Suzanne Collins "Bado žaidynės, "Pavojinga meilė", "Liepsnojantis įtūžis"

"Bado žaidynės"

Ilgai delsiau prieš aprašydama būtent šios knygos trilogiją... Ne kartą įvairiuose internetiniuose puslapiuose skaičiau šios knygos aprašymus, bet jie man visi neįstrigo, pasirodė nenuoširdūs. Ši trilogija verta tik pačių geriausių, nuoširdžiausių, ryškiausių ir nuostabiausių žodžių, kokius tik galima išgauti iš savęs paties. Šią trilogiją bijojau aprašyti ir pati, nes bijau nusivilti savo darbo, suvokti, kad geriau už visus kitus žmones, aprašyti knygos negaliu... Tikiuosi, kad klystu.

Suzanne Collins yra viena garsiausių šių dienų rašytojų. Kaip ir Stephanie Meyer, J.K. Rowling ir kiti šio žanro autoriai, ji išgarsėjo parašiusi trilogiją knygų, sukrėtusių visą pasaulį. Pati autorė pasakoja, kad parašyti "Bado žaidynių" pirmąją knygą ją įkvėpė netikėtai televizijoje išvysti vaizdai apie karą vienoje iš šalių: autorę sukrėtė žmonių veidai, nuotaikos, mirtys ir kiti dalykai, būdingi karams. Netrukus po to, jai gimė idėja parašyti knygą, kuri, pasak vieno garsiausių tinklaraščių apie knygas nuomone, užima pirmąją vietą tarp geriausių knygų paaugliams šimtuke. Užsukite ir įsitikinkite patys: http://www.goodreads.com/list/show/43.Best_Young_Adult_Books

Nuo pat pirmos akimirkos, skaitant pirmuosius puslapius, juntama įtampa ir norą sužinoti, kuo ši knyga tokia įspūdinga. Suzanne Collins taip intrigavo savo kūriniu, kad daugelis žmonių, net ir rašytojų, prisipažįsta, jog negalėjo atsitraukti nuo knygos net naktimis! Net pati Stephanie Meyer atvirai prisipažįsta, jog knyga ją taip įtraukė, kad garsioji vampyrų trilogijos autorė nešėsi ją prie pietų stalo ir laikė ant kelių, kad galėtų toliau skaityti. Istorijos jos neapleido net baigus skaityti. Pasak garsiosios autorės " "Bado žaidynės" - nepaprasta knyga".

Tai istorija apie pasaulį, kuriame egzistuoja 12 apygardų, kurios pasižymi įvairiomis specifinėmis savybėmis: viena iš jų - žvejybos apygarda, kita -angliakasybos, dar kita - medvilnės. Pasaulyje viskam vadovauja sostinė, kurią galima prilyginti šių laikų svajonių išsipildymo miestui - Niu Jorkui. Visų apygardų gaminiai keliauja būtent ten, į sostinę, kurios dėka žmonės šiaip ne taip gali išgyventi, nors mirčių skaičius per dieną yra apgailėtinai didelis.  Žmonės negali laisvai gyventi, ištisai jaučia priespaudą, yra išnaudojami. Kodėl žmonės nesipriešina tokiam išnaudojimui? Nes yra per silpni. Kiekvienas, norintis išgyventi, turi paklusti nenugalimos sostinės valiai.  Deja, valdžios nenorui, buvo dar viena 13-toji apygarda, kuri drįso pasipriešinti sostinei, bet apygardos išlikimui nebuvo vilčių - sostinė ją nušlavė nuo žemės paviršiaus.

Pagrindinė  istorijos veikėja - Katnis Everdin. Mergina, targiškomis aplinkybėmis praradusi tėvą, turi išmaitinti daugelį metų gedinčią motiną bei jaunesniąją sesutę. Katnis, kitaip nei kiti jos apygardos gyventojai, drįsta peržengti apygardos tvoras, už kurių draudžiama vaikščioti. Tokiu būdu sumedžioja maisto sau ir savo šeimai. Kartu su ja medžioja ir vaikystės draugas Geilas. Nuo jų pirmojo pokalbio sunku suprasti, kokie jausmai juos iš tiesų sieja, bet autorė neabejotinai suteikia tam vilties.

"Bado žaidynės" pavadinimas nėra dėl to, kad žmonės apygardose kenčia badu. Tikrai ne. Tuo ši knyga ir išskirtinė. Šiuo pavadinimu vyksta kasmetinės apygardų žaidynės, kurių metu vieni kitus žudo jaunuoliai nuo 12 iki 18 metų atrinkti iš kiekvienos apygardos. Pagrindinis žaidimo tikslas - išgyventi. Kiekvienas vaikas, bei  jų tėvai labiausiai metuose bijo dienos, kada traukiami du "laimingieji" - mergina ir vaikinas. Knyga ir prasideda burtų traukimo diena, kuri buvo pirmoji Katnis sesei Primai. Deja, sėkmė nebuvo mergaitės rankose ir ji buvo ištraukta kaip viena iš 12 apygardos merginų, atstovaujančių Mirties žaidynėse. Katnis negalėjo to leisti - Prima buvo vienintelė jos paguoda ir motyvacija išgyventi. Taigi ji nusprendė eiti į žaidynes vietoj sesers...

Pitas - dar vienas itin svarbus veikėjas, kuris taip pat turi savo istoriją kartu su Katnis. Vaikinas jai išgelbėjo gyvybę, nors pats nuo to nukentėjo. Likimas nulėmė dar vieną jų susitikimą - Pitas buvo atrinktas į Mirties žaidynes atstovauti vaikinus...

Knygoje labai daug dėmesio skiriama aplinkos aprašymui, sostinės išaukštinimui, skirtumų pabrėžimams, pasiruošiamiesiems darbas prieš didžiąsias žaidynes, jausmams ir intrigoms. Viską sudėjus gavosi nepakartojama knyga, kuri, patikėkite, neleis jums ramiai gyventi... Kuris iš 12-tosios apygardos išgyvens?  Kam Katnis pajus šiltus jausmus žaidynėse? Ką sumanys organizatoriai? Visi atsakymai į šiuos klausimus "Bado žaidynių" knygoje.

Skaitytojų nuomonės būtent apie šią knygą:

Knyga tiesiog užburianti,perskaitai ir nori dar...
Patariu visiems perskaityti,siužetas įtemptas ir tai mano viena iš mėgstamiausių knygų,o gal net ir pati mėgstamiausia, kas dvejoja ją pirkt,tikrai neverta sukti galvos,knyga kerinti ir ji kažkuo KITOKIA nei kitos.;}

nuo vakaro 11h iki ryt 10h skaičiau neatsitraukdama! fantastiškai įdomi savo siužetu :)

Dieve mano! Pati nuostabiausia knyga iš mano visu skaitytu, o jų skaičiau tikrai nemažiau. netgi garsiosios Stephanie Meyer sagos neprilygsta šiai knygai. Skaičiau neatitraukdama akių! Siūlau visiems ja skaityti. Tikrai nenusivilsite!!!

Knyga viena geriausių ,mano skaitytų : )) . Su " Twilight'u " ar " Nakties Namų " Zojomis ir visokiais kitais velniais neverta net lyginti : )) . Šita knyga nepakartojama : D . Siužetas man patiko . Tik apsiverkiau ,kai perskaičiau ,apie Pito koją ; (( .
Aš irgi skaičiau apie " The Hunger Games . Cathing Fire " , nepaprastai jos laukiuu ; OO . Nusipirksiu tą pačią dieną kaip atsiras : DD .

Aš skaičiau ja ..Kai nusipirkau ir pradėjau skaityt maniau ,kad padariau labai didele klaida ja pirkdama tačiau jau kai viskas su Pitu prasidėjo taip patiko ,kad net gailėjausi pasakius ,kad galiuosi nusipirkus ;D tas pats įdomumas buvo pačiose bado žaidynese. ;D labai labai laukiu kitos dalies kiek žinau si knyga yra trilogija trys dalis; )) Kaip laukiu negaliu ...Toke gera taciau kaip viena šios knygos fane sakė,kad nepalyginsi su pažymetąja ar Saulėlydžiu nepasakyčiau jos taip pat labai fainos ir įdomis skaityti .Jos mano stiliaus ir patariu kiekvienam paskaityt taip pat kaip ir sia knyga; ))*~
Sėkmes skaitant : )

Knyga pavadinta bado žaidynėmis,dėl pačio siužeto. Tik perskaitę knygą,galima suprasti kodėl.Šis pavadinimas atskleidžia apygardų paklusnumą ir sostinės valdžią,tik ji diktuoja taisykles,o kiti besąlygiškai turi jai paklusti.
Pvz.: apygarda,kurios paaukotasis laimi žaidynes,gauna daug maisto ir t.t..(Tai,geras skaitytojas nepraleis pro akis ir suformuluos sau pasąmonėje kodėl taip,o ne kitaip).Sostinė kada panorėjus žmogų gali "apipilti auksu",bet ir neperspėjus iš jų viską atimti ir paversti skurdžiais.
Esminis dalykas ką noriu pasakyt,kad tai ne tų paaukotųjų žaidynės dėl išlikimo(nors taip,bet čia kalbu,kodėl taip dėl pav.),bet sostinės žaidimas su paaukotaisiais ir apygardomis.Na gal gerai ir nepavyko išaiškinti,taip kaip norėjau,jei nesuprasit ką norėjau pasakyt tai nieko tokio :).Bet esmė tame,kad pavadinimas puikiai atskleidžia užslėptą knygos mintį ;))).


***

"Pavojinga meilė"

Perspėjimas: neskaičiusiems pirmosios trilogijos knygos bei šių tolimiau aprašytų knygų, neskaityti nuo šios vietos NIEKO ;)

Autorė Suzanne Collins greitai suvokė "Bado žaidynių" sėkmę ir populiarumą. Vos tik knyga pasirodė knygynų lentynose, įvairaus amžiaus žmonės čiupo ją kur kas labiau nei būtiniausius produktus, kaip pienas, duona ir kt. Nors rašydama pirmąją dalį autorė  dar nebuvo apsisprendusi dėl kitų dalių, skaitytojai tiesiog būtų neleidę jai nepratęsti. Taip ir atsitiko. Netrukus pasaulį išvydo antroji knyga: "Pavojinga meilė"

Pitas ir Katnis buvo pirmieji visoje apygardų istorijoje, kartu laimėję Mirties žaidynes. Organizatorių sugalvotas planas žaidimo metu paversti juos pora, atsisuko tiesiai prieš juos pačius. Žaidimą stebintys žiūrovai būtų neleidę nužudyti nė vieno poros atstovo.

Deja, nors Katnis ir Pitas tikėjosi kitaip, ištrūkę į laisvę, ramybės jie negavo. Laukė Nugalėtojų Turas, kurio metu jiedu turėjo aplankyti visas apygardas, kartu ir sostinę. Jiems dalyvaujant ture, išaiškėjo tikrasis žmonių gyvenimas, pamažu ėmė lįsti apygardų paslaptys į viešumą: po jų pasirodymo žaidynėse žmonės ėmė protestuoti, sukilti prieš valdžią. Be abejo, sostinė numalšino kiekvieną "išsišokimą", bet Katnis pamažu tapo laisvės simboliu, todėl streikuojančių žmonių ėmė vis daugėti...

Sostinės prezidentas Snou dar žaidynių metu, suprato ką žmonėms reiškė Katnis. Jis, kartu su savo patarėjais bei žaidynių organizatoriais, nusprendė pasinaudoti jubiliejinėmis 75-osiomis žaidynėmis. Per kiekvieną jubiliejų organizatoriai sugalvoja ką nors išskirtinio. Šį kartą, norėdami sunaikinti Katnis, jie nusprendė padaryti 75-tąsias žaidynes pačias įdomiausias. Organizatoriai nusprendė į žaidimą kviesti jų nugalėtojus, kurių kiekvienais metais daugėjo. Tai padarė žinodami, jog Katnis buvo vienintelė savo apygardos nugalėtoja - mergina. Tai buvo gudrus planas, sužlugdęs merginos viltis.

Šioje knygoje pamažu ima aiškėti dar viena didžiulė paslaptis, kurią sostinė stengėsi nuslėpti labiausiai. Medžiodama Katnis sutiko merginas, kurios tvirtino jos 13-toji apygarda egzistuoja, jog ji nebuvo sunaikinta, kaip visi manė. Iš pradžių mergina nepatikėjo jų žodžiais, bet vėliau atliko jų nurodytus veiksmus ir jai įsižiebė viltis: Kas, jeigu tai tiesa?

Kol visose apygardose griaudėjo sprogimai, buvo žudomi žmonės, Katnis nieko negalėjo padaryti: ji jau ruošėsi jubiliejinėms Mirties žaidynėms. Merginos tikslas buvo vienas: pasiaukoti dėl Pito, kuris taip pat dalyvavo žaidynėse. Žiūrovai juos vis dar laikė pora, praliejo daugybę ašarų, žinodami, jog viskas netrukus baigsis...Bet ar tikrai viskam lemta baigtis?

Autorė šioje knygoje itin daug dėmesio skyrė ir Geilui, Katnis medžioklės draugui. Suzanne Collins suteikė vilties Geilo gerbėjams, nes būtent jam Katnis skyrė nemažai dėmesio ne kaip draugė... Užvirė meilės trikampis, kuris net pykdė knygos gerbėjus, bet tuo pačiu dar labiau intrigavo.

Taip pat šioje knygoje autorė susikoncentravo ties 13-tąja apygarda bei jos egzistavimu. Buvo iškelta laisvės problema ne tik dėl apygardos, bet ir dėl streikuojančių apygardų. Leido suprasti, kad karas, ko gero, neišvengiamas...

Šia gaidele ir nustosiu pasakoti apie antrąją knygą, juk nebebus įdomu skaityti, tiesa? Belieka laukti ir tikėtis, jog viskas dar nėra prarasta... Beje, privalau pridurti, kad būtent "Pavojinga meilė" yra pati mėgstamiausia dalis iš visų trijų!

Skaitytojų nuomonė būtent apie šią knygą:

Supratau, kad Tobulybė yra. Nereikia tų magiškų burtų, išgalvotų kalbančių veikėjų iš pasakų knygų, tų galvą susukančių fantazijų, kurių nėra ir pagaliau nereikia tų vampyrų, nuo kurių keistumo ir baisumo miršta milijonai merginų. Te reikia kasdieniškų žmonių vargų, griežtų, į karą, sukilimą nešančių problemų ir kabliuko, dėl kurio gimsta tokia knyga. Juk čia nieko fanatiško, nieko išgalvotų, ko šioje žemėje mes nematę. Tokios knygos leidžia suprasti, kad šiais laikais jaunus žmonės galima sujaudinti ir su realistiškomis knygomis. Ačiū Suzzane, už tokią nuostabią knygą, talentingesnio rašytojo nemačiau. Tai pačios geriausios knygos, kurios tikrai vertos tapti filmais :) ANTRA DALIS TIESIOG NUOSTABI! gal netgi už pirmą geresnė.


Man asmeniškai labiau patiko antra dalis, be to ir skaitėsi ji greičiau - šį syk perskaičiau per dieną. :)
Visai nenoriu, kad Ketnė pasiliktų su Pitu (tikiuosi jį nužudys sostinė), man atrodo, kad galėtum jį laikyti kaip kokį naminį gyvulėlį ir viskas - tiek jau to prisirišimo ir tos ''meilės'', Geilas atrodo kaip tikras bernas - prireikus galėtų nuo visko apginti, o Pitas te sugeba kepti pyragus ir leipti iš meilės Ketnei ir man visai nepatinka blondinai.

Man labai didelį įspūdi paliko abi šios dalys. kai perskaičiau bado žaidynes labai daug dvejojau ar autorei pavyks mus nustebinti ir antra knyga, bet perskaičiusi antra knyga mane labai nustebino kadangi buvau visiškai sukrėsta. nemaniau kad si knyga turės tokia pabaiga. 

Superinė. Visa knyga yra be galo nenuspėjama. Kiekvienas nutikimas vis stebina ir kai jau atrodo kad viskas aišku kaip bus, bum lyg iš giedro dangaus kažkas visiškai nelaukto, nuo pradžių iki galo.
P.S. Galas nustebino taip kad net žandikaulis atvipo. Tai kaip žaidynės baigėsi buvo tiktų tikriausia staigmena!

Jei rimtai, įsigijau šias knygas tiesiog pagauta akimirkos impulso (nes pakankamai skeptiškai žiūriu į kasdien leidžiamus "bestsellerius" ir labiau vertinu klasiką) ir supratau, kad to nepasigailėsiu. 
Senai teko skaityti tokią nepaleidžiančią knygą. Pabaigiau antrą dalį, o galvoje dvi mintys : kaip sulaukti trečios; ir kas mes tokie esame - persisotinę banalių pramogų sostinės gyventojai, ar vis dėlto apygardų išbadėjėliai.
Džiaugiuosi prisijungusi prie naktimis ne miegančių, o skaitančių būrio :)

***

"Liepsnojantis įtūžis"

Perspėjimas: Neskaičiusiems nei pirmos, nei antros, nei trečios knygos,  neskaityti nuo čia.

Suzanne Collins, antroje knygoje ne kartą užsiminusi apie karą, laisvę, streikavimą, iš karto parodė, jog trečia knyga neišvengiama. Ji tiesiog būtina! Taip ji pradžiugino dar didesnį gerbėjų ratą. Visi nekantravo sužinoti kas atsitiko Pitui, sužinoti 13-apygardos išlikimo istoriją.

Dar antrosios knygos pabaigoje pasitvirtino tai, jog 13-toji apygarda egzistuoja ir Katnis nebuvo nužudyta, ji buvo nugabenta tiesiai į ją. Deja, vieną džiugią naujieną nustelbia kita: Pitas liko žaidynėse ir nebuvo išgelbėtas.  Atsigavusiai Katnis visi 13-toje apygardoje liepė nepuoselėti vilčių, kad šis išgyveno.

Išgelbėta Katnis susipažino su visai nauju požemių pasauliu, kuriame gyveno žmonės, kaip ir kitose apygardose. Vienintelis skirtumas - šie žmonės buvo persekiojami baimės kiekviename savo žingsnyje, nes sostinės valdžia bet kurio metu galėjo juos sunaikinti. Po to, kai jie išgelbėjo laisvės simbolį, Katnis, baimė dar labiau padidėjo.

Vienintelė paguoda Katnis buvo tai, jog jos šeima: mama ir sesuo gyveno kartu su ja, tai pat požemiuose kariu dirbo ir Geilas. Nors ir kaip visi stengėsi įtikinti ją, jog Pitas negyvas - ji to nepadarė, toliau puoselėjo viltis.

13-toji apygarda išgelbėjo Katnis su priežastimi. Mergina oficialiai tapo kovotojų už laisvę simboliu. Ji buvo nufilmuota bei specialių įrangų dėka, parodyta per televiziją visose apygardose - taip žmonėms buvo pranešta, jog mergina gyva ir nereikia pasiduoti.

Trečiojoje knygoje buvo labiausiai susitelkta į laisvės klausimą. Tapusi jos simboliu, Katnis buvo slapta vežama į įvairias apygardas, kurios jau buvo kone išnaikintos - žmonių jose buvo likę išties nedaug. Tai sukrėtė merginą ir ji galutinai pripažino, jog kovos už laisvę.

Knygos autorė "Liepsnojantį įtūžį" sukūrė taip, lyg jis labiausiai primintų realias šalis, kuriose tebevyksta karai. Žmonių baimė, slapstymaisi, kovos, sužeistieji - negalėjo nesukrėsti skaitytojų. Autorė pamažu vedė link pagrindinio mūšio dėl laisvės.

Nenoriu per daug pripasakoti, patys perskaitykite ir įsitikinkite, jog knyga yra viena nuostabiausių mano ir jūsų skaitytų. Šioje dalyje sužinosite ar iš tiesų Pitas žuvo, kaip dėl laisvės kovos 13-ta apygarda, galėsite sužinoti, kaip klostysis Geilo ir Katnis santykiai, kas iš pagrindinės veikėjos artimų žmonių bus nužudyti, bei svarbiausia - kuo visa tai baigsis. Taip, kad intrigų ir klaustukų labai daug, bet kuo nuoširdžiausiai linkiu nepatingėti ir skirti laiko šiai trilogijai.

Skaitytojų nuomonė: būtent apie šią knygą:

Nuostabi knyga! visą dieną nuo pat ryto skaičiau šią knygą neatsiplėšdama (net nevalgiau :D) tikrai nesitikėjau kad viskas taip susiklostys ir kai jau atrodydavo kad viskas, turėtų būti knygos pabaiga vėl viskas pasikeičia! tiesiog nuostabi knyga! geriausia visų laikų, žodžiais negaliu apibūdinti kaip šita knyga įtraukia, tarsi tu pats dalyvauji tose žudynėse. ;)

Stengiausi skaityti kuo lėčiau, mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu, bet galiausiai supratau, kad nebeturi ko skaityti ir tos malonumo akimirkos baigėsi. Gera žinoti tai, kad nesu labai smulkmeniška ir į tai dėmesio per nelyg neatkreipiu, todėl kada nors paimsiu vėl pirmąją dalį ir patirsiu ekstazę lyg skaityčiau šią istoriją pirmą kartą. Netgi dabar nepamenu ką rašė trečios knygos dalyje (tik kaip baigėsi), o ką jau kalbėti apie kitas.
Knyga tikrai puiki, galbūt ant galo pasigedau daugiau meilės scenų, bent epilogas paguodė.
Kas dvejojate, negalvodama REKOMENDUOJU, ji verta tų pinigų ir dar daugiau^^.
Labai labai labai įdomi trilogija!!! Tai pačios geriausios knygos kokias esu skaičiusi, jų niekas nepranoks. Gerbiu autorę, kad parašė tokias geras knygas. Super!!! Nėra žodžiu apibūdinti šias knygas, jos geresnės negu geriausios.

Knyga nuostabi.. Kai perskaičiau paskutine dali taip nuliūdau supratusi, kad viskas jau pasibaigė. Knyga žiauriai įtraukianti, o visos mirtys tave veikia taip, lyg viskas butu nutikę iš tikrųjų ir atrodo, kad pati tame dalyvavai. Pabaiga liūdna nors epilogas tikrai paguodžia, bet man taip pat norėjosi daugiau meiles. Neįsivaizduoju kada surasiu kita knyga, kuri pranoks Bado žaidynes.

Man asmeniškai šios knygos yra fantastiškos:)Nors dar nesu šios dalies nusipirkusi bet labai tikuosi ,kad šiandien ją turėsiu rankose :D Taigi kiek visas knygas skaičiau šios man labiausiai sukėlė ašaras .Tokios neapsakomai gros.Bet negaliu sakyt ,kad geresnių nėra visos kažuo labai geros.Tik man jos buvo geriausios tada kai jos buvo mano lentynoje naujos. Bet dabar skaitau iš naujo Bado žaidynės ir kas keisčiausia sukelia tokius pat jausmus kaip ,kad skaityčiau pirma karta.Ir manau tai didelis pliusas.O taip pat noriu pasakyt ,kad mano asmeninė nuomone ta ,kad nelabai patinka kai pasako knygos turinį .Man nebebūna įdomu skaityti.Bet jei parašė tai tiek kam nepatinka gali ir neskaityti gi niekas su peiliu už nugaros nestovi ir neverčia to komentaro skaityti.Taigi Šiandien tikiuosi nusipirkti šitą knyga ir turėti jas visas kartu.Labai noriu ir labai laukiau šitos dienos.!!!!!!!!!:)

***

O dabar mano nuomonė apie visas tris knygas:

Visą laiką stengiausi rašyti šią recenziją labai šališkai, nekišti daug savo nuomonės, kad galėtumėte ją patys susidaryti. Tikiuosi, kad pavyko. Štai dabar pasakysiu ką aš manau apie šią knygą. Labai sunku net ir išsakyti viską, bet pasistengsiu. Knygą nusprendžiau perskaityti jau tuomet, kai žinojau, jog bus ir jos filmas. Laksčiau po visas savo miesto bibliotekas, tikėdamasi ją gauti, bet, savaime suprantama, negavau ir tuo labai nusivyliau... Netikėtai knygą radau internete!  Ir perskaičiau, kentėjau, nors popierinis variantas būtų buvęs patogesnis... Tiesiog negalėjau jos neperskaityti. Pamenu, net atsisakiau važiuoti į sostinę, per filmo premjerą, nes dar nebuvau perskaičiusi visos knygos... Matote, ką reiškia pradžioje perskaityti knygą, o vėliau tik pažiūrėti filmą? Tai va, perskaičiusi pirmąją dalį buvau taip sužavėta, kad net drebėjau. Netrukus internete radau ir antrąją, ir trečiąją dalis. Trečiąją net skaičiau per Velykas, iškeičiau savo gimines į knygą! Buvo labai sunku suvokti, kad viskas baigėsi... Visą laiką  buvau už Pito ir Katnis porą. Manau, jie sutverti vienas kitam... Knyga mane labai sužavėjo savo nuoširdumu, išskirtinumu ir originalia idėja. Viskas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Negalėjau nuo knygų atsitraukti net naktimis. Retkarčiais net ašarą išspausdavau. Visi įvykiai, knygos posūkiai buvo labai stebinantys. Net nebūčiau patikėjusi, kad kai kurie dalykai iš tiesų įvyko. Trečiąją knygą skaičiau su pykčiu. Nuoširdžiai įniršusi buvau dėl to, ką autorė sugalvojo padaryti su Pitu. Bet neteisiu Suzanne Collins... Gerbiu ją už tai, kokius ji man sukėlė jausmus, jokia kita knyga to negalės padaryti. Tikiuosi vieną dieną rasti knygą, kuri prilygtų šiai trilogijai...

***

Melvin Burgess "Nikas Deinas"

Melvin Burgess yra ko gero žinomiausias rašytojas paaugliams Lietuvoje. Visi yra skaitę bent vieną jo kūrinį, žino šią pavardę ir bent kartą pritaiko autorių pavardę, situacijose, kai kalbama apie knygas... Dauguma žmonių pamini tik pavadinimą, na, o šį  autorių visi kuo puikiausiai prisimena. Pliusas jam! Tai jau nebe pirma šio autoriaus knyga, kurią aprašiau. Ir tikrai ne paskutinė... Šį kartą pristatau jums knygos, kuri kuo puikiausiai tinka ir vaikinams, aprašymą.

Tai istorija apie vaikiną, kuris staigiai neteko mamos. Gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Jam tenka kraustytis į berniukų internatą, iš kurio visi stengiasi pabėgti... Nikas naujuose namuose susidūrė su smurtu, peštynėmis, patyčiomis ir kitais, bjauriais dalykais. Vaikinas paguodą rado pas vieną iš darbuotojų kabinete, kur buvo lepinamas daiktais, kurių paprastai internato berniukai negaudavo... Jam tereikėdavo gražiai elgtis ir netrukus būdavo nusiųstas tiesiai į Krilo kabinetą. Deja, netrukus išaiškėja Krilo kėslai. Jis - vaikinų prievartautojas, mokantis priversti mokinius tylėti ir leisti jo išnaudojamiems. Nikas negalėjo susitaikyti su tokiu likimu. Patyręs didžiulę gyvenimo traumą jis nebeištveria ir ieško būdų pabėgti... Deja, laisvėje ne ką geriau nei internate, o ir pamiršti iškrypėlio veido tiesiog nebeįmanoma...

Nikas - jautrus, bet narsus ir drąsus vaikinas. Jis neišsigąsta, sužinojęs apie internatą. Vaikinas buvo labai gudrus, nors mokytis tokioje įstaigoje visai nesinorėjo, vaikinas sumaniai galvojo apie artimą ateitį ir sprendė dėl savo likimo. Ryžto vaikinui taip pat netrūko.

Tai labai savitas Melvin Burgess kūrinys. Gali atsirasti ne vienas kritikas, drįstantis teigti, jog tai per daug žiaurus ir negailestingas kūrinys paaugliams. Deja, sulaukėme tinkamo amžiaus, kada žinome, jog pasaulis ne toks gražus, kokiu mes jį laikėme. Kokie dalykai asocijuojasi man, pagalvojus apie šią knygą? Pilka spalva, niūrus oras ir didžiulės internato tvoros. Šie dalykai išnyra prieš akis vos pagalvojus apie "Niką Deiną".

Kodėl parašiau, jog ši knyga puikiai tinka vaikinams? Neišsigąskite,vaikinai,  šiame puslapyje yra tikrai ne viena knyga tinkama ir jums :* Tiesiog ši, galbūt labiau nei kitos, labiau priimtina vaikinams, nes tai knyga būtent apie vaikiną, smurtą, peštynes, romantiką, bei nešvarų verslą... Manau, kad jums patiks ;)

Šią knygą rekomenduoju ne tik vaikinams, bet ir merginoms, norinčioms rimto, bet gruboko kūrinio. Deja,toms, kurios tikisi romantikos ir pikantiškų dalykėlių, siūlau net neimti į rankas šios knygos, nes šių dalykų čia yra mažiausiai...

Mano nuomonė:

Knyga iš tiesų pasirodė šokiruojanti, sukrečianti, net nemaloni. Skaičiau užgniaužusi kvapą. Labai patiko tai, jog autorius sugebėjo išlaikyti intrigą iki pat pabaigos, kad sudarė sąlygas, dėl kurių viskas galėjo vėl tapti gerai, bet deja, jomis pasinaudoti nepavyko.... Knygoje aprašytas ne vienas veikėjas, nes pasakojama trečiuoju asmeniu (kaip ir mano istorijoje :>), tad visi veikėjai siejasi tarpusavyje. Manau, kad tai labai labai geras sprendimas, nes kiti veikėjai ir nulėmė Niko likimą. Buvo iš tiesų įdomu skaityti akimirkas, kuriose Nikas nedalyvavo, atrodė, kad viskas bus gerai, blogi laikai praėjo, bet... Beje, būtent ši knyga ir paskatino mane rašyti istoriją "Vienintelė tokia" trečiuoju asmeniu... Tikiuosi, kad tai dar vienas faktas, lemiantis jūsų apsisprendimą: skaityti, ar ne?

Skaitytojų nuomonės:

Tobula knyga! ko gero įdomiausia knyga iš visu Burgesso knygų. tikrai rekomenduoju visiem perskaityti. Ji tiesiog įtraukia....negalėjau nuo jos atitraukti akių, perskaičiau vos per viena vakarą.

Perskaičiau. Ir ką galiu pasakyti... na, bijau baisiai čia išsiskirti, tačiau nesakysiu, kad buvo "liux", "nereali" ar kažkas panašaus. 
Na, šiaip ar taip, knyga tikrai neeilinė, tenka pripažinti. Tačiau kažkuo įspūdinga, baisiai nepakartojama nepavadinčiau. Melvin Burgess pats mano akyse užsikėlęs kartelę šiek tiek aukščiau. Iš esmės, maždaug iki vidurio viskas tikrai dėjosi įspūdingai ir daugmaž sunkiai nuspėjamai, tačiau toliau pasidarė kažkaip vangoka, nelabai pagavau kampą, kaip jis ten prisitrynė taip lengvai prie tų visų gavinių ir panašiai....
Na, bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau. 
Ir jei kam nors dar kyla abejonių, tai nedvejokit, abejoju, kad nusivilsit.

Dieve mano, nuostabi knyga. Skaičiau įsikniaubusi ir iš akių bijojau ją paleisti... Tokia įtraukianti nuo pat pačių pirmųjų puslapių... Fantastika ;s 5/5 * Superinė!!

Skaičiau tiek aš tiek keli draugai. Knyga nereali. Man viso skaitymo metu Tesiog kažkas gerklei buvo įstrigę, kelis kart net verkiau, lb lb patiko. Pati geriausia knyga kokia tik esu skaičius gyvenime ( o jų buvo tikrai lb daug) Nežinau net kaip pasakyt, Biski nusivyliau pabaiga,lb norėjau atpildo ,bet gaila nieko taip ir nesulaukiau, todėl tikrai lb patariu kitiem ja paskaityti, žiauriai žiauriai žiauriai patiko!!!

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jusm tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Nepamirškite spausti like ant Facebook puslapio, esančio čia:

https://www.facebook.com/pages/Mes-skaitom-knygas-jaunimui/130180877162334

Anonimas "Paklausk Alisos"

"Paklausk Alisos" pagrindu tapo penkiolikmetės narkomanės dienoraštis. Tai tikra, neišgalvota istorija apie mergaitę, ėmusią vartoti narkotikus. Viskas aprašyta nuo iki. Knyga yra neišgalvota ir kiekvienas dalykas, aprašytas joje - tikras. Tuo ši knyga kur kas vertingesnė nei "Heroinas" ar kitos knygos, kurių istorijas sugalvojo rašytojai. Šios knygos dėka tikrai galima suprasti, kaip iš tiesų jaučiasi narkomanai.

Istorija prasideda nuo dienos, kada pagrindinė veikėja ima rašyti į dienoraštį. Tuo metu jos gyvenimas buvo paprastas, bet savaip gražus, neišsiskiriantis iš kitų. Mergina gyveno laimingai. Vienas vienintelis vakarėlis sujaukė jos gyvenimo rutiną ir visam laikui jį pakeitė. Vakarėlio metu, merginai buvo suduoti narkotikai, jai to nežinant. Pagrindinė veikėja aprašė savo jausmus, kaifą, kurį jautė. Ji pasižadėjo niekuomet daugiau nevartoti, nes pati kuo puikiausiai suvokė narkotikų žalą.

Deja, tokių pasibūvimų su draugais buvo dar ne vienas ir ne du. Kiekvieną kartą pagrindinė veikėja išbandydavo vis ko nors naujo, naujų narkotikų rūšių. Tai tapo jos įprastu gyvenimu. Mergina ne kartą pabėga iš namų, tikėdamasi rasti geresnį gyvenimą, bet netrukus vėl grįžta namo, nes ji žino, jog tik namuose ją visi myli ir rūpinasi ja. Taip ir buvo. Tėvai jos nė karto neatstūmė, nors ji prikrėtė daugybę šunybių. Ko gero tokiu atveju tėvų palaikymas ir pagalba - svarbiausi. Svarbu turėti žmogų, kuris tavimi rūpinasi.

Pagrindinė veikėja pamažu prarado savo draugus, moksleiviai ėmė iš jos tyčiotis. Situacija dar pablogėjo, kai  veikėja, norėdama apsaugoti kūdikį, kurio aukle ji buvo, paskambino vienos apsisvaiginusios merginos tėvams, kad šie ją parsivežtų. Nuo to laiko mokiniai jai grasino, šaipėsi, skleidė gandus. Galiausiai tai privedė net iki specialių įstaigų...

Knyga labai puikiai aprašė kintančią merginos nuotaiką, jausmus. Skyreliai išskirstyti dienomis, kaip ir pridera įprastam dienoraščiui, tad vieną dieną galėjai perskaityti apie jos pažadus apie tai, jog daugiau niekada nebevartos, pasikeis, na, o kitą dieną ji jau vėl pasakodavo apie kaifą, kurį jautė vartodama.

Tokie laikraščiai bei tinklaraščiai kaip "New York Times", "Amazon.com" ir kiti, labai teigiamai kalba apie šį kūrinį. Pasak jų tai knyga, kurią turėtų perskaityti visi paaugliai ir jų tėvai.

Kas man užkliuvo, tai pavadinimas "Paklausk Alisos". Iš kitų mano aprašymų knygų galėjote pastebėti, kad dažnai mėgstu aptarti ir kūrinių pavadinimus. Šis tikrai nėra išimtis. Tai ko gero vienintelis pavadinimas, kurio reikšmės neaptikau knygoje. Buvo aprašyta viena narkomanė Alisa, bet apie ją buvo vos užsiminta. Patikrinau ir versiją, jog lietuviai galėjo pakeisti pavadinimą, nes dažnai, versdami knygas, taip ir padaro, bet deja, angliškoje versijoje pavadinimas sutampa. Mano išvada: kūrinys vadinasi "Paklausk Alisos", nes jame aprašomos akimirkos, kuomet pagrindinė veikėja jaučiasi vieniša, dėl įvairių priežasčių negali išsipasakoti niekam, net tėvams. Ji neturi žmogaus, kurio galėtų paklausti patarimo. Galbūt šie dalykai nelabai rišasi, o galbūt aš net nemoku teisingai to nupasakoti, bet tiesiog noriu pasakyti, kad kai žmogus būna vienišas, neturi kam išsipasakoti, jis visuomet bus nepasitikintis savimi, nedrąsus ir nelaimingas.

Knyga nėra slegianti, kaip gali pasirodyti. Pagrindinė veikėją (kurios vardo net ir neradau) tiesiog aprašė eilines savo gyvenimo dienas, įvykius, kuriuos dažnas iš mūsų patiria. Pati veikėja man pasirodė drąsi, ryžtinga, kantri ir optimistiška. Ji tikėjo, kad galėjo pasikeisti, kad viskas bus gerai, planavo savo ateitį ir elgėsi kaip normali paauglė. Pabaigoje knygos atrodė, jog viskas bus gerai, ji susigražino gyvenimą, bet , deja, tuomet įvyko dar vienas smūgis...

Knygą rekomenduoju žmonėms, galvojantiems, kad jų gyvenimai yra blogi. Jeigu sakote, kad neturite ko apsirengti (nors spinta lūžta nuo drabužių), pykstatės su tėvais, kurie jūsų manymu jūsų nekenčia (nors iš tiesų nori padėti), vadinasi jūs gyvenate laimingai ir tikrai neturite priežasčių skųstis savo gyvenimais.

Skaitytojų nuomonės:

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą nuodėmę, nes čia aprašytas kažkieno tikras gyvenimas, kurio paslaptys buvo patikėtos popieriaus lapams. Knygą aprašyti sunku, ją tiesiog reikia perskaityti, nes kiekvienas ją gali interpretuoti gana skirtingai. Tačiau tikrai kiekvienas įžvelgs ir supras, ką gyvenime iš tikrųjų reikia vertinti. Jei manai, kad tavo gyvenimas blogas, paskaityk šią knygą... Manau ji sugebės pakeisti tavo nuomonę.Rekomenduočiau skaityti paaugliams ir jų tėvams, nes jie iš šios knygos gali pasiimti daugiausiai...

Ši knyga užima kvapą nuo pat pirmų puslapių. Skaitant iškart susimastai, kad ir šalia taves gali gyvenimas taip pat klostytis. Joje aprašytas būdas, kaip galima pakliūti į narkotikų pinkles, žinant, kad "tai" yra blogai. Ši istorija parodo kad nebūna "ilgai ir laimingai". Manau šią knygą turėtų perskaityti kiek tėvai, tiek jų vaikai.


Knyga buvo visai įdomi. Kažkuo primena "Heroina", tačiau iš esmės visiškai kitokia istorija. Man patinka skaityti dienoraščio tipo istorijas, tad "suskaičiau" gana greitai, bet iki pilnos laimės šiek tiek trūko... O dėl pabaigos, galiu optimistus nuvilti - tai to ir reikėjo tikėtis, bent jau man tai buvo daugiau negu akivaizdu ;) Rekomenduoju tiems, kurie nori pajusti jaunatvišką svaigulį, kai net pasiekęs dugną, sieki pamėginti išsikapstyti...

Ši knyga panaši į Heroiną, bet čia ne tai. Asmeniškai Heroinas knyga geresnė. Šioj knygoj narkotikai, kaip saldainiai, kurie suteikia malonumą, bet jokios priklausomybės, kad blogai jaustųsi, kad kaulus laužytų. Čia taip viskas lengvai... Asmeniškai, knyga nusivyliau. Perskaityt galima, jei ši knyga būtų pirma apie narkotikus, bet jei skaitei Heroina, tai šita knyga neprilygs Heroinui. Nesiūlau pirkti. Jau geriau iš bibliotekos pasiimti ir perskaityti.

Erich Maria Remarque "Trys draugai"

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius iš karo, kuriame kovojo. Rodos, karui pasibaigus, gyvenimas taps gražesnis, gyventi bus geriau... Deja taip nebuvo. Nedarbas, nesiskaitymas su žmonėmis, žmonių nelygybė ir kiti dalykai nė kiek negražino gyvenimo.Vienintelė paguoda - kasdienis apsilankymas baruose.

Robertas - pagrindinis veikėjas, vienas iš trijų draugų. Robertui 30 metų ir jis stengiasi gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Kartu su savo draugais jis patiria ne vieną įsimintiną nuotykį. Pasakojime, Robertas sutinka Patriciją. Visiškai kitokią merginą nei jis. Bent jau jam taip atrodė. Patricija - mandagi, kultūringa, išauklėta mergina, mėgstanti prabangą, bet kartu ir labai maloni ir šilta. Patricijos neįmanoma nepamilti. Ji į akį krito ne tik dviems Roberto draugams, bet ir pačiam Robertui, kuriam, deja, buvo gėda dėl savo prigimties. Vaikinui atrodė, kad jis per prastas Patricijai. Bet šalia esantys artimi draugai sugebėjo jį persigalvoti.

Patiricja pasirodo kitokia, nei iš pradžių visi apie ją manė. Ji taip pat nebijojo sugėdinti savęs, pasijuokti iš savęs, išgerti daugiau nei pridera tuometinei moteriai. Jai nebuvo gėda bendrauti su prastesnės reputacijos žmonėmis. Dėl visų šių savybių Robertas ją ir pamilo. Gyvenimas iš karto pasidarė šviesesnis, užgožė dalykus, apie kuriuos nesinorėjo galvoti... Deja, netikėtai ima progresuoti Patricijos liga, apie kurią Robertas iki tol nežinojo. Gyvenimas vėl ima keistis...

Knygos pavadinimas nors ir paprastas, bet puikiai tinkantis šiam kūriniui. Tai pasakojimas ne vien apie meilę, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Tai pasakojimas ir apie draugystę ir kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose. Juk sakoma: "Svarbu ne kiekybė, o kokybė". Šioje knygoje labai puikiai atsispindi draugystė ir šiuo atveju tinka posakis "Draugą pažinsi bėdoje". Kuomet Robertą ištiko nelaimė ir jam reikėjo pagalbos, vienas jo draugų nedvejodamas puolė jam padėti, net jei jam pačiam galėjo nutikti kai kas blogo...

Knygoje labai daug įvairiausių pamokymų ir posakių, kurie priverčia susimąstyti. Žemiau išvysite man labiausiai patikusius. Norėčiau, kad mano aprašymo dėka nesuklystumėte. Minėjau, jog šie trys draugai mėgsta išgerti, galėjo pasirodyti, kad jie nelaimingi. Jie labai išsilavinę, kultūringi ir protingi vaikinai, o iš jų lūpų skamba patys tauriausi žodžiai.

Įdomios mintys iš knygos:

"Tik kvailas laimi gyvenime; protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs"

"Juo mažiau žinai, tuo paprasčiau gyveni. Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą."

Nuo šios dienos siuvėjus aš vertinsiu labiau už filosofus. Siuvėjai suteikia grožio gyvenimui. Tai šimtą kartų verčiau nei giliausios mintys"

Mano nuomonė:
Autorius mane sužavėjo savo paprastumu. Viskas labai lengvai ir sklandžiai skaitėsi, nebuvo sunku, bet įdomu. Labai lengva buvo įsivaizduoti įvykius, puikiai atsispindėjo tuometinis laikotarpis, tas elegantiškumas, pagarba moterims, žmonėms. Manau, kad patiks jums visiems taip pat, kaip patiko ir man.

Rekomenduoju šią literatūros klasiką visiems, mėgstantiems pokario laikus, vertinantiems draugystę, norintiems lengvo, bet įspūdingo paskaitymo vakarui :)

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Lauren Oliver "Delirium. Meilės karštinė"

Dar vienas bestseleris, prilygstantis kūriniams, kaip "Saulėlydžio" saga, "Bado žaidynių" trilogija, "16 mėnulių" ir kitoms, šiuo metu itin populiarioms knygoms. Lauren Oliver kuo toliau, tuo labiau vis garsėja savo išskirtiniais kūriniais. Jau esu aprašiusi vieną iš jų - "Kai aš žuvau". Šį kartą kiek kitokia meilės (?) istorija. Kodėl su klaustuku? Nes visose knygose aprašoma pagrindinė vertybė - meilė. O kas atsitiktų, jei meilė būtų uždrausta?


Istorija pasakoja apie laikus, kai meilė buvo liga, kurią buvo privalu išgydyti sulaukus 18 metų. Pagal istorijoje aprašytus įstatymus, kiekvienas privalėjo išsigydyti meilę. Tai padarius žmonės tapdavo bejausmiais, nes visi jausmai: neapykanta, jaudulys ir kiti, paprasčiausi jausmai, būdavo susiję su ta vienintele meile.

Lena - pagrindinė istorijos veikėja. Ji nedrąsi, kompleksuojanti dėl savo išvaizdos mergina, kuri itin laikosi įstatymų ir nekantriai laukia, kada jai bus išgydyta delirium (meilė).

Deja, istorija turi ir kitą pusę. Šalia miesto, kuriame gyvena Lena, yra įsikūrę Tyrai - nelegalų gyvenvietės. Nelegalai - tai žmonės, prijaučiantys meilei, nesugebėję jos atsisakyti. Tuometinė valdžia ne kartą bandė sunaikinti nelegalus, tačiau jiems tai nepavyksta.

Lenos gyvenimas pasikeičia, kuomet ji įžengia pro palatos, kur jai turėjo būti atliktas įvertinimas, duris. Sėdintys žmonės turėjo įvertinti ją visapusiškai - pagal tai jie būtų rinkę merginos išrinktąjį vyrą, už kurio jai tektų ištekėti iš karto po studijų koledže. Netikėtai pro duris įlekia išpaišytų karvių banda, kurią pasiuntė nelegalai. Tuo metu, Lena netikėtai išvysta vaikiną...

Istorija pakrypsta netikėta linkme. Mergina pasikeičia įvairiapusiškai. Netikėtai dar kartą sutikusi vaikiną, su juo susibendrauja ir pati nepajunta, kaip įsimyli. Lena ima nepaisyti taisyklių, meluoti tam, kad tik galėtų pabūti kartu su mylimuoju.

Deja, autorė palieka intrigą... Lekiantis laikas - didžiausias Lenos ir jos mylimojo Alekso priešas. Jiedu kartu skaičiuoja tirpstančias akimirkas iki Lenos operacijos, po kurios ši užmirštų visus savo jausmus Aleksui...

Knyga mane sužavėjo savo idėja. Skaitydama jaučiausi taip, lyg pati būčiau viską patyrusi. Kartais norėjosi šaukti, rėkti ir verkti - knyga užvaldė mano jausmus. Negalėjau patikėti, kad iš žmonių galėjo būti atimta meilė... Ėmiau dar labiau ją vertinti. Lauren Oliver - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Jos knygas itin lengva skaityti, prisirinksite įvairiausių minčių, pajusite jausmus, kuriuos išgyvena veikėjai. "Delirium" yra vienas sėkmingiausių ir populiariausių autorės knygų. Dėl sugebėjimo taip puikiai ir įtraukiančiai rašyti, galiu teigti, kad "Delirium" viena nuostabiausių mano skaitytų fantastinių trilogijų.

Lietuvoje jau yra išleistos visos trys serijos dalys. Kiekviena iš jų sulaukė milžiniško susidomėjimo ir iki šiol knygos yra aptarinėjamos jaunimo tarpe. Esu tikra, kad kiekviena romantikė mergina tiesiog susilydys nuo tokio kūrinio, o ypač nuostabios pirmos dalies.

Dar vienas įdomus faktas: pagal  "Delirium" trilogiją gali būti sukurtas serialas. Manau būtų visai smagu pažiūrėti, ar ne? Kol kas tai dar tik gandai, nors jau yra numanytas aktorių sąrašas, kuriame įrašyta ir Emma Roberts...

Skaitytojų nuomonės:

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas veiksmas prasideda įpusėjus knygai ir jau atsitraukti nuo skaitymo pasidaro sudėtinga. Pabaiga tokia, kad norisi tuoj pat po ranka turėti "Pandemonium" - antrąją "Delirium" dalį.


Na man 16 m. ir aš jau neseniai perskaičiau šią knygą kiuri man labai patiko, bet nemanau, kad jos negali skaityti jaunesni, nes ten nėra nei nieko baisaus, nei kažko dirginančio jaunesnius skaitytojus. :) Beje knyga tobula ir be trūkumų. Kada bus antra jos dalis? :)

Maloniai skaitoma knyga, perskaičiusi ją jaučiuosi gerai praleidusi laiką. Nėra kažkuo labai ypatinga, tikrai ne mano mėgstamiausių knygų viršūnėje, bet skaityti buvo smagu, ir tikrai skaitysiu ir tęsinius. Ištiesų tai džiaugiuosi, jog yra dar dvi šios knygos dalys, nes būtų neteisybė jeigu knyga būtų pasibaigusi taip, kaip pasibaigė dabar, šioje dalyje :). Jaunatviška, šauni knyga!
Tikriausiai pati įdomiausia iš mano skaitytų knygų. Na, bent jau tikrai TOP10 viršūnėse. Nežinau, kaip įmanoma viską taip tikroviškai aprašyti... Skaičiau ir jutau visus jausmus, viską, ką autorė skaitytojui norėjo perteikti... Dar niekad nesu skaičiusi tokios knygos, kad nešdavausi aš ją ir prie pietų stalo, ir naktį lovoje iki pat aušros skaitydavau. Visiems pažįstamiems rekomendavau ir nė vienas nepasigailėjo. Drąsiai galiu sakyti, skaitykit ir tikrai nenusivilsit, nes knyga tikrai jus užburs:)

Edmundas Malūkas "Šiukšlyno žmonės"

Vienas garsiausių lietuvių rašytojų būtent ir yra šis vyras - Edmundas Malūkas. Autorius išgarsėjo parašęs sukrečiantį ir šokiruojantį kūrinį apie Lietuvos šiukšlyno žmones. Knyga išleista 1995 metais, dar visai prieš man gimstant. Bet net ir šis faktas nemažina vis didėjančio skaitytojų skaičiaus.  Edmundas Malūkas dėl šios knygos nebuvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, nes rašo grubiu ir gan purvinu stiliumi.

Jeigu ne ši knyga, ko gero nebūčiau sužinojusi, kad visai netoli mūsų gyvena visai kitokie, valstybės nemylimi žmonės. Kodėl nemylimi? Nes šalis nesugeba sudaryti tokių sąlygų, kad visiems būtų gera gyventi Lietuvoje. Dažnai žiniasklaidos pagalba pamatome kaip skundžiasi įvairaus amžiaus žmonės: pensininkams per mažos pensijos, darbininkams per maži atlyginimai, bedarbiams - per mažos pašalpos. Net mes patys dažnai skundžiamės dėl tokių nereikšmingų dalykų, kaip "Neturiu ką apsirengti", nors spinta prigrūsta naujutėlaičių drabužių. Vos tik į galvą šaus panašios mintys, pagalvokite ir apie žmones, kurie viso to neturi. Apie šiukšlyno žmones.

Kūrinyje aprašyti dviejų vaikų gyvenimai. Šis dalykas pritraukė nemažai ir jaunų skaitytojų. Taip pat ir mane. Pagrindiniai veikėjai - Matas ir Gustė, laikantys save broliu ir seserimi, pabėga iš vaikų namų, siekdami kitais būdais surasti laimę. Deja, pabėgus viskas nebūna taip gražu, kaip jie tikisi. Nuo pat pirmos akimirkos jie atsiduria šiukšlyne ir pradeda savo naują gyvenimą. Matas, negalėdamas nusėdėti vietoje, sugalvoja versliuką, kuris padeda jam prasimušti, išgyventi. Būtent batų pardavinėjimas, jo verslas, ir pastato pamatus į jo ateitį. Paprasti batai nulemia jo ateitį: neišvengiamas bankrotas, susitikimai su nusikaltėliais ir bandymai nuo jų pabėgti, pirmoji meilė, vienatvė, bemiegės naktys, nesibaigiantis nerimas... Jaunuolių gyvenimas pasuka skirtingomis kryptimis: Gustė lieka gyventi su ją priglausti sutikusiais seneliais, o tuo tarpu Matas Vilniuje tobulina savo verslą. Nors jie ir išsiskiria, nenustoja susitikinėti, nes broliška meilė stipresnė už viso pasaulio pinigus.

Kūrinys yra apie sunkų perėjimą į suaugusiųjų gyvenimą. Patyrę daugybę nuoskaudų, nusivylimų, vaikai tikisi vieną dieną sulaukti ramaus ir įprasto gyvenimo. Tik ar jiems pavyks tokį susikurti?

Edmundas Malūkas, kaip ir John Green knygoje "Beeieškant Aliaskos", aprašė man itin patinkančią paauglių savybę. Net neturėdami namų, tėvų, artimųjų, nelankydami mokyklos, Gustė su Matu itin daug dėmesio skyrė mokslui. E. Malūkas itin pabrėžia šią savybę ir aprašo Mato mintis apie tai, jog be mokslo jis nieko nepasieks. Teisybė, ar ne? Dažnai pagalvoju kas būtų, jei gyvenčiau laikuose, kai mokslas buvo prieinamas tik turtingiesiems? Turbūt mes visi kitaip į jį žiūrėtume. Kaip į vertybę. Nes dažnas jaunuolis nenoromis eina į mokyklą ir vaidina nelaimingą. Jei tu vienas iš jų - pagalvok ką darytum neturėdamas viso to.

Mano nuomone šią knygą tiesiog būtina perskaityti. Labai daug originalių minčių ir dalykų, kuriuos gali panaudoti rašiniuose. Bet tai nėra esminis dalykas, dėl kurio siūlau perskaityti. Manau, kad kiekvienas žmogus turi paskaityti šį kūrinį vien tam, kad pamatytų kitą Lietuvos pusę. Rekomenduoju šią knygą perskaityti sulaukus bent 16 metų. Kodėl? Nes tai nėra vaikiška, tai itin rimta knyga ir tiesiog prarasite malonumą, jei perskaitysite būdami jaunesni, nes tikrai šioje knygoje pilna dalykų, kurių nesuprasite.

Skaitytojų nuomonės:

Super knyga;]  perskaičiau dar seno spausdinimo knygą. Daug E.Maluko knygų yra gerų ,pagarba šiam žmogui ;]]]

Tai pirma mano skaityta knyga iš šio autoriaus kūrinių. Šiaip mane nelabai vilioja lietuvių autoriai, tačiau šią knygą kažkodėl pasiėmiau net nedvejodama. Skaičiau ją antrą kartą, kadangi ruošiuosi kalbėjimui mokykloje, kur pristatysiu būtent šią knygą. Pirmąjį kartą skaičiau vasarą, vis stovi akyse vaizdas, kaip saulėtą dieną sėdžiu lazdyno pavėsyje su šia knyga rankose.

Kami Garcia, Margaret Stohl "17 mėnulių"

Visai neseniai Lietuvoje pasirodė ir antroji "16 mėnulių" dalis, kurią šiandieną ir pristatysiu. Pirmosios dalies aprašymą galite rasti čia: http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/03/kami-garci-margaret-stohl-16-menuliu.html Neskaitėte pirmos dalies? Tuomet šio aprašymo nerekomenduoju perskaityti, nes gali būti atskleistos kelios detalės...

Dar viena iš 4 dalis iš visos serijos pritraukė nenumaldomą kiekį skaitytojų. Dar kartą rašytojos įrodė, jog yra ne iš kelmo spirtos. Knyga kupina fantastinių elementų, nuotykių, paslapčių ir intrigų. Tie patys mums visiems gerai pažįstami veikėjai bei keletas naujų knygoje sukuria itin itriguojančią atmosferą.

Po mylimo dėdės Meikono mirties, Lina palūžta įvairiapusiškai. Ji ima ne tik dėvėti dėdės drabužius, užsisklęsti savyje, bet ir nebesirodyti mokykloje ar net nesimatyti kartu su Itanu. Vaikinas nenori spausti mylimosios, įkyriai kamantinėti, bendrauti, nes pats žino, ką reiškia prarasti artimą žmogų. Bet vieno dalyko Itanas nežino - kad Lina paaukojo dėdę Meikoną vardan jo gyvybės... Itanas nesupranta, kad būtent dėl šios priežasties Lina ima jo vengti... Jaunuolių santykiai atšąla.

Į Gatliną pagaliau ateina vasara. Vieni mokiniai keliauja pas artimuosius į kitas valstijas, kiti leidžia laiką prie ežerų, kiti tiesiog nieko neveikia. Itanas savo vasarą nusprendė praleisti darbingai. Vaikinas įsidarbino Marianos bibliotekoje, kurioje praktiką atliko ir naujoji knygos veikėja Liv, kuri sukels daugybę intrigų ir bus itin svarbi šios knygos dalis.

Taip pat knygoje išvysite daugybę senų ir pažįstamų veikėjų: tetą Amą, Linką, Ridlę, netgi Itano mirusią mamą ir patį Meikoną!!! Tai, ką perskaitysite gali nustebinti, tad pasiruoškite spragintų kukurūzų, nes įvykių tikrai sulauksite.

Norėjau skirti dėmesio ir Ridlei. Dažnas skaitytojas ją vertina neigiamai. Ne veltui. Juk ji blogietė! Ši knyga parodys kiek kitokią Ridlės pusę, kuri negalės jūsų nesužavėti. Bent jau aš ėmiau visai kitaip vertinti šią blogietę, įžvelgti kitą jos pusę.

Pirmoji knyga baigėsi tuo, jog Lina nebuvo pašaukta. Ar tai įvyks šioje dalyje? Ar ji taps žaliaake geriete ar geltonake blogiete? O gal abejomis? Ar Lina įsimylės iš naujo? Šių ir kitų daugybės klausimų atsakymai ir yra būtent šioje knygoje.



Ką apie šią knygą manau aš? Pirmoji dalis man patiko labiau. Bet nemeluosiu, sakydama, kad skaitant šią knygą negalėjau jos padėti į šalį. Net likus vienai dienai iki mano kalbėjimo egzamino, skaičiau ją iki vidurnakčio, netgi ryte, likus kelioms valandoms iki egzamino... :) Šioje dalyje tikrai daugiau fantastinių elementų. Tai gali pasirodyti gerai, bet man to buvo kiek per daug... Įvairios mistinės būtybės, nelabieji, šetonai, kerėtojai, vampyrai - viskas sumaišyta tarsi plakta grietinėlė. Veikėjų įvairumas nėra blogai, man kiek patiko ta mintis, bet labai užkliuvo vietų aprašymai. Buvo itin sunku įsivaizduoti kai kuriuos įvykius. :( Tikiuosi, kad kitose dalyse jausiuos geriau. Be to, šioje dalyje man ypač trūko Itano ir Linos santykių. Būtent dėl jų ir pamilau pirmąją "16 mėnulių" dalį, o šioje man viso to trūko. Na, tai autorių sumanymas, kurio mes negalime įtakoti.

Skaitytojų nuomonės:
pirmoji dalis mane nelabai sužavėjo.. bet vis tiek nusipirkau šią dalį, ir nepasigailėjau.. nebuvo vietų, kai norėtus praverst kelis puslapius į priekį. Sužavėjo.

Visiems dvejojantiems, ar pirkti knygą už tokią kainą, teguliu patarti pirkti. Jei jus sužavėjo pirmoji knyga, sužavės ir šita. Žinoma, nesakau užtikrintai, nes kiekvienas turi savo idealą, tačiau manęs knyga nenuvylė. Tikiuosi, leidykla kaip galėdama greičiau išleis šios nuostabios serijos trečiąją dalį.

Neatskleisdamas daugiau siužeto detalių tegaliu pasakyti, kad šis tęsinys manęs nė kiek nenuvylė ir netgi labai patiko. Iš pradžių skeptiškai vertinau knygos kainą, tačiau buvo verta. Asmeniškai vertinu knygą labai gerai, tačiau, kaip jau minėjau, buvo tokių mažyčių vietelių, kurios buvo nuobodžios. Vėlgi, šiek tiek buvo perspausta su aplinkos, daiktų aprašymais

O ką apie šia knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Laurie Halse Anderson "Žiemos mergaitės"

***

Kaip manote, per kokį trumpiausią laiką galima numesti 10 kilogramų?

***

Stengiuosi per dieną suvartoti 500 kalorijų ir nė trupučio daugiau. Myliu jus! Būkit stiprios <333

***

Aš tokia baisiai šlykščiai stora. Šiandien bėgiojau dvi valandas ir badavau iki vakarienės, o tada prisiėdžiau kaip kiaulė. Kartais jaučiuosi tokia sumautai beviltiška.

Tokie ir dar įvairiausi komentarai yra iš puslapio, aprašyto Laurie Halse Anderson knygoje "Žiemos mergaitės".  Visai neseniai išleistas "Beveik suaugę" serijos kūrinys atspindi dar vieną šiuolaikinio jaunimo problemą. Tai anoreksija.

Tai istorija apie dvejų merginų draugystę. Galima būtų sakyti, kad labiau apie vienos, nes viena iš jų - mirusi. Lija - pagrindinė kūrinio veikėja jau kurį laiką turėjo valgymo sutrikimų, kurios prasidėjo jai bendraujant su Kese, kurią tos pačios problemos pražudė. Nors merginos susipyko ir išsiskyrė - jų problemos nesibaigė taip, kaip jų draugystė. Vieną dieną Lija sužino apie Kesės mirtį...

Istorija ir prasidėjo nuo Kesės mirties ir faktas, jog Lija ignoravo draugės skambučius prieš šiai mirštant. Nuo to laiko Liją ėmė negailestingai graužti sąžinę, ją persekiojo kaltinantys balsai, netgi Kesės vaiduoklis, kuris norėjo Liją prisivilioti pas save - mirti.

Net po draugės mirties Lija nenorėjo keistis, pasveikti. Jai kur kas priimtinesnis buvo gyvenimas, kai visi mokiniai šaipydavosi iš jos liekno kūno, kai vos nenualpdavo vairuodama automobilį, kai neturėdavo jėgų net atsistoti. Kadangi tai buvo pirmoji mano skaityta knygą apie anoreksiją, sužinojau daugybę naujų dalykų, kuriuos pravartu žinoti ir kitiems. Anoreksija yra labiau psichinė liga, o ne tik noras sulieknėti. Visą laiką maniau, kad sergantys šia liga žmonės tiesiog nebejaučia ribos, o dabar sužinojau, jog tai yra viena rimčiausių psichinių ligų, kai pats žmogus nebesuvokia esminių dalykų. Lija pati patvirtino, jog norėjo sverti 45 kilogramus, vėliau 43, tada dar 38 ir t.t. Ji suvokė, kad tas noras sulieknėti nebūtų sustojęs iki tol, kol ji nebūtų pasiekusi 0. Deja, net žinant šį faktą ji nesugebėjo savęs kontroliuoti. Net mylintys tėvai negalėjo nieko padaryti, nes norėti pasveikti turėjo pati Lija.

Kūrinyje išryškėja ir tėvų ir vaikų santykiai. Šiuo atveju jie nebuvo patys dailiausi. Lija gyveno su tėvu ir pamote bei jos dukra. Lijos tėtis niekaip negalėjo susitaikyti su dukters liga, negalėjo jos pripažinti, tikėjosi, kad dukra taisėsi. Deja taip nebuvo. Ir tai suprato tik Lijos mama, kurios ši nemėgo, nes būtent ji ir žinojo tiesą ir norėjo užkirsti kelią tolimesniam svorio metimui.

Knyga parašyta neeiliniu, neįprastu būdu. Autorė labai originaliai sugalvojo parodyti Lijos pasimetusią būseną, sutrikimą, todėl kone kiekviename puslapyje galima rasti Lijos dvejonių - nubraukytų minčių. Pavyzdžiui: vietoj žodžio mama, naudojamas visai kitas įvardis. Ši mintis man ypač patiko, nes dar lengviau suprasti Lijos jausmus.

Laurie Halie Anderson parašė knygą itin aktualia tema. Šiais laikais kiekviena mergina žino, jog tobula moteris turi būti 90/60/90 arba dar mažiau. Kai televizijoje, spaudoje ir internete matome tik tokias moteris - nieko daugiau nelieka tik norėti būti panašias į jas. Ši knyga labai puikiai parodo, kad susirgus anoreksija arba bulimija tu tampi nevisaverčiu paaugliu su pakrikusia psichika. Ar tikrai to norite? Kad praeinant pro žmones girdėtumėte replikas, kaip "Pažiūrėk kokia baisi", kad negalėtumėte mėgautis mėgstamiausiais patiekalais ir valgyti tik 500 kalorijų per dieną? Kad alptumėte kone kas kartą norint išlipti iš lovos? Ar tikrai to reikia? Spręskite patys. Bet manau, kad ši knyga jums tikrai parodys tikrąjį anoreksikių veidą ir suprasite, kad neverta tapti tokioms kaip jos - Žiemos mergaitėmis.

Nuomonės:

Rašo apie anoreksiją. labai jau žemiška, gyvenimiška knyga. labai patiko. supranti ką mąsto žmogus, kokia jo psichika yra sugadinta, kaip jis pats žudo save. labai gera. tiesiai į mylimiausiųjų dešimtuką.

Visos rašo, kaip joms patiko, o manęs visai nesžavėjo. Dabar skaityti pradėjau tai visai neįtraukė, gal jau išaugau iš "beveik suagę" amžiaus... Anoreksijos nukankinto ligonio sapalionės. Esu skaičiusi šia tema daug įdomesnių knygų. 

Rosie Rushton "Aš neskęstu, tik mojuoju"

Rosie Rushton parašė lengvai skaitomą ir intriguojančia knygą apie tris jaunuolius, su trimis skirtingais gyvenimais ir skirtingomis problemomis. tai Džėjus, Lailas ir Fijona.

Kai rinkausi knygą, kurią galėčiau pasiimti paskaityti, mane pritraukė būtent pavadinimas. "Aš neskęstu, tik mojuoju". Jis sukėlė man įvairiausių minčių, bet tik paskaičiusi kūrinį supratau ką iš tiesų jis reiškia. Autorė nori pasakyti, jog kad ir kiek bėdų turėtum, kad ir kaip būtų sunku - visada yra išeitis, tik nereikia pasiduoti, o reikia tikėti. Knyga būtent tokiems kaip aš - tikintiems teisingumu optimistams.

Džėjus - vaikinas, kuris nori ir stengiasi būti toks, kaip ir visi kiti - eiliniu paaugliu, besidominčiu tais pačiais dalykais. Vaikinas stengiasi to pasiekti, bet tai padaryti trukdo viena didžiulė paslaptis, dėl kurios jis gėdijasi ir nesijaučia pilnaverčiu. Džėjus nenori, kad tiesą išlįstų iš maišo, nes taip jis jausis dar sunkiau nei slėpdamas tai...

Lailas yra vaikinas, kuris gyvena su įtėviais. Netrukus jam ima kilti įtarimai, kad jie nori jo atsikratyti... Deja, Lailas nežino tikrosios priežasties...

Fijona yra vienintelė mergina tarp dviejų pagrindinių veikėjų. Nors jos vardas ir primena Šreko Fioną, bet nepainiokite - ši Fiona yra kur kas realesnė, tikresnė bet labiau pasimetusi. Rodos, ji sutiko nuostabų vaikiną, bet ar jis tikrai toks, kokiu jį laiko?

Visi trys jaunuoliai turi skirtingas problemas, bet kūrinyja jie yra susiję. Tai man itin patinka. Įvykiai klostosi palengva, itin malonu skaityti, nors kai kurie dalykai ir užgniaužia kvapą. Skaitant šį kūrinį, gali patirti įvairiausius jausmus: rasite ir šilto, ir šalto.

Ne kartą panaudojau žodį "problema", bet tik neišsigąskite. Viskas nėra jau taip blogai. Knyga yra labiau optimistiška nei slegianti. Būtent tokiems žmonėms ir rekomenduoju: tiems, kurie trokšta pajusti įvairiausių jausmų, įsijausti į pagrindinių veikėjų kailius, tikėtis ir svajoti, kad viskas bus gerai. Juk viskas visada būna gerai, ar ne? Čia labai puikiai tinka mano mėgstamiausia citata "Everything will be okay at the end. If it's not okay - it's not the end." :)

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Kami Garcia, Margaret Stohl "16 mėnulių"

Knyga, kurią panorau paskaityti vos tik išgirdau, jog pagal ją buvo pastatyas filmas. Taip taip, ši taisyklė yra Nr. 1, kuri susijusi su knygų skaitymų. Niekada nežiūrėkite filmo, prieš tai neperskaitant knygos, pagal kurią jis buvo sukurtas.

"16 mėnulių" yra išskirtinė dar ir dėl to, jog ją parašė ne viena, o dvi moterys. Ko gero tai turėjo būti nelengva, nes, mano manymu, knygos rašymas yra labai savitas ir asmeniškas reikalas. Bet juk šis faktas padaro knygą dar labiau intriguojančia, ar ne? Abi šios moterys yra fantastikos mėgėjos, dvi prietarais tikinčios moterys. Patikėkit, knygoje tai tikrai kuo puikiausiai jaučiasi.

Dar vienas dalykas, kuris šią fantastinę kinygą daro neeiline - pasakotojas. Tai paprasčiausias vaikinas, gyvenantis nedideliame mieste, kuriame, jo manymu, niekas nevyksta. Labai džiaugiuosi šiuo autorių pasirinkimu, nes dažniausiai fantastiniai kūriniai būna aprašyti iš merginų pusės.  Itanas, pagrindinis veikėjas, trokšta išsikraustyti, dingti iš nuobodaus miesto, kuriame gyveno. Viskas pasikeitė tada, kai į miestą atsikraustė neeilinė mergina, kuri jį iš karto pakerėjo savo neeiline išvaizda, manieromis ir kitais dalykais. Vienas faktas, kurį Itanas suprato ne nuo pat pradžių: mergina buvo iš sapnų, kuriuos jis sapnuodavo kone kasnakt. Tai ir suvedė šiuos jaunuolius iš skirtingų pasaulių...

Lina ir priklausė tam kitam pasauliui, apie kūrį Itanas nenutuokė iki tol, kol nepažino šios merginos, kuri pakeitė jo gyvenimą. Lina buvo neeilinė ne tik dėl savo išvaizdos, bet ir dėl to, jog turėjo neįprastų galių, kaip mokėjimas sukelti audrą, pakeisti žmogaus mintis ir kiti dalykai, apie kuriuos paprastas mirtingasis nepagalvotų. Jaunuoliai nuo pat pirmos pažinties akimirkos pajunta begalinę trauką ir supranta, jog negali būti vienas be kito. Deja, vienas faktas neleidžia jiems ramiai miegoti, svajoti apie ateitį ir jaustis saugiai...Laikas...

Knyga mane sužavėjo dėl nuostabiai aprašytų Itano ir Linos santykių. Skaitant jaučiausi taip, lyg būčiau ten, kur buvo jie, ir stebėčiau kaip tai vyko tikrovėje. Puslapių yra daug ir tai tikrai nėra blogai, nes kiekvienas įvykis aprašytas labai smulkiai, detaliai ir nenuobodžiai. Mane sužavėjo dar ir kiti veikėjai, kurie kūriniui suteikė gyvybingumo bei šmaikščių akimirkų. Labai gerai jaučiasi moralas, kuris moko mus pasikliauti savo artimaisiais, nebijoti jiems išsipasakoti, nes tik turint tokius artimus žmones jautiesi pilnavertis žmogus. Skaitant šį kūrinį dažnai kildavo klausimas: "Lina, po velnių, kodėl neišsipasakoji ...?" (Atsiprašau, noriu palikti intrigą).

Mano nuomone, tai nėra viena geriausių fantastinių knygų, kurias esu skaičiusi. O tokių buvo nemažai ir jūs patys galėsite sužinoti mano nuomones apie kitus garsiausius fantastinius kūrinius. Man asmeniškai labiau patinka fantastika, kuri tikrai panaši į realybę, ką tikrai galime įsivaizduoti įvykstant. Nesakau, kad šis kūrinys man nepatiko, anaiptol. Tai vienas įdomesnių mano skaitytų kūrinių, kuriame tiek daug dalykų, kuriais sunku patikėti. Perskaičiusi dar nemažai galvojau apie "16 menulių" - vadinasi, kad knyga paliko įspūdį.

Neseniai kino teatruose pasirodė filmas "Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai". Tai ir yra filmas, kuris buvo sukurtas pagal šią mano aprašytą knygą. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu pati jį pamatyti, palyginti su knyga. Šiuo metu skaitau dar vieną šios knygos dalį -  neseniai Lietuvoje išleistą "17 mėnulių", kurioje dar daugiau intrigų, netikėtumo ir neįtikėtinų dalykų. Laukite ir šios knygos aprašymo, nes man skaitant šią knygą, puslapiai tirpsta taip greitai, kaip ir sniegas... :) Na, o ateityje laukiame pasirodysiančių tęsinių: "18 mėnulių" bei "19 mėnulių".

Rekomenduoju tiems, kuriems patinka persikelti į kitą pasaulį, svajoti ir įsivaizduoti dalykus, kurių iš tiesų nebūna.

Skaitytojų nuomonės:

Na, knyga tai tikrai įdomi, nusipirkau vežtis į kelionę, bet neištvėriau bent trupucio neperskaičius, taigi tas truputis gavosi kad per kelias dienas perskaičiau visą knygą ;D tai va, man labai patiko, nesigailiu išleidusi beveik 50 lt, tikrai verta knyga pinigų mano manymu. Aišku ši knyga truputuką rimtesnė ir ne vaikams ją suprasti, truputį paini, bet nenuobodi ;p

Paslaptingas ir intriguojantis siužetas, taip lengvai neperprantamas iš karto...apart to, kad tai meilės istorija ir kaip be būtų pagrindiniai herojai tikrai nežus, nors tokių momentų, kad galėtų...tikrai buvo. septyniolikto...taigi, sulauks...bet kas nutiks jo sulaukus...:) Bet iki to, bus labai ilgas kelias...
Viskas būtų gerai šiose knygose, jeigu ne vienas truputį nelogiškas faktas, kad tiek Ethan namų šeimininkė Amma, tiek Lenos dėdė Macon apie viską daug žinojo arba daug nutuokė, bet kažkodėl visada tylėjo ir apsimetinėjo, kad nežino nieko ir taip dar labiau kėlė pavojų...Na, kita vertus jei nebūtų įvykiai taip sunkiai išsiaiškinami, tikriausiai nebūtų taip įdomu skaityti....Nepaisant to, rekomenduoju... (:

O ką apie šią knygą manote jūs?

(pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Melvin Burgess "Saros veidas"

Melvin Burgess yra vienas žinomiausių rašytojų paaugliams. Lietuvoje šį autorių jaunuoliai myli ir gerbia už tokius kūrinius, kaip "Heroinas", "Darant tai", "Eiprilės meilė" ir daugeliu kitų. Rašant "Saros veidą" autorius pasirinko kiek kitokį rašymo stilių, kuris pritraukė ne vieną skaitytoją. Šis kūrinys nėra toks populiarus ir įvertintas teigiamai paauglių tarpe lyginant su "Heroinu", bet mane ši istorija kur kas labiau sužavėjo ir įtraukė.

Pagrindinė veikėja Sara - kompleksuota paauglė. Jai nepatinka jos išvaizda, kuri, jos manymu, turėtų būti kitokia. Aplinkiniams, taipogi Saros vaikinui, Sara yra daili, gražių bruožų mergina. Pati Sara veidrodyje save mato kitokią. Taip, kaip ir daiugelis šiuolaikinių paauglių, ji yra įsitikinusi, kad yra stora, negraži ir neįdomi.

Istorijoje aprašomas dar vienas žmogus. Tai yra garsenybė, apie kurią mažai ką pasakysiu, nes noriu, jog tai jus nustebintų. Šis žmogus - plastinių operacijų auka. Viskas susiklosto taip, kad jis įsitraukia ir į pačios Saros gyvenimą...

Įvyksta nelaimingas nutikimas, kurio dėka Sarai nutinka dalykas, kuris pakeitė visą jos gyvenimą. Viskas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Mergina pamažu ima jausti, tikėtis, kad viskas bus kitaip, kad ji taps kitokia...

Kūrinio pradžioje išaiškėja kas iš tiesų nutiks Sarai. Taip, neklystu sakydama, kad pradžioje. Galbūt gali pasirodyti, kad bus nebeįdomu skaityti, žinant, kaip viskas baigsis. Patikėkit, taip nėra. Melvin Burgess padarė labai drąsų, bet teisingą ėjimą pasirinkdamas tokį kelią, nes jis šiam kūriniui puikiai tinka.

Šis Melvin Burgess darbas mane sužavėjo sugebėjimu, įtikinti mane, jog visa tai tikra, o ne išgalvota. Perskaičiusi kūrinį net puoliai ieškoti informacijos internete, gilintis į visą šią istoriją. Tai yra viena geriausių rašytojų savybių - mokėjimas įtikinti, kad tai, kas parašyta kūrinyje yra tiesa. Taip nutiko ir man. Skaitydama jaučiau, lyg skaityčiau tikro žmogaus biografiją, o ne grožinį kūrinį.

Pažįstu ne vieną, kuriam "Saros veidas" nepatiko. Tai jiems lyg banali, nesuprantama istorija. Perskaičiusi kūrinio pradžią ir pati jaučiausi panašiai. Jaučiausi pasimetusi, norėjau padėti knygą į šalį, bet kažkas mane sulaikė. Ir Ačiū Dievui. Niekada nespręskite apie knygą pagal jos pradžią. Niekada.

"Saros veidą" skaičiau maždaug prieš metus, bet vis dar prisimenu ką jaučiau ją skaitydama, savo mintis ir pamąstymus. Ne kiekviena knyga mane priverčia taip jaustis. Melvin Burgess parašė šią knygą, kuri, mano manymu, nusipelno daugiau pagyrų nei pats "Heroinas". Rekomenduoju šią knygą...Visiems. Negaliu išskirti žmonių grupės, kuriai ši knyga tiktų labiausiai, nes tai neutralus kūrinys, kuris vieniems gali labai patikti, o kitiems labai nepatikti. Tikiuosi, kad jūs būsite tarp tų, kuriems "Saros veidas" patiks, nes tokiu būdu įrodysite ne tik man, bet ir sau patiems, jog esate ne tik banalių eilinių kūrinių megėjai, bet ir tokio pobūdžio.

Kitų nuomonės:

Nuo pat pirmų puslapių maniau, kad ši knyga paremta tikrais faktais. Ieškojau informacijos, bet kaip supratau istorija išgalvota. Bet man vis tiek labai patiko ši knyga, kaip ir anksčiau skaitytos šio Puikaus Rašytojo knygos. Tikrai verta perskaityti.

nuo pirmųjų puslapių įtraukė... Nuolat buvo juntama įtampa, tačiau būtent todėl norėjosi skaityti ir skaityti. Sunku patikėti, kad istorija netikra, nes skaitydama visą laiką maniau, kad visa tai TIKRAI įvyko. Baisu, kas nutiko Sarai, bet knygos pabaiga mane nuramino ir atsakė į daugelį klausimų. BŪTINA perskaityti ;)

Iš draugu pasakojimo maniau, kad knyga tikrai iįdomi. Galbūt knyga ir įdomi, tačiau aš tiėjausi kažko daugiau. šiek tiek nusivyliau šia knyga :(

Paskaiciau pradzia, bet kazkaip neuzkabino...

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkamą variantą reakcijose ir pakomentuokite )

Gabyx2

Jenny Downham "Kol dar gyva"

Jenny Dowhman yra itin garsi autorė pasaulyje. Lietuvoje kol kas išversta vienintelė jos knyga, kuri pakerėjo ne vieną skaitytoją. "Kol dar gyva" pasakoja apie merginą, kuri serga leukemija bei tiesiog trykšte trykšta noru gyventi.

Pagrindinė veikėja Tesa - viena iš daugelio paauglių, kuri svajoja apie meilę, draugystę, gerai išlaikytus egzaminus, įgyti norimą specialybę bei kitus dalykus. Ko gero pagalvotume, kad ji  kaip ir visi paaugliai. Deja, ši mergina skiriasi savo liga bei žinojimu, kad bet kada gali mirti. Kūrinyje nesužinome nei kada ji susirgo, neaprašytas momentas, kai ji apie tai sužino. Vos tik prasideda kūrinys, mes jau suprantame šios merginos likimą ir imame gailėti jos, bet skaitant, pamilstame jos meilę gyvenimui, ryžtą bei galėjimą svajoti.

Mirtis yra viena didžiausių žmonijos baimių. Visi svajoja, kad sulauks dienos, kai bus galime jos išvengti, kad bus atrastas stebuklingas vaistas, gydantis nuo mirties. Pagrindinė veikėja Tesa susitaikė su žinia apie mirtį ir išmoko gyventi, žinant, kad netrukus viskas baigsis. Išskirtinis jos bruožas -  ryžtingumas. Net ir žinodama, kad kiekvienas judesys gali jai pakenkti, priartinti prie mirties, Tesa nusprendė išpildyti visas savo svajones iki savo mirties. Todėl knyga ir vadinasi "Kol dar gyva". Todėl, kad autorė nori parodyti, kad nesvarbu ar žinai, kada mirsi, ar ne - vistiek reikia gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė.

Viena iš Tesos "dalykų, kuriuos įvykdysiu prieš mirtį" sąrašo svajonių buvo įsimylėti. Net ir dvejodama dėl šio punkto, mergina netikėtai sutiko savo gyvenimo meilę, kuris priėmė ją tokią, kokia ji buvo. Jis, net ir sužinojęs apie Tesos ligą, nepaliko mylimosio, padėjo jai pildyti jos svajones, palaikyti už rankos, kol ši kęsdavo nenumaldomą skausmą. Adamas, Tesos mylimasis, tapo didžiausiu Tesos džiaugsmu.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai paimi į rankas šią knygą ir perskaitai pirmuosius puslapius, supranti kokia iš tiesų šios knygos baigtis. Tiesiog tave užklumpa nenumaldomas jausmas sužinoti kas bus toliau, tikiesi, kad galbūt įvyks stebuklas ir mergina išgyvens. Deja ne. Knygos pabaigoje autorė labai subtiliai aprašo Tesos mirtį, kuri man įstrigo labiausiai šioje knygoje. Jenny Downham aprašė po truputį, lėtai ir sklandžiai aprašė paskutiniąsias Tesos gyvenimo akimirkas bei tai, kaip ji užgeso. Pasijutau taip, lyg būčiau supratusi ką jaučia žmogus mirštant.

Mano nuomonė apie šią knygą išryškėjo nuo pat pirmos aprašymo eilutės. Tai tikrai labai rimta, subtili knyga, kuri praverčia rašiniams, supratimui apie gyvenimą. Ją skaitant galima įsivaizduoti savo mirtį, pajusti realybę, kurios šiais laikais labai trūksta. Rekomenduoju tiems, kurie tiki posakiu "Gyvenk taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė", nes būtent ši knyga to ir moko.

Visiems didžiausiems kūrinio gerbėjams tikriausiai ne paslaptis, kad egzistoja filmas "Now Is Good", kuris būtent ir yra paremtas šiuo garsiu romanu. Rekomenduoju visiems pažiūrėti ir įvertinti, nors nepamirškite, kad filmas niekada taip nesukrės iki sielos gelmių kaip tai gali padaryti su mielu noru skaitoma knyga. Rekomenduoju!


Skaitytojų nuomonės:

dar kelias dienas perskaičius knygą vis ją atsiversdavau iš naujo, lyg įsitikinčiau dėl KAŽKO, bet vis dar nesuprantu, kodėl taip darydavau. ir kas svarbiausia, dažniausiai atsiversdavau galą. ten ir labiausiai mane privertė susimąstyti.
knygą rekomenduoju visiems. ji tiesiog... daugiau nei nuostabi.

Be to, tik gera ir įdomi knyga gali priversti apie ją galvoti ir po savaitės kai esi perskaičiusi. Nežinau, kaip kiti, bet aš perskaičiusi dar ilgai nagrinėjau ir galvojau apie šią knygą. Apie jos veikėjus ir įvykius. Tikrai privertė susimastyti apie gyvenima. Sutinku su Rasa, kad kartais tikrai knygos būna banalios ir kai perskaitai numeti ją ir viskas. Aš perskaičiau daug knygų ir tikrai galiu pasakyti, kad nenusivilsite šią knygą perskaitę.

John Green "Aliaskos beieškant"

John Green - rašytojas, kilęs iš Orlando, Floridos. Miniu tai su priežastimi. Būtent iš Orlando buvo kilusi mano pirmosios istorijos veikėja Klara. John Green yra tikras atradimas. Visos jo knygos yra tapusios bestseleriais, ne išimtis ir "Beieškant Aliaskos", kuri sužavėjo ne vieną Lietuvos paauglį savo jaunatviškumu, optimistiškumu ir sugebėjimu šokiruoti.

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi "Beveik suaugę" serijos knygos. Viskas prasidėjo nuo "Heroino", ko gero skaitomiausios knygos paaugliams Lietuvoje. Tuomet buvo "Kendė", "Angelas ir Džo" bei kiti kūriniai, kurių dabar net nepamenu. Visi trys aukščiau paminėti kūriniai buvo panašūs savo siužetais, pabaigomis, veikėjais. Turbūt dėl to galiu drąsiai teigti, jog dviejų iš jų gerai nepamenu... Tai suvokė ir žmonės, kurie priskirdavo knygas šiai "Beveik suaugę" serijai. Pamažu ėmė daugėti knygų su kitokiais siužetais, kurie buvo net geresni už patį karalių "Heroiną"! Negaliu nepaminėti savo numylėtosios knygos "Žvaigždė", kuri, mano manymu, geriausia "Beveik suaugę" knyga. Po jos vis nusivildavau savo pasirinkimais knygų iš šios serijos, bet neseniai atradau "Beieškant Aliaskos".

PRIEŠ:Pagrindinis veikėjas Mailzas atvyko į internatinę mokyklą nusivylęs gyvenimu. Iki tol jis neturėjo draugų, buvo nemėgiamas, nepasitikintis savimi. Vos tik atvyko į internatikę Kriko mokyklą, jaunuolis susipažino su kambarioku Čipu, kurį visi buvo pratę vadinti Pulkininkus. Šis iš karto praminė Mailzą Tešliumi. Tai įvyko ne dėl to, kad Mailzas buvo apkūnus, o dėl to, kad jis buvo sulysėlis. Jaunuoliai tapo neišskiriamais draugais ir jų draugų ratą papildė Aliaska - svajonių mergina. Ji buvo žavi, linksma, itin protinga, gudri. Tešlius nuo pat pirmų akimirkų jaučia trauka šiai gražuolei. Kartu su Pulkininku ir Aliaska jaunuoliai patiria daugybę jaunatviškų nuotykių, linksmybių ir kitų dalykų. Kitaip nei kitos tokio tipo istorijos, ši nėra slegianti, pesimistiška, ar verčianti galvoti apie mirtį. Ši istorija itin optimistiška ir žavi, labai džiaugiuosi atradusi John'ą Green'ą, tikiuosi, kad tai nebus pirma ir paskutinė jo skaityta knyga.

PO: Kai, rodos, pasaulis negali būti dar geresnis, įvyksta šis tas neįtikėtino, nenumatyto. Jaunuolių pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, iškyla daugybė gyvenimiškų, ir ne, klausimų, noras išsiaiškinti tiesą... Deja, nenoriu net žodžiu užsiminti apie tai, nes žinau, koks tai blogas jausmas - sužinoti tiesą dar prieš perskaitant kūrinį. To jums tikrai nelinkiu :*




Labiausiai mane sužavėjo tai, kad John Green aprašė maištaujančius paauglius išskirtinai. Ir Aliaska, ir Tešlius, ir Pulkininkas buvo itin protingi ir išsilavinę jaunuoliai, kurie siekė tapti dar gudresniais, stengėsi mokytis. Ši savybė mane itin sužavėjo, nes dabar retai rasime kūrinių, kuriuose jaunuoliai rūkytų, vartotų alkoholį, elgtųsi neapdairiai ir dar gerai mokytųsi! Išties puikus atradimas ir tikiuosi, kad kiti rašytojai seks J. Green'o pėdomis, nes manau, kad nereikėtų taip nuvertinti tų paauglių, kaip dauguma rašytojų tai daro...

Knyga nepaprasta ir tuo, kad joje aprašomas Tešlius, kuris turėjo neįprastą pomėgį - įsiminti žymių žmonių paskutiniuosius žodžius. Tikrai galima rasti šmaikščių ir ne, paskutinių žodžių ir tai kūrinį paverčia tik dar įdomesniu.

"Aliaskos beieškant" - pavadinimas, kuris nepasako, ko galima tikėtis, skaitant šį kūrinį. Filosofuojant šiame pavadinime galime įžvelgti tai, kad Aliaska buvo pasimetusi mergina. Jos nuotaikos keitėsi taip pat greitai, kaip ir mėnulio fazės, jos niekas neperprasdavo, ji buvo užsisklendusi. Tešlius siekė sužinoti visas Aliaskos paslaptis, tapti artimu jai, atrasti ją. Jeigu klystu, būtinai taisykite mane!

John Green sukūrė neeilinį romaną, apie kurį ilgai galvosiu. Jame galima rasti daug gyvenimiškų klausimų, frazių, kurias verta prisiminti, užsirašyti. Rekomenduoju šį kūrinį tiems, kurie tiki, kad paaugliai nėra vien tik alkoholikai, rūkaliai ir narkomanai. Jiems dar rūpi ir kitos vertybės, kaip šeima, draugystė, meilė, išsilavinimas.



Pabaigai keletas skaitytojų nuomonių apie šią knygą:

Puiki knyga, įdomi istorija, tikrai viena geriausių knygų paaugliams šiuo metu. Nuostabu, kad autorius moka atsiriboti nuo stereotipų, pasakoja isoriją taip, kaip yra, kaip viskas nutiktų realiam gyvenime, nesiekia tobulybės ir saldumų. Ta Aliaska tikriausiai viena ryškiausių merginų paauglių literatūroje, savotiška feministė, ir tas jos maištas, nerimas ir blaškymasis labiai pažįstamas jaunam žmogui.
O dar su visom tom citatom... Pakerėjo, tikrai. : ) Rekomenduočiau kiekvienam.

Tiesiog neturiu zodziu siai knygai apibudinti. Tokia gera, idomi, tokia su prasme, kuria reikia suprasti, privercianti pamastyti. Nuostabu. Patiko veikejai - jie visi tokie skirtingi, kazkuo ipatingi. Pats pagrindinis veikejas - Mailzas - buvo isskirtinis paauglys, su savo suvokimu i pasauli. Aliaska mane be proto suzavejo. Perskaiciusi apie uzsimaniau tureti nemazai savybiu kaip ir ji. Ji tikrai kaip kazkas sake, turbut yra viena ryskiausiu merginu paaugliu literaturoje. Turbut pati geriausia lig siol perskaityta knyga paaugliams. Rekomenduoju.

Ši knyga neskirta tiems kurie yra susikurę savo maža jaukų pasaulėlį aplink save ir tikisi laimingos pabaigos kur visi gyvena ilgai ir laimingai.. Priešingai ši knyga atskleidžia tikrąją realybę, tikruosius jausmus. Tikrą šiuolaikiško gyvenimo kartumą, bei tikros meilės saldumą. Mane asmeniškai ši knyga pakerėjo. Negalėjau nuo jos atsiplėšti! Buvo ir juoko, ir ašarų :] Daugiau tokių knygų..

Delphine de Vigan "No ir Aš"

Delphine de Vigan yra prancūzų rašytoja, kuri parašė įvairiausių nuomonių susilaukusį kūrinį „No ir aš“, kuris yra virtęs ne tik knyga, bet ir filmu. Kūrinys pasakoja apie merginą, kuri susidraugauja su bename.

„No ir Aš“ pavadinimas kelia mums dvejonių. Ne dėl to, kad No yra netradicinis vardas, bet dėl to, kad kūrinys vadinasi ne „Aš ir No“, o „No ir Aš“. Kyla klausimas : Kodėl? Nuo pat pirmų akimirkų šiame kūrinyje aprašome trylikametė Lu, kuri ir atliko to „Aš“ vaidmenį knygoje. Mergaitė buvo užsisklendusi savyje, nepasitikinti savimi, kukli bei ta, kuri norėjo susilieti su minia.  Lu buvo išskirtinė ne tik šiomis savybėmis, bet ir tuo, kad mergaitė buvo perkelta dviem klasėmis aukščiau – ji mokėsi kartu su penkiolikmečiais. Ko gero, būtų galima drąsiai manyti, kad ji kukli vien dėl to, kad nepritampa prie vyresniųjų klasiokų, bet netrukus išaiškėja, kad jos kuklumo priežastys visai kitos. Visos problemos prasidėjo tada, kai mirė ką tik gimusi Lu sesutė ir jos mama užsisklendė savyje, prarado norą gyventi, nebeatliko motiniškų pareigų kitai savo dukrai. Lu užaugo savarankiška, bet dėl šeimos netvirtumo, nedrąsia, begalę gyvenimiškų klausimų turinčia mergina.

Pasakojimas prasideda Lu mokykloje, kur ji nusprendžia padaryti prisistatymą apie benamius. Lu nusprendė susipažinti su vienu tokių ir pabendrauti. Taip ji sutinka No – savarankišką, išskirtinę merginą, kuri turėjo dar daugiau problemų nei pati Lu. Merginos susipažįsta, susidraugauja. Lu pamažu ima suprasti gyvenimo vertę ir supranta, koks iš tiesų gyvenimas būna neteisingas. Su šiomis mintimis ji nusprendžia viską pakeisti. Stengiasi tapti didvyre, pagražinti pasaulį, padaryma nors vieną gerą dalyką. Deja, dėl savo jaunatviško jaunumo, ji netrukus praranda viltį, bet pasiduoti nesiruošia.

Dar vienas daug klausimų keliantis veikėjas – Lukas. Visuose internetiniuose puslapiuose, recenzijose, komentaruose, jis aprašomas, kaip „netinkantis“ šiam kūriniui. Vaikinas, priešingai nei Lu, nėra genijus. Atvirkščiai. Jis buvo paliktas dviem metams iš eilės toje pačioje klasėje. Nors jis ir buvo Lu priešingybė, mergaitė visą kūrinį jautė nenumaldomą trauką jam. Pasak kitų, kūriniui jis netiko ne tik dėl savo amžiaus (jam 17, o Lu 14), bet ir dėl jo vaidmens. Belieka patiems paskaityti kūrinį ir nuspręsti.

„No ir Aš“ visus moko kartais apsvarstyti dalykus, prieš juos pradedant daryti. Dažnas mūsų, paauglys, priima tam tikrus sprendimus spontaniškai. Knyga parodo, kad mūsų jaunatviškas jaunumas dažnai priveda mus prie netikėčiausių veiksmų. Šį kartą prie noro išgelbėti pasaulį, kai žinai, kad turbūt tai tau nepavyks. Tai dar viena knyga, kuri mus moko netapti priklausomais nuo kitų. Tai labai gerai parodo pavadinimas „No ir Aš“, kuris aiškiai sako, kad Lu svarbesnis gyvenimas kūrinyje ima tapti jos draugės No, o ne savo pačios.

***
Šios knygos aprašymą nusprendžiau įkelti čia ne dėl to, kad ji mane itin sužavėjo, nes, deja, taip nebuvo. Šiame puslapyje keliu knygas, tikrai vertas paskaitymo. "No ir aš" aprašiau dėl to, kad tai itin populiari knyga paauglių tarpe, kuri susilaukė įvairiausių nuomonių, dėl kurių kiti ima dvejoti: ar skaityti, ar ne?. Norėjau parodyti savo nuomonę apie šią knygą. Kokia ji? Galbūt buvo sunkoka suvokti, bet manau, kad teisingas pasakysiu, kad serijoje "Beveik suaugę" yra tikrai geresnių knygų nei ši. Vieną dabar jų skaitau, ir manau, kad netrukus pasirodys jos aprašymas, nes, kitaip nei ši, ta knyga man patinka nuo pat pirmųjų puslapių. Šią knygą, bent jau man, reikėjo prisiversti skaityti, priversti save nenukrypti nuo minties. Galiausiai pabaigiau, bet jeigu norite paskaityti kūrinį vien dėl to, kad puikiai aprašoma benamė - rinkitės daugybę kitų knygų. Galbūt ateityje vieną tokių aprašysiu, kur tikrai labiau jausis benamių gyvenimas, o ne išgalvota istorija apie draugystę.

Lauren Oliver "Kai aš žuvau"

Lauren Oliver – jauna Amerikiečių rašytoja. Ši moteris jauna ne tik savo amžiumi, bet ir jauna, kaip rašytoja, o „Kai aš žuvau“ ir yra būtent pirmasis jos kūrinys, kuris, beje, labai sėkmingas. Knygoje aprašoma viena vienintelė diena, kurią pagrindinė veikėja Samanta išgyvena net septynis kartus! Kodėl? Ogi todėl, kad jai buvo suteiktas šansas ištaisyti savo klaidas, ko mes visi trokštame, deja, mergina ne iš pat pirmos akimirkos tai supranta.

Esu sužavėta rašytojos talentu. Jis tiesiog nepriekaištingas. Manau, kad Lauren Oliver turėtų gauti medalį ar būti dar kaip nors kitaip pagerbta, nes jos kūryba, bent jau mano manymu, prilygsta pačiam John Green'ui. Turiu pridurti, kad tai viena mėgstamiausių mano rašytojų ir jos kūryba tikrai nenusivilsite.

Pagrindinė kūrinio veikėja Samanta, pasipūtusi, populiari, savimi pasitikinti mergina, kuri susitikinėja su savo lygio vaikinu. Ji ir dar dvi jos draugės – populiariausios merginos mokykloje. Daugelis merginų trokšta būti tokiomis kaip Samanta, bet jos nenutuokia, kad Samanta, supratusi savo klaidas, nenori būti nė kiek panaši į save, nori pasikeisti. Būtent šioje knygoje ji ir gauna šansą tai padaryti: netikėta automobilio avarija ir stebuklas – mergina ryte atsibunda savo lovoje, pradedama tą pačią dieną

Kūrinys stebina savo originalumu. Istorija tikrai girdėta, bet taip, kaip ši autorė ją aprašė, padaro ją visiškai nauja, negirdėta. Kūrinį paįvairina ir įvairios mintys, kurių begalė kiekviename skyriuje. Dažnai būna taip, kad skaitant filosofines mintis, tiesiog norisi nuo jų pabėgti, praleisti, bet mintys, kurias išdėstė Lauren Oliver, yra neįkainojamas turtas.

Samanta pamažu suvokusi savo klaidas ima taisytis, sulig kiekviena nauja diena ji supranta vis daugiau veiksmų, kuriuos padarė ne taip. Ne vienas pagalvotų, kad skaitant knygą, kurioje veiksmas net septynis kartus pasikartoja per vieną dieną, mano, jog kūrinys bus nuobodus ir intriguojantis. Taip tikrai nėra. Sulig kiekviena diena darosi vis įdomiau. Ypač įdomu pajusti, kaip keičiasi pagrindinė veikėja, toks jausmas, kad ji keičiasi kartu su tavimi. Ir visai netikėtai, kai, rodos, visos klaidos ištaisytos ir artėja laiminga pabaiga, dar šis tas nutinka...

„Kai aš žuvau“ rekomenduočiau tiems, kurie svajoja atsukti laiką atgal, pakeisti ne vieną praeities smulkmeną. Taip sakant, knyga romantikėms, svajoklėms. Labai norėčiau pasakyti, kad per daug neįsijaustumėte į galimybę ištaisyti klaidas, nes žmonių mintis ir taip 90 procentų sudaro mintys apie praeitį, vaizduotė ir svajonės, ir tik 10 procentų sudaro realios mintys. Deja, kad ir kaip kiekvienas iš mūsų norėtų atsukti laiką atgal – to padaryti neįmanoma. Ši knyga moko ne svajoti ir kurpti planus apie keliones laikus, ji moko, kad reikia gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė, ir gyventi taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis dėl tam tikrų veiksmų.

***

Mano nuomone, ši autorė nusipelnė daugybės pagyrų už šį darbą. Knyga skaitosi labai lengvai, veiksmo daug, labai puikiai sudėliotos mintys, sugalvotas siužetas. Lauren Oliver yra viena iš tų autorių, kurių knygas skaityčiau ir skaityčiau. Būtent šiame bloge ir keliu knygų aprašymus tų, kurios vertos daugybės pagyrų bei tų, kurias skaidyčiau ne kartą. Skaitau daug, bet tik pačias geriausias aprašau, nes tik jos sukelia tiek daug jausmų, apmąstymų. Kartais būna net taip, kad net nenorėdama galvoju apie tuos kūrinius. Lauren Oliver knygų aprašymų šiame bloge dar tikrai sulauksite, pažadu. Galbūt tai neįvyks taip greitai, bet kada nors. 

Skaitytojų nuomonės:

Rekomenduoju visoms paauglėms ir jų mamoms. Knygą pirkau dukrai, bet perskaičiau ir pati. Patinka skaityti knygas kurias perskaitė dukra, tuomet abi diskutuojame, kalbame apie jas. Tai mus suartina. 
Knyga apie nevisai teisingai gyvenančią merginą, kuriai kasdien suteikiamas dar vienas šansas viską pataisyti ir kaskart matai kas gaunasi po kiekvieno tavo sprendimo. Labai gera knyga, 10-imt balų be abejonės.

Mane knyga tai įtraukė, sunku net ir atsiplėšti buvo. 
Kai knygos man nepatinka mane nedomina pabaiga,nesinori toliau skaityti, vis atidėlioju jų skaitymą . Tačiau ši knyga mane sudomino, norėjau greičiau eiti vėl skaityti,sužinoti kas toliau bus. Nors knygoje buvo rašoma visada ta pati diena ,tačiau visos septynios dienos buvo skirtingos,nors ir buvo panašių vietų. 
Knyga tikrai pamokanti ir perskaičius yra apie ką susimąstyti.
Tikrai nesigailiu jog perskaičiau šią knygą , o jeigu kas dvejoja skaityti šią knygą , ar neskaityti , aš rekomenduoju skaityti :)

Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

„Aš visada buvau lietuvių literatūros dalis“ teigia pats Icchokas Meras, žydų tautybės lietuvių rašytojas, kurio kūriniuose tikrai jaučiasi jo artumas Lietuvai. Icchokas Meras visą gyvenimą rašė lietuvių kalba. Vienas iš garsiausių autoriaus kūrinių - „Lygiosios trunka akimirką“, parašytas svarbia žydų holokausto tema. Kūrinys, kuriame susipina žmonių istorijos ir  vienas, paprastas žaidimas, nuo kurio priklauso žydų vaikų likimas.

Kūrinyje itin ryški žydų holokausto tematika, kuri paliečia kiekvieno doro žmogaus širdį. Ne vieną skaitytoją gali sugluminti kūrinio, taipogi ir skyrių pradžia. Viskas prasideda šachmatų partija tarp Geto Šogerio ir jaunuolio, pagrindinio knygos veikėjo, Izaoko.   „Lygiosios trunka akimirką“ – pavadinimas, pagal kurį būtų sunku nuspėti kūrinio turinį ar temą. „Jeigu nežinai, aš tau pasakysiu. Viskas yra loterija. Šachmatai — loterija, pasaulis — loterija, ir tavo gyvenimas — loterija.“ – šiuos žodžius ištarė gudrusis Šogeris tik pradėjus lošti šachmatais. Šie žodžiai puikiai apibūdino tuometinę Izaoko situaciją. Būtent nuo šio jaunuolio priklauso geto vaikų likimas. Gudrusis Šogeris priverčia Izaoką, talentingą šachmatininką, rinktis: jeigu šis pralaimės – bus išvežti geto vaikai, jeigu jaunuolis laimės – jam teks paaukoti gyvybę. Vienintelė išeitis sužaisti taip, kad būtų lygiosios – tokiu atveju Šogeris pažadėjo išsaugoti ne tik Izaoko gyvybę, bet ir visų geto vaikų likimą. Taip Šogeris įžiebė viltį, kuri vedė Izaoką link lygiųjų.

Pagrindinis veikėjas – septyniolikos metų jaunuolis Izaokas. Jau pačioje kūrinio pradžioje šis vaikinas sutinka gražuolę Esterą, kuri jam lyg Buzia iš „Giesmių giesmės“. Taip gimsta meilė iš pirmo žvilgsnio, kuriai ,deja, nelemta gyvuoti amžinai, kaip mes, skaitytojai esame pratę skaityti.

Knygoje aprašomi ir 6 kiti kiti Abraomo Lipmano vaikai ir jų likimai. Kiekvienas skyrius apie juos prasideda: "Abraomas Lipmanas turėjo...". Deja, šied vaikai nebuvo laimingi, bet patį kūrinį jie padaro dar labiau intriguojančiu, priverčiančiu įsijausti.

Icchokas Meras sukūrė neeilinį kūrinį. Kiekvienas žodis šiame kūrinyje, rodos, kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją ir priverstų jį susimąstyti. Kūrinį rekomenduočiau žmonėms, trokštantiems rasti tokį kūrinį, kuris būtų ne tik istorinis, bet ir grožinis, paliečiantis kiekvieno širdis. „Lygiosios trunka akimirką“ vertinu kaip vieną geriausių originaliai lietuvių kalba parašytų kūrinių, kurį kiekvienam derėtų paskaityti ir suprasti holokausto laikus ne tik kaip istoriją, bet ir tikrus jausmus, kuriuos išgyveno žmonės.

***
Aprašinėjau gana objektyviai, o dabar nuoširdi mano nuomonė, kuri manau yra labai svarbi. Knyga išties labai puiki, ypač buvo įdomu skaityti, nes įvykiai, aprašyte knygoje, vyko Lietuvos getuose. Visai neseniai šį kūrinį atradau literatūros vadovėlyje ir negalėjau jo neperskaityti. Sužinojau tikrai nemažai naujų dalykų apie holokausto laikus, mane sužavėjo autoriaus sugebėjimas viską perteikti lengvai, meniškai, o ne istoriniais faktais. Patikėkit, nemanau, kad atsiras bent vienas, abejingas šiam kūriniui.