2015 m. gruodžio 25 d., penktadienis

Jennifer Echols "Meilės istorija"

Jennifer Echols, Lietuvoje žinoma dėl kūrinių "Deginant tiltus" bei "Pamiršus tave" šį kartą pristato naujausią savo romaną, nuspalvintą mums visiem patinkančiomis pozityviomis spalvomis, kviečiančiomis mėgautis kūriniu lengvą vakarą. Pirmas mano įspūdis, paskaičius "Tave pamiršus" buvo itin geras ir optimistiškas, antras, įvertinus "Deginant tiltus" - neitin malonus, kad net bloge nerasite aprašymo. Šį kartą gavau trečią progą įvertinti autorės kūrybą ir dabar pristatysiu išsamią savo nuomonę!


"Meilės istorija" romane pasakojama studentės Erinos gyvenimo istorija. Kilusi iš pasiturinčių žmonių giminės, pretendentė paveldėti šeimos žirgyną netikėtai atsidūrė itin keblioje padėtyje, kur turėjo išsikraustyti iš namų ir pati susimokėti už mokslą bei pragyvenimą. Viskas įvyko vien dėl to, kad Erina nepanoro vykdyti močiutės pageidavimų ir nusprendė neatsisakyti savo svajonės - studijuoti grožinę literatūrą ir rašymo meną.  Istorija nebūtų tokia intriguojanti, jei ne faktas, kad visų šių įvykių metu merginą lydėjo bendraamžis vaikinas Hanteris, kuriam Erina jautė kur kas daugiau nei norą būti draugais... Įdomiausia yra tai, kad Hanteris ir buvo vaikinas, kuris atėmė iš Erinos teisę paveldėti turtus, bet jų istorija nenutrūko merginai išvykus studijuoti į Niu Jorką...

Kūrinyje  itin svarbų vaidmenį atliko kūrybinė Erinos rašymo grupė, kurios metu veikėjai komentuodavo vieni kitų parašytus darbus. Privalau atskleisti, kad neaiškiu būdu ir Hanteris atsidurs toje pačioje grupėje, kai kone visos Erinos istorijos buvo parašytos būtent apie šį vaikiną ir jos jausmus jam užslėptus jos sukurtų veikėjų mintyse. Įdomiausia ir tai, kad toliau santykiai tarp šių veikėjų klostysis būtent šios grupės ir parašytų istorijų dėka, nes ir Erina, ir Hanteris rašys vienas apie kitą, stengdamiesi perduoti neeilinę žinutę - tai tik dar labiau intriguoja.

"Meilės istorija" pasirodė kaip netradicinis romanas, liečiantis rašymą bei kviečiantis skaitytoją pasinerti į fantaziją ir kartais ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime išmokti skaityti tarp eilučių, suprasti kito žmogaus metaforišką kalbą, kuri būna dar reikšmingesnė ir labiau intriguojanti nei tiesioginė kalba. Vėlgi pasitvirtino mano ilgalaikiai spėjimai, kad bet kokių kūrinių rašytojai savo darbuose bent minimaliai parodo savo įsitikinimus, pareiškia nuomonę ar sukuria pagrindinius veikėjus tokius, kad jie primena pačius rašytojus. Net jei kūrėjai sugeba nuolatos neigti, jog esminiai dalykai yra nesusiję su jų asmeniniais gyvenimais, vis tiek atsiranda kažkokių smulkmenų, kurios artimos ir būdingos būtent tiems rašytojams.

Lyginant su kitais romanais paaugliams, galiu Jums priminti anksčiau skaitytus "Slemą" bei "Elos ir Mičo paslaptį", nes būtent šiuos kūrinius prisiminiau skaitydama naujausią Jennifer Echols romaną. "Meilės romaną" lyginčiau su "Slemu" vien dėl to kūrybiško stiliaus, įkomponuoto romano siužeto linijoje: retai galima rasti knygų, kuriose veikėjai būtų ir rašytojai, neskaitant atvejų, kai personažai rašo dienoraščius. Nežinau kodėl taip yra, bet drįsčiau manyti, kad autoriai nenori "susitapatinti" su savo kurtais veikėjais ir nors kiek išlaikyti tą atstumą, skiriantį rašytoją nuo jo kūrinio. Vėlgi, tai yra tik mano spėlionės, tad nepriimkite jų labai tiesiogiai. "Elos ir Mičo paslaptį" prisiminiau tose kūrinio scenose, kurios, aišku, buvo susijusios su romantika ir veikėjų akivaizdžia tarpusavio trauka. Taip pat prie šio palyginimo galiu pridėti ir mylimą kūrinį "Lengvai", tad jei nors vienas iš minėtųjų kūrinių Jums patiko - patiks ir "Meilės istorija".

Bandant giliau nagrinėti pagrindinės veikėjos Erinos asmenybę, radau tikrai didžiulį trūkumą ir pastebėjimą. Man pasirodė, jog ši mergina buvo sukurta kaip pasiduodanti malonumo akimirkoms ir pamirštanti tikruosius įsitikinimus. Paprastai tariant, Erina nemokėjo pakovoti už save ar net išlaikyti savo orumą. Didžiausias viso to įrodymas - Hanterio bendradarbiavimas su Erinos močiute. Pirmiausia tai prasidėjo kaip Erinos palikimo ir teisės į aukštąjį mokslą atėmimas, vėliau, universiteto laikais, tai persirito į kitą lygį, kai Hanteris manipuliavo Erinos jausmais ir palieptas močiutės stengėsi vienaip ar kitaip paveikti Erinos mąstyseną. Svarbiausia buvo tai, kad pati Erina pripažino savo nuolankumą, suvokė, kad turėtų rimčiau į tai žiūrėti, bet nesiėmė jokių veiksmų. Man asmeniškai itin nepatinka tokie marionetiniai žaidimai, nes po jų visuomenėje kuriasi tas stereotipiškas vaidmuo, kad moteris yra silpnoji lytis, kuriai lemta stovėti vyro užnugaryje. Deja, Jennifer Echols būtent sukūrė tokios moters prototipą, slypintį Erinos kūne.

"Meilės istorija" man pasirodė kaip sumodernizuota klasikinė "Mažųjų moterų" bei "Paslaptingojo sodo" klasikų laikų istorija: dvaro aplinka, žirgynas, didžiuliai paveldimi turtai, meilė žemesnio sluoksnio atstovui. Visgi kita medalio pusė jau primena šiuos modernius laikus: studijos universitete, vakarėliai, trumpalaikiai romanai ir kitos pramogos, užimančios svarbią vietą pagrindinių veikėjų gyvenimuose. Jennifer Echols puikiai suderino šiuos du gyvenimus, profesionaliai ir taktiškai pasirinko idėją -jau kurį laiką neskaičiau istorijos, susijusios su turtingųjų gyvenimu, nors užsienio jaunimo tarpe klasikinės meilės istorijos yra itin populiarios ir mėgiamos. Man regis, autoriai, norėdami įtikti platesnei skaitytojų auditorijai, rašo apie vidutiniokus, nes būtent šio sluoksnio atstovai, radę knygose panašumų į savo gyvenimus, pajunta kur kas gilesnį ir artimesnį ryšį su pačiomis istorijomis. Nesakau, kad skirstymas į socialinius sluoksnius yra taikliausias pavyzdys, kurį panaudojau šį kartą, bet visgi jis egzistuoja ir, savaime suprantama, tikiuosi korektiškai ir šališkai panaudojau jį.

Kad ir kaip būtų gaila, šios knygos pavadinimas tikriausiai nebegali būti banalesnis. Bet kokią knygą paaugliams dažniausiai galima įvardyti kaip meilės istoriją ir tai visiškai nieko nepasako apie patį kūrinį, ir tuo labiau nepriverčia jo geisti perskaityti. Vėl grįžtant prie ankstesnių autorės kūrinių "Tave pamiršus" bei "Deginant tiltus" akivaizdu, kad jie originalesni vien savo veiksmažodžių formomis. Nors pati Jennifer Echols "teisinasi" kūrinyje ir net paaiškino pavadinimo mintį - taip, kad ir kaip stengtumėtės išgalvoti stebuklingų metaforiškų minčių - grįžkite prie tos vienintelės ir tiesioginės - tai meilės istorija. Na, o ieškant teigiamų aspektų apie kūrinio apipavidalinimą, galime pasidžiaugti, kad autorė Jennifer Echols viešai savo Facebook paskyroje pareiškė, kad lietuviškas knygos viršelis jai patinka labiausiai iš visų!

Kūrinio eigoje sužinosite daugiau apie pagrindinės veikėjos praeitį, skaudžią tėvų istoriją. Sužinosite, kaip prasidėjo draugystė su Hanteriu ir kodėl ji staiga nutrūko. Turėsite progą daugiau sužinoti apie Erinos rašymo ypatumus bei svarbiausia sužinoti, ar Erina susitaikys su močiute ir kaip baigsis jos ir Hanterio kova dėl palikimo.  Rekomenduoju knygą paskaityti ne tik Jennifer Echols gerbėjams, bet ir visiems romantikams, išsiilgusiems šilto ir jaukaus kūrinio apie meilę, pagardinto intrigomis bei klasikinėmis laiko patvirtintomis detalėmis.


2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Cynthia Hand "The last time we say goodbye"

Dar viena mano laukiamų 2015 metų knygų pranoko visus lūkesčius.  Knygos anotacija man iš karto pasirodė ne itin originali, bet nuoširdūs komentarai neleido man net nepasvarstyti apie galimybę paskaityti tokį kūrinį, kuris, pasirodo, tapo man kur kas artimesnis nei maniau.

Knygoje "The last time we say goodbye" pasakojama apie paauglę Alexis ir jos šeimą ištikusią tragediją. Įprastos ir mylinčios šeimos gyvenimas sugriuvo vos per kelis metus: iš pradžių namus paliko kitą mylimąją susiradęs tėvas, vėliau prasidėjo emocinės Alexis jaunėlio problemos, kurios galiausiai baigėsi jo savižudybe. Visa tai Alexis ir jos mama išgyveno itin sunkiai ir knygoje būtent pasakojamas visas šis nueitas kelias vardan laimės...

Romane atskleidžiama kaip sunku atsisveikinti su mus palikusiais žmonėmis, kaip ištverti tą netektį ir optimistiškai žengti pirmyn dėl šviesios ateities. Brolio savižudybė pagrindinei veikėjai kėlė daugybę klausimų: mergina išsiaiškino kaip tiksliai viskas įvyko, susirado statistikos duomenis, bet svarbiausio dalyko - tokio poelgio priežasties - ji niekaip negalėjo išsiaiškinti. Tai nedavė ramybės ir neleido judėti pirmyn, todėl ne kartą jos brolis Tyler pasivaidendavo jos namuose, tarsi primindamas apie neramią mirusiojo sielą ir neatsakytus klausimus.

Daugybė kitų romanų apie mirties temą narplioja ir komplikuotus romantiškus santykius tarp pagrindinių veikėjų. Šiame kūrinyje romantikos bus itin mažai, nes autorė akcentavo visai kitus ir kur kas svarbesnius knygos aspektus, o lašelį šilumos tarp kelių veikėjų paliko užnugaryje, bet tai nereiškia, kad viso kūrinio metu nerasite nė vienos vietos, kupinos šiltų jausmų ir vilties. Taip pat mane itin sudomino faktas, kad Alexis brolis Tyler buvo jaunesnis už ją. Dažniausiai tokio stiliaus kūriniuose pagrindiniai veikėjai susiduria su vyresnėlių problemomis, o šį kartą viskas bus kiek kitaip, todėl ir pati istorija darosi jautresnė ir painesnė - juk vyresnėlių pareiga kiekvienoje šeimoje padėti jaunėliams visose gyvenimo situacijose... Deja, mūsų pagrindinei veikėjai to padaryti nepavyko.

Knygoje atskleidžiama daug aktualių temų kiekvienai šeimai: išsiskyrimas, mylimojo netektis, barniai ir konfliktai. Net nežinau ar įmanoma būtų Alexis šeimą vadinti šiuo gėrį žyminčių žodžiu. Tai buvo labai sunkus laiko tarpas, kurio metu ir Tyler, ir Alexis stengėsi išgyventi tėvų skyrybas, atleisti tėvui, kuris paliko šeimą dėl kitos moters. Autorė Cynthia Hand ne kartą nuklaidins skaitytojus į prisiminimų pasaulį, kuriame sužibės tikroji Tyler asmenybė, kur atsidursite laike, kai Alexis šeima buvo iš tiesų laiminga. Po brolio mirties, kai liko tik Alexis ir jos mama, gyvenimas, rodės, atėmė visus gražiausius dalykus. Begalinė meilė mamai neleido Alexis  nesistengti jai padėti, nes moters gyvenimas iš tiesų pasidarė nebepakeliamas ir keliantis gailestį. Moters požiūris ir tai, kaip Alexis turėjo su tuo susidoroti, buvo išties profesionaliai ir taikliai aprašytas, nes ne vienas šiuolaikinis paauglys susiduria su tokiomis problemomis, kai turi būti "ramsčiai" savo tėvams ir pastatyti juos ant kojų.

Dažnai manęs klausiate, kaip įmanoma pažinti mano asmenybę, kokia aš iš tiesų esu. Manau, kad dabar aprašinėjamas romanas yra panašiausias į mano gyvenimą ne dėl to, kad mano šeima būtų patyrusi tokias katastrofas, bet visi jausmai ir neitin reikšmingos smulkmenos visiškai atitinka mano gyvenimą. Alexis priimti sprendimai, poelgiai ir mintys atitinka mano pasaulėžiūrą ir esu įsitikinusi, kad jos situacijoje būčiau elgusis lygiai taip pat. Alexis buvo itin rūpestinga mergina, kuri rūpinosi artimaisiais, nes žinojo, jog pati galės būti laiminga tik tuo atveju, jeigu ją sups artimi žmonės. Skaudus išsiskyrimas su mylimu sielos draugu Steven irgi buvo iš anksto suplanuotas - jausdama savo pasikeitusį gyvenimą, aplinkinių spaudimą ir netikrovišką rūpinimąsi, mergina nusprendė, kad su savo problemomis kovos pati viena ir nenorėjo, kad šalia esantys žmonės jaustųsi taip, kaip ji jautėsi visą laiką po brolio mirties... Man patiko ir tai, jog Alexis nesistengė surasti žmonių, ypač vaikinų, kurie padėtų jai išgyventi skausmą ir išspręsti problemas - ji tai darė pati, o tai irgi labai artima situacija man pačiai, kai su savo problemomis stengiuosi susidurti individualiai.

Man labai patiko autorės rašymo stilius, buvo labai gera ir malonu skaityti knygą, kurioje viskas taip panašu į mane ir mano gyvenimą. Cynthia Hand ir jos kūryba patiks visiems Gayle Forman gerbėjams. Šios autorės yra tarsi sielos dvynės, kurios abi suvokia svarbiausios gyvneimo vertybės - šeimos prasmę.  Knygos eigoje patirsite visos šeimos tragedijos skausmą ir kaip Alexis stengėsi išsiaiškinti visas jos brolio mirties aplinkybes bei suprasti, kodėl viskas įvyko būtent jos šeimai, galiausiai sugebės atleisti sau ir rasti vidinę sielos ramybę, bet iki tol teks nueiti skausmu ir prisiminimais grįstą kelią.

Rekomendacijas šiam kūriniui iš tiesų yra itin sunku rašyti, nes nesu tikra, ar jis patiktų jums taip, kaip patiko man. Visos detalės, primenančios mano gyvenimą, privertė mane tiesiog pamilti šį kūrinį, nors siužetas jau buvo pažįstamas ir regėtas ne vienoje mano skaitytoje knygoje. Dar kurį laiką svarsčiau ar verta šiam kūriniui rašyti aprašymą ir jį publikuoti, bet galiausiai nusprendžiau, kad taip, tai yra tarsi aprašymas skirtas man ir tam, kad nors tokiu būdu ilgiau išlaikyčiau puikų kūrinį savo širdyje.

2015 m. gruodžio 11 d., penktadienis

Zoe Sugg "Interneto Mergaitė"

"Interneto Mergaitė" autorė yra labai ypatinga asmenybė, užkariavusi Yotube! Zoe Sugg, turinti daugiau nei 6 milijonus sekėjų, yra kone garsiausia vlogerė paauglių tarpe. Nors lietuviai kiek mažiau žino apie šią merginą, puikiai ją pažinti padės pačios parašytas meilės romanas "Interneto Mergaitė", po kurio išleidimo Lietuvoje Zoe Sugg vardas tikriausiai taps kur kas žinomesnis bei jaunimas su nekantrumu lauks antrosios jos dalies.


Galima teigti, kad "Interneto Mergaitė" turi autobiografinių elementų, nes tai pasakojimas apie merginą, turinčią tinklaraštį, kuriame ji pasislėpusi po anonimo veidu, aprašinėjo savo kasdienybę. Tokia saviraiškos forma labai teigiamai paveikė pagrindinės veikėjos Penės asmenybę, nes tai buvo tartum atrama pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Žinojimas, kad bent vienoje vietoje tavęs niekas nesmerkia, kur tu esi reikalingas, labai pamalonina žmogų, bet reikia nepamiršti, kad virtualus gyvenimas niekada nepakeis realaus.

Bet istorija yra ne tik apie Penę ir jos tinklaraštį. Kūrinys pasakoja apie jos kasdieninį gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, apie geriausią draugą - gėjų Eliotą, apie mylinčią šeimą ir paaugliškas intrigas mokykloje. Istorija pakeitė kryptį, kai Penė sužinojo, kad kartu su šeima Kalėdas praleis svajonių mieste Niujorke. Tai galima būtų pavadinti svajonių išsipildymu kiekvienai paauglei, bet visgi Penny iš pradžių net ir spyriojosi, bet nuvažiavusi nesigailėjo nei vienos praleistos akimirkos.

Niujorke skaitytojai susipažins ir su saldžiuoju Nojumi, kuris taip pat yra vienas pagrindinių romano veikėjų. Nojus yra tikras berniukas - saldainiukas. Tikriausiai nenustebinsiu, pasakydama, kad Penė juo susižavės ir kartu jie praleis nuostabiausias šventes gyvenime... Bet nederėtų pamiršti, kad šiuos įsimylėjelius skyrė tūkstančiai kilometrų ir kad Penės atostogos Niujorke neamžinos...

Puikiai visi žinote, kad meilė per atstumą yra tikrai įmanoma, bet tai nebuvo didžiausia problema. Vietoj to išaiškėjo ilgai slėptos ir viską keičiančios paslaptys, kurios sugriovė jaunuolių planus ir pakeitė gyvenimus.

"Interneto Mergaitė" yra labai moderni knyga, nes ji pritaikyta būtent šiuolaikiniam jaunimui. Čia rasite ir tinklaraščių, ir selfie, ir muzikinių grupių, ir daugybę kitų modernių subjektų. Pasakysiu aštriai, bet knyga geriausiai tiktų neilgam laikotarpiui: 3-4 metai ir po to ji prarastų tokį susidomėjimą vien dėl savo modernumo tokioje išmanioje visuomenėje. Labai puikiai prisimenu Jay Asher "Trylika priežasčių kodėl", kurioje autorius įterpė garso kasečių intarpus, lemiančius istoriją. Autorius teigė, kad pasirinko senamadiškas kasetes todėl, kad keliasdešimt metų atgal technikos naujovės nebuvo tokios dažnos ir kiekviena naujovė sukeldavo susidomėjimo bangą. Šiuo metu mes nespėjame vytis naujovių ir tiesiog nebekreipiame dėmesio į kasdieninius technikos atnaujinimus. Jay Asher norėjo išlaikyti tą autentiškumą ir konkretumą, kai tuo tarpu Zoe Sugg savo kūrinyje pridėjo tiek visko, kas būdinga tik šioms dienoms, kad nespėtumėte ant rankos pirštų skaičiuoti...

Lyginant su kitomis knygomis, "Interneto Mergaitė" tikrai turi panašumų su lietuvių mylimomis knygomis "Ana ir Prancūziškas bučinys" bei "Lola ir vaikinas iš gretimo namo". Faktas, kad tai meilė tarp dviejų kultūrų, dviejų skirtingų šalių atstovų, yra neabejotinas rodiklis, kuris mums ir leidžia prisiminti nuostabiai praleistas valandas, skaitant ir Stephanie Perkins knygas. Taip pat "Interneto Mergaitė" yra labai paprasta, lengva ir romantiška knyga, kuri jums leis aplankyti gražiausias Niujorko vietas, susipažinti artimiau su kultūrą ir žmonėmis. Tikriausiai knygos pavadinimas "Geek girl. Moksliukė" jums yra itin pažįstamas, nes panašaus stiliaus istorijos galite laukti ir šioje knygoje.

23208406
"Interneto Mergaitė" tęsinys
Kaip ir minėjau, knyga atspindi Kalėdų laikotarpį, tad labiausiai Gruodžio mėnesį, belaukiant didžiausių metų švenčių, ir tiktų skaityti, nes tai kur kas sustiprintų patį efektą. Puiki knyga skirta kiek jaunesniai auditorijai, jau jaučiausi kiek per sena tokioms knygoms, nors pagal aprašymus, geriausiai tinka 13-17 metų skaitytojams. Na, sutinku su šiais skaičiais ir rekomenduoju paskaityti tokį kūrinį ir vėliau susipažinti artimiau su jo autore Youtube puslapyje.

2015 m. gruodžio 4 d., penktadienis

John Green, Maureen Johnson, Lauren Myracle "Tegul sninga"

Trys nuostabūs autoriai ir trys nuostabios istorijos vienoje knygoje. Kas gali būti geriau? Šiltos ir Kalėdas primenantys meilės romanai pagražins jūsų gyvenimą ir parodys gražiąsias jo spalvas, nes naujai išleistas Kalėdiškas romanas pavogs Jūsų širdis.


Pirmoji knygos istorija vadinasi "Jubilee Line". Tai pasakojimas apie merginą su intriguojančiu ir neįprastu vardu Jubilee. Dėl šmaikščių priežasčių jos tėvams patekus į kalėjimą kelioms dienoms, mergina prarado galimybę švęsti Kalėdas su savo vaikinu, nes buvo priversta išvykti pas senelius. Merginos laukė ilga kelionė traukiniu, kuri pasibaigė vos prasidėjus dėl didžiulės audros. Jubilee atsidūrė visiškai svetimoje vietoje, bet su vaikinu Stuart, kuris tikrai nebuvo jos vaikinas... Kartu jaunuoliai išsipasakoja vienas kitam, padeda vienas kitam ir palaiko kompaniją gražiausių metų švenčių metu...

Pastebėjimas: kadangi dar neteko atsiversti Lietuviškos knygos versijos, palieku originalius pavadinimus bei vardus, nes knygą skaičiau anglų kalba.

Antroji istorija vadinasi "A Cheertastic Christmas Miracle" ir ją parašė visiems puikiai žinomas John Green. Na, kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, čia rasite daug "berniokiškumo", daug nuotykių ir neįtikėtinai juokingų situacijų. Trys geriausi draugai Džei Pi, Duke (kuri buvo mergina) ir Tobinas susigalvojo sau neįprastos veiklos. Jie nusprendė vidury siaubingos audros keliauti į nežinomą vietą apžiūrėti palaikančių šokėjų (ang. cheerleaders), kurių itin nemėgo Duke. Netikėtumų pilna istorija privers jus juoktis iki ašarų ir galiausiai bus išaiškinta, kad draugystė tarp merginų ir vaikinų yra sunkiai įsivaizduojama...

Na ir paskutinė knygos istorija vadinasi "The Patron Saint of Pigs". Tai pasakojimas apie merginą Addie ir jos sudaužytą širdį Kalėdų metu. Mergina turėjo nuostabų ir mylintį vaikiną Jeb, bet likimas metė jai iššūkį ir ji negalėjo atsispirti kito vaikino žavesiui... Addie labai dėl to gailėjosi ir norėjo susigrąžinti savo mylimąjį Jeb, bet sutartu laiku Starbucks kavinėje jis nepasirodė ir tai reiškė jos santykių pabaigą... Na, bet nenusiminkite ir žvelkite į viską optimistiškai, nes tokios šiltos ir Kalėdinės istorijos negali baigtis blogai, ar ne?

Dabar šiek tiek mano nuomonės apie šias istorijas. Nors tikėjausi, kad labiausiai man patiks John Green sukurta dalis, taip nebuvo. Manau, kad šios knygos "Žvaigždė" buvo pirmoji dalis "Jubilee Line", kuri mane sužavėjo labiausiai. Tai buvo taip gražu, šilta, romantiška ir tobula... Ko daugiau gali ir reikėti? Nenustebčiau, kad mano tokia nuomonė susidarė būtent dėl to, kad tai ir pirmoji istorija ir lengviausiai sekėsi susikoncentruoti ties ja.

Kalbant apie paskutiniąją dalį "The Patron Saint of Pigs", tai apibūdinant ją galima sakyti, kad ji visas tris istorijas sujungė į vieną ir tai buvo išvadinė dalis, verta epilogo vardo. Šioje dalyje visi veikėjai bus susieti tarpusavyje, visi susitiks vienoje vietoje ir užbaigs dalies pagrindinės veikėjos Addie kančias. Taip pat kūriniai siejasi savo Kalėdų laikotarpiu, audra, vieta bei Starbucks kavine, kuri šioje knygoje užima ypatingą vietą.

Iš pradžių maniau, kad istorijos visai nebus susietos tarpusavyje. Juk tai padaryti trims skirtingiems autoriams turėtų būti be galo sunku, bet visgi jie parodė savo profesionalumą ir gebėjimą dirbti komandoje, todėl sukūrė tokį beprotiškai žavų kūrinį. Mano dažnai rekomenduojamas romanas "Pasiklyskime" irgi yra panašaus stiliaus į "Tegul sninga" vien dėl to, jog jame taip pat pasakojamos net keturios skirtingos istorijos, kurios visgi siejasi tarpusavyje ir net papildo viena kitą.

Labiausiai "Tegul sninga" man patinka dėl to, jog tai nuostabus kūrinys, tinkantis mėgstamiausiam metų Kalėdiniam laikotarpiui.  Lietuvoje paaugliams skirtų knygų apie šį metų laiką gan trūksta, bet šiemet tokios bus net dvi: "Tegul sninga" bei "Mergina Online" - mėgaukitės šiltais vakarais su puodeliu kavos.

Šioje knygoje nagrinėjamos temos labai tinka šiuolaikiniams paaugliams: neskaitant pagrindinės temos Meilė, čia bus aprašyta ir draugystė, ir pasitikėjimas žmonėmis, supratingumo jausmas, savęs atradimas ir kitos itin paaugliams aktualios temos.  Trys skirtingi rašymo stiliai, skirtingi siužetai galiausiai susipinantys į vieną, yra tai, ką iš tiesų yra sunku pasiekti, bet tai šiems autoriams tai puikiai pavyko padaryti.

Rekomenduoju šią knygą visiems romantikams ir mėgstantiems tokio stiliaus literatūrą. Geriausias metas skaityti šią knygą - Advento laikotarpis, kurio metu mes visi mėgstame įsisupti į šiltus pledus ir gerti karštą šokoladą žvakių apsuptyje. Argi ne puiki atmosfera tokiai knygai? Geriausia dalis yra tai, jog 2016 metų pabaigoje didžiuosiuose ekranuose išvysime ir šios knygos ekranizaciją, todėl ateinančių metų šventės bus dar ypatingesnės!

2015 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Cammie McGovern "Say what you will"

"Say what you will" yra tokio stiliaus knyga, kurią man bent jau itin sunku aprašinėti. Šiame kūrinyje pasakojama apie du paauglius, turinčius skirtingas problemas. Mergina Amy turęjo ligą, kurią, dėl mano ligų terminų nežinojimo anglų kalba, pavadinkime liga X (cerebral palsy). Dėl šios ligos Amy negalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei normaliai valdyti savo kūno. Būtų galima sakyti, kad Amy buvo eilinė paauglė, bet nereikia pamiršti, kad ji turėjo aparatą, kuris kalbėjo už ją ir turėjo vaikštynę, kuri padėjo jai vaikščioti. Vaikinas, vardu Matthew, turėjo paprastesnių problemų, kurios labiau veikė jos psichologinę būklę. Ligos taip pat neįvardinsiu, tiesiog vadinkime tai psichologiniais sutrikimais, dėl kurių vaikinas buvo itin uždaras, nepasitikintis savimi ir savo baimių nekontroliuojantis paauglys.

Amy buvo labai stipri mergina. Ji buvo labai protinga, labai aktyvi ir miela. Pagal amžių mergina buvo kiek naivoka, nes per daug tikėjosi, kad gali gyventi kaip sveikas žmogus.  Deja tai nėra taip lengva. Kad ir kaip būtų keista, ji išmoko gyventi su savo liga X ir išnaudoti gyvenimą kaip reikiant. To ji nebūtų padarius be savo tėvų, ypač mamos, pagalbos. Jos mama buvo jos ramstis, bet Amy pamažu ėmė suprasti, kad ji pati turi gyventi savo gyvenimą, todėl vis dažniau atsisakė mamos pagalbos. Amy lankė mokyklą kartu su kitais vaikais, gyveno įprastą gyvenimą, bet jai trūko draugų. Dėl to, jos mama nusprendė padėti keliems jaunuoliams užsidirbti pinigų koledžui ir įdarbino juos Amy draugais.... Taip mergina susipažino su Matthew.


Matthew keisti bruožai, galima sakyti, neatsiskleidė taip paprastai. Tik kiek vėliau buvo galima suprasti, kad ir vaikinas turėjo problemų. Pavyzdžiui, jis manė, kad jeigu nenusiplaus rankų, kažkas blogo nutiks. Arba galvojo, kad kadangi gimė beveik tą pačią dieną kaip ir jo draugė Amy, jis tikriausiai ir buvo kaltas dėl to, kad jai išsivystė jos liga...Vaikinas taip pat neturėjo draugų, buvo gan vienišas, bet tikrai nesijautė blogiau nei kiti dėl šio fakto. Susipažinęs su Amy, jis tapo geriausiu jos draugu, kartu jie ėmė leisti begalę laiko ir kartu jie padėjo vienas kitam. Tiesą sakant, Matthew gan netaktiškai pasielgė pareikšdamas savo draugei, kad ši per daug gerai apie save galvojo, kad ji apsimetė, kad nesirgo liga X, kad jos gyvenimas buvo kaip visų kitų. Jis atvėrė merginai akis, dėl ko ji nesupyko, bet prisivertė pripažinti, kad jos gyvenimas buvo neeilinis. O Amy Matthew privertė suprasti ir tai, kad vaikinas irgi turi problemų, kurias būtina spręsti psichoterapijų pagalba. Tokia šių veikėjų istorija. Juokauju. Jie patyrė kur kas daugiau...

Pamažu Amy ėmė jausti šiltus jausmus savo draugui, bet nesugebėjo to pasakyti jam, laikė savyje. Tas pats buvo ir Matthew, bet vaikinas kiek sunkiau gaudėsi savo jausmuose, negalėjo savęs dėl to įtikinti. Kartu jie išgyveno labai daug Amerikietiškiems abiturientams būdingų akimirkų: išleistuvių šokiai, išleistuvės, studijos koledžuose... Bet nors jie ir buvo neišskiriami draugai, jiems buvo sunku likti kartu ne vien dėl jų skirtumų, bet ir dėl Amy tėvų, dėl jos koledžo ir kitų problemų...

Bent jau aš pajutau, kad autorė labiau gilinosi į Matthew asmenybę. Tai tikriausiai paneigtų bet kuris skaitęs šia knygą, bet aš vistiek liksiu prie savo nuomonės. Matote, Amy sugebėjo išmokti gyventi su savo liga X, o Matthew nesuvokė, kad jam kažkas buvo negerai. Amy daug kartų bandė jam tai parodyti vien dėl jo gerovės, bet tai padaryti buvo tikrai sunku.

Kas nepatiko šiame kūrinyje, yra tai, kaip įvykiai susiklostė po to, kai Amy įstojo į koledžą. Nežinau ar vertėjo autorei sukurti tokią atomazgą, bet aš manau, kad būtų buvę gal geriau ir be viso to, kas atsitiko. Žinau, aš kaip visada su nesuprantamais sakiniais kalbu, bet jeigu perskaitysite knygą, suprasite. Bet man tikrai labai patiko pabaiga, ji gal ir buvo kiek neįprasta ir tiesmuka, bet viskas baigėsi labai šiltai ir gražiai.

Šios knygos anotacija rekomenduoja ją perskaityti tiems, kuriems patinka John Green kūryba ir knyga "Ealeanora ir Pakas". Dėl John Green kūrybos gal net ir nesutikčiau, nors manau, kad omenyje turimas lengvai perteikiamas siužetas su šlakeliu humoro jausmo... O "Eleanora ir Pakas" dar neskaičiua (Bet planuoju!), todėl lyginti dar negaliu.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, kurie mėgsta paskaityti apie kažką naujo. Tai tikrai nėra banali knyga, jos siužetas yra labai įdomiai "suraizgytas" ir tikrai verta išgyventi tai, ką patyrė šie du jaunuoliai per neilgą laiko tarpą. Kūrinį rekomenduočiau nuo 15 arba 16 metų, nes manau, kad tokio amžiaus paaugliai labiau supranta tokius gyvenimus ir tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti autorė. O Cammie McGovern nori pasakyti daug.

2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Kerstin Gier "Safyrė"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Rubinė" šio aprašymo negalima skaityti
Pirmosios trilogijos dalies "Rubinė" aprašymas:

Praėjus dviems mėnesiams nuo pirmosios dalies aprašymo įkėlimo, padariusi šiokią tokią pertrauką grįžtu vėl prie šios romantiškos ir paslaptingos knygos.

Pirmiausia vertėtų priminti, kaip baigėsi pirmoji dalis:
"Rubinės" pabaigoje Gvendolina su Gideonu grįžo į praeitį ir norėjo įtraukti paslaptingąją ledi Tilnėj į chronografą. Pasak Gvendolinos, ji pati net ir nežinojo, kodėl tai reikėjo padaryti, bet jai buvo pasakyta, kad tai esą padės išgelbėti pasaulį. Kai Gvendolina su Gideonu ruošėsi paimti ledi kraujo lašelį, prie jų netikėtai atsirado pabėgeliai Liusė ir jos vaikinas Paulius, kurie buvo atsakingi už visas nelaimes, nes šie įsimylėjeliai pavogė antrąjį chronografą ir su juo pasislėpė laike. Taip pat Liusė ir Paulius prisidėjo prie Gvendolinos is Gideono plano sužlugdymo ir jaunuoliai liko nežinioje. Pasirodo, pabėgeliams trūko Gvendolinos ir Gideono kraujo savo chronografe, kad jį užpildytų, bet niekas nežinojo, kas turėjo įvykti užpildžius chronografą visų dvylikos keliautojų laiku. Gvendolina tikėjo, kad niekas, net ir Paulius su Liuse, to nežinojo, todėl jiem buvo privalu išsiaiškinti.

Antroji knyga "Safyrė" buvo tarsi tęsinys be pertraukos. Nuo pat pradžių įvykiai klostėsi toliau. Gvendolinai rūpėjo išsiaiškinti kuo daugiau apie chronografo veikimą, bet tuo pačiu jai rūpėjo sužinoti, kas iš tiesų siejo ją ir Gideoną.
"Safyrėje" veiksmo netrūko, bet jis buvo panašus į pirmąją dalį. Tokie patys persikėlimai į praeitį, tie patys šokių baliai, kurių metu ji būdavo paversta į tikrą tų laikų damą. Svarbiausia, kad viską Gvendolina darė kartu su Gideonu.

Kalbant apie tuos pačius romantiškus dalykėlius, patvirtinsiu, kad jų bus. Švelnūs prisilietimai, nekalti bučiniai gali reikšti tik vieną, bet autorė viską pateikė taip pikantiškai, kad nesuprasite kas vyko tarp šių jaunuolių iki pat kūrinio galo. O patikėkite, tada išaiškės ne viena paslaptis, kuri arba sutvirtins Gideoną su Gvendolina, arba išskirs ilgam.

"Safyrė" man patiko tuo, kad Gvendolina turėjo galimybę grįžti laiku ir pabendrauti su savo pačios seneliu. Pirmasis susitikimas įvyko dar tada, kai jos seneliui buvo vos daugiau nei 20 metų. Taip, pripažinsiu, kad pats susitikimas ir "tiesų išsiaiškinimas" buvo keistokas, bet tai buvo labai svarbus posūkis visai istorijai, nes tolimesnių susitikimų metu Gvendolina pamažu ėmė išsiaiškinti jai rūpimus dalykus apie jos prigimtį ir chronografą.

Šį kartą jau galiu nagrinėti ir pačius veikėjus. Pradedant pačia pagrindine Gvendolina, galiu pasakyti, kad ji labai užsispyrusi ir atkakli mergina. Ko norėjo, tą ir gavo. Viską pasiekė pati. Man patiko jos ironiškas požiūris į sunkias akimirkas, nes tai jai padėjo atrodyti ramiai ir pasitikinčiai savimi. Būtent tokia ji ir buvo, nors kai kurie naivoki požiūriai mane ir erzino...

Gideonas, kitaip nei Gvendolina, buvo labai paslaptingas veikėjas ir buvo sunku ką nors daugiau apie jį žinoti. Vienas dalykas aiškus - pagal aprašymą vaikinas buvo tikras širdžių ėdikas ir merginų numylėtinis. Bet jo širdyje buvo tik viena mergina. Vienintelis klausimas: ar tikrai tai Gvendolina?

Autorės rašymo stilius man pasirodė gan kėblokas ir banalokas. Leidžiu sau manyti, kad buvo įmanoma subtiliau perteikti tam tikrus įvykius, ypač susijusius su praeitimi. Visi šokių baliai galėjo būti pateikti kur kas elegantiškiau nei buvo. Taip pat kartais man pritrūkdavo tokio susikaupimo, kuris leistų manyti, kad yra taip, o ne kitaip.

Pirmajame knygos skyriuje, prologe, autorė mums leido artimiau susipažinti su Liuse ir Pauliumi. Man šie veikėjai padarė didelį įspūdį, nes jie buvo pavaizduoti kaip nuotykių ir iššūkių ištroškę įsimylėjėliai, kurie nebijo nieko. Skaitant prologą, mintyse kirbėjo viltys, kad gal ši dalis bus apie šiuos veikėjus, o trečiojoje jau apie visus.... Deja, mano troškimai ir spėliojimai nepasitvirtino, bet visgi buvo gera paskaityti apie šiuos kūrinio "prieskonius". Bet vietoj autorės būčiau parašiusi daugiau tokių tarpinių skyrelių, kad suteiks daugiau informacijos apie veikėjus ir tuo pačiu paaštrint pačią istoriją. Jeigu atvirai, tai man bent jau Pauliaus ir Liusės istorija pasirodė kur kas įdomesnė nei Gvendolinos ir Gideono...

Labiausiai šiame kūrinyje man patiko pabaiga. Kaip minėjau, bus išsiaiškinti santykiai tarp Gvendolinos ir Gideono, bet taip pat epiloge bus nauja užuomina apie tai, ko reikia tikėtis paskutiniojoje dalyje "Smaragdas". Patikėkite, epilogas mane labiausiai suintrigavo ir dabar laukiu, kada pagaliau pradėsiu skaityti paskutiniąją trilogijos dalį, nors prieš save turiu kitų norimų perskaityti knygų sąrašą...

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Akvilina Cicėnaitė "Niujorko Respublika"

Akvilina Cicėnaitė yra viena iš trijų laimingų, įvertintų Alma littera 2014 metais surengtame paauglių ir jaunimo literatūrai skirtame konkurse, kur leidykla stengėsi atrasti pasislėpusius Lietuvos talentus ir išleisti vertingiausias knygas. Atsitiko taip, kad spalio pradžioje būtent ši knyga ir laimėjo pagrindinį konkurso prizą! Akvilina Cicėnaitė buvo viena laimingųjų, nors "Niujorko Respublika" ir nebuvo jos debiutinis kūrinys, Lietuvoje galima rasti net 5 autorės romanus.

"Niujorko Respublika" - istorija apie meilę, draugystę ir jaunystę. Romano siužetas vyksta Lietuvoje, kai buvo ką tik atkurta Nepriklausomybė. Autorė, rašydama kūrinį, puikiai sugebėjo įtraukti ir istorinių faktų, padėsiančių jaunimui lengviau suprasti 1990-1991 metų įvykius ir koks iš tiesų sunkus buvo kelias dėl laisvės. Ekonominė blokada, šilto vandens neturėjimas, nuolatinis prekių deficitas bei prieštaringas Nepriklausomybės vertinimas - tik dalis to meto ypatumų.

Pagrindinė romano veikėja Beatričė - trylikametė paauglė, kuri stengėsi atrasti save ir be proto troško pažinti pasaulį, ypač tokį, kuris slypėjo slapta vartomuose" Otto" kataloguose. Paauglė puikiai įsivaizdavo pasaulį už gimtinės sienų - pagrindinė jos svajonė buvo ištrūkti iš Lietuvos ir aplankyti visai kitokias vietas. Beatričė buvo viena didžiausių svajoklių, kurias esu sutikusi knygose, nors, mano manymu, taip apibūdinti galima kiekvieną to meto Lietuvos paauglį, besigrūmiantį tarp dviejų skirtingų politikos doktrinų ir besistengiantį iš naujo pažinti pasaulį.

"Niujorko Respublika" romane nors ir atskleidžiamas to meto laikmetis, pagrindinis siužetas sukasi aplink Beatričę ir jos paauglišką gyvenimą. Troškimas patirti pirmojo bučinio saldumą, būti pamėgtai bendraklasių, bei įžengti į suaugusiųjų pasaulį - mintys, kurios neaplenkė veikėjos visos istorijos metu. Labai nuoširdžiai ir subtiliai aprašytas pirmosios meilės potyris - jaunyste trykštančių veikėjų jausmai pakerėjo mane ir iš tiesų priminė, kad tokia meilė egzistuoja. Nuostabūs ir romantiški epizodai privers jus prisiminti tikrąsias gyvenimo vertybes ir suprasti, jog tobulumas slypi paprastume - taip pat kaip Beatričės laimės jausmą pažadino du mandarinai gauti Kalėdų proga...

Išskirtinis Beatričės hobis - domėjimasis paukščiais. Mergina mokėjo visų paukščių pavadinimus lotynų kalba, žinojo apie įvairias paukščių rūšis ir jų įprastą gyvenseną. Toks paprastas ir nekaltas pomėgis lydėjo veikėją viso kūrinio metu ir autorė puikiai sugebėjo atskleisti tą tyrą norą įgyti daugiau žinių. Ne veltui buvo pasirinktas toks romano viršelis. Kūrinio pavadinimas atskleidžia kitokią prasmę, kurią nesunku suprasti iš siužeto: slapta susitikinėjimų vieta ir noras pabėgti nuo to meto realybės bei pasinerti į svajonių pasaulį vertė merginą vis grįžti į saugiąją vietelę.

Prisipažinsiu, lietuvių autorių knygas skaitau ganėtinai retai, bet džiaugiuosi gavusi galimybę įvertinti visas tris konkurso nugalėtojas. Akvilina Cicėnaitė man priminė tą beprotiškai artimą gimtųjų namų meilę ir nuotaiką, kurią, būdama kur kas jaunesnė, atrasdavau Vytauto Račicko knygose. Nuolatos šmėžuojantys Lietuvos vietovių pavadinimai, istorinė situacija ir net gyvenimo būdas privertė mane pajusti tą nostalgiją, kurios nepajusdama ilgėjausi skaitydama užsieniečių literatūrą.  Manau, kad per jūsų kūnus taip pat perbėgs šiurpuliukai skaitant eilutes apie karšto pieno su medumi metodą norint pasveikti nuo ligos...

"Niujorko Respublika" stilius man priminė ir Melvin Burgess knygą "Eiprilės meilė". Tai du kūriniai, pasakojantys apie vaikystės potyrius ir pirmąją meilę, veiksmas vyksta palengva, siužetas nėra aprašytas skubotai, bet labai paprastai ir įtaigiai. Labai teigiamai vertinu Akvilinos Cicėnaitės romaną ir tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų rasite galimybę paskaityti ir įvertinti lietuvės romaną, kupiną kasdienybės grožį apibūdinančių aprašymų. Rekomenduoju!

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Holly Smale "Geek Girl. Moksliukė"

Holly Smale yra jauna Anglų rašytoja, labiausiai išgarsėjusi dėl serijos "Geek Girl. Moksliukė", kuri pagaliau atsirado ir Lietuvoje. Neįtikėtinai greitai išpopuliarėjusi istorija pasakoja apie merginą, kuri stengiasi atrasti tikrąjį savo pašaukimą ir pamilti save tokią, kokia ji yra.

Rašytoja Holly Smale viename iš savo interviu teigė, jog daugelį metų laikėsi feministinių pažiūrų ir gynė lygias moterų teises. Įdomus pastebėjimas buvo tai, jog rašytoja nepripažįsta pasakų vaikams. Pasak jos, pasakose vaizduojamos nuolatos gražios, tylios ir paklusnios merginos - tai yra neigiamas stereotipiškas požiūris šių dienų mergaitėms, todėl rašydama savo garsiąją seriją ji ir norėjo parodyti, kad tobulumas slypi žmogaus viduje, o ne išorėje.

"Geek Girl.Moksliukė" pasakoja apie penkiolikmetę Harietą, kurios pagrindinis išskiriamasis bruožas buvo jos meilė mokslui. Nuolatinis knygų skaitymas ir pastangos atrasti dar nežinomas moksliškai pagrįstas tiesas prisidėjo prie "Moksliukės" pravardės prilipdymo. Deja, autorė norėjo pavaizduoti ir neigiamą šios istorijos pusę - Harieta savo mokykloje buvo nuolatos užgauliojama populiariųjų vaikų, kuriems moksliukai buvo labiausiai engiami mokiniai. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad mokiausi aplinkoje, kur kartu su manimi buvo motyvuoti ir norintys pasiekti daug savo gyvenimuose vaikai. Deja, Harietai nepasisekė ir tai tik įrodo, kad aplinka gali labai įvairiai veikti žmogų ir jo mąstyseną.

Paprastam ir neišskirtiniam Harietos gyvenimui netrukus atėjo galas - mergina neplanuodama atsidūrė madų pasaulyje, kur ją pastebėjo garsiausios šalies modelių agentūros ir Harieta kone iš karto gavo darbą prestižiniuose mados namuose. Viskas gali pasirodyti lyg kiekvienos merginos svajonė, bet Harieta nebuvo ta, kuri iš viso domėtųsi mada ir stiliumi, pasak jos, tai tiesiog drabužiai. Tai kaip tada ji atsidūrė kitoje barikados pusėje, pradėjo dalyvauti madų šou ir fotosesijose? Paliksiu tai paslaptyje ir manau patys labai norėsite tai išsiaiškinti.

Harietos gyvenime svarbiausi buvo aplinkiniai žmonės: tėtis, pamotė Anabelė ir geriausia draugė Nata. Šie žmonės palaikė Harietą kiekviename žingsnyje ir drįso pakovoti su vėjo malūnais, siekdami tik gero pagrindinei veikėjai. Nors santykiai su Nata ir buvo komplikuoti, merginas siejo neišskiriamas ryšys, kurį supranta tik pačias geriausias drauges turinčios merginos. Harietos tėtis buvo neįtikėtinai šmaikštus ir savo amžio neatitinkantis vyras - nuolatiniai kvailiojimai ir vėjavaikiškumas sukėlė tą "nerimtumo" įspūdį, būdingą knygoms jaunesniai paauglių kategorijai. Na, o žavioji pamotė Anabelė tikrai neprilygsta blogoms pamotėms, kurios būdingos kiekvienai pasakai: Anabelė buvo labai rūpestinga, maloni ir šilta moteris, kuri labai stipriai prisidės prie įvairiausių Harietos veiksmų.

Iš tiesų nėra lengva prisiminti knygas, kuriose pagrindinį vaidmenį atliko moksliukės ar moksliukai. Šį kartą autorė tikrai pasistengė tai pabrėžti, nors, mano manymu, išryškėjo tik teorinės Harietos žinios, kai svarbiausia yra praktika ir mokėjimas logiškai sieti įvykius. Labai dažnai mokyklose iškyla merginos/vaikinai, kurie itin daug skaito vadovėlius ir informaciją tiesiog kalte kala į galvas - tokių mokinių tikrai niekas nevertina, net aplinkiniai keistai į juos žiūri. Mielieji, nesistenkite sukišti visos įmanomos informacijos į savo galvas, pabandykite viską įsivaizduoti, pritaikyti realiame gyvenime, nes tik tokiems mokiniams vėliau pasiseka gyvenimuose: statistika rodo, kad egzaminus geriau išlaiko ne tie, kurie "kala" informacija ištisas naktis, bet tie, kurie nepersistengia mokydamiesi ir atsirenka tai, kas svarbiausia. Dabar, kai baigiau mokyklą, galiu patvirtinti, kad tai auksinė taisyklė, kurios nuoširdžiai linkiu laikytis. Grįžtant prie Harietos istorijos, tikrai akys užstrigdavo už eilučių, kur pasireikšdavo merginos neišmanymas, pavyzdžiui, modelio darbas privertė meluoti ją artimiausiems žmonėms, ir nors mergina žinojo, kad tokie atvejai dažniausiai baigiasi blogai - ji nesistengė jų pakeisti ir išvengti,,,

Harietos asmenybė iš vienos pusės man pasirodė itin stereotipiška (dėl nuolatos pabrėžiamo moksliukiškumo), bet iš kitos pusės mergina parodė savo tvirtą charakterį ir savitą nuomonę įvairias gyvenimo klausimais. Kaip jau ir minėjau, pagrindinė romano idėja nėra susijusi su patyčiomis ar modelių gyvenimu, bet autorė siunčia itin ryškią žinutę, pagal kurią žmogus visą gyvenimą stengiasi pažinti ir pamilti save bei atrasti tikrąjį kelią - to linkiu ir jums visiems.

Skaitydama šią knygą ne kartą nusijuokiau iš kvailiausių Harietos gyvenimo situacijų ir pačios autorės pasirinkimų. Itin išskirtinis pasirodė skalbyklos motyvas: Harieta, norėdama pabėgti nuo ją slegiančių rūpesčių, slėpdavosi viešoje skalbykloje, kur skalbimo mašinų ūžimas ją nuramindavo. Pripažinkime, tai yra neįtikėtinai paaugliškas autorės sumanymas, nors galbūt kiti ir susidarytų kitokią nuomonę. Taip pat šiame kūrinyje netrūksta ir romantikos: nežinia kodėl, bet skaitydama išskyriau du vaikinus, tarp kurių buvo ir dar vienas moksliukas... Jo ir Harietos santykiai pasirodė įtartini ir vis tikėjaus, kad Harieta nesuartėtų su vaikinu, kuris ją apvėmė... Na, pagyvensim, pamatysim, kaip ir gyvenimas, ši knyga kupina netikėtumų.

Knygoje gan ryškiai akcentuojama patyčių tema, nors aš drįsčiau teigti, kad visiems romano įvykiams dar toli iki tikrų realių patyčių... Knygos eigoje sužinosite, kaip seksis Harietai modelio karjera, kaip klostysis jos ir artimųjų žmonių santykiai, ir turėsite galimybę iš arčiau susipažinti su modelių gyvenimu.

"Geek Girl. Moksliukė" man iš tiesų priminė laikus, kai tiesiogine prasme ėjau iš proto dėl "Mėtinių padūkėlių". Visa merginų grupuotė bei jų nuotykiai, lengvas rašymo stilius ir kūrinių nuotaika sieja šiuos du kūrinius ir net dabar įkvėpia mane dar kada nors atsiversti vaikystėje mylėtą knygų seriją. Taip pat dabar aprašinėjamas romanas man priminė vieną populiariausių šiandieninių britų romanų paaugliams - tai garsios vlogerės Zoie Sugg romanas "Girl Online" - panašiu greičiu užkariavęs britų širdis. Du puikūs romanai skirti jaunesniai paauglių kategorijai tikrai verti dėmesio ir jūsų laiko.

"Geek Girl. Moklsliukė" seriją sudaro net 4 knygos ir labai tikėtina, kad jų visų sulauksite ir Lietuvos knygynuose. Lengvas romanas jaukiam ir ramiam vakarui - puikus sprendimas, norintiems garsiai pasijuokti iš gyvenimo netikėtumų. Nors skaitydami šį aprašymą galėjote rasti ir ne itin teigiamų mano pasisakymų, nesusidarykite nuomonės, kad man romanas nepatiko. Anaiptol, nekantravau sužinoti kaip viskas tęsis toliau ir žaibo greičiau verčiau puslapį po puslapio. Kaip ir jau skaičiusieji, nekantraju sulaukti ir kitų dalių - įdomu, ką dar mums paruošė autorė! Rekomenduoju 10-16 metų skaitytojams, esu įsitikinusi, kad jūs geriausiai įsijausite į penkiolikmetės jausmus :)

2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Niamh Greene "Coco paslaptis"

"Coco paslaptis" yra knyga, kurią prieš kažkiek laiko man asmneiškai rekomendavo viena šio puslapio skaitytoja, todėl nuoširdus ačiū jai ir tuo pačiu kviečiu jus visus rekomenduoti man kūrinius, kuriuos turėčiau perskaityti, ir kurių aprašymus norėtumėte išvysti čia.

Kūrinys pasakoja apie vienos ypatingos moters gyvenimą. Jos vardas yra Coco ir taip, jeigu paklaustumėte, ji buvo taip pavadinti dėl visiems puikiai žinomos mados ikonos Coco Chanel. Įdomu yra tai, kad šios knygos veikėja laikė save visiška mados dievaitės priešingybe tiek išvaizda, tiek vidumi. Jos mama, kuri buvo didžiausia Coco Chanel gerbėja, skyrė savo mylimiausiajai dukrai tokį vardą ir tikėjo, kad ji pasieks gyvenimą tiek pat daug kiek ir pati Coco Chanel. Deja, nors autorė mus kūrinio pradžioje ir suklaidina, mamos suaugusios Coco gyvenime jau nebesutiksite...

Knygos siužetas yra labai įtraukiantis ir negirdėtas: Coco vieno aukciono metu netyčia įsigijo originalią ir vieną pirmųjų Coco Chanel delninukių, kurioje rado ir laišką, parašytą, bet neišsiųstą. Tai neleido Coco ramiai gyventi ir ji vis sielojosi dėl tokio pirkinio, manė kad tai ženklas, nes kol jos mama buvo gyva, visa laiką kartojo nupirksianti tokią delninukę savo dukrai. Ir štai, netikėtai delninukė atsidūrė Coco rankose, todėl ji nusprendė sekti ženklus ir surasti žmogų, kuriam šis laiškas buvo skirtas...

Kūrinys iš tiesų primena romantiškąjį filmą "Laiškai Džulijetai", kurį puikiai žino kiekviena romantikė. Principas šių dviejų kūrinių yra tas pats: pasinerti į paieškas ir surasti vieną vienintelį žmogų.. Man tikrai labai patiko ir minėtasis filmas, ir knyga kurią aprašinėju, manau, kad nors rašymo stilius ir paprastas, pats kūrinio išpildymas gan banalokas, bet idėja ir pagrindinė mintis yra labai ryškios ir svarbu atkreipti į tai dėmesį.

Knyga puikiai atskleidžia ryšį tarp mirusiųjų artimųjų ir gyvųjų. Autorė Niamh Greene pabrėžė ypatingą motinos ir dukros ryšį, nes Coco tikėjo, kad visi įvykiai, nutikę šioje knygoje, įvyko ne veltui - jos mama jai siuntė žinutę. Manau, kad toks artimųjų saugojimas atmintyje yra savotiškai žavu, nes kaip sakoma - žmogus gyvas tol, kol jį kas nors prisimena. Taip buvo ir Coco su jos mama, kuri niekur nedingo iš jos širdies ir lydėjo visą gyvenimą. Bet reikia nepamiršti ir nesusipainioti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, nepradėti ieškoti antgamtiškų ženklų kiekviename gyvenimo kelyje ir tokiu būdu prarasti realias
galimybes.

Taip pat svarbu paminėti, kad knygoje gan ryškūs kelionių epizodai, nes norint surasti žmogų, Coco turėjo galimybę aplankyti ne vieną šalį. Šių skyrelių metu jus turėsite progą taip pat susipažinti labiau su mados ikona Coco Chanel ir jos gyvenimo biografija, aš bent jau tikrai ne viską žinojau, bet man buvo įdomu atrasti tas smulkmenas, liudijančias jos gyvenimo savitumą.

Skaitytojai turės puikią galimybę stebėti pagrindinės veikėjos vystymąsi: nedrąsi pilka pelytė persikūnys į moterį, žengiančią pakelta galva ir tikinčia savo jėgomis. Tai yra labai dažnas reiškinys ir paauglių, ir suaugusiųjų literatūroje, bet tai reiškia būtent tai, kad tokie dalykai akcentuojami, norint paskatinti jų siekimą. Dažnai ypač paaugliai įsivaizduoja, kad viskas gyvenime lyg sviestu patepta, kad jiems bus labai lengva ir paprasta pasiekti ir įgyvendinti svajones, bet tokie dalykai priklauso labiausiai nuo tavo asmenybės ir tavęs pačio - jeigu įdėsi pastangų, didelė tikimybė, kad tau bus atlyginta su kaupu.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, norintiems lengvo ir paprasto paskaitymo vakarui. Iš ties nebloga knyga, verta susidomėjimo galbūt ne dėl siužeto ypatumų, bet labiau dėl idėjos. Skaičiusieji šią knygą, apibūdina ją kaip labai šiltą ir jaukų kūrinį, todėl jei šie du dalykai yra jūsų siekiamybė - čiupkite ir skaitykite. Dėl amžiaus, kuriam geriausiai tiktų tokio pobūdžio knyga, negaliu tvirtai apsispręsti, nes knyga labiau skirta suaugusiems, bet manau, kad septyniolikmečiai taip pat ras bendrų dalykų, kurie

2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Jack Kerouac "Kelyje"

"Kelyje" pasakojama apie ~1950 metus Amerikoje. Tai pasakojimas apie dviejų vaikinų kelionę, kuri buvo kupina išbandymų, pakilimų ir nuopolių, o svarbiausia - linksmybių. Tai yra kūrinys apie to meto pirmuosius hipsterius, kurie tiesiog mėgavosi gyvenimu, nekeldami sau nereikalingų problemų, kas būdinga ne vienam, net ir šiuolaikiniam žmogui. Dviejų veikėjų galvose ir mintyse karaliavo žolė, alkoholis ir merginos. Ko daugiau gali reikėti jauniems, gyvenimo nemačiusiems, vaikinams?

Istorija prasidėjo nuo nedidelio gabalėlio pagrindinio veikėjo Selo Peredaiso biografijos. Vaikinas, neseniai praradęs tėvą, buvo užsibrėžęs tikslą tapti rašytoju ir parašyti kūrinį, kuriam, deja, trūko įkvėpimo. Būtent dėl to ir prasidėjo Selo kelionė po visą Ameriką.

Kita knygos žvaigždė buvo vaikinas Dinas. Tai buvo ko gero spalvingiausia kūrinio asmenybė, pranokusi net patį Selą. Dinas buvo kilęs iš visai kitokios šeimos, kurią sudarė girtuokliai ir gyvenimo prasmės nežinantys žmonės. Tai išugdė Dino asmenybę ir jis pats nesureikšmino daugybės svarbių aspektų.

Lyginant Diną su Selu, galiu pasakyti, kad šie žmonės yra labai kontrastingi tarpusavio atžvilgiu. Dinas buvo pašėlęs nuotykių ieškotojas, o Selas buvo kiek ramesnis, sėslesnis. Taip sakant, Selas sekė savo bendražygio pėdomis ir leidosi pasroviui nešamas išraiškingojo palaidūno.

Kūrinyje siužetas nėra toks svarbus kaip asmenybių vystymas, detalės. Galima teigti, kad visą laiką veikėjai bus kelyje, bet, savaime suprantama, galėsite žavėtis neaprėpiamais autoriaus tiksliai nupasakotais peizažais bei vietovėmis, o tai puikiai supažindins jus ne tik su amerikietiška aplinka, bet ir šios valstybės kultūra.

Šioje knygoje išsiskyrė požiūris į moteris, kuris nebuvo labai teigiamas. Bent jau Dinui moteriškoji lytis reiškė pasilinksminimą vyrui. Vaikinas išnaudodavo visas sutiktas moteris, ką jau kalbėti apie tris santuokas, kurios baigėsi ne itin palankiai pačioms moterims, o ne Dinui. Bėgant metams, kelionės nesibaigė, o romanų bei vedybų skaičius didėjo kartu su palikuonių skaičiumi. Taip, pašėlusio Dino nesutramdė net ir mažieji vaikai. Dinui reikėjo laisvės, o kartu su ja ir nuotykių, erdvės, klajokliško gyvenimo.

Nors ir rašau vien apie tai, kaip šie veikėjai keliavo, bet jie nebuvo visą laiką kartu. Buvo mėnesių, net ir metų pertraukos, bet po jų likimas draugus suvesdavo vėl ir jie toliau tęsdavo tai, ką pradėjo. Labiausiai man patiko knygos pabaiga, kur viskas pasisuks visai kita linkme, bet galima teigti, kad kažkokios kulminacijos labai ir nesulauksite. Puslapius rysite palengva, bet įdėmiai ir taip visą knygą, su tam tikrais aikčiojimų intarpais.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną, nes turėjau galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie niekada nenuobodžiavo, kurie degė noru gyventi, nepaisant to, kad kišenėje švilpavo vėjai. Pinigų problema buvo iškelta ne kartą, nes didžiąją dalį kelionės Selas su Dinu neturėjo nė skatiko kišenėje. Šis faktas nebuvo pamirštas ir vaikinai įvairiais įmanomais būdais stengėsi prasimanyti pinigų savo būtiniems poreikiams patenkinti. Tiesą sakant, jeigu ne ši problema, nebūtų buvę tiek įdomių pasakojimų ir istorijų. Galima teigti, kad autorius Jack Kerouac norėjo sukurti tokius veikėjus, kuriem nematerialūs dalykai būtų kur kas svarbesni už tuos, kuriuos galima įvertinti pinigine prasme. Manau, kad tai labai geras požiūris, kurį turėtų sekti ir šiuolaikiniai autoriai, norėdami sukurti tokį šedevrą, kuris turėtų išliekamąją vertę.

Kalbant apie autoriaus rašymo stilių, galiu įvardyti jį kaip gan sudėtingą ir smulkmenišką. Įvairiausios detalės ir dalykai, kurie gali pasirodyti nepastebimi, iš tikrųjų yra svarbūs ir reikalingi, norint lengvai suprasti tolimesnius įvykius. Todėl knygą patariama skaityti įdėmiai, neskubant ir tiesiog mėgaujantis. Nors iš patirties galiu patarti neskubėti pulti prie šios knygos, tokiems kūriniams reikia pribręsti ir pasiruošti, todėl gal geriausiai tiktų nuo 17 ar 18 metų.

Kaip jau ne kartą esu minėjusi, dalyje savo aprašymų pateikiu gan naudingos informacijos, kuri galėtų praversti rašant samprotavimo rašinius. Šį kartą vienas žinomiausių pasaulio romanų "Kelyje" taip pat yra laikomas kaip vienas iš puikių kūrinių, kuriuo galima remtis savo kūryboje. Dėl šios priežasties pridedu ir savo pačios rašytą pastraipą, kurioje sieju šį kūrinį su visiems dvyliktokams žinomu J. Kunčino romanu "Tūla". Nepamirškite, kad nesu literatūros kritikė, kad tiesiogiai nepatariu naudotis mano pateikta informacija, tiesiog tai labiau mano asmeniniai interpretavimai apie kūrinį.


Menas veikia žmogų palankiai tuomet, kai kūrėjo veiklos neriboja šalutinės aplinkybės. XX amžiaus pokario laikotarpiu dominavęs atotrūkis tarp komunistinių rytų valstybių bei demokratinių vakarietiškų lėmė savotišką meno sampratą. Skirtingai nei Vakarų šalyse, kur vyravo laisva kūryba, komunistinės šalys itin griežtai cenzūravo rašytojus, kurie turėjo kurti valdžiai palankius rankraščius arba rizikuoti ir vartoti Ezopo kalbą. Norint pabrėžti kontrastą tarp šių dviejų politinių blokų šalių, reikia atsižvelgti į skirtingų ideologijų paveiktus kūrėjus. Puikus pavyzdys - XX amžiaus antros pusės 1- asis vakarietiško tipo rašytojas profesionalas ir sovietmečio lietuvių kilmės prozininkas Jurgis Kunčinas, kuris garsiausiame savo romane „Tūla“ pavaizdavo kūrėją, kuriam bohemiškas gyvenimas ir rašymas prilygo protestui prieš gniuždančią aplinką ir pastangai išlikti savimi, vyraujant sovietinei sistemai, prieštaraujančiai visiems veikėjo įsitikinimams. Sovietinės valdžios įdiegtas kūrybinės laisvės ribojimas paskatino veikėją priešintis sistemai, bet tokiu būdu įgyta laisvė tapo ir savęs paties naikinimu alkoholizmo liūne. Dėl šios priežasties galima teigti, kad šalutinės aplinkybės lėmė menininko asmenybės degradavimą. XX amžiuje išgarsėjo ir dar vienas rašytojas – Amerikietis Džekas Keruakas, kūryboje taip pat puikiai pavaizdavęs bohemišką kūrėjo dalią. Pagrindinis romano veikėjas – rašytojas Selas Peradaisas, ieškodamas įkvėpimo šaltinio, pasiryžo pakeisti gyvenimo stilių ir pasinerti į bohemiško gyvenimo potyrius. Rašytojas Džekas Keruakas gyveno laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kur vyravo palankios sąlygos kūrybinių galių atskleidimui, todėl kitaip nei Kunčino pasakotojui, Selui menas padėjo atrasti tikrąjį pašaukimą bei iš tiesų mėgautis rašymo teikiamais malonumais. Nepaisant to, jog ir Jurgis Kunčinas, ir Džekas Keruakas pokario laikotarpiu sukūrė romanus apie bohemiškų dvasių kūrėjus, istorinės ir politinės aplinkybės lėmė skirtingą meno poveikį rašytojams. Vadinasi, kūryba daro žmogų pranašesnį, bet tik tada, kai jo kūrybos neriboja šalutinės aplinkybės.
Man labai patiko faktas, kad ši knyga aprašo amerikietišką hipsterių kultūrą, jų požiūrį į gyvenimą. Nesunku pripažinti, kad visos "egzotiškos" knygos traukia skaitytojo akį, nes mes tokiose knygose randame kažką naujo, kažką nepatirto, bet tuo pačiu jaudinančio. Mūsų rutiniškam gyvenimui tokia kūryba yra kaip gaivos lašas sielai. Kartais norisi nutrūkti nuo grandinės ir persikelti į kitokį gyvenimą, kuriame problemos yra paskutinėje vietoje. Juk kartais taip gera pasimiršti ir tiesiog gyventi. Būtent ši knyga apie tai ir yra ir sunku patikėti, bet nors ir išleista 1962 metais, ji iki šiol karaliauja geriausių knygų viršūnėse.

2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Harper Lee "Go set a watchman"

Neskaičiusiems pirmos serijos dalies "Nežudyk strazdo giesmininko", šio aprašymo patartina neskaityti

Daugelis skaitytojų iš visų pasaulio kampelio pripažintų, kad niekada nesitikėjo, jog po daugiau nei  metų pertraukos pasaulį išvys vienos žinomiausių klasikos kūrinių "Nežudyk strazdo giesmininko" antroji dalis "Go set a watchman". Vos tik ši žinia buvo paskelbta viešumoje, socialiniuose tinkluose pasklido įvairiausios teorijos apie prieš autorės valią leidžiamą dalį, o kol rankraštis buvo tik pakeliui į spaustuves, skaitytojai jau žinojo šokiruojančius faktus - vienas pagrindinių veikėjų Džemis mirs, o visų žinomiausias autoritetas Atikus bus vaizduojamas kaip rasistas.....


Knygos autorė Harper Lee ne viename interviu atskleidė, kad "Go set a watchman" rankraštis buvo atrastas po sesers, kuri jį saugojo, mirties.  Iš pradžių tai buvo nedidelė "Nežudyk Strazdo giesmininko" dalis, kuri nepateko į pirmąją knygą, bet vėliau tai tapo antruoju Harper Lee kūriniu, kuris tapo bestseleriu dar tada, kai nebuvo galima įsigyti.  Turbūt ne vienas žmogus domisi, kodėl visgi "Go set a watchman" nebuvo išleista tais metais, kada ji buvo parašyta (beveik tuo pačiu metu kaip ir pirmoji dalis)? Šaltiniai liudija, kad šis kūrinys, kitaip nei "nežudyk strazdo giesmininko" turi kur kas gilesnę politinę prasmę, paliečiančią rasizmo temą, kuri buvo itin aktuali tuometiniais laikais, todėl tai buvo tarsi politinis ginklas, kurio niekas nenorėjo išleisti į viešumą.

Šio blogo skaitytojai man ne kartą siuntė nuorodas, kur buvo stengiamasi išsiaiškinti visas "Go set a watchman" aplinkybes. Internete pasipylė tūkstančiai įvairių versijų ir mes, paprasti skaitytojai, galiausiai liekame nežinioje, nežinome, kuo tikėti ir kuo ne. Pavyzdžiui, buvo ne kartą teigiama, kad autorė niekada nenorėjo išleisti antrosios dalies ir jos agentė pasinaudojo senyvu rašytojos amžiumi ir publikavo leidinį be autorės sutikimo... Daugybė teorijų, kurios galbūt ir įtikinamos, bet nepatikrintos - nepaisant visko, knyga pasirodė knygynų lentynose.

Daugybė literatūros kritikų teigia, kad abi rašytojos knygos turėtų būti skaitomos kaip du skirtingi kūriniai, o ne ta pati knygų serija su tais pačiais veikėjais. Mano manymu, tokia nuomonė susidarė po to, kai buvo išsiaiškinta apie mylimiausio personažo Atikaus pokyčius. Jeigu skaityčiau šią dalį kaip atskirą knygą, nepriklausančią serijai, manyčiau, kad tai tiesiog istorija apie moters susidūrimą su praeitimi ir prisiminimais. Žinodama, kad tai yra antroji dalis, vertinu tai kaip liūdną istoriją, pakeisiančią skaitytojų gyvenimus ir galbūt net tikėjimą laiko patikrintomis vertybėmis, kurių išmokė "Nežudyk Strazdo giesmininko".

"Nežudyk Strazdo Giesmininko" buvo viena tų knygų, kuriomis galima remtis mokykliniuose rašiniuose, kaupti gyvenimišką išmintį ir pasakoti draugams ir pažįstamiems apie tai, kad net tamsiuose ir rasizmo prieš juodaodžius kupinuose laikuose įmanoma įžvelgti gėrio - juk puikiai pamenate atkaklią advokato kovą dėl juodaodžio Tomo laisvės... "Go set a watchamn" atskleidžia kitokią istorijos pusę - šokiruojančią ir net neįtikėtiną.

"Go set a watchman" dalis prasideda nuo nemažo laiko šuolio, nukeliančio mus į laikus, kai pagrindinė veikėja Džina Luiza jau buvo suaugusi moteris, ieškanti gyvenimo kelio nebe gimtajame Meikombe, o Niu Jorke.  Skaitytojai turės daugybę galimybių sužinoti, kaip per visą laiką sekėsi pažįstamiems knygos veikėjams, vėl sutiksite Atikų, tetą Aleksandą, Kepulnirją ir kitus personažus. Šios dalies istorija prasideda būtent Džinai Luizai grįžtant kelioms savaitėms į gimtinę pas mylimą tėvą ir artimuosius. Nors ši šeima ir pats miestelis Meikombas pasikeitė - jo žmonės ne. Vis dar buvo ginčijamasi dėl juodaodžių klausimo, neraminančio visuomenės. Džina Luiza įsikūrė Niu Jorke, kur žmonėms buvo priimtina vaikščioti įprastai gatvėmis su juodaodžiais, kai tuo tarpu Meikombiečiams vien tokios kalbos buvo šokiruojančios ir neįtikinamos. Juk tikriausiai pamenate, kokių vertybių praeitoje dalyje išmokė ją tėvas - jos visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Šiomis gyvenio dogmomis besiremianti moteris išliko ištikima savo įsitikinimams, bet grįžusi į gimtinę ir pajutusi pasikeitusio tėvo požiūrį ėmė abejoti pasaulio teisingumu...

Knygos eigoje pastebėsite, kad autorė išlaikė autentiškumą ir tą patį braižą: Džina Luiza ir toliau laikoma berniukiška, ji ir toliau kivirčijasi dėl savo įsitikinimų su teta Aleksandra. Bus dalijamasi prisiminimais apie Džiną Luizą ir jos brolį Džemą, todėl tikrai neliksite nuskriausti nesužinoję apie šių mylimų veikėjų paauglystę ir jos ypatumus. Manau, kad puikiai apibūdinčiau kūrinį prisiminimų ir ne itin malonios dabarties mišinys, padėsiantis Džinai Luizai apsispręsti dėl savo gyvenimo kelio ir ateities.

Labai džiaugiuosi galimybe įvertinti tokio nuostabaus kūrinio antrąją dalį, nors net ir nežinau, koks įspūdis ir nuomonė išliko dabar, kai perskaičiau tą patį, ką ir kiti skaitytojai. Man įdomiausia būtų padiskutuoti su žmogumi, kuris skaitė kūrinį prieš daugiau nei 20 metų ir dabar gavo "Go set watchman". Turėtų būti įdomi diskusija, nes esu tikra, kad iki šiol "Nežudyk strazdo giesmininko" buvo įkvepianti knyga, skleidžianti geras emocijas ir tyrumą, o dabar gali būti, kad daugelio nuomonė ir įspūdžiai apie šį kūrinį tikrai pasikeis. Todėl ir aš siūlau jums labai gerai pagalvoti. Atskleidžiau tikrai nemažai kūrinio detalių, bet neparašiau nieko, ko jūs ir taip nežinotumėte iš socialinių tinklų ar įvairiausių straipsnių. Juk ne kiekvieną dieną išleidžiama knyga, kurios pirmtakė buvo išleista daugiau nei prieš 50 metų. Tai juk visą pasaulį liečiantis fenomenas. Dar kartą primenu gerai apsvarstyti, ar esate pasiruošę šiai knygai ir tik tada ją imti skaityti. Kad ir kaip bebūtų, Harper Lee yra neeilinio talento moteris, tad esu tikra, kad nepaisant visų diskutuotinų aspektų, jums ir ši istorija paliks įspūdį ir nukels į tuometinius istorijos laikus.

2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Jennifer E. Smith "The Geography of you and me"

"The Geography of you and me" yra vienas iš tų kūrinių, kurie priverčia atpalaiduoti sielą ir mintis ir tiesiog mėgautis romantišku kūriniu. Romanas, parašytas Jennifer E. Smith, dar kartą patvirtina, jog tvirti jausmai neišblėsta taip greitai kaip mes to norėtume, bet visgi verta pakovoti dėl tikrosios meilės...

Lucy, pagrindinė romano veikėja, buvo šešiolikmetė mergina, gyvenanti garsiausiame pasaulio mieste Niu Jorke. Jos tėvai buvo ilgai vienoje vietoje neišbūnantys keliautojai, kurių didžiausia aistra buvo įvairių šalių tyrinėjimai ir ekskursijos. Įdomiausia yra tai, kad ne visada Lucy turėjo galimybę keliauti su tėvais, nors ji to ir norėjo...

Kitas romano veikėjas - septyniolikmetis Owen, kuris taip pat gyveno Niu Jorke. Vaikino tėvai nebuvo tokie turtingi kaip Lucy, tiesą sakant, vaikinas turėjo tik vieną tėtį, nes visai neseniai buvo praradęs mamą. Ši šeima buvo kitokia nei Lucy, nes sūnus su tėvu stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu ir nepalikti sunkiausiomis akimirkomis...

Vieną dieną pačiu netikėčiausiu metu šių dviejų veikėjų likimai susikirto ir įvyko lemtingasis susitikimas lifte. Aplinkybės taip pat buvo neeilinės: jaunuoliai kartu įstrigo lifte ir tik vėliau išašiėkjo, kad kelioms dienoms Niu Jorke buvo dingusi elektra ir milijoninis miestas skendėjo tamsoje. Bet net ir tai nėra taip įdomu ir žavinga kaip laikas, kurį Lucy su Owen praleido kartu ir iš karto pajuto trauką. Deja, likimas greitai juos suvedė, bet greitai ir išskyrė, nes Lucy tėvai pranešė, kad jie persikelia į Londoną, o Owen su tėčiu pradėjo kelionę, kurios metu tikėjosi Amerikoje surasti vietą, kur jiems būtų gera kartu gyventi... Nežinodami nei tikslių gyvenamųjų vietų, neturėdami pakankamai kontaktų, jaunuoliai pasiryžo tęsti užmegztus santykius nepaisant visko ir "The Geography of you and me" būtent tai ir aprašo, kokie sunkumai gali ištikti palaikant tokią draugystę...

Vienas įdomesnių šio romano reiškinių - atvirukai. Tai buvo pagrindinis ryšių palaikymo šaltinis abiems paaugliams vien dėl to, kad Owen "nedraugavo" su moderniomis technologijomis ir kur kas labiau vertino tą lėtesnį komunikacijos būdą, kuris šiais laikais, kai visi kažkur skuba, yra ne itin priimtinas. Pamažu Owen ir pats tai suprato ir jaunuoliai pajuto tokio bendravimo pasekmes - jų santykius ištiko krizė ir tik skubios ir veiksmingos priemonės galėjo viską ištaisyti.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai verčiau pirmuosius knygos puslapius žinojau, kad reikia tikėtis kažko labai paprasto, bet labai šilto ir malonaus sielai. Autorės idėja supažindinti šiuos veikėjus lifte buvo tikrai verta dėmesio ir aš iš karto pajutau tą trauką, kurią du žmonės gali pajusti viens kitam. Tai tikrai labai romantiška ir švelnu ir linkiu, kad kiekvienas autorius sugebėtų tuo įtikinti savo skaitytojus.

Mane sužavėjo autorės pastangos sukurti tokius rūpestingus ir progresuojančius veikėjus, kurie turėjo ir kritimų ir pakilimų. Owen buvo vienas iš tų retų vaikinų, kuris itin rūpinosi savo ir tėčio ateitimi, net savo svajones ir ateities planus derino su tuo, kas bus geriau jo tėvui. Aišku, tai ne visada pagirtinas dalykas, bet šiuo atveju tai labai veiksmingai suveikė kuriant šio veikėjo paveikslą. Lucy buvo vaizduojama kaip svajoklė, turinti daugybę planų ir minčių ateičiai. Man pasirodė, kad jai nereikėjo rūpintis niekuo, nes viską, ką galėjo, jai suteikė tėvai, todėl merginai nekilo daug rūpesčių, išskyrus meilės klausimus.

"The Geography of you and me" kaip niekad taikliai atitinka patį romano siužetą ir puikiai nusako veikėjų vidines būsenas. Visi atvirukai, susiję su skirtingomis veikėjų aplankytomis vietomis, pabrėžia norą sužinoti daugiau apie viens kitą, o atvirukų visuma sudaro prisiminimą, kuris atperka visas tas akimirkas, kurių veikėjai negalėjo praleisti kartu, nes gyveno skirtinguose žemynuose...

Vis dar negaliu patikėti, kad žinant mano užimtumo lygį sugebėjau pabaigti šį romaną per dvi dienas, vos per kelias valandas. Tai buvo kažkas keisto ir neįprasto, todėl galiu patvirtinti, kad kūrinys jus privers nuolatos apie jį galvoti ir spėlioti, kaipgi viskas baigsis. Lyginant su kitais romanais, man regis radau panašumų į jums neseniai pristatytą "My name is Memory".



Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip
Ne
Poll Maker

2015 m. spalio 2 d., penktadienis

Becca Fitzpatrick "Plikledis"

Reguliariai lankydamasi Goodreads puslapyje mėgstu stebėti įvairių žmonių komentarus ir apžvalgas apie tam tikras knygas. Paskaičiusi "Plikledį" ir nusprendusi, kad tai buvo itin įdomus kūrinys, nustebau, nes kone kiekvienas skaitytojas įvertino knygą viena žvaigždute ir šaipėsi iš juokingo siužeto ar veikėjų kvailumo... Visgi, reikia nepamiršti ir to, kad bendras knygos įvertinimas siekia 3,98 žvaigždutes, o romano autorė yra puikiai pažįstama ir Lietuvoje - tai populiarios serijos "Puolęs angelas" rašytoja Becca Fitzpatrick ir jos realistinio siužeto kūrinys.

Viename savo interviu Becca Fitzpatrick teigė, jog rašydama "Plikledį" prisiminė savo paauglystės baimes būti atskirtai nuo šeimos ir išgyventi šią traumą.  Kurdama pagrindinės veikėjos Britos personažą, autorė labai norėjo pavaizduoti šios paauglės emocinį ir psichologinį brendimą nuo kūrinio pradžios iki pat pabaigos. O kadangi visas romano veiksmas vyksta kalnuotoje apsnigtoje vietovėje, autorė pati ryžosi tokiai kelionei tam, kad pati galėtų patirti tai, ką ir būsima jos veikėja, kad galėtų įvertinti viską ir sukurti įtikinamą ir įspūdingą pasakojimą. Na, bet autorė visgi drąsiai prisipažįsta, jog nemažą dalį atsakymų ji rado Google paieškoje. Tai apie ką gi šis tamsus ir žiemiškas trileris?

"Plikledyje" prologo skyrelyje randama visai netikėtą paprastos merginos istoriją. Nors iš pradžių ir aš, ir kiti skaitytojai manėme, kad taip prasidės pagrindinės veikėjos istorija, labai klydome, nes apie prologo įvykius teks sukti galvas net iki pat kūrinio vidurio. Tikroji ir pagrindinė Britos istorija prasidėjo sprendimu pakeliauti gamtoje ir pačioje netikėčiausioje vietovėje - kol visos paauglės rinkosi havajietiškus paplūdimius, Brita su savo drauge pasirinko ledu apgaubtą kalną ir miškingą vietovę, kurioje grizlių buvo galima rasti 10 kartų daugiau nei žmonių. Toks pasirinkimas buvo iš anksto apgalvotas - Brita norėjo įrodyti savo buvusiam vaikinui, kad yra ne iš kelmo spirta mergina. Taip ir prasidėjo lemtinga Britos, jos geriausios draugės, draugės vaikino ir draugės brolio - buvusio Britos vaikino kelionė, nustebinusi visus dalyvius ir ypač mus, skaitytojus.

Kaip ir teigiama knygos anotacijoje, dvi draugės papuolė į mirtiną pavojų, nes netikėtai atsidūrė dviejų svetimų vaikinų namelyje miške, o iš ten kelio atgal nebuvo - buvo išsiaiškinta, jog vaikinai buvo nusikaltėliai, o paauglės tapo jų įkaltėmis. Tokiu būdu prasidėjo kova dėl išgyvenimo, kurios metu atsiskleidė ypatinga Britos asmenybė. Mergina sugebėjo šaltai ir objektyviai mąstyti baimės akivaizdoje, nepriėmė skubotų ir spontaniškų sprendimų, galėjusių pakenkti jai ir jos draugei. Kiekvienas poelgis ir ištartas žodis buvo iš anksto apgalvotas ir suteikiantis mums viltį, kad merginos išsigelbės - bet ar ilgai išsilaikys tas vilties spindulėlis?

Šiame kūrinyje žavėjausi į pagrindinę veiksmo liniją įterptais prisiminimais apie Britos ir jos buvusio vaikino Kelvino romantiškas akimirkas. Draugai nuo vaikystės, o vėliau įsimylėjeliai patyrė ir šilto, ir šalto, bet svarbiausia, kad visada buvo kartu.  Turėsite galimybę įvertinti jų pažintį ir tolimesnį bendravimą, kuris išsivystė į šiltesnius jausmus... Tikrai buvo gaila, žinant, jog jaunuoliai išsiskyrė dėl tam tikrų priežasčių, bet kaip ir pati Brita, nenustojau tikėti, kad jiedu vėl bus kartu.

Romantika yra viena iš esminių šio kūrinio detalių. Becca Fitzpatrick sukūrė labai apgaulingą siužeto liniją ir galiu pasakyti, kad ne tik Kelvinas bus Britos akiratyje... Atsiras ir dar vienas, kur kas intymesnis ir galbūt net labiau intriguojantis variantas, kuris suklaidins ne vieną skaitytoją. Skaitydama šį romaną stengiausi nepraleisti nei vienos eilutės, įdėmiai bandžiau išnarplioti kiekvieną autorės mintį, nes dažnai pasitaikydavo atvejų, kai jutau asmeniškai autorės norą mums suteikti užuominų. Kaip ir kituose tokio stiliaus kūriniuose, pasistenkite nesuklysti, nes ir Becca Fitzpatrick, ir kiti autoriai visuomet siunčia žinutę - draugai išduoda draugus, neverta pasitikėti niekuo...

"Plikledis" yra panašaus siužeto kūrinys į kitų paauglių rašytojų romanus kaip kad "Dienoraštis iš bunkerio" ar "Užnuodyti žodžiai", kur taip pat didžiausią siužeto dalį sudaro pagrobimas. Vienintelis skirtumas buvo tai, jog Becca Fitzpatrick kūrinyje erdvė buvo kur kas platesnė, o tai, bent jau mano nuomone, jau buvo didžiulis privalumas, garantuojantis, kad siužetas netaps nuobodus ir pasikartojantis. Vertindama visus šiuos tris kūrinius galiu pasakyti, kad "Plikledis" man patiko labiausiai ir netgi manau, kad tai viena geriausių knygų, skaitytų 2015 metais...

Trileris jaunimui, prilygstantis milžinišką populiarumą pelniusiai knygai "Dingusi" privers jus neatsitraukti nuo kūrinio iki pat jo pabaigos. Neradau nei vienos eilutės, kurią išbraukčiau, jautėsi, kad autorė kruopščiai atrinko tik pačius svarbiausius ir įdomiausius dalykus. Tikiu, kad nė karto nepagausite savęs svajojant apie savo asmeninį gyvenimą ar kitus, ne su knyga susijusius dalykus, nes romanas įtrauks ir nebepaleis. Nors ir neskaičiau serijos "Puolęs angelas", džiaugiuosi turėjusi galimybę įvertinti šį puikų kūrinį, kurį jums ir rekomenduoju

2015 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum I", "Silva Rerum II", "Silva Rerum III"

"Silva Rerum I"

"Silva Rerum" serija yra viena garsiausių lietuviškų knygų. Pasak autorės Kristinos Sabaliauskaitės, pirmiausia ji sugalvojo siužetą antrąjai daliai, o tik tuomet sugalvojo, kad pirmąją parašys kaip įvadinę dalį antrąjai.

Pavadinimas "Silva Rerum" reiškia "Šeimos knyga". Visas kūrinys ir yra apie vieną kilmingą XVII amžaius bajorų šeimą bei jos istoriją.  Norvaišų šeima buvo įvykių sūkuryje, o šeimos galva - Jonas Motiejus Norvaiša ir rašė šią knygą, pildė ją svarbiausiais šeimos įvykiais, datomis bei akcentais, kurie, jo manymu, bus naudingi ateities kartoms.

Knygoje itin svarbūs Jono Motiejaus ir jo žmonos Elžbietos dvyniai Kazimieras ir Uršulė. Turėsite galimybę susipažinti su šių dviejų veikėjų augimu ir vystymusi, kaip jie subrendo ir pasirinko gan skirtingus likimo kelius. Tylioji ir paklusnioji Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną, o Kazimieras pasirinko teisininko studijas Vilniaus akademijoje (Dab. Vilniaus Universitete). Iš tikrųjų šiems veikėjams palikus namus, jie ištuštėtjo ir tai puikiai pastebėjo dvynių tėvai.

"Silva Rerum" pasakoja apie dvynių gyvenimą atskirai nuo tėvų, jų kilimus ir nuopolius. Patį siužetą būtų galima nupasakoti vos keliais sakiniais, todėl jo aptarinėti net neverta. Geriau atkreipsiu jūsų dėmesį į tokias detales, kaip kad kūrinys puikiai atskleidžia Vilnių baroko laikotarpiu. Didingasis mūsų miestas tais laikais buvo patekęs į ne vieną padėtį: jį užpuolė maras, kazokai ir kiti plėšikai. Šioje dalyje dar ne tiek daug pastebėsite tokių faktų ir akcentų, bet kaip minėjau, autorė savo įvadiniame kūrinyje nenorėjo gąsdinti nepasiruošusių baisybėms skaitytojų.

Kristina Sabaliauskaitė daugybę savo laiko praleido studijuodama istorinius lietuvių rankraščius, ne veltui jos pateikti faktai atitinka tikrovę ir tuometinį LDK gyvenimą. Tai ko gero ir yra įdomiausia dalis, jaučiasi autorės atsidavimas savo darbui. Ne kiekvienas pasiryžtų tokiam iššūkiui parašyti knygą, kuri atspindėtų kelių amžių senumo įvykius. Bet Kristinai Sabaliauskaitei puikiai pavyko ir jos serija tapo viena žymiausių Lietuvos istorijoje.

Manau, kad "Silva Rerum" galima lyginti su tokiais kūriniais, kaipo "Erškėčių paukščiai", "Vėjo nublokšti" ir kiti. Šie kūriniai taip pat atspindi savo šalių istorijas ir puikiai vaizduoja tuometinį gyvenimą, bet didžiulis skirtumas tarp jų yra tas, kad minėtieji kūriniai buvo parašyti arba laikotarpiu, kai tie įvykiai vyko arba vos vos vėlesniu, o "Silva Rerum" yra šių dienų šedevras.

Skaitytojų nuomonės:

Knygą perskaičiau visai atsitiktinai, negirdėjusi apie jokius begalinius autorės išaukštinimus, ar kad tai yra madinga poniučių knyga:). Tiesiog pasiėmiau ją iš bibliotekos. Negaliu atsiminti, kada skaičiau tokią gerą knygą. Ir siužetas ir rašymo stilius yra nepakartojami. Kaip rašo komentatorius Arnoldas, kad knyga skaitosi lėtai, neįdomiai, kad jis nesupranta ilgų sakinių ir pamiršta ką poerskaitė - tai tikrai netiesa. Manau, kad skaitant su išankstiniu nusistatymu, jog neįdomu," neskanu"- tokio rezultato ir sulaukė. O gal tiesiog yra kitos priežastys, nemėgti nei šios knygos, nei jos autorės. Labai imponavo rašymo stilius, ilgi sakiniai- jie nuostabūs.Rašytoja yra apdovanota kalbos dovana. Eiliniam žmogui suregzti tokį sakinį būtų neįmanoma, o autorė pila juos kaip žirnius. Labai labai gražus istorinis romanas. Ačiū. Rekomenduoju kuo daugiau žmonių susipažinti su kristinos Sabaliauskaitės kūryba. O Arnoldas, vietoj aštios kritikos, turėdamas tokią iškalbą,- galėtų parašyti kažką gražaus. Ir mes su malonumu paskaitytume ir jo kūrinius. Gal būtų lygiavertis konkurentas.Taigi sėkmės kūryboje.

Be galo turtinga kalba, subtilus humoras, kvapą gniaužiantys veikėjų likimų vingiai, dėl kurių nesinorėjo nuo knygos atsitraukti nė sekundei. Skaitydama net užmiršau, jog tai lietuvių autorės kūrinys, nors gana dažnai, skaitant lietuvišką literatūrą, kažkur sąmonės kampe šis faktas vis apie save primena. Rašyčiau knygai aukščiausius balus net nesuabejojusi.

Kantrybės tik pradėjusiems skaityti pirmą dalį. Iš pradžių sunkoka, neįprastas rašymo stilius, nėra dialogo, tačiau veiksmas vyksta, vaizdingai aprašomas to meto Vilnius, žmonės, kartų gyvenimai. Skaitai ir atrodo tarsi regi žmones, jų drabužius, jauti charakterius, kenti jų gyvenimus,o kaip vaizdžiai perteiktos maro ir įvairių įvykių scenos...Knyga tikrai įdomi ir labai verta paskaityti. Rimta knyga rimtiems žmonėms. Ačiū autorei.

Knyga - 10 balų. Iš pradžių gal ir nuobodu man pasirodė, tačiau pakerėjo tai, kad šioje knygoje slypi mūsų - lietuvių istorija, kuri susipina su veikėjų likimais. Nesuprantu, kaip įmanoma tokius paprastus dalykus perteikti taip įdomiai. Skaitydamas supranti, kad visgi vertybės visiškai nepasikeitė, o polinkis į nuodėmes - neatsiejama žmonijos dalis.
"Silva Rerum II"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Silva Rerum I", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Tik patys pastabiausi šio blogo lankytojai pastebėjo, kaip man sekėsi skaityti antrąją, "Silva Rerum" dalį... Galima sakyti, kad šią knygą skaičiau net du mėnesius. Vis pradėdavau ir padėdavau į šalį ne tik dėl laiko trūkumo, bet dėl norėjimo paskaityti kitas knygas, dėl per mažo susikoncentravimo... Nors knygos viršelį net porą kartų matėte dešinėje pusėje prie "Šiuo metu skaitau" knygų, prisipažinsiu, gan uždarai skaičiau ją. Įdomiausia yra tai, kad paaiškinimo nėra.

Antrąją serijos dalį skaityti buvo tikrai nelengva. Ypač pradžioje, kai skaitytojai buvo supažindinti su naujais veikėjais. Visuomet iš pradžių tokiose situacijose sunku įsijausti ir apsiprasti, ypač kai pusės veikėjų vardai būna "Jonas".

"Silva Rerum I" pasakojo apie laikus, kada Lietuvą puldinėjo kazokai. Šį kartą valstybę užklupo karas su švedais, maras ir badas. Manau, kad tai pačios įdomiausios knygos vietos. Ypač viskas, kas susiję su maru ir mirtimis. Iš tiesų, didelis pliusas autorei, kuri taip puikiai perteikė tuometinius įvykius Vilniuje. Kaip pasakojama kūrinyje, žmonės griuvo tiesiog gatvėse, o vėliau jų palaikai būdavo suverčiami į bendrus kapus. Miestiečiai ir net išsilavinę žmonės ėmė valgyti net ir žmogieną, ypač vaikus. Kitaip tariant, Vilnių užklupo baisūs laikai...

Vienas iš naujesnių veikėjų šiame kūrinyje buvo žydas daktaras Gordonas. Šis veikėjas man labiausiai patiko šioje dalyje, nes iš jo pusės galima buvo sužinoti ne tik daugiausiai apie marą ir badą Vilniuje, bet ir apie kitas detales, pikantiškas tuometiniam Barokiškam gyvenimui. Galiu išskirti ir paminėti tokius dalykus, kad tuo metu žmonės dar bijojo medicinos, jie netikėjo jos galiomis ir verčiau rinkosi žoleles ir kitus "magiškus" gydymus. Dėl tos pačios priežasties daktaras Gordonas net ir nelabai galėjo tyrinėti žmonių vidinių organų, nes ir taip buvo gan smerkiamas visuomenės. Bet tai nesutrukdė to daryti su įvairias gyviais, kaip žiurkės... Labai įdomiai susiklostė šio veikėjo likimas ir aš pati netekau amo, paskaičiusi tam tikrus skyrius. Beje, nors ir sakiau, kad žmonės nepripažino šio žmogaus medicinos, išsilavinę ir pasaulio regėję žmonės visgi aktyviai lankėsi ir tarp tokių žmonių buvo ir visiems puikiai žinoma Uršulė.

Tikriausiai Uršulės jums pristatinėti jau nebereikia, juk ją galima vadinti pirmosios serijos dalies žvaigždė. "Silva Rerum II" pasakoja jau labiau apie antrąją Norvaišų giminės kartą, apie viską po keliasdešimties metų, todėl ir Uršulę jau reiktų vadinti moterimi, o nebe mergina. Ši moteris knygoje pasirodė tik maždaug nuo vidurio knygos ir buvo labai sunku suprasti apie jos gyvenimo istoriją. Autorė Kristina Sabaliauskaitė pasirinko labai neįtikėtiną ir genialią kūrinio kompoziciją, Uršulės gyvenimo istoriją nupasakodama tik kūrinio pabaigoje, o iki tol tiesiog atskleidė jos būseną ir gyvenimą po tam tikrų įvykių.

Tikriausiai įdomu sužinoti, kaip susiklostė pagrindinės kūrino Norvaišų šeimos likimas. Ką gi, Kazimiero ir Uršulės tėvai jau kurį laiką buvo mirę, tas pats likimas ištiko ir Kazimierą, todėl ši knyga beveik apie jį patį ir nepasakoja. O Uršulė paragavo aštraus gyvenimo, bet tuo pačiu malonaus. Ji turėjo galimybę pakeliauti, pagyventi didingiausiame Lietuvos mieste - Vilniuje. Uršulė sugebėjo sukurti šeimą su mylimuoju Birontu ir pratęsti jų giminę trimis sūnumis. Bet likimas jai nebuvo gailestingas. Užsispyrimo veikėja neįveikė, todėl tai kur kas apsunkino jos gyvenimą, nes po vieno, itin nuožmaus barnio su mylimu vyru, ji pabėgo ir kurį laiką slapstėsi, pareikšdama, kad iš principo nesusiras savo vyro, kol jis neįvykdys jos sąlygų. Deja, tai buvo didžiausia moters klaida, dėl kurios ji gailėjosi visą savo gyvenimą...

Bet tai, kas aprašyta ankstesnėje pastraipoje, nupasakoja Uršulės praeitį. Knygos dabartis pasakoja apie visai kitus laikus, kurie kur kas svarbesni nei veikėjo gyvenimo istorija. Uršulė sunkiai susirgo. Ji jautė kaip mirtis alsavo jai į veidą, bet pasiryžo atlikti dar vieną pareigą, kurią jautė dėl praeities klaidų. Matote, mažai užsiminiau apie naujus kūrinio veikėjus, bet manau, kad jums labiau patiks su jais susipažinti patiems. Šie veikėjai taip pat pasirodys labai skandalingi ir neįprasti. Dėl tam tikrų priežasčių Uršulei teks padėti išsaugoti savo Norvaišų giminę ir pratęsti ją. Tai bus paskutinis moters pažadas sau... Taigi, sužinosite, ar pavyks jai tai įgyvendinti, ar ne...

Šioje dalyje susilpnėjo dėmesys Silvos knygos rašymui. Kazimiero ir Uršulės tėvas Jonas itin gerbė šią šeimos knygą, liudijančią apie to meto įvykius, o kai atėjo laikas Kazimierui tęsti tradiciją, jis menkai užsiėmė tuo, tad daugybė faktų liko neįamžinti.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis - žodžiai, kurie puikiai apibūdina "Silva Rerum II". Geriausias ir taikliausias pavyzdys yra Uršulė, kuri daug prisikentėjo, bet visgi patyrė ir malonių akimirkų. Ji suprato, kad dėl tam tikrų nelaimių jos gyvenime buvo kalta ji pati, ypač jos pabėgimas iš vienuolyno, kuris, beje, šioje dalyje, mažai akcentuojamas.  Manau, kad autorė Kristina Sabaliauskaitė labai puikiai siunčia šią žinutę savo skaitytojams ir net jei tai kūrinys apie XVII amžių, mes visi galime rasti kažką artimo šiuolaikiniams laikams ir moralės kodams.

Džiaugiuosi, kad visgi sugebėjau įveikti šią knygą ir labai viliuosi, kad skaitydama trečiąją dalį neturėsiu tiek problemų. Man jau dabar įdomu sužinoti, kas visgi atsitiks sekančioje dalyje, ko dar galima tikėtis. Nekantrauju atsakyti į visus sau rūpimus klausimus ir pabaigti šį trijų dalių aprašymą.

Skaitytojų nuomonės: 

Na šitai knygai lyg ir komentarų nereikia.Nors ir kaip nemėgstate skaityti,vis tiek primygtinai siūlau ją ir pirmąją dalį perskaityti.Nuostabu,puiku,kalbos grožis neišpasakytas,sakiniai nors ir labai ilgi,bet negali atitraukti dėmesio.Manau,kad gerb.Sabaliauskaitė taip sugebėjo perteikti anų metų dvasią,kad tik trūksta visą tai ekranizuoti.

Nors antroji knyga ir yra tęsinys pirmosios, tačiau man pirmoji lengvesne, daugiau meilės, o antroji sukrėtė iki sielos gelmių to meto įvykiais. Labai gera knyga, bet tuo pačiu ir labai žiauru skaityti... Šiandien pagalvojus apie tuos laikus, kai vyksta veiksmas, net nupurto, ir supranti, kaip dabar turėtų visi būti laimingi.

vakar užverčiau paskutinį puslapį. Ašaros liejosi - nežinau kuo, bet knyga užkabino giliausias sielos kerteles. Paskutinį kartą taip verkiau skaitydama Remarko "Triumfo arką". Lyg ir nieko drastiško, bet tokia kosminė vienatvė herojų ir gelmė. Jausmas perskaičius lyg būtų pervažiavęs sunkvežimis, bet tuo pat metu ir keistai gera ir giedra. Nepaaiškinama. Pirma Sabaliauskaitės knyga puiki, bet šita stipresnė.
Nepakartojama, nuostabi knyga. Tai lyg švelni melodija atsklidusi iš tolimos praeities. Čia rasite visko: isdavyštes ir ištikymybes, meiles ir neapykantos, karo ir maro, skurdo ir bilzgesio....
Tai tikras XXIa. šedevras.Lietuvių literatūroje to dar nebuvo! Gaila, kad nėra tęsinio. Pritariu Daliai - tokią knygą būtinai reikėtų ekranizuoti. Esu sužavėta. Su meile perskaičiau abi dalis. Geresnes nebuvau aptikusi. Dėkinga rašytojai už tokią puikią dovana skaitytojams

Ką tik baigiau skaityti antrąją knygos dalį- man tikrai patiko. Džiugino vaizdinga kalba, kurios taip pasigendu verstiniuose romanuose, džiugino atskleistas istorinis laikotarpis, kuris dėl objektyvių priežasčių, bet nepelnytai yra užmirštas mūsų istorijos puslapis. Pirmoji knygos dalis man buvo įspūdingesnė, nes antroji lyg truputį ištempta, bet labai džiaugiuosi, kad lietuviškos literatūros padangėje, kad ir pavėlavusi kelis metus, atradau tikrai gerą kūrinį, kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

... labai įdomios knygos! abi dalis privaloma perskaityti. Po ilgo laiko perskaičiau knygą, kuri tikrai ilgam liks atminty, ji įdomi, šokiruojanti, prikaustanti... Tai mažytė dalis mūsų tautos istorija, kurios galvą guldau didesnioji dalis nežinome. Pripažinsiu, knygą reikėjo 'prisijaukinti", man taip pat buvo sunku iš pradžių priprasti prie stiliaus, prie be galo ilgų sakinių - bet kai "įsivažiuoji", ji tiesiog įtraukia. Tai pirma knyga be dialogų, kurią teko skaityti - man patiko. Dialogai čia visai, mano manymu, nereikalingi.



"Silva Rerum III"

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Silva Rerum I" ir "Silva Rerum II", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Trečioji serijos dalis vėl persikelia į naujus laikus, kuriame atsispindi kitos Norvaišų šeimos gyvenimas nei pastarosiose knygose. Šį kartą pagrindinis veikėjas yra tik vienas - Petras Antanas Norvaiša, kurį patys skaitytojai įvertino kaip labai neišskirtinį ir rutiniškam gyvenimui pasiduodantį veikėją.

Trečiojoje dalyje nebesutiksite tokių pasakojimų apie karus ar apie marą - pagaliau Lietuvoje kuriam laikui įsivyraus ramybė, kurią visgi ardys vidiniai konfliktai ir nesutarimai. Gerai išmanantys istorikai žinotų, kad prie valstybės žlugimo XVIII amžiuje prisidėjo absoliučią valdžią turintys bajorai, galėję laisvai naudoti liberum veto teisę.

Prieš aprašinėdama šią dalį, pasiskaičiau įvairiausių nuomonių internete. Įsiminė faktas, kad nors Kristina Sabaliauskaitė buvo istorikė, jos serijoje vyrauja žmonių išgyvenimai, intrigos ir meilės istorijos, o pačios istorijos šiek tiek pasigęstama.  Drįsčiau sutikti su šiuo pastebėjimu, bet nepaisant to, kūrinį galima kelti labai aukštai.

Kaip ir minėjau, pagrindinis dalies veikėjas buvo Petras Antanas Norvaiša, Kazimiero anūkas. Man šis veikėjas pasirodė labai abejingas gyvenimui ir labai daug filosofuojantis. Apie jį buvo pasakojama daug, bet galbūt būtų buvę geriau, jei autorė būtų daugiau dėmesio skyrusi ir kitiems naujiems veikėjams. Pagrindinis siužeto vingis buvo vedusio vyro romanas su Balbete, kuris pasireiškė labiau ne tarpusavio supratimu, bendravimo ypatumais, bet kūniškais malonumais.

Šioje dalyje atkreipiau daugiau dėmesį į kultūrinę valstybės pusę, kuri buvo gan užgošta pastarosiose dalyse dėl tam tikrų nelaimių, užklupusių šalį. Labai puikiai buvo pabrėžtas Baroko stilius, ypač ryškiai ir išsamiai apibūdintos bažnyčios ir kiti pastatai. Kūrinyje pasirodę Radvilos ir įnešė tą kultūros savitumą, nes turėtumėte žinoti, kad Radvilos prisidėjo labai daug prie lietuvių kultūros lygio aukštinimo.

Autorė neleidžia mums pamiršti ir apie ankstesnes serijos dalis. Matote, po Uršulės mirties, praėjus tam tikram laiko tarpui, Milikantų dvaras sulaukė savo žlugimo, todėl Petro Antano Norvaišos gyvenimas pasakojamas kitoje erdvėje. Iš tiesų buvo gaila sužinoti tokią dvaro baigtį, žinant kaip jį aukštino patys pirmieji "Silva Rerum" veikėjai, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Jeigu pamenate, Uršulė prieš mirtį parašė testamentą, kuriame žadėjo atiduoti savo turtą brolio Kazimiero sūnui, jei jis išpildys sąlygą susilaukti su žmona 5 vaikų ir taip pratęstų giminę. Deja, ši sąlygą nebuvo įvykdyta, o Petras Antanas Norvaiša netiesiogiai laikė Uršulę sena neišmanėle, turėjusia per daug užgaidų.

Dabar, kai perskaičiau visas išleistas dalis, galiu laisvai teigti, kad antroji knyga man paliko didžiausią įspūdį. Kodėl? Nes pirmojoje dalyje buvo galima rasti per daug dramatiškų epizodų, o antrojoje viskas labai originaliai ir nuostabiai aprašyta, su pakankamu kiekiu intrigų, nuostabiais ir vaizdingais veikėjų bei maro aprašymais.

Trečioji "Silva Rerum" dalis man patiko mažiausiai iš visų. Galbūt čia pasigedau pasakojimų apie kitus veikėjus, o gal manęs tiesiog nesužavėjo pagrindinis veikėjas ir jo abejingumas gyvenimui. Yra kaip yra. Visgi seriją vertinu labai teigiamai ir manau, kad ją sudaro tokios knygos, kurias kiekvienas išsilavinęs lietuvis turėtų perskaityti per savo gyvenimą. Turtinga kalbam, neiškraipyti ir taiklūs istorijos fragmentai, intrigos siužeto linijoje - visa tai leidžia mums žvelgti į šią seriją kaip į didingą kūrinį.



Skaitytojų nuomonės:

Pirkau Knygų mugės metu, taigi šiek tiek pigiau, bet negaila nė vieno išleisto cento. Nežinau jokio kito lietuvių autoriaus, kuris taip rašytų. Knyga-šventė, ilgai laukta, godžiausiai perskaityta ir šiek tiek su liūdesiu, kad visos šventės kada nors baigiasi. Be to, esu psichologė - o šioje knygoje psichikai ir jos sutrikimams skirtas nemažas dėmesys, ir stebino, kaip autorė jautriai (taip ir norisi parašyti - profesionaliai) kuria tuos psichologinius istorinių herojų portretus. Jie labai nevienareikšmiai, sužaloti aplinkos ir susižaloję patys, gyjančiomis sielomis ir nesugebantys pagyti. Tokie, kaip žmonės, kuriuos matau kasdien. Knyga pribloškė savo stiprumu, ji niūroka, bet kartu ir turi to nepakartojamo užburiančio grožio, kuris būdingas Sabaliauskaitės romanams, ir kuris čia, galbūt dėl kontrasto, yra dar stipresnis.
Šios trilogijos dalies siužetas ne toks įtemptas, tačiau nemažiau intriguojantis, nei pirmos dvi. Žmogiškosios silpnybės, vedančios į pragaištį, nepaprastai vaizdingai perteikiamos autorės. Reziumė: šie Kristinos Sabaliauskaitės kūriniai yra deimantai lietuvių literatūros pasaulyje. Tiek žmogiškoji būtis, tiek dabartinės problemos, mūsų silpnybės ir mūsų istorija yra supinamos vaizdinga senovine kalba.