Rūta Šepetys "Druska Jūrai"

Po dar vienos ilgos pertraukos dar viena knygos apžvalga pasiekė šio blogo "lentynas". Visus metus laukiau šios knygos, dar ilgiau laukiau galimybės ją paskaityti ir štai prireikė vieno vienintelio vakaro, kad ne tik perskaityčiau dar vieną Rūtos Šepečio bestselerį, bet ir liečiau savo mintis čia. Prisipažinsiu, ilgą laiką nerašant apžvalgų nesitikiu, jog sukursiu kažką prasmingo, priversiančio jus čiupti knygą į rankas, bet tai dar vienas kūrinys 2017 metais dėl kurio grįžau čia, į savo slaptus, bet vis dar skaitytojų nuolatos lankomus namus.

Kaip ir visų mylima "Tarp pilkų debesų" istorija, taip ir "Druska Jūrai" nuneša skaitytoją į karo laikotarpį. Šį kartą lietuviško kraujo turinti rašytoja pasirinko papasakoti mažai kam pasaulyje išvis žinomą laivo „Wilhelm Gustloff" istoriją ir keturis skirtingų tautų veikėjus, trokštančius patekti į šį pabėgelių laivą ir išsigelbėti nuo mirties. Myliu istoriją, myliu istorines knygas ir filmus, bet net ir aš nebuvau girdėjusi šio laivo istorijos ir paskaičiusi šią knygą esu laiminga, galėjusi sužinoti apie šią Baltijos jūros nelaimę. Rūta Šepetys pasirinko 1945 metus, kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą ne vokiečių naudai. Šiuo laikotarpiu lietuvaitė Joana, Lenkė Emilija bei iš tuo metu egzistavusios Rytų Prūsijos kilęs Florianas netikėtomis aplinkybėmis susitiko keliaudami link minėtojo laivo. Kartu su jais buvo ir daugiau ryškių veikėjų, bet būtent šių lūpomis buvo pasakojama istorija - kiekvienam bėgliui buvo skirti trumpi skyreliai, leidžiantys istoriją pamatyti iš įvairių perspektyvų. Ketvirtasis istorijos pasakotojas nebuvo kartu su minėtais paklydėliais, tai buvo Vokietis Alfredas, kurio "techninis" vaidmuo prilygsta šnipo paskirčiai - tarsi kitos akys skaitytojams, norintiems sužinoti kitą barikados pusę. Alfredas buvo ypatingas veikėjas, itin išsiskyrė nuo likusių trijų pasakotojų, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Nedaug žinojome apie keturių istorijos pasakotojų gyvenimus iki paliekant namus, autorė šiuo klausimu nusprendė apsiriboti, bet net ir kiekviena eilutė privertė apie tėvynės ilgesį ir namus leido labiau įsivaizduoti veikėjus ne karo ir baimės akivaizdoje - pažinti juos tokius, kokie iš tikrųjų buvo. Prisipažinsiu, pastaruosius keturis mėnesius gyvenau ne Lietuvoje, neturėjau net laiko pažiūrėti į knygų pusę, bet išgyvenau tikriausiai patį nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Deja, tų 4 mėnesių neužteko, jie prabėgo lyg kelios dienos ir aš netgi jaučiuosi lyg niekada nebūčiau to patyrusi, kai vėl grįžau į tikruosius namus. Taip, po pastarųjų įvykių nebežinau ko noriu iš gyvenimo, noriu pasistengti atrasti naujus kelius ir skaitydama šią knygą ne kartą pagaudavau save atkreipiančią dėmesį į tokias smulkmenas kaip vienos iš veikėjų meilė gandrams bei nesibaigiantis džiaugsmas pasitinkant juos grįžtančius namo po gūdžios žiemos. 1945 metais, nebūtinai karo metais, žmonės mėgavosi net menkiausiomis akimirkomis, jie iš tiesų mokėjo "sustabdyti akimirką", o dabar visi stebime tas akimirkas bėgančias pro šalį ir laukiame "geresnės" ateities nežinodami nei kas tai yra, nei ar išvis tokia bus. Ką noriu pasakyti, tai, jog skaitydama šią knygą ne kartą prisiminiau tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir meilę tėvynei - labai tikiuosi, jog tai pajusti pavyks ir jums, jog kiekvienas šioje knygoje atrasite kažką artimo sau.

Vertinant rašytojos rašymo stilių, nesunku atpažinti visų mylimą braižą, kurio dėka tarsi patys galime persikelti į veikėjų kūnus. Paskaičiusi kūrinį susiradau ne vieną užsienietišką apžvalgą ir pastebėjau, jog ne visiems patiko trumpi tekstai. Asmeniškai man jie netrukdė. Man kaip tik smagu, jog autorė su kiekvienu kūriniu mėgsta eksperimentuoti, bet tuo pačiu išlika ištikima sau, todėl jos knygos ir tampa bestseleriais pasauliniu mastu. Tam tikri knygos fragmentai būdavo tarsi trumpos, bet itin ryškios autorės užuominos apie tolimesnius įvykius ir ko galima tikėtis. Ilgą laiką prieš paimdama knygą į rankas buvau neskaičiusi jos anotacijos, bet pamažu skaitydama kūrinį prisiminiau jo esmę - laivą su tragiška lemtimi. Net jeigu 40% istorijos susiję su pasakojimu kaip veikėjai stengėsi patekti į laivą ir net jei tikiesi, kad tai ir yra kūrinio esmė - patekti į tą išsigelbėjimo laivą, bet vėliau jautiesi apgautas, nes istorija pasisuka kita kryptimi.

Šiek tiek grįžtant prie istorijos veikėjų, į galvą netikėtai šovė mintis, jog tikriausiai ne vienas skaitytojas susidarė tokį įspūdį, pagal kurį buvo gaila tik 4 pagrindinių veikėjų ir su jais keliavusių draugų. Būtent jų gyvenimai buvo šiek tiek plačiau vaizduojami, sužinojome daugiau detalių iš praeities, bet net jeigu vystoma tokia skaudi karo tematika ir ne kartą minimi mirštantys žmonės šalia mūsų herojų, jų tiesiog nėra gaila, nors jie tokie patys nekalti gyventojai kaip ir pagrindiniai. Kodėl? Įdomu pasidarė ir man, bet vėlgi viskas rišasi su autorės paprastu rašymo stiliumi. Galbūt išskirčiau tai kaip ir minusą, bet vėlgi reikia nepamiršti, jog Rūta Šepetys neišgyveno istorijos pati, ji rėmėsi kitų žmonių pasakojimais ir perteikė viską vienoje ganėtinai plonoje knygoje... Nepasakosiu daug apie visus keturis veikėjus, manau, kad patys norėsite artimiau su jais susipažinti ir susidaryti pirmus įspūdžius, bet visgi šiek tiek papasakosiu apie savo mintis apie Alfredo personažą. Tai buvo venas tų veikėjų, kurie tarsi krenta iš konteksto. Šį kartą jis parodė istoriją iš kitos pusės - iš priešo perspektyvos, nes atlikdamas kareivio pareigą laukė pakeleivių laivų uoste. Nemanykite, jog Alfredas buvo tikras blogiukas, autorė jį sukūrė kaip naivų kareivį, kuriam tiesiogine to žodžio prasme buvo išplautos smegenys. Tai yra, veikėjas buvo itin atsidavęs fiureriui, o dar labiau sau ir savo gyvenimo meilei, kuriai rašė laiškus, pasakodamas netikras istorijas apie savo netikrus žygdarbius.

Taiklios ir iš dalies ironiškos autorės pastabos karts nuo karto privertė kitaip pažvelgti į kūrinį, lyg jis būtų kur kas gyvesnis ir pilnesnis gyvybės. Taip, karo tema yra neapsakomai sunki ir mūsų kartai net neįsivaizduojama, bet kartais ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis stengiesi atrasti bent dalelę humoro jausmo, o šiuo atveju tai pripildė istoriją tikrumo. Juk visi esame optimistai, tad kodėl gi ne pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis net ir karo metu? Tikriausiai skaičiusieji drįstų abejoti mano tokiu pastebėjimu, bet aš jaučiausi kur kas labiau įsitraukusi vien dėl tų trumpų frazių, nukreipiančių mintis nuo baisios siužeto linijos.

Prisipažinsiu, šią knygą perskaičiau per vieną šeštadienio vakarą su keliomis pertraukomis. Prieš antrąją pertrauką buvau jau pasiekusi tą vietą, kurios kaip ir tikriausiai didžioji dalis skaitytojų laukė, kur viskas buvo kažkiek aprimę ir galėjai pajausti artėjančią gražią pabaigą ir vėl viskas subiro į šipulius... Daugelis pripažįsta, jog tai Europietiška Titaniko istorija, bet aš labai norėčiau, jog ypač lietuviai skaitytojai pamirštų tokį palyginimą ir susikoncentruotų ties tragiško karo tematika, o ne meilės istorija. Juk Titanike plaukė pasiturintys žmonės, trokštantys keliauti, pamatyti pasaulį. Taip, nemaža dalis buvo neturtingos klasės atstovai, bet jie buvo laisvi ir nepriklausomi, priešingai nei „Wilhelm Gustloff" keleiviai, kurie bėgo nuo mirties.

Pabaigai norėčiau paminėti kelis genialius rašytojos sprendimus, kurie iki šiol mane verčia stebėtis rašymo ypatumais ir suprasti, jog net ir dabar, kai kone kas minutę pasaulyje gimsta nauji kūriniai ir beveik kiekvienas gali save vadinti rašytoju, vis dar įmanoma atrasti tų kabliukų bei gebėjimo originaliai žaisti su kalba. Omenyje turiu knygos pavadinimą ir jo paaiškinimą kūrinyje. Manau, kad ne viena aš nuo šiol į Baltijos jūrą ar išvis bet kokią jūrą žiūrėsiu kitaip. Būtinai prisiminkite autorės metaforą ir saugokite ją širdyse, nes ši istorija liečia mūsų tautos tragediją.
Dar vienas patarimas būsimiems knygos skaitytojams: pasistenkite atrasti neryškią šios knygos sąsają su "Tarp pilkų debesų". Esu tikra, jog būsite nustebinti!

Taigi, antrą kartą metuose apsireiškiau šiame bloge ne veltui. Labai norėjau paskaityti šią knygą, labai džiaugiuosi galėjusi tai padaryti ir tikiuosi, kad visi ištikimi šio blogo skaitytojai skaitote visas Rūtos Šepečio knygas, kurios vertos mėgstamiausių knygų sąrašo. Nesijaučiu itin maloniai taip pozityviai vertindama istoriją, nes visgi ji gimė dėl mūsų tautą ir visą Europą palietusios tragedijos, nusinešusios milijonus gyvybių, bet verta prisiminti, jog apie šio laivo ir žmonių katastrofą žino ne visi, nors tikrai vertėtų. Todėl būtinai linkiu prisiminti autorės pavadinimo metaforą, vainikuojančią visą kūrinį ir kaskart atsidūrus prie jūros pagerbti aukų atminimą.