Kūrinys pasakoja apie pagrindinę veikėją Samantą ir jos gyvenimo ypatumus. Gyvendama didžiuliame name kartu su vieniša mama senatore, mergina nenustoja apžiūrinėti kaimynystėje gyvenančių Garetų šeimos gyvenimo, kupino veiksmo. Garetų šeima buvo kur kas gausesnė nei Samantos. Ten buvo mažiausiai 5 vaikai, kurie turėjo mylinčius ir paprastus tėvus. Samantai buvo neįprastas toks gyvenimas, kai kiekvieną akimirką sode verda gyvenimas, kai jos namuose paprastai būna ramu ir tylu. Deja, Samantos mamai Greisei nepatinka kaimynystėje gyvenantys Garetai, moteris net smerkia juos kaip šeimą, nesugebančią pasinaudoti apsaugos priemonėmis ir nesirūpinančia pasekmėmis... Vieną dieną Samanta turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su kaimynų gyvenimu ir tai pakeitė jos pačios mąstymą apie vertybes...
Džeisas Garetas... Du žodžiai, vyraujantys Samantos galvoje nuo pat kūrinio pradžios. Vos tik šie du jaunuoliai susipažino, negalėjo atsitraukti vienas nuo kito, nors jų santykiai formavosi labai švelniai ir pamažu. Vienas dalykas buvo aišku, kad abu galėjo kalnus nuversti dėl viens kito. Labai gražūs ir tyri santykiai, kurių linkėčiau kiekvienam šiuolaikiniam paaugliui. Abipusis pasitikėjimas ir juntama branda santykiuose įprasmina šių veikėjų gyvenimus ir jie įgauna naujų spalvų...
Džeiso ir Samantos santykiai man pasirodė labai saldūs. Abu veikėjai gražiai elgėsi vienas su kitu, rūpinosi. Galbūt man šiek tiek pritrūko Džeiso asmenybės protrūkių, nes jis pasirodė kaip itin nuolankus ir rūpestingas vaikinas. Palyginus tai, kiek Samanta turėjo įdėti pastangų slapstydamasi nuo mamos, pažeidinėdama komendanto valandą ir darydama kitus nusižengimus, Džeisui tai buvo per daug paprasta ir patogu, nes jam tokie dalykai negrėsė.
Deja, kiekvienas romanas turi kažkokių aštrių prieskonių, apsunkinančių veikėjų gyvenimus. Vienas iš tokių buvo Samantos mama Greisė, kuri ilgą laiką nežinojo apie dukters santykius su Garetais. Greisė buvo viena iš tokių mamų, kurios savo vaikams nustato komendanto valandas, nurodinėja kaip jos turi elgtis ar su kuo bendrauti. Taip sakant, kontroliuoja vaikų gyvenimą. Greisės įsitikinimu, nieko rimto negalėjo vykti tarp jos dukros ir kaimynų sūnaus, jai tai buvo nepriimtina. Toks vaikų kontroliavimas galiausiai priveda prie slapukavimo ir abipusio nepasitikėjimo jausmo, kuris lemia vaikų atitolimą nuo savo tėvų.
Man asmeniškai labai patiko kaip Huntley Fitzpatrick aprašė pirmąjį jaunuolių kartą. Taip, tai buvo neįprastas dalykas ir Samantai, ir Džeisui, nes abu buvo nepatyrę, o tai gan retas atvejis paauglių literatūroje. Esmė tame, kad jaunuoliai drąsiai diskutavo tarpusavyje apie nežinomus dalykus, liečiančius šią temą, nebijojo parodyti savo neišmanymo vienais ar kitais klausymais. Tai juk yra žmogiška. Dažniausiai paauglių romanuose bent vienas veikėjas būna patyręs ir autoriai net nebesistengia gaišti laiko aptarinėti elementariausius dalykus, o šiame kūrinyje viskas nuosekliai papasaojama, omenyje turiu pasiruošimą. Man labai patiko mintis, kad pirmas kartas nebūna toks gražus kaip mes visi esame pratę regėti filmuose: nebūna gražaus nusirenginėjimo, taiklių judesių, neužgaunančių vienas kito ir kitų smulkmenų. Paaugliai, prisižiūrėję romantiškų filmų, tikisi, kad viskas tiap gražu ir paprasta, bet iš tiesų juk taip nėra.
Kūrinio eigoje turėsite galimybę susipažinti su dvejomis skirtingomis šeimomis, paskaitysite apie intrigas ir paslaptis, kurios liečia Samantos šeimą. Taip pat bus neapsieita be jaunatviškų vasaros nuotykių ir svarbiausia, romantiškų akimirkų tarp Džeiso ir Samantos.
Labai lengvas ir nuoširdus kūrinys pavergs kiekvieno skaitytojo širdį savo paprastumu. Net kūrinio kulminacija ir sunkios akimirkos pagrindinei veikėjai nebus užtęstos, sakyčiau, kad gal net trumpokos, ne tiek sureikšmintos kiek turėtų būti, bet esmė tame, kad šiame kūrinyje akcentuojami jausmai ir tėvų bei vaikų santykiai. Nepasakoju esminių dalykų apie kūrinio siužetą, nes kartais ne jis svarbiausias. Knyga moko ugdyti pasitikėjimą tarp žmonių.
Esu tikra, kad "Mano gyvenimas šalia" patiks visiems Stephanie Perkins gerbėjams. Tikriausiai pamenate autorės kūrinius kaip "Ana ir Prancūziškas bučinys", "Lola ir vaikinas iš gretimo namo" bei "Isla and the happily ever after". Visus tris kūrinius ir mano dabar aprašinėjamą sieja paprastumas ir nuoširdumas: jokių ryškensių paauglių dramų, aprašyti tipiški santykiai, kurie realybėje dažniausiai tokie ir būna.
Rekomenduoju šį kūrinį paskaityti nuo maždaug 13-14 metų, esu tikra, kad tai būtent tas amžius, kai prasideda paaugliški kaprizai ir intrigų paieškos, o ši knyga būtent parodo, kad paaugliai nebūtinai išgyvena krizes, bet sugeba brandžiai ir apgalvotai mąstyti apie savo veiksmus. Manau, kad knyga labai pamokanti ir atviraujanti įvairiomis gyvenimo temomis. Rekomenduoju!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą