Huntley Fitzpatrick "Mano gyvenimas šalia"

"Mano gyvenimas šalia" yra gan retai aptarinėjamas romanas paaugliams. Nors išleistas 2013 metais, kūrinys į mano sąrašą "planuoju perskaityti" papuolė visai neseniai, ko net pati negaliu paaiškinti. Romantiškas, paprastas ir įtaigus vasariškas romanas pavergs jūsų širdis.


Kūrinys pasakoja apie pagrindinę veikėją Samantą ir jos gyvenimo ypatumus. Gyvendama didžiuliame name kartu su vieniša mama senatore, mergina nenustoja apžiūrinėti kaimynystėje gyvenančių Garetų šeimos gyvenimo, kupino veiksmo. Garetų šeima buvo kur kas gausesnė nei Samantos. Ten buvo mažiausiai 5 vaikai, kurie turėjo mylinčius ir paprastus tėvus. Samantai buvo neįprastas toks gyvenimas, kai kiekvieną akimirką sode verda gyvenimas, kai jos namuose paprastai būna ramu ir tylu. Deja, Samantos mamai Greisei nepatinka kaimynystėje gyvenantys Garetai, moteris net smerkia juos kaip šeimą, nesugebančią pasinaudoti apsaugos priemonėmis ir nesirūpinančia pasekmėmis... Vieną dieną Samanta turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su kaimynų gyvenimu ir tai pakeitė jos pačios mąstymą apie vertybes...

Džeisas Garetas... Du žodžiai, vyraujantys Samantos galvoje nuo pat kūrinio pradžios. Vos tik šie du jaunuoliai susipažino, negalėjo atsitraukti vienas nuo kito, nors jų santykiai formavosi labai švelniai ir pamažu. Vienas dalykas buvo aišku, kad abu galėjo kalnus nuversti dėl viens kito. Labai gražūs ir tyri santykiai, kurių linkėčiau kiekvienam šiuolaikiniam paaugliui. Abipusis pasitikėjimas ir juntama branda santykiuose įprasmina šių veikėjų gyvenimus ir jie įgauna naujų spalvų...

Džeiso ir Samantos santykiai man pasirodė labai saldūs. Abu veikėjai gražiai elgėsi vienas su kitu, rūpinosi. Galbūt man šiek tiek pritrūko Džeiso asmenybės protrūkių, nes jis pasirodė kaip itin nuolankus ir rūpestingas vaikinas. Palyginus tai, kiek Samanta turėjo įdėti pastangų slapstydamasi nuo mamos, pažeidinėdama komendanto valandą ir darydama kitus nusižengimus, Džeisui tai buvo per daug paprasta ir patogu, nes jam tokie dalykai negrėsė.

Deja, kiekvienas romanas turi kažkokių aštrių prieskonių, apsunkinančių veikėjų gyvenimus. Vienas iš tokių buvo Samantos mama Greisė, kuri ilgą laiką nežinojo apie dukters santykius su Garetais. Greisė buvo viena iš tokių mamų, kurios savo vaikams nustato komendanto valandas, nurodinėja kaip jos turi elgtis ar su kuo bendrauti. Taip sakant, kontroliuoja vaikų gyvenimą. Greisės įsitikinimu, nieko rimto negalėjo vykti tarp jos dukros ir kaimynų sūnaus, jai tai buvo nepriimtina. Toks vaikų kontroliavimas galiausiai priveda prie slapukavimo ir abipusio nepasitikėjimo jausmo, kuris lemia vaikų atitolimą nuo savo tėvų.

Man asmeniškai labai patiko kaip Huntley Fitzpatrick aprašė pirmąjį jaunuolių kartą. Taip, tai buvo neįprastas dalykas ir Samantai, ir Džeisui, nes abu buvo nepatyrę, o tai gan retas atvejis paauglių literatūroje. Esmė tame, kad jaunuoliai drąsiai diskutavo tarpusavyje apie nežinomus dalykus, liečiančius šią temą, nebijojo parodyti savo neišmanymo vienais ar kitais klausymais. Tai juk yra žmogiška. Dažniausiai paauglių romanuose bent vienas veikėjas būna patyręs ir autoriai net nebesistengia gaišti laiko aptarinėti elementariausius dalykus, o šiame kūrinyje viskas nuosekliai papasaojama, omenyje turiu pasiruošimą. Man labai patiko mintis, kad pirmas kartas nebūna toks gražus kaip mes visi esame pratę regėti filmuose: nebūna gražaus nusirenginėjimo, taiklių judesių, neužgaunančių vienas kito ir kitų smulkmenų. Paaugliai, prisižiūrėję romantiškų filmų, tikisi, kad viskas tiap gražu ir paprasta, bet iš tiesų juk taip nėra.

Kūrinio eigoje turėsite galimybę susipažinti su dvejomis skirtingomis šeimomis, paskaitysite apie intrigas ir paslaptis, kurios liečia Samantos šeimą. Taip pat bus neapsieita be jaunatviškų vasaros nuotykių ir svarbiausia, romantiškų akimirkų tarp Džeiso ir Samantos.

Labai lengvas ir nuoširdus kūrinys pavergs kiekvieno skaitytojo širdį savo paprastumu. Net kūrinio kulminacija ir sunkios akimirkos pagrindinei veikėjai nebus užtęstos, sakyčiau, kad gal net trumpokos, ne tiek sureikšmintos kiek turėtų būti, bet esmė tame, kad šiame kūrinyje akcentuojami jausmai ir tėvų bei vaikų santykiai. Nepasakoju esminių dalykų apie kūrinio siužetą, nes kartais ne jis svarbiausias. Knyga moko ugdyti pasitikėjimą tarp žmonių.

Esu tikra, kad "Mano gyvenimas šalia" patiks visiems Stephanie Perkins gerbėjams. Tikriausiai pamenate autorės kūrinius kaip "Ana ir Prancūziškas bučinys", "Lola ir vaikinas iš gretimo namo" bei "Isla and the happily ever after". Visus tris kūrinius ir mano dabar aprašinėjamą sieja paprastumas ir nuoširdumas: jokių ryškensių paauglių dramų, aprašyti tipiški santykiai, kurie realybėje dažniausiai tokie ir būna.

Rekomenduoju šį kūrinį paskaityti nuo maždaug 13-14 metų, esu tikra, kad tai būtent tas amžius, kai prasideda paaugliški kaprizai ir intrigų paieškos, o ši knyga būtent parodo, kad paaugliai nebūtinai išgyvena krizes, bet sugeba brandžiai ir apgalvotai mąstyti apie savo veiksmus. Manau, kad knyga labai pamokanti ir atviraujanti įvairiomis gyvenimo temomis. Rekomenduoju!

Victoria Aveyard "Stiklo Kalavijas"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Raudonoji Karalienė" šio aprašymo skaityti nepatartina.

Kaip baigėsi "Raudonoji Karalienė" - kurį laiką dar galvojau, ar verta priminti tokią intriguojančią ir net po daugiau nei metų laiko įstrigusią kūrinio pabaigą, bet visgi atliksiu savo pareigą. "Raudonoji Karalienė" baigėsi labai ypatingai: po to, kai ne tik Mara, bet ir skaitytojai palaikė pagrindinės veikėjos draugystę su Mavenu ir smerkė jo brolį Kalą, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Mavenas išdavė Marą, kartu su savo motina įvykdė sąmokslą prieš karalių, jį nužudė, o žmogžudyste apkaltino nekaltąjį Kalą. Kalas kartu su Mara atsidūrė ant gyvybės ir mirties slenksčio ir tik per plauką jiems pavyko ištrūkti iš rūmų ir bėgti. Na, o Mara iš savo draugo, prieš jam patenkant į nelaisvę, gavo sąrašą žmonių, kurie buvo tokie kaip ir ji - priklausė raudoniesiems, bet turėjo ypatingųjų sidabrinių galių...

"If I am a sword, I am a sword made of glass, and I feel myself beginning to shatter"

Antroji "Raudonosios karalienės" dalis "Stiklo Kalavijas" perkėlė visą seriją į visai kitą lygmenį bei savo kurtame pasaulyje dar labiau supriešino sidabrinius bei raudonuosius - naujos sąjungos, nauji išdavikai, kraujuojančios veikėjų širdys. Antrojoje dalyje prasidėjo jau anksčiau numatyti įvykiai - Mara nusprendė surasti visus žmones, turinčius tokių galių kaip ir ji. Jeigu pamenate, jos draugas Džulijanas prieš pakliūdamas į nelaisvę įteikė jai sąrašą žmonių, kurių ji turėjo ieškoti, todėl šioje dalyje prasidėjo įtempta kova ir bandymai pakeisti neigiamas civilių mintis apie ją ir raudonuosius.

"Anyone can betray anyone" - citata, lydėjusi mane skaitant visą pirmąją "Raudonosios karalienės" dalį. Tai žodžiai, kuriuos skaitytojai jau galėtų įvardinti kaip knygos antraštę, kaip atskiras skaitymo gaires, neleidžiančias pasiklysti mintyse ir pamiršti balansą tarp gėrio ir blogio. Knygoje "Stiklo Kalavijas" ši citata įgavo kitokią, bet labai neįprastą prasmę - jie palietė ir pačią Marą. Šioje dalyje visų mėgstama herojė išliko itin stipri, kovinga ir nepasiduodanti mergina, galinti įkvėpti minias sekti jos pėdomis. Mara suvokė savo prasmę pasaulyje ir būtent tikslas vedė ją pirmyn, neleido palūžti po kiekvienos mirties, po kiekvieno sielą graužiančio nusivylimo ar klaidų, kurios neleido jai ramiai gyventi. “If I am a sword, I am a sword made of glass, and I feel myself beginning to shatter.”
Šioje dalyje Mara kovojo ne tik su išorės priešais, bet ir su savimi, stengėsi neprarasti vidinės stiprybės ir vertybių, dėl kurių būtent ir kovojo. Victoria Aveyard labai sumaniai aprašė šios veikėjos pokyčius ir kaip ją paveikė susiklosčiusi situacija. Tiesą sakant, pečius užgulusi atsakomybė graužė merginą iš vidaus ir pamatysite, kaip jai seksis su tuo susitaikyti. Galima drąsiai teigti, jog Maros asmenybės pokyčių kaita šioje dalyje įgavo kone didžiausią prasmę.

Kalas - veikėjas, kurį buvo sunku šališkai vertinti skaitant pirmąją serijos dalį, atsiskleidė kitu kampu. Pagaliau skaitytojai gali drąsiai pripažinti, jog jis priklauso geriečių pusei. Kitaip galbūt nei Marai, šiam veikėjui teko iškentėti dar daugiau - jis neteko namų, tėvo, brolio, visos karalystės ir įprasto gyvenimo. Patekęs į maištininkų būrį Kalas įrodė esąs vertas pagarbos ir pasitikėjimo, nors šis kelias buvo itin sunkus. Jo brolis Mavenas - pagrindinis romano blogietis, šiame kūrinyje buvo tarsi šešėlis, nepaliekantis nė vieno veikėjo minčių. Nors jis ir buvo toli toli nuo maištininkų būrio, rašytoja vis primindavo apie šio veikėjo egzistavimą, apie dvejones dėl jo tapatybės bei baimes dėl jo pažadų, apie kuriuos jau sužinojote ir pirmoje serijos dalyje.

Skaitydama "Raudonąją Karalienę" niekada nepagalvojau, kad tolimesni serijos įvykiai nukryps būtent šia linkme. Dar dabar puikiai pamenu save, lyginančią istoriją su "Atrankos" serija, kai dabar šios dvi istorijos atrodo tokios skirtingos ir nesuderinamos, kad net sunku patikėti, kad kažkada tikrai galvojau priešingai. Puikiai pamenu, jog aprašinėdama "Vienintelės" dalį minėjau, kad man trūko maištininkų istorijos vystymo, kad viso to galėjo būti kur kas daugiau. Būtent "Stiklo Kalavijas" dalyje bei visoje "Raudonosios Karalienės" serijoje gavau tai, ko norėjau visai kitoje istorijoje - gilesnės ir žemę drebinančios istorijos apie kovą dėl išlikimo.

Tikriausiai šios aprašymo dalies laukėte nuo pat tos akimirkos, kai pamatėte, jog blogo dešinėje pažymėjau beskaitanti "Stiklo Kalavijas" dalį. Taigi, privalau parašyti ir apie romantinę kūrinio pusę. Nežinau, ar nusivilsite, ar ne, bet neneigsiu, romantika nebuvo centrinis romano objektas. Anaiptol. Santykiai tarp Maros ir Kalo buvo itin komplikuoti ir net sunku tai įvardinti, tuo labiau įžvelgti begalinę meilę ar šiltus jausmus."We can't do that anymore. Make mistakes for each other" - žodžiai, lydėję visų mylimus veikėjus istorijos metu. Kūrinyje tvyravo slogi nuotaika, kai žinai, jog bet kada veikėjai gali žūti, jog netrukus prasidės kova, jog visi mylimi personažai yra nuolatiniame bėgime. Tokiomis aplinkybėmis realu negalvoti apie bręstančius jausmus ir džiaugiuosi, jog Victoria Aveyard manė galvojo taip pat. Nors pripažinsiu, Maros ir Kalo epizodų drauge bus, ir garantuoju, jog sukrimsite tas eilutes net nespėdami galvoti apie nieką kitą.

Nežinau kodėl to neminėdavau kitų knygų aprašymuose, bet verta pripažinti, jog rašytojai, stengdamiesi sužaisti skaitytojų jausmais ir priversti juos ilgą laiką galvoti apie jų parašytus romanus, griebiasi dailių citatų taktikos. Visi socialiniai tinklai dažniausiai lūžta nuo paveiksliukų, kuriuose dominuoja dailūs veikėjų žodžiai, aptinkami knygose. Net vadinamieji knygų erzikliai, prieš knygoms pasirodant prekybose, būtent ir sukuriami, naudojant citatas, leidžiančias iš dalies suvokti apie būsimus įvykius, bet tuo pačiu metu įgyti to tikėjimo, kad kūrinys priblokš ir nustebins gerąja prasme. Jau šiame aprašyme minėjau, jog garsieji žodžiai "Anyone can betray anyone" tapo tarsi visos serijos antraštė, bet tai nebuvo vieninteliai knygos kabliukai. Vien šiame aprašyme ne kartą įterpiau citatas, kurios tarsi išryškėja net paprasčiausiuose knygos skyreliuose, padaro juos gyvais.
“One day soon you’re going to get lost. And I won't be there to lead you back" - toks ir daugelis kitų rastų sakinių knygoje man buvo tarsi užuominos. Naršiau akimis tarp eilučių, kad galėčiau rasti tai, kas mano spėjimus apie istorijos ateitį nukreiptų teisinga linkme. Taip ir atsitiko. Bet nepaisant visko, knygos pabaiga ir epilogas pranoko lūkesčius taip, kad nežinau kokiu būdu ištversiu dar vienerius metus be istorijos tęsinio.

Negalėjusi sulaukti lietuviškos knygos versijos, skubėjau ją perskaityti anglų kalba, todėl ne veltui knygos citatos paliktos originalia kalba. Labai laukiu akimirkos, kai savo rankose turėsiu lietuviškąjį variantą ir galėsiu dar giliau pasinerti į kūrinį. Nepaisant to, šiame aprašyme naudotų citatų nekeisiu į lietuvių kalbą, nes dažniausiai būna taip, kad tokios mintys skamba kur kas geriau taip, kaip jas parašė pati autorė - originalia kalba. Jeigu dar negirdėjote, bus kuriamas "Raudonosios Karalienės" filmas, o dar geresnė naujiena yra ta, kad šią knygų seriją sudarys ne trys (kaip mums įprasta), bet net keturios dalys! Negaliu atsidžiaugti tokiu autorės sprendimu, nes pabaigusi skaityti "Stiklo Kalaviją" supratau, kad dar yra per daug neatskleistų elementų ir tai sutalpinti į vieną knygą būtų tiesiog nuodėmė.

Puiki 2016 metų pradžia su knyga "Stiklo Kalavijas" pakėlė kartelę itin aukštai. Puikiai žinau, kad po šios knygos kurį laiką negalėsiu atsigauti ir galbūt labai griežtai vertinsiu kitas perskaitytas knygas, bet vis tiek džiaugiuosi galėdama mėgautis skaitymu ir galimybe pasinerti į tokį įspūdingą pasaulį. Tik tokios knygos kaip "Stiklo Kalavijas" įkvepia toliau naršyti knygų pasaulyje ir ieškoti panašių arba net geresnių romanų. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad būsite nustebinti ir pamaloninti - taip, kaip buvau ir aš.

Kerstin Gier "Smaragdas"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Safyrė" ir "Rubinė" - šio aprašymo skaityti nepatartina

Po kelių mėnesių pertraukos ir vėl šį blogą pasiekė "Safyrės" trilogija, bet šį kartą su paskutiniąja dalimi, kurioje išaiškėja klausimai į visus rūpimus klausimus, gvildenamos veikėjų problemos ir pasiekiama didžiulė ir ilgai laukta kulminacija.


Tikriausiai pats svarbiausias "Rubinės" įvykis buvo tai, kad skaitytojų numylėtoji pora pasiekė žemiausią tašką ir Gvendolinai buvo sudaužyta širdis...
Šioje trilogijos dalyje turėsite tikrai įtemptai skaityti visą kūrinį ir nepraleisti nei vieno fakto, nes kone kiekviename skyriuje atrasite vis ką nors naujo ir kvapą gniaužiančio. Todėl tam, kad suvoktumėte įvykius, būtinas dėmesys ir nuoseklus skaitymas!

Manau, kad pirmą kartą šio blogo istorijoje lyginau kurią nors knygą su viena mėgstamiausių mano trilogijų - "Haris Poteris". Šį kartą tikrai nebus taip, kad sakysiu, kad "Smaragdas" prilygsta magiškiesiems burtininkų nuotykiams, bet vienas aspektas tikrai buvo panašus - nuotykių ir naujovių kupinas siužetas. Tikriausiai pamenate, kad kiekvienoje Hario Poterio sužinojome daugybę naujovių, susijusių su šia istorija. Nebuvo nei akimirkos, kurią kas nors nevyktų. Panašiai buvo ir skaitant šią knygą.

Skaitydama visą trilogiją, niekada neatkreipiau dėmesio į kūrinio pavadinimus, tuo labiau nesistengiau jų susieti su istorija. Šį kartą to nepavyko išvengti, nes ne kartą trečiojoje dalyje minima žalia spalva, o smaragdas, kūrinio pavadinimas, ir yra būtent žalios spalvos. Tikriausiai dėl to tiek kartų akcentuota spalva, nors prasmės galima būtų ieškoti ir gilesnės.

Pagrindinė veikėja Gvendolina šioje dalyje man pasirodė labai subrendusi, o tai nėra didelis pliusas, žinant, kad jai 16 metų. Matote, šis bruožas gal ir efektyvus, bet jis neatitinka realybės, tuo labiau paskaičius tam tikrus jos ir kitų veikėjų dialogus, kur samprotaujama apie gyvenimo ir meilės prasmę... Manau ir jūs nesunkiai tai pastebėsite.

Nežinau ar pamenate ar ne, bet pačiame pirmame trilogijos aprašyme rašiau, kad norėčiau, jog veikėja, turinti gebėjimą persikelti į praeitį, imtų geriau išmanyti pasaulio istoriją. Tikėjausi, kad jeigu ne antrojoje trilogijos dalyje, bet trečiojoje tai įvyks, bet mano lūkesčiai visgi nebuvo išpildyti, Gvendolina tikrai nesistengė pažinti įvairių šalių istorijos. Vietoj to, buvo akcentuojama įvairių laikotarpių apranga, nors turėtų būti atvirkščiai. Autorė Kerstin Gier padarė didžiulę klaidą, nepasinaudodama proga sukurti ne tik grožinį, bet ir edukacinį kūrinį...

Paskutinėje dalyje bus išsiaiškinta tikroji pranašystės, ne kartą minėtos ankstesniose dalyse, prasmė, bus atskleista didžiulė ir šokiruojanti paslaptis apie Gvendolinos tėvus, taip pat turėsite galimybę ir toliau tikėtis ir stebėti tolimesnius Gvendolinos ir Gideono santykius ir išsiaiškinti, kodėl iš tiesų viskas taip susiklostė antrojoje serijos dalyje.

Galutinis serijos verdiktas: neblogas fantastinis kūrinys. Tiesą sakant, nežinau ar pati labai rekomenduočiau visą seriją kaip būtiną perskaityti trilogiją, bet anksčiau ją skaičiusieji visada norėjo sužinoti ir mano nuomonę, todėl suteikiu progą paskaityti ją šiame bloge. Tikriausiai jeigu tai būtų ne trilogija, būčiau aprašiusi knygą Facebook albume "Knygos, kurių aprašymų nerasite bloge", bet šį kartą padariau išimtį ir visgi aprašiau. Geriausiai tokia trilogija tiktų nuo 12 metų, nes siužetas ir jo išpildymas yra labai paprastas, bet visai įtraukiantis.

Amy Zhang "Falling into place"

Amy Zhang yra neeilinė rašytoja, kurią būtina pristatyti aprašinėjant tokią knygą. Amy Zhang visai neseniai baigė mokyklą, o kūrinį "Falling into place" parašė dar būdama mokinė. Jos nepaprastai turtingas ir išraiškingas rašymo stilius sužavėjo ne vieną knygų paaugliams gurmaną ir kūrinys užkopė į geriausių knygų paaugliams topų viršūnę.


"Falling into place" pasakojama apie paauglę merginą, turinčią vidinių dvasinių sutrikimų, kurie susikaupė per ne vienerius jos gyvenimo metus. Kantrybės taurė buvo perpildyta ir Liz neatlaikė - nusprendė atsisakyti gyvenimo, teigdama, kad toks blogas žmogus kaip ji nevertas jo. Savo žūties dienai ji suplanavo autoavariją, bet jos planus sužlugdė netikėta linkmė, po kurios ji atsidūrė ligoninėje gyva, bet komos būsenoje. Anot daktarų, vienintelė išeitis Liz išgyventi ir pasveikti - tik jai pačiai įdėjus pastangų. Vienintelis klausimas: ar ji tikrai to norės po to, kai pati savavališkai nusprendė viską nutraukti?

Istorija tikrai neprasidėjo nuo gražaus pasakojimo apie Liz gyvenimą, kurį sužlugdė kažkoks lemtingas įvykis. Tam didžiulę įtaką darė kūrinio kompozicija, kuri buvo labai neįprasta, bet labai tinkanti tokiam kūriniui. Aiškinant plačiau, skyreliai buvo kelių rūšių: dabartis, prisiminimai, kelios dienos/minutės iki autoavarijos bei kitų žmonių skyreliai, susiję su Liz. Visi šie skyriai buvo išmėtyti ir iš pradžių gali būti sunkoka atsirinkti, bet netrukus įsijausite. Tikrai. Liz nors ir buvo pagrindinė veikėja, yra skyrių ir apie kitus žmones, jos bendraamžius ir draugus.. Patiko, kad buvo tokių dalykų, kurių Liz nežinojo apie savo draugus, jie nežinojo apie ją ir kad tik mes, skaitytojai tai žinojom. Skyreliai kaip "What Liz didn't know"... Net kai ji gulėjo ligoninėje niekas nežinojo, kad ji bandė nusižudyti. Tokiu būdu autorė suteikė skaitytojams ypatingą ryšį su kūriniu ir dar labiau prisijaukino mus.

"Falling into place" yra knyga, kurią kiekvienas tinklaraštininkas, aprašinėjantis knygas, palygina su tokiais bestseleriais, kaip Gayle Forman "Jei pasilikčiau" bei Lauren Oliver "Kai aš žuvau". Skaitydama Amy Zhang kūrinį tikrai prisiminiau nuostabias akimirkas ir savo žavėjimąsi pastarosiomis knygomis. Panašumų tikrai yra. Kad ir faktas, jog Liz atsidūrė komos būsenoje ir tik nuo jos pačios priklausė ar ji gyvens, ar ne. Bet, kitaip nei "Jei pasilikčiau", "Falling into places" veikėja neturėjo jokių galimybių žvelgti į gyvenimą iš šalies, būdama susieta su aparatais, palaikančiais jos gyvybę. Lyginant su "Kai aš žuvau", mano aprašinėjama knyga turi panašų rašymo stilių ir vyrauja blogietės merginos situacija, kurią paaštrino geriečio vaikino vaidmuo...

Liz buvo populiariausia mergina mokykloje. Rodos, ko daugiau gali norėti paauglė? Deja, Liz, nors ir turėdama draugių, jautėsi itin vieniša. Ji nebijojo viešai reikšti savo nuomonės, parodyti savo galių ir įtakingumo. Ypač tai atsispindėjo jos veiksmuose, kai ji dėl menkiausių ir nereikšmingiausių priežasčių norėjo padėti savo draugėms. Čia jūs susipažinsite su dar vienu svarbiu veikėju - geriečiu Liam. Vaikinas ne laiku ir ne vietoje pasimaišė Liz kelyje ir nuo to stipriai nukentėjo, nes Liz jo gyvenimą pavertė pragaru. Įdomiausia buvo tai, kad vaikinas sugebėjo atleisti šiai piktavališkai veikėjai ir nenustojo apie ją galvoti... Liz jautėsi siaubingai dėl savo poelgių ir suprato, kad lazda turi du galus: visi jos blogi darbai vienaip ar kitaip pakenkdavo jai pačiai.

Tinklaraštininkai gan neigiamai vertina pagrindinę veikėją, kuri akivaizdžiai šaipėsi iš visų mokinių ir autorė ją sukūrė tokią, kurią realybėje būtų sunku pamėgti. Aišku, istorijai įsibėgėjus, galima artimiau susipažinti su šia vieniša asmenybe ir paaiškinti jos veiksmus. Manau, kad tai, jog veikėja buvo sukurta kaip negiama asmenybė, tik dar labiau paaštrina istoriją ir suteikia jai tokio ryškaus atspalvio, neleidžiančio nukreipti minčių niekur kitur. Grubiai tariant, Liz buvo rakštis  kitiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip pakenkė jos draugams. Bet buvo akimirkų, kai ji elgėsi teisingai ir padėjo nuskriaustiesiems ir tos akimirkos sukūrė balansą tarp gėrio ir blogio

Knygoje labai svarbius vaidmenis atlieka geriausios Liz draugės Kennie ir Julie, kurios visą laiką leido ligoninėje šalia savo draugės, kurios ne kartą gynė Liz. Bet nei viena iš jų net nenutuokė apie merginos dvasinius išgyvenimus, o tuo labiau planus nusižudyti.Ji jautėsi, lyg būtų visiems sužlugdžius gyvenimus ir neverta gyventi. In that moment, Liz Emerson felt that she was forever looking up at people who were much, much better than she ever could be, and the only thing she was really good at was pulling them down to her level.
Taigi, nesunku teigti, kad Julie ir Kennie yra tarsi Liz atstovės, kol mergina buvo komos būsenoje ir manau taip buvo tik dar įdomiau skaityti.

Knyga išsiskyrė savo problemų gausa: pagrindinė veikėja buvo ne tik depresijai ir savižudybei linkusi mergina, bet tuo pačiu ji turėjo problemų su narkotikais bei dar baisesniu dalyku - bulimija. Ši liga merginai buvo itin išplitusi organizme ir ji nieko nebegalėjo pakeisti. Net jos tariamas pasveikimas nebuvo aktyvus, nes yra žinoma, kad nuo tokio dalyko neįmanoma pasveikti - galima tik pristabdyti viską. Šiais dalykais noriu patvirtinti kūrinio rimtumą ir aktualumą, nes dažniausiai tokio stiliaus romanai būna susieti su viena iš šių problemų, niekada su trimis iš karto. Nepaisant to, kad Liz buvo pagrindinė veikėja, jos draugės Julie ir Kennie turėjo savų problemų taip pat. Ypač Kennie, kuri tapo nėščia ir buvo priverst atsisakyti vaiko daktarų pagalba, nors buvo ėmusi svajoti apie galimybę jį auginti...

"Kas yra knygos pasakotojas?" - šis klausimas mane kankino viso kūrinio metu. Pirmą kartą skaičiau tokią knygą, kuri turėjo paslaptingą pasakotoją, žvelgiantį į įvykius iš šalies. Tai buvo tarsi kažkoks dar vienas žmogus, puikiai pažįstantis Liz, bet tiesiogiai neatskleidžiantis savo tapatybės. Tikrai tai buvo didžiulė mįslė ir man labai patiko, kaip šis pasakotojas vertino įvykius, jo komentarai buvo nepriekaištingi. Labai sunku sužinoti ir pastebėti, kas yra tas pasakotojas, bet visgi autorė viename skyriuje atskleidė menkai pastebimą užuominą, pagal kurią galima spręsti. Jos pasirinkimas, kurio tikrai neatskleisiu, labai nustebino mane savo originalumu. Tikrai to nesitikėjau. Prisipažinsiu, mano mintyse kirbėjo tokie variantai, kaip miręs Liz tėvas (jis padarė didelę įtaką Liz gyvenimui), ją gerai pažįstantis žmogus, mirtis ir t.t. Bet nei vienas iš šių variantų nėra teisingas.

"Some things fall apart so better things could fall together". Ši frazė man labai patiko ir ilgai apie ją galvojau. Iš tikrųjų, be nuopuolių mūsų gyvenimuose nebūtų ir pakilimų, todėl nereikia manyti, kad viena nesėkmė prilygsta pasaulio pabaigai. Visiems labai linkiu nepamiršti, kad kartais gyvenimas nėra toks gražus ir spalvingas, kad jis turi ir neigiamą, tamsiąją savo pusę, kurią visi mes anksčiau ar vėliau sutinkame. Tiesiog vieni lengviau susidoroja su likimo mestais iššūkiais, o kitiems, tokiems kaip Liz, tai padaryti yra kur kas sunkiau, todėl nepamirškite ištiesti pagalbos rankos net ir tiems, kurių gyvenimai prilygsta pasakai.

Apie šį romaną galėčiau rašyti ir rašyti. Yra dar labai daug mano nepaliestų temų, kuriomis galima diskutuoti. Labai tikiuosi, kad turėsite paskaityti šį kūrinį ir jūs, kad jis bus išleistas ir Lietuvoje, nes tokio stipraus ir ryškaus romano Lietuvos jaunimas seniai nematė. Visgi viliuosi, kad puikiai išmanantys anglų kalbą nuspręsite paskaityti knygą ir originalia anglų kalba, nes vertimas tikrai gali sumenkinti efektą. Labai rekomenduoju kūrinį ir siūlau jį skaityti nuo 15 metų.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Poll Maker