"Impostor" yra antroji "Slydimas" serijos knyga, tad kaip visada, prieš pradedant tokį aprašymą perspėju neskaityti jo, jeigu neskaitėte pirmosios dalies. Aprašymą rasite čia: http://skaitomknygas.blogspot.com/2014/02/jill-hathaway-slydimas.html
"Slydimas" baigėsi sužinojimu, kad Vijos vaikinas ir jo motina buvo susiję su pačios Vijos tėvu ir jo praeitimi. Zeinas ir jo mama planavo atkeršyti merginai ir jos šeimai, bet jiems nepavyko. Vietoj to jie patys žuvo. Vija išsiaiškino viską su tėčiu, susitaikė su Rolinsu ir knyga pasibaigė.
Antroji dalis "Impostor" prasidėjo netikėtu pagrindinės veikėjos sapnu apie tą pačią avariją, į kurią pakliuvo ir Zeinas su mama. Sapnai ėmė kartotis, bet jie buvo vis išskirtinesni. Mergina nejučiomis atsirasdavo vis kitose vietose. Į ją kažkas kitas įslysdavo, tokiu būdu griaudamas jai gyvenimą. Kaip ir pirmojoje dalyje mergina sieks išsiaiškinti tiesą savo neįtikėtinų galių dėka, bet tai sutrukdys nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo atsakingos keturios merginos, tarp jų ir seniai prarasta Vijos draugė... Šis nutikimas suvienys merginas, bet joms visoms grėsė pavojus...
Antrojoje dalyje prie Vijos namų slenksčio atsirado ir žmogus, kaip du vandens lašai panašus į Vijos mamą. Tai buvo daugelį metų neregėta mamos sesuo. Vija ima įtarinėti, kad būtent jį įslysdavo į jos kūną, net rado tai patvirtinančių įrodymų, bet tuo pačiu įtarimų turėjo ir dėl kito žmogaus. Pasitvirtins jos spėjimai, ar ne, sužinosite patys.
Šioje dalyje Vija labai suartės su geriausiu draugu Rolinsu. Pirmosios knygos pabaigoje ji sužinojo apie jo stiprius ir šiltus jausmus jai, bet negalėjo atsakyti tuo pačiu. Šioje knygoje mergina vėlgi dvejos dėl savo jausmų, bet galiausiai nuspręsti jai padės nauja veikėja Ana. Rolinsą šioje knygoje išvysite daug dažniau nei pirmojoje.
Autorė šioje dalyje pristato naują veikėją, kurį išlaikysiu paslaptyje. Tikrai buvo neįprasta skaityti, nes buvo sunku susidaryti apie jį nuomonę ir ypač sunku atskirti kuriai pusei jis priklauso: blogiečiams ar geriečiams.
Taip pat "Impostors" sutiksite ir kitų žmonių, kurie turės gebėjimą įslysti į kitus žmones. Nesakysiu, kas jie, bet bus tikrai įdomu. Deja, pabaigoje knygos daugybė klausimų liko neatsakytų, bet tai ir reiškia, kad galime tikėtis dar vienos dalies...
"Impostors" man patiko tuo, kad buvo įtraukta daugiau veikėjų ir jie visi kėlė įtarimų. Be to, nelaimingas atsitikimas tik paaštrino istoriją gerąja prasme. Turiu pripažinti, kad ši dalis gal dar labiau įtraukianti ir intriguojanti nei pirmoji.
Įdomi naujiena yra tai, kad tai ne paskutinė serijos dalis ir ateityje turėtume sulaukti dar bent vienos knygos apie šią istoriją. Internete galima rasti daugybę skaitytojų spėliojimų apie ką ši trečioji knyga galėtų būti. Visų versijos skirtingos, bet kuri pasitvirtins, sužinosime tik ateityje, nes dar net neskelbiama apie šios knygos leidimą tarptautiniu mastu.
Nesakyčiau, kad serija yra labai gera, bet manau, kad fantastikos gerbėjams patiks. Kūrinys išties nesunkus, kaip ir pirmoji dalis, neturėsite problemų su juo. Rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms, galbūt net nuo 12-13 metų."Impostor" knygos dar nerasite tarp lietuviškų. Ją galite paskaityti anglų kalba.
"Užnuodyti žodžiai" yra penkiasdešimtoji mano perskaityta knyga 2014 metais. Smagus faktas yra tai, kad lygiai penkiasdešimt knygų perskaičiau per pusę metų, nes šiandien, kai rašau šį aprašymą, yra liepos 15 diena.
Kūrinys pasakoja apie tragišką paauglės likimą. Penkiolikmetė Barbara buvo pagrobta ir įkalinta keturis metus. Visus tuos metus ji buvo uždaryta tarp keturių sienų ir neturėjo susisiekimo su išoriniu pasauliu. Vienintelis jos pašnekovas buvo jos pagrobėjas. Dienas Barbara leido skaitydama knygas bei žiūrėdama visiems puikiai žinomą serialą "Draugai".
"Užnuodyti žodžiai" istorija yra padalinta į kelių žmonių pasakojimus: Barbaros mamos Nurijos, geriausios draugės Evos, pačios Barbaros ir inspektoriaus, tiriančio bylą. Kadangi buvo ne vienas pasakotojas, galėjome žinoti kas vyko uždarytos Barbaros gyvenime bei tuo pačiu jos šeimos narių gyvenimuose.
Buvo išties nelengva stebėti, kaip kankinosi Nurija, mama. Moteris visai palūžo, bet ji buvo vienintelė, kuri po keturių metų vis dar tikėjo, kad dukra buvo gyva. Geriausia Barbaros draugė Eva visus tuos keturis metus praleido gailėdama savo draugės ir nutrūkusios jų draugystės. Prieš Barbaros dingimą merginos itin susipyko dėl pagrindinės veikėjos paslapčių, kurios labai didelę įtaką padarys kūrinio pabaigai...
Kūrinys pasisuko kita linkme kai Barbara atrado telefoną, kurį paliko jos pagrobėjas. Deja, ryšio nebuvo įmanoma rasti vietoje, kur ji buvo įkalinta, bet netikėtai, jis atsirado kelioms sekundėms ir sugebėjo juo pasinaudoti, padarydama vieną vienintelį ir lemtingą skambutį, kuris sukėlė visus anksčiau minėtus veikėjus ant kojų. Galiausiai būtent šis skambutis ir padėjo išaiškinti pagrobėją ir suteikė vilties atrasti pačią merginą.
Iš tiesų pati istorija įtraukia ne dėl to, kad tai būtų itin šaunus trileris apie merginos pagrobimą ir ne dėl to, kad trokščiau sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Labiausiai mane domino istorija, slypinti istorijoje. Barbara turėjo ne vieną paslaptį ir tik kūrinio eigoje pamažu bus galima suprasti ir išsiaiškinti kodėl ir kaip viskas įvyko. Šioje istorijoje slypės tiek daug neatsakytų klausimų, kurie tiesiog varys jus visus iš proto, kaip tai dartė ir mane.
Pagrindinė veikėja Barbara mane nustebino savo gudrumu. Ji ne kartą bandė pabėgti ir tam panaudojo ne vieną genialų būdą, deja, jai vis nesisekė. Nors mergina ir buvo problematiška, giliai širdyje gailėjosi dėl tam tikrų savo padarytų klaidų. Įdomu yra tai, kad nuo pat pirmos akimirkos maniau, kad jos pagrobėjas yra labai aiškus ir atvirai įvardintas, bet tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose buvo išaiškinta visai kitaip nei maniau... Autorė sugebėjo taip suklaidinti, kad netekau amo ir visai nenumaniau, kad istorija gali nukrypti tokia linkme. Tai ir buvo didžiausias šio kūrinio pliusas.
Knyga "Užnuodyti žodžiai" nagrinėja ne vieną, šiomis dienomis aktualią temą. Nenorėdama atskleisti pikantiškų detalių, atskleisiu ne visas. Bet viena iš tų temų buvo draugystė ir pasitikėjimas. Istorijoje, kurią pasakojo Eva, buvo nusakyta, kaip atšalo merginų santykiai ir kaip jos ėmė tolti viena nuo kitos, nes būtent paslaptys jas išskyrė. Abi merginos padarė ne vieną klaidą, bet svarbiausia, kad jos sugebėjo tai pripažinti.
Kita nagrinėjama tema buvo santykiai tarp mamos ir dukros. Šiuo atveju jie buvo itin komplikuoti. Nors Nurija iš pažiūros atrodė kaip labai mylinti ir rūpestinga mama, Barbara nepasitikėjo ja, neišsipasakojo, todėl jos gyvenimas pamažu ir griuvo, kol ji buvo priversta pabėgti iš namų į vietą, kur ją ir pagrobė...
Kūrinio eigoje sužinosite apie Barbaros gyvenimą iki pagrobimo: apie jos santykius su vaikinu Martinu, santykius su tėvais, pačia ana, su ispanų kalbos mokytojumi... Taip pat bus atskleista kraupi tiesa apie merginos vaikystę, kuri paveikė jos asmenybę. Bet svarbiausia, jūs išsiaiškinsite apie visas Barbaros paslaptis, išsiaiškinsite apie pagrobėją ir visgi kaip pasibaigs kūrinys: ar Barbara bus atrasta? Ar ji bus gyva?
Knyga man labai labai patiko ir tikrai džiaugiuosi galėdama ją rekomenduoti jums. Kaip jau minėjau, joje rasite visko: įtampos, intrigų, paslapčių, dramos ir kitų dalykų, kurie jus įtrauks į patį pasakojimą ir nebepaleis... Labai rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko ir "Ieškant Džei Džei" (Taip pat aprašyta šiame bloge), nes kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau apie pastarąjį kūrinį.
Ši knyga buvo labai gerai įvertinta pasauliniu mąstu ir yra pirmoji ispanų rašytos knyga šiame bloge. Skaitytojų nuomonės:
Pradėjau skaityti šią knygą, bet labai greit praradau susidomėjimą. Tiesiog neužkabino, o ir kiek nuobodoka, kad viskas pateikta monologu. Tikėjausi, kažko įspūdingiau. Pradžioje buvo keista skaityti knyga be dialogų, knygą kuri parašyta tikrai išskirtinai, tačiau tai tikrai labai gražus stilius. Man labai patiko, kaip pirmą kartą skaitant šitaip. Knyga skaitosi lengvai pripratus prie stiliaus, man patiko veikėjai kurie tikrai išpildyti ir visapusiškai aprašyti. Knyga išskirtinė ir tikrai verta perskaityti. ;] Puiki, prikaustanti, įtraukianti knyga su netikėtais siužeto vingiais. Istorija pasakojama kelių veikėjų lūpomis, kas tik dar labiau leidžia įsitraukti į pasakojimą ir pažvelgti į viską iš skirtingų pusių.
Puiki, įtraukianti, tačiau kiek netradiciška lietuvių skaitytojų atžvilgiu, nes pokalbiai mums įprastais skyrybos ženklais neišskirti.
Perskaičiusi pabaigą nenustebau, nes kilo šiokių tokių įtarimų, pagrobėją buvo įmanoma išaiškinti jau pačiam skaitytojui Knyga parašyta tikrai neblogai. Įtraukianti. Svarstai ir analizuoji, kas tas pagrobėjas ir bandai susigaudyti kas ir kaip. Visgi kaltininką nustačiau dar iki jam išaiškėjant. Jeigu galvojant, "o kas, jeigu tokia situacija realiai vyktų" - apima šiurpas ir norisi klykti dėl tokios neteisybės. Neabejoju, kad tokių ar labai panašių situacijų vyksta ir realiame gyvenime. Tačiau nebūtinai su happy end'u.
"Izola" yra viena iš tų knygų, kurias rekomenduojate Jūs, patys skaitytojai. Sulaukusi ne vienos rekomendacijos, visgi nusprendžiau pabandyti šį kūrinį ir galiu pasakyti, kad jis tikrai nenuvylė.
Romanas pasakoja apie brazilų kilmės merginą, gyvenančią Vokietijoje. Tikrasis jos vardas buvo Vera, bet Vokietijoje ji buvo Džoja. Mergina buvo įvaikinta... Netikėtai ji gavo šansą sudalyvauti eksperimente, kuris priartintų ją prie prie gimtosios Brazilijos. Mergina buvo viena iš išrinktųjų 12-os jaunuolių, kurie paklviu į projektą. Jo sumanytojas buvo garsus režisierius, kuris ir sugalvojo šią idėją, dvyliką jaunuolių apgyvendinti negyvenamoje saloje ir tokiu būdu sukurti filmą. Jaunuoliai turėjo būti viskuo aprūpinti: maistu, įvairias patogumais, bet jie negalėjo turėti ryšio priemonių bei jiems buvo leista pasiimti su savimi tik tris daiktus. Vienas iš Veros pasirinkimų, buvo merginos, vardu Esperansa, nuotrauka.. Kas ši mergina, sužinosite tik kūrinio eigoje, kai pati Vera atskleis jos istoriją...
Atvykę į salą jaunuoliai turėjo priprasti prie jiems suteiktų gyvenimo sąlygų. Tai jiems pasirodė lyg stovykla jaunimui, ypač dėl to, kad nereikėjo rūpintis tokiais dalykais, kaip maistas. Deja, režisierius suprato, kad skyrė per daug lengvą užduotį ir sugalvojo žaidimą. Jaunuoliai nebuvo labai patenkinti dėl to, kilo pasipiktinimas iš jų pusės, bet jie neturėjo pasirinkimo, tik paklusti taisyklėms. O taisyklės buvo labai painios ir net bauginančios. Vienas iš jaunuolių burtų keliu tapo išrinktuoju, kuris privalėjo slapta išgabenti vieną po kito salos gyventojus, kai niekas nenorėjo palikti jos... Saloje atsirado įtampa ir jaunuoliai ėmė įtarinėti vienas kitą... Tarp įtariamųjų pateko ir pati Vera, bet neilgam... Žaidimas pasiekė kitą lygmenį, kuris tapo pavojingas jaunuolių gyvybėms...
Antrojoje knygos dalyje žaidimas įsibėgės ne ta kryptimi, kuria buvo tikėtasi. Bus išaiškintas išrinktasis grobėjas, bet jo svarba nebus tokia reikšminga, kaip kitų dalykų... Pavyzdžiui tai, kad atsiras dar vienas, tryliktasis dalyvis, apie kurį niekas nežinos, kol Vera pati nepastebės tam tikrų keistenybių, vykusių saloje. Šis veikėjas bus taip pat susijęs ir su veikėju Solo bei pačiu režisieriumi, o jo istorija šokiruos visus.
Svarbų vaidmenį kūrinyje atliko ir dar vienas veikėjas - vaikinas, vardu Solo. Autorė rašo, kad Vera jį pamilo vos tik pamačiusi, nors jiedu beveik nepratarė nei žodžio vienas kitam. Na, kartais ta meilė jau tokia ir yra - nenuspėjama... Apie Solo tikrai nemažai sužinosite. Jis bus itin susijęs su įvairiais istorijos nuokrypiais, ypač viskuo, kas vyks knygos antroje pusėje. Autorė taip gerai viską apmąstė, kad buvo sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai iš tiesų yra net ir įmanomi.
Pagrindinė veikėja Vera man pasirodė kaip labai paprasta ir nuoširdi asmenybė. Būna veikėjos, kurios išsiskiria savo stiliumi, kitos drąsa, kitos pasiaukojimu, o ši veikėja išsiskyrė savo paprastumu. Ji buvo tokia kaip ir visos kitos - eilinė.
Manau, kad autorės sukurtas siužetas iš tiesų yra labai originalus. Man asmeniškai patinka įvairios laidos, kaip "Išlikimas", todėl toks Robinzoniškas pasakojimas man padarė didelį įspūdį. Taip pat kūrinyje labiau sužinosite apie Brazilišką kultūrą, bus pateikta nemažai faktų apie šią šalį. Apskritai, šiame kūrinyje išryškėjo kultūrų mišinys, nes salos gyventojai buvo įvairių tautybių.
Išvardijau kriterijus, dėl kurių man patiko ši knyga, todėl jeigu manote, kad knyga Jums patiktų - nedvejokite, pulkite skaityti. Izabel Abedi kūrinių Lietuvoje galite rasti ir daugiau: "Kuždesys", "Lučianas" ir kitos, šiek tiek jaunesniems skaitytojams skirtos knygutės.
Skaitytojų nuomonės:
Paskaičius knygos anotacija galima susidaryti vaizdą kad panašu į Bado žaidynes. Bet anaip tol ši knyga visiškai nepanaši. Mane ji prikaustė iki paskutinių knygos puslapių ir ne taip kaip kitos knygos iškeliamos į aukštumas nors yra blogos, ši knyga jei ir be rekomedacijų yra viena iš geriausių mano skaitytų. Jei patiko Bado žaidynės, patiks ir ši. ;) Nereali knyga. Ką tik perskaičiau. Likau pakerėta, nepartojami vaizdų aprašymai, nupasakoti jausmai - atrodo, kad tai regi iš tikrųjų... Įdomūs veikėjai, netikėti siužeto vingiai... Knyga lyg nuotykis - įtraukia ir nepaleidžia :) Visai neprasta knyga. Na, pats veiksmas neretai tampa gana nuspėjamas, tačiau tai atperka nuostabiai aprašyti, lengvai plaukiantys vaizdiniai. Labiausiai mane sužavėjusi detalė - gana ryškūs, savotiški veikėjų charakteriai, aprašomi jų tarpusavio skirtumai, jų savitumas. Taip pat nežinia kodėl man įstrigo tas paukštis, kiskadis, sukūrė kažkokią ypatingą nuotaiką. "... kis-ka-diii.. - aš tave mačiau."
Man šita knyga buvo pasakiška Isabel Abedi moka rašyti nuostabias knygas kaip šita, na jos pabaiga buvo netikėta man pagailo Tobijaus, bet jis padovanojo nuostabią dovaną Verai Šitą knygą rekomenduoju, ji nuostabi bet ar ta nuostabumą galima apibūdinti žodžiais... Ši knyga man labai patiko. Skaičiau ją kai man buvo 12 metų ir tikrai nepasigailėjau. Skaitydama negalėjau atsitraukti. Tikrai rekomenduoju visiems kam patiko bado žaidynės. 10/10 Labai įdomi knyga. Patiko jos idėja. Realybės šou, kuriame visi turi savo vaidmenį, bet viskas ima vykti iš tikrųjų. Ją perskaičiusi ėmiau kitaip žiūrėti į išlikimo gamtoje šou, tokius kaip "Išlikimas".
Tahereh Mafi yra viena iš tų rašytojų, kurios yra puikiai sutvertos fantastinėms knygoms. Ši moteris yra didžiulė "Bado žaidynių" gerbėja, kuri pati 2011 metais parašė pirmąją trilogijos dalį, privertusią viso pasaulio paauglius pamilti šią rašytoją. Viename interviu Tahereh Mafi atskleidė, jog kūrinį įkvėpė parašyti mažos mergaitės balsas, išgirstas jos galvoje. Ši mergaitė buvo užrakinta mažame kambarėlyje ir bijojo prabilti. Autorė negalėjo pamiršti šios mergaitės, ilgai apie ją galvojo ir galiausiai savo mintis surašė į vieną vietą. Taip ir gimė pirmoji trilogijos dalis "Shatter me". "Shatter me"
"Shatter me" prasidėjo būtent panašiu epizodu, apie kurį anksčiau ir minėjau. Septyniolikmetė mergina, vardu Džuljeta, buvo neaiškiomis sąlygomis buvo uždaryta psichiatrinėje ligoninėje ir ten praleido 264 dienas. Netikėtai jos kambarėlyje buvo apgyvendintas naujas kambariokas, kuris buvo pirmasis žmogus, su kuriuo Džuljeta kalbėjo per visas tas 264 dienas. Jaunuoliai šiek tiek artimiau susipažino, nors Džuljeta visą kartu praleistą laiką jautė, kad jau seniau pažinojo Adamą... Po truputį išsiaiškinsite, kaip ir kodėl Džuljeta atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje ir sužinosite skaudžius jos vaikystę pragaru pavertusius įvykius.
Džuljeta buvo neeilinė mergina. Ji turėjo galių, kurių nekentė. Merginos niekas negalėjo paliesti - palietusiems grėsė mirtis. Džuljeta visai netroško turėti tokių galių. Dėl šios priežasties jos nekentė ir patys tėvai, o mokykloje mergina buvo užgauliojama ir . Sunkus jos gyvenimas nuvedė ją tiesiai į psichiatrinę kliniką...
Knygos veiksmas vyko ne vien tame kambarėlyje. Pats įdomumas prasidėjo tada, kai Džuljeta buvo išgabenta iš psichiatrinės ligoninės ir atsidūrė jai iki tol nežinomoje vietoje - pas tuometinę valdžią užgrobusią grupuotę. Šie žmonės ilgai stebėjo Džuljetą ir būtent jie nusiuntė Adamą patyrinėti ją ir sužinoti, ar mergina buvo tinkama jų darbams... Džuljeta itin priešinosi šiai grupuotei ir jų vadui - Varneriui, kuris troško, kad ji savo galias naudotų piktiems kėslams - žmonių kankinimui.
Džuljeta nesiruošė padėti Varneriui, ji buvo pasiruošusi mirčiai, kad tik nereiktų kankinti nekaltų žmonių. Bet grupuotės vadovas turėjo savų būdų, kurie leido jam naudotis Džuljetos galiomis... Vienas iš jų buvo Adamas... O santykiai tarp šių jaunuolių bus itin komplikuoti. Pasirodo, vaikinas buvo Varnerio karininkas, kuris pakluso jo įsakymams, be to, buvo priverstas prižiūrėti Džuljetą. Na, belieka tik pripažinti, kad Adamas buvo vienas iš geriečių ir rado būdą bendrauti su mergina bei atkurti juos siejusį ryšį...
Mane labai sužavėjo dažna kūrinio vietų kaita. savaime suprantama, kad nesitikėjau, jog visa istorija bus papasakota tik viename psichiatrinės klinikos kambarėlyje, bet nesitikėjau ir kad Džuljeta aplankys tiek daug vietų. Manau, kad tai autorei didžiulis privalumas, nes tikrai pabosta skaityti kūrinius, kuriuose minima ta pati aplinka. Tiesiog įdomu, kaip bus kitose trilogijos dalyse...
Kas liečia socialinį kūrinio gyvenimą, turėčiau supažindinti, kad veiksmas vyksta ateityje, kai tarp susiskaldžiusių visuomenės grupuočių vyko karas dėl valdžios... Tai bus lyg ir užuomina, ko galima tikėtis kitose trilogijos dalyse. Pirmojoje dalyje "Shatter me" jūs labiau susikoncentruosite ties pagrindiniais veikėjais ir pačia istorija, o kitose dalyse sužinosite daugiau aplinkinį pasaulį, kurį pažins ir pati veikėja. Džuljeta pakliuvo į rankas tų, kurie troško sunaikinti iki tol nusistovėjusias nuostatas, taip sakant - pakliuvo į blogiukų rankas, bet juk visada galima iš ten pabėgti, ar ne?
Adamas man nuo pat pirmos akimirkos pasirodė, kaip teisybės ieškotojas, gerietis. Net ir faktas, kad jis buvo vienas iš Varderio parankinių, neleido man pakeisti savo jausmų apie šį veikėją bei jo jausmus Džuljetai. Beje, šiuos veikėjus siejo itin svarbią reikšmę turinti Džuljetos praeitis, gyvenimas mokykloje. Rašytoja Adamą sukūrė kaip itin saldų ir mylintį vaikiną, todėl merginos, ruoškitės dar vienai romantiškai trilogijai!
Man pasirodė labai graži autorės idėja sujungti šiuos veikėjus sapnais. Džuljeta būdama uždaryta klinikoje sapnuodavo košmarus, kuriuose galiausiai pasirodydavo baltas paukštelis, kuris įveikdavo visą blogį ir kurio dėka ji nurimdavo. Vėliau Džuljeta pamatė tą paukštį ant Adamo krūtinės, kuris jis buvo išsitatuiravęs. Veikėjai abu išsiaiškino, kad abu sapnuodavo tą patį baltą paukštį ir jis abu juos nuramindavo... Labai švelni ir romantiška idėja, kuri mane tiesiog pakerėjo.
"Shatter me" pavadinimas reiškia "Sudayžyk mane". Tikriausiai autorė turėjo omenyje pačią Džuljetą ir jos gyvenimą iki pabėgimo iš psichiatrinės ligoninės, kai ji bijojo net pati savęs.
Lyginant su kitomis trilogijomis, man "Shatter me" dalis priminė visiems puikiai žinomą Lauren Oliver "Delirium". Galbūt visam čiam panašumui įtaką darė ir neįprastosios Džuljetos galios. Juk "Delirium" knygoje meilė buvo uždrausta, ar ne? Bet juk ir šioje knygoje Džuljeta nesijautė mylima, ji negalėjo tokia jaustis, kai niekas negalėjo jos paliesti... Na, bet aišku šiam atvejui yra ir lengvinančių aplinkybių, kurios palankumą knygai tik dar labiau sustiprino ir iškėlė dar daugiau klausimų tolimesnėms dalims.
"Unravel me" Neskaičiusiems pirmosios trilogijos dalies "Shatter me", šio aprašymo skaityti negalima
"Shatter me" baigėsi tuo, kad Džuljeta su Adamu atsidūrė požeminiame bunkeryje, kur slėpėsi žmonės, turintys panašias galias kaip Džuljeta. Man labai tinka šių veikėjų palyginimas su X-menais. Autorė tokiu būdu suteikė galimybę susipažinti su kita, dėl valdžios kovojančia grupuote ir taip pat užmesti akį į tai, ko galima tikėtis kitose dalyse...
"Unravel me" prasidėjo ne itin palankiomis sąlygomis Mergina ėmė jaustis lyg būtų autsaiderė. Žmonės, su kuriais ji gyveno, bijojo jos ir jos galių, stengėsi neasiartinti prie jos. Šis vienišumo jausmas Džuljetai buvo labai artimas, nes jeigu pamenate, pirmojoje trilogijos dalyje buvo atskleista, kas nutiko merginai vaikystėje... Situacija negerėjo, o darėsi vis blogesnė, kai vienintelis mylimas ir artimas jos žmogus Adamas nutolo nuo jos dėl eksperimentinių priežasčių... Požemio vadas Castle nusprendė išsiaiškinti, kodėl Adamas, kitaip nei kiti, galėjo liesti Džuljetą. Deja, tyrimai parodė ne pačius maloniausius rezultatus, dėl kurių Džuljeta nusprendė atsiriboti nuo vienintelio mylimo žmogaus. Tai dar labiau pakenkė jos asmenybei, nes Adamas buvo vienintelis, galėjęs ją liesti. Jai ir taip trūko pripažinimo, o ką jau kalbėti apie kūniškus mylimojo prisilietimus...
Šioje dalyje įvyks daugybė neįtikėtumų. Vienas iš jų - Varnerio grįžimas į trilogiją. Skaitytojai manė, kad jis mirė, bet deja... Neįtikėtinų aplinkybių metu Varneris pateks į požemį, kur bus išsiaiškinta ne tik apie jo ryšį su Adamu, bet ir apie galimybę jam turėti galių...
Džuljeta šioje dalyje labai pasikeitė, tikrai pajusite jos tvirtumą ir pasiaukojimą. Žinant, kad mergina nemažą dalį savo gyvenimo praleido uždaryta, ji pagaliau gaus teisę gyventi laisvai ir nebijoti savo jėgų, jas treniruoti. Aišku, mergina labai bijojo ką nors sužeisti, stengėsi neprisiliesti prie kitų žmonių...
Kūrinyje deja neišvengsite meilės trikampio... iš karto perspėju. Džuljeta pasiklys savo jausmuose ir jai bus sunku atskirti gėrį nuo blogio. Šis trikampis bent jau man buvo labai nelauktas, žinant mano labai teigiamą nuomonę apie Adamo ir Džuljetos stiprius tarpusavio santykius... Šioje dalyje jūs taip pat sulauksite nuostabių akimirkų tarp šių veikėjų, kurių įvaizdį gadins dar vienas romanas...
Antrojoje "Unravel me" dalyje itin išryškės Kenji asmenybė. Jeigu nepamenate, tai vienas iš buvusių Varnerio kareivių, kuris palaikė artimus santykius su Adamu, pabėgo ir nuvedė Adamą, Džuljetą ir Džeimsą į slėptuvę požemiuose. Šis vaikinas iš pradžių man pasirodė gan įtartinas, bet jo reikšmė būtent atrojoje dalyje bus tikrai išryškinta ir jūs geriau susipažinsite su juo ir jo kilme.
Jeigu iki šiol manėte, kad Varneris - didžiausia kūrinio blogybė, labai klystate. Dar didesnis blogis yra jo tėvas, apie kurį sužinoję įvairių pikantiškų smulkmenų, labai nustebsite. Įdomu dar ir tai, kad šioje trilogijoje veiksmas vyksta ne autorės sukurtame pasaulyje, o mūsų egzistuojančiame. Na, nebus taip, kad veikėjai staiga nukeliaus į Europą, bet tikrai yra užsiminta, kad tokia pati tvarka visuomenėje vyrauja visame pasaulyje. Ir dažnai būna trilogijų, kuriose veiksmas vyksta būtent Amerikoje, o Tahereh Mafi viską sudėliojo taip, kad į istoriją būtų įtraukti visi mūsų planetos žemynai. Šis faktas man tikrai įstrigo, žinant, kad "Bado žaidynės" veiksmas vyksta autorės sukurtame pasaulyje, "Divergentė" taip pat, "Delirium" ir "Atranka" vyksta būtent Amerikoje... Šis faktas intriguoja, ar ne?
"Unravel me" pavadinimas reiškia "Išpainiok/atskleisk manei" ir tai manau parodo Džuljetos asmenybės vystymąsi, kad ji pamažu ima pasitikėti savimi ir suprasti, kad jos jėgos - tai nėra prakeiksmas, o dovana.
Ko galima tikėtis paskutinėje dalyje? Atsakymas labai paprastas - karo. Taip taip, jis jau nebebus išvengiamas. Būtent nuo paskutinės kovos ir priklausys veikėjų likimai ir ateitis. Bent jau aš, kol dar neperskaičiau paskutiniosios dalies, tikiuosi aiškios pabaigos, kurioje būtų užbaigtas meilės trikampis, atisrastų nugalėtojai, kurie sukurtų taikią visuomenę ir aišku - taikos. Kaip iš tikrųjų bus, sužinosim tik pabaigę skaityti visą trilogiją...
"Ignite me" Neskaičiusiems pirmųjų dalių "Shatter me" ir "Unravel me" šio aprašymo skaityti negalima
"Unravel me" dalis paliko daugybę neatsakytų klausimų... Kas atsitiko sukilėliams požemiuose? Ar Adamas, Kenji ir kiti liko gyvi? Kokia ateitis pasitiks pačią Džuljetą? "Unravel me" baigėsi būtent Džuljetos sužinojimu, kad požemiai buvo sunaikinti, o jos draugai galėjo žūti. Vienintelė jos paguoda - šalia likęs Varneris.
Pradžuginsiu jus ir visgi atskleisiu, kad nors požemiai ir buvo sunaikinti, nereikia galvoti apie blogiausią... Ir Adamas, ir Kenji, ir Džeimsas liko gyvi kartu su dar keliais požemio gyventojais. Tai suteikė vilties pačiai Džuljetai, kuri dar antroje trilogijos dalyje pažadėjo, jog nužudys Varnerio tėvą Andersoną, kuris ir buvo kaltas dėl visų žmonijos problemų.
Kalbant apie pačią Džuljetą, jaučiasi labai didelis skirtumas tarp šios veikėjos šioje dalyje ir tarp tos, su kuria susipažinome "Shatter me" knygoje. Džuljeta pati puikiai suvokė kaip ji pasikeitė. Iš silpnos, kitų pagalbos ieškančios, nedrąsios merginos ji virto itin ryžtinga, drąsia ir pasiaukojančią mergina, kuri nebijojo paaukoti savo gyvybės dėl kitų gerovės. Visi jos sprendimai bus priimti tik jos pačios dėka. Ši, naujai atsiskleidusi jos savybė atsispindės ir kituose reikaluose, pavyzdžiui, meilės trikampyje, apie kurį užsiminiau dar anksčiau...
Kas labai išsiskyrė lignant šią knygą su kitomis trilogijomis, buvo tai, kad šioje trilogijoje tikrai rasite ne vieną aistringą sceną, ko tikriausiai pasigedote kituose kūriniuose. Iš tikrųjų sunku pasakyti, kodėl fantastinio žanro autoriai vengia tokių scenų, bet mano spėjimu jie labiau nori atkreipti skaitytojų dėmesį į kitokius dalykus.
Autorė Tahereh Mafi nuo pat "Unravel me" stengėsi, kad mes pakeistume požiūrį į Varnerį. Iki tol jį laikėme žiauriu blogiečiu, o ypač paskutinėje "Ignite me" dalyje stipriai jaučiama pačios autorės simpatija šiam veikėjui, todėl jam skiriamas ypatingas dėmesys ir sužinoste ne vieną naują faktą apie šį veikėją.
Skaitydama šią dalį atkreipiau, kad joje labai daug ilgų dialogų. Kartais norėjosi tiesiog sustabdyti ir pereiti prie kitų reikalų. Sutinku, kad tokio tipo knygos reikalauja dialogų, kurių dėka būtent ir sužinome tiek daug svarbios informacijos, bet lyginant su tai, kiek radome veiksmo, dialogų buvo gerokai per daug.
Iš šios dalies galite tikėtis labai daug. Pagaliau Adamas prisipažins Varneriui apie jų giminystės ryšius, todėl galėsite puikiai stebėti kaip į tai reaguos abu, ko gero, didžiausi trilogijos priešai. Taip pat Varneris sutiks bendradarbiauti su Džuljetos draugais, kad jie kartu galėtų įgyvendinti Džuljetos paruoštą planą, skirtą įveikti Andersoną.
"Ignite me" pavadinimas reiškia "Uždek mane" ir manau, kad geresnio varianto šiai daliai nebūtų galima rasti. Džuljeta taip įsiliepsnojo visiems puikiai žinomų įvykių metu, kad suvokė, kad nori kovoti, nori nužudyti Andersoną ir yra tam pasiryžusi. Apskritai, kalbant apie visus tris trilogijos dalių pavadinimus, manau, kad jie itin tinkamai parinkti, nes siejasi tarpusavyje ir labai atitinka pagrindinės veikėjo būseną.
Manau, kad visiems klausimas yra "Su kuo liks Džuljeta?" Deja, šio atsakymo iš manęs nesulauksite, bet turiu pabrėžti, kad jos sprendimas bus aiškus dar vidury knygos, neprasidėjus lemtingiems įvykiams. Neatskleisiu ar esu patenkinta dėl Džuljetos sprendimo, ar ne, bet ko gero, tai galima buvo nujausti iš anksto...Džuljeta gan sunkiai priims savo sprendimą dėl vaikinų, bet tam įtaką padarys jos pačios asmenybės vystymasis, apie kurį jau anksčiau kalbėjau.
***
Trilogija man tikrai paliko labai didelį įspūdį, kokio tikrai nesitikėjau. Galiu pasakyti, kad galima ją įtraukti į mėgstamiausių fantastinių trilogijų sąrašą, o man įtikti yra gan sunku, žinant kiek kartų pati nusprendžiau nepradėti tam tikrų knygų. Ši trilogija patiks tiems, kurie mėgsta gan realistinio tipo trilogijas, nors veikėjai ir primena visiems puikiai žinomus X-menus. Na, jeigu mėgstate šiuos galių turinčius charakterius, tuomet trilogija tikrai nenusivilsite.
Suprantu, kad norint perskaityti šią trilogiją reiks įdėti pastangų, nes lietuvių kalba jos nėra. Bet patikėkite, tikrai verta.
Duodu jums nuorodą, kur galėsite parsisiųsti kitty writer komandos verčiamą pirmąją trilogijos dalį, todėl paskaitykite čia, o vėliau gal knyga taip sužavės, kad nuspręsite perskaityti ir kitas dalis. Shatter me parsisiųsti Unravel me
Labai gaila, kad Lietuvoje šios trilogijos nebesulauksite, bet labai siūlau ją paskaityti anglų kalba. Tai buvo 2011 metų pasaulinis bestseleris ir sunku patikėti, kad Lietuvos leidyklose neišleido šio kūrinio, kurį, beje, man rekomendavo patys skaitytojai. Ačiū Jums!
"Stebuklas" yra viena iš naujausių Lietuvoje išleistų knygų. Man ši knyga atrodo ir viena paslaptingiausių, nes prieš atsiversdama ją, nežinojau ko tikėtis, ko laukti. Tokią įtaką man padarė perskaitytas aprašymas, kuris atskleidė, kad knyga bus apie berniuką, kuris buvo kitoks nei visi.
"Stebuklas" pasakoja apie berniuką, vardu Ogastas. Šis vaikinukas ėjo 10-tuosius savo gyvenimo metus, kai pagaliau pradėjo lankyti mokyklą kaip ir jo bendraamžiai. Viso to priežastis - kitoniška jo išvaizda. Ogastas turėjo įgimtą veido traumą, dėl kurios jo veidas buvo gerokai deformuotas...
Ogastas niekada nepagalvojo apie galimybę lankyti mokyklą. Jo mama, kuri nuoširdžiai rūpinosi sūnumi, pati nusprendė jį užrašyti slapta į privačią mokyklą. Manau, kad toks jos poelgis yra labai kilnus, žinant Ogasto būklę ir tai, kaip į jį žiūri žmonės. Nenustebčiau, jei kitos mamos kur kas mieliau sutiktų su mintimi slėpti savo vaiką, o ne atvirai rodyti visuomenei.
Ogastas mokykloje jautėsi kaip nesavas. Direktoriaus dėka jis jau pažinojo kelis savo klasiokus, bet pradėjęs lankyti mokyklą, pakeitė savo nuomonę ir apie juos... Berniukui buvo nejauku stebėti vaikų veidus ypač pirmosiomis dienomis, kai jis įžengdavo į valgyklą ar kitą atviresnę vietą mokykloje. Bet Ogastui mokslai sekėsi puikiai. Nors iki to laiko jį namuose mokė mama ir jis neturėjo nei vieno kontrolinio, berniukas pasivijo bendraklasius ir kai kuriuos net aplenkė.
Mokslo metams įsibegėjums, berniukui pavyko susirasti keletą draugų, bet situacija mokykloje aštrėjo. Ogastas jautė atstumiančius vaikų žvilgsnius ir patyčias. Berniukas pamažu sugebėjo su tuo susitaikyti, nors kartais net man pačiai buvo skaudu skaityti tam tikrus penktokų išsireiškimus...
Kalbant apie veikėjų amžių, kūrinyje dominavo penktokai. Sunku patikėti, kad jau tokio amžiaus vaikai gali taip žiauriai elgtis su kitais, kad jiems gali kilti tokios mintys... Taip pat atkreipiau dėmesį ir į tai, kad jau tokio amžiaus mokinukai skirsto save į "populiariuosius" ir "atstumtuosius". Kai, rodos, tokio amžiaus vaikai turėtų gan kukliai žiūrėti į tokius dalykus ir tiesiog stengtis apsiprasti su pasikeitusiais gyvenimais.
Pavadinimas "Stebuklas" turėtų jus nuteikti teigiama linkme. Kūrinys nėra itin siaubingas ar žiaurus, kad turėtumėte bijoti jį perskaityti. Kaip tik manau, kad R. J. Palacio parašė labai šviesų ir optimistišką romaną.
Ogasto charakteris buvo tikrai komplikuotas. Berniukas per daug save nuvertino kitų vaikų atžvilgiu. Jam atrodė, kad būtent jis buvo apkalbų objektas, kad visi, net ir jo draugai, nemėgo jo ir negalėjo į jį žiūrėti. Nors manau, kad kūrinyje jūs pastebėsite labai aiškiai, kaip vystėsi veikėjo asmenybė ir kaip jis tobulėjo visapusiškai.
Labai patiko, kad kūrinio kompozicija susidarė iš atskirų skyrių, pasakojamų atskirų žmonių. Bus tikrai ir jums įdomu patyrinėti, kaip į Ogastą žiūrėjo kiti žmonės, ne tik patys artimiausi, bet ir visiškai svetimi. Aišku, pačio Ogasto pasakojimų bus daugiausia.
Romane aptariami ir tėvų bei vaikų santykiai. Labai puikus tvirtos šeimos pavyzdys buvo būtent Ogasto šeima. Jo tėtis ir mama tvirtai gynė vaiko interesus ir stengėsi, kad vaikas jaustusi pilnavertis bet kokioje aplinkoje. Taip pat privalau užsiminti ir apie Ogasto vyresnę sesę - Oliviją. Olivija buvo itin stipri ir ryžtinga mergina, kuri turėjo savų problemų. Mergina susitaikė su mintimi, kad visas dėmesys jos šeimoje atiteko jos broliui, bet ji tam neprieštaravo, nes buvo itin kilnios širdies. Nors kartais jautė nuoskaudą, kai mama pamiršdavo ateitį į kokį renginį, kuriame dalyvavo ji pati...
Blogos šeimos pavyzdys buvo berniuko, vardu Džulianas, šeima. Aišku, su ja itin mažai susipažinsite, bet autorė labai aiškiai pabrėš, kad posūkis "obelis nuo obels netoli rieda" tinka būtent šiam atvejui. Džulianas buvo vienas iš berniukų, kurie žlugdė Ogasto gyvenimą mokykloje. Berniukas sukėlė patyčias. Kodėl - neaišku, bet pati autorė sako, kad jo mamos prieštaringa nuomonė apie Ogastą, sutapo su jos sūnaus nuomone.Tiksliau sakant - Džulianas būtent iš mamos ir perėmė tai. Vienas iš tokių pavyzdžių, kai Džuliano mama užtušavo Ogasto veidą klasės nuotraukoje ir persiuntė tokį variantą dar kelioms mamoms...
Kūrinys tikrai labai jautrus ir suvirpins ne vieno skaitytojo širdis. Man bent jau įstrigo akimirka, kai Ogastui teko pripažinti, kad jam reikėjo klausos aparato... Vaikinuko ausys ir taip buvo deformuotos, jos buvo mažesnės nei įprastai, todėl paprastas klausos aparačiukas jam net ir netiko. Vietoj to, berniukas turėjo segėti į akis krentantį įtaisą, juosiantį jo galvą. Man buvo labai gaila skaityti, kad Ogastas nenorėjo to aparato, nes ir taip jautėsi visų pastebimas, nenorėjo daugiau atkreipti dėmesio į save, norėjo būti nors kiek normaliu.... Nors ši maža istorija baigėsi gerai, kai Ogastas suprato, kad jam tikrai to aparato reikėjo...
Labai rekomenduoju šį kūrinį jautrios sielos žmonėms, kuriems aktualūs tokie dalykai. Aš bent jau akcentuoju tai, kad nereikia atkreipti dėmesio į tokius žmones, nes tokiu būdu mes darome jiems paslaugą. Todėl to linkiu ir jums. Jeigu matote, kad nepavyks būti draugais su kitokiu žmogumi, tiesiog stenkitės nekreipti per daug dėmesio į jį, elgtis kaip su sau lygiu. "Stebuklas" yra skirtas jaunesniai auditorijai. Aš asmeniškai rekomenduočiau ją skaityti iki 13 metų, kad galėtumėte pajusti tą vaikiškų knygų džiaugsmą. :)
Gayle Forman yra labai puikiai visiems pažįstama autorė. Jos kūrinys "Jei pasilikčiau", Lietuvos knygynuose pasirodęs dar šiais metais, užkariavo Lietuvos jaunimo širdis. Tiems, kurie dar negirdėjote, Rugpjūtį įvyks pasaulinė "Jei pasilikčiau" premjera, kurios laukiame ir Lietuvos kino teatruose. Kaip visada primenu, pirmiausia paskaitykite knygą, o tada jau galėsite pamatyti ir filmą.
Gayle Forman parašė kūrinį "Tik viena diena", kuris susijęs su jos pačios gyvenimu. Autorė atskleidė, kad jos tėvai po mokyklos Amerikoje leido pakeliauti po Europą, pamatyti kitokį gyvenimą, išmokti savarankiškumo. Dėl šio tėvų sprendimo moteris liko itin dėkinga ir savo meilę kelionėms sugebėjo perteikti savo kūrinyje "Tik viena diena".
Tikriausiai jau suvokėte, ko galima tikėtis šioje knygoje. Kelionių. Manau, kad ne vienas iš jūsų jas dievinate ir jeigu galėtumėte, skirtumėte joms kur kas daugiau laiko. Knyga pasakoja apie merginą, kurios tėvai taip pat padovanojo jai trijų savaičių kelionę po Europą. Pagrindinė veikėja Alison nebuvo labai patenkinta ir tik pačią paskutinę dieną įvyko šis tas neįtikėtino. Prie jos ir jos draugės Melani prisijungė vaikinas, kuris pasiūlė Alison nuvykti į Paryžių vienai dienai. Alison nebuvo viena iš tų merginų, kurios ryžtųsi tokioms ekstremalioms kelionėms. Ji buvo itin atsargi ir viską apgalvojanti mergina. Bet tai nereiškia, kad ji atsisakė nepažįstamojo pasiūlymui...
Viena diena Paryžiuje su Vilemu buvo geresnė nei visos trys savaitės Europoje. Mergina artimiau pabendravo su vaikinu, susipažino su romantiškiausiu Europos miestu ir svarbiausia, tapo kitu žmogumi. Vilemas ją pavadino Lulu, Alison trumpiniu, kuris itin įsiminė pačiai merginai, nes Lulu simbolizavo jos pusę, kuri merginai itin patiko. Lulu buvo drąsi, linksma ir kitaip į gyvenimą žiūrinti mergina. Dienai besibaigiant, Alison prisipažino apie savo netikėtai užgimusius jausmus Vilemui, kuris atsakė tuo pačiu... Deja, aplinkybės susiklostė taip, kad Alison pabėgo iš Paryžiaus į Londoną net neatsisveikinusi su Vilemu ir su sudaužyta širdimi...
Alison grįžimas į Ameriką simbolizavo antrąją kūrinio dalį, kuri vadinosi "Vieni metai". Nenoriu daug visko atskleisti, bet kadangi užsiminiau, privalau šiek tiek papasakoti, kas vyko toliau. Taigi, Alison įstojo į medicinos universitetą ir nesiliovė galvoti apie Vilemą. Mergina nesijautė laiminga studijuodama šį dalyką, todėl ėmė ginčytis dėl to su mama ir galiausiai pasirinko visai kitą mokymosi kryptį. Antroje dalyje metai išskirstyti į mėnesius ir aprašyti tik patys svarbiausi įvykiai Alison gyvenime. Galiausiai ji suprato, kad Paryžiuje paliko ne tik mylimą vaikiną, bet ir Lulu, savo pusę, kurią troško susigrąžinti. Šie du dalykai privertė ją priimti ne vieną jos gyvenimą keičiantį sprendimą, ir vienas iš jų sugrąžino ją atgal į Paryžių... Kaip viskas vyks toliau, sužinosite tik jūs patys.
"Tik viena diena" yra puikus pavyzdys, kuris parodo, kaip reikia siekti savo užsibrėžtų tikslų. Neverta pasiduoti ir nuleisti rankų, visada būna antras šansas, jums tereikia juo pasinaudoti. Manau, kad autorė labai puikiai ir aiškiai perteikė šią žinutę savo skaitytojams, jums tereikia į ją įsigilinti.
Lyginant su kitu autorės kūriniu "Jei pasilikčiau" drįstu pasakyti, kad tai du, visiškai skirtingi kūriniai. Jei nežinočiau, sakyčiau, kad juos parašė skirtingi žmonės. Tai manau yra labai puikus įrodymas, kad autorė itin gerai išmano savo darbą. Manau, kad visai nebūtų įdomu skaityti kūrinį, jei jo veikėjuose įžvelgtum kitų knygų veikėjų savybes. Šie du kūriniai yra visiškai nesusiję ir neturi nei vieno panašumo. Laikykite tai kaip privalumą! Jeigu kalbant atvirai, kad ir kokie geri būtų John Green'o kūriniai, jų pagrindiniai veikėjai vaikinai dažniausiai primena vieną ir tą patį žmogų.
Džiaugiuosi, kad autorė Gayle Forman apgalvojo Alison priežastis grįžti į Paryžių. Šis veikėjo pasirinkimas nebuvo vien dėl meilės, bet ir dėl norėjimo atrasti save, savo stipriąją pusę, kurią paliko tame mieste. Lulu buvo dalelė jos, kuri žvelgė į gyvenimą kitaip, paprasčiau. Antroje kūrinio dalyje jūs labai puikiai pastebėsite, kaip veikėja kovojo su savimi ir savo jausmais, bei kaip jai trūko to, ką paliko Prancūzijoje.
Šis kūrinys puikiai vaizduoja šeimos santykius. Alison mama yra viena iš tų mamų, kurios negali paleisti savo vaikų. Dažnai tai baigiasi ne itin gerai, todėl geriausia apsiprasti su ta mintimi, kad reikia vaikus paleisti, leisti jiems gyventi. Alison išsiaiškino, kad mamos gyvenimo svajonė būtent buvo tapti medike, bet gyvenimas pasisuko tokia linkme, kad moteris nebegalėjo išpildyti savo svajonės, todėl norėjo, kad dukra perimtų ją. Girdėta situacija, ar ne? Manau, kad labai svarbu savo svajones pasilikti sau ir nesistengti jų perteikti savo vaikams.
Skaitytojai, kurie mėgstate "kultūrintis", tutiru jums puikią naujieną. Šį kūrinį galima vadinti kultūros lopšiu. Susipažinsite su Amerikietiška, Angliška, Prancūziška bei Olandiškomis kultūromis, sužinosite ne vieną lankytiną vietą, įžymų patiekalą, šalies išskirtinį elementą. Man labai patiko skaityti būtent Alison keliavimo akimirkas, nes jos buvo tokios šiltos, tokios šviežios ir modernios. Kalbant apie Prancūziją, šios šalies kultūrą jūs pažinsite labiausiai dėl įvairiausių priežasčių... Todėl jau iš anksto galiu šią knygą rekomenduoti "Ana ir prancūziškas bučinys" gerbėjams, nes šios dvi knygos susijusios būtent dėl Prancūzijos. Taip pat norėčiau atkreipti jūsų visų dėmesį į Olandiją. Ši šalis atliks ne ką mažesnį vaidmenį šioje istorijoje. Neatskleisiu visų detalių, bet noriu priminti jus, kad Olandija darosi visai populiari šalis paauglių literatūroje. Ar pamenate, kad knygos "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" veiksmas nukeliamas būtent į šią šalį? Taigi, kas čia žino, gal Olandijos vardą išgirsime vis dažniau...
Taip pat turėčiau atkreipti dėmesį į Šekspyrą. Juk puikiai žinote tokius jo šedevrus, kaip "Romeo ir Džuljeta", bei "Hamletas". Bent jau tiek kiekvienam išsilavinusiam asmeniui yra privalu žinoti. Na, o šis kūrinys supažindins jus dar ir su kitais Šekspyro kūriniais, taip pat sužinosite įvairiausių faktų apie jo kūrybą. Apie Šekspyrą užsimenu būtent dėl to, kad jis bus susijęs su Alison ir Vilemo pirmuoju susitikimu, Alison gyvenimu universitete bei galbūt ir kūrinio pabaigoje, kurioje bus atsakyta į visus jūsų klausimus...
Iš šio kūrinio nesitikėjau gauti tiek daug visko, kiek gavau. Galėčiau net nedrąsiai sakyti, kad man jis patiko labiau nei pats "Jei pasilikčiau". Tai galima spręsti ir iš to, kiek visko jums čia pateikiau šiame aprašyme. Manau, kad tokių kūrinių kaip šis reiktų daugiau, nes būtent tokie ir skatina aktyviau skaityti jaunimą. Kalbant bendrai, "Tik viena diena" yra labai modernus, šiltas, jaukus ir vasariškas kūrinys, kuris tinka būtent šiuo metu laiku. Labai rekomenduoju visiems kelionių mėgėjams, visiems "Ana ir Prancūziškas bučinys" mėgėjams, mėgstantiems kultūrą ir romantiką - viskas sudėta į vieną kūrinį, kurį pravartu paskaityti. Manau, kad galiu drąsiai teigti, kad tokią knygą galima net ir įtraukti į geriausių skaitytų knygų sąrašą!
Skaitytojų nuomonės:
Visai nebloga knyga. Tik truputį man kažko pritrūko. Nors pabaiga nėra bloga, bet atrodo neišbaigta, norėjosi dar kažko daugiau. Nepaisant to knyga man patiko. Rekomenduoju perskaityti ir kitiems.
Nesitikėjau nieko ypatingo, bet tikrai patiko, kol nepriėjau pabaigos, taip tikėjaus geros atomazgos o pasijutau palikta ant ledo, taip ir neaišku kuom viskas baigėsi :( Bet dabar labai noriu paskaitinėti Šekspyrą :))))) Puiki, nuotykių kupina knyga, kurią tikrai gera skaityti. Siužetas įdomus ir įtraukiantis, o ir pati atmosfera labai maloni. Tikrai džiaugiuosi perskaičiusi, ir visiems rekomenduoju. :) Prisipažinsiu: šią knygą aš įsimylėjau. Ji tobula. Pamilau ją nuo pat pirmų puslapių. Kažkas yra pasakęs, kad įdomios ir geros knygos pradžia yra neįdomi. Su šia mintimi aš nesutinku. Ši knyga mane įtraukė nuo pat pirmųjų savo puslapių! Jaučiuosi pakerėta.
Perskaičiau tik ką šios rašytojos knygą "Jei pasilikčiau" , norėjau palikti komentarą po ja, bet nematau jos čia prekyboje. Nepaprasta knyga ir susaugusiems ir paaugliams, dabar sėdžiu raudu ir klausau knygoje minėtos muzikos. Labai labai rekomenduoju, knyga apie tėvų meilę, draugus, netektį ir pasirinkimą pabusti iš komos ar vis tik mirti. Vienas geriausių mano skaitytų romanų. nerekomenduoju knygos nekantriems žmonėms, nes apie pusė knygos yra tempiamas laikas, tai buvo vidury knygos. tiek jausmų, emocijų patiriama skaitant šią knygą.
Nuostabi knyga! Tikrai nenuobodi ir nebanali, nėra lengvai nuspėjama, skaitymas neprailgo, vis norėjosi žinoti, kas bus toliau :) Rekomenduoju visiems, dievinantiems keliones, Paryžių bei Šekspyrą. Nepasigailėsit, kad skaitėt ;) Tik įdomu, kada (ir ar iš viso) bus išleistos "Just One Year" ir "Just One Night"? :)
Lauren Oliver yra viena mylimiausių mano autorių. Jos knygos, kaip "Kai aš žuvau" bei visos "Delirium" trilogijos dalys atėmė žadą gerąja prasme. Išvydus vis naują šios autorės knygą, nežinai ko tikėtis, nes autorė mėgsta įvairaus stiliaus kūrinius. Vienas naujausių jos kūrinių "Panic" priklauso fantastinio žanro knygoms, bet tokioms, kokios būtent man ir patinka - panašioms į realybę.
"Panic" yra žaidimo pavadinimas. Kiekvienais metais mažame miestelyje abiturientai, pabaigę mokyklą, turi galimybę sudalyvauti šiame žaidime ir laimėti 50,000 dolerių. Pinigai nemaži, tad norinčių visuomet atsiranda daugybė. Deja, dauguma iš jų iškrenta, nes neištveria - žaidimas reikalauja daug jėgų, yra paremtas itin ekstremaliomis ir pavojingomis užduotimis, kurios gali kainuoti net ir gyvybę. Šis žaidimas visuomet buvo nelegalus ir net policija nesugebėjo sugauti organizatorių.
Kūrinys yra apie keturis veikėjus, iš kurių du pasakoja šią istoriją iš savo pusės. Pati pagrindinė veikėja yra Heter - mergina su itin komplikuotu gyvenimu. Kai jos tėtis nusižudė, mama ėmė gerti ir tai tapo jų šeimos problema. Mergina pati privalėjo pasirūpinti mažąja sesute Lile ir užtikrinti joms saugų gyvenimą. Kūrinys prasideda Heter pabaigus mokyklą, kai ji, jau turėdama vaikiną, nusprendė ištarti tuos tris stebuklingus žodžius "Aš tave myliu". Deja, viskas susiklostė taip, kad Heter išsiskyrė su vaikinu, nes jis ją išdavė su kita. Būtent tai ir paskatino ir įkvėpė Heter įsitraukti į pavojingą žaidimą, kurį ji smerkė. Dar viena to priežastis buvo tai, kad mergina visą savo gyvenimą jautėsi nepastebima, lyg būtų niekas. Ji norėjo įrodyti sau, kad taip nėra.
Dar vienas veikėjas, iš kurio pusės išgirsime šį pasakojimą, yra Dodžas. Tai vaikinas, kuris turėjo labai svarią priežastį įsitraukti į žaidimą. Vaikinas norėjo keršto. Prieš kelis metus tame pačiame žaidime dalyvavo ir jo sesuo, kuri tam tikrų asmenų dėka liko paralyžuota, nebegalėjo vaikščioti. Dodžas, norėdamas atkeršyti už žalą, padarytą seseriai, nusprendė laimėti šį žaidimą ir mintyse kurpė dar vieną planą...
Šiame kūrinyje ir pačiame žaidime dalyvavo ir Natali - geriausia Heter draugė. Ši mergina pati pirmoji įsitraukė į žaidimą, nors visi ją laikė itin baikščia. Natali sugebėjo įrodyti priešingai. Be to, žaidimo metu ji tik sutvirtino savo santykius su drauge bei labiau susipažino su Dodžu, vaikinu, kurio anksčiau net nepastebėdavo... Natali nusprendė dalyvauti žaidime dėl pinigų studijoms.
Na ir ketvirtasis veikėjas, kuris man tikriausiai labiausiai patiko, buvo Bišopas. Tai vaikinas, kuris vienintelis iš šios grupelės nedalyvavo žaidime, bet vienaip ar kitaip buvo su juo susijęs... Vaikinas taip pat padėdavo draugams įvykdyti tam tikras užduotis. Bišopas man pasirodė kaip labai intelektualus ir užjaučiantis asmuo. Na ir taip, jis itin susijęs su Heter, kuri buvo jo geriausia draugė, bet galiausiai jiedu suvokė, kad viskas tarp jų yra kur kas rimčiau...
Žaidimas tęsėsi visą vasarą. Dalyviai netikėtai gaudavo asmeninius pranešimus su nusakytu laiku ir vieta, kur jie turi atsidurti sekančiam iššūkiui. Visos užduotys buvo labai kruopščiai suorganizuotos ir pavojingos. Dalyviams teks iškentėti gaisrą, milžinišką šuolį, įveikti savo didžiausias baimes. Žaidimo finale, likę du dalyviai susidurs automobilių kovoje, kur turės stulbinančiu greičiu važiuoti vienas į kitą, nenusukus ir nesustojus. Pralaimės tas, kuris pirmasis išsigąs ir nusuks automobilį. Galiu išduoti, kad vienas iš keturių šių žmonių dalyvaus finale.
Knygos eigoje labiau susipažinsite su veikėjais ir jų problemomis. Artimiau išnagrinėsite jų tarpusavio santykius, susirasite favoritus ir numylėtinius. Galbūt atrodo, kad kūrinio esmė yra žaidime ir viskas sukasi tik apie jį, bet tai tikrai nėra. Kūrinio pabaigoje, kulminacijoje, planai pasisuks visai kita linkme nei buvo manyta...
Kūrinys dėl savo veiksmo elementų man iš tiesų priminė Melvin Burgess "Hitas". Bet tai nėra problema, kaip tik įvardinčiau kaip vieną iš privalumų, kuris paskatins jus paskaityti šį kūrinį, kurį labai labai rekomenduoju kaip ir visus kitus autorės leidinius. Rekomenduoju veiksmo, nuotykių ir romantikos išsiilgusiems skaitytojams, esu tikra, kad kūrinys jūsų nenuvils.
Skaitytojų nuomonės:
Pradžia šiek tiek paini, bet greitai įsivažiavau, ir perskaičiau knygą per vieną dieną. Daug įtampos, intrigų, nemažai skaudžių išgyvenimų. Žaviuosi šios autorės kūryba. Labai įdomiai parinktas siužetas, lengvai ir greitai skaitoma knyga. Jaukiam vasaros vakarui pats tas. Gera knyga, rekomenduoju. :)
Galiu pripažinti, kad ši knyga yra viena iš geriausių mano perskaitytų. Pačioje pradžioje nebuvo taip jau labai įdomu, tačiau labiau įsiskaičius negalėjau atsiplėšti ir iki vakaro vėlumos skaičiau kol pabaigiau. Veikėjų charakteriai įdomūs, siužetas nenuspėjamas, o rašymo stilius lengvas, greitai skaitomas, taip pat skaitydami tikrai sulauksite nemažai staigmenų. Tikrai rekomduoju perskaityti šią knygą. :) Panika - istorija, kuri supažindins su ganėtinai netradiciniu žaidimu, kuriame galima net mirti. istorijoje susipina pavojai, paslaptys ir jausmai, kančios, kurias patiria jaunas žmogus, kuris tuo tuoj bus priverstas tapti suaugusiuoju. Na, ši knyga mane nuvylė. Iš šios autorės tikrai tikėjaus daug daugiau..... Knyga neįtraukė ir nebuvo įdomi. Buvo tik kelios dėmesio vertos vietos? Labai erzino pagrindiniai knygos veikėjai. Dodžas kaip koks keršytojas vaizduojamas, bet tik gale kažką padaro ir tai nieko ypatinga. Nata - kvailė kuri bando apsimesti protinga. Na o labiausiai erzina Heter - ,,drąsuolė" kurį kažką visą knygą veikia ir nieko nenuveikia. Ji neįtikėtinai lėkšta ir kartais atrodo nenormali. Nieko neveikia, skundžiasi gyvenimu, nors kažkaip neįdėdama jokių pastangų laimi Paniką. Knyga man labai patiko. Šios knygos negalėčiau sulyginti su jokia žemiau paminėta knyga. kad ir pačiomis "Bado žaidynėmis", vieninteliai panašumai kuriuos matau, tai, kad aprašomas jaunimas ir vyksta žaidimas. Bet "Bado žaidynėse" pilna fantastikos, o čia viskas realu. Tam tikra prasme "Panika" man gal net labiau patinka:)
Šiame bloge yra aprašytos dvi skandinaviškos knygos, išleistos Lietuvoje. Viena iš jų, ne visai seniai aprašyta knyga "Ratas", na, o šį kartą pristatau jums aprašymą knygos, kuri tapo pasauliniu bestseleriu ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Galbūt kūrinį "Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas"? Na, šis kūrinys, nors ir su panašiu pavadinimu, tikrai nepanašus į pastarąjį.
"Raudona kaip kraujas" yra labai painus pasakojimas su ne vienu veikėju, įtrauktu į istoriją. Pagrindinė veikėja Snieguolė netikėtai mokykloje rado pluoštą pinigų. Pinigai buvo sutepti krauju ir mergina suvokė, kad kažkas nešvaraus slepiasi už jų. Pasekusi vieną mokyklos mokinį Tūką, ji savaime buvo įtraukta į šią istoriją ir neturėjo pasirinkimo pabėgti. Mergina netikėtai buvo įtraukta į trijų, turtingųjų tėvelių vaikų, būrį, kuriame mokiniai bandė išsiaiškinti, kieno tai pinigai ir kas už jų slėpėsi. Snieguolė niekada iki tol nebendravo su tais populiariaisiais paaugliais, nes priklausė kitokiam žmonių sluoksniui - atsiskyrėliams. Bet veikėja, vardu Elisa, išgirdusi, kad Snieguolė sužinojo apie pinigus, įtraukė ją į šią istoriją ir prašė pagalbos išsiaiškinti, kas vyksta...
Snieguolė buvo tikra bebaimė. Pasak knygos, ją įkvėpė pyktis ir žiaurumas, todėl ji ryžosi padėti jaunuoliams. Knygos eigoje ją ne kartą persekiojo banditai, ji ne kartą pakliuvo į mirtiną pavojų. Snieguolė laikėsi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir nesikišo į jų problemas, nes turėjo pakankamai daug savų. Mergina gyveno viena, atskirai nuo tėvų. Reikėtų tikriausiai labiau įsigilinti į šį jos pasirinkimą, bet pati autorė nelabai į tai gilinosi, todėl tikriausiai verta paminėti, kad istorija nėra labai plati ir konkreti. Snieguolė man pasirodė kaip labai vyriška mergina, kurios veiksmai buvo pagrįsti protu, o ne jausmais, kas būdinga moteriškajai lyčiai.
Man patiko autorės parašyta mintis, kad Snieguolei nepatiko tuštutės barbės, kurios vienaip ar kitaip siekė vaikinų dėmesio. Šios merginos dažniausiai būdavo protingos, bet dėl paauglystės ir noro sulaukti dėmesio, jos imdavo vaidinti kvaileles, nes joms atrodė, kad būtent tokios patinka vaikinams. Iš tiesų situacija gal ir skamba juokingai, bet tokie dalykai iš tikrųjų vyksta.
Kūrinio kompoziciją apibūdinčiau kaip tikrai labai painią. Atskiri skyreliai yra pasakojami atskirų veikėjų. Pagrindiniai pasakotojai buvo Snieguolė, Natalija (mergina, pavogusi pinigus skirtus Elisos tėvui ), Elisos tėvas, mafijos grupuotės narys ir policininkas. Rodos, kad išvardijau teisingai, nors nesu visiškai dėl to tikra. Veikėjų vardai buvo labai Suomiško stiliaus, neįprasti, todėl gan sunku juos įsiminti, todėl veikėjai pamažu ima maišytis. Patariu nedaryti klaidos ir labiau įsigilinti į visus pasakotojus, nes jie visi atliko svarbų vaidmenį šiame kūrinyje... Visus šiuos pasakotojus vienijo viena bendra savybė - Snieguolės rasti pinigai.
Knygos eigoje Snieguolė išsiaiškins, kad prie kruvinų pinigų nagus buvo prikišęs ir Elisos tėvas. Jaunuoliai atskleidė ir tai, kad jis buvo neištikimas savo žmonai, todėl Elisa troško sužinoti tiesą, kodėl taip įvyko. Taip pat bus išsiaiškinta pinigų paskirtis, kaip ir kodėl jie atsidūrė pas pačią Elisą. Bus labiau susikoncentruota ties kitais pasakotojais ir istorijomis, iš jų pusių.
Kūrinys tikrai primena detektyvinę veiksmo dramą su daugybę sukrečiančių akimirkų, kurios tiesiog prikausto prie knygos. Lyginant su kitomis knygomis, galbūt kūrinys man priminė ir Anne Cassidy "Mėlyni laiškai", kuris taip pat buvo kupinas įtampos ir dramos. Beje, šios knygos nesu aprašiusi bloge, bet nuoširdžiai ją rekomenduoju.
Derėtų užsiminti, kad yra išleistos net trys šios serijos knygos ir kol kas tik viena iš jų pasirodė Lietuvoje. Jeigu susidomėjimas šia knyga bus pakankamai didelis (kaip yra tikimasi) šios knygos taip pat manau atsiras ir Lietuvos knygynų lentynose.
Įdomus sutapimas, kuris man itin įsiminė yra tai, kad autorė itin akcentavo kvepalus. Jų šiame kūrinyje apstu: rasite įvairiausių pavadinimų, rūšių ir apibūdinimų. Taip pat Snieguolė, tarsi kalbėdama autorės lūpomis, paaiškins, ką jai reiškią konkrečios kvepalų rūšis ir kvapai. Manau, kad būtų buvę dar puikiau, jei autorė kvepalus būtų labiau susiejusi su pačia istorija, nes buvo tikrai nemažai pavienių dalykų, kurie nelipo prie siužeto.
Žinant, kad "Raudona kaip kraujas" yra skandinaviška knyga, siūlau labai ją paskaityti ir pasinerti į šią kultūrą. Tikrai jaučiasi didžiulis skirtumas tarp šių šalių knygų bei, pavyzdžiui, amerikietiškų. Tikrai labai įdomu palyginti. Taip, kad rekomenduoju šį kūrinį ir Jums.
Ar kada nors pagalvojote apie gyvenimą be šeimos? Ar esate girdėję skylančios kaukolės garsą? Ar įsivaizduojate, kad kada nors gali nutikti taip, kad norėsite suvalgyti žmogaus kepenis? Būtent knyga "Niekada nesuklupk" ir aprašo šiuos, bei dar daugiau baisesnių dalykų, kurie nutiko vienuolikmečiui iš Kambodžos. Tai pasakojimas su tikra istorija.
Kūrinys pasakoja apie XXa. laikus, kai Kambodžoje prasidėjo karas ir žmonės buvo išsiųsti į darbo stovyklas. Berniukas, vardu Arnas, buvo atskirtas nuo savo šeimos ir privalėjo išlikti gyvas, nes taip pažadėjo savo tetai, kuri jį globojo. Paskutiniai iš jos lūpų išgirsti žodžiai įkvėpė jį nepasiduoti ir stengtis išlikti gyvam iš visų jėgų.
Patekęs į darbo stovyklą, berniukas nei neįsivaizdavo, kad kada nors gali būti taip baisu. Berniukams buvo privalu dirbti visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Jiems buvo skiriamos itin mažos ryžių dozės, kurios privertė kankintis iš bado ne vieną jauną vaiką, nemažai jų dėl šios priežasties mirė. Aprašant šias darbo stovyklas, buvo akcentuojamos ne jos. Buvo aprašomas milžiniškas mirčių kiekis. Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas pasakojo savo istoriją ir atskleidė, kad berniukai tiesiog eidami dirbti griūdavo vietoje, todėl jis vis kartojo sau žodžius "Niekada nenugriūk". Šiais žodžiais ir pavadintas šis kūrinys "Never fall down", kuris, dėl neaiškių priežasčių, Lietuvoje buvo pavadintas pavadinimu "Niekada nesuklupk".
Tokio tipo kūriniai, kuriuose vaizduojami realaus gyvenimo įvykiai, dažniausiai nesibaigia laimingai. Autoriai pripažįsta, kad ne visuomet dera sukurti laimingą pabaigą, norint pabrėžti visai kitus dalykus, šiuo atveju darbo stovyklas. Bet nenuvilsiu jūsų ir atskleisiu, kad šį kūrinį galite skaityti su viltimi, kad viskas bus gerai.
Knygos eigoje jūs pasinersite į skausmingas Arno gyvenimo akimirkas darbo stovykloje, stebėsite, kaip berniukas deramai užsitarnavo vietą orkestre ir taip pagerino ir pailgino savo gyvenimą. Nustebsite, kai Arnas taps vienu iš priešininkų karių ir jiems padės mainais už gyvybę ir gerą vardą... Be to, galėsite nuosekliai ištirti šią besivystančią asmenybę, kurią itin paveikė visi, jį ištikę įvykiai. Tai pabrėžti yra labai svarbu, nes tokie įvykiai sugadina žmones ir laisvai galime vadinti Arną atstovu iš sugadintos kartos su jau pažeista psichika. Taip kalbu ir dėl to, kad knygos eigoje Arnas gaus galimybę grįžti į ankstesnįjį, normalų gyvenimą, į kurį integruotis jam bus labai sunku. Berniukas vistiek nesijaus saugus, jausis pažeidžiamas ir sapnuos ne vieną košmarą, susijusį su jo praeitimi. Šiame aprašyme aš gan nemažai atskleidžiu detalių apie patį siužetą, bet taip yra dėl to, kad tai nėra taip svarbu, kaip faktas, kad jūs galite susipažinti su kitos kultūros istorija, su tikro žmogaus tragiška istorija.
Kūrinio pabaiga pasirodys tikriausiai kaip pats didžiausias šviesos pliūpsnis šioje istorijoje. Arnas taps vienu iš išrinktųjų... O tai reiškia, kad jis turės didžiulę galimybę išgelbėti tūkstančius savo tautiečių... Su šiais žodžiais ir baigsiu pasakoti apie siužetą ir jau patys atskleisite, kaip gi berniukui pavyks tai padaryti.
Visa istorija, kaip ir minėjau, yra aprašyta iš pačio Arno pusės. Iš pradžių mane trikdė kūrinyje pasitaikiusios klaidos, ėmiau kaltinti ir vertėją dėl jų, bet galiausiai, paskaičiusi autorės žodžius pabaigoje, supratau, kad toks buvo jos tikslas - neiškraipyti Arno pasakojamosios kalbos.
Pagrindinis veikėjas man neatrodė lyg vienuolikos metų berniukas, bet kaip paauglys penkiolikmetis. Na taip, dera pripažinti, kad ne vienoje vietoje buvo galima atkreipti dėmesį į naivias Arno mintis, bet viskas yra pateisinama dėl jo amžiaus. Man asmeniškai šis veikėjas pasirodė kaip labai drąsus, ryžtingas berniukas, kuris nebijojo net pačių kareivių, nebijojo laužyti taisyklių ir siekė svarbiausios užsibrėžto tikslo - išlikti gyvamn.
Lyginant šį romaną su kitais, turime tikrai ne vieną puikų pavyzdį ir Lietuvių literatūroje. Būtent mūsų tautiečiai žino, ką reiškia tokios stovyklos ir kaip jos sugadina žmogų. Lietuvoje šia tema garsėja kūriniai "Dievų miškas", bei kiek labiau jaunimui pritaikytas "Tarp pilkų debesų", kuris aprašytas ir šiame bloge. Manau, kad labai gerai, kad leidykla išleido ir kūrinį "Niekada nesuklupk", nes ta pati literatūra, susijusi su tom pačiom jaunimo problemom, jau turbūt įkyrėjo ne vienam, o šis kūrinys - tai kažkas kitokio.
Labai rekomenduoju šį kūrinį visiems, išsiilgusiems rimtų, bet ir jausmingų istorinių romanų, kurie paliečia žmonių širdis ir priverčia labiau vertinti tai, ką turime. Labai stiprus ir rimtas kūrinys, kuris įstrigs tikrai ne vieno jūsų širdyje.
Skaitytojų nuomonės: Labai gera knyga. Man tai labai panašu į Sibirą kai buvo kankinami žmonės. Tik čia veiksmas vyko Kambodžoje. Ir visas pasakojimas yra berniuko, kuriam buvo tik 10 metų kai raudonieji kmerai užpuolė jų šalį. 4 metus teko išgyventi žudymus, badą,skurdą. Giliai man įstrigo šis paskojimas.
„Niekada nesuklupk“ – tai tikra istorija paremtas romanas, kurio autorė amerikiečių rašytoja ir žurnalistė Patricia McCormick. Šis pasakojimas apie Arno Chorno Pondo gyvenimą nuo tada, kai į jo gimtąjį miestą Kambodžoj atvyksta raudonieji khmerai. Tai vaiko prisiminimai apie mirtį, karą, kančias, ligas, išskirtas šeimas, pastangas išgyventi, pasirūpinti kitais ir netgi muziką. Vaizdai nepagražinti, būtent tokie, kokie išliko Arno atmintyje po visų išgyventų baisybių. Knygos kalba savita, iškart tampa akivaizdu, kad pasakoja vaikas. Pasak autorės, ji negalėjo įsprausti teksto į gramatikos ar sintaksės taisykles, nes taip istorija praranda savo (Arno) šviesą. Ir nors nežinau šios istorijos kito varianto, manau, toks sprendimas tinkamas. Kalba paprasta, aiški, neapsunkinta įmantriais žodžiais ar sąvokomis, kuriu vaikas ir nežinotu. Ir nors pradžioje tai skaitosi keistai, netgi primena vertėjo klaidas, labai greit supranti – tai dalis pasakojimo, kuria reikia priimti. Be kalbos stiliaus, šiame kūrinyje nelabai yra ką dar vertinti. Visgi, tai tikras pasakojimas, išgyvenimai, kurie sukrečia ir verčia susimąstyti iki skausmo. Žinoma, visada galima prikibti prie smulkmenų, kurios priklauso nuo autorės, o ne asmens, kurio istorija pasakojama. Tačiau perskaičius šią knygą, kam prireikė vos kelių valandų, norėjosi sužinoti daugiau. Mat pabaigoje surašyta labai trumpai ir glaustai kas nutiko žmonėms, dalyvavusiems Arno gyvenime, bet norėtųsi sužinoti kas tuo metu dėjosi ir jų galvoje, ką jie prisimena, kaip jaučiasi. Bet „Niekada nesuklupk“ yra Arno istorija, todėl nuo pirmų iki paskutinių puslapių gyvename su juo: stebime mirtis, netenkame šeimos, peržengiam visas ribas, kad išgyventume, atgailaujame ir gūžiamės iš baimės. Tai ne kūrinys vien parodyti pasauliui kaip Arnas padėjo Kambodžai po visų tų išgyvenimų, ką jis tikrai vis dar stengiasi padaryti. Kaip pats jis sakė padėkoje knygos pabaigoje: tai pagerbimas visoms raudonųjų khmerų aukoms, kurių dauguma tebuvo dar vaikai. Jie visi išliko gyvi Arno širdyje, o dabar ir šios knygos puslapiuose. Gal ir šokiravo iš pradžių klaidos, bet kai pagavau kelių besikartojančių klaidų sistemą (pav ., vienaskaitą vietoj daugiskaitos) , greitai perkandau stilių, juolab autorė pabaigos žodyje buvo apie klaidas perspėjusi ir net perlais pavadinusi. Kaip niekas kitas autorė perteikė raudonųjų chmerų terorą. Perskaitysi 5 dokumentines knygas apie tą laikotarpį Kambodžoje ir susipainiosi tarp faktų, o čia esmių esmė gyslomis su krauju liks vaikščioti.
Aprašydama knygą 2014 metų gegužės mėnesį, buvau ją paskaičiusi originalia anglų kalba ir nuo to laiko visiems žadėjau laukti 2015 metų vasario, nes žinojau, kad Lietuvoje pasirodys kone laukiamiausia dalis - "Vienintelė". Dabar, atėjus tam lauktajam vasariui, kviečiu jus įsigyti paskutiniąją "Atrankos" serijos dalį, liksite nustebinti! Atnaujinu ir sulietuvinu šį aprašymą ir tuo pačiu laukiu "The Heir"!
Draudžiama šį aprašymą skaityti neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių
Tikriausiai puikiai pamenate kuo baigėsi "Elitas". Kūrinio pabaigoje Amerika padarė didžiulę klaidą ir visai šaliai tiesioginės transliacijos metu pareiškė, kad reikia panaikinti kastas. Tai ypač supykdė Maksono tėvą, Karalių, ir šis nusprendė išsiųsti ją namo. Jau susikrovusi daiktus ir atsisveikinusi su Maksu, mergina ruošėsi namo, bet visgi sužinojo, kad gavo antrą šansą įrodyti, kad yra vert Makso ir Karalystės. Amerika pažadėjo sau, kad kovos iki galo ir sugebės įtikinti visą šalį, kad yra verta Karalienės vardo...
Paskutinioji dalis buvo lyg ir antrosios dalies tęsinys, nes kūrinio veiksmas įvyko iš karto, be pauzių, kaip esame įpratę regėti kituose kūriniuose. Taigi, Amerika tęsė savo kovą dėl Maksono, bet jai dar liko nurungti 3 varžoves... Jau kūrinio pradžioje mergina nusprendė, kad jos jausmai Aspenui išblėso ir ji mylėjo Maksoną. Su šia mintimi ji tęsė savo kovą ir jai teko susidurti su daugybe naujų iššūkių, naujų užduočių. Be to, mergina ėmė jausti ir Makso tėvo, Karaliaus spaudimą, kuris nedavė jai ramybės ir trikdė.
Kalbant apie sukilėlius, kurių puolimai neturėjo aiškios priežasties, šioje dalyje sužinosite jų tikslus ir norus. Bet tuo pačiu pačių užpuolimų sumažės, bet jie taps itin reikšmingais. Galiu prasitarti, kad Amerika su Maksonu netgi ėmė ieškoti kompromisu kartu su taikiaisiais sukilėliais. Amerika netgi rado kitų būdų su jais bendradarbiauti.
Knygos eigoje jūs turėsite progą stebėti kaip Amerika stengsis pelnyti šalies piliečių meilę ir palankumą, rasite labai daug Amerikos monologų apie jos jausmus, rasite ne vieną laišką, kuris suvirpins jūsų širdis.
Turbūt nesakiau to, bet dabar privalau paminėti, kad Ameriką galima vadinti Hamletiška asmenybe, kuri bandė atrasti save. Šiame kūrinyje tai ypač išryškėjo ir mergina ėmė suvokti, kad gali tapti būsima Karaliene. Bet nebijokite, jos pažadas Karaliui būti paklusnia nebus įvykdytas ir mergina išliks tokia pačia atkaklia užsispyrėle, kuri žinojo, kad viskas neturi vykti pagal taisykles...
Amerikos varžovės, kitos Atrankos dalyvės pamažu ėmė suvokti, kad artėja pabaiga ir kad bus tik viena nugalėtoja. Šis faktas jas ypač suartino ir visos merginos susidraugavo, ėmė kitaip žiūrėti į patį konkursą. Bet nors Amerika kartais ir suvokdavo, kad turi daugiausiai šansų nugalėti, kitos merginos neiškrito iš konteksto ir Maksonas skyrė joms tiek pat dėmesio, kiek ir pačiai Amerikai. Taip, kad tai, kad prasitariau apie Amerikos mintis dėl pergalės, dar nereiškia, kad taip ir nutiks, nes likimo posūkių ir autorės sukurtų intrigų pakaks visam kūriniui...
Taip pat kūrinyje sulauksite šiokių tokių pokyčių. Pastarosiose knygose veiksmas vyko praktiškai vien rūmuose, bet šį kartą Amerika ne kartą juos paliks. Prasitarsiu, kad vienas kartas vos nekainuos jos gyvybės tiesiogiai, o kitas bus dėl sudaužytos ir skaudančios širdies dėl tam tikrų netikėtų įvykių. Manau, kad autorė puikiai nusprendė, pakeisdama kūrinio aplinką, ją paįvairindama, nes tie patys rūmai jau spėjo įgrysti ne vienam.
Galiu pasakyti, kad daugybė iš anksto spėliotų skaitytojų dalykų nepasitvirtins ir dedu didžiulį ir riebų pliusą autorei, kad ji sugebėjo išlaikyti intrigą iki paskutinės minutės. Kad sugebėjo suklaidinti skaitytojus taip, kad šiek nenuspėtų tam tikrų įvykių, šiuo atvejų susijusių su Aspenu. Be to, jeigu manote, kad šiame kūrinyje ypač bus susikoncentruota ties sukilėliais ir jų kovomis, turiu jus pradžiuginti arba nuvilti, nes taip nebus. Paskutinė dalis vėlgi bus praktiškai apie patį konkursą ir iki paskutiniųjų puslapių nesužinosite, ką pasirinks Maksonas.
Nuoširdžiai pasakysiu, kad autorė išpildė keletą skaitytojų norų. Tai puikiai suprantu, nes autorė aktyviai reikšdavosi savo Twitter ir Facebook paskyrose, kur puikiai galėjo matyti skaitytojų komentarus, nes akivaizdu, kad kai kurie priimti sprendimai nebuvo iš anksto numatyti, tad galima daryti išvadą, kad visgi autoriai nori patenkinti skaitytojų norus. Nežinau ar tai labai didelis pliusas jai, bet tiek to...
Tikriausiai dabar visi norite sužinoti, kaip gi baigsis kūrinys. Šito tikrai nepasakysiu ir neužsiminsiu, ir neduosiu jokių užuominų, nes labai noriu, kad jūs patys pajustumėte tą jauduliuką ir skaitymo malonumą bei tą skubėjimą, norint, kad kuo greičiau viskas baigtųsi, kad būtų laiminga pabaiga. Bet ir vėlgi pridursiu, kad nuo pat pirmos serijos dalies tikėjausi, kad Amerika liks su Aspenu (Nedaug tokių kaip aš). O kaip bus, jūs patys turėsite galimybę sužinoti.
Rekomendacijų šiam kūriniui tikriausiai nereikia rašyti, nes tai jau dariau pastaruosiuose dvejuose kūriniuose. Galiu pasakyti, kad tai tikrai labai graži istorija. Manau, kad žodis "gražus" yra vienas blogiausių būdvardžių, nes jis praktiškai nieko nepasako, bet šiuo atveju būtent ji labiausiai čia ir tinka. Dabar, kai jau pagaliau turite galimybę paskaityti šį kūrinį lietuvių kalba, drąsiai čiupkite nuo knygynų lentynų ir mėgaukitės paskutiniąja serijos dalimi. Taip, daug kas nuginčytų šiuos mano žodžius, bet "Vienintelė" yra paskutinioji serijos dalis, kurioje veiksmas vyksta apie Ameriką. Kitos, papildomos novelės nemanau, kad bus leidžiamos Lietuvoje, aš asmeniškai net nesiūlyčiau jų skaityti, nesivarginkite, nieko naujo iš jų nesužinosite. Na, o visas pasaulis (tuo pačiu ir aš) laukiame 2015 metų gegužės, kai bus išleista "The Heir" - Amerikos ir jos išrinktojo dukters istorija su naujais veikėjais ir naujais iššūkiais.
Skaitytojų pageidavimas buvo išpildytas, nes ką tik buvo patvirtinta, jog "Atrankos" serijos FILMŲ teises įsigijo Warner Brothers kompanija, o tai reiškia, kad kelių metų bėgyje sulauksite kone laukiamiausio filmo!!!
Šiek tiek daugiau informacijos: Filmą prodiusuos tie patys žmonės, kurie dirbo kartu su "Jei pasilikčiau" bei "Divergentės" serijos filmais, todėl iš anksto galiu nuspėti didžiulę sėkmę ir pasisekimą.
Skaitytojų nuomonė:
Pagaliau pabaigiau visą trilogiją! Likau be galo nustebinta ir laiminga, graži, šiek tiek netikėta knygos pabaiga. Daug neturiu ko pridurti, nes ši, paskutinioji dalis, buvo tiesiog tobula. Tik akis badė dažnokos rašybos klaidos verčiant knygą. O šiaip dar galiu pridurti, kad šioje dalyje nestinga nei romantikos, nei įtampos - nieko. Likau be galo patenkinta. :)
Niekuomet nebuvau gera komentatorė po nuostabomis knygomis, rodos viską išsakiau prie pirmosios dalies, kad tik čia galiu pridurti, aš irgi visuomet troškau tokios meilės, kuri būtų kartu ir neapsakoma draugystės ir įsimintinas romanas iki gyvenimo galo. Kai žmonės rašo tokias meilės istorijas nedvejodamas imi tikėti, kad tokia meilė egzistuoja, tik gaila šiuolaikinėje visuomenėje jau retokai. :)
Pastaruoju metu Lietuvos knygynuose tarp naujai išleistų knygų buvo galima rasti arba "Beveik suaugę" stiliaus leidinių arba trilogijų sekančių dalių. Net pati ėmiau pasigesti naujų fantastinio žanro kūrinių ir štai, būtent dabar neseniai buvo išleista ši knyga, kuri būtent ir priklauso fantastinių knygų žanrui. O geriausia yra tai, kad ši knyga, pasak leidėjų, yra skirta būtent "Bado žaidynių" gerbėjams!
"Mistinis miestas" yra knyga apie autoriaus sukurtą Niu Jorką. Jame gyvenantys žmonės skirstomi į klases: turtingieji, paprasti gyventojai ir mistikai. Pradedant nuo aukščiausios klasės, nuo turtingųjų, turiu pabrėžti, kad jie valdo visą miestą. Žemesniai klasei priklausantys žmonės yra tokie, kaip mes visi, dirbantys įprastus darbus, vidutiniokai. Ir yra mistikai - žmonės su tam tikromis galiomis, kurias, deja, išsiurbia turtingieji, kad šie nesukiltų prieš juos. Mistikai prilygsta maištininkams ir yra pasiruošę atsikovoti laisvę, patekti į politines gretas, kur turėtų savo balsą. Svarbiausias jų tikslas - sustabdyti jų galių išsiurbimą, kuris reikalauja daugybės aukų, žalojimų ir skausmo. Mistikai būdami maištininkais gyvena miesto glūdumose, slepiasi požemiuose. Vidutiniokai gyvena apatinėje miesto dalyje, o turtingieji dangoraižiuose. Taip, kad autorius sukūrė pasaulį, kuriame nuo tavo aukštos klasės, kuriai priklausai, ir tavo gyvenimo aukštis.
Istorija sukasi apie merginą, vardu Arija. Viskas prasideda tada, kai mergina netikėtai pabunda ir suvokia, kad neprisimena tam tikrų dalykų iš savo gyvenimo. Vienas iš jų - tai, kad ji turi mylimą sužadėtinį Tomą. Savo tėvų ir sužadėtinio dėka mergina sužino, kad buvo perdozavusi narkotikų, kurie pašalino tam tikrus jos gyvenimo įvykius iš atminties. Tomas papasakojo jai apie jų meilės romaną, bet mergina norėjo pati viską prisiminti, o tai galėjo padaryti tik nusileidusi į gilybes... Tai padariusi mergina sužinojo, kad ji nevartojo narkotikų, kad atmintis buvo jai ištrinta specialiai.
Gilybėse mergina sutinka dar vieną svarbų veikėją - Medžiotoją. Taip, toks vaikino vardas. Netikėtai užsimezgęs ryšys traukė merginą prie šio vaikino, nors ji žinojo, kad ji jau pažadėta kitam... Bet jausmai Medžiotojui ėmė tapti stipresni nei pati baimė, todėl mergina buvo pasiryžusi viskam, kad tik galėtų daugiau laiko praleisti kartu su šiuo paslaptinguoju asmeniu... Knygos eigoje susipažinsite su juo daugiau, sužinosite jo prigimtį ir šiek tiek daugiau, kas paaiškins, kodėl Arija buvo itin susijusi su šiuo žmogumi...
Taip pat tolimesnėje knygos eigoje labai svarbų vaidmenį atliks maištininkų sukilimai ir malšinimai. Knyga pasakoja apie ką tik prasidėjusius rinkimus dėl valdžios, o maištininkai jos troško, todėl kilo grėsmė visam Niu Jorkui. Arija taip pat bus žmogus, kuris prisidės prie šio sukilimo, tiesiog nepasakysiu kurį forntą ji rems... Mergina taip pat sužinos tiesą apie savo atmintį, geriau susipažins su Tomu ir patirs daugybę nuotykių...
Pagrindinė veikėja Arija buvo žmogus, kuris dėl jausmų galėjo padaryti viską. Šioje istorijoje mergina iškeitė vienus prioritetus į kitus ir stipriai nuo to nukentėjo. Jos gyvenimas itin pasikeitė, bet mergina nesiruošė pasitraukti nuo savo darbų. Tai pabrėžia jos atkaklumą ir užsispyrimą. Autorius nesukūrė jos labai išmintinga, labai stipria mergina, kuri galėtų kalnus nuversti. Ne, ji tikrai ne tokia kaip Katnis Everdin. Ši mergina atitinka standartišką merginą: žavinga, gan paprasta, nepakankamai stipri ir realiai suvokianti įvykius. Manau, kad tai kūrininiui duoda realistiškumo ir dėl to šis kūrinys ir lyginamas su Bado žaidynėmis", nes ne tik yra apie maištą, bet ir pati istorija yra gan realistiška, be vampyrų ar kitų antgamtinių būtybių.
Kadangi užsiminiau apie realistiškumą, šiek tiek apie jį išsiplėsiu. Net kai pirmą kartą mergina susitiko su Medžiotoju, jiedu jaukiai leido laiką Niu Jorko kavinutėje, viakštinėjo gatvėmis. Manau, kad autorius padarė šaunų darbą pasirinkdamas tokį rašymo stilių, nes kartais tikrai sunku įsijausti į kūrinį, kai nesuvoki jo erdvės ir aplinkos. Ypač, kai būna sukuriama visiškai nauja aplinka, kaip tarkim knygoje "Divergentė". Tiesiog tokiais atvejais reikia daugiau pasukti galvą ir apmąstyti viską.
Vertindama šį kūrinį iš savo pusės turiu pasakyti, kad jis tikrai patiks skaitytojams. Istorija yra originali, įtraukianti ir tikrai lauksite tęsinio, norėsite sužinoti, kas bus toliau. O patikėkite, kuo toliau, tuo įdomiau... Aš irgi rekomenduoju šį kūrinį "Bado žaidynių" gerbėjams, taip pat ir visų kitų panašaus stiliaus knygų gerbėjams, nes šioje knygoje tikrai nepasigesite nieko, kas patinka paaugliams. Rekomenduoju ir laukime tęsinio!
Atšilus orams visai nebesinori sėdėti namuose, ar ne? Ta proga visi išeikime į lauką, juk net ir ten galima pasiimti seniai trokštamą perskaityti knygą ir mėgautis ja bei gaiviu pavasario oru. Šį kartą pristatau dar vieną naujesnių Alma literos knygų, kuri tikrai jums patiks. Ypač rekomenduočiau šį kūrinį vaikinukams, nes būtent pagrindinis veikėjas puikiai pasakoja savo istoriją.
"Kavinė Freak city" yra apie penkiolikmetį Miką ir jo paauglišką gyvenimą. Ką tik išsiskyręs su mylimąja Sandra, vaikinas negali nustoti galvoti apie ją, nenori patikėti judviejų santykių pabaiga. Beje panašūs jausmai jaučiami ir iš pačios Sandros, kuri reikalavo laiko... Bet istorija visai ne apie tai. Tai istorija apie Miką, kuris netikėtai susipažino su gražuole Lėja, kuri, deja, buvo kurčia.
Mikos ir Lėjos draugystė buvo gana kebloka vien dėl Lėjos negalėjimo girdėti. Norėdamas ištaisyti poadėtį Mika visai netikėtai užsirašė mokytis gestų kalbos, nors jų pažintis prasidėjo, kai Mika norėdamas, kad Sandra pamatytų su kita mergina imtų pavydėti, artimiau bendravo su Lėja. Laikui bėgant viskas išaugo į draugystę ir pats Mika juto kaip negali nustoti galvojęs apie merginą. Tik aišku, kaip ir priklauso tokiam kūriniui, į jo gyvenimą nori sugrįžti ir pati Sandra, tad vaikinui tenka priimti ne vieną gyvybiškai svarbų sprendimą...
Kathrin Schrocke puikiai pavaizdavo kurčiųjų gyvenimą. Iš tiesų, pradėdama skaityti knygos nugarėlę, net pagalvojau, kad tai knyga "What I didn't say", kuri taip pat aprašyta bloge, ir kuri taip pat bus verčiama į lietuvių kalbą (Laukiam!!!). Bet lyginant šias dvi knygas apie kurčiųjų gyvenimą, galiu pasakyti, kad ši labiau įsigilina į tai, detalizuojama daugiau tokio gyvenimo ypatybių. Pavyzdžiui, jeigu nežinojote, pasakysiu, kad pasaulyje nėra vienos bendros gestų kalbos. Įvairiose šalyse vieni ženklai gali reikšti visai kitus... Knygoje yra išties nemažai tokių smulkmenėlių, kurios mums leidžia susipažinti su kitokiu gyvenimu. Taip pat labai ryškiai autorė pabrėžė, kad jos sukurta veikėja Lėja nenorėtų vėl girdėti, ji labai puikiai jautėsi savo būklėje.
Šiek tiek palyginsiu tris knygas, kurios yra apie kurčiuosius. Tai yra puikiai jums pažįstama "Eiprilės meilė" ir jau anksčiau minėtasis "What I didn't say", kurio jau laukite pasirodančio ir Lietuvoje.
Taigi, nors knygas sieja viena bendra tema, jos visiškai skirtingos."Eiprilės meilė" yra apie mergaitę, kuri nepritapo visuomenėje ir buvo laikoma beprote. "What I didn' say" yra kūrinys apie jaunuolį, kuris vieno nelaimingo atsitikimo metu tapo kurčias ir mokėsi gyventi iš naujo su savo negalia. Na ir galiausiai "Kavinė Freak city" yra kūrinys, kuriame labai ryškiai norima pasakyti, kad kurtieji nelaiko savęs prastesniais nei kiti žmonės, jie jaučiasi lygiaverčiais ir net nenorėtų vėl girdėti.
"Eiprilės meilė" aprašymas: http://skaitomknygas.blogspot.com/2014/03/melvin-burgess-eipriles-meile.html "What I didn't say" aprašymas: http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/12/keary-taylor-what-i-didnt-say.html
Šiame kūrinyje yra gan įdomiai aprašyta ir Lėjos šeima. Pasirodo, visi šeimos nariai nemoka gestų kalbos, išskyrus pačią Lėją. Jos tėvai tiesiog atmestinai žiūrėjo į dukros negalią ir nekreipė labai į tai daug dėmesio, laikė ją nepilnaverte, kas labai žalojo Lėjos asmenybę. Nors pačio Mikos šeima nebuvo pati idealiausia: vaikinas nelabai mėgo pasipasakoti tėvams, jie net nežinojo, kad vaikinas lankė gestų kalbos kursus.
Mika, kaip pagrindinis veikėjas, išsiskyrė savo nuoširdumu. Tikriausiai taip yra dėl to, kad kūrinio autorė yra moteris. Vaikinas rūpinosi kitais žmonėmis, buvo atskleista daugybė jo jausmų ir minčių. Man labai patiko tai, kad autorė nusprendė nenustumti Sandros į šalį. Nors jų santykiai nutrūko dar kūrinio pradžioje, autorė neleido Mikai pamiršti buvusiosios, nesunaikino jo jausmų jai. Bent jau ne taip staigiai, kaip kartais būna kituose kūriniuose, kur nuo vienų santykių ir vienos meilės prišokama prie kitų ir iš karto naujos meilės. Tokia yra realybė, net ilgai trukusi ir nutrūkusi draugystė palieka pėdsakų, kurios ne taip lengva išvalyti, ištrinti. Būtinai atkreipkite į tai dėmesį ir manau, kad tai padės labiau susivokti, kas yra toji tikroji meilė.
Kūrinį labai rekomenduoju ir vaikinams. Norėčiau, kad pažvelgtumėte į pasakojimą savo akimis, kad pamatytumėte, kad ir vaikinai gali būti rūpestingi ir nuoširdūs, kad neverta vaidinti erelių, kai giliai širdyje trokštate visai ko kito... Taip pat šis kūrinys tinka jaunesnio amžiaus žmonėms. Turiu omenyje, kad skaityti laisvai galite pradėti net ir nuo 12 metų ar jaunesni. Taip pat ir vyresni, tokie kaip aš, septyniolikmečiai. Kodėl siūlau jaunesniems: todėl, kad pati mėgstu knygas, kurios apie panašaus amžiaus į mano veikėjus. Šiuo atveju pagrindiniai veikėjai 15 metų jaunuoliai, todėl jiems labiausiai ir siūlau. Taip, kad dar kartą pridursiu, čiupkite knygą, pledą, arbatos termosą ir marš į lauką!
Skaitytojų nuomonės:
Na didelio įspūdžio nepadarė, bet parodo, kad jei myli, tu dėl to žmogaus gali viską, ir pasiaukoti, ir išmokti gestų kalbą, kad tik lengviau būtų bendrauti tau su tuo žmogum. Žavu.
Ši knyga yra tikrai skirtinga nuo visų. Kai ją skaičiau man ji tikrai patiko, bet kažko trūko. Viso to veiksmo galėjo būti daugiau. Nors truputėlį. Ir net pats veikėjas Mikas man per daug labai nepatiko. Bet viskas tikrai klostėsi sunkiai ir gražiai. Kas norėtų paskaityti kažką kito būtinai paimkit šią knygą į rankas. Jugi ne daug tų knygų su kurčiaisiais. Pamokanti kartu knyga tokia :)
Tai knyga, kuri atveria duris į mums mažai pažįstamą pasaulį. Ši knyga ne tik supažindina su kurčiųjų pasauliu, bet ir parodo mums koks jis sunkus yra. Knyga labai įdomi, pamokanti, lengvai skaitėsi.
Ši knyga yra labai pamokanti. Ji tinka ir mažam ir dideliam. Perskaičius šią knygą, aš labiau pradėjau vertinti kurčiuosius, sužinojau, kad kurčiųjų pasaulis daug skiriasi nuo mūsų , bet galbūt jis daug geresnis nei pasaulis žmonių, kurie viską girdi.Rekomenduoju! Istorija apie paauglį, kuris renkasi tarp dviejų merginų - Sandros, kuri jį paliko, tačiau vėliau nusprendė susigrąžinti bei kurčiosios naujos pažįstamos Lėjos. Pasakojimas parašytas linksmai, įtaigiai, paauglišku žargonu, taigi skaityti tikrai smagu. Be to, priverčia susimąstyti apie tą tylųjį pasaulį, kuris egzistuoja šalia mūsų. Net ir tada, kai gyvenimas pasidengia begarsiu rūku, gali surasti savo laimę ir meilę. Nepatingėkit, paskaitykit :)
Išvydusi šią, visai naują knygą, prekyboje, supratau, kad tikrai tikrai žinau šį kūrinį. Galiausiai išnaršiusi kompiuterį radau failą pavadinimu "If I Stay", kurį buvau parsisiuntusi daugiau nei prieš metus laiko, bet nebuvau pradėjusi skaityti. Dabar džiaugiuosi galimybe, kad tai galėjau padaryti lietuvių kalba. Gera žinia yra tai, jog antroji dalis "Where she went" 2015 metais bus išleista ir Lietuvoje.
"Jei pasilikčiau" yra labai gerai žinoma knyga paaugliams pasauliniu mastu. Tai pasakojimas apie šeimą ir juos ištikusią nelaimę. Pagrindinė kūrinio veikėja ir pasakotoja Mija šioje knygoje atskleis visas detales apie savo gyvenimą. Deja, autoavarija, kuri pražudė visą jos šeimą, pakenkė ir jai. Mergina atsidūrė komos būsenoje ir tik ji pati turėjo nuspręsti, ar nori toliau tęsti savo gyvenimą, ar nebe. Tai ir yra esminis kūrinio klausimas.
Autorė Gayle Forman parašė šį nuostabų šedevrą, remdamasi savo pačios gyvenimiška patirtimi. Istorija apie 4 žmonių autoavariją buvo jai puikiai pažįstama, nes tokios metu ji prarado savo draugus. Ir tik po kiek laiko moteris nusprendė parašyti knygą ir sukūrusi veikėją Miją, kartu su ja išsiaiškinti į visus neatsakytus klausimus.
Mijos gyvenimas buvo išties pavydėtinas. Mergina turėjo mylinčią šeimą, turėjo geriausią draugę, vaikiną ir itin mylėjo muziką, ypač grojimą violančele. Būtent muzika ir suvedė ją su mylimuoju Adamu, kurių meilės istorija labai išsamiai aprašyta kūrinyje.
Kūrinys išsiskiria savo kompozicija. Mijos gyvenimas suskirstytas į dvi dalis: į praeitį ir į dabartį. Mergina po avarijos viską regėjo iš šalies: kaip ji buvo nugabenta į ligoninę, matė savo artimuosius laukiamajame, matė ir draugus, atėjusius jos aplankyti, matė sudarkytą savo kūną be gyvybės ženklų. Visas kūrinio veiksmas vyks ligoninėje, kur Mija pasakos apie savo gyvenimą, dalinsis su visais savo prisiminimais, gražiausiomis gyvenimo akimirkomis. Labai svarbų vaidmenį kūrinyje atlieka veikėjai, supantys merginą: tėvai, broliukas, seneliai, vaikinas Adamas ir geriausia draugė Kim. Visi Mijos prisiminimai bus susiję su šiais žmonėmis ir skaitytojai puikiai galės juos pažinti artimiau, juos pamilti.
Bet nors Mija galėjo pasirinkti tęsti savo gyvenimą, ji delsė. Mergina negalėjo suvokti savo ateities be mylimų žmonių. Ji negalėjo susitaikyti su tuo, kad tapo našlaite. Tik pačioje knygos pabaigoje jūs galėsite išvysti veikėjos sprendimą, kuriam didžiulę įtaką turės aplinkiniai, kiti veikėjai.
Nagrinėjant Mijos paveikslą, svarbu paminėti tai, kad ji save apibūdino kaip "kitokia". Jos tėvai buvo rokeriai, o mergina dievino klasikinę muziką. Ji kartais net jautėsi lyg būtų patekusi ne į tą šeimą, lyg būtų sumaišyta su kitu kūdikiu, bet būtina pabrėžti, kad ji niekada nesijautė nemylima. Taip pat kalbant apie jos kitoniškumą, jis pasireiškė jos draugystėje su Adamu. Adamas taip pat buvo rokeris ir priklausė kietųjų grupei, o Mija šalia jo ir jo aplinkoje jautėsi ne itin jaukiai.
Turbūt įdomu būtų žinoti, kad šis kūrinys yra lyginamas net su pačiu "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ir vertinamas taip pat gerai, kaip ir šis šedevras. Vien dėl šios priežasties manau pravartu paskaityti šį kūrinį ir įvertinti jo vertę. Bent jau mane tai tikrai paskatino šis faktas paskaityti, nors mano manymu, tai yra labai skirtingi kūriniai, kurie beveik neturi bendrų savybių nei siužeto prasme, nei veikėjų, nei pačios idėjos. Jei reikėtų palyginti su kokiu kitu kūriniu, aš tikriausiai pasirinkčiau "Kai aš žuvau". Aišku, ne tik dėl panašaus pobūdžio pavadinimų, bet ir dėl kūrinių pabaigos, kurios akcentuojamos visoje knygoje.
Taip pat jau yra kuriamas filmas, paremtas šiuo kūriniu. Filmo anonsas jau neseniai buvo paskelbtas, bet pirmiausia aš tiesiog reikalauju paskaityti knygą ir tik tada pažiūrėti anonsą, o tuo labiau ir patį filmą, nes juk puikiai žinote, kad filmai niekada niekada neprilygs knygoms.
Mano nuomone šią knygą tikrai verta paskaityti ir būtinai apsvarstyti: ką daryčiau aš, jei turėčiau galimybę rinktis? Tai klausimas, į kurį atsakymo galima ieškoti nors ir visą gyvenimą. Mano manymu, tai labai trapus kūrinys ir labai lengvai parašytas, todėl jūs nepastebėsite, kaip greitai jį perskaitysite ir trokšite dar. Rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms.
"Slydimas" baigėsi sužinojimu, kad Vijos vaikinas ir jo motina buvo susiję su pačios Vijos tėvu ir jo praeitimi. Zeinas ir jo mama planavo atkeršyti merginai ir jos šeimai, bet jiems nepavyko. Vietoj to jie patys žuvo. Vija išsiaiškino viską su tėčiu, susitaikė su Rolinsu ir knyga pasibaigė.
Antroji dalis "Impostor" prasidėjo netikėtu pagrindinės veikėjos sapnu apie tą pačią avariją, į kurią pakliuvo ir Zeinas su mama. Sapnai ėmė kartotis, bet jie buvo vis išskirtinesni. Mergina nejučiomis atsirasdavo vis kitose vietose. Į ją kažkas kitas įslysdavo, tokiu būdu griaudamas jai gyvenimą. Kaip ir pirmojoje dalyje mergina sieks išsiaiškinti tiesą savo neįtikėtinų galių dėka, bet tai sutrukdys nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo atsakingos keturios merginos, tarp jų ir seniai prarasta Vijos draugė... Šis nutikimas suvienys merginas, bet joms visoms grėsė pavojus...
