Nors rašytoja Marieke Nijkamp gimė ir gyvena Olandijoje, jos debiutinis romanas "This is where it ends" paliečia šalį anapus Atlanto vandenyno, Nuo vaikystės save knygų graužike laikanti moteris susidomėjo mokyklų šaudymo tematika ne dėl nuolatos žiniasklaidoje pateikiamų faktų, bet norėdama suprasti, kaip iš tiesų jautėsi žmonės, išgyvenę tokią katastrofą - dėl šios priežasties moters galvoje gimė keturi veikėjai, keturi šio romano pasakotai, kurių lūpomis buvo atskleista ne tik 54 minutes trūkusi istorija, bet ir tai, kas slypėjo kur kas anksčiau."This is where it ends" pasakojama apie netikėtai mokslo metų pradžios proga prasidėjusį šaudymą mokykloje. Mokyklos direktorius, tradiciškai sukvietęs visus mokinius ir darbuotoją į salę savo iškilmingai kalbai net nenutuokė, kad po valandos pusė jo kolegų bus negyvi. O viso to kaltininkas nebuvo serijinis žudikas, ar įgudęs profesionalus šaudytojas - tai buvo tos pačios mokyklos mokinys, ilgai planavęs ataką. "Getting out alive is no longer the goal—not dying yet is." - buvo rašoma knygoje po to, kai norėdami pabėgti iš salės mokiniai suprato esą įkalinti joje - visos durys buvo užrakintos ir panikos riksmus pakeitė šūviai.
Kurdama šios knygos aprašymą nusprendžiau neatskleisti faktų apie pagrindinius veikėjus, nors jie, atlikdami pasakotojų vaidmenis, buvo itin svarbūs asmenys ir pačiam šaudytojui. Kūrinio eigoje greitai pajusite artumą šiems paaugliams, rašytoja puikiai atskleidė šeimyniškus ryšius, todėl tik tik kėlė dar didesnį nerimą dėl jų gyvybės. Nors gretai spėjome šiek tiek susipažinti su veikėjais bei susidaryti nuomonę apie juos, romane buvo vis kartojama ta pati eilutė "Tyler is back" net jei nežinome kas tas Tyler, nei kaip jis susijęs su jaunuoliais, tik vėliau paaiškėjo skaudi tiesa.
Skaitydama kūrinį džiaugiausi, kad ne visi pasakotojai buvo įstrigę salėje ir tokiu būdu autorė sukūrė ne uždarą erdvę, skaitytojams leido pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių ir susipažinti su kitų žmonių reakcijomis bei gelbėjimo situacija. Iš tiesų ne kartą pagavau save keliančią klausimus, kodėl būtent taip keistai veikė policija, kodėl neskubėjo įsiveržti į salę ir gelbėti vaikų, kai visą šį reikalą ėmėsi tvarkyti veikėjų, pats lįsdamas į mirtiną pavojų.
Nelaimės kaltininkas Tyler irgi buvo ganėtinai svarbus veikėjas pasakotojams. Jis buvo brolis, buvęs vaikinas, o įdomiausia, kad jo buvusi draugė, likusi už salės ribų, pamatė jo tuščią automobilį ir suprato ne tai, kad jis tikriausiai šaudytojas, o tai, kad jis salėje ir padės visiems išsigelbėti. Tai tuomet ir kyla klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Kas jį privertė elgtis priešingai nei vaikinas, kurį visi įsivaizdavo.
Patiko, kad viena iš veikėjų ėmėsi iniciatyvos gelbėti situaciją, nors buvo atskleista jos asmenybė ir tikrai nebuvo panašu, kad ji būtų viena iš drąsesnių merginų, galbūt kaip tik priešingai. Tokiu būdu nesunku įsivaizduoti, kad šokiruojančiomis aplinkybėmis visi pasikeičia neatpažįstamai, net patys nenutuokdami, jog viduje turi tokių savybių.
Turiu pripažinti, kad šaudymo mokyklose tema mane labai intriguoja. Žiūrėdama serialus jaučiu didžiausią įtampą, kai netikėtai epizodai pasisuka šia kryptimi. Deja, serialuose dažniausiai būna taip, kad vieną seriją iškenčiamas pragaras, o sekančią jau gyvenimas vėl grįžta į vėžes. Todėl džiaugiuosi knygų galia atskleisti gilesnę išgyvenusiųjų pusę, sužinoti kaip jie jautėsi ne tik nelaimės metu, bet ir po visko, nes aktoriai nesugeba "įgarsinti" savo minčių, kai tuo tarpu knygose būtent mintys ir yra labiausiai įtraukiantys aspektai. Vienintelė kita knyga, kurioje taip pat susižavėjusi (net baisu vartoti tokį žodį šiai temai) skaičiau apie panašius įvykius mokykloje buvo Jodi Picoult "Devyniolika minučių", kurią irgi labai rekomenduoju. Būtent minėtoje knygoje vykstantis veiksmas tęsiasi daugiau nei 54 minutes, kur kas daugiau nei savaitę ar dvi, bet joje atskleidžiamos tokio poelgio priežastys, katastrofos eiga bei pasekmės.
Rekomenduoju šį kūrinį anglų kalba visiems, besidomintiems aktualijomis, visiems, trokštantiems įgyti adrenalino jausmą beskaitant kūrinį su tokia galybe baimę keliančių jausmų. Nežinau, galbūt man vienintelei tokios tematikos kūriniai kelia susidomėjimą, o serialuose tokie vaizdai priveda iki drebulio ir ašarų, bet esu tikra, kad tokia aš esu ne viena ir labai kviečiu pasidomėti šaudymu mokyklose nebūtinai skaitant knygas, bet pasirenkant straipsnius, kuriuose būtų pateikiama net ir informacija kaip reikia elgtis tokiais atvejais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą