Cammie McGovern "Say what you will"

"Say what you will" yra tokio stiliaus knyga, kurią man bent jau itin sunku aprašinėti. Šiame kūrinyje pasakojama apie du paauglius, turinčius skirtingas problemas. Mergina Amy turęjo ligą, kurią, dėl mano ligų terminų nežinojimo anglų kalba, pavadinkime liga X (cerebral palsy). Dėl šios ligos Amy negalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei normaliai valdyti savo kūno. Būtų galima sakyti, kad Amy buvo eilinė paauglė, bet nereikia pamiršti, kad ji turėjo aparatą, kuris kalbėjo už ją ir turėjo vaikštynę, kuri padėjo jai vaikščioti. Vaikinas, vardu Matthew, turėjo paprastesnių problemų, kurios labiau veikė jos psichologinę būklę. Ligos taip pat neįvardinsiu, tiesiog vadinkime tai psichologiniais sutrikimais, dėl kurių vaikinas buvo itin uždaras, nepasitikintis savimi ir savo baimių nekontroliuojantis paauglys.

Amy buvo labai stipri mergina. Ji buvo labai protinga, labai aktyvi ir miela. Pagal amžių mergina buvo kiek naivoka, nes per daug tikėjosi, kad gali gyventi kaip sveikas žmogus.  Deja tai nėra taip lengva. Kad ir kaip būtų keista, ji išmoko gyventi su savo liga X ir išnaudoti gyvenimą kaip reikiant. To ji nebūtų padarius be savo tėvų, ypač mamos, pagalbos. Jos mama buvo jos ramstis, bet Amy pamažu ėmė suprasti, kad ji pati turi gyventi savo gyvenimą, todėl vis dažniau atsisakė mamos pagalbos. Amy lankė mokyklą kartu su kitais vaikais, gyveno įprastą gyvenimą, bet jai trūko draugų. Dėl to, jos mama nusprendė padėti keliems jaunuoliams užsidirbti pinigų koledžui ir įdarbino juos Amy draugais.... Taip mergina susipažino su Matthew.


Matthew keisti bruožai, galima sakyti, neatsiskleidė taip paprastai. Tik kiek vėliau buvo galima suprasti, kad ir vaikinas turėjo problemų. Pavyzdžiui, jis manė, kad jeigu nenusiplaus rankų, kažkas blogo nutiks. Arba galvojo, kad kadangi gimė beveik tą pačią dieną kaip ir jo draugė Amy, jis tikriausiai ir buvo kaltas dėl to, kad jai išsivystė jos liga...Vaikinas taip pat neturėjo draugų, buvo gan vienišas, bet tikrai nesijautė blogiau nei kiti dėl šio fakto. Susipažinęs su Amy, jis tapo geriausiu jos draugu, kartu jie ėmė leisti begalę laiko ir kartu jie padėjo vienas kitam. Tiesą sakant, Matthew gan netaktiškai pasielgė pareikšdamas savo draugei, kad ši per daug gerai apie save galvojo, kad ji apsimetė, kad nesirgo liga X, kad jos gyvenimas buvo kaip visų kitų. Jis atvėrė merginai akis, dėl ko ji nesupyko, bet prisivertė pripažinti, kad jos gyvenimas buvo neeilinis. O Amy Matthew privertė suprasti ir tai, kad vaikinas irgi turi problemų, kurias būtina spręsti psichoterapijų pagalba. Tokia šių veikėjų istorija. Juokauju. Jie patyrė kur kas daugiau...

Pamažu Amy ėmė jausti šiltus jausmus savo draugui, bet nesugebėjo to pasakyti jam, laikė savyje. Tas pats buvo ir Matthew, bet vaikinas kiek sunkiau gaudėsi savo jausmuose, negalėjo savęs dėl to įtikinti. Kartu jie išgyveno labai daug Amerikietiškiems abiturientams būdingų akimirkų: išleistuvių šokiai, išleistuvės, studijos koledžuose... Bet nors jie ir buvo neišskiriami draugai, jiems buvo sunku likti kartu ne vien dėl jų skirtumų, bet ir dėl Amy tėvų, dėl jos koledžo ir kitų problemų...

Bent jau aš pajutau, kad autorė labiau gilinosi į Matthew asmenybę. Tai tikriausiai paneigtų bet kuris skaitęs šia knygą, bet aš vistiek liksiu prie savo nuomonės. Matote, Amy sugebėjo išmokti gyventi su savo liga X, o Matthew nesuvokė, kad jam kažkas buvo negerai. Amy daug kartų bandė jam tai parodyti vien dėl jo gerovės, bet tai padaryti buvo tikrai sunku.

Kas nepatiko šiame kūrinyje, yra tai, kaip įvykiai susiklostė po to, kai Amy įstojo į koledžą. Nežinau ar vertėjo autorei sukurti tokią atomazgą, bet aš manau, kad būtų buvę gal geriau ir be viso to, kas atsitiko. Žinau, aš kaip visada su nesuprantamais sakiniais kalbu, bet jeigu perskaitysite knygą, suprasite. Bet man tikrai labai patiko pabaiga, ji gal ir buvo kiek neįprasta ir tiesmuka, bet viskas baigėsi labai šiltai ir gražiai.

Šios knygos anotacija rekomenduoja ją perskaityti tiems, kuriems patinka John Green kūryba ir knyga "Ealeanora ir Pakas". Dėl John Green kūrybos gal net ir nesutikčiau, nors manau, kad omenyje turimas lengvai perteikiamas siužetas su šlakeliu humoro jausmo... O "Eleanora ir Pakas" dar neskaičiua (Bet planuoju!), todėl lyginti dar negaliu.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, kurie mėgsta paskaityti apie kažką naujo. Tai tikrai nėra banali knyga, jos siužetas yra labai įdomiai "suraizgytas" ir tikrai verta išgyventi tai, ką patyrė šie du jaunuoliai per neilgą laiko tarpą. Kūrinį rekomenduočiau nuo 15 arba 16 metų, nes manau, kad tokio amžiaus paaugliai labiau supranta tokius gyvenimus ir tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti autorė. O Cammie McGovern nori pasakyti daug.

Poll Maker

Kerstin Gier "Safyrė"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Rubinė" šio aprašymo negalima skaityti
Pirmosios trilogijos dalies "Rubinė" aprašymas:

Praėjus dviems mėnesiams nuo pirmosios dalies aprašymo įkėlimo, padariusi šiokią tokią pertrauką grįžtu vėl prie šios romantiškos ir paslaptingos knygos.

Pirmiausia vertėtų priminti, kaip baigėsi pirmoji dalis:
"Rubinės" pabaigoje Gvendolina su Gideonu grįžo į praeitį ir norėjo įtraukti paslaptingąją ledi Tilnėj į chronografą. Pasak Gvendolinos, ji pati net ir nežinojo, kodėl tai reikėjo padaryti, bet jai buvo pasakyta, kad tai esą padės išgelbėti pasaulį. Kai Gvendolina su Gideonu ruošėsi paimti ledi kraujo lašelį, prie jų netikėtai atsirado pabėgeliai Liusė ir jos vaikinas Paulius, kurie buvo atsakingi už visas nelaimes, nes šie įsimylėjeliai pavogė antrąjį chronografą ir su juo pasislėpė laike. Taip pat Liusė ir Paulius prisidėjo prie Gvendolinos is Gideono plano sužlugdymo ir jaunuoliai liko nežinioje. Pasirodo, pabėgeliams trūko Gvendolinos ir Gideono kraujo savo chronografe, kad jį užpildytų, bet niekas nežinojo, kas turėjo įvykti užpildžius chronografą visų dvylikos keliautojų laiku. Gvendolina tikėjo, kad niekas, net ir Paulius su Liuse, to nežinojo, todėl jiem buvo privalu išsiaiškinti.

Antroji knyga "Safyrė" buvo tarsi tęsinys be pertraukos. Nuo pat pradžių įvykiai klostėsi toliau. Gvendolinai rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau apie chronografo veikimą, bet tuo pačiu jai rūpėjo sužinoti, kas iš tiesų siejo ją ir Gideoną.

"Safyrėje" veiksmo netrūko, bet jis buvo panašus į pirmąją dalį. Tokie patys persikėlimai į praeitį, tie patys šokių baliai, kurių metu ji būdavo paversta į tikrą tų laikų damą. Svarbiausia, kad viską Gvendolina darė kartu su Gideonu.

Kalbant apie tuos pačius romantiškus dalykėlius, patvirtinsiu, kad jų bus. Švelnūs prisilietimai, nekalti bučiniai gali reikšti tik vieną, bet autorė viską pateikė taip pikantiškai, kad nesuprasite kas vyko tarp šių jaunuolių iki pat kūrinio galo. O patikėkite, tada išaiškės ne viena paslaptis, kuri arba sutvirtins Gideoną su Gvendolina, arba išskirs ilgam.

"Safyrė" man patiko tuo, kad Gvendolina turėjo galimybę grįžti laiku ir pabendrauti su savo pačios seneliu. Pirmasis susitikimas įvyko dar tada, kai jos seneliui buvo vos daugiau nei 20 metų. Taip, pripažinsiu, kad pats susitikimas ir "tiesų išsiaiškinimas" buvo keistokas, bet tai buvo labai svarbus posūkis visai istorijai, nes tolimesnių susitikimų metu Gvendolina pamažu ėmė išsiaiškinti jai rūpimus dalykus apie jos prigimtį ir chronografą.

Šį kartą jau galiu nagrinėti ir pačius veikėjus. Pradedant pačia pagrindine Gvendolina, galiu pasakyti, kad ji labai užsispyrusi ir atkakli mergina. Ko norėjo, tą ir gavo. Viską pasiekė pati. Man patiko jos ironiškas požiūris į sunkias akimirkas, nes tai jai padėjo atrodyti ramiai ir pasitikinčiai savimi. Būtent tokia ji ir buvo, nors kai kurie naivoki požiūriai mane ir erzino...

Gideonas, kitaip nei Gvendolina, buvo labai paslaptingas veikėjas ir buvo sunku ką nors daugiau apie jį žinoti. Vienas dalykas aiškus - pagal aprašymą vaikinas buvo tikras širdžių ėdikas ir merginų numylėtinis. Bet jo širdyje buvo tik viena mergina. Vienintelis klausimas: ar tikrai tai Gvendolina?

Autorės rašymo stilius man pasirodė gan kėblokas ir banalokas. Leidžiu sau manyti, kad buvo įmanoma subtiliau perteikti tam tikrus įvykius, ypač susijusius su praeitimi. Visi šokių baliai galėjo būti pateikti kur kas elegantiškiau nei buvo. Taip pat kartais man pritrūkdavo tokio susikaupimo, kuris leistų manyti, kad yra taip, o ne kitaip.

Pirmajame knygos skyriuje, prologe, autorė mums leido artimiau susipažinti su Liuse ir Pauliumi. Man šie veikėjai padarė didelį įspūdį, nes jie buvo pavaizduoti kaip nuotykių ir iššūkių ištroškę įsimylėjėliai, kurie nebijo nieko. Skaitant prologą, mintyse kirbėjo viltys, kad gal ši dalis bus apie šiuos veikėjus, o trečiojoje jau apie visus.... Deja, mano troškimai ir spėliojimai nepasitvirtino, bet visgi buvo gera paskaityti apie šiuos kūrinio "prieskonius". Bet vietoj autorės būčiau parašiusi daugiau tokių tarpinių skyrelių, kad suteiks daugiau informacijos apie veikėjus ir tuo pačiu paaštrint pačią istoriją. Jeigu atvirai, tai man bent jau Pauliaus ir Liusės istorija pasirodė kur kas įdomesnė nei Gvendolinos ir Gideono...

Labiausiai šiame kūrinyje man patiko pabaiga. Kaip minėjau, bus išsiaiškinti santykiai tarp Gvendolinos ir Gideono, bet taip pat epiloge bus nauja užuomina apie tai, ko reikia tikėtis paskutiniojoje dalyje "Smaragdas". Patikėkite, epilogas mane labiausiai suintrigavo ir dabar laukiu, kada pagaliau pradėsiu skaityti paskutiniąją trilogijos dalį, nors prieš save turiu kitų norimų perskaityti knygų sąrašą...

Akvilina Cicėnaitė "Niujorko Respublika"

Akvilina Cicėnaitė yra viena iš trijų laimingų, įvertintų Alma littera 2014 metais surengtame paauglių ir jaunimo literatūrai skirtame konkurse, kur leidykla stengėsi atrasti pasislėpusius Lietuvos talentus ir išleisti vertingiausias knygas. Atsitiko taip, kad spalio pradžioje būtent ši knyga ir laimėjo pagrindinį konkurso prizą! Akvilina Cicėnaitė buvo viena laimingųjų, nors "Niujorko Respublika" ir nebuvo jos debiutinis kūrinys, Lietuvoje galima rasti net 5 autorės romanus.

