John Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"

Puikiai prisimenu dienas, kai skaičiau pirmąją autoriau knygą "Aliaskos beieškant". Iš karto į akis krito autoriaus rašymo stilius, norėjosi paskaityti daugiau jo darbų. Prieš kelias dienas netyčia tokia proga pasitaikė. Kaip ir kiekvieną mėnesį turėdavome perskaityti po tam tikrą skaičių puslapių angliškos knygos. Šį kartą pasakojimas buvo paskutinis šiemet... Nusprendžiau perskaityti rimtesnę knygą, nei prieš tai skaitydavau vaikiškas angliškas knygutes. ;>

John Green kol kas išleido 4 savo kūrinius. Du iš jų turime ir Lietuvoje, kitus tikiuosi, kad išleis artimiausiu metu. Šis autorius yra viso pasaulio atradimas - jo parašyti kūriniai skiriasi savo rašymo stiliumi, požiūriu į gyvenimą. Galiu pasakyti, kad šis kūrinys, kurį dabar ir aprašinėju - geriausia mano skaityta knyga apie vėžiu sergančius žmones.

Taip, tema yra itin skaudi ir aktuali šiomis dienomis. Tokių kūrinių apie vėžį buvo ne vienas. Garsiausi Jodi Piccoult "Mano sesers globėjas", Jenny Downham "Kol dar gyva". Bet nė vienas iš šių nesužavėjo manęs, kaip tai padarė "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos.

Knygoje aprašoma mergina Heizelė, kuri serga plaučių vėžiu. Vien tau jau galima vadinti tragedija, bet ne Heizelei. Ji stipri. Stipresnė už daugelį žmonių visame pasaulyje. Stipresnė už savo tėvus, kurių palaikymo jai labiausiai reikėjo, sitpresnė už žmones, žvelgiančius į ją kaip į nelaimingą ligonę, stipresnė ir už sveikuosius, kurie dažnai nesupranta, koks geras jausmas būti sveikam. Privalėdama visuomet nešioti kvėpavimą palaikančius aparačiukus, ji ne tik atkreipia visų dėmesį, bet ir nepamiršta, kad ji serga.

Heizelė neturėjo daug draugų, pomėgių, linksmų vakarų ir kitų, normaliems paaugliams būdingų dalykų. Jai viso to nereikėjo. Merginai paguodą teikė knygos. Tai vienas iš dalykų, kodėl mane žavi šis autorius - jis parodo, kad paaugliai mėgsta skaityti, yra išsilavinę, o ne tik tie, kurie vartoja narkotikus ir dalyvauja vakarėliuose. Heizelė mylėjo vieną knygą, kuri buvo taip pat apie mergaitę, sergančią vėžiu. Mane sužavėjo autoriaus posūkis: pabaigusi skaityti knygą, Heizelė nesijaudino dėl mergaitės mirties, jai rūpėjo sužinoti, kas nutiko žmonėms, mylėjusiems knygos veikėją. Tai buvo itin artimas klausimas jai: kas atsitiks jos tėvams ir draugams po to, kai ji mirs? Šis klausimas jai nedavė ramybės ir privedė knygos istoriją prie daugybės posūkių. Vienas iš jų - Augustas.

Su Augustu (Lietuvių vertimė jis vadinamas Ogustu...) Heizelė susipažino ne knygos dėka. Ši tik suartino juos. Tėvai, matę dukters Heizelės nesidomėjimą gyvenimu, nusprendė vesti ją į Savitarpio paramos grupę, kur susirinkdavo vėžiu sergantys jaunuoliai... Augustas buvo vaikinas, išsigydęs vėžį, bet lankantis susitikimus, norėdamas pasidalyti savo patirtimi.

Daugiau apie istoriją nesakysiu nieko, nes bijau, kad pasakysiu per daug, patys turite perskaityti ir sužinoti. ;)

Anksčiau minėtoji Heizelės mėgstama knyga - pagrindinis dalykas, vedantis istoriją link dalykų, kurie įvyko. Beveik viskas buvo susiję su ta vienintele knyga, kuri nedavė ramybės Heizelei.

John Green parašė išties puikų kūrinį, kuris 2012 metais tapo pasauliniu bestseleriu. Nerasite nė vieno knygų topo, kuriame ši knyga nebūtų pirmame penketuke. Paieškokite ir patys tuo įsitikinsite :)

Nors knyga paremta skaudžia tema, kūrinys skaitosi labai lengvai, buvo vietų, kur galėjai juoktis, bet buvo ir tokių, kur galima ir ne vieną ašarą nubraukti. Kūrinys išsiskiria daugybe autoriaus sukurtų frazių, kurios yra itin dažnai cituojamos, kaip vienos populiariausių frazių apie meilę paauglių tarpe.

Net jei iš pradžių knyga gali pasirodyti nuspėjama, neintriguojančia, neskubėkite jos padėti į šalį, nes netrukus įsitikinsite, kad klydote dėl savo spėjimų. Knyga kaip tik labai nenuspėjama, įtraukianti.

P.S. Ne tik aš, bet ir nemažai kitų, skaičiusių šią knyga, rekomenduoja perskaityti ją originalia, angliška kalba.  Pasak skaitytojų, tai kur kas įtaigesnis variantas, nes daug kur netiksliai išverstų posakių. Nereikia kaltinti vertėjų, nes kai kurių dalykų tiesiog negali teisingai išversti.

Kodėl šis kūrinys, mano manymu, geriausias iš visų, parašytų apie vėžį?
Nebuvo aprašinėta diena, kai Heizelė sužinojo diagnozę.
Pagrindinė veikėja - stipri mergina, net nesiruošianti mirti ar pasiduoti.
Knygoje akcentuojama daugybė kitų temų, ne tik apie vėžį.
Lyginant su knyga "Kol dar gyva", kur jautėsi slogi nuotaika, iš karto buvo parodyta pagrindinė mintis (Džiaukis savo gyvenimu), "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" buvo emocinga, nuotaikinga, jautri istorija, kur vėžys nebuvo akcentuojamas per daug stipriai. Manau, kad ši knyga net įkvepia vėžiu sergančius žmones, parodo, kad sirgti dar nėra taip blogai, kad ne nuo tavęs tai priklauso ir tu turi džiaugtis, kad iš viso gavai galimybę gyventi, kad turi laiko sužinoti atsakymus į visus norimus klausimus, kad turi laiko atsisveikinti.

Mano nuomonė:
Knygą žadu skaityti dar ne kartą. Ji mane taip sužavėjo, kad negaliu nustoti galvojusi apie ją. Ją jau įtraukiau į geriausių mano skaitytų knygų sąrašą, kuris, beje, nėra didelis. ;)

Skaitytojų nuomonės:

Knygos pradžia ne itin įtraukia, be to, yra tokių nesuprantamų terminų, kurie glumina. Kam jie, jeigu paauglių tarpe tikrai neatsiras, kurie juos supranta. Tačiau knyga kitokia, ypatinga.
Skaitydama jutau, jog knyga mane išmokė mylėti ir tikėti tikrąja meile. Kuriai netrukdo niekas, net tokia pragaištinga liga kaip vėžys. Širdyje Heizelė visuomet mylėjo Ogastą. Tikra meilė - tai ne amžinoji. Tikra - kur visos geros akimirkos neprilygsta, pranoksta visas blogąsias, ir dar daugiau. Tai tiesiog kažkas neįmanoma, bet kartu ir tikra. Knyga įspūdinga, privalote ją perskaityti.

Įsymilėjau šią knygą vos paėmusi į rankas. Ši knyga privertė mane verkti ir juoktis. Perskaičiau ją per dvi dienas,bet ji tikrai verta laiko. Yra tokios knygos kurios verčia susimąstyti ir yra knygos priverčiančios tave kažką pakeisti savyje. Šią knygą perskaičiusi supratau jog tikra meilė egzistuoja nesvarbu kas jai trukdytu. ji išmokė mane,kad "vienos begalybės yra didesnės už kitas" ir nesvarbu kokios jos bebūtų, tos begalybės esame mes. Mes esame neišsemiamos begalybės...“ 

Nors knyga daugiau orientuota į paauglius ir jaunus suaugusiuosius, bet tai nepaneigia fakto, kad ji paprasčiausiai puiki. Aišku kai kur man norėjosi, kad viskas būtų daugiau pavystyta, daugiau paplėtota, truputį palėtintas veiksmas, kai kur veikėjai skamba lyg jiems būtų gerokai daugiau metų negu iš tiesų yra (ir aš kalbu dešimtim metų), bet tai smulkmenos. Knyga, kuri įtraukia ir priverčia jausti, niekada nebus bloga knyga.

Jaučiu, kad nederėjo. Nederėjo skaityti šitos, beprotiškai sunkios knygos. Sunkios, bet tik emociškai. Knygą perskaičiau per vakarą.
Kaip kažkas jau sakė, išplėšė širdį. Įsmeigė peilį į nugarą. Išspaudė iš akių tikrą nemuną.
Visuomet galvojau, kad nei viena knyga manęs nesujaudina. Ne taip kaip filmai, per juos verkiu beveik visada. Bet po šitos knygos, viskas greit pasikeitė. Pasikeičiau ir aš.
Stengiausi taupyti nosinaičių pakelį, valiau ir valiau nuo skruostų ašaras, nes per jas sunkiai galėjau skaityti toliau. Tai šedevras. Tikrų tikriausias.

Jau baigusi knygą, supratau, kad ji mane pakeitė, o šiandien, galiu tai patvirtinti. Čia kaip Heizelės mėgstama knyga "Dievo rykštė". Ir aš, turbūt, kaip Heizelė, galėčiau be perstojo ją skaityti. Ir skaitysiu.
Jeigu būtų mano valia, šita knyga gulėtų kiekvieno paauglio (ir ne tik) lentynoje. Ir ją perskaityti būtų privaloma. 

Visiems, visiems kas skaito komentarus, ir sprendžia ar pirkti... PIRKIT. SKAITYKIT. VERKIT. PO SAVAITĖS VĖL SKAITYKIT. Nes tai istorija, kurią turėtų žinoti visi. Šimtu procentu geriausia knyga iš visų perskaitytu-o jų yra labai daug. Gyvenimas gražus, mieli skaitytojai. Okei?
Taip, iš pirmo žvilgsnio ir man pasirodė eilinė paaugliška knyga. Pasirodė. Kitaip, nei kitose knygose apie (sunkiai sergančius) paauglius, autorius, rašydamas pagrindinės veikėjos Heizelės vardu, negaili šmaikščių, saviironijos persmelktų komentarų. Todėl, manau, ši knyga yra kitokia - skaitydama, net ir liūdniausiose knygos vietose aš nuoširdžiai norėjau šypsotis.
Taip, skambės banaliai, bet paskaičius susimąstai apie tai, kaip tau pasisekė ir kaip derėtų džiaugtis kiekviena miela akimirka. Tą vis pamirštu, tačiau štai, vis atrandu, kas man primintų tai. Ir džiaugiuosi.

Jodi Piccoult "Kita širdis"

Pastaruoju metu sulaukiau daugybės pasiūlymų aprašyti būtent vieną iš Jodi Piccoult knygų. Deja, tai buvo ne "Kita širdis", o "Mano sesers globėjas", kurį dar būtinai parašysiu! Norėjau pradėti nuo kitokio kūrinio (o šios autorės skaičiau ne vieną), kad ne tik "Mano sesers globėjas", bet ir kiti jos kūriniai jus sužavėtų...

Jodi Piccoult priskiriama prie rašytojų suaugusiems. Jos rašomi romanai išsiskiria savo ilgumu, detališkumu, gebėjimu viską susieti ir taip įtraukti skaitytoją, kad šis net negalėtų suvokti kas atsitiko. Šios autorės knygas rekomenduojama perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, kad šie suprastų apie paauglišką gyvenimą. Taip, daugumoje šios autorės knygų vyrauja paauglių gyvenimai ir problemos. Autorė Jodi Piccoult rašo labai aktualiomis, gyvenimiškomis temomis, su kuriomis susiduria daugelis. Problemos šiuo atveju ne tai, kad apie merginą, kuri galvoja, kad yra stora arba bando suvilioti vaikiną. Problemos jos knygose yra problemos.

Kita širdis yra apie tragišką vienos šeimos likimą. Atskleisiu jį, nes nuo pat pirmų knygos puslapių ir taip apie jį sužinosite. Netikėtai buvo nužudyti du šeimos nariai: tėtis ir mažoji dukrelė. Kaltininkas aiškus: šeimos pasamdytas mechanikas (atrodo). Jam skirta griežčiausia - mirties bausmė. Deja, jos laukti tenka net 11 metų! Kaip gyventi su mintimi, kad žmogus, kuris sugriovė tavo gyvenimą dar neatpirko savo nuodėmės?Vienintelė Džunos (moters) paguoda - dar viena dukrytė, kuri, beje, turėjo širdies ligą, dėl kurios galėjo net mirti.

Po vienuolikos metų, kai buvo nustatyta tiksli mirties bausmės vykdymo diena, prasideda dėtis įvairiausi dalykai. Sėdėdamas kameroje, žudikas Šajus tampa didžiausiu apkalbų centru. Ne dėl savo nusikaltimo, bet dėl visai kitų priežasčių. Jam sėdint kalėjime, ima dėtis keisčiausi dalykai: vienas kalinys pasveiksta nuo AIDS, kito paukščiukas prisikelia iš mirties būtent Šajaus rankose. Visi kaliniai, net ir žmonės anapus kalėjimo, ima Šajų vadinti Mesijumi, Dievo įgaliotiniu. Būtent nuo to ir prasideda istorija, kuri apima daugybę personažų, daugybę likimų. Tarp jų ir Džunos dukters, kuriai buvo būtina širdies transplantacija, norint išgyventi. Kaip tyčia, vienintelis Šajus pasisiūlo padėti mergytei...

Pagrindinių vėikėjų istorijoje nėra. Jų ne vienas ir ne du, bet visi tarpusavyje labai susiję. Štai Džuna, moteris, kuri prarado ir vyrą, ir dukrą, buvo viena iš ryžtingiausių veikėjų knygoje. Ji kovojo už savo teises, galimybę išgelbėti dukrą, bet širdyje žiojėjo didžiulė skylė, kurios užtaisyti buvo kone neįmanoma.

Šajus Bornas buvo istorijos kaltininkas. Jis nė karto nepasakė, jog buvo nekaltas, nė karto neprieštaravo nė vienam kieno nors pasakytam žodžiui, laikė tikrąją tiesą giliai savyje. Norėdamas atpirkti nuodėmes jis pasisiūlė padovanoti savo širdį būtent mergaitei, kurios tėvą ir seserį nužudė.

Kunigas Maiklas buvo Šajaus dvasinis patarėjas. Jis ištisai lankydavo kalinį, bendraudavo su juo, bandydavo įsitikinti jo stebuklingomis galiomis, surasti būdą, kaip jį išgelbėti. Deja, kunigą Maiklą graužė sąžinė - jis negalėjo Šajui prisipažinti, jog buvo vienas iš tų, kuris jį nuteisė myriop.

Knygoje taip pat yra viena labai ryški asmenybė. Tai advokatė Megė. Moteris iš visų jėgų stengėsi išteisinti Šajų Borną. Jos sugebėjimas įžvelgti kai kuriuos dalykus mane taip sužavėjo, kad net pamilau šią personą. Aišku, tai autorės nuopelnas, bet esu tikra, kad ši moteris tikrai suteikė istorijai šviežumo, gaivumo, kitokių spalvų.

Jodi Piccoult rašo labai savitu stiliumi. Pastebėjau, jog ji mėgsta iškelti daugybę klausimų, aprašyti daugybę veikėjų ir viską suplakti taip, kad skaitytojai nė neįtartų, kas įvyks ne tik pabaigoje, bet ir po kelių puslapių. Jos kūryba nėra detektyvinė, kaip gali pasirodyti. Bet tikrai siūlau skaityti autorės knygas nuo 15-16 metų. Jaunesniems dar yra tiek daug literatūros perskaityti, kad net nesuspėsite. Na, o vėliau, kai paaugsite, nebebus įdomi ta literatūra.

Knygoje yra ir kitų, kiek smulkesnių veikėjų, kurių nebeaprašysiu. Ko gero, skaitant aprašymą, kylą klausimai, kaip "Ar Šajui bus įvykdyta mirties bausmė?" "Ar mergaitė gaus širdį?" ir kiti. Patikėkite, skaityti verta.  Perskaitykite bent vieną Jodi Piccoult knygą ir nepastebėsite, kaip įsigysite arba pasiimsite iš biblitoekos dar krūvą knygų, parašytų būtent šios moters.

Skaitytojų nuomonės:

Perskaičius šią knygą lieka dvejopas įspūdis. Visų pirma tai trijų garsių knygų kokteilis, toks savotiškas miksas: Stephen King "Žalioji mylia", Dan Brown "Da Vinčio kodas"(religiniai pamąstymai, ne kodai) ir John Grisham "Kamera".Autorė per daug nesislėpdama romano eigoje visas šias knygas ar jų autorius ir pamini.Ypatingai krinta į akis Šajaus Borno personažo panašumas su "Žaliosios mylios" mirtininku Džonu.Abu nuteisti už panašų nusikaltimą, abu gydo neišgydomas ligas, abu prikelia mirusius gyvūnėlius, abu tarsi savotiški Jėzaus įsikūnijimai paprastuose žmonėse šiuo atveju nusikaltėliuose. Keista , kad tokio kalibro autorė taip akivaizdžai "pasiskolino