Cammie McGovern "Say what you will"

"Say what you will" yra tokio stiliaus knyga, kurią man bent jau itin sunku aprašinėti. Šiame kūrinyje pasakojama apie du paauglius, turinčius skirtingas problemas. Mergina Amy turęjo ligą, kurią, dėl mano ligų terminų nežinojimo anglų kalba, pavadinkime liga X (cerebral palsy). Dėl šios ligos Amy negalėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei normaliai valdyti savo kūno. Būtų galima sakyti, kad Amy buvo eilinė paauglė, bet nereikia pamiršti, kad ji turėjo aparatą, kuris kalbėjo už ją ir turėjo vaikštynę, kuri padėjo jai vaikščioti. Vaikinas, vardu Matthew, turėjo paprastesnių problemų, kurios labiau veikė jos psichologinę būklę. Ligos taip pat neįvardinsiu, tiesiog vadinkime tai psichologiniais sutrikimais, dėl kurių vaikinas buvo itin uždaras, nepasitikintis savimi ir savo baimių nekontroliuojantis paauglys.

Amy buvo labai stipri mergina. Ji buvo labai protinga, labai aktyvi ir miela. Pagal amžių mergina buvo kiek naivoka, nes per daug tikėjosi, kad gali gyventi kaip sveikas žmogus.  Deja tai nėra taip lengva. Kad ir kaip būtų keista, ji išmoko gyventi su savo liga X ir išnaudoti gyvenimą kaip reikiant. To ji nebūtų padarius be savo tėvų, ypač mamos, pagalbos. Jos mama buvo jos ramstis, bet Amy pamažu ėmė suprasti, kad ji pati turi gyventi savo gyvenimą, todėl vis dažniau atsisakė mamos pagalbos. Amy lankė mokyklą kartu su kitais vaikais, gyveno įprastą gyvenimą, bet jai trūko draugų. Dėl to, jos mama nusprendė padėti keliems jaunuoliams užsidirbti pinigų koledžui ir įdarbino juos Amy draugais.... Taip mergina susipažino su Matthew.


Matthew keisti bruožai, galima sakyti, neatsiskleidė taip paprastai. Tik kiek vėliau buvo galima suprasti, kad ir vaikinas turėjo problemų. Pavyzdžiui, jis manė, kad jeigu nenusiplaus rankų, kažkas blogo nutiks. Arba galvojo, kad kadangi gimė beveik tą pačią dieną kaip ir jo draugė Amy, jis tikriausiai ir buvo kaltas dėl to, kad jai išsivystė jos liga...Vaikinas taip pat neturėjo draugų, buvo gan vienišas, bet tikrai nesijautė blogiau nei kiti dėl šio fakto. Susipažinęs su Amy, jis tapo geriausiu jos draugu, kartu jie ėmė leisti begalę laiko ir kartu jie padėjo vienas kitam. Tiesą sakant, Matthew gan netaktiškai pasielgė pareikšdamas savo draugei, kad ši per daug gerai apie save galvojo, kad ji apsimetė, kad nesirgo liga X, kad jos gyvenimas buvo kaip visų kitų. Jis atvėrė merginai akis, dėl ko ji nesupyko, bet prisivertė pripažinti, kad jos gyvenimas buvo neeilinis. O Amy Matthew privertė suprasti ir tai, kad vaikinas irgi turi problemų, kurias būtina spręsti psichoterapijų pagalba. Tokia šių veikėjų istorija. Juokauju. Jie patyrė kur kas daugiau...

Pamažu Amy ėmė jausti šiltus jausmus savo draugui, bet nesugebėjo to pasakyti jam, laikė savyje. Tas pats buvo ir Matthew, bet vaikinas kiek sunkiau gaudėsi savo jausmuose, negalėjo savęs dėl to įtikinti. Kartu jie išgyveno labai daug Amerikietiškiems abiturientams būdingų akimirkų: išleistuvių šokiai, išleistuvės, studijos koledžuose... Bet nors jie ir buvo neišskiriami draugai, jiems buvo sunku likti kartu ne vien dėl jų skirtumų, bet ir dėl Amy tėvų, dėl jos koledžo ir kitų problemų...

Bent jau aš pajutau, kad autorė labiau gilinosi į Matthew asmenybę. Tai tikriausiai paneigtų bet kuris skaitęs šia knygą, bet aš vistiek liksiu prie savo nuomonės. Matote, Amy sugebėjo išmokti gyventi su savo liga X, o Matthew nesuvokė, kad jam kažkas buvo negerai. Amy daug kartų bandė jam tai parodyti vien dėl jo gerovės, bet tai padaryti buvo tikrai sunku.

Kas nepatiko šiame kūrinyje, yra tai, kaip įvykiai susiklostė po to, kai Amy įstojo į koledžą. Nežinau ar vertėjo autorei sukurti tokią atomazgą, bet aš manau, kad būtų buvę gal geriau ir be viso to, kas atsitiko. Žinau, aš kaip visada su nesuprantamais sakiniais kalbu, bet jeigu perskaitysite knygą, suprasite. Bet man tikrai labai patiko pabaiga, ji gal ir buvo kiek neįprasta ir tiesmuka, bet viskas baigėsi labai šiltai ir gražiai.

Šios knygos anotacija rekomenduoja ją perskaityti tiems, kuriems patinka John Green kūryba ir knyga "Ealeanora ir Pakas". Dėl John Green kūrybos gal net ir nesutikčiau, nors manau, kad omenyje turimas lengvai perteikiamas siužetas su šlakeliu humoro jausmo... O "Eleanora ir Pakas" dar neskaičiua (Bet planuoju!), todėl lyginti dar negaliu.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, kurie mėgsta paskaityti apie kažką naujo. Tai tikrai nėra banali knyga, jos siužetas yra labai įdomiai "suraizgytas" ir tikrai verta išgyventi tai, ką patyrė šie du jaunuoliai per neilgą laiko tarpą. Kūrinį rekomenduočiau nuo 15 arba 16 metų, nes manau, kad tokio amžiaus paaugliai labiau supranta tokius gyvenimus ir tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti autorė. O Cammie McGovern nori pasakyti daug.

Poll Maker