Herbjorg Wassmo "Stiklinė Pieno"

Herbjork Wassmo yra gerai žinoma autorė Lietuvoje. Ne vienas jos kūrinys yra išleistas į mūsų gimtąją kalbą, o ir autorės rašymo stilius patinka mūsų tautiečiams. Autorė rašo psichologinius,dramatiškus kūrinius aktualiomis temomis. Manau, kad Jodi Piccoult gerbėjams patiks ir ši rašytoja. Viena populiariausių jos knygų "Stiklinė Pieno" yra būtent apie mergaitę, kilusią iš mūsų krašto. Herbhorg Wassmo parašė istoriją, kuri privertė atsipeikėti daugelį.

Dortė yra vardas, kuris tikrai nepanašus į lietuviškuosius Ieva, Agnė, Kotryna ir kitus mergaičių vardus. Bet Dortė yra mergaitė, gyvenusi Lietuviškame kaime, padėjusi mamai ir seseriai išgyventi. Mergaitė buvo 15 metų, bet turėjo daugybę svajonių apie ateitį kartu su mylimuoju vaikinu Nikolajumi.

"Stiklinė Pieno" yra knyga apie prekybą žmonėmis. Naivioji mergaitė, sulaukusi pasiūlymo gerai užsidirbti Norvegijoje, niekam nepranešusi sutiko išvykti ir pasigailėjo vos įsėdusi į svetimą automobilį. Tik po kelių akimirkų mergaitė suprato į ką įsivėlė, bet vistiek tikėjosi žadėto darbo kavinėje. Darbą pasiūlę vaikinai pasinaudojo ja, kaip ir kitomis merginomis, ir pardavinėdavo Dortę vyrams...

Knyga pasakoja apie negailestingą mergaitės gyvenimą ir jos viltis grįžti namo. Atsidūrusi nelemtingoji vietoje, ji tenorėjo vieno - numirti. Net tada, kai atrodė jog jos gyvenimas kiek pagerės, kai ją nupirko vyras, vardu Tomas, nusprendė ją apgyvendinti bute kartu su padėjėja, mergina vistiek buvo žeminama ir išnaudojama, nors turėjo lengvesnes sąlygas nei kitos. Dortės savininkas Tomas buvo itin paslaptingas, uždaras, bet tuo pačiu grėsmingas ir nuolaidus. Jis suteikė mergaitei ne vieną privalumą, įskaitant ir pinigus, kuriuos siųsdavo mergaitės mamai, kuri nė nenutuokė, ką jos dukra veikė.

Man patiko, kad autorė knygos pabaigoje paliko vietos apmąstymams ir padarė ją tokią, kad kiekvienas galėtų interpretuoti savaip. Neatskleisiu kaip viskas baigėsi, pamatysite patys. Bet iš tiesų labai norėjau sužinoti, kaip viskas baigsis, tad su nekantrumu verčiau puslapius tikėdamasi geriausio... Knyga yra tikrai nenuspėjama, įvykių daugybė. Itin patiko nagrinėti pagrindinės veikėjos paveikslą, kuris vis nustebindavo mane ir gerąja ir blogąja prasme.

Kodėl toks pavadinimas? Kuo jis siejasi su knyga? Stiklinė pieno iš pažiūros gali priminti visai kitus dalykus. Bet ši stiklinė turi tikrai rimtą reikšmę kūrinyje, kurios, deja, taip lengvai galbūt ir nepastebėsite. Stiklinė pieno šiame kūrinyje simbolizuoja namus, artimųjų šilumą, meilę ir kitus jausmus, kuriuos Dortė jautė būtent galvodama apie savo namus.

Įvairių puslapių komentaruose verda diskusija apie šią knygą ir apie pačią problemą. Vieniems ši knyga pasirodė stipri, pamokanti ir verta dėmesio, kitiems ji per daug žiauri ir negailestinga. Nuomonių yra visokiausių, bet mano manymu, tie, kurie rašė, kad knyga yra per žiauri, buvo nesubrendę šiai knygai, per anksti paėmė ją į rankas.

Ši knyga itin lyginama su Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtove". Abi knygos parašytos ta pačia tema, bet žmonės jas vertina skirtingai. Aš asmeniškai buvau pasiėmusi paskaityti J. Ivanauskaitės knygą, bet netrukus ją padėjau į šalį - matyt man nepatiko jos rašymo stilius. Kaip supratau, šios dvi knygos skiriasi tuo, jog "Stiklinė Pieno" pagrindinei veikėjai buvo vos 15 metų, o "Miegančiųjų drugelių tvirtovėje" buvo aprašomos subrendusios moterys. Tad "Stiklinė pieno", mano manymu, labiau tinka jaunimui (kam šis puslapis ir yra skirtas), ypač norint pajusti tą naivumo bruožą.

Iš tiesų nuvylė gan daug komentarų, kaip "Nepatiko ir padėjau į šalį...", "Knyga man pasirodė per žiauri..." ir daugybė panašių. Norėčiau pasakyti, kad gyvenimas nėra rožėm klotas. Ši knyga parodo negailestingą realybę, kurią turi suvokti visi. Tai knyga su ryškiu moralu, pamokanti, ir tinkanti ypač dabar, kai daugelis merginų veržiasi į užsienį "skinti braškių", užsidirbti ir net nepasidomi, kur jos iš tiesų dirbs. Mane prajuokino vienas komentaras blogąja prasme : "Per daug fantazijos". Deja, prekyba žmonėmis nėra fantazija.  Tai realybė.

Knyga manau labai tinka mamoms ir jų dukroms. Ji moko nebūti tokiais naiviais, moko teisingo auklėjimo ir atsargumo. Rekomenduoju merginoms nuo 16 metų, nes pagrindinė veikėja būtent panašaus amžiaus ir yra. Jaunesniems nerekomenduoju, nes netikiu, kad nepadėsite jos į šalį, pamanę, kad ji per žiauri. Geriau tuo atveju rinkitės savo "Vampyrų akademiją" ir kitas nieko vertas knygas. ;) Šią knygą paėmus į rankas gali iš tiesų pasirodyti, kad ji per žiauri, nors man tokių minčių nebuvo, bet neišsigąskite ir perskaitykite.

Skaitytojų komentarai:


Knyga patiko, net labai . Kam žiauru , nuobodu ir šlykštu - skaitykite Safaris blondinei - jums pats tas . Kaip matau ilgai , oi ilgai mes gyvenome šalyje kur nėra prostitučių , lėktuvai nekrenta , nėra homikų ir visi lygus , fe , domimės prieskoniais kvepiančiom šalim ( mada- po knygos "Tik su dukra" pastebėjote kiek pasipylė ) neturėdami supratimo apie kitas religijas ir papročius ( oi , dukra atėmė , žmona sumušė, ten nežiauru ? ) , o kas po nosimi vyksta geriau nežinoti

Sukrečianti, tad ir įsimenanti knyga. Taipogi labai pamokanti. Lengvai skaitosi, pati ją įveikiau per dvi dienas! Stebiuosi tokiais komentarais, kurie teigia, jog mergina masto kaip mažas vaikas. Manau, rašytoja H.Wassmo tyčia sukūrė kontrastą tarp blogio ir gėrio. Dažnas suaugusysis taip pat giliai viduje esti dar vaikas. Knyga vertinčiau 9/10. Patiks tiems, kurie mėgsta kažką intriguojančio, neįprasto, ir tokio, kas pasilieka atminty ilgam...

Knyga kitokia, jei vertinsime autores rašymo stilių. Tačiau mane kaip tik tas ir kabina - juk ir klausytis panašių vieno atlikėjo dainų pasidaro greitai neįdomu. Pakankamai sunki knyga, jei vertinčiau įvykių seką - žiaurumo, pasišlykštėjimo žmonėmis sočiai. Tačiau tai gera mokomoji medžiaga mamoms, kaip auklėti nepilnametes. Patys gražiausi žmonių jausmai, jų išraiška bet kada gali būti sumaitota iki pasidygėjimo per neatsakingumą, naivumą. 

Tuo pačiu reiktu nepamiršti, kad norint tapti autoritetu vaikams, turi ji užsitarnauti.

O ką apie šią knygą manote jūs? 

(Pažymėkite jums tinkantį variantą ir pakomentuokite)

Gabyx2

Charlotte Bronte "Džeinė Eir"

Šią aprašinėjamą knygą galiu pavadinti "Kartų knyga". Mano mama, krikšto mama, močiutė ir galbūt kitos mano šeimos moterys skaitė šią knygą ir mėgavosi ja. Esu tikra, kad jeigu paklaustumėte savo giminaičių, jos atsakytų tą patį.

"Džeinė Eir" yra kūrinys, parašytas 1847 metais. Tai ko gero pats seniausias kūrinys, kurį skaičiau. Neskaitant visų naujų leidimų, kurie, beje, buvo dažnas reiškinys.  Ši knyga vadinama romantiškiausia Anglijos meilės istorija. Tai pasakojimas apie 18-metę Džeinę ir jos sunkų kelią laimės link.

Džeinė Eir, pagrindinė veikėja, kurios visas gyvenimas aprašomas šioje knygoje. Mergina nuo pat mažens tapo našlaite, apsigyveno pas nedorus giminaičius, kurie, deja, jos nepripažino. Netrukus tie  patys žmonės išsiuntė mergaitę į Mergaičių internatą, kur ji praleido aštuonerius savo gyvenimo metus. Mergina būtų praleidusi net ir daugiau, bet ji buvo itin ryžtinga, užsispyrusi, išsilavinusi mergina, kuri suprato, ko norėjo iš gyvenimo. Jai norėjosi kažko daugiau... Po kiek laiko jos noras išsipildė ir ji apsigyveno naujoje vietoje, kur patyrė laimingiausias savo gyvenimo akimirkas...

Turbūt neturėčiau atskleisti to, ką dabar perskaitysite, bet rašydama, kad tai romantiškiausia meilės istorija, tiesiog negaliu užsiminti apie meilę. Tuose pačiuose namuose, kuriuose Džeinė apsigyveno kaip mažos mergaitės guvernante (mokytoja), ji sutiko ir pirmąją meilę. Deja, amžiaus ir luomų skirtumai neleido merginai mylėti to vyro. Labai pasijautė XIXa. vertybės. Mergina žinodama visus tuos skirtumus ir priežastis, kodėl ji negali būti kartu su mylimuoju, net nesistengė parodyti jam savo jausmų, žvelgti į jį įsimylėjusiomis akimis, ji elgėsi kaip paprasta darbuotoja. Bet taip buvo iki tol, kol pats jos mylimasis nepradėjo rodyti savo jausmų Džeinei... Deja, norint jiems būti kartu ir ilgai ir laimingai gyventi, teko patirti daugybę problemų, išgyventi daugybę nuosmukių. Visgi laimės tikrai reikia kartais paieškoti. Kai Džeinės mylimojo paslaptis buvo atskleista, atsiskleidė merginos religiškosios savybės ir įvyko dar viena permaina jos gyvenime, kuri pakeitė visą jos gyvenimą...

Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto irt šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje. Šioje knygoje yra vertinami visai kiti dalykai nei dabartinėje literatūroje: išskirtinė pagarba moterims, religingumas, garbė, mandagumas... Visa tai šiuolaikiniam jaunimui jau ir svetima.

Šis romanas itin jausmingas, gražus, natūralus, išskirtinis. Dar daugybę būdvardžių galėčiau pridėti jam apibūdinti. Ne veltui galite rinktis ne iš vienos Džeinės Eir knygos leidimo, ne veltui galite pamatyti ne vieną Džeinės Eir filmą. Visas pasaulis žino šią merginą ir yra bent kiek apie ją girdėję. Džeinė Eir yra Anglijos pasididžiavimas, pavyzdinės moters idealas.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad kiekviena mergaitė, mergina, moteris turėtų perskaityti šią knygą ir įsigilinti į ją, kaip į moters bibliją. Tai labai trapus ir jausmingas romanas, kuris įtrauktas į geriausių pasaulio knygų istorijoje sąrašą, be to dar ir užima vieną iš pirmutinių pozicijų. Komentaruose norėčiau sulaukti ne tik nuomonių apie šią knygą, bet ir tai, kurį ar kuriuos leidimus skaitėte ir kurie labiausiai jums patiko, bei galbūt kuo jie skiriasi. Ačiū


Skaitytojų nuomonės:
Prieš daugiau nei 20 metų - šią knygą skaitė mano mama, būdama jauna. Tada aš atradau šią knygą, seną ,kiek nublukusiais puslapiais.Perskaičiau ir nepamirštu. Ir jei turėsiu dukrą, tikiu, jog ji irgi ją perskaitys.Kiekvienai moteriai jautrus kūrinys.

Pauglysteje skaičiau šią knygą du kartus. Praėjus beveik 10-čiai metu vėl ją paėmiau į rankas, ir nors jau žinau kuo baigsis istorija, skaityti nei kiek nenuobodu, nuostabu vėl kartu su herojais išgyventi jų gyvenimo istoriją pajusti tuos stiprius ir gyvus jausmus dar kartelį

Esu perskaičiusi daug įvairiausiu romanu ir kito pobūdžio knygų. Ir drąsiai galiu teigti, kad ši knyga šiuo metu užima pirmąją vieta mano topuose. Toks gyvas ir su netradicine meilės istorija, niekaip negalėjau atsiplėšt ir taip nuliūdau, kai pasiekiau paskutinius knygos puslapius. Man norėjosi skaityti dar ir dar, bet bet.. 

Nesu skaičius geresnės knygos ir nebus už ją geresnės. Man kiekviena klasiška knyga yra savotiškai įdomi (naujų nemėgstu, nes jos psichologiškai tuščios), tačiau Džeinė Eir - pati geriausia. 
Žmonės kurie vertina jausmus, gamtą, natūralumą, tikrai nesigailės ją paskaitę. :)

Knyga nuostabi. Istorija, kuri parodo, kad vertybės yra aukščiau visko ir nustūmus jausmus į šalį galima mąstyti vien tik protu. Aprašyta istorija yra puikus pavyzdys parodantis, kad meilės net atstumas nemažina... Knygą gavau dovanų ir ją perskaičiusi tikrai suprantu kodėl ji patenka į UK knygų top 20.

Nuostabi knyga.Pirma mano vaikystėje perskaityta "suaugusiųjų" knyga, tai buvo prieš 43 metus. Per tą laiką perskaičiau daugybę knygų, bet geresnio romano apie meilę neteko skaityti. Tai amžina vertybė, kol knygos bus skaitomos ši knyga visada turės savo gerbėjų..

Taip pat skaitau šią knygą ir dievinu ją... Žaviuosi ne tik pačia Džeine, kuri turi visus tų laikų tikroms ledi būtinus bruožus ( ji protinga, taktiška, kukli, ištikima, draugiška, mandagi ir t.t.), bet ir apskritai to laikmečio atmosfera. Gaila, kad šiais laikais nėra ledi ir džentelmenų..

Nuostabiausia. Nepakartojama. Pati geriausia kada nors skaityta knyga. Nežinau, kaip gyvenčiau be šio šedevro. Ji mano geriausia gyvenimo draugė. Ji tobula mano sielos gydytoja. Tai mano stalo knyga. Panelė Eir - tai pats geriausias padoraus elgesio ir moteriškos savigarbos pavyzdys.

FANTASTIŠKA knyga, galėčiau skaityt ir skaityt. Kai skaičiau, mane taip įtraukė, kad būdavo sėdžiu ir tą patį puslapį su įdomia scena skaitau dar ir dar kartą :D Tiesiog nuostabi meilės istorija. Bene nuostabiausia mano skaityta knyga!!!! ♥

Kelių iš daugelio filmų viršelių nuotraukos:

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Rūta Šepetys "Tarp pilkų debesų"

"A brilliant story of love and survival." "Nuostabi istorija apie meilę ir išlikimą"

—Laurie Halse Anderson,  ("Žiemos mergaitės" ir "Kalbėk" autorė)

Ši knyga į mano sąrašą pateko labai netikėtai. Tiesą sakant, prie to prisidėjo visi žmonės, turintys panašius blogus ar puslapius kaip šis. Vis regėdavau šios knygos viršelio nuotrauką, o faktas, jog knygą parašė Lietuvė, mane dar labiau paskatino perskaityti. Šią knygą įsivaizdavau visai kitokią. Iš tiesų net nežinojau apie ką jį, bet žmonių rekomendacijos mane tiesiog vertė perskaityti ir aš tai padariau. Kažkodėl buvau įsikalusi į galvą, jog ši knyga bus apie vėžiu sergančius žmones... Perskaičius pirmąjį puslapį, atsiverčiau knygos gale esantį aprašymą ir sužinojau apie ką iš tiesų ši knyga. O gi ji apie Lietuvos XXa. tragediją - trėmimus.

Rūta Šepetys gimė visai ne Lietuvoje, nors visą gyvenimą laiko save Lietuve. Moters tėtis - Lietuvos pabėgelis.  Rūta Šepetys net ir gyvendama Mičigane (JAV) nepamiršo savo Lietuviškų šaknų ir nusprendė net parašyti knygą, kuri tikrai asocijuojasi su Lietuvos istorija. Tam, kad įgyvendintų savo sumanymą, moteris kelis kartus buvo atskridusi į Lietuvą ir bendravo su žmonėmis, kurie buvo ištremti kaip ir veikėjai iš jos kūrinių.

Ši knyga tikrai mane nustebino savo kokybe. Nesitikėjau, kad romanas mane taip įtrauks, bet taip jau atsitiko. Tai labai lengvai parašytas, tinkantis įvairaus amžiaus žmonėms, romanas apie penkiolikmetę merginą, kuri kartu su savo šeima buvo ištremta Sovietų. Šis kūrinys, lyginant su kitais, panašaus pobūdžio kūriniais, yra lengvesnis, labiau grožinis, nes dažniausiai lietuvių autoriai, rašydami šia tema, rašo labai rimtu, publicistiniu, moksliniu stiliumi. Šioje knygoje jūs rasite šeimos gyvenimą, jų jausmus ir išgyvenimus bei kitų žmonių istorijas. Skaitydama vis galvojau: kas būtų, jeigu aš būčiau vietoj tos merginos? Ar aš sugebėčiau elgtis taip narsiai, kaip ji?

Romanas prasidėjo akimirka, kada į Vilkų šeimos duris ėmė belstis NKVD atstovai, kurie jiems ir pranešė apie būsimą ištrėmimą. Greitai susikrovę daiktus, šeimos nariai išvyko pasitikti savo lemties, tikėdamiesi grįžti namo. Nežinodami kas jų laukia, šeimos nariai įsėdo į traukinio vagoną, kuris buvo pilnas žmonių kaip ir jie. Ilga ir sekinanti kelionė į nežinią, mirtys ir išgyvenimai - štai kas jaudino labiausiai.

Pagrindinė veikėja Lina buvo menininkė, svajojanti apie gražią ateitį, apie meilę, laisvę ir laimingą gyvenimą. Deja, jos pasaulis pasikeitė vos tik jai teko atsisveikinti su namais. Bet net ir sunkiausiomis akimirkomis mergina sugebėjo išlikti tvirta ir narsia. Ji tikėjo, kad vieną dieną ji ir jos šeima galės grįžti namo, kad tai tik nesusipratimas.

Šioje knygoje aprašyta daugybė istorijų, daugybė žmonių, vietų, istorinių faktų, jausmų, išgyvenimų. Esu dėkinga autorei už tai, kad ji parašė būtent tokį kūrinį. Apie ką kalbu, jūs patys suprasite perskaitę.

Man labai patiko jog ši knyga nors ir grožinė, bet neiškraipo istorijos. Šios knygos dėka net labiau supratau įvairiausius faktus, kurie man iki tol atrodė nelogiški. Sakydama, jog knyga grožinė, noriu pabrėžti, kad ji paremta ir tikrais faktais, tikromis istorijomis, tad nesulauksite gražios pasakos.

Jau gal net ne kartą minėjau, bet pasikartosiu sakydama, jog ši knyga mane tikrai labai nustebino. Galiu pasakyti, jog 2011 metais, kai ji buvo išleista Amerikoje, knyga beveik iš karto tapo New York'o bestseleriu. Kokie šilti jausmai užplūsta, kai užsieniečiai įvertina lietuvių kūrybą, kuri tuo labiau yra susijusi su Lietuvos istorija, tragedija. Jausmas nepakartojamas. Juk tuo metu, kai vyko trėmimai, pasaulis apie tai nė nenumanė. Galbūt tokios šalys, kaip JAV, būtų mums padėjusios, bet šie faktai buvo slepiami. Šis dalykas net ir knygoje paminimas.

Rekomenduoju šią knygą žmonėms, mylintiems savo šalį, norintiems įsigilinti į istoriją, norintiems kūrinio, sužadinančio visus jausmus. Rekomenduoju šį kūrinį skaityti nuo 15-16 metų, nes tik tokio amžiaus jaunuoliai gilinsis ir į istoriją, pačią tragediją, o ne tik į romantišką istoriją, kuri, beje, šiame kūrinyje taip pat yra.

Ką dar galiu pridurti... Turbūt tai, jog ši knyga pelnė daugybę mano simpatijų ir manau, kad tikrai nenusivilsite perskaitę. Taip pat manau, kad galiu drąsiai teigti, jog ši knyga man ko gero labiausiai patiko iš visų Lietuvių autorių knygų.

Žemiau esančioje nuorodoje rasite daugybę užsieniečių, skaičiusių šią knygą, komentarų. Pamatysite, kaip jie vertina Lietuvą, trėmimus ir pačią knygą.

http://www.goodreads.com/book/show/7824322-between-shades-of-gray

O štai šioje nuorodoje, kuri yra žemiau, rasite įvairius knygų topus, kuriuose taip pat yra ir ši knyga
http://www.goodreads.com/list/book/7824322

OFICIALIOS ŽINIOS: bus kuriamas "Tarp pilkų debesų" filmas
http://www.hollywoodreporter.com/news/cannes-2015-bel-powley-star-796736

Skaitytojų nuomonės, kurių šį kartą kaip niekad daug:
Tai daugiau nei fantastiška knyga. Ačiū Rūtai, kad ji, budama fiziškai sočios visuomenės atstovė, amerikietė, taip subtiliai ir jautriai, per Linos ir Andriaus charakterius, papasakojo Lietuvos istoriją. Žaviausia tai, kad mūsų tautos kančia netapo egzotišku užsienietės žavėjimųsi literatūrinei fikcijai kurti. Bravo! Gaila, kad esam kompleksuota visuomenė ir žavimės „kulturinio elito“ adoruojamomis ibelhauptaitėmis ir sabaliauskaitėmis, manydami, kad jų kūryba yra pasaulinės prabos, deja… Šios būtybės aktualios tik iki Saločių ar Lazdijų pasienio… O štai Rūtos knyga, pas mus dar deramai neįvertinta, sukrėtė ne tik literatūrinį pasaulį…

Nuostabi. Nerandu kito žodžio. Nuo pat pirmojo puslapio negalėjau atsitraukti. Buvo vietų, kur išspaudi šypseną, buvo vietų, kur akyse pasirodo ašaros. Atrodo, neįmanoma žodžiai išreikšt to jausmo, kurį jauti skaitydamas šią istoriją.

Sveiki, šiandien baigiau skaityti šią knygą. Tai tikrai puiki knyga. Mano močiutė buvo politinė kalinė ir sakė, kad čia visiška tiesa, nėra nieko sumeluota ar pagražinta. Aš skaičiau , kad sąlygos ten buvo dar žiauresnės , bet autorė turėjo prisiderinti prie jaunimo literatūros sąlygų ir viską aprašyti įvairesnėmis spalvomis ne taip brutaliai, kaip buvo iš tikrųjų. Tai tikrai puiki knyga, siūlau kiekvienam ją perskaityti ir suprasti kokią didžiulę turime Dievo dovaną - Lietuvos Nepriklausomybę.

Nusipirkau šią knygą, iš ties maniau, kad ji bus kur kas prastesnė, nes vis dėlto kaip gali žmogus nepatyręs, neišgyvenęs to, parašyti šitokį romaną. Likau sužavėta, autorė puikiai aprašė mums skaudžią temą - tremtį. Na man tik pabaigoje trūko Andriaus, galėjo bent vieną skyrių parašyti kas nutiko po keliolikos metų kai jie susitiko..Na bet šiaip, tai NUOSTABI. Siūlau visiems :)).

Pabaigiau šiąnakt pusę trijų nakties skaityt. Kad vyro neprižadinčiau, paskutinius puslapius nuėjau į tualetą perskaityt, šalta buvo žiauriai, drebėjau. Ir nors sirgau, gėriau antibiotikus, negalėjau padėt knygos ir eit miegot kol visos neperskaičiau. Tik labai gailiuosi, kad paskubėjau nusipirkti anglų kalba, nežinojau, kad jau yra išversta į lietuvių. Jei geras vertimas, manau, kad lietuviškai turėjo skaitytis dar geriau.

Pasakojimas nuostabus, ir svarbiausia, kad pagaliau atsirado žmogus, kuris taip paprastai ir įtaigiai papasakojo visam civilizuotam pasauliui apie musu tautos tragedija, kuriai neįmanoma likti abejingam. Žmogus supranti, kokios niekingos yra šių dienų žmonių problemos ir kokie išlepę ir atbukę mes tapome. Ačiū autorei už puiku darbą.

Kai tik išgirdau apie šią knygą iškarto užsinorėjau ją perskaityti.Skaičiau ją patogiai įsitaisiusi minkštoje lovoje,bet knygoje viskas taip aiškiai aprašyta,kad net pradėjo diegti šonus - įsivaizdavau save gulinčią ant šaltų grindų bandančią nepasiduoti baimei,tiek fizinius skausmus,tiek širdgėlą dėl artimųjų ....ašaros bėgo nesustodamos(esu labai jautri tokiems dalykams) buvo sunku skaityti....sunku suvokti,kad taip buvo.... :(((
P.S. manau,kad visi turėtų perskaityti šią knygą,kad žinotų kokį pragarą iškentėjo mūsų protėviai! Ir pagaliau susimastyti apie gyvenimo vertybes...

Galų gale atsirado žmogus, kuris parašė normalią, įtaigią knygą apie lietuvių (ir ne tik) holokaustą. Kitaip pavadinti tai kas vyko Stalino laikais pavadinti negalima. Puikus pasakojimas apie tremtinius ir jų žiaurų likimą. Nė kiek "neperspausta" kaip kai kam iš komentatorių atrodo. Deja, taip buvo. Romane labai patiko tai, kad nėra visokių kvailų nutylėjimų, "filisofinių" pamąstymų ir visokių kitokių stiliaus vingrybių, taip būdingų tėvynėje gyvenantiems rašytojams. Ačiū Rutai. Jei Holivudas statys filmą, manau bus ką pažiūrėti. Esu tikra, kad nebus toks kaip "Vienui vieni" - nieko nesupranti, o dialogai: vien rusiški keiksmažodžiai, net šlykštu darosi.

Skaičiau daug knygų šia tematika, tačiau turiu pripažinti, kad būtent ši leido man po 2 valandas nusikelti prie Laptevų jūros, su visais pagr. veikėjų išgyvenimais ir potyriais. Ieškantiems faktinio tikslumo rekomenduočiau prisiminti, jo čia yra romanas.:) Rašymmo stilius turėtų ypatingai patinti moterims. Jautrus ir spalvingas. Rekomenduoju visiems, kas ieškote nesunkaus, bet įsimintino kūrinio.

Perskaičiau.. Sukėlė begalę minčių.. Nepaprasta istorija apie paprastus žmones.. Parašyta taip (tiksliau išversta, juk originalas anglų kalba), kad atrodo pasakoja žmogus, žmogus, kuris tai patyrė.. Istorija verčianti susimąstyti, verčianti užjausti, net ašarą nubraukti.. Skaitai ir atrodo, kad blogiau jau nieko būti negali, bet vėl naujas smūgis, kertantis ir pliekiantis lyg botagas.. Kartais norėjose padėti, o kartais ir tekdavo padėtį knygą, nes negalėdavai skaityti toliau, bet praeidavo truputis laiko ir vėl su viltimi, kad viskas bus gerai, kimbi skaityti.. Nesvarbu, kad kai kurie ją liaupsino ir dėl to nesinori imti jos, bet knyga tikrai verta dėmesio, knyga, kuri tikriausiai niekad nebus išversta į rusų kalbą, nors ją gali skaityti 25 šalyse.. Man patiko, o gal patiko netinkamas žodis, bet padarė neišdildomą įspūdį, net B. Sruogos "Dievų miškas" su savo ironija ir sarkazmu nepriverčia taip susimąstyti, užjausti, tikėti... Verta ir net būtina ją perskaityti..

Ši knyga dar kartą mane privertė susimąstyti, kokios tikrosios gyvenimo vertybės. Kiek daug mes visko turime ir, kaip greit galime prarasti, o svarbiausia, vertiname nereikšmingiausius materialius dalykus. Dievinu tokias knygas! Ir pabaiga tiesiog stebuklinga. Niekada neprarask tikėjimo! Tęsinio tikrai nereikia. Kiekvienas skaitytojas savo vaizduotėje susikurs, kaip teko tremtiniams dar tiek metų išgyventi stingdančiame šaltyje, toli nuo namų, be maisto, kasdien prarandant artimą. Bet visgi tikėjimas ir viltis juo vedė tolyn. 

Harper Lee "Nežudyk Strazdo Giesmininko"

"Nežudyk Strazdo giesmininko" yra itin plačiai pasaulyje paplitusi knyga. Netikiu, kad nesate girdėję šios knygos pavadinimo. Bent jau jis mane tikrai ilgai persekiojo ilgai  ir visgi nusprendžiau paskaityti ir sužinoti, kodėl ši knyga yra taip vertinama.

Knygos siužetas vyrauja laikais, kada Amerikoje buvo itin diskriminuojami juodaodžiai - sprendžiant iš knygos turinio, tai Tarpukario laikotarpis. Ši tema yra aktuali iki šių dienų ir tikrai nėra taip, kad jūsų pažįstamų rate nebūtų nė vieno, netoleruojančio juodaodžių. Tai laikai, kada buvo itin prabrėžiami rasių skirtumai. Ko gero pagrindinės šios knygos temos yra tolerancija, garbė  ir vaikų auklėjimas.

Knygoje aprašoma mergaitės ir jos brolio istorija. Viskas prasideda naiviais pasakojimais apie jųdviejų vaikystės išdaigas ir kitas, iš pažiūros nereikšmingas, smulkmenas. Pagrindinė veikėja, Džina Luiza, septynmetė mergaitė, kuri augo tarp būrio vaikinų ir neturėjo mamos, tad nenuostabu, kad buvo padykusi ir ne tokia mergaitiška, kokios buvo kitos kultūringos mergaitės. Jos tėvas Atikus buvo miestelio advokatas, garsėjantis nepaklusnia dukra ir sulaukdavęs daugybės replikų apie ją iš miestelio damų. Ne viena moteris, nesvarbu ar giminaitė, ar ne, norėjo pakeisti Džinos Luizos elgseną, bet svarbiausias žodis mergaitei buvo jos tėvo Atiko, kuris, beje, liepė jai būti savimi. Ir tik Atikaus dėka mergaitė buvo laiminga.

Šioje knygoje yra labai stipriai pabrėžiama garbė ir orumas. Kuomet Atikus ėmė nagrinėti teisme bylą , susijusią su juodaodžio padarytu nusikaltimu, visas miestas ima kitaip vertinti Atikų, niekinti už tai, kad vyras nusprendė padėti juodaodžiui. Tas pats atsitiko ir jo vaikams: mokykloje juos ėmė niekinti moksleiviai. Atikaus vaikai buvo pratę įvairiausius reikalus spręsti kumščiu, o ne liežuviu, tad ne vienas vaikas, įžeidęs vieną iš jų, nukentėjo. Bet tuomet pasireiškė dar vienas Atikaus auklėjimo būdas: jis liepė vaikams išlikti oriems ir nesivelti į peštynes - tokiu būdu jie galės parodyti, kad mušasi tik tie, kurie tiki savo kalte, nori ją apginti. Atikus norėjo parodyti, kad jeigu esi nekaltas, nereikia kitiems sudaryti kitokios nuomonės.

Pasakojimas yra aprašytas Džinos Luizos vardu. Maža mergaitė, žvelgianti į pasaulį savo vaikiškomis akutėmis, suteikia šiam pasakojimui gyvumo, nuoširdumo. Buvo vietų, kai man pasirodė, kad tokio amžiaus žmogutis dar neturėtų suprasti tokių dalykų, bet tai tikrai nėra pastebima, jeigu nesigilini.

Kaip ir beveik kiekviename aprašyme, mėgstu panagrinėti ir kūrinių pavadinimus. Šis pavadinimas "Nežudyk Strazdo Giesmininko" ko gero pats netradiciškiausias ir mažiausiai atitinkantis kūrinį. Labai norėjau sužinoti, kaip jis susijęs su kūriniu ir jeigu pagalvojote, kad taip paprastai tai parodoma, jūs klystate. Autorė, rašydamas apie Strazdą giesmininką, kalbėjo užuominomis, neatskleisdamas, ką jis su šio paukščio pagalba norėjo pasakyti. Bet tiek to. Aš jums paaiškinsiu. Strazdas giesmininkas šiame kūrinyje aprašomas, kaip nekaltas, niekam blogo nenešantis paukštis. Tad kam reikia žudyti tą, kuris tau nieko blogo nenori? Šis paukštis simbolizavo ir nuteistąjį juodaodį, kurio likimą sužinosite knygoje.

Harper Lee parašė kūrinį, kuris atskleidžia daugybę viso pasaulio klaidų. Kai kurie istoriniai pastebėjimai iš tiesų priverčia susimąstyti, bet tuo pačiu net sukelia juoką, kai supranti, kaip žmonės tais laikais būdavo mulkinami. Taip pat ši knyga labai puikiai parodo tuometinį moterų vertinimą.

"Nežudyk Strazdo giesmininko" yra viena iš tų knygų, kurios labai tinka lietuvių kalbos rašinių rašymui. Būdama dvyliktokė, galiu atskleisti, kaip šia knyga remčiausi įvairių temų samprotavimo rašiniuose. Turiu pabrėžti, kad šią informaciją patartina skaityti tiems, kurie jau skaitė knygą, nes atskleisiu tam tikrų siužeto detalių.
1.  Visų pirma, knyga labai tinka temai "Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai". Formuluotė gali būti ir kitokia, bet esmė yra ta, kad šio romano pagarba šeimos galvai - Atikui - yra labai ryški ir verta dėmesio. Nors įdomus pastebėjimas yra tai, kad visgi mažoji Džina Luiza buvo kiek nusivylusi, kad jos tėtis ne vaistininkas ar fermeris (kaip kitų vaikų tėvai), o paprastos kontoros darbuotojas. Va čia ir atsiskleidžia vaikiškas naivumas, kurio net neverta teisti, nes visgi Atiko profesija buvo viena garbingiausių ne tik šiais, bet ir ankstesniais laikais. Šią mergaitės mintį galima lyginti ir su vieno iš privalomų literatūros autorių kūryba. Savickio "Kova" - pasakoja apie berniuką, kuris irgi troško, kad jo tėtis būtų toks  paprastas kaip ir visi. Milžiniškas ir esminis skirtumas tarp šių kūrinių - Džina Luiza augo itin doroje šeimoje, kurią gerbė ir kurią sudarė išsilavinę žmonės. "Kovos" mažametis gyveno asocialioje aplinkoje, o jo tėvas, kurį jis norėjo pakeisti, buvo girtuoklis. Šie du pavyzdžiai labai tinka rašiniams, taip pat galite remtis ir tema apie aplinkos poveikį žmogui, auklėjimo svarbą, autoritetai ir kt.
2.   Tinka temai, kuri skambėtų panašiai į šią: "Aplinkybių įtaka" arba "Teisingumo nebūvimas".
Jeigu Tomas Robinsonas, nuteistasis juodaodis, gyventų šiuolaikiniais laikais, jo kaltumas būtų net nediskutuotinas - įrodyta Atikaus nekaltybė būtų priimta kaip pagrindinis motyvas, lemiantis teismo nuosprendį Tomo naudai. Deja, Tomas gyveno Amerikoje laikais, kai juodaodžiai buvo engiami, todėl net jei Atikus ir įrodė akivaizdžią tiesą, prisiekusieji jį nuteisė, nes dar nė vienas juodaodis nebuvo laimėjęs bylos prieš baltaodį... Nors pažanga buvo akivaizdi: anksčiau prisiekusieji tokio tipo nuosprendį priimdavo per kelias minutes - šį kartą jie užtruko ne vieną valandą. Vadinasi, galima manyti, kad visuomenė pamažu judėjo socialinio pažangumo link. Šį pavyzdį labai nesunku sieti ir su privalomais autoriais: Jonu Biliūnu ir jo "Liūdna Pasaka" bei Juozu Tumu Vaižgantu ir jo "Dėdės ir dėdienės". Plačiau nekomentuosiu šių dviejų kūrinių, manau, kad suprasite patys sąsają tarp jų ir tarp "Nežudyk Strazdo Giesmininko"
3. Tolerancijos tema tikrai labai aktuali šiam kūriniui. Manau, kad jau ką tik minėtieji motyvai lengvai pritaikomi ir šiai temai, todėl tik pridursiu, kad prie to pačio galite įterpti ir Martyno Liuterio Kingo biografiją ir jo garsiąją kalbą "Aš turiu svajonę".
Tikiuosi, kad informacija pravers ;)

Mano nuomone, ši knyga yra verta perskaitymo. Tikrai praturtinsite savo žinių bagažą, galbūt tai bus pirmasis kūrinys, kurį skaitėte, apie tokias tris temas: garbė, tolerancija ir vaikų auklėjimas. Manau, kad tai labai puiki knyga, remiantis rašiniuose. Jeigu dar istorijos ar lietuvių kalbos mokytojai jums nepasiūlė jos, nebijokite, pasiūlys. Įdomus dalykas yra tai, kad autorė nusprendė parašyti tęsinį šiam kūriniui, nors praėjo daugiau nei 50 metų nuo pirmosios dalies išleidimo!

Skaitytojų nuomonės:

Dievinu šią knygą :) Gerai pastebėta, kad ji palieka pėdsaką širdyje, nes pati ją skaičiau mažiausiai 10 metu atgal, o vis dar jaučiu ta nuostabia knygos nuotaika :) ko gero per visa mokyklinį gyvenimą tai geriausia mano perskaityta knyga :) man irgi buvo pavydu tokio tėcio :))) o labiausiai patikusi ir įstrigusi vieta buvo teisme, kai Atikus, teismui pasibaigus, atsistojo ir išėjo, o visi buvę teisme atsistojo išreikšdami jam pagarba :)

Atikus visais atžvilgiais yra vertas pagarbos. Ypač už tas vertybes, kurias bandė savo vaikams perduoti. Manau, jog tokia knyga turėtų būti namų bibliotekoje. Tai, išties, puikus šeimos, vertybių ir auklėjimo pavyzdys. :)

E L James " Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių"

E L James " Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių"

Neskaičiusiems pirmosios dalies, neskaityti šio aprašymo

Visai neseniai aprašinėjau dar tik pirmąją šios serijos dalį... Žinodama, kad bibliotekoje antrosios laukti reikės ilgai, ėmiausi kitų knygų, kaip "Nežudyk Strazdo Giesmininko". Bet tuomet atėjo diena, kai nusprendžiau visgi perskaityti antrąją dalį anglų kalba. Tikrai nesigailiu, visgi mano anglų kalbos žinios net geresnės nei pati maniau...

Pirmoji serijos knyga pasibaigė neįtikėtinai. Nuo pat pirmųjų knygos puslapių buvo galima nuspėti, kas vyks toliau, bet vistiek intrigavo kiekvienas skyrius ir norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Knygos pabaigoje nesulaukėme laimingos pabaigos. Ne veltui. Juk tuomet kam būtų reikalingos dar dvi knygos? Po skaudaus ir nenuspėjamo Anos ir Kristiano išsiskyrimo, atrodė, kad vilties jiems nebėra... Būtent tai labiausiai suintrigavo ir norėjimas sužinoti, kas bus toliau, privertė perskaityti antrąją knygą anglų kalba.

Tikriausiai nenustebinsiu, pasakiusi, jog pačioje antrosios knygos pradžioje Ana susitaikė su Kristianu ir įvykiai klostėsi toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.  Antrojoje knygoje išvysite daugybę intrigų, persekiotoją Kristiano buvusią, įtampos, erotikos bei... romantikos. Tokios, kokios Ana visuomet reikalavo iš Kristiano. Turbūt sunku patikėti, kad tai tiesa, ar ne? Bet ar Kristianas pasiteikins tik paprastais romantiškais žaidimais ar tikrasis jo veidas išlys akimirksniu?

Antroji knyga man labiau patiko nei pirmoji.  Veiksmas vyko sklandžiau, buvo galima judėti į priekį, kažko tikėtis. Buvo tikrai labai daug akimirkų, kurios sukaustė. Įdomiausia yra tai, kaip autorė sugebėjo intriguoti kone kiekvieno skyriaus pabaigoje, o vėliau, jau kitame skyriuje, viską nuslopinti ir parodyti, kad nieko tokio neatsitiko...

Taip pat ši knyga ko gero sudomins jus dar labiau nei pirmoji, nes būtent šioje bus atsakyta didžioji dalis klausimų, kurie iškilo skaitant pirmąją knygą. Viskas pamažu susidės į vietas ir tai tik paaštrins visą istoriją. Ar sužinojusi tiesą Ana vistiek liks su Kristianu?

Specialiai patikrinau, kaip šią knygą aprašinėja įvairūs tinklalapiai, kaip knygų klubas. Jame rašoma, jog Ana sulauks dar vieno itin svarbaus pasiūlymo. Perskaičiusi aprašymą tiesiog negalėjau nesužinoti, kas tai per pasiūlymas, nors spėlionių turėjau daug ir viena iš jų pasitvirtino. Išties nudžiugau, nes šiai knygai ji itin tiko.

Ši knyga jus sužavės ir savo elegancijos, turtingumo jausmu. Jeigu to nepastebėjote pirmojoje dalyje, šioje tikrai pajusite turtuolių privalumus.  Pasinerkite į romantiškus knygos puslapius ir mėgaukitės - nepastebėsite, kaip greitai prabėgs laikas ir kaip jūs trokšite perskaityti ir trečiąją dalį.

Štai, norėdama paįvairinti šį aprašymą, įkeliu keletą nuotraukų vyrų, kuriuos moterys laiko Kristianu Grėjumi. ;) O kas Kristianą Grėjų atitinka realybėje jums?



Skaitytojų nuomonės:

Pirma karta i rankas paėmiau tokio pobūdžio romaną, gal dėlto ir patiko kad kitoks nei įprasti meiles romanai kuriuose iki smulkmenų aprašoma kokia buvo nuostabi nėriniuota suknele, takelis kuriuo jo pasitikti kylančios saules ir tt.
O čia kitoks romanas, kuriame mano nuomone atsiskleidė sudėtingi moters ir vyro santykiai, kuriuos užgožia geismas. Meile cia kitokia. Kas nugalės - meile ar geismas? Sakoma kai myli gali tiek daug padaryti dėl kito žmogaus, net pasiaukoti. Bet ar verta?
Žmogų gali kamuoti daugybe įvairiu abejonių, kurias išsklaidai tik vėl viska susidėliodamas mintyse, po kiekviena trumpa sakiny, kiekviena ištartą žodį...
Įdomu buvo skaityti apie "Kristijano Grejaus" tamsiąją puse. O juk kiekvienas iš musu tikrai tokia turime, tik ne visi tai pripažįstame.
Sekso scenos net ir angliškam variante aprašytos tikrai ne taip švelniai kaip norit tai girdėti, manau kad vertėja ir norėjo sustiprinti ta gyvulišką aistra!

Man puiki, užkrečianti ir įtraukianti ligi pabaigos knyga. Visiems rekomenduočiau kurie skaito ir mėgsta meilės romanus...Knygos tema ir atskleidimas nėra visiškai primityvus ir ne per daug saldus..:)
Nudžiugino, jog nėra prastesnė už pirmąją.. Laukiame 3-čios dalies.. Kada planuojama pasirodyti?

