Delphine de Vigan "No ir Aš"

Delphine de Vigan yra prancūzų rašytoja, kuri parašė įvairiausių nuomonių susilaukusį kūrinį „No ir aš“, kuris yra virtęs ne tik knyga, bet ir filmu. Kūrinys pasakoja apie merginą, kuri susidraugauja su bename.

„No ir Aš“ pavadinimas kelia mums dvejonių. Ne dėl to, kad No yra netradicinis vardas, bet dėl to, kad kūrinys vadinasi ne „Aš ir No“, o „No ir Aš“. Kyla klausimas : Kodėl? Nuo pat pirmų akimirkų šiame kūrinyje aprašome trylikametė Lu, kuri ir atliko to „Aš“ vaidmenį knygoje. Mergaitė buvo užsisklendusi savyje, nepasitikinti savimi, kukli bei ta, kuri norėjo susilieti su minia.  Lu buvo išskirtinė ne tik šiomis savybėmis, bet ir tuo, kad mergaitė buvo perkelta dviem klasėmis aukščiau – ji mokėsi kartu su penkiolikmečiais. Ko gero, būtų galima drąsiai manyti, kad ji kukli vien dėl to, kad nepritampa prie vyresniųjų klasiokų, bet netrukus išaiškėja, kad jos kuklumo priežastys visai kitos. Visos problemos prasidėjo tada, kai mirė ką tik gimusi Lu sesutė ir jos mama užsisklendė savyje, prarado norą gyventi, nebeatliko motiniškų pareigų kitai savo dukrai. Lu užaugo savarankiška, bet dėl šeimos netvirtumo, nedrąsia, begalę gyvenimiškų klausimų turinčia mergina.

Pasakojimas prasideda Lu mokykloje, kur ji nusprendžia padaryti prisistatymą apie benamius. Lu nusprendė susipažinti su vienu tokių ir pabendrauti. Taip ji sutinka No – savarankišką, išskirtinę merginą, kuri turėjo dar daugiau problemų nei pati Lu. Merginos susipažįsta, susidraugauja. Lu pamažu ima suprasti gyvenimo vertę ir supranta, koks iš tiesų gyvenimas būna neteisingas. Su šiomis mintimis ji nusprendžia viską pakeisti. Stengiasi tapti didvyre, pagražinti pasaulį, padaryma nors vieną gerą dalyką. Deja, dėl savo jaunatviško jaunumo, ji netrukus praranda viltį, bet pasiduoti nesiruošia.

Dar vienas daug klausimų keliantis veikėjas – Lukas. Visuose internetiniuose puslapiuose, recenzijose, komentaruose, jis aprašomas, kaip „netinkantis“ šiam kūriniui. Vaikinas, priešingai nei Lu, nėra genijus. Atvirkščiai. Jis buvo paliktas dviem metams iš eilės toje pačioje klasėje. Nors jis ir buvo Lu priešingybė, mergaitė visą kūrinį jautė nenumaldomą trauką jam. Pasak kitų, kūriniui jis netiko ne tik dėl savo amžiaus (jam 17, o Lu 14), bet ir dėl jo vaidmens. Belieka patiems paskaityti kūrinį ir nuspręsti.

„No ir Aš“ visus moko kartais apsvarstyti dalykus, prieš juos pradedant daryti. Dažnas mūsų, paauglys, priima tam tikrus sprendimus spontaniškai. Knyga parodo, kad mūsų jaunatviškas jaunumas dažnai priveda mus prie netikėčiausių veiksmų. Šį kartą prie noro išgelbėti pasaulį, kai žinai, kad turbūt tai tau nepavyks. Tai dar viena knyga, kuri mus moko netapti priklausomais nuo kitų. Tai labai gerai parodo pavadinimas „No ir Aš“, kuris aiškiai sako, kad Lu svarbesnis gyvenimas kūrinyje ima tapti jos draugės No, o ne savo pačios.

***
Šios knygos aprašymą nusprendžiau įkelti čia ne dėl to, kad ji mane itin sužavėjo, nes, deja, taip nebuvo. Šiame puslapyje keliu knygas, tikrai vertas paskaitymo. "No ir aš" aprašiau dėl to, kad tai itin populiari knyga paauglių tarpe, kuri susilaukė įvairiausių nuomonių, dėl kurių kiti ima dvejoti: ar skaityti, ar ne?. Norėjau parodyti savo nuomonę apie šią knygą. Kokia ji? Galbūt buvo sunkoka suvokti, bet manau, kad teisingas pasakysiu, kad serijoje "Beveik suaugę" yra tikrai geresnių knygų nei ši. Vieną dabar jų skaitau, ir manau, kad netrukus pasirodys jos aprašymas, nes, kitaip nei ši, ta knyga man patinka nuo pat pirmųjų puslapių. Šią knygą, bent jau man, reikėjo prisiversti skaityti, priversti save nenukrypti nuo minties. Galiausiai pabaigiau, bet jeigu norite paskaityti kūrinį vien dėl to, kad puikiai aprašoma benamė - rinkitės daugybę kitų knygų. Galbūt ateityje vieną tokių aprašysiu, kur tikrai labiau jausis benamių gyvenimas, o ne išgalvota istorija apie draugystę.