Katharine McGee "The Dazzling Heights"

*Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Gražiosios melagės", šio aprašymo nerekomenduoju skaityti*

2018 metais po šiokios tokios pertraukos vėl radau šiek tiek laiko knygoms - šį kartą tik patiems verčiausiems kūriniams. Dar 2016 metais skaityta ir labai teigiamai mano įvertinta knyga "Gražiosios melagės" (skaičiau originalo kalba ir man labiau patinkančiu pavadinimu "The Thousandth Floor") šiais metais neaplenkė mano skaitinių sąrašo dar kartą. Pirmoji serijos dalis taip sužavėjo mane, kad negalėjau apie šią seriją negalvoti net kelerius metus, kol galiausiai turėjau galimybę paskaityti ir antrąją knygą, kuri buvo tikrai ne prastesnė.

"Gražiosios melagės" baigėsi su didžiule intriga. Jeigu pamenate, pirmoje dalyje Averija užmezgė romaną su įvaikintu broliu Atlasu, neturtingoji Railina įsimylėjo turtuolį Kordą, bet aplinkybės susiklostė taip, jog ji buvo įpareigota padėti buvusiam vaikinui ir įskaudinti naująjį mylimąjį vogdama iš jo. Erisė su mama turėjo persikelti į kur kas neturtingesnį gyvenimą žemesniuose aukštuose, Erisė taip pat sužinojo ir tai, jog viena jos draugių - Leda - yra pusiau jos sesuo ir merginos turi tą patį tėvą. Leda su nelegalaus programišio Vato pagalba sekė kiekvieną Atlaso žingsnį. Galiausiai paskutinio vakarėlio metu Erisė tragiškai žuvo. Apsvaigusi ir įskaudinta Leda nenorėdama nustūmė ją nuo bokšto, o įvykio liudininkus - Railiną, Vatą ir Averiją - prisaikdino neišduoti jos nusikaltimo mainais į Ledos tylą apie jų paslaptis...

Antroji serijos dalis "The Dazzling Heights" pažers naujų netikėtumų. Naujos draugystės, nauji meilės romanai, netikėti likimo vingiai, vienijančios senos ir naujai atsirandančios paslaptys, bei  žadą atimantis siužetas. Nuo pat pradžių autorė leido suprasti, jog knygos pabaigoje dar viena mergina mirs, ir vėl skaitydama bandžiau suprasti, kuriai veikėjai nelemta išvysti trečiosios serijos dalies, bet tai buvo neapsakomai sunku. Bijojau dviejų dalykų: jog pasikartos įvykių seka ir viena iš merginų, pasikeitusi į gerąją pusę, žus, arba, kad neteksiu mylimiausių veikėjų. Vėlgi, pabaiga buvo itin nenuspėjama ir tamsi, gerokai tamsesnė nei pirmosios dalies ir aš dar kartą praradau amą.

Šioje dalyje tragiškai mirusią Erisę pakeitė nauja paslaptinga veikėja, žinoma kaip Kaliopė. Autorė Katharine Mcgee nuo pat istorijos pradžios atskleidė Kaliopės ir jos mamos kortas - moterys buvo apsišaukėlės, gyvenančios turtuolių gyvenimą ir apgaudinėjančios kitus vardan pinigų. Jos taip pat buvo keliautojos ir niekada neprisirišdavo prie vienos gyvenamosios vietos. Deja, netikėtai sutikti seni pažįstami ir sąžinės graužatis apvertė moterų planus aukštyn kojom... Man labai patiko Kaliopės personažas. Mergina suteikė kūriniui tokio gyvumo, šviežumo jausmą, kurio trūko po niūrios Erisės mirties. Apsišaukėlių istorija nepasirodė labai dažnai pasikartojantis reiškinys paauglių literatūroje, todėl tai tik dar labiau praturtino šį kūrinį.

Esu tikra, jog kurdama pirmosios dalies "Gražiosios melagės" apžvalgą, nepakomentavau savo teigiamos nuomonės apie kūrinių veikėjų vardus. Averija, Atlasas, Kaliopė, Erisė, Leda, Vatas, Railina, Kordas ir daug kitų - negirdėti vardai sustiprino autorės norą sukurti įspūdį, lyg tikrai skaitytum ir stebėtum gyvenimą ateityje. Ne tik vardai, bet ir žmonės, technologijos, vietovės ir kitos idėjos labai patiko ir kūrinys, nors ir priklauso fantastikos žanrui, bet pasirodė labai tikroviškas.


Pirmąją serijos dalį "Gražiosios melagės" skaičiau prieš kelis metus, todėl prieš pradėdama antrąją dalį, dar kartą paskaičiau ir pirmąją. Tik šįkart iš naujo susipažįstant su šia trilogija, pastebėjau savo prieraišumą Railinai ir jos personažui. Nors ji yra autsaiderė šioje trilogijoje ir turtuolių gyvenime, mergina labai stipri, atkakli ir siekianti savo tikslų. Vis dėlto, mūsų kultūra tikriausiai tokį prieraišumą silpnesniam suformavo ne veltui, o filmų, panašaus siužeto knygų dėka. Juk Pelenė irgi pradėjo kaip tarnaitė, tiesa? Būtų labai įdomu sužinoti ir jūsų, skaitytojai, nuomones apie tai, kuris veikėjas jums pasirodys įdomiausias šioje trilogijoje ir žinoma, kodėl. Rašytoja Railinai šioje dalyje numatė kiek kitokį siužeto vingį, nukreipusį merginą atgal į turtuolių gyvenimą ir ne tik. Nuo pradžių supratau kur visa tai krypsta ir, tiesą sakant, šiai veikėjai norėjau kiek kitokios istorijos ir ypač su laiminga pabaiga, kurios ji irgi tikėjosi.

Vaizdingai aprašyta aplinka: buvo nesunku įsivaizduoti detales, sukuriančias prabangos įspūdį aukštesniuosiuose aukštuose, ir smulkmenas ir neturtingųjų gyvenimo, požiūrio į tam tikrus aspektus, detales. Net patys žmonės ir jų personažai puikiai atspindėjo gyvenimo sąlygas, neatrodė lyg visi būtų klonai. Anaiptol, visi buvo labai skirtingi, turėjo savo skiriamuosius bruožus, asmenybes, požiūrius.

Tiesą sakant jau turiu savo "bibliotekoje" ir trečiąją serijos dalį, kuri, beje yra numatyta kaip trilogijos pabaiga. Nekantrauju pasinerti ir toliau į šią istoriją, bet šiek tiek jaudinuosi prisirišusi kiek per daug prie tam tikrų veikėjų, bijau, kad mano lūkesčiai neišsipildys, nes patikėkite, Katharine McGee moka nustebinti, oi moka... Vis dėlto, esu beveik įsitikinusi, jog sekanti apžvalga po "The Dazzling Heights" yra labai nuspėjama, laukite tęsinio.

Jenny Han "Always and Forever, Lara Jean"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu", šio aprašymo skaityti nerekomenduoju.

Jau gan retai keliu apžvalgas į šį blogą, bet kai tai darau - pasirenku tik pačius pačiausius ir jūsų dėmesio vertus perliukus. Šį kartą - tai knygų serijos "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" paskutinė dalis "Always and Forever, Lara Jean". Visai neseniai kito teatruose praūžė pirmosios knygos filmo banga, sudrebinusi visas pasaulio žiūroves gerąja prasme, todėl netikėtai atrasta trečioji serijos dalis buvo nepakartojamos nuotaikos garantas.

"Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu" buvo dalys, kupinos ir pakylėjimo kupinų akimirkų, ir liūdnų bei streso keliančių scenų. Šį kartą, po netrumpos kelerių metų pertraukos ir po galimybės išvysti filmą pačiai, jau  kur kas geriau galėjau mintyse įsivaizduoti veikėjų veidus, kurie sutapo ir su filmo aktoriais. Kaip bebūtų, net kelerių metų pertrauka nepakeitė mano nuomonės apie šią knygų seriją - ji nuostabi.


Taigi taigi, trečioji ir paskutinė serijos dalis "Always and Forever, Lara Jean" pasakoja apie paskutiniuosius Laros Džinės ir jos mylimojo Piterio metus mokykloje. Neeilinės patirtys, amerikietiškos dvyliktokų tradicijos visus metus, stresas ir jauduliukas dėl koledžų ir ateities perspektyvų - esminiai šios dalies elementai. Pagrindinis klausimas, didžiąją dalį knygos metu Laros Džinės galvoje kirbantis klausimas būtent ir yra susijęs su jos ateimi ir koledžu, o intriga išlaikoma iki pat knygos pabaigos.

Kaip amerikiečiai pasakytų, I feel a great chemistry between the lovers, nes kiekvienas jųdviejų prisilietimas, nuolatinis Laros Dženės galvojimas apie mylimąjį Piterį,  virpino ne tik mane, bet tikiu, kad ir nejautriausią skaitytoją pasaulyje. Nors skaitant pirmąsias serijos dalis mėgavomės romantiškų akimirkų gausa, šį kartą jų irgi netrūko, jos nesikartojo ir kiekvienas momentas buvo unikalus. Galima pamanyti, jog autorė, rašydama šią knygų seriją, išgyvena pirmuosius meilės etapus, kai pilve tikrai plazdena drugeliai (patikėkit, tai tikra, žinau ką sakau), nes puikiai pasirinktos detalės, padedančios nesunkiai pajusti šį nepakartojamą jausmą tarp veikėjų.

Kas ne kartą patraukė mano dėmesį ne itin teigiama prasme, tai buvo mažoji Laros Džinės sesutė Kitė. Rodos, autorė įtraukė jos buvimą į kiekvieną knygos puslapį... Kitė pasirodydavo kaskart įsimylėjeliams būnant kartu, net imdavo įkyrėti, kad nematydavome jų paskutinių akimirkų kartu, žinant, kad daugiau serijos dalių autorės planuose nėra. Taip, nesunkiai galima pateisinti ne kartą pastebėtu Laros Džinės prieraišumu ir meile šeimai kaip svarbiausiai vertybei, bet vis tiek Kitė man nepatiko ir netgi nervino.

Drįsčiau teigti, jog Jenny Han puikiai palietė psichologinę temą apie žmonių skirstymą į ekstravertus ir intravertus, jog šią meilės istoriją galima laikyti puikiu pavyzdžiu, kuris padeda edukuoti šiuolaikinius paauglius. Net ir dabar, universitete, susiduriu su naiviu ir klaidinančiu pastebėjimu, jog intravertas yra prilyginamas asocialiam žmogui. Tai nėra tiesa - Intravertai nėra visuomenės atstumtieji ir kažkokios etiketės jiems neturėtų būti priskiriamos. Intravertai taip pat turi daugybę draugų, jie taip pat mėgsta dalyvauti renginiuose ir masiniuose susibūrimuose, jie yra labai protingi ir kūrybiški kaip ir patys ekstravertai, bet intravertams patinka leisti laiką ir vieniems. Kartais visiems norisi pailsėti nuo žmonių, skirti laiko sau, todėl iš dalies visi turime ir intravertišką savo pusę, bet tai nereiškia, jog tokie žmonės bijo žmonių ar yra asocialūs.... Grįžtant prie šios knygos serijos, pabrėšiu, jog Jenny Han parodė, jog net jeigu Lara Džinė ir turi intravertiškumo savybių savyje, mėgsta leisti vakarus viena arba su šeima, dažnai iškeičia vakarėlius į vakarus namuose su pižama ir knyga, bet ji puikiai leido laiką visuose dvyliktokų renginiuose, susirado nemažai naujų draugų ir svarbiausia, juk jos vaikinas Piteris buvo mokyklos žvaigždė ir vaikinas, su kuriuo norėjo draugauti visi vaikinai, o merginos visos norėjo jo kaip vaikino. Knygos autorė netiesiogiai parodo kitokią intravertiškumo pusę, jog viskas gerai norėti skirti šiek tiek laiko sau.

Nors visos dvyliktokų ceremonijos ir tradicijos gali skambėti nuvalkiotai, ypač kai didžioji dalis bestselerių jaunimui parašoma būtent Amerikos kultūroje, rašytoja Jenny Han viską perteikė labai įdomiai, suteikė nostalgijos jausmą ir man, jau ne prieš vienerius metus mokyklą baigusiai studentei. Tai buvo labai natūralu ir labai gražu, nors pats būdvardis "gražu", galima sakyti, nepasako nieko. Bet buvo tiesiog gražu.

Man labai patiko autorės siunčiama žinutė skaitytojams apie mokyklos baigimą ir ateities pasirinkimus. Poroms ši knyga turėtų būti itin reikšminga ir aktuali, bet deja, negaliu per daug išsiplėsti, nes nenoriu perteikti pagrindinių idėjų jums net nepaskaičius knygos.

Dažnai tokios paskutinės dalys būna skubotos, jo aprašo svarbiausius įvykius ir pabrėžia istorijos pabaigą arba kartais net perpasakoja dalykus iš kito veikėjo perspektyvos. "Always and Forever, Lara Jean" buvo puikiai apgalvota dalis, esu tikra, jog kiekvienas skaitytojas jautė artėjančią istorijos pabaigą, bet autorė puikiai išlaikė balansą ir tikrai galiausiai pakeičiau nuomonę, jog buvo verta skaityti, jog tai tikrai dėmesio verta trečia serijos dalis su pilnu siužetu. Tai buvo nuostabi šios istorijos pabaiga, jaučiuosi iki šiol pakylėta, jog visai netyčia radau šį kūrinį, jog sužinojau, kad jis egzistuoja, nes dabar ramia širdimi ir tik su pačiomis pozityviausiomis emocijomis galiu su ja atsisveikinti.