Jenny Han "P.S. vis dar tave myliu"

Neskaičiusiems pirmojo serijos romano "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau", šio aprašymo skaityti nepatartina

Tikriausiai nesunkiai iš pirmo žvilgsnio atpažįstate šiuo metu aprašinėjamos knygos viršelį, tiesa? Po daugybės mano rekomendacijų paskaityti "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir tų trumpų akimirkų, kai tikrai tikėjausi, jog paskaitysite, galiu pereiti ir prie antrosios dalies, kuri nustebins visus serijos gerbėjus. Juk ne veltui pirmąją dalį įvardijau kaip vieną geriausių knygų, skaitytų 2015 metais.

Kas įvyko pirmojoje dalyje "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau": Tikriausiai pamenate Laros Džinės parašytus laiškus vaikinams, kuriais ji buvo kurį laiką susižavėjusi - būtent tie laiškai netikėtai atsidūrė vaikinų rankose ir netikėtai pasaulis apvirto aukštyn kojom. Ilgą laiką susižavėjimą sesers vaikinui Džošui slėpusi Lara Džinė ir toliau vengė šio vaikino, kuriam vis dar puoselėjo jausmus, bet  jos gyvenimą grįžo Piteris, su kuriuo Lara Džinė apsimetė bedraugaujanti - taip ir ji, ir Piteris siekė sau naudos. Deja, gyvenimas yra pilnas staigmenų ir Lara Džinė netikėtai pajuto, kad susižavėjo Piteriu ir norėtų su juo rimtų santykių, o jausmai Džošui išblėso. Knygos pabaigoje iki laimingos pabaigos su Piteriu nedaug trūko, bet mokinių ekskursijoje viešai pripažintus jausmus ir karštus bučinius kubile su Piteriu nustelbė visų mokinių pašaipus žvilgsnis - ėmė sklisti kalbos, jog Lara Džinė kubile mylėjosi su Piteriu, nors tai ir nebuvo tiesa. Dėl pažeminimo ir menkos savivertės jausmo Lara Džinė nutolo nuo Piterio, bet jos jausmai išliko tokie patys.

Rašydama aprašymą pirmajai serijos knygai "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" negalėjau atskleisti ryškių Laros Džinės asmenybės pokyčių, kurie atsiskleidė knygos pabaigoje, nes juk logiška manyti, kad niekas nenori sužinoti įvykių iš anksto. Džiaugiuosi galėdama tai padaryti dabar, nes kai ir kiekvieną kartą primenu serijų tolimesnių dalių aprašymus skaityti tik tiems, kurie skaitė ir pirmąsias dalis. Taigi, pirmojoje serijos dalyje Lara Džinė pamažu suvokė, jog ji bijo įsipareigojimų. Tai labai dažnai pasikartojantis bruožas paauglėms, kurios neitin pasitiki savimi, turi asmenybės trūkumų. Lara Džinė su kitų žmonių pagalba suprato, jog ji tarsi norėjo vaikino, bet jai labiau patiko mintis apie tą svajojimą nei realybė, nes kai ji pagaliau gavo šansą tai išpildyti - mergina ilgą laiką turėjo įtikinėti save ir priimti pokyčius.

Antrojoje dalyje "P.S. Vis dar tave myliu" veiksmas tesėsi iš karto nuo tos vietos, kurioje pasibaigė pirmoji dalis - Laros Džinės sprendimo nutolti nuo Piterio. Visų džiaugsmui pranešu tai, ką ir patys sužinosite knygos anotacijoje - šie santykiai buvo atgaivinti visai netrukus ir kiekviena Laros Džinės akimirka praleista su Piteriu atimdavo žadą. Nors romantinei knygai visuomet reikia intrigų, šioje knygoje Henny Han leido skaitytojams pakankamai ilgai mėgautis darniais poros santykiais, bet apie tai šiek tiek vėliau... "P.S. Vis dar tave myliu" dalyje taip pat buvo kur kas ryškiau akcentuojama draugystės tema - autorės pasirinkimas atgaivinti seniai prarastą draugystę buvo labai gerai apgalvotas, nes vėliau, siužetui pakrypus netikėta linkme, epizodai susiję su draugyste buvo labai interaktyvūs ir reikalingi tam, kad skaitytojams nepasidarytų nuobodu - patikėkite, savo dėmesį išlaikysite nuo pradžios iki galo, nes knyga tikrai superinė.

Dar vienas itin rimtas antrosios serijos dalies motyvas - vaizdo įrašas susijęs su tuo pačiu aistringu bučiniu kubile apie kurį skaitytojai jau sužinojo "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" pabaigoje.  Tikriausiai pamenate, jog pirmojoje dalyje Lara Džinė buvo išvadinta nepadoriais žodžiais, nors nieko rimto tarp jos ir Piterio iš tiesų neįvyko - to kartais nepaaiškinsi paaugliams, trokšte trokštantiems dramų. Dėl menkavertės savijautos Lara Džinė atsiribojo nuo Piterio ir, rodės, jog viskas negali būti blogiau. Patikėkit, gali. Nors antrojoje dalyje kone iš karto buvo atgaivinta draugystė ir šįkart tikra, mokykloje ir internetinėje erdvėje pasklido vaizdo įrašas vaizduojantis būtent kubilo sceną. Šis įrašas buvo labai svarbus objektas viso kūrinio metu, ne kartą buvo kalbama apie jo grėsmę ir Laros Džinės ateičiai, todėl drįstu manyti, kad šiuo kūriniu autorė norėjo pamokyti paauglius atsargiai elgtis su moderniomis technologijomis, nes tai, kas yra paviešinta internete, niekada nebus ištrinta net jei ir sugebėsite paslėpti nuo publikos akių.

Jenny Han ir jos serija priminė man kodėl taip mėgstu Contemporary romance žanrą. Kam gali nepatikti paaugliška istorija apie merginą, kuri buvo nepasitikinti savimi, priklausė nepopuliariųjų tarpui, bet kuria žavėjosi vaikinai ir ne bet kokie - juk vienas iš tokių buvo kone populiariausias mokyklos vaikinas, kuris ne tik įrodė esąs pagarbus ir ištikimas romantikas, bet ir nuostabus vaikinas Larai Džinei.  Įdomu buvo tai, kad viso kūrinio metu pasigedau Džošo - jo tarsi nebūta, nors pirmoje dalyje jis atliko kone svarbiausią vaidmenį ir mums, skaitytojams teikė daugiausiai vilčių. Autorė neištrynė šio personažo, bet jis tapo antraeilis ir gerokai nustumtas į šalį.

Labai retai romantinėse knygose rašytojai leidžia pasimėgauti puikiai besivystančiais įsimylėjelių santykiais. Jeigu atkreipsite dėmesį, dažniausiai knygos būna dviejų rūšių: tos, kuriose vaikinas ir mergina pripažįsta savo jausmus arba galiausiai gali būti kartu knygos pabaigoje, arba tos knygos, kurių pirmuosiuose skyriuose pripažįstamas susižavėjimas, gal net draugystė, bet arba dėl kažkokio įvykio, barnio ar nepasitikėjimo savimi vienas iš veikėjų nutraukia santykius ir tik knygos pabaigoje jie vėl būna užmezgami iš naujo. Rašytojai mėgsta paerzinti savo skaitytojus - tai ne paslaptis, bet tai užveda paauglius ir dėl to autoriai neatsisako tokių strategijų. "P.S. Vis dar tave myliu" man pasirodė tokia, kuri nepatenka į šias dvi kategorijas - ji tarsi autsaiderė gerąja prasme. Stiprėjantys Laros Džinės jausmai Piteriui ir jų nuoširdi draugystė dominavo kūrinio metu ir gerėjausi tokiais santykiais, bet tuo pačiu jau buvau nuteikusi save pasiruošti kažkokiems pokyčiams - juk toks malonumas negali tęstis viso kūrinio metu, ar ne? Taip ir atsitiko - įsimylėjelių kelyje atsidūrė dar vienas vaikinas Džonas, gavęs meilės laišką ir Laros Džinės bei Piterio pirmoji mergina Ženevjeva...

"You have to let yourself be fully present in every moment. Just be awake for it, do you know what I mean? Go all in and wring every last drop out of the experience"
Pasirinkdama šią citatą, norėjau pabrėžti, jog svarbiausia yra nepamiršti, jog paauglystė yra kvailystė. Nebijokite klysti, nebijokite pasinerti į nuotykius, dėl kurių itin dvejojate, priimkite spontaniškus sprendimus ir elkitės ne taip, lyg vėliau gailėtumės dėl praeityje padarytų klaidų, bet taip, kad vėliau netektų gailėtis dėl to, ko nepadarėte ar bent jau nepabandėte. Man labai patiko daugybė šios dalies ir pirmosios knygos minčių - jos buvo labai gyvenimiškos, labai artimos kiekvienam žmogui. Jaučiausi taip tarsi autorė Jenny Han būtų susisteminusi man aktualias mintis taip, kaip man to nepavykdavo padaryti dėl minčių kratinio, stūksančio mano galvoje.

Knygos eigoje būtent ir sužinosite, kaip vystysis romantiški santykiai tarp Laros Džinės ir Piterio, kaip jiems pavyks įveikti likimo pažertus iššūkius bei svarbiausia, sužinosite, ar visgi jie įveiks visas negandas ir liks kartu, ar naujai besikuriantys meilės trikampiai išardys šiuos santykius, kurie mums, skaitytojams, atrodo tarsi tobuli. Nepaisant visko, "P.S. Vis dar tave myliu" pabaiga buvo labai tinkama šiam kūriniui. Jenny Han geriau ir nebūtų to pavaizdavusi. Viskas buvo labai švelnu ir tyra, pagaliau ir mano išsvajotoji veikėjų lemtis įvyko, nes prisimenant mano begalinį troškimą "Atrankos" serijai pasibaigti Amerikai ir Aspenui likus drauge - tenka pripažinti, kad ne itin dažnai mano norai būna įgyvendinami... Neatskleisiu tikrai kaip viskas baigsis, tikriausiai supratote iš šio aprašymo, kad verta tikėtis visko. Tikrai taip.

Mano bendra nuomonė apie dviejų dalių seriją yra itin teigiama. Prieš paimdama į rankas "P.S. Vis dar tave myliu", dar kartą perskaičiau ir "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" ir nenustebčiau, jei tolimesnėje ateityje dar kartą norėčiau į rankas vėl paimti abi šias knygas, sukeliančias tokius teigiamus jausmus apie paauglišką meilę. Kaip ir minėjau, Contemporary Romance žanras mane itin žavi ir kol kas šis kūrinys, mano manymu, karaliauja tarp visų skaitytų romantinių knygų. Rekomenduoju ir tikiuosi, kad tarptautinės leidyklos ir toliau džiugins skaitytojus tokiais puikiais leidimais, o svarbiausia, kad Lietuvoje irgi turėsime galimybę "paragauti" tokių gėrybių.