Gillian Flynn "Tamsumos"

Jodi Picoult ir ypač jos kūrinio "Kita širdis" gerbėjams romano "Tamsumos" siužetas pasirodys pakankamai pažįstamas: neaiškiomis aplinkybėmis nužudoma moteris bei dvi jos dukros, nusikaltimu apkaltinamas dar vienas sūnus ir pagrindinė veikėja, išgyvenusi katastrofą, po daugiau nei 20 metų pradėjo jaustis taip, tarytum jos brolis visgi nebuvo kaltas... Pažįstama, ar ne? Bet vis tiek siūlau pasiruošti įtemptui Gillian Flynn detektyvui ir nusiteikti intrigoms.


Versdama pirmuosius romano puslapius jaučiausi tartum autorė vartotų labai ironišką rašymo stilių. Visa pagrindinės veikėjos Libės situacija buvo ne tik kelianti gailestį, bet ir verta karikatūros. Nuo pat pirmų akimirkų sužinome, kad po visų artimųjų mirties Libei valstybės gyventojai paaukojo daugiau nei 300,000 dolerių ir nuo to laiko mažametė net sulaukusi pilnametystės nė karto nedirbo ir net nesistengė susirasti pastovaus pajamų šaltinio, tiesiog mėgavosi prabanga ir įvairiausiais malonumais. Net tada, kai sąskaitoje ėmė švilpauti vėjai, mergina kritiškai vertino savo situaciją ir buvo pasiryžusi parduoti net savo šeimos buities daiktų tam, kad tik nereikėtų dirbti, nes ji to tiesiog nenorėjo.

Jutau didžiulę užuojautą keturių vaikų mamai Patei. Rodos, moters gyvenimas niekada nebuvo saldus: didžiulis skolose beskęstantis ūkis, vienišos mamos pareiga pasirūpinti 4 vaikais, paaugliški spyriojimaisi, vienišumas ir dar tie gandai apie Beno iškrypėliškumą... Viskas užgulė vienos moters pečius ir ji nė karto nenustojo kovoti dėl geresnio gyvenimo sau ir vaikams. Moteris nepaskendo alkoholizmo liūne, nesistengė pabėgti nuo savo problemų, bet su jomis kovoti - tokiems veikėjams nuoširdžiai visi linkime laimingos pabaigos, bet šiai moteriai to patirti buvo nelemta.
Nors dėl susiklosčiusių aplinkybių Patė nujautė, kaip dėl tam tikrų priežasčių kalėjimo vienutė alsavo Benui į tiesiai į ausį, moteris nenutuokė, kad gyvenimas susiklostys taip, kad ji niekada negalės aplankyti savo sūnaus kalėjime, nes stengdamasi ištraukti Beną iš vienų nasrų, moteris pakliuvo į dar baisesnę situaciją...

Net jei siužeto vingiai mus verčia manyti, kad Benas iš tiesų yra nekaltas, šis autorės sukurtas veikėjas visgi neleidžia susidaryti teigiamo įspūdžio apie save. Vienas pagrindinių romano veikėjų ir toliau kelia daug abejonių, nuslėpdamas dalykus, kuriuos išskirtinai skaitytojams pateikė autorė, įterpdama praeities gyvenimų prisiminimų iš įvairių veikėjų perspektyvos į pagrindinę siužeto liniją.

Skaitytojai turės progą susipažinti ir su praėjusio amžiaus 9 dešimtmečiu ir jo aktualijomis. Netikėtai visuomenėje išplitęs šėtono garbinimas, pomėgis klausyti metalo muziką labai daug prisidėjo prie beno, kaip kaltojo įvaizdžio, nes visuomenėje tokie žmonės buvo teisiami ir smerkiami.  Džiaugiuosi, kad autorė sukūrė ne vieną veikėją, kuris galėjo būti potencialus šeimos skerdikas, ne kartą buvau suklaidinta. Gillian Flynn meistriškai moka įtraukti savo skaitytoją ir klaidinti jį iki maksimalios ribos, nes netrukus po to pažeria daugybę naujų teorijų ir užuominų, kurios mus vėl veda skirtingais keliais.

Knygos eigoje veiksmas vis kryps į skirtingas puses ir net jeigu viename skyriuje manysite, kad jau išsiaiškinote tiesą, nusiraminkite, jūs vėlgi klydote. Sužinosite daugiau apie asmeninį Libės šeimos gyvenimą prieš katastrofą, labiau pažinsite Beną ir jo paauglišką gyvenimą bei bandysite suprasti, kaip ir kodėl šis vaikinas kaltinamas tokiais baisiais dalykais. Man labiausiai patiko autorės sukurtas "Žudymo klubas", nuo kurio ir prasidėjo kūrinio veiksmas, nes būtent šio klubo nariai po 24 metų po katastrofos pateikė pagrindinei veikėjai tokių faktų, kurie privertė ją suabejoti tuometine situacija...Bei svarbiausia, kūrinio metu sužinosite visgi ar Benas iš tiesų toks kaltas, ar ne...

Įdomiausia buvo skaityti du skirtingų laikotarpių pasakojimus ir nežinoti, kas iš tiesų tikra ir kas ne. Objektyvūs prisiminimai apie visos šeimos gyvenimą liudijo vienus dalykus, o pagrindinio veiksmo įvykiai keitė mūsų nuomonę vėl priešingai. Knygai įpusėjus ar net artėjant link pabaigos, darėsi vis įdomiau ir tuo pačiau baisu sužinoti, kas iš tiesų sako tiesą ir kas meluoja. "Tamsumos" yra trečioji autorės knyga, kurią aš skaičiau. Jeigu pamenate trumpai Facebook puslapyje aprašytą "Aštrūs pjūviai", ten minėjau, kad iš anksto nuspėjau pagrindinę mintį ir autorės idėją. "Tamsumos" visai kaip ir mano itin mėgstama "Dingusi" vėlgi nukėlė mane į pasaulį, kuriame galvoje kūriau daugybę paaiškinamų teorijų, bet nė viena nebuvo teisinga.  Tuo mane ir žavi Gillian Flynn kūryba, nes niekada nežinai, ką naujo pateiks ši įspūdingo talento rašytoja.

Romaną "Tamsumos" rekomenduoju visiems Gillian Flynn ir Jodi Picoult gerbėjams. Nors anksčiau minėtasis "Aštrūs pjūviai" ir nesulaukė aprašymo čia, bloge, bet detektyvą "Tamsumos" būtinai paskaitykite ir įvertinkite. Vėlgi romanas priklauso suaugusiųjų kategorijai ir net jeigu būdami paaugliais skaitėte ir mėgavotės knyga "Dingusi", šis romanas gali pasirodyti kiek sunkesnis ir nesubėkite skaityti, jeigu jaučiate, kad nesate tam pasiruošę. Tokiu atveju pradėkite nuo Jodi Picoult kūrybos.

Annalisa Strada "Plona rausva linija"

"Plona rausva linija" yra italų kilmės rašytojos Annalisa Strada kūrinys, kuriam perskaityti nereikia jokių pertraukų, užtenka vos kelių valandų, bet mintys, paslėptos giliai kūrinio sakinių eilutėse yra neįkainojamai vertingos. Tai yra viena naujausių serijos "Beveik suaugę" knygų, kurioje pasakojama apie itin keblią vienos merginos situaciją.

Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Perla netikėtai sužino apie savo nėštumą. Kūrinyje atskleidžiamos pikantiškos susiklosčiusios situacijos ir jausmų proveržio aplinkybės, kurios netikėtai privedė du paauglius prie kur kas rimtesnių problemų, o viskas nutiko tik dėl to, kad jiedu nesisaugojo.

Nėštumo paauglytės metu tema tikrai nėra retas riešutėlis kūriniuose, skirtuose jaunimui. "Plona rausva linija" yra išskirtinė dėl to, jog šiame trumpame romane nėštumas yra knygos akcentas numeris vienas, todėl skaitytojai nebus įvelti į jokias kitas paaugliškas situacijas, nebus atskleidžiamos jokios kitos problemos - bus vien tik nėštumas ir pasakojimai, kaip paauglė bandė su tuo susitaikyti arba išspręsti problemą.

Kiekvienas paauglys be išimties pasakys "Aš per daug protingas/protinga, kad man taip nutiktų", vengdamas pokalbių apsisaugojimo tema su tėvais ginsis, sakydami "Jau ir taip viską žinau, nebereikia pamokų", bet beveik visais atvejais tokie dalykai būna užmiršti, o vėliau nepilnamečiai tik ir gailisi visgi neišklausę nemalonių ir iki įgrįsusių moralų. Kaip ir pagrindinė veikėja Perla teigia, ji buvo pavyzdinė mokinė, išauklėta tėvų dukrelė, bet hormonai ir jausmų proveržis pavergė jos protą, todėl nesiėmė jokių saugumo priemonių.

Skaitant tokį neilgą kūrinį sunku labiau pažinti veikėjus, todėl konkrečios nuomonės apie Perlą nesusidariau. Man ji pasirodė pakankamai protinga mergina, kuri apgalvojo beveik kiekvieną savo sprendimą, kuri buvo gan subrendusi, bet tuo pačiu valiūkiškai žaisminga. Ji pripažino savo klaidą, suvokė, jog ji pati yra atsakinga už tolimesnius savo veiksmus, nesistengė slėptis po nepilnametės etikete, o tai parodo ryžtingo ir atviro žmogaus bruožus. Nepaisant visko, mergina sugebėjo išlaikyti blaivų mąstymą ir svarbiausia - humoro jausmą, nes ironiškų minčių ir pasisakymų šiame kūrinyje apstu.

"Pasikliauk manimi: kai pasikalbėsi su mama, pasijusi įveikusi sudėtingiausią žingsnį" - šie žodžiai, išsakyti vienos iš kūrinio veikėjų, man itin įsiminė ir įstrigo atmintyje. Labai pritariu tokiam posakiui, nes iš tiesų, didžiausia problema, su kuria susiduria nėščia paauglė, yra ne pats nėštumas ar jo pasekmės, o sunkumai, su kuriais susiduria mergina, turinti apie tokią žinią pranešti tėvams. Dažnais atvejais toji baimė būna nepagrįsta, juk tėvai nėra plešrūnai, kurie užrakins merginą po keturiomis spynomis ar net atsisakys kaip dukters, nors tokių atvejų tikrai pasitaiko ir merginos būna priverstos išsikraustyti ir paguodos ieškoti kitur. Svarbiausia yra netylėti ir nelaukti tos vienintelės "tinkamos akimirkos", nes ji tikrai neateis, niekada neatsiras puiki proga pranešti tokį dalyką, o ypač žinant, jog laikrodis tiksi ir vėliau gali būti dar daugiau problemų...
Tokių posakių kaip aukščiau minėtais šiame kūrinyje aptikau ne vieną. Iš pirmo žvilgsni jie atrodo tarsi eiliniai žodžiai, bet iš tiesų jie pasako labai daug ir labai taikliai apibūdina situaciją. Jeigu ne jie, kūrinys prarastų savo pagrindinę mintį ir esmę, kas manau skaičiusiems šią knygą buvo pakankamai aišku .

Skaitydama komentarus apie šį romaną radau keletą pasisakiusių apie tai, jog jiems nepatiko kūrinio pabaiga. Aš asmeniškai dažnai susiduriu su tokia situacija, kai pabaiga galbūt nebūna tokia, kokios visi trokšta viso kūrinio metu, bet tai nereiškia, kad dėl pabaigos turėtų pasikeisti nuomonė apie visą kūrinį. Iš esmės manau, jog Perla buvo sukurta tarsi su nėštumu susidūrusių nepilnamečių prototipas. Tai reiškia, kad jos vaidmenį galima pritaikyti visoms merginoms, susidūrusioms su šia problema. Dėl šios priežasties galima pateisinti tam tikrus rašytojos sprendimus, į kuriuos įeina ir pats kūrinio ilgis.

"Plona rausva linija" yra labai trumpas kūrinys, todėl pasiteisinimai "neturiu laiko knygoms" tiesiog netinka. Galiu net teigti, jog kūrinio trumpumas man pasirodė tarsi žaibo blyksnis, kuris įvyko, bet iš tiesų tarsi nebuvo. Bet kaip ir žaibo blyksnis, šis romanas tikrai palieka žymę, todėl kartais tas trumpumas iš tiesų yra gera savybė, leidžianti daugiau laiko interpretuoti savo pačių mintis tokia tema. Jeigu viskas apie paauglių nėštumą būtų parašyta išsamiai ir smulkmeniškai, nuo A iki Z principu, nebeliktų nei vietos, nei noro interpretacijai, kuri šiuo atveju yra labai rekomenduotinas dalykas. Labai kviečiu visas paaugles ir jų mamas paskaityti šį romaną ir galbūt kitaip pažvelgti į netikėtas situacijas pakliuvusias merginas.

Jasmine Warga "Mano širdis ir kitos juodos skylės"

"Mano širdis ir kitos juodos skylės" yra viena tų knygų, iš kurių nežinai ko tikėtis. Arba jos gali nustebinti gerąja prasme ir nuteikti viltingai, arba sugniuždyti tave taip, kad kuriam laikui galite net prarasti norą skaityti tokio stiliaus knygas. Bet būtent dėl tokių apibūdinimų mane ir traukia tokios knygos, kurias skaitai įsitempęs ir norintis sužinoti, kas gi bus toliau.

Šioje knygoje pasakojama istorija, kuri itin susijusi su šiuo metu aktualia savižudybės tema. Autorė Jasmine Warga" remdamasi savo gyvenimiška patirtimi nusprendė parašyti tokį kūrinį, su labai stipria ir aiškiai pasakyta mintimi: kiekvieno žmogaus balsas yra galingiausias ginklas ir tik kalbėjimasis su kitais asmenimis gali išgelbėti nuo visų bėdų. Savižudybei linkę žmonės ne visada atrodo linkę depresijai ir uždari, bet būna ir atvejų, kai išorinis vaizdas visiškai klaidina apie žmogaus vidų ir jo mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį į kiekvieną detalę ir negalvoti, kad jeigu tavo draugas visą laiką šypsosi, jis būtinai yra laimingas.

Šešiolikmetė Uzelė yra pagrindinė knygos žvaigždė, kuri, deja, nusprendė savavališkai atsisakyti savo gyvybės. Mergina jautėsi autsaidere ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje. Matote, visą gyvenimą Uzelė gyveno su savo tėvu, bet likimas nusprendė apversti viską aukštyn kojom ir po lemtingos tėvo klaidos mergina persikėlė gyventi pas mamą, pas šeimą, kurios ji nepažinojo ir kuri jai buvo svetima. Gyvenimas pasikeitė taip, kad visi žmonės ėmė šnabždėti apie ją, teisti nekaltą merginą dėl jos tėvo veiksmų, ką jau kalbėti apie mokyklą, kur bendraamžių kalbos būna pačios skaudžiausios. Negana to, nuo Uzelės nusisuko draugai, kai kuriuos ji pati atstūmė geranoriškai norėdama apsaugoti jų gyvenimas. Taip ji ir gyveno savo uždarame pasaulėlyje ir graužė save iš vidaus. Pasiekusi aukščiausią depresijos, kurios net mama neįžvelgė, ribą, Aysel nusprendė visas kančias užbaigti savižudybe, todėl užsiregistravo tinklalapyje, kuriame galima susirasti Savižudybės partnerį ir kartu su juo užbaigti savo gyvenimą... Ten ji susipažino su Romanu...

Pirmasis jaunuolių susitikimas buvo neįtikėtinai absurdiškas. Romanas buvo visiška Uzelės priešingybė: vaikinas atrodė pasitikintis savimi, laimingas ir turintis viską, ko gali norėti populiarus paauglys: daugybę draugų, šlovingą karjerą krepšinio srityje ir mylinčią šeimą. Net jiems įžengus į kavinę buvo juokinga stebėti, kaip pusė lankytojų ir darbuotojų puolė sveikintis su jaunuoliu, kai tuo tarpu Uzelės galvoje kirbėjo viena mintis: "Ar jis tikrai planuoja savižudybei?". Deja, bet atsakymas į šį klausimą visgi teigiamas ir taip primenu autorės siunčiamą žinutę, kad ne visi žmonės parodo savo tikruosius jausmus... Romanas turėjo kur kas daugiau problemų nei kas nors galėjo pagalvoti, bet vaikinas nusprendė visa tai slėpti.

Turėjote pastebėti, kad neįvardijau priežasčių, dėl kurių abu jaunuoliai nusprendė užbaigti savo gyvenimus. Manau, kad tai yra labai svarbi kūrinio dalis ir kiekvienam reiktų pačiam išsiaiškinti ir savaip interpretuoti tai, ką supratau ir aš. Mano atpasakojimas būtų pernelyg nereikšmingas tokiam svarbiam kūriniui, todėl jį ir praleisiu.

Knygoje fizikiniai dėsniai susipina su menu ir, aišku, jaunuoliais, linkusiais į savižudybę. Man buvo tikrai įdomu stebėti jų susitikimus, bandymus pažinti viens kitą ir suprasti jųdviejų sprendimus. Kartu jie nuveikė tikrai daug, praleido nemažai laiko, bet mažai aptarinėjo kaip ir kur jie turėjo tai padaryti. Linksmiausia, jog vos jiems priėmus tokį sprendimą, pamažu gyvenimai pasirodydavo kitomis spalvomis: Uzelė gavo pasiūlymą lankyti vasaros mokyklą, skirtą mėgstantiems fiziką, Romanas turėjo galimybę suderinti studijas su krepšiniu... Galima teigti, kad jaunuoliai padėjo vienas kitam pamatyti tai, ko jie iki tol nepastebėjo. Taip sakant, visgi pasitvirtina, kad būtent balsas yra galingiausias ginklas, bet ar jis tikrai išspręs ką nors? Ar tokia dramatiška knyga gali baigtis kitaip nei yra manoma? Šis klausimas man nedavė ramybės skaitant visą kūrinį, todėl bijojau sulaukti pabaigos, nes nežinojau, ko galima tikėtis.......

Man labai patiko autorės rašymo stilius. Nors iš mano aprašymo galėjo pasirodyti, kad knyga yra labai slegianti ir sunki, taip tikrai nebuvo. Skaityti tikrai labai nesunku, nes rašymo stilius yra labai žavingas ir pritraukiantis, neatbaidantis. Kartais net baisiausiose situacijose autorės sugebėjimas viską pateikti gan subtiliai iškėlė kūrinį į aukštumas ir tikrai nežinau jokio kito romano apie savižudybę, kuris galėtų nors kiek būti toks geras kaip ir šis. Kontrastingos asmenybės visgi taip pat yra labai taiklus sprendimas, nes būtent taip autoriai išryškina tai, ką nori pasakyti, ką nori parodyti. Šiame kūrinyje tai labai tinka, nes nebūtų tokio gilaus įspūdžio skaitant apie du depresantus-snobus, kurie buvo viskuo nepatenkinti gyvenimu. Norint laimėti skaitytojų simpatijas verta parašyti taip, kad veikėjai turėtų ir kažkiek šviesos, kad spinduliuotų ja ir nukreiptų mus tinkama linkme.

Kalbant apie pačią svetainės savižudžiams idėją, manau, kad tai išties kraupus, bet genialus dalykas, nes, kaip ir galima pastebėti, bendravimas ir savo problemų atskleidimas labiausiai padeda išlipti iš duobės. Tokių knygų kaip ši nėra labai daug, bet džiaugiuosi tuo, nes tai būna lyg sprogimas tarp eilinės literatūros jaunimui, kurį tiesiog norisi ryte suryti, o vėliau lieki taip sužavėtas, kad vėl norisi skaityti ir atrasti kitose knygose kažką panašaus, kas sustiprintų tavo jausmus. Man, perskaičiusiai be galo daug knygų jaunimui, taip būna labai dažnai, bet tokių knygų dėka aš lieku įkvėpta skaityti ir skaityti...

"Mano širdis ir kitos juodos skylės" pavadinimas yra labai abstraktus ir nesukonkretintas, todėl jis labai puikiai tinka tokiam romanui kaip šis. Tikrai galima teigti, kad veikėjų širdyse buvo neužpildytų ertmių, bet norint tai padaryti, reikia ne tik pasikeisti iš vidaus, bet ir surasti žmogų, kuris galėtų padėti tau tai padaryti.

Knyga yra lyginama ir su vieno mylimiausio mano autoriaus Jay Asher("Trylika priežasčių kodėl") bei nuostabios autorės, Laurie Halse Anderon ("Žiemos mergaitės" bei "Kalbėk") kūryba. Tiesą sakant aš pilnai sutinku su šia nuomone ir pritariu, nes visi trys autoriai rašo ne tik panašia tema, bet ir stiliumi, kuris yra puikiai įvertintas skaitytojų.  Tad jeigu patiko minėtosios autorių knygos, esu tikra, kad patiks ir ši.

"Maybe we all have darkness inside of us and some of us are better at dealing with it that others"
Nesu didelė citatų gerbėja, ypač retai jas įterpiu į aprašymus, bet šie žodžiai man labai užkliuvo gerąja prasme ir tiesiog negaliu nepasidalinti su Jumis, skaitytojai. Gal ir sunku susieti su pagrindine tema, bet nroiu pasakyti, kad tai labai puikiai apibūdina visus žmones, nes nepaisant visų neigimų, visi mes karts nuo karto nusižengiame taisyklėms. Šiais žodžiais ir užbaigsiu aprašymą su savo nuoširdžiausia rekomendacija paskaityti kūrinį, kurį būtinai įtrauksiu į geriausių perskaitytų romanų sąrašą!

Robyn Schneider "Pažadink mane, kai viskas baigsis"

Robyn Schneider yra viena mylimiausių mano autorių. Nors  iki šiol teko skaityti tik vieną rašytojos kūrinį, "The beginning of everything" iki šiol yra vienas dažniausiai mano rekomenduojamų kūrinių skaitytojams, pasiryžusiems krimsti literatūrą anglų kalba. Naujausias rašytojos romanas visai neseniai pasiekė mano knygų kolekciją, bet užteko vos dviejų dienų, kad spėčiau pasinerti į nuotykių ir optimizmo kupiną pasaulį. Nors pagrindinė romano tema tikriausiai yra tuberkuliozės liga, autorė, rašydama šį kūrinį, turėjo visai kitokią idėją. "Pažadink mane, kai viskas baigsis" yra istorija apie pačią ligą ir kaip jaučiasi jaunuoliai, sergantys ja, bet tai yra istorija apie tai, ką reiškia būti autsaideriu. Bet svarbiausia, knyga puikiai moko, kad visada verta pasikliauti antrais šansais ir jog privalu turėti viltį, kad kada nors vis tiek atrasti savo vietą po saule...

"Pažadink mane, kai viskas baigsis" pavadinimas nėra tikriausiai labai girdėtas, juk tai naujas kūrinys. O kas, jeigu priminčiau tokį kaip "Extraordinary Means"? Ar dabar prisimenate kūrinį? Taip taip, "Pažadink mane, kai viskas baigsis" apžvalga buvo viena iš tų, kurios bloge kartais atsiranda gerokai prieš išleidžiant knygas Lietuvoje, todėl šokinėju iš laimės, kad ir jūs pagaliau galėsite ją įvertinti. Dėl tos pačios priežasties apačioje palieku ir seniau darytą apklausą - tik pažvelkit, kiek daug iš jūsų troškote knygos atsiradimo Lietuvoje! Smagu, taip ir toliau aktyviai balsuokite ir galbūt jūsų norai toliau bus išpildyti.


Prieš pradėdama nagrinėti siužetą kaip ir įprasta, privalau supažindinti su pagrindine kūrinio diagnoze - tuberkulioze. Pasaulyje egzistuoja tūkstančiai ligų, nors žmonės aklai tiki, kad tik vėžys gali staigiai pražudyti artimuosius. Deja, tuberkuliozė yra liga, egzistuojanti jau kelis amžius ir kiekvienais metais pražudanti daugybę nekaltų žmonių, tuo tarpu ir jaunuolių, net nespėjusių sugalvoti savo ateities vizijų. Tuberkuliozė pasireiškia nuolatiniu kosėjimu, dažnai pasireiškiančiu dusimu ir krūtinės ląstos skausmais. Dažnai sergantis žmogus patiria ir karštligę, kuri pranašauja blogėjančią sveikatą. Taip pat sergantieji puikiai žino, ką reiškia kosėti krauju... Baisi liga, kuri pražudo beveik tiek pat žmonių kaip ir ŽIV virusas. Blogiausia yra tai, kad tuberkuliozė yra užkrečiama liga: užsikrėsti yra itin lengva, bet pasveikti ar sunkiais atvejais net išgyventi - be proto sunku... Taip, kad Robyn Schneider parašytas romanas būtent ir atskleidžia šios ligos ypatumus ir kaip ji paveikė daugybę nekaltų jaunuolių...

Pagrindinis veikėjas Leinas įžengęs pro sanatorijos tuberkuliozei duris jautėsi itin pavargęs nuo savo senojo pasaulio, kuriame praleido visus moksleivių malonumus, šventes ir didžiąją dalį laiko skyrė mokslams, kurie jį ir užvaldė.  Savo įprastoje mokykloje Leinas savavališkai pasirinko praleisti įdomiausias moksleivių akimirkas: homecoming šokius, vakarėlius ir įvairias sporto rungtynes - vaikinas buvo pasiruošęs mokytis taip, kad be problemų įstotų į vieną geriausių universitetų pasaulyje. Jam atrodė, jog mokykloje neverta skirti daug laiko veikloms ir pramogoms, nes vis tiek mokykla vėliau liks lyg blankus prisiminimas. Atvykęs į specialią mokyklą su tą pačią ligą turinčiais paaugliais Leinas suprato padaręs didžiulę klaidą ir stengėsi ją ištaisyti leisdamas laiką kartu su išprotėjusiais ir rizikuoti mėgstančiais jaunuoliais.

Dar viena pagrindinė istorijos veikėja Seidė kur kas ilgiau gyveno sanatorijoje ir įstaiga jai buvo tapusi mielesnė net už savo pačios namus. Matote, mokykloje mergina buvo itin kompleksuota, bijojo savęs ir aplinkinių, todėl baimės ją apsėdo ir neleido ramiai ir maloniai gyventi - ji pradėjo bijoti gyvenimo. Atvykusi į sanatoriją mergina susipažino su neeiliniais žmonėmis ir pamažu atgijo, tapo visiška savo priešingybe - ėmė laužyti taisykles, pramogauti, net rizikuoti savo kėblia situacija ir sveikata.

Kūrinio eigoje stebėsite visus iššūkius, kuriuos likimas skyrė šiems dviems jaunuoliams. Daugybė džiaugsmo akimirkų bei tuo pačiu gąsdinanti nežinomybė apie artimiausią ateitį suvienijo ne vieną sanatorijos paauglį ir visa grupelė nusprendė, kad gyvenimas yra per trumpas, kad reikia išnaudoti kiekvieną akimirką ir taip palikti pėdsaką istorijoje, o ne išnykti nepadarius visiškai nieko. Istorija kupina romantikos, vieningumo, draugysčių ir baimės dėl veikėjų sveikatos, nes niekada nežinai, kas gali nutikti, žinant, kad dažnas sanatorijos gyventojas neišgyvena. Romanui įpusėjus autorė sugalvojo dar vieną įmantrybę, padėsiančią su nekantrumu ir baime laukti pabaigos - toks neįprastas ir realybėje neegzistuojantis iššūkis pradžiugino ne tik pačius veikėjus, bet ir mus skaitytojus. Tik įdomu, ar iš tiesų tai pasiteisins ar viskas pasisuks dar blogesne linkme? Sužinosite tik paskaitę visą kūrinį...

Kūrinio eigoje autorė pažėrė skaitytojams didžiulį kiekį paaugliškų nuotykių. Nors buvo sudarytas įspūdis, kad veikėjai buvo kone mirtini ligoniai, jie sugebėjo rizikuoti ir pabėgti iš sanatorijos, klaidžioti įprastomis gatvėmis, vartoti alkoholį ir mėgautis gyvenimu. Sanatorijoje buvo įvestos griežčiausios taisyklės: visi turėjo savo tvarkaraštį, negalėjo naudotis kompiuteriu ar telefonu, turėjo dalyvauti įvairiose procedūrose ir nuolatos ilsėtis tam, kad apsaugoti silpstantį organizmą. Dėl šios priežasties kiekvienas veikėjų taisyklių laužymas prilygo tarsi peilio dūriui į širdį...Didžiulis kiekis veiksmo gal sudaryti įspūdį, kad romanas išties panašus į vieno populiariausių rašytojų John Green kūrinius "Aliaskos beieškant" bei "Popierinius miestus". Šio rašytojo gerbėjai tikrai nenusivilsite nei "Pažadink mane, kai viskas baigsis" nei anksčiau minėtuoju "The beginning of everything". Įdomiausia yra tai, kad dar prieš oficialiai pasirodant knygynuose, "Pažadink mane, kai viskas baigsis" buvo lyginama su "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Manau, kad panašumų tikrai įmanoma rasti, abiejų autorių rašymo stilius yra ganėtinai panašus, bet visgi manyčiau, kad istorijų idėjos skiriasi kardinaliai, ir, kaip minėjau, būtent ši knyga labiau primena kitus John Green kūrinius.

Skaitydama įvairių žanrų knygas be galo dievinu autorių laiškučius skaitytojams, įterptus kūrinio pradžioje ar pabaigoje. Man nuoširdžiai neįdomios rašytojų padėkos leidėjams, redaktoriams ir savaime suprantama tėvams, bet su malonumu skaitau skyrelius, kur autoriai išlieja savo tikrąsias mintis ir prisipažįsta, kas juos įkvėpė parašyti kūrinį ar plačiau paaiškina jo detales. "Pažadink mane, kai viskas baigsis" taip pat buvo tas kūrinys, kurio autorė sugebėjo išsamiai ir nuodugniai paaiškinti savo idėją. Matote, didžioji dalis dalykų Robyn Schneider knygoje buvo netikra, sukurta pačios autorės, kuri būtent ir paaiškina detaliau, kodėl sukūrė tam tikras smulkmenas. Įdomiausia yra tai, kad idėja parašyti "Pažadink mane, kai viskas baigsis" rašytojai kilo dar 2009 metais, kai visame pasaulyje vyravo vampyrų bumas. Robyn Schneider studijavo medicinos istoriją, todėl būtent tais metais nusprendė panagrinėti įvairiausią literatūrą būtent apie vampyrus ir paaiškėjo, kad dar 19 amžiuje žmonės manė, kad tuberkuliozė buvo plačiai susijusi su vampyrizmu, todėl rašytoja nusprendė parašyti knygą apie vampyrų pilną sanatoriją. Galiausiai, kaip ir patys pastebėjote, metams bėgant istorija buvo "patobulinta" ir autorė atsisakė fantastikos žanro, bet nuoširdžiai ir kruopščiai ilgus metus kurtas kūrinys tikrai sudrebins skaitytojo pasaulį.

Rekomenduoju šį neįprastą romaną paskaityti jau ne kartą minėtojo John Green gerbėjams, taip pat ir tiems, kurie žavėjotės ir mano nuoširdžiai rekomenduotu "The beginning of everything". Kūrinys parašytas labai paprastai, bet tuo pačiu metaforiškai. Nuolatiniai veikėjų svajojimai apie vaizdingą ateitį, baimės apie pasaulį už sanatorijos durų ir paaugliška meilė yra tai, kas dažniausiai sukrečia kiekvieno skaitytojo pasaulį.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Do Quizzes