Jennifer Echols "Meilės istorija"

Jennifer Echols, Lietuvoje žinoma dėl kūrinių "Deginant tiltus" bei "Pamiršus tave" šį kartą pristato naujausią savo romaną, nuspalvintą mums visiem patinkančiomis pozityviomis spalvomis, kviečiančiomis mėgautis kūriniu lengvą vakarą. Pirmas mano įspūdis, paskaičius "Tave pamiršus" buvo itin geras ir optimistiškas, antras, įvertinus "Deginant tiltus" - neitin malonus, kad net bloge nerasite aprašymo. Šį kartą gavau trečią progą įvertinti autorės kūrybą ir dabar pristatysiu išsamią savo nuomonę!

"Meilės istorija" romane pasakojama studentės Erinos gyvenimo istorija. Kilusi iš pasiturinčių žmonių giminės, pretendentė paveldėti šeimos žirgyną netikėtai atsidūrė itin keblioje padėtyje, kur turėjo išsikraustyti iš namų ir pati susimokėti už mokslą bei pragyvenimą. Viskas įvyko vien dėl to, kad Erina nepanoro vykdyti močiutės pageidavimų ir nusprendė neatsisakyti savo svajonės - studijuoti grožinę literatūrą ir rašymo meną.  Istorija nebūtų tokia intriguojanti, jei ne faktas, kad visų šių įvykių metu merginą lydėjo bendraamžis vaikinas Hanteris, kuriam Erina jautė kur kas daugiau nei norą būti draugais... Įdomiausia yra tai, kad Hanteris ir buvo vaikinas, kuris atėmė iš Erinos teisę paveldėti turtus, bet jų istorija nenutrūko merginai išvykus studijuoti į Niu Jorką...

Kūrinyje  itin svarbų vaidmenį atliko kūrybinė Erinos rašymo grupė, kurios metu veikėjai komentuodavo vieni kitų parašytus darbus. Privalau atskleisti, kad neaiškiu būdu ir Hanteris atsidurs toje pačioje grupėje, kai kone visos Erinos istorijos buvo parašytos būtent apie šį vaikiną ir jos jausmus jam užslėptus jos sukurtų veikėjų mintyse. Įdomiausia ir tai, kad toliau santykiai tarp šių veikėjų klostysis būtent šios grupės ir parašytų istorijų dėka, nes ir Erina, ir Hanteris rašys vienas apie kitą, stengdamiesi perduoti neeilinę žinutę - tai tik dar labiau intriguoja.

"Meilės istorija" pasirodė kaip netradicinis romanas, liečiantis rašymą bei kviečiantis skaitytoją pasinerti į fantaziją ir kartais ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime išmokti skaityti tarp eilučių, suprasti kito žmogaus metaforišką kalbą, kuri būna dar reikšmingesnė ir labiau intriguojanti nei tiesioginė kalba. Vėlgi pasitvirtino mano ilgalaikiai spėjimai, kad bet kokių kūrinių rašytojai savo darbuose bent minimaliai parodo savo įsitikinimus, pareiškia nuomonę ar sukuria pagrindinius veikėjus tokius, kad jie primena pačius rašytojus. Net jei kūrėjai sugeba nuolatos neigti, jog esminiai dalykai yra nesusiję su jų asmeniniais gyvenimais, vis tiek atsiranda kažkokių smulkmenų, kurios artimos ir būdingos būtent tiems rašytojams.

Lyginant su kitais romanais paaugliams, galiu Jums priminti anksčiau skaitytus "Slemą" bei "Elos ir Mičo paslaptį", nes būtent šiuos kūrinius prisiminiau skaitydama naujausią Jennifer Echols romaną. "Meilės romaną" lyginčiau su "Slemu" vien dėl to kūrybiško stiliaus, įkomponuoto romano siužeto linijoje: retai galima rasti knygų, kuriose veikėjai būtų ir rašytojai, neskaitant atvejų, kai personažai rašo dienoraščius. Nežinau kodėl taip yra, bet drįsčiau manyti, kad autoriai nenori "susitapatinti" su savo kurtais veikėjais ir nors kiek išlaikyti tą atstumą, skiriantį rašytoją nuo jo kūrinio. Vėlgi, tai yra tik mano spėlionės, tad nepriimkite jų labai tiesiogiai. "Elos ir Mičo paslaptį" prisiminiau tose kūrinio scenose, kurios, aišku, buvo susijusios su romantika ir veikėjų akivaizdžia tarpusavio trauka. Taip pat prie šio palyginimo galiu pridėti ir mylimą kūrinį "Lengvai", tad jei nors vienas iš minėtųjų kūrinių Jums patiko - patiks ir "Meilės istorija".

Bandant giliau nagrinėti pagrindinės veikėjos Erinos asmenybę, radau tikrai didžiulį trūkumą ir pastebėjimą. Man pasirodė, jog ši mergina buvo sukurta kaip pasiduodanti malonumo akimirkoms ir pamirštanti tikruosius įsitikinimus. Paprastai tariant, Erina nemokėjo pakovoti už save ar net išlaikyti savo orumą. Didžiausias viso to įrodymas - Hanterio bendradarbiavimas su Erinos močiute. Pirmiausia tai prasidėjo kaip Erinos palikimo ir teisės į aukštąjį mokslą atėmimas, vėliau, universiteto laikais, tai persirito į kitą lygį, kai Hanteris manipuliavo Erinos jausmais ir palieptas močiutės stengėsi vienaip ar kitaip paveikti Erinos mąstyseną. Svarbiausia buvo tai, kad pati Erina pripažino savo nuolankumą, suvokė, kad turėtų rimčiau į tai žiūrėti, bet nesiėmė jokių veiksmų. Man asmeniškai itin nepatinka tokie marionetiniai žaidimai, nes po jų visuomenėje kuriasi tas stereotipiškas vaidmuo, kad moteris yra silpnoji lytis, kuriai lemta stovėti vyro užnugaryje. Deja, Jennifer Echols būtent sukūrė tokios moters prototipą, slypintį Erinos kūne.

"Meilės istorija" man pasirodė kaip sumodernizuota klasikinė "Mažųjų moterų" bei "Paslaptingojo sodo" klasikų laikų istorija: dvaro aplinka, žirgynas, didžiuliai paveldimi turtai, meilė žemesnio sluoksnio atstovui. Visgi kita medalio pusė jau primena šiuos modernius laikus: studijos universitete, vakarėliai, trumpalaikiai romanai ir kitos pramogos, užimančios svarbią vietą pagrindinių veikėjų gyvenimuose. Jennifer Echols puikiai suderino šiuos du gyvenimus, profesionaliai ir taktiškai pasirinko idėją -jau kurį laiką neskaičiau istorijos, susijusios su turtingųjų gyvenimu, nors užsienio jaunimo tarpe klasikinės meilės istorijos yra itin populiarios ir mėgiamos. Man regis, autoriai, norėdami įtikti platesnei skaitytojų auditorijai, rašo apie vidutiniokus, nes būtent šio sluoksnio atstovai, radę knygose panašumų į savo gyvenimus, pajunta kur kas gilesnį ir artimesnį ryšį su pačiomis istorijomis. Nesakau, kad skirstymas į socialinius sluoksnius yra taikliausias pavyzdys, kurį panaudojau šį kartą, bet visgi jis egzistuoja ir, savaime suprantama, tikiuosi korektiškai ir šališkai panaudojau jį.

Kad ir kaip būtų gaila, šios knygos pavadinimas tikriausiai nebegali būti banalesnis. Bet kokią knygą paaugliams dažniausiai galima įvardyti kaip meilės istoriją ir tai visiškai nieko nepasako apie patį kūrinį, ir tuo labiau nepriverčia jo geisti perskaityti. Vėl grįžtant prie ankstesnių autorės kūrinių "Tave pamiršus" bei "Deginant tiltus" akivaizdu, kad jie originalesni vien savo veiksmažodžių formomis. Nors pati Jennifer Echols "teisinasi" kūrinyje ir net paaiškino pavadinimo mintį - taip, kad ir kaip stengtumėtės išgalvoti stebuklingų metaforiškų minčių - grįžkite prie tos vienintelės ir tiesioginės - tai meilės istorija. Na, o ieškant teigiamų aspektų apie kūrinio apipavidalinimą, galime pasidžiaugti, kad autorė Jennifer Echols viešai savo Facebook paskyroje pareiškė, kad lietuviškas knygos viršelis jai patinka labiausiai iš visų!

Kūrinio eigoje sužinosite daugiau apie pagrindinės veikėjos praeitį, skaudžią tėvų istoriją. Sužinosite, kaip prasidėjo draugystė su Hanteriu ir kodėl ji staiga nutrūko. Turėsite progą daugiau sužinoti apie Erinos rašymo ypatumus bei svarbiausia sužinoti, ar Erina susitaikys su močiute ir kaip baigsis jos ir Hanterio kova dėl palikimo.  Rekomenduoju knygą paskaityti ne tik Jennifer Echols gerbėjams, bet ir visiems romantikams, išsiilgusiems šilto ir jaukaus kūrinio apie meilę, pagardinto intrigomis bei klasikinėmis laiko patvirtintomis detalėmis.