Balys Sruoga "Dievų miškas"

Kadangi Gruodį paskyriau 1940-1950 m,etams, buvo nesunku surasti visas 5 knygas, kurios tiktų aprašymams. Pirmiausia panorau įkelti aprašymą knygos, kurioje, kaip ir pagal temą, buvo karo metai ir labiausiai norėjau, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kas vyko arčiausiai mūsų, mūsų šalies žmonėms, todėl kokia kita knyga geriau nei "Dievų miškas" galėtų čia tikti?

Tikriausiai turėjote pastebėti, kad nesu linkusi aprašinėti programinę literatūrą. Vienintelis iš gerai žinomo sąrašo kūrinys buvo Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką", nes mane labai pakerėjo ne tik rašymo stilius, bet ir pati istorija. Aprašinėti programinius privalomus autorius yra tikras iššūkis, todėl dažnai nekyla ranka pradėti aprašinėti tokio stiliaus knygas, nenorint kažko neteisingai aprašyti ir tuo pačiu suklaidinti skaitytojų... Bet šį kartą visgi išimtį vėl darau, nes Balio Sruogos romanas yra to tikrai vertas.

"Dievų miškas" pasakoja istoriją, kuri iki šios akimirkos gąsdina pasaulį. Koncentracijų tema yra labai skaudi ir žiauri, todėl kiekvienas istorinis liudijimas, šiuo atveju visas romanas, yra labai didelis turtas, liudijantis apie to meto kraupumus. Balys Sruoga nesukūrė veikėjų, jis nesukūrė jokių pasakojimų, viską pasakojo taip, kaip ir buvo. Šis žmogus 1943 metais buvo nugabentas būtent į Štuthofo lagerį, kur praleido ne vienerius kančios metus.

Knygą "Dievų miškas" autorius parašė jau grįžęs į Lietuvą. Balys Sruoga ne vieną mėnesį reabilitavosi dėl pašlijusios sveikatos, kaip tik tuo metu turėjo laiko, kurio metu įnirtingai užrašinėjo savo prisiminimus. Sakoma, kad Baliui Sruogai dar kalint lageryje kirbėjo mintys apie būsimą romaną, todėl kai jis buvo įdarbintas raštinėje, stengėsi sukaupti kuo daugiau medžiagos ir faktų.

Nors Balys Sruoga pabaigė savo kūrinį 1945 metais,  jis susilaukė neigiamos leidėjų reakcijos dėl nepalankios socialistiniam režimui kūrybos. Tai itin paveikė patį rašytoją, kurio romaną, deja, išleido tik po jo mirties, todėl Balys Sruoga taip ir nesužinojo, kad jo svajonė išsipildė. Tik po kelių dešimtmečių memuarinis romanas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir iki šiol vertinamas labai palankiai, kaip vienas realiausių kūrinių, pavaizdavusių to meto kasdienybę.

Romanas sulaukė ir kritiškos reakcijos, nes Balys Sruoga labai taikliai naudojo ironiją, kuri ir iškėlė kūrinį į aukštumas. Žmonėms buvo neįprastas toks požiūris, ypač tai, kas buvo susiję su mirtimi, bet rašytojas teigė, kad tik ironiškas požiūris ir padėjo jam išgyventi sunkiausiais momentais. Taip pat žmonėms, mažai žinantiems apie lagerinę sistemą, norėjosi labiau skaityti tokius kūrinius, kurie herojiškai ir graudžiai aprašytų viską, kas tuo metu vyko. Balio Sruogos versija nebuvo palanki tokiam žmonių požiūriui.

Nagrinėjant būtent tai, apie ką yra šis kūrinys, galima išskirti labai daug temų:  istorija, kalinių apranga, maistas, požiūris, kitos tautos, specialybės ir kitos subtilybės. Pasakojimas prasidėjo itin nuspėjamai, kai Lietuvos inteligentija buvo suimta ir išvežta į Lenkiją, į Štuthofo lagerį, kur iš kalinių atimamas visas turtas, nuskutami plaukai, įteikiamos uniformos ir paskyrimas į kokią nors darbo grupę. Sunku buvo apsiprasti ir Baliui Sruogai, juk visgi niekas tokio gyvenimo nebuvo matęs. Bet įdomiausia buvo tai, kad kūrinyje autorius nesiskundė kaip jam blogai, kaip jis pasiilgo šeimos ir gimtinės, jis iš šalies, nors tuo pačiu įsikišdamas, pasakojo tuometinius įvykius ir vertino situaciją.

Kūrinys labai stipriai surištas su istorija. Be elementarių žinių apie to meto įvykius net neverta pradėti šios knygos, nes bus sunku orientuotis. Kadangi aš ir taip labai atsargiai aprašinėju šią knygą, nelabai norėčiau aiškinti istorijos, bet šiek tiek visgi privalau užsiminti: viskas vyko Antro Pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris, SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Taip pat dvi šios pusės nepasidalino ir Baltijos šalių, ypač Lietuvos, todėl vyko permainingos okupacijos.

Labai išraiškingai aprašyti įvairiausi veikėjai. Aišku, vienas ir pagrindinis buvo pats Sruoga, bet jis pasakojo ir apie budelius, įvairius valdžios atstovus, kalinius. Autorius išryškindavo įvairiausius šių veikėjų bruožus ir taip juos išskirdavo, išjuokdavo.

Įdomesnių faktų rasite kiekviename knygos skyrelyje. Reikėjo kiekvieną sakinį labai įdėmiai skaityti, kad nieko nepraleistum, nes viskas labai intrigavo ir sukrėtė. Tarkim tas pats žmonių mirčių skaičius, kuris tai didėjo, tai mažėjo priklausomai nuo karo aplinkybių. Buvo sunku išgyventi, kiekvienas kalinys žinojo, kad anksčiau ar vėliau mirs: arba iš išsekimo, bado, arba bus nužudytas vokiečių esesininkų (pareigūnų). Vyravo kontrabanda, kurios metu kaliniai įvairiausiais būdais gaudavo prekių, taip pat sugebėjo siųsti itin kruopščiai patikrintus laiškus, gauti siuntinius. Buvo netgi istorija, kai vienas iš kalinių sugebėjo apgauti pačius aršiausius pareigūnų šunis ir atimti iš jų maistą, kuris buvo gerokai skanesnis nei pačių kalinių.

Aprašinėjant tokius kūrinius, netgi yra pravartu atskleisti pabaigą. Visgi Balys Sruoga išgyvens (sprendžiant vien iš fakto, kad kūrinys buvo parašytas). Taip įvyks vien dėl to, kad Vokietija pralaimės karą. Jau nuo kažkurių metų pasijus pagerėjimas lageryje, kai bus teikiamas vos vos geresnis maistas, bus galima gauti daugiau patogumų. Bet esmė tame, kad galiausiai visi kaliniai buvo išvesti iš lagerio, bet nedaugelis ištiesė jiems pagalbos rankas, nes visas pasaulis, ypač vokiečiai, galvojo, kad Štuthofe buvo laikomi banditai ir nusikaltėliai. Taip, tokių buvo, bet ką daryti tiems, kurie kaip Balys Sruoga, priklausė vienos ar kitos tautos inteligentijai? Paaiškinti nedaugelis drįso, bet išgyventi juk reikėjo...

Sunku atskleisti daug siužeto, nes tokio konkretaus kaip ir nebuvo. Tai labiau pasakojimai, kurie vienaip ar kitaip susiję tarpusavyje, be tuo pačiu skirtingi. Geriausia pačiam perskaityti ir vertinti kiekvieną skyrelį, manau, kad atrasite daugybę įdomybių, kurios privers jus susimąstyti. Nors autorius rašo išjuokiančiu stiliumi, visgi verta prisiminti, kad tai yra labai rimtas kūrinys ir apie tokius įvykius mums, vertinantiems iš šalies, verčiau kalbėti rimtai. Tik tokiems kaip Balys Sruoga, kurie patyrė tokius baisumus, galima žvelgti į prisiminimus satyriškai, nes tai jų skaudi patirtis.

Pasakysiu taip: anksčiau ar vėliau jūs šį kūrinį tikrai perskaitysite vien dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino. Kai aš buvau dešimtokė, jau tada ruošiausi perskaityti knygą, bet pradėjusi supratau, kad man dar per anksti. Dabar jau esu dvyliktokė ir jaučiuosi pakankamai subrendusi, nes taip ir yra. Ne veltui šis kūrinys nagrinėjamas būtent paskutiniais mokslo metais. Taigi, iš patirties patariu neskubėti, bet turėti omenyje, kad nebūtinai dėl gero pažymio verta paskaityti, bet dėl noro susipažinti su tokia istorija, su tokia knyga.