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Scott Westerfeld "Bjaurūs. Neprarask savo veido" "Gražūs. Pažink savo veidą" "Ypatingi. Parodyk savo tikrą veidą"

 

"Bjaurūs. Neprarask savo veido"

Scott Westerfeld yra vienas iš nedaugelio rašytojų, parašiusių tokio stiliaus knygas. Ar esate atkreipę dėmesį, jog fantastinėje literatūroje karaliauja galingus kūrinius dažniausiai rašo moterys? Juk esate girdėję apie J.K. Rowling, Stephanie Meyer, Veronica Roth, Suzzane Collins, Kami Garcia, Lauren Oliver ir daugybė kitų moterų... Bet ar esate tarp šių, itin garsių vardų, mačiusios vyrišką? Tuo ši trilogija ir ypatinga. Tai knyga apie stiprią ir kovojančią merginą, aprašytą vyro.

Trilogija prasidėjo epizodu, kuris supažindino su pačia istorija. Pagrindinė veikėja Talė gyveno pasaulyje, kuriame karaliavo grožis. Mieste, kuriame ji gyveno, buvo dvi socialinės grupės - gražuoliai ir bjauruliai. Kiekvienas žmogus gimdavo bjauruliu, bet sulaukęs 16 metų sulaukdavo ir operacijos, kuri paversdavo jį gražuoliu. Buvimas gražiu buvo pats svarbiausias kiekvieno tikslas. Taip pat ir Talės. Merginos gyvenimas pasikeitė tada, kai ji sutiko draugę - Šėją. Šėja, kitaip nei Talė, nesvajojo apie gražuolės gyvenimą. Šėja žinojo, kad pasaulyje vyravo ne tik gražuoliai ir bjauruliai. Buvo dar ir žmonės, pabėgę nuo tokios visuomenės. Šėja taip pat prie jų prisijungė, išduodama ir draugę, ir valdžią. Kodėl Talės gyvenimas pasikeitė sutikus Šėją? Nes po draugės pabėgimo, jai buvo pareikštas ultimatumas: arba ji turi padėti valdžiai vienu labai rimtu klausimu, arba liks bjaurule visą savo gyvenimą... Vienas sprendimas, dėl kurio mergina gailėjosi, pakeitė jos gyvenimą...

Kūrinyje sutiksite daugybę veikėjų. Vieni iš jų bus gražuoliai, kiti bjauruliai, bus ir perbėgelių. Kiekvienas pasižymi kažkokia savybe, kuri padeda juos įsiminti, net įsimylėti. Nors pradžioje gali pasirodyti sunku suvokti tokio gyvenimo istoriją, aplinkybes ir priežastis, pamažu viską išsiaiškinsite knygos eigoje. Manau, kad į jūsų klausimus bus atsakyta.

Kas man pasirodė keistoka, skaitant šią knygą. Pradžia išties nebuvo labai įtraukianti. Ko gero tik nuo kažkur 140 puslapio prasidėjo pats veiksmas, pats įdomumas, kuris, vėliau labai greitai prabėgo. Taip pat buvo sunku įsivaizduoti aplinką, kas iš tiesų glumino.

Labai patiko nagrinėjama grožio problema. Šiuolaikiniame pasaulyje karaliauja grožis, o stereotipiškas požiūris žlugdo visuomenę: daugybė darbdavių, priimdami į darbus, neretai atkreipia dėmesį į žmogaus išvaizdą; reklamose nepamatysite nei vienos merginos, turinčios menkiausią spuogelį ar nors kiek nublukusius plaukus. Scott Westerfeld pasinaudojo šia problema, liečiančia ypač jaunus žmones, ir sukūrė romaną, siekdamas nors kiek įveikti stereotipišką požiūrį. Nors šią knygą parašė vyras, ji labai greitai pakilo į topų viršūnes. Patikėkite, veiksmo, intrigų, meilės ir fantastikos čia tikrai daug.

Skaitytojų nuomonės tik apie šią knygą:

Pradžia buvo gan nuobodoka. Vėliau - labi įdomu. Knygos idėja tikrai labai labi gera. Na gal pats apvalkalas jos ne, bet idėja nuostabi. O į Bado Žaidynes panašu tuo gal, kad keliami tam tikri politiniai klausimai? Abi knygos verčia mąstyti, apie ateitį kurią mum kuria mus valdantieji. Knygas apie 21 amžiaus rūpesčius ir vertybes.

Knygos esmė ir yra išorinis grožis. Visi trokšta pasikeisti, tapti gražiais. O žinoma, kur visi gražūs, ten nėra jokio išskirtinumo ir individualumo. Puiki serija, nekvaila knyga.

Na va, jau perskaičiau.. Kažkodėl tikėjausi kažko įspūdingesnio, knyga turi gerą mintį, tačiau rašytojas nelabai ją atskleidė ( nežinau, galbūt kitos dalys geresnės), tikėjausi stipraus psichologinio romano, bet gavau lengvą paauglišką romaną. Perskaitęs knygą, vis tiek jautiesi ne itin dailus, tai mano manymu autorius neišgyvendino sumanymo :)

Šita knyga yra tiesiog nuostabi! Ir, Marija, man irgi tokia panaši, tačiau ji parašyta 2005, tuo tarpu Bado Žaidynės tik 2009. ;)
REKOMENDUOJU! Ypač tiems, kam patiko Bado žaidynės.

"Gražūs. Pažink savo veidą"

Neskaičiusiems pirmos dalies, negalima skaityti nuo šios vietos

Kai pirmosios trilogijos dalies egzemplioriai buvo šluote nušluoti nuo knygų lentynų, autorius netrukus išleido ir antrąją knygą.  Šį kartą užsiminsiu ir apie pavadinimą, kuris manau, puikiai atskleidžia kiekvienos knygos esmę... 

Pirmosios knygos pabaigoje Talė jau buvo tapusi viena iš Dūmiečių, ji buvo atradusi vietą, kurioje norėjo gyventi toliau. Deja, ilgai laikyta paslaptis, kuri privedė prie Dūmų sunaikinimo, Talę paskatino pasielgti neteisingai... Deja, mergina tik vėliau tai suprato. Talė nusprendė pasiduoti miesto valdžiai, kad jai būtų atlikta operacija ir vėliau ji galėtų išbandyti Deivido mamos sukurtą vaistą. Mergina nė nenutuokė, koks svarbus tai buvo sprendimas... O ypač po to, kai mergina neišsiaiškinusi su Deividu, paliko jį ir pasidavė. Ji žinojo: Deividas išvaduos ją ir jie galės būti kartu... Bet ar tikrai jis tam buvo pasiryžęs po to, kai sužinojo, jog būtent Talė kalta dėl jo tėvo mirties?

Antroji knyga "Gražūs. Pažink savo veidą" prasidėjo lyg nauja istorija. Tai buvo apie gražuolę merginą, kuri nepraleisdavo nė vieno vakarėlio, buvo populiari ir visų mėgiama. Talė garsėjo kaip nusikaltėlė ir vien dėl to kone kiekvienas miesto gyventojas ją žinojo. Deja, merginai po operacijos buvo pertvarkytos ir smegenys, ir ji neprisiminė beveik nieko, kas buvo susiję su Dūmais.

Būdama gražuole, Talė turėjo ne vieną draugą, bet vienas iš jų išsiskyrė labiausiai. Zeinas. Mergina su juo jautėsi itin "burbulinga". Ilgai gilinausi į šio žodžio prasmę, nes ji kartojosi kone kiekvienoje pastraipoje. "Būti burbulingu" reiškė nebūti itin gražuolišku ir blaiviai mąstyti. To jaunuoliai itin troško. Jie nenorėjo turėti skystų smegenų, valdomų valdžios. Kiekviena "išdaiga" jiems padėdavo tapti burbulingesniems... Talė pati nepajuto, kaip pamažu ėmė keistis: ji pradėjo atgauti atmintį, kas atrodė neįmanoma. Tai padaryti padėjo Zeinas. Žmogus, kuris jai atstojo Deividą, apie kurį mergina dar ilgai neprisiminė...

Antroji dalis dar labiau pabrėžia nesantaiką tarp bjaurulių ir gražuolių sistemos. Pamažu ėmė aiškėti, kas įvyks toliau. Talė buvo ta, kuri ko gero aktyviausiai ėmė kovoti su valdžia, jai priešintis. Knygos eigoje mergina gavo dar vieną progą išvykti į dūmus. Tik ar jie tebeegzistavo?

Ši knyga mane nustebino savo panašumu į pirmąją dalį. Vėl veiksmas prasidėjo tik nuo vidurio knygos, buvo daugybė aprašymų, kurių galėjo ir nebūti. Bet ko gero labiausiai nuvylė tai, jog Deivido vaidmuo šioje dalyje buvo itin nesureikšmintas. Toks jausmas, kad jo nebebuvo. Talė, net atgavusi savo sveiką protą, nė karto nepagalvojo apie vaikiną, o ypač apie jausmus jam...

Nekantraju paskaityti ir paskutiniąją dalį, todėl skubu būtent tai ir padaryti!

Skaitytojų nuomonės tik apie šią knygą:

Tiek "Bjaurus" tiek "Gražūs" knygose, man yra nuobodžių vietų. Bet apskritai, knygos yra įdomios. Kai nusipirkau "Bjaurus" jau galvojau, kad be reikalo išleidau pinigus, nes knygos pradzia neužkabino. Bet įsiskaičius nusprendžiau įsigyti ir šią dali. Labiausiai suintriguoja pabaigos. :) Todėl pirksiu ir "Ypatingieji". :) 
P.S. Man asmeniškai "Bado žaidynių" knygos yra daug įdomesnes, nes ten daugiau veiksmo.
Kaip man patiko ši knyga:)))) ypač suintrigavo pabaiga:) vargšiukė Talė, ką bedarytų ji vis pakliūva į ypatingųjų agentų rankas. Trečioji knyga "Ypatingi" turėtų būti irgi be galo įdomi, juk papasakos, kas nutiko Zeinui ir Talei.

Kaip man patiko, kaip galas suintrigavoooo;s
Nieko nenoriu pasakot nors spėju cia niekam ir nerūpi..
Na buvo biški ir nuobodoku vietų, bet jas pralenkė knygos pabaiga

"Ypatingi. Parodyk savo tikrą veidą"

Neskaičiusiems pirmų dviejų dalių, nuo čia nebeskaityti

Tai trečioji ir paskutinė trilogijos dalis, kuri buvo ne ką prastesnė nei ankstesnės dvi, nors prieštaringų nuomonių buvo ne viena. Ši knyga buvo orientuota beveik vien tik į kovą su valdžia ir revoliuciją.

Antroji knyga baigėsi ir vėl operacija ir grįžimu į gražuolių miestą. Talė, nenorėdama palikti sergančio mylimojo Zeino, pasiliko su juo ir susidūrė su operacija, kurios metu ji tapo ypatingąja. Tai dar viena būsena, neskaitant bjaurulių ir gražuolių. Ypatingųjų tikslas neleisti perbėgeliams Dūmiečiams užkariauti miesto, jie privalo palaikyti taiką ir padaryti taip, kad neliktų nė vieno Dūmiečio. Talė prieš operaciją nekentė tokių žmonių, o po jos  - pati tokia tapo ir bet kokiais būdais pasiekti tikslo, net jei būtų reikėję išduoti draugus.

Trečioji knyga mane nuvylė tuo, jog kaip ir kitos dvi knygos, prasideda tuo, kad Talė kažkokiu būdu yra priversta vykti į Dūmus arba jų ieškoti. Visos trys knygos prasidėjo vienodai ir tai kiek glumina, ypač aprašymai dienų, kurias ji praleido tose kelionėse. Taip pat labai nustebino ir pabaiga.  Apie ją tikrai neužsiminsiu, tiesiog pasakysiu, kad nustebino gerąja prasme ir kad giliai širdyje visi to troško...

Mažai rašiau šiame, trijų knygų aprašyme, apie Šėją. Tai Talės draugė, dėl kurios mergina ir sužinojo apie Dūmus. Šėja visose knygose elgėsi bjauriai: iš pradžių ji itin supyko dėl įsiplieskusių jausmų tarp Talės ir Deivido, o ypač dėl to, jog mergina išdavė juos. Antroje knygoje, kai Šėja buvo paversta gražuole, prarado pykčio jausmą, ėmė pamažu gyti savais būdais ir itin rimtai susipyko Tale vien dėl to, kad ši pasidalino gydančia tablete kartu su Zeinu, o ne su ja. Mergina net nesiruošė klausytis pasiteisinimo: juk Talė buvo priversta išgerti tabletę, nes grėsė pavojus, kad tvarkos saugotojai ją ras. Trečioji knyga vėl nepraėjo be pykčių su Šėja. Šį kartą mergina itin supyko dėl to, kad Talė nusprendė padėti Zeinui vietoj to, kad keliautų kartu su ja... Pamatysite patys kuo visa tai baigsis...

Bendrai apie visą trilogiją:
Knygos man gan patiko. Aišku, jos neaplenkė nė vienos fantastinės trilogijos, kurią esu skaičiusi. Esu išranki tokioms knygoms, bet vien tai, jog perskaičiau rodo, kad ją gan verta pasiimti paskaityti.    Nesigailiu pradėjusi ir pabaigusi skaityti. Kaip ir minėjau, mane nuvylė pasikartojantys dalykai: barniai su Šėja, priverstinis grįžimas į Gražuolių miestą, eilinės kelionės į Dūmus ir ypač jų aprašymai. Autorius galėjo kiek kitaip pateikt šiuos dalykus ir knyga iš karto būtų geresnė. Bet tikrai reikia paploti, juk trilogiją parašė vyras!

Skaitytojų nuomonės tik apie šią knygą:

Prieš 5 dienas perskaičiau šią knyga ir jos įspūdžiai  neišdildomi . Pati geriausia knyga iš trilogijos.

Gera knyga, bet pabaiga nuvylė. Pirmos dvi buvo įdomesnės

Laaabai patiko!!! Tikėjausi kažko kito, bet tikrai ne tokios pabaigos... Buvo vietų, kur buvo gan nuobodu, bet šiaip labai patiko. Patiks Bado žaidynių ir Divergentės gerbėjams.

"Extras"

Turbūt norite žinoti, kas čia? " Extras" yra ketvirtoji Scott Westerfeld'o parašyta knyga apie Gražuolių ir Bjaurulių pasaulį. Turbūt skamba nuostabiai, ar ne? Taip skambėjo ir man, bet iki tol, kol nesužinojau, kas tai per knyga. "Extras", nors ir apie tą patį pasaulį, bet tai visai kito žmogaus istorija, kur neišvysite nė vieno iš jums pažįstamų veikėjų. Tai pasakojimas apie penkiolikmetę mergina.

Nebandau įpiršti savo nuomonės, bet jeigu norite - skaitykite. Tiesiog jums teks tai daryti anglų kalba, nes ši knyga, ko gero, nebus verčiama į lietuvių kalbą.