John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Puikiai prisimenu dienas, kai skaičiau pirmąją autoriau knygą "Aliaskos beieškant". Iš karto į akis krito autoriaus rašymo stilius, norėjosi paskaityti daugiau jo darbų. Prieš kelias dienas netyčia tokia proga pasitaikė. Kaip ir kiekvieną mėnesį turėdavome perskaityti po tam tikrą skaičių puslapių angliškos knygos. Šį kartą pasakojimas buvo paskutinis šiemet... Nusprendžiau perskaityti rimtesnę knygą, nei prieš tai skaitydavau vaikiškas angliškas knygutes. ;>

John Green kol kas išleido 4 savo kūrinius. Du iš jų turime ir Lietuvoje, kitus tikiuosi, kad išleis artimiausiu metu. Šis autorius yra viso pasaulio atradimas - jo parašyti kūriniai skiriasi savo rašymo stiliumi, požiūriu į gyvenimą. Galiu pasakyti, kad šis kūrinys, kurį dabar ir aprašinėju - geriausia mano skaityta knyga apie vėžiu sergančius žmones.

Taip, tema yra itin skaudi ir aktuali šiomis dienomis. Tokių kūrinių apie vėžį buvo ne vienas. Garsiausi Jodi Piccoult "Mano sesers globėjas", Jenny Downham "Kol dar gyva". Bet nė vienas iš šių nesužavėjo manęs, kaip tai padarė "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos.

Knygoje aprašoma mergina Heizelė, kuri serga plaučių vėžiu. Vien tau jau galima vadinti tragedija, bet ne Heizelei. Ji stipri. Stipresnė už daugelį žmonių visame pasaulyje. Stipresnė už savo tėvus, kurių palaikymo jai labiausiai reikėjo, sitpresnė už žmones, žvelgiančius į ją kaip į nelaimingą ligonę, stipresnė ir už sveikuosius, kurie dažnai nesupranta, koks geras jausmas būti sveikam. Privalėdama visuomet nešioti kvėpavimą palaikančius aparačiukus, ji ne tik atkreipia visų dėmesį, bet ir nepamiršta, kad ji serga.

Heizelė neturėjo daug draugų, pomėgių, linksmų vakarų ir kitų, normaliems paaugliams būdingų dalykų. Jai viso to nereikėjo. Merginai paguodą teikė knygos. Tai vienas iš dalykų, kodėl mane žavi šis autorius - jis parodo, kad paaugliai mėgsta skaityti, yra išsilavinę, o ne tik tie, kurie vartoja narkotikus ir dalyvauja vakarėliuose. Heizelė mylėjo vieną knygą, kuri buvo taip pat apie mergaitę, sergančią vėžiu. Mane sužavėjo autoriaus posūkis: pabaigusi skaityti knygą, Heizelė nesijaudino dėl mergaitės mirties, jai rūpėjo sužinoti, kas nutiko žmonėms, mylėjusiems knygos veikėją. Tai buvo itin artimas klausimas jai: kas atsitiks jos tėvams ir draugams po to, kai ji mirs? Šis klausimas jai nedavė ramybės ir privedė knygos istoriją prie daugybės posūkių. Vienas iš jų - Augustas.

Su Augustu (Lietuvių vertimė jis vadinamas Ogustu...) Heizelė susipažino ne knygos dėka. Ši tik suartino juos. Tėvai, matę dukters Heizelės nesidomėjimą gyvenimu, nusprendė vesti ją į Savitarpio paramos grupę, kur susirinkdavo vėžiu sergantys jaunuoliai... Augustas buvo vaikinas, išsigydęs vėžį, bet lankantis susitikimus, norėdamas pasidalyti savo patirtimi.

Daugiau apie istoriją nesakysiu nieko, nes bijau, kad pasakysiu per daug, patys turite perskaityti ir sužinoti. ;)

Anksčiau minėtoji Heizelės mėgstama knyga - pagrindinis dalykas, vedantis istoriją link dalykų, kurie įvyko. Beveik viskas buvo susiję su ta vienintele knyga, kuri nedavė ramybės Heizelei.

John Green parašė išties puikų kūrinį, kuris 2012 metais tapo pasauliniu bestseleriu. Nerasite nė vieno knygų topo, kuriame ši knyga nebūtų pirmame penketuke. Paieškokite ir patys tuo įsitikinsite :)

Nors knyga paremta skaudžia tema, kūrinys skaitosi labai lengvai, buvo vietų, kur galėjai juoktis, bet buvo ir tokių, kur galima ir ne vieną ašarą nubraukti. Kūrinys išsiskiria daugybe autoriaus sukurtų frazių, kurios yra itin dažnai cituojamos, kaip vienos populiariausių frazių apie meilę paauglių tarpe.

Net jei iš pradžių knyga gali pasirodyti nuspėjama, neintriguojančia, neskubėkite jos padėti į šalį, nes netrukus įsitikinsite, kad klydote dėl savo spėjimų. Knyga kaip tik labai nenuspėjama, įtraukianti.

P.S. Ne tik aš, bet ir nemažai kitų, skaičiusių šią knyga, rekomenduoja perskaityti ją originalia, angliška kalba.  Pasak skaitytojų, tai kur kas įtaigesnis variantas, nes daug kur netiksliai išverstų posakių. Nereikia kaltinti vertėjų, nes kai kurių dalykų tiesiog negali teisingai išversti.

Kodėl šis kūrinys, mano manymu, geriausias iš visų, parašytų apie vėžį?
Nebuvo aprašinėta diena, kai Heizelė sužinojo diagnozę.
Pagrindinė veikėja - stipri mergina, net nesiruošianti mirti ar pasiduoti.
Knygoje akcentuojama daugybė kitų temų, ne tik apie vėžį.
Lyginant su knyga "Kol dar gyva", kur jautėsi slogi nuotaika, iš karto buvo parodyta pagrindinė mintis (Džiaukis savo gyvenimu), "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" buvo emocinga, nuotaikinga, jautri istorija, kur vėžys nebuvo akcentuojamas per daug stipriai. Manau, kad ši knyga net įkvepia vėžiu sergančius žmones, parodo, kad sirgti dar nėra taip blogai, kad ne nuo tavęs tai priklauso ir tu turi džiaugtis, kad iš viso gavai galimybę gyventi, kad turi laiko sužinoti atsakymus į visus norimus klausimus, kad turi laiko atsisveikinti.

Mano nuomonė:
Knygą žadu skaityti dar ne kartą. Ji mane taip sužavėjo, kad negaliu nustoti galvojusi apie ją. Ją jau įtraukiau į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą, kuris, beje, nėra didelis. ;)

Skaitytojų nuomonės:

Knygos pradžia ne itin įtraukia, be to, yra tokių nesuprantamų terminų, kurie glumina. Kam jie, jeigu paauglių tarpe tikrai neatsiras, kurie juos supranta. Tačiau knyga kitokia, ypatinga.
Skaitydama jutau, jog knyga mane išmokė mylėti ir tikėti tikrąja meile. Kuriai netrukdo niekas, net tokia pragaištinga liga kaip vėžys. Širdyje Heizelė visuomet mylėjo Ogastą. Tikra meilė - tai ne amžinoji. Tikra - kur visos geros akimirkos neprilygsta, pranoksta visas blogąsias, ir dar daugiau. Tai tiesiog kažkas neįmanoma, bet kartu ir tikra. Knyga įspūdinga, privalote ją perskaityti.

Įsymilėjau šią knygą vos paėmusi į rankas. Ši knyga privertė mane verkti ir juoktis. Perskaičiau ją per dvi dienas,bet ji tikrai verta laiko. Yra tokios knygos kurios verčia susimąstyti ir yra knygos priverčiančios tave kažką pakeisti savyje. Šią knygą perskaičiusi supratau jog tikra meilė egzistuoja nesvarbu kas jai trukdytu. ji išmokė mane,kad "vienos begalybės yra didesnės už kitas" ir nesvarbu kokios jos bebūtų, tos begalybės esame mes. Mes esame neišsemiamos begalybės...“ 

Nors knyga daugiau orientuota į paauglius ir jaunus suaugusiuosius, bet tai nepaneigia fakto, kad ji paprasčiausiai puiki. Aišku kai kur man norėjosi, kad viskas būtų daugiau pavystyta, daugiau paplėtota, truputį palėtintas veiksmas, kai kur veikėjai skamba lyg jiems būtų gerokai daugiau metų negu iš tiesų yra (ir aš kalbu dešimtim metų), bet tai smulkmenos. Knyga, kuri įtraukia ir priverčia jausti, niekada nebus bloga knyga.

Jaučiu, kad nederėjo. Nederėjo skaityti šitos, beprotiškai sunkios knygos. Sunkios, bet tik emociškai. Knygą perskaičiau per vakarą.
Kaip kažkas jau sakė, išplėšė širdį. Įsmeigė peilį į nugarą. Išspaudė iš akių tikrą nemuną.
Visuomet galvojau, kad nei viena knyga manęs nesujaudina. Ne taip kaip filmai, per juos verkiu beveik visada. Bet po šitos knygos, viskas greit pasikeitė. Pasikeičiau ir aš.
Stengiausi taupyti nosinaičių pakelį, valiau ir valiau nuo skruostų ašaras, nes per jas sunkiai galėjau skaityti toliau. Tai šedevras. Tikrų tikriausias.

Jau baigusi knygą, supratau, kad ji mane pakeitė, o šiandien, galiu tai patvirtinti. Čia kaip Heizelės mėgstama knyga "Dievo rykštė". Ir aš, turbūt, kaip Heizelė, galėčiau be perstojo ją skaityti. Ir skaitysiu.
Jeigu būtų mano valia, šita knyga gulėtų kiekvieno paauglio (ir ne tik) lentynoje. Ir ją perskaityti būtų privaloma. 

Visiems, visiems kas skaito komentarus, ir sprendžia ar pirkti... PIRKIT. SKAITYKIT. VERKIT. PO SAVAITĖS VĖL SKAITYKIT. Nes tai istorija, kurią turėtų žinoti visi. Šimtu procentu geriausia knyga iš visų perskaitytu-o jų yra labai daug. Gyvenimas gražus, mieli skaitytojai. Okei?
Taip, iš pirmo žvilgsnio ir man pasirodė eilinė paaugliška knyga. Pasirodė. Kitaip, nei kitose knygose apie (sunkiai sergančius) paauglius, autorius, rašydamas pagrindinės veikėjos Heizelės vardu, negaili šmaikščių, saviironijos persmelktų komentarų. Todėl, manau, ši knyga yra kitokia - skaitydama, net ir liūdniausiose knygos vietose aš nuoširdžiai norėjau šypsotis.
Taip, skambės banaliai, bet paskaičius susimąstai apie tai, kaip tau pasisekė ir kaip derėtų džiaugtis kiekviena miela akimirka. Tą vis pamirštu, tačiau štai, vis atrandu, kas man primintų tai. Ir džiaugiuosi.