"Niujorko Respublika" - istorija apie meilę, draugystę ir jaunystę. Romano siužetas vyksta Lietuvoje, kai buvo ką tik atkurta Nepriklausomybė. Autorė, rašydama kūrinį, puikiai sugebėjo įtraukti ir istorinių faktų, padėsiančių jaunimui lengviau suprasti 1990-1991 metų įvykius ir koks iš tiesų sunkus buvo kelias dėl laisvės. Ekonominė blokada, šilto vandens neturėjimas, nuolatinis prekių deficitas bei prieštaringas Nepriklausomybės vertinimas - tik dalis to meto ypatumų.

Pagrindinė romano veikėja Beatričė - trylikametė paauglė, kuri stengėsi atrasti save ir be proto troško pažinti pasaulį, ypač tokį, kuris slypėjo slapta vartomuose" Otto" kataloguose. Paauglė puikiai įsivaizdavo pasaulį už gimtinės sienų - pagrindinė jos svajonė buvo ištrūkti iš Lietuvos ir aplankyti visai kitokias vietas. Beatričė buvo viena didžiausių svajoklių, kurias esu sutikusi knygose, nors, mano manymu, taip apibūdinti galima kiekvieną to meto Lietuvos paauglį, besigrūmiantį tarp dviejų skirtingų politikos doktrinų ir besistengiantį iš naujo pažinti pasaulį.

"Niujorko Respublika" romane nors ir atskleidžiamas to meto laikmetis, pagrindinis siužetas sukasi aplink Beatričę ir jos paauglišką gyvenimą. Troškimas patirti pirmojo bučinio saldumą, būti pamėgtai bendraklasių, bei įžengti į suaugusiųjų pasaulį - mintys, kurios neaplenkė veikėjos visos istorijos metu. Labai nuoširdžiai ir subtiliai aprašytas pirmosios meilės potyris - jaunyste trykštančių veikėjų jausmai pakerėjo mane ir iš tiesų priminė, kad tokia meilė egzistuoja. Nuostabūs ir romantiški epizodai privers jus prisiminti tikrąsias gyvenimo vertybes ir suprasti, jog tobulumas slypi paprastume - taip pat kaip Beatričės laimės jausmą pažadino du mandarinai gauti Kalėdų proga...

Išskirtinis Beatričės hobis - domėjimasis paukščiais. Mergina mokėjo visų paukščių pavadinimus lotynų kalba, žinojo apie įvairias paukščių rūšis ir jų įprastą gyvenseną. Toks paprastas ir nekaltas pomėgis lydėjo veikėją viso kūrinio metu ir autorė puikiai sugebėjo atskleisti tą tyrą norą įgyti daugiau žinių. Ne veltui buvo pasirinktas toks romano viršelis. Kūrinio pavadinimas atskleidžia kitokią prasmę, kurią nesunku suprasti iš siužeto: slapta susitikinėjimų vieta ir noras pabėgti nuo to meto realybės bei pasinerti į svajonių pasaulį vertė merginą vis grįžti į saugiąją vietelę.

Prisipažinsiu, lietuvių autorių knygas skaitau ganėtinai retai, bet džiaugiuosi gavusi galimybę įvertinti visas tris konkurso nugalėtojas. Akvilina Cicėnaitė man priminė tą beprotiškai artimą gimtųjų namų meilę ir nuotaiką, kurią, būdama kur kas jaunesnė, atrasdavau Vytauto Račicko knygose. Nuolatos šmėžuojantys Lietuvos vietovių pavadinimai, istorinė situacija ir net gyvenimo būdas privertė mane pajusti tą nostalgiją, kurios nepajusdama ilgėjausi skaitydama užsieniečių literatūrą.  Manau, kad per jūsų kūnus taip pat perbėgs šiurpuliukai skaitant eilutes apie karšto pieno su medumi metodą norint pasveikti nuo ligos...

"Niujorko Respublika" stilius man priminė ir Melvin Burgess knygą "Eiprilės meilė". Tai du kūriniai, pasakojantys apie vaikystės potyrius ir pirmąją meilę, veiksmas vyksta palengva, siužetas nėra aprašytas skubotai, bet labai paprastai ir įtaigiai. Labai teigiamai vertinu Akvilinos Cicėnaitės romaną ir tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų rasite galimybę paskaityti ir įvertinti lietuvės romaną, kupiną kasdienybės grožį apibūdinančių aprašymų. Rekomenduoju!

Holly Smale "Geek Girl. Moksliukė"

Holly Smale yra jauna Anglų rašytoja, labiausiai išgarsėjusi dėl serijos "Geek Girl. Moksliukė", kuri pagaliau atsirado ir Lietuvoje. Neįtikėtinai greitai išpopuliarėjusi istorija pasakoja apie merginą, kuri stengiasi atrasti tikrąjį savo pašaukimą ir pamilti save tokią, kokia ji yra.

Rašytoja Holly Smale viename iš savo interviu teigė, jog daugelį metų laikėsi feministinių pažiūrų ir gynė lygias moterų teises. Įdomus pastebėjimas buvo tai, jog rašytoja nepripažįsta pasakų vaikams. Pasak jos, pasakose vaizduojamos nuolatos gražios, tylios ir paklusnios merginos - tai yra neigiamas stereotipiškas požiūris šių dienų mergaitėms, todėl rašydama savo garsiąją seriją ji ir norėjo parodyti, kad tobulumas slypi žmogaus viduje, o ne išorėje.

"Geek Girl.Moksliukė" pasakoja apie penkiolikmetę Harietą, kurios pagrindinis išskiriamasis bruožas buvo jos meilė mokslui. Nuolatinis knygų skaitymas ir pastangos atrasti dar nežinomas moksliškai pagrįstas tiesas prisidėjo prie "Moksliukės" pravardės prilipdymo. Deja, autorė norėjo pavaizduoti ir neigiamą šios istorijos pusę - Harieta savo mokykloje buvo nuolatos užgauliojama populiariųjų vaikų, kuriems moksliukai buvo labiausiai engiami mokiniai. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad mokiausi aplinkoje, kur kartu su manimi buvo motyvuoti ir norintys pasiekti daug savo gyvenimuose vaikai. Deja, Harietai nepasisekė ir tai tik įrodo, kad aplinka gali labai įvairiai veikti žmogų ir jo mąstyseną.

Paprastam ir neišskirtiniam Harietos gyvenimui netrukus atėjo galas - mergina neplanuodama atsidūrė madų pasaulyje, kur ją pastebėjo garsiausios šalies modelių agentūros ir Harieta kone iš karto gavo darbą prestižiniuose mados namuose. Viskas gali pasirodyti lyg kiekvienos merginos svajonė, bet Harieta nebuvo ta, kuri iš viso domėtųsi mada ir stiliumi, pasak jos, tai tiesiog drabužiai. Tai kaip tada ji atsidūrė kitoje barikados pusėje, pradėjo dalyvauti madų šou ir fotosesijose? Paliksiu tai paslaptyje ir manau patys labai norėsite tai išsiaiškinti.

Harietos gyvenime svarbiausi buvo aplinkiniai žmonės: tėtis, pamotė Anabelė ir geriausia draugė Nata. Šie žmonės palaikė Harietą kiekviename žingsnyje ir drįso pakovoti su vėjo malūnais, siekdami tik gero pagrindinei veikėjai. Nors santykiai su Nata ir buvo komplikuoti, merginas siejo neišskiriamas ryšys, kurį supranta tik pačias geriausias drauges turinčios merginos. Harietos tėtis buvo neįtikėtinai šmaikštus ir savo amžio neatitinkantis vyras - nuolatiniai kvailiojimai ir vėjavaikiškumas sukėlė tą "nerimtumo" įspūdį, būdingą knygoms jaunesniai paauglių kategorijai. Na, o žavioji pamotė Anabelė tikrai neprilygsta blogoms pamotėms, kurios būdingos kiekvienai pasakai: Anabelė buvo labai rūpestinga, maloni ir šilta moteris, kuri labai stipriai prisidės prie įvairiausių Harietos veiksmų.

Iš tiesų nėra lengva prisiminti knygas, kuriose pagrindinį vaidmenį atliko moksliukės ar moksliukai. Šį kartą autorė tikrai pasistengė tai pabrėžti, nors, mano manymu, išryškėjo tik teorinės Harietos žinios, kai svarbiausia yra praktika ir mokėjimas logiškai sieti įvykius. Labai dažnai mokyklose iškyla merginos/vaikinai, kurie itin daug skaito vadovėlius ir informaciją tiesiog kalte kala į galvas - tokių mokinių tikrai niekas nevertina, net aplinkiniai keistai į juos žiūri. Mielieji, nesistenkite sukišti visos įmanomos informacijos į savo galvas, pabandykite viską įsivaizduoti, pritaikyti realiame gyvenime, nes tik tokiems mokiniams vėliau pasiseka gyvenimuose: statistika rodo, kad egzaminus geriau išlaiko ne tie, kurie "kala" informacija ištisas naktis, bet tie, kurie nepersistengia mokydamiesi ir atsirenka tai, kas svarbiausia. Dabar, kai baigiau mokyklą, galiu patvirtinti, kad tai auksinė taisyklė, kurios nuoširdžiai linkiu laikytis. Grįžtant prie Harietos istorijos, tikrai akys užstrigdavo už eilučių, kur pasireikšdavo merginos neišmanymas, pavyzdžiui, modelio darbas privertė meluoti ją artimiausiems žmonėms, ir nors mergina žinojo, kad tokie atvejai dažniausiai baigiasi blogai - ji nesistengė jų pakeisti ir išvengti,,,

Harietos asmenybė iš vienos pusės man pasirodė itin stereotipiška (dėl nuolatos pabrėžiamo moksliukiškumo), bet iš kitos pusės mergina parodė savo tvirtą charakterį ir savitą nuomonę įvairias gyvenimo klausimais. Kaip jau ir minėjau, pagrindinė romano idėja nėra susijusi su patyčiomis ar modelių gyvenimu, bet autorė siunčia itin ryškią žinutę, pagal kurią žmogus visą gyvenimą stengiasi pažinti ir pamilti save bei atrasti tikrąjį kelią - to linkiu ir jums visiems.

Skaitydama šią knygą ne kartą nusijuokiau iš kvailiausių Harietos gyvenimo situacijų ir pačios autorės pasirinkimų. Itin išskirtinis pasirodė skalbyklos motyvas: Harieta, norėdama pabėgti nuo ją slegiančių rūpesčių, slėpdavosi viešoje skalbykloje, kur skalbimo mašinų ūžimas ją nuramindavo. Pripažinkime, tai yra neįtikėtinai paaugliškas autorės sumanymas, nors galbūt kiti ir susidarytų kitokią nuomonę. Taip pat šiame kūrinyje netrūksta ir romantikos: nežinia kodėl, bet skaitydama išskyriau du vaikinus, tarp kurių buvo ir dar vienas moksliukas... Jo ir Harietos santykiai pasirodė įtartini ir vis tikėjaus, kad Harieta nesuartėtų su vaikinu, kuris ją apvėmė... Na, pagyvensim, pamatysim, kaip ir gyvenimas, ši knyga kupina netikėtumų.

Knygoje gan ryškiai akcentuojama patyčių tema, nors aš drįsčiau teigti, kad visiems romano įvykiams dar toli iki tikrų realių patyčių... Knygos eigoje sužinosite, kaip seksis Harietai modelio karjera, kaip klostysis jos ir artimųjų žmonių santykiai, ir turėsite galimybę iš arčiau susipažinti su modelių gyvenimu.

"Geek Girl. Moksliukė" man iš tiesų priminė laikus, kai tiesiogine prasme ėjau iš proto dėl "Mėtinių padūkėlių". Visa merginų grupuotė bei jų nuotykiai, lengvas rašymo stilius ir kūrinių nuotaika sieja šiuos du kūrinius ir net dabar įkvėpia mane dar kada nors atsiversti vaikystėje mylėtą knygų seriją. Taip pat dabar aprašinėjamas romanas man priminė vieną populiariausių šiandieninių britų romanų paaugliams - tai garsios vlogerės Zoie Sugg romanas "Girl Online" - panašiu greičiu užkariavęs britų širdis. Du puikūs romanai skirti jaunesniai paauglių kategorijai tikrai verti dėmesio ir jūsų laiko.

"Geek Girl. Moklsliukė" seriją sudaro net 4 knygos ir labai tikėtina, kad jų visų sulauksite ir Lietuvos knygynuose. Lengvas romanas jaukiam ir ramiam vakarui - puikus sprendimas, norintiems garsiai pasijuokti iš gyvenimo netikėtumų. Nors skaitydami šį aprašymą galėjote rasti ir ne itin teigiamų mano pasisakymų, nesusidarykite nuomonės, kad man romanas nepatiko. Anaiptol, nekantravau sužinoti kaip viskas tęsis toliau ir žaibo greičiau verčiau puslapį po puslapio. Kaip ir jau skaičiusieji, nekantraju sulaukti ir kitų dalių - įdomu, ką dar mums paruošė autorė! Rekomenduoju 10-16 metų skaitytojams, esu įsitikinusi, kad jūs geriausiai įsijausite į penkiolikmetės jausmus :)