Istorija prasidėjo nuo nedidelio gabalėlio pagrindinio veikėjo Selo Peredaiso biografijos. Vaikinas, neseniai praradęs tėvą, buvo užsibrėžęs tikslą tapti rašytoju ir parašyti kūrinį, kuriam, deja, trūko įkvėpimo. Būtent dėl to ir prasidėjo Selo kelionė po visą Ameriką.
Kita knygos žvaigždė buvo vaikinas Dinas. Tai buvo ko gero spalvingiausia kūrinio asmenybė, pranokusi net patį Selą. Dinas buvo kilęs iš visai kitokios šeimos, kurią sudarė girtuokliai ir gyvenimo prasmės nežinantys žmonės. Tai išugdė Dino asmenybę ir jis pats nesureikšmino daugybės svarbių aspektų.
Lyginant Diną su Selu, galiu pasakyti, kad šie žmonės yra labai kontrastingi tarpusavio atžvilgiu. Dinas buvo pašėlęs nuotykių ieškotojas, o Selas buvo kiek ramesnis, sėslesnis. Taip sakant, Selas sekė savo bendražygio pėdomis ir leidosi pasroviui nešamas išraiškingojo palaidūno.
Kūrinyje siužetas nėra toks svarbus kaip asmenybių vystymas, detalės. Galima teigti, kad visą laiką veikėjai bus kelyje, bet, savaime suprantama, galėsite žavėtis neaprėpiamais autoriaus tiksliai nupasakotais peizažais bei vietovėmis, o tai puikiai supažindins jus ne tik su amerikietiška aplinka, bet ir šios valstybės kultūra.
Šioje knygoje išsiskyrė požiūris į moteris, kuris nebuvo labai teigiamas. Bent jau Dinui moteriškoji lytis reiškė pasilinksminimą vyrui. Vaikinas išnaudodavo visas sutiktas moteris, ką jau kalbėti apie tris santuokas, kurios baigėsi ne itin palankiai pačioms moterims, o ne Dinui. Bėgant metams, kelionės nesibaigė, o romanų bei vedybų skaičius didėjo kartu su palikuonių skaičiumi. Taip, pašėlusio Dino nesutramdė net ir mažieji vaikai. Dinui reikėjo laisvės, o kartu su ja ir nuotykių, erdvės, klajokliško gyvenimo.
Nors ir rašau vien apie tai, kaip šie veikėjai keliavo, bet jie nebuvo visą laiką kartu. Buvo mėnesių, net ir metų pertraukos, bet po jų likimas draugus suvesdavo vėl ir jie toliau tęsdavo tai, ką pradėjo. Labiausiai man patiko knygos pabaiga, kur viskas pasisuks visai kita linkme, bet galima teigti, kad kažkokios kulminacijos labai ir nesulauksite. Puslapius rysite palengva, bet įdėmiai ir taip visą knygą, su tam tikrais aikčiojimų intarpais.
Džiaugiuosi, kad perskaičiau šį romaną, nes turėjau galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie niekada nenuobodžiavo, kurie degė noru gyventi, nepaisant to, kad kišenėje švilpavo vėjai. Pinigų problema buvo iškelta ne kartą, nes didžiąją dalį kelionės Selas su Dinu neturėjo nė skatiko kišenėje. Šis faktas nebuvo pamirštas ir vaikinai įvairiais įmanomais būdais stengėsi prasimanyti pinigų savo būtiniems poreikiams patenkinti. Tiesą sakant, jeigu ne ši problema, nebūtų buvę tiek įdomių pasakojimų ir istorijų. Galima teigti, kad autorius Jack Kerouac norėjo sukurti tokius veikėjus, kuriem nematerialūs dalykai būtų kur kas svarbesni už tuos, kuriuos galima įvertinti pinigine prasme. Manau, kad tai labai geras požiūris, kurį turėtų sekti ir šiuolaikiniai autoriai, norėdami sukurti tokį šedevrą, kuris turėtų išliekamąją vertę.
Kalbant apie autoriaus rašymo stilių, galiu įvardyti jį kaip gan sudėtingą ir smulkmenišką. Įvairiausios detalės ir dalykai, kurie gali pasirodyti nepastebimi, iš tikrųjų yra svarbūs ir reikalingi, norint lengvai suprasti tolimesnius įvykius. Todėl knygą patariama skaityti įdėmiai, neskubant ir tiesiog mėgaujantis. Nors iš patirties galiu patarti neskubėti pulti prie šios knygos, tokiems kūriniams reikia pribręsti ir pasiruošti, todėl gal geriausiai tiktų nuo 17 ar 18 metų.
Kaip jau ne kartą esu minėjusi, dalyje savo aprašymų pateikiu gan naudingos informacijos, kuri galėtų praversti rašant samprotavimo rašinius. Šį kartą vienas žinomiausių pasaulio romanų "Kelyje" taip pat yra laikomas kaip vienas iš puikių kūrinių, kuriuo galima remtis savo kūryboje. Dėl šios priežasties pridedu ir savo pačios rašytą pastraipą, kurioje sieju šį kūrinį su visiems dvyliktokams žinomu J. Kunčino romanu "Tūla". Nepamirškite, kad nesu literatūros kritikė, kad tiesiogiai nepatariu naudotis mano pateikta informacija, tiesiog tai labiau mano asmeniniai interpretavimai apie kūrinį.
Menas veikia žmogų palankiai tuomet, kai kūrėjo veiklos neriboja šalutinės aplinkybės. XX amžiaus pokario laikotarpiu dominavęs atotrūkis tarp komunistinių rytų valstybių bei demokratinių vakarietiškų lėmė savotišką meno sampratą. Skirtingai nei Vakarų šalyse, kur vyravo laisva kūryba, komunistinės šalys itin griežtai cenzūravo rašytojus, kurie turėjo kurti valdžiai palankius rankraščius arba rizikuoti ir vartoti Ezopo kalbą. Norint pabrėžti kontrastą tarp šių dviejų politinių blokų šalių, reikia atsižvelgti į skirtingų ideologijų paveiktus kūrėjus. Puikus pavyzdys - XX amžiaus antros pusės 1- asis vakarietiško tipo rašytojas profesionalas ir sovietmečio lietuvių kilmės prozininkas Jurgis Kunčinas, kuris garsiausiame savo romane „Tūla“ pavaizdavo kūrėją, kuriam bohemiškas gyvenimas ir rašymas prilygo protestui prieš gniuždančią aplinką ir pastangai išlikti savimi, vyraujant sovietinei sistemai, prieštaraujančiai visiems veikėjo įsitikinimams. Sovietinės valdžios įdiegtas kūrybinės laisvės ribojimas paskatino veikėją priešintis sistemai, bet tokiu būdu įgyta laisvė tapo ir savęs paties naikinimu alkoholizmo liūne. Dėl šios priežasties galima teigti, kad šalutinės aplinkybės lėmė menininko asmenybės degradavimą. XX amžiuje išgarsėjo ir dar vienas rašytojas – Amerikietis Džekas Keruakas, kūryboje taip pat puikiai pavaizdavęs bohemišką kūrėjo dalią. Pagrindinis romano veikėjas – rašytojas Selas Peradaisas, ieškodamas įkvėpimo šaltinio, pasiryžo pakeisti gyvenimo stilių ir pasinerti į bohemiško gyvenimo potyrius. Rašytojas Džekas Keruakas gyveno laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kur vyravo palankios sąlygos kūrybinių galių atskleidimui, todėl kitaip nei Kunčino pasakotojui, Selui menas padėjo atrasti tikrąjį pašaukimą bei iš tiesų mėgautis rašymo teikiamais malonumais. Nepaisant to, jog ir Jurgis Kunčinas, ir Džekas Keruakas pokario laikotarpiu sukūrė romanus apie bohemiškų dvasių kūrėjus, istorinės ir politinės aplinkybės lėmė skirtingą meno poveikį rašytojams. Vadinasi, kūryba daro žmogų pranašesnį, bet tik tada, kai jo kūrybos neriboja šalutinės aplinkybės.
Man labai patiko faktas, kad ši knyga aprašo amerikietišką hipsterių kultūrą, jų požiūrį į gyvenimą. Nesunku pripažinti, kad visos "egzotiškos" knygos traukia skaitytojo akį, nes mes tokiose knygose randame kažką naujo, kažką nepatirto, bet tuo pačiu jaudinančio. Mūsų rutiniškam gyvenimui tokia kūryba yra kaip gaivos lašas sielai. Kartais norisi nutrūkti nuo grandinės ir persikelti į kitokį gyvenimą, kuriame problemos yra paskutinėje vietoje. Juk kartais taip gera pasimiršti ir tiesiog gyventi. Būtent ši knyga apie tai ir yra ir sunku patikėti, bet nors ir išleista 1962 metais, ji iki šiol karaliauja geriausių knygų viršūnėse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą