Jenny Downham "Kol dar gyva"

Jenny Dowhman yra itin garsi autorė pasaulyje. Lietuvoje kol kas išversta vienintelė jos knyga, kuri pakerėjo ne vieną skaitytoją. "Kol dar gyva" pasakoja apie merginą, kuri serga leukemija bei tiesiog trykšte trykšta noru gyventi.

Pagrindinė veikėja Tesa - viena iš daugelio paauglių, kuri svajoja apie meilę, draugystę, gerai išlaikytus egzaminus, įgyti norimą specialybę bei kitus dalykus. Ko gero pagalvotume, kad ji  kaip ir visi paaugliai. Deja, ši mergina skiriasi savo liga bei žinojimu, kad bet kada gali mirti. Kūrinyje nesužinome nei kada ji susirgo, neaprašytas momentas, kai ji apie tai sužino. Vos tik prasideda kūrinys, mes jau suprantame šios merginos likimą ir imame gailėti jos, bet skaitant, pamilstame jos meilę gyvenimui, ryžtą bei galėjimą svajoti.

Mirtis yra viena didžiausių žmonijos baimių. Visi svajoja, kad sulauks dienos, kai bus galime jos išvengti, kad bus atrastas stebuklingas vaistas, gydantis nuo mirties. Pagrindinė veikėja Tesa susitaikė su žinia apie mirtį ir išmoko gyventi, žinant, kad netrukus viskas baigsis. Išskirtinis jos bruožas -  ryžtingumas. Net ir žinodama, kad kiekvienas judesys gali jai pakenkti, priartinti prie mirties, Tesa nusprendė išpildyti visas savo svajones iki savo mirties. Todėl knyga ir vadinasi "Kol dar gyva". Todėl, kad autorė nori parodyti, kad nesvarbu ar žinai, kada mirsi, ar ne - vistiek reikia gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė.

Viena iš Tesos "dalykų, kuriuos įvykdysiu prieš mirtį" sąrašo svajonių buvo įsimylėti. Net ir dvejodama dėl šio punkto, mergina netikėtai sutiko savo gyvenimo meilę, kuris priėmė ją tokią, kokia ji buvo. Jis, net ir sužinojęs apie Tesos ligą, nepaliko mylimosio, padėjo jai pildyti jos svajones, palaikyti už rankos, kol ši kęsdavo nenumaldomą skausmą. Adamas, Tesos mylimasis, tapo didžiausiu Tesos džiaugsmu.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai paimi į rankas šią knygą ir perskaitai pirmuosius puslapius, supranti kokia iš tiesų šios knygos baigtis. Tiesiog tave užklumpa nenumaldomas jausmas sužinoti kas bus toliau, tikiesi, kad galbūt įvyks stebuklas ir mergina išgyvens. Deja ne. Knygos pabaigoje autorė labai subtiliai aprašo Tesos mirtį, kuri man įstrigo labiausiai šioje knygoje. Jenny Downham aprašė po truputį, lėtai ir sklandžiai aprašė paskutiniąsias Tesos gyvenimo akimirkas bei tai, kaip ji užgeso. Pasijutau taip, lyg būčiau supratusi ką jaučia žmogus mirštant.

Mano nuomonė apie šią knygą išryškėjo nuo pat pirmos aprašymo eilutės. Tai tikrai labai rimta, subtili knyga, kuri praverčia rašiniams, supratimui apie gyvenimą. Ją skaitant galima įsivaizduoti savo mirtį, pajusti realybę, kurios šiais laikais labai trūksta. Rekomenduoju tiems, kurie tiki posakiu "Gyvenk taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė", nes būtent ši knyga to ir moko.

Visiems didžiausiems kūrinio gerbėjams tikriausiai ne paslaptis, kad egzistoja filmas "Now Is Good", kuris būtent ir yra paremtas šiuo garsiu romanu. Rekomenduoju visiems pažiūrėti ir įvertinti, nors nepamirškite, kad filmas niekada taip nesukrės iki sielos gelmių kaip tai gali padaryti su mielu noru skaitoma knyga. Rekomenduoju!


Skaitytojų nuomonės:

dar kelias dienas perskaičius knygą vis ją atsiversdavau iš naujo, lyg įsitikinčiau dėl KAŽKO, bet vis dar nesuprantu, kodėl taip darydavau. ir kas svarbiausia, dažniausiai atsiversdavau galą. ten ir labiausiai mane privertė susimąstyti.
knygą rekomenduoju visiems. ji tiesiog... daugiau nei nuostabi.

Be to, tik gera ir įdomi knyga gali priversti apie ją galvoti ir po savaitės kai esi perskaičiusi. Nežinau, kaip kiti, bet aš perskaičiusi dar ilgai nagrinėjau ir galvojau apie šią knygą. Apie jos veikėjus ir įvykius. Tikrai privertė susimastyti apie gyvenima. Sutinku su Rasa, kad kartais tikrai knygos būna banalios ir kai perskaitai numeti ją ir viskas. Aš perskaičiau daug knygų ir tikrai galiu pasakyti, kad nenusivilsite šią knygą perskaitę.

John Green "Aliaskos beieškant"

John Green - rašytojas, kilęs iš Orlando, Floridos. Miniu tai su priežastimi. Būtent iš Orlando buvo kilusi mano pirmosios istorijos veikėja Klara. John Green yra tikras atradimas. Visos jo knygos yra tapusios bestseleriais, ne išimtis ir "Beieškant Aliaskos", kuri sužavėjo ne vieną Lietuvos paauglį savo jaunatviškumu, optimistiškumu ir sugebėjimu šokiruoti.

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi "Beveik suaugę" serijos knygos. Viskas prasidėjo nuo "Heroino", ko gero skaitomiausios knygos paaugliams Lietuvoje. Tuomet buvo "Kendė", "Angelas ir Džo" bei kiti kūriniai, kurių dabar net nepamenu. Visi trys aukščiau paminėti kūriniai buvo panašūs savo siužetais, pabaigomis, veikėjais. Turbūt dėl to galiu drąsiai teigti, jog dviejų iš jų gerai nepamenu... Tai suvokė ir žmonės, kurie priskirdavo knygas šiai "Beveik suaugę" serijai. Pamažu ėmė daugėti knygų su kitokiais siužetais, kurie buvo net geresni už patį karalių "Heroiną"! Negaliu nepaminėti savo numylėtosios knygos "Žvaigždė", kuri, mano manymu, geriausia "Beveik suaugę" knyga. Po jos vis nusivildavau savo pasirinkimais knygų iš šios serijos, bet neseniai atradau "Beieškant Aliaskos".

PRIEŠ:Pagrindinis veikėjas Mailzas atvyko į internatinę mokyklą nusivylęs gyvenimu. Iki tol jis neturėjo draugų, buvo nemėgiamas, nepasitikintis savimi. Vos tik atvyko į internatikę Kriko mokyklą, jaunuolis susipažino su kambarioku Čipu, kurį visi buvo pratę vadinti Pulkininkus. Šis iš karto praminė Mailzą Tešliumi. Tai įvyko ne dėl to, kad Mailzas buvo apkūnus, o dėl to, kad jis buvo sulysėlis. Jaunuoliai tapo neišskiriamais draugais ir jų draugų ratą papildė Aliaska - svajonių mergina. Ji buvo žavi, linksma, itin protinga, gudri. Tešlius nuo pat pirmų akimirkų jaučia trauka šiai gražuolei. Kartu su Pulkininku ir Aliaska jaunuoliai patiria daugybę jaunatviškų nuotykių, linksmybių ir kitų dalykų. Kitaip nei kitos tokio tipo istorijos, ši nėra slegianti, pesimistiška, ar verčianti galvoti apie mirtį. Ši istorija itin optimistiška ir žavi, labai džiaugiuosi atradusi John'ą Green'ą, tikiuosi, kad tai nebus pirma ir paskutinė jo skaityta knyga.

PO: Kai, rodos, pasaulis negali būti dar geresnis, įvyksta šis tas neįtikėtino, nenumatyto. Jaunuolių pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, iškyla daugybė gyvenimiškų, ir ne, klausimų, noras išsiaiškinti tiesą... Deja, nenoriu net žodžiu užsiminti apie tai, nes žinau, koks tai blogas jausmas - sužinoti tiesą dar prieš perskaitant kūrinį. To jums tikrai nelinkiu :*




Labiausiai mane sužavėjo tai, kad John Green aprašė maištaujančius paauglius išskirtinai. Ir Aliaska, ir Tešlius, ir Pulkininkas buvo itin protingi ir išsilavinę jaunuoliai, kurie siekė tapti dar gudresniais, stengėsi mokytis. Ši savybė mane itin sužavėjo, nes dabar retai rasime kūrinių, kuriuose jaunuoliai rūkytų, vartotų alkoholį, elgtųsi neapdairiai ir dar gerai mokytųsi! Išties puikus atradimas ir tikiuosi, kad kiti rašytojai seks J. Green'o pėdomis, nes manau, kad nereikėtų taip nuvertinti tų paauglių, kaip dauguma rašytojų tai daro...

Knyga nepaprasta ir tuo, kad joje aprašomas Tešlius, kuris turėjo neįprastą pomėgį - įsiminti žymių žmonių paskutiniuosius žodžius. Tikrai galima rasti šmaikščių ir ne, paskutinių žodžių ir tai kūrinį paverčia tik dar įdomesniu.

"Aliaskos beieškant" - pavadinimas, kuris nepasako, ko galima tikėtis, skaitant šį kūrinį. Filosofuojant šiame pavadinime galime įžvelgti tai, kad Aliaska buvo pasimetusi mergina. Jos nuotaikos keitėsi taip pat greitai, kaip ir mėnulio fazės, jos niekas neperprasdavo, ji buvo užsisklendusi. Tešlius siekė sužinoti visas Aliaskos paslaptis, tapti artimu jai, atrasti ją. Jeigu klystu, būtinai taisykite mane!

John Green sukūrė neeilinį romaną, apie kurį ilgai galvosiu. Jame galima rasti daug gyvenimiškų klausimų, frazių, kurias verta prisiminti, užsirašyti. Rekomenduoju šį kūrinį tiems, kurie tiki, kad paaugliai nėra vien tik alkoholikai, rūkaliai ir narkomanai. Jiems dar rūpi ir kitos vertybės, kaip šeima, draugystė, meilė, išsilavinimas.



Pabaigai keletas skaitytojų nuomonių apie šią knygą:

Puiki knyga, įdomi istorija, tikrai viena geriausių knygų paaugliams šiuo metu. Nuostabu, kad autorius moka atsiriboti nuo stereotipų, pasakoja isoriją taip, kaip yra, kaip viskas nutiktų realiam gyvenime, nesiekia tobulybės ir saldumų. Ta Aliaska tikriausiai viena ryškiausių merginų paauglių literatūroje, savotiška feministė, ir tas jos maištas, nerimas ir blaškymasis labiai pažįstamas jaunam žmogui.
O dar su visom tom citatom... Pakerėjo, tikrai. : ) Rekomenduočiau kiekvienam.

Tiesiog neturiu zodziu siai knygai apibudinti. Tokia gera, idomi, tokia su prasme, kuria reikia suprasti, privercianti pamastyti. Nuostabu. Patiko veikejai - jie visi tokie skirtingi, kazkuo ipatingi. Pats pagrindinis veikejas - Mailzas - buvo isskirtinis paauglys, su savo suvokimu i pasauli. Aliaska mane be proto suzavejo. Perskaiciusi apie uzsimaniau tureti nemazai savybiu kaip ir ji. Ji tikrai kaip kazkas sake, turbut yra viena ryskiausiu merginu paaugliu literaturoje. Turbut pati geriausia lig siol perskaityta knyga paaugliams. Rekomenduoju.

Ši knyga neskirta tiems kurie yra susikurę savo maža jaukų pasaulėlį aplink save ir tikisi laimingos pabaigos kur visi gyvena ilgai ir laimingai.. Priešingai ši knyga atskleidžia tikrąją realybę, tikruosius jausmus. Tikrą šiuolaikiško gyvenimo kartumą, bei tikros meilės saldumą. Mane asmeniškai ši knyga pakerėjo. Negalėjau nuo jos atsiplėšti! Buvo ir juoko, ir ašarų :] Daugiau tokių knygų..

Delphine de Vigan "No ir Aš"

Delphine de Vigan yra prancūzų rašytoja, kuri parašė įvairiausių nuomonių susilaukusį kūrinį „No ir aš“, kuris yra virtęs ne tik knyga, bet ir filmu. Kūrinys pasakoja apie merginą, kuri susidraugauja su bename.

„No ir Aš“ pavadinimas kelia mums dvejonių. Ne dėl to, kad No yra netradicinis vardas, bet dėl to, kad kūrinys vadinasi ne „Aš ir No“, o „No ir Aš“. Kyla klausimas : Kodėl? Nuo pat pirmų akimirkų šiame kūrinyje aprašome trylikametė Lu, kuri ir atliko to „Aš“ vaidmenį knygoje. Mergaitė buvo užsisklendusi savyje, nepasitikinti savimi, kukli bei ta, kuri norėjo susilieti su minia.  Lu buvo išskirtinė ne tik šiomis savybėmis, bet ir tuo, kad mergaitė buvo perkelta dviem klasėmis aukščiau – ji mokėsi kartu su penkiolikmečiais. Ko gero, būtų galima drąsiai manyti, kad ji kukli vien dėl to, kad nepritampa prie vyresniųjų klasiokų, bet netrukus išaiškėja, kad jos kuklumo priežastys visai kitos. Visos problemos prasidėjo tada, kai mirė ką tik gimusi Lu sesutė ir jos mama užsisklendė savyje, prarado norą gyventi, nebeatliko motiniškų pareigų kitai savo dukrai. Lu užaugo savarankiška, bet dėl šeimos netvirtumo, nedrąsia, begalę gyvenimiškų klausimų turinčia mergina.

Pasakojimas prasideda Lu mokykloje, kur ji nusprendžia padaryti prisistatymą apie benamius. Lu nusprendė susipažinti su vienu tokių ir pabendrauti. Taip ji sutinka No – savarankišką, išskirtinę merginą, kuri turėjo dar daugiau problemų nei pati Lu. Merginos susipažįsta, susidraugauja. Lu pamažu ima suprasti gyvenimo vertę ir supranta, koks iš tiesų gyvenimas būna neteisingas. Su šiomis mintimis ji nusprendžia viską pakeisti. Stengiasi tapti didvyre, pagražinti pasaulį, padaryma nors vieną gerą dalyką. Deja, dėl savo jaunatviško jaunumo, ji netrukus praranda viltį, bet pasiduoti nesiruošia.

Dar vienas daug klausimų keliantis veikėjas – Lukas. Visuose internetiniuose puslapiuose, recenzijose, komentaruose, jis aprašomas, kaip „netinkantis“ šiam kūriniui. Vaikinas, priešingai nei Lu, nėra genijus. Atvirkščiai. Jis buvo paliktas dviem metams iš eilės toje pačioje klasėje. Nors jis ir buvo Lu priešingybė, mergaitė visą kūrinį jautė nenumaldomą trauką jam. Pasak kitų, kūriniui jis netiko ne tik dėl savo amžiaus (jam 17, o Lu 14), bet ir dėl jo vaidmens. Belieka patiems paskaityti kūrinį ir nuspręsti.

„No ir Aš“ visus moko kartais apsvarstyti dalykus, prieš juos pradedant daryti. Dažnas mūsų, paauglys, priima tam tikrus sprendimus spontaniškai. Knyga parodo, kad mūsų jaunatviškas jaunumas dažnai priveda mus prie netikėčiausių veiksmų. Šį kartą prie noro išgelbėti pasaulį, kai žinai, kad turbūt tai tau nepavyks. Tai dar viena knyga, kuri mus moko netapti priklausomais nuo kitų. Tai labai gerai parodo pavadinimas „No ir Aš“, kuris aiškiai sako, kad Lu svarbesnis gyvenimas kūrinyje ima tapti jos draugės No, o ne savo pačios.

***
Šios knygos aprašymą nusprendžiau įkelti čia ne dėl to, kad ji mane itin sužavėjo, nes, deja, taip nebuvo. Šiame puslapyje keliu knygas, tikrai vertas paskaitymo. "No ir aš" aprašiau dėl to, kad tai itin populiari knyga paauglių tarpe, kuri susilaukė įvairiausių nuomonių, dėl kurių kiti ima dvejoti: ar skaityti, ar ne?. Norėjau parodyti savo nuomonę apie šią knygą. Kokia ji? Galbūt buvo sunkoka suvokti, bet manau, kad teisingas pasakysiu, kad serijoje "Beveik suaugę" yra tikrai geresnių knygų nei ši. Vieną dabar jų skaitau, ir manau, kad netrukus pasirodys jos aprašymas, nes, kitaip nei ši, ta knyga man patinka nuo pat pirmųjų puslapių. Šią knygą, bent jau man, reikėjo prisiversti skaityti, priversti save nenukrypti nuo minties. Galiausiai pabaigiau, bet jeigu norite paskaityti kūrinį vien dėl to, kad puikiai aprašoma benamė - rinkitės daugybę kitų knygų. Galbūt ateityje vieną tokių aprašysiu, kur tikrai labiau jausis benamių gyvenimas, o ne išgalvota istorija apie draugystę.

Lauren Oliver "Kai aš žuvau"

Lauren Oliver – jauna Amerikiečių rašytoja. Ši moteris jauna ne tik savo amžiumi, bet ir jauna, kaip rašytoja, o „Kai aš žuvau“ ir yra būtent pirmasis jos kūrinys, kuris, beje, labai sėkmingas. Knygoje aprašoma viena vienintelė diena, kurią pagrindinė veikėja Samanta išgyvena net septynis kartus! Kodėl? Ogi todėl, kad jai buvo suteiktas šansas ištaisyti savo klaidas, ko mes visi trokštame, deja, mergina ne iš pat pirmos akimirkos tai supranta.

Esu sužavėta rašytojos talentu. Jis tiesiog nepriekaištingas. Manau, kad Lauren Oliver turėtų gauti medalį ar būti dar kaip nors kitaip pagerbta, nes jos kūryba, bent jau mano manymu, prilygsta pačiam John Green'ui. Turiu pridurti, kad tai viena mėgstamiausių mano rašytojų ir jos kūryba tikrai nenusivilsite.

Pagrindinė kūrinio veikėja Samanta, pasipūtusi, populiari, savimi pasitikinti mergina, kuri susitikinėja su savo lygio vaikinu. Ji ir dar dvi jos draugės – populiariausios merginos mokykloje. Daugelis merginų trokšta būti tokiomis kaip Samanta, bet jos nenutuokia, kad Samanta, supratusi savo klaidas, nenori būti nė kiek panaši į save, nori pasikeisti. Būtent šioje knygoje ji ir gauna šansą tai padaryti: netikėta automobilio avarija ir stebuklas – mergina ryte atsibunda savo lovoje, pradedama tą pačią dieną

Kūrinys stebina savo originalumu. Istorija tikrai girdėta, bet taip, kaip ši autorė ją aprašė, padaro ją visiškai nauja, negirdėta. Kūrinį paįvairina ir įvairios mintys, kurių begalė kiekviename skyriuje. Dažnai būna taip, kad skaitant filosofines mintis, tiesiog norisi nuo jų pabėgti, praleisti, bet mintys, kurias išdėstė Lauren Oliver, yra neįkainojamas turtas.

Samanta pamažu suvokusi savo klaidas ima taisytis, sulig kiekviena nauja diena ji supranta vis daugiau veiksmų, kuriuos padarė ne taip. Ne vienas pagalvotų, kad skaitant knygą, kurioje veiksmas net septynis kartus pasikartoja per vieną dieną, mano, jog kūrinys bus nuobodus ir intriguojantis. Taip tikrai nėra. Sulig kiekviena diena darosi vis įdomiau. Ypač įdomu pajusti, kaip keičiasi pagrindinė veikėja, toks jausmas, kad ji keičiasi kartu su tavimi. Ir visai netikėtai, kai, rodos, visos klaidos ištaisytos ir artėja laiminga pabaiga, dar šis tas nutinka...

„Kai aš žuvau“ rekomenduočiau tiems, kurie svajoja atsukti laiką atgal, pakeisti ne vieną praeities smulkmeną. Taip sakant, knyga romantikėms, svajoklėms. Labai norėčiau pasakyti, kad per daug neįsijaustumėte į galimybę ištaisyti klaidas, nes žmonių mintis ir taip 90 procentų sudaro mintys apie praeitį, vaizduotė ir svajonės, ir tik 10 procentų sudaro realios mintys. Deja, kad ir kaip kiekvienas iš mūsų norėtų atsukti laiką atgal – to padaryti neįmanoma. Ši knyga moko ne svajoti ir kurpti planus apie keliones laikus, ji moko, kad reikia gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė, ir gyventi taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis dėl tam tikrų veiksmų.

***

Mano nuomone, ši autorė nusipelnė daugybės pagyrų už šį darbą. Knyga skaitosi labai lengvai, veiksmo daug, labai puikiai sudėliotos mintys, sugalvotas siužetas. Lauren Oliver yra viena iš tų autorių, kurių knygas skaityčiau ir skaityčiau. Būtent šiame bloge ir keliu knygų aprašymus tų, kurios vertos daugybės pagyrų bei tų, kurias skaidyčiau ne kartą. Skaitau daug, bet tik pačias geriausias aprašau, nes tik jos sukelia tiek daug jausmų, apmąstymų. Kartais būna net taip, kad net nenorėdama galvoju apie tuos kūrinius. Lauren Oliver knygų aprašymų šiame bloge dar tikrai sulauksite, pažadu. Galbūt tai neįvyks taip greitai, bet kada nors. 

Skaitytojų nuomonės:

Rekomenduoju visoms paauglėms ir jų mamoms. Knygą pirkau dukrai, bet perskaičiau ir pati. Patinka skaityti knygas kurias perskaitė dukra, tuomet abi diskutuojame, kalbame apie jas. Tai mus suartina. 
Knyga apie nevisai teisingai gyvenančią merginą, kuriai kasdien suteikiamas dar vienas šansas viską pataisyti ir kaskart matai kas gaunasi po kiekvieno tavo sprendimo. Labai gera knyga, 10-imt balų be abejonės.

Mane knyga tai įtraukė, sunku net ir atsiplėšti buvo. 
Kai knygos man nepatinka mane nedomina pabaiga,nesinori toliau skaityti, vis atidėlioju jų skaitymą . Tačiau ši knyga mane sudomino, norėjau greičiau eiti vėl skaityti,sužinoti kas toliau bus. Nors knygoje buvo rašoma visada ta pati diena ,tačiau visos septynios dienos buvo skirtingos,nors ir buvo panašių vietų. 
Knyga tikrai pamokanti ir perskaičius yra apie ką susimąstyti.
Tikrai nesigailiu jog perskaičiau šią knygą , o jeigu kas dvejoja skaityti šią knygą , ar neskaityti , aš rekomenduoju skaityti :)

Icchokas Meras "Lygiosios trunka akimirką"

„Aš visada buvau lietuvių literatūros dalis“ teigia pats Icchokas Meras, žydų tautybės lietuvių rašytojas, kurio kūriniuose tikrai jaučiasi jo artumas Lietuvai. Icchokas Meras visą gyvenimą rašė lietuvių kalba. Vienas iš garsiausių autoriaus kūrinių - „Lygiosios trunka akimirką“, parašytas svarbia žydų holokausto tema. Kūrinys, kuriame susipina žmonių istorijos ir  vienas, paprastas žaidimas, nuo kurio priklauso žydų vaikų likimas.

Kūrinyje itin ryški žydų holokausto tematika, kuri paliečia kiekvieno doro žmogaus širdį. Ne vieną skaitytoją gali sugluminti kūrinio, taipogi ir skyrių pradžia. Viskas prasideda šachmatų partija tarp Geto Šogerio ir jaunuolio, pagrindinio knygos veikėjo, Izaoko.   „Lygiosios trunka akimirką“ – pavadinimas, pagal kurį būtų sunku nuspėti kūrinio turinį ar temą. „Jeigu nežinai, aš tau pasakysiu. Viskas yra loterija. Šachmatai — loterija, pasaulis — loterija, ir tavo gyvenimas — loterija.“ – šiuos žodžius ištarė gudrusis Šogeris tik pradėjus lošti šachmatais. Šie žodžiai puikiai apibūdino tuometinę Izaoko situaciją. Būtent nuo šio jaunuolio priklauso geto vaikų likimas. Gudrusis Šogeris priverčia Izaoką, talentingą šachmatininką, rinktis: jeigu šis pralaimės – bus išvežti geto vaikai, jeigu jaunuolis laimės – jam teks paaukoti gyvybę. Vienintelė išeitis sužaisti taip, kad būtų lygiosios – tokiu atveju Šogeris pažadėjo išsaugoti ne tik Izaoko gyvybę, bet ir visų geto vaikų likimą. Taip Šogeris įžiebė viltį, kuri vedė Izaoką link lygiųjų.

Pagrindinis veikėjas – septyniolikos metų jaunuolis Izaokas. Jau pačioje kūrinio pradžioje šis vaikinas sutinka gražuolę Esterą, kuri jam lyg Buzia iš „Giesmių giesmės“. Taip gimsta meilė iš pirmo žvilgsnio, kuriai ,deja, nelemta gyvuoti amžinai, kaip mes, skaitytojai esame pratę skaityti.

Knygoje aprašomi ir 6 kiti kiti Abraomo Lipmano vaikai ir jų likimai. Kiekvienas skyrius apie juos prasideda: "Abraomas Lipmanas turėjo...". Deja, šied vaikai nebuvo laimingi, bet patį kūrinį jie padaro dar labiau intriguojančiu, priverčiančiu įsijausti.

Icchokas Meras sukūrė neeilinį kūrinį. Kiekvienas žodis šiame kūrinyje, rodos, kruopščiai atrinktas taip, kad sujaudintų ne vieną skaitytoją ir priverstų jį susimąstyti. Kūrinį rekomenduočiau žmonėms, trokštantiems rasti tokį kūrinį, kuris būtų ne tik istorinis, bet ir grožinis, paliečiantis kiekvieno širdis. „Lygiosios trunka akimirką“ vertinu kaip vieną geriausių originaliai lietuvių kalba parašytų kūrinių, kurį kiekvienam derėtų paskaityti ir suprasti holokausto laikus ne tik kaip istoriją, bet ir tikrus jausmus, kuriuos išgyveno žmonės.

***
Aprašinėjau gana objektyviai, o dabar nuoširdi mano nuomonė, kuri manau yra labai svarbi. Knyga išties labai puiki, ypač buvo įdomu skaityti, nes įvykiai, aprašyte knygoje, vyko Lietuvos getuose. Visai neseniai šį kūrinį atradau literatūros vadovėlyje ir negalėjau jo neperskaityti. Sužinojau tikrai nemažai naujų dalykų apie holokausto laikus, mane sužavėjo autoriaus sugebėjimas viską perteikti lengvai, meniškai, o ne istoriniais faktais. Patikėkit, nemanau, kad atsiras bent vienas, abejingas šiam kūriniui.