kartais taip gera pasimiršti ir tiesiog gyventi. Būtent ši knyga apie tai ir yra ir sunku patikėti, bet nors ir išleista 1962 metais, ji iki šiol karaliauja geriausių knygų viršūnėse.

Harper Lee "Go set a watchman"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Nežudyk strazdo giesmininko", šio aprašymo patartina neskaityti

Daugelis skaitytojų iš visų pasaulio kampelio pripažintų, kad niekada nesitikėjo, jog po daugiau nei  metų pertraukos pasaulį išvys vienos žinomiausių klasikos kūrinių "Nežudyk strazdo giesmininko" antroji dalis "Go set a watchman". Vos tik ši žinia buvo paskelbta viešumoje, socialiniuose tinkluose pasklido įvairiausios teorijos apie prieš autorės valią leidžiamą dalį, o kol rankraštis buvo tik pakeliui į spaustuves, skaitytojai jau žinojo šokiruojančius faktus - vienas pagrindinių veikėjų Džemis mirs, o visų žinomiausias autoritetas Atikus bus vaizduojamas kaip rasistas.....


Knygos autorė Harper Lee ne viename interviu atskleidė, kad "Go set a watchman" rankraštis buvo atrastas po sesers, kuri jį saugojo, mirties.  Iš pradžių tai buvo nedidelė "Nežudyk Strazdo giesmininko" dalis, kuri nepateko į pirmąją knygą, bet vėliau tai tapo antruoju Harper Lee kūriniu, kuris tapo bestseleriu dar tada, kai nebuvo galima įsigyti.  Turbūt ne vienas žmogus domisi, kodėl visgi "Go set a watchman" nebuvo išleista tais metais, kada ji buvo parašyta (beveik tuo pačiu metu kaip ir pirmoji dalis)? Šaltiniai liudija, kad šis kūrinys, kitaip nei "nežudyk strazdo giesmininko" turi kur kas gilesnę politinę prasmę, paliečiančią rasizmo temą, kuri buvo itin aktuali tuometiniais laikais, todėl tai buvo tarsi politinis ginklas, kurio niekas nenorėjo išleisti į viešumą.

Šio blogo skaitytojai man ne kartą siuntė nuorodas, kur buvo stengiamasi išsiaiškinti visas "Go set a watchman" aplinkybes. Internete pasipylė tūkstančiai įvairių versijų ir mes, paprasti skaitytojai, galiausiai liekame nežinioje, nežinome, kuo tikėti ir kuo ne. Pavyzdžiui, buvo ne kartą teigiama, kad autorė niekada nenorėjo išleisti antrosios dalies ir jos agentė pasinaudojo senyvu rašytojos amžiumi ir publikavo leidinį be autorės sutikimo... Daugybė teorijų, kurios galbūt ir įtikinamos, bet nepatikrintos - nepaisant visko, knyga pasirodė knygynų lentynose.

Daugybė literatūros kritikų teigia, kad abi rašytojos knygos turėtų būti skaitomos kaip du skirtingi kūriniai, o ne ta pati knygų serija su tais pačiais veikėjais. Mano manymu, tokia nuomonė susidarė po to, kai buvo išsiaiškinta apie mylimiausio personažo Atikaus pokyčius. Jeigu skaityčiau šią dalį kaip atskirą knygą, nepriklausančią serijai, manyčiau, kad tai tiesiog istorija apie moters susidūrimą su praeitimi ir prisiminimais. Žinodama, kad tai yra antroji dalis, vertinu tai kaip liūdną istoriją, pakeisiančią skaitytojų gyvenimus ir galbūt net tikėjimą laiko patikrintomis vertybėmis, kurių išmokė "Nežudyk Strazdo giesmininko".

"Nežudyk Strazdo Giesmininko" buvo viena tų knygų, kuriomis galima remtis mokykliniuose rašiniuose, kaupti gyvenimišką išmintį ir pasakoti draugams ir pažįstamiems apie tai, kad net tamsiuose ir rasizmo prieš juodaodžius kupinuose laikuose įmanoma įžvelgti gėrio - juk puikiai pamenate atkaklią advokato kovą dėl juodaodžio Tomo laisvės... "Go set a watchamn" atskleidžia kitokią istorijos pusę - šokiruojančią ir net neįtikėtiną.

"Go set a watchman" dalis prasideda nuo nemažo laiko šuolio, nukeliančio mus į laikus, kai pagrindinė veikėja Džina Luiza jau buvo suaugusi moteris, ieškanti gyvenimo kelio nebe gimtajame Meikombe, o Niu Jorke.  Skaitytojai turės daugybę galimybių sužinoti, kaip per visą laiką sekėsi pažįstamiems knygos veikėjams, vėl sutiksite Atikų, tetą Aleksandą, Kepulnirją ir kitus personažus. Šios dalies istorija prasideda būtent Džinai Luizai grįžtant kelioms savaitėms į gimtinę pas mylimą tėvą ir artimuosius. Nors ši šeima ir pats miestelis Meikombas pasikeitė - jo žmonės ne. Vis dar buvo ginčijamasi dėl juodaodžių klausimo, neraminančio visuomenės. Džina Luiza įsikūrė Niu Jorke, kur žmonėms buvo priimtina vaikščioti įprastai gatvėmis su juodaodžiais, kai tuo tarpu Meikombiečiams vien tokios kalbos buvo šokiruojančios ir neįtikinamos. Juk tikriausiai pamenate, kokių vertybių praeitoje dalyje išmokė ją tėvas - jos visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Šiomis gyvenio dogmomis besiremianti moteris išliko ištikima savo įsitikinimams, bet grįžusi į gimtinę ir pajutusi pasikeitusio tėvo požiūrį ėmė abejoti pasaulio teisingumu...

Knygos eigoje pastebėsite, kad autorė išlaikė autentiškumą ir tą patį braižą: Džina Luiza ir toliau laikoma berniukiška, ji ir toliau kivirčijasi dėl savo įsitikinimų su teta Aleksandra. Bus dalijamasi prisiminimais apie Džiną Luizą ir jos brolį Džemą, todėl tikrai neliksite nuskriausti nesužinoję apie šių mylimų veikėjų paauglystę ir jos ypatumus. Manau, kad puikiai apibūdinčiau kūrinį prisiminimų ir ne itin malonios dabarties mišinys, padėsiantis Džinai Luizai apsispręsti dėl savo gyvenimo kelio ir ateities.

Labai džiaugiuosi galimybe įvertinti tokio nuostabaus kūrinio antrąją dalį, nors net ir nežinau, koks įspūdis ir nuomonė išliko dabar, kai perskaičiau tą patį, ką ir kiti skaitytojai. Man įdomiausia būtų padiskutuoti su žmogumi, kuris skaitė kūrinį prieš daugiau nei 20 metų ir dabar gavo "Go set watchman". Turėtų būti įdomi diskusija, nes esu tikra, kad iki šiol "Nežudyk strazdo giesmininko" buvo įkvepianti knyga, skleidžianti geras emocijas ir tyrumą, o dabar gali būti, kad daugelio nuomonė ir įspūdžiai apie šį kūrinį tikrai pasikeis. Todėl ir aš siūlau jums labai gerai pagalvoti. Atskleidžiau tikrai nemažai kūrinio detalių, bet neparašiau nieko, ko jūs ir taip nežinotumėte iš socialinių tinklų ar įvairiausių straipsnių. Juk ne kiekvieną dieną išleidžiama knyga, kurios pirmtakė buvo išleista daugiau nei prieš 50 metų. Tai juk visą pasaulį liečiantis fenomenas. Dar kartą primenu gerai apsvarstyti, ar esate pasiruošę šiai knygai ir tik tada ją imti skaityti. Kad ir kaip bebūtų, Harper Lee yra neeilinio talento moteris, tad esu tikra, kad nepaisant visų diskutuotinų aspektų, jums ir ši istorija paliks įspūdį ir nukels į tuometinius istorijos laikus.

Jennifer E. Smith "The Geography of you and me"

"The Geography of you and me" yra vienas iš tų kūrinių, kurie priverčia atpalaiduoti sielą ir mintis ir tiesiog mėgautis romantišku kūriniu. Romanas, parašytas Jennifer E. Smith, dar kartą patvirtina, jog tvirti jausmai neišblėsta taip greitai kaip mes to norėtume, bet visgi verta pakovoti dėl tikrosios meilės...

Lucy, pagrindinė romano veikėja, buvo šešiolikmetė mergina, gyvenanti garsiausiame pasaulio mieste Niu Jorke. Jos tėvai buvo ilgai vienoje vietoje neišbūnantys keliautojai, kurių didžiausia aistra buvo įvairių šalių tyrinėjimai ir ekskursijos. Įdomiausia yra tai, kad ne visada Lucy turėjo galimybę keliauti su tėvais, nors ji to ir norėjo...

Kitas romano veikėjas - septyniolikmetis Owen, kuris taip pat gyveno Niu Jorke. Vaikino tėvai nebuvo tokie turtingi kaip Lucy, tiesą sakant, vaikinas turėjo tik vieną tėtį, nes visai neseniai buvo praradęs mamą. Ši šeima buvo kitokia nei Lucy, nes sūnus su tėvu stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu ir nepalikti sunkiausiomis akimirkomis...

Vieną dieną pačiu netikėčiausiu metu šių dviejų veikėjų likimai susikirto ir įvyko lemtingasis susitikimas lifte. Aplinkybės taip pat buvo neeilinės: jaunuoliai kartu įstrigo lifte ir tik vėliau išašiėkjo, kad kelioms dienoms Niu Jorke buvo dingusi elektra ir milijoninis miestas skendėjo tamsoje. Bet net ir tai nėra taip įdomu ir žavinga kaip laikas, kurį Lucy su Owen praleido kartu ir iš karto pajuto trauką. Deja, likimas greitai juos suvedė, bet greitai ir išskyrė, nes Lucy tėvai pranešė, kad jie persikelia į Londoną, o Owen su tėčiu pradėjo kelionę, kurios metu tikėjosi Amerikoje surasti vietą, kur jiems būtų gera kartu gyventi... Nežinodami nei tikslių gyvenamųjų vietų, neturėdami pakankamai kontaktų, jaunuoliai pasiryžo tęsti užmegztus santykius nepaisant visko ir "The Geography of you and me" būtent tai ir aprašo, kokie sunkumai gali ištikti palaikant tokią draugystę...

Vienas įdomesnių šio romano reiškinių - atvirukai. Tai buvo pagrindinis ryšių palaikymo šaltinis abiems paaugliams vien dėl to, kad Owen "nedraugavo" su moderniomis technologijomis ir kur kas labiau vertino tą lėtesnį komunikacijos būdą, kuris šiais laikais, kai visi kažkur skuba, yra ne itin priimtinas. Pamažu Owen ir pats tai suprato ir jaunuoliai pajuto tokio bendravimo pasekmes - jų santykius ištiko krizė ir tik skubios ir veiksmingos priemonės galėjo viską ištaisyti.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai verčiau pirmuosius knygos puslapius žinojau, kad reikia tikėtis kažko labai paprasto, bet labai šilto ir malonaus sielai. Autorės idėja supažindinti šiuos veikėjus lifte buvo tikrai verta dėmesio ir aš iš karto pajutau tą trauką, kurią du žmonės gali pajusti viens kitam. Tai tikrai labai romantiška ir švelnu ir linkiu, kad kiekvienas autorius sugebėtų tuo įtikinti savo skaitytojus.

Mane sužavėjo autorės pastangos sukurti tokius rūpestingus ir progresuojančius veikėjus, kurie turėjo ir kritimų ir pakilimų. Owen buvo vienas iš tų retų vaikinų, kuris itin rūpinosi savo ir tėčio ateitimi, net savo svajones ir ateities planus derino su tuo, kas bus geriau jo tėvui. Aišku, tai ne visada pagirtinas dalykas, bet šiuo atveju tai labai veiksmingai suveikė kuriant šio veikėjo paveikslą. Lucy buvo vaizduojama kaip svajoklė, turinti daugybę planų ir minčių ateičiai. Man pasirodė, kad jai nereikėjo rūpintis niekuo, nes viską, ką galėjo, jai suteikė tėvai, todėl merginai nekilo daug rūpesčių, išskyrus meilės klausimus.

"The Geography of you and me" kaip niekad taikliai atitinka patį romano siužetą ir puikiai nusako veikėjų vidines būsenas. Visi atvirukai, susiję su skirtingomis veikėjų aplankytomis vietomis, pabrėžia norą sužinoti daugiau apie viens kitą, o atvirukų visuma sudaro prisiminimą, kuris atperka visas tas akimirkas, kurių veikėjai negalėjo praleisti kartu, nes gyveno skirtinguose žemynuose...

Vis dar negaliu patikėti, kad žinant mano užimtumo lygį sugebėjau pabaigti šį romaną per dvi dienas, vos per kelias valandas. Tai buvo kažkas keisto ir neįprasto, todėl galiu patvirtinti, kad kūrinys jus privers nuolatos apie jį galvoti ir spėlioti, kaipgi viskas baigsis. Lyginant su kitais romanais, man regis radau panašumų į jums neseniai pristatytą "My name is Memory".

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker

Becca Fitzpatrick "Plikledis"

Reguliariai lankydamasi Goodreads puslapyje mėgstu stebėti įvairių žmonių komentarus ir apžvalgas apie tam tikras knygas. Paskaičiusi "Plikledį" ir nusprendusi, kad tai buvo itin įdomus kūrinys, nustebau, nes kone kiekvienas skaitytojas įvertino knygą viena žvaigždute ir šaipėsi iš juokingo siužeto ar veikėjų kvailumo... Visgi, reikia nepamiršti ir to, kad bendras knygos įvertinimas siekia 3,98 žvaigždutes, o romano autorė yra puikiai pažįstama ir Lietuvoje - tai populiarios serijos "Puolęs angelas" rašytoja Becca Fitzpatrick ir jos realistinio siužeto kūrinys.

Viename savo interviu Becca Fitzpatrick teigė, jog rašydama "Plikledį" prisiminė savo paauglystės baimes būti atskirtai nuo šeimos ir išgyventi šią traumą.  Kurdama pagrindinės veikėjos Britos personažą, autorė labai norėjo pavaizduoti šios paauglės emocinį ir psichologinį brendimą nuo kūrinio pradžios iki pat pabaigos. O kadangi visas romano veiksmas vyksta kalnuotoje apsnigtoje vietovėje, autorė pati ryžosi tokiai kelionei tam, kad pati galėtų patirti tai, ką ir būsima jos veikėja, kad galėtų įvertinti viską ir sukurti įtikinamą ir įspūdingą pasakojimą. Na, bet autorė visgi drąsiai prisipažįsta, jog nemažą dalį atsakymų ji rado Google paieškoje. Tai apie ką gi šis tamsus ir žiemiškas trileris?

"Plikledyje" prologo skyrelyje randama visai netikėtą paprastos merginos istoriją. Nors iš pradžių ir aš, ir kiti skaitytojai manėme, kad taip prasidės pagrindinės veikėjos istorija, labai klydome, nes apie prologo įvykius teks sukti galvas net iki pat kūrinio vidurio. Tikroji ir pagrindinė Britos istorija prasidėjo sprendimu pakeliauti gamtoje ir pačioje netikėčiausioje vietovėje - kol visos paauglės rinkosi havajietiškus paplūdimius, Brita su savo drauge pasirinko ledu apgaubtą kalną ir miškingą vietovę, kurioje grizlių buvo galima rasti 10 kartų daugiau nei žmonių. Toks pasirinkimas buvo iš anksto apgalvotas - Brita norėjo įrodyti savo buvusiam vaikinui, kad yra ne iš kelmo spirta mergina. Taip ir prasidėjo lemtinga Britos, jos geriausios draugės, draugės vaikino ir draugės brolio - buvusio Britos vaikino kelionė, nustebinusi visus dalyvius ir ypač mus, skaitytojus.

Kaip ir teigiama knygos anotacijoje, dvi draugės papuolė į mirtiną pavojų, nes netikėtai atsidūrė dviejų svetimų vaikinų namelyje miške, o iš ten kelio atgal nebuvo - buvo išsiaiškinta, jog vaikinai buvo nusikaltėliai, o paauglės tapo jų įkaltėmis. Tokiu būdu prasidėjo kova dėl išgyvenimo, kurios metu atsiskleidė ypatinga Britos asmenybė. Mergina sugebėjo šaltai ir objektyviai mąstyti baimės akivaizdoje, nepriėmė skubotų ir spontaniškų sprendimų, galėjusių pakenkti jai ir jos draugei. Kiekvienas poelgis ir ištartas žodis buvo iš anksto apgalvotas ir suteikiantis mums viltį, kad merginos išsigelbės - bet ar ilgai išsilaikys tas vilties spindulėlis?

Šiame kūrinyje žavėjausi į pagrindinę veiksmo liniją įterptais prisiminimais apie Britos ir jos buvusio vaikino Kelvino romantiškas akimirkas. Draugai nuo vaikystės, o vėliau įsimylėjeliai patyrė ir šilto, ir šalto, bet svarbiausia, kad visada buvo kartu.  Turėsite galimybę įvertinti jų pažintį ir tolimesnį bendravimą, kuris išsivystė į šiltesnius jausmus... Tikrai buvo gaila, žinant, jog jaunuoliai išsiskyrė dėl tam tikrų priežasčių, bet kaip ir pati Brita, nenustojau tikėti, kad jiedu vėl bus kartu.

Romantika yra viena iš esminių šio kūrinio detalių. Becca Fitzpatrick sukūrė labai apgaulingą siužeto liniją ir galiu pasakyti, kad ne tik Kelvinas bus Britos akiratyje... Atsiras ir dar vienas, kur kas intymesnis ir galbūt net labiau intriguojantis variantas, kuris suklaidins ne vieną skaitytoją. Skaitydama šį romaną stengiausi nepraleisti nei vienos eilutės, įdėmiai bandžiau išnarplioti kiekvieną autorės mintį, nes dažnai pasitaikydavo atvejų, kai jutau asmeniškai autorės norą mums suteikti užuominų. Kaip ir kituose tokio stiliaus kūriniuose, pasistenkite nesuklysti, nes ir Becca Fitzpatrick, ir kiti autoriai visuomet siunčia žinutę - draugai išduoda draugus, neverta pasitikėti niekuo...

"Plikledis" yra panašaus siužeto kūrinys į kitų paauglių rašytojų romanus kaip kad "Dienoraštis iš bunkerio" ar "Užnuodyti žodžiai", kur taip pat didžiausią siužeto dalį sudaro pagrobimas. Vienintelis skirtumas buvo tai, jog Becca Fitzpatrick kūrinyje erdvė buvo kur kas platesnė, o tai, bent jau mano nuomone, jau buvo didžiulis privalumas, garantuojantis, kad siužetas netaps nuobodus ir pasikartojantis. Vertindama visus šiuos tris kūrinius galiu pasakyti, kad "Plikledis" man patiko labiausiai ir netgi manau, kad tai viena geriausių knygų, skaitytų 2015 metais...

Trileris jaunimui, prilygstantis milžinišką populiarumą pelniusiai knygai "Dingusi" privers jus neatsitraukti nuo kūrinio iki pat jo pabaigos. Neradau nei vienos eilutės, kurią išbraukčiau, jautėsi, kad autorė kruopščiai atrinko tik pačius svarbiausius ir įdomiausius dalykus. Tikiu, kad nė karto nepagausite savęs svajojant apie savo asmeninį gyvenimą ar kitus, ne su knyga susijusius dalykus, nes romanas įtrauks ir nebepaleis. Nors ir neskaičiau serijos "Puolęs angelas", džiaugiuosi turėjusi galimybę įvertinti šį puikų kūrinį, kurį jums ir rekomenduoju