Pirmosios trilogijos dalies "Rubinė" aprašymas:
Praėjus dviems mėnesiams nuo pirmosios dalies aprašymo įkėlimo, padariusi šiokią tokią pertrauką grįžtu vėl prie šios romantiškos ir paslaptingos knygos.
Pirmiausia vertėtų priminti, kaip baigėsi pirmoji dalis:
"Rubinės" pabaigoje Gvendolina su Gideonu grįžo į praeitį ir norėjo įtraukti paslaptingąją ledi Tilnėj į chronografą. Pasak Gvendolinos, ji pati net ir nežinojo, kodėl tai reikėjo padaryti, bet jai buvo pasakyta, kad tai esą padės išgelbėti pasaulį. Kai Gvendolina su Gideonu ruošėsi paimti ledi kraujo lašelį, prie jų netikėtai atsirado pabėgeliai Liusė ir jos vaikinas Paulius, kurie buvo atsakingi už visas nelaimes, nes šie įsimylėjeliai pavogė antrąjį chronografą ir su juo pasislėpė laike. Taip pat Liusė ir Paulius prisidėjo prie Gvendolinos is Gideono plano sužlugdymo ir jaunuoliai liko nežinioje. Pasirodo, pabėgeliams trūko Gvendolinos ir Gideono kraujo savo chronografe, kad jį užpildytų, bet niekas nežinojo, kas turėjo įvykti užpildžius chronografą visų dvylikos keliautojų laiku. Gvendolina tikėjo, kad niekas, net ir Paulius su Liuse, to nežinojo, todėl jiem buvo privalu išsiaiškinti.
Antroji knyga "Safyrė" buvo tarsi tęsinys be pertraukos. Nuo pat pradžių įvykiai klostėsi toliau. Gvendolinai rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau apie chronografo veikimą, bet tuo pačiu jai rūpėjo sužinoti, kas iš tiesų siejo ją ir Gideoną.
"Safyrėje" veiksmo netrūko, bet jis buvo panašus į pirmąją dalį. Tokie patys persikėlimai į praeitį, tie patys šokių baliai, kurių metu ji būdavo paversta į tikrą tų laikų damą. Svarbiausia, kad viską Gvendolina darė kartu su Gideonu.
Kalbant apie tuos pačius romantiškus dalykėlius, patvirtinsiu, kad jų bus. Švelnūs prisilietimai, nekalti bučiniai gali reikšti tik vieną, bet autorė viską pateikė taip pikantiškai, kad nesuprasite kas vyko tarp šių jaunuolių iki pat kūrinio galo. O patikėkite, tada išaiškės ne viena paslaptis, kuri arba sutvirtins Gideoną su Gvendolina, arba išskirs ilgam.
"Safyrė" man patiko tuo, kad Gvendolina turėjo galimybę grįžti laiku ir pabendrauti su savo pačios seneliu. Pirmasis susitikimas įvyko dar tada, kai jos seneliui buvo vos daugiau nei 20 metų. Taip, pripažinsiu, kad pats susitikimas ir "tiesų išsiaiškinimas" buvo keistokas, bet tai buvo labai svarbus posūkis visai istorijai, nes tolimesnių susitikimų metu Gvendolina pamažu ėmė išsiaiškinti jai rūpimus dalykus apie jos prigimtį ir chronografą.
Šį kartą jau galiu nagrinėti ir pačius veikėjus. Pradedant pačia pagrindine Gvendolina, galiu pasakyti, kad ji labai užsispyrusi ir atkakli mergina. Ko norėjo, tą ir gavo. Viską pasiekė pati. Man patiko jos ironiškas požiūris į sunkias akimirkas, nes tai jai padėjo atrodyti ramiai ir pasitikinčiai savimi. Būtent tokia ji ir buvo, nors kai kurie naivoki požiūriai mane ir erzino...
Gideonas, kitaip nei Gvendolina, buvo labai paslaptingas veikėjas ir buvo sunku ką nors daugiau apie jį žinoti. Vienas dalykas aiškus - pagal aprašymą vaikinas buvo tikras širdžių ėdikas ir merginų numylėtinis. Bet jo širdyje buvo tik viena mergina. Vienintelis klausimas: ar tikrai tai Gvendolina?
Autorės rašymo stilius man pasirodė gan kėblokas ir banalokas. Leidžiu sau manyti, kad buvo įmanoma subtiliau perteikti tam tikrus įvykius, ypač susijusius su praeitimi. Visi šokių baliai galėjo būti pateikti kur kas elegantiškiau nei buvo. Taip pat kartais man pritrūkdavo tokio susikaupimo, kuris leistų manyti, kad yra taip, o ne kitaip.
Pirmajame knygos skyriuje, prologe, autorė mums leido artimiau susipažinti su Liuse ir Pauliumi. Man šie veikėjai padarė didelį įspūdį, nes jie buvo pavaizduoti kaip nuotykių ir iššūkių ištroškę įsimylėjėliai, kurie nebijo nieko. Skaitant prologą, mintyse kirbėjo viltys, kad gal ši dalis bus apie šiuos veikėjus, o trečiojoje jau apie visus.... Deja, mano troškimai ir spėliojimai nepasitvirtino, bet visgi buvo gera paskaityti apie šiuos kūrinio "prieskonius". Bet vietoj autorės būčiau parašiusi daugiau tokių tarpinių skyrelių, kad suteiks daugiau informacijos apie veikėjus ir tuo pačiu paaštrint pačią istoriją. Jeigu atvirai, tai man bent jau Pauliaus ir Liusės istorija pasirodė kur kas įdomesnė nei Gvendolinos ir Gideono...
Labiausiai šiame kūrinyje man patiko pabaiga. Kaip minėjau, bus išsiaiškinti santykiai tarp Gvendolinos ir Gideono, bet taip pat epiloge bus nauja užuomina apie tai, ko reikia tikėtis paskutiniojoje dalyje "Smaragdas". Patikėkite, epilogas mane labiausiai suintrigavo ir dabar laukiu, kada pagaliau pradėsiu skaityti paskutiniąją trilogijos dalį, nors prieš save turiu kitų norimų perskaityti knygų sąrašą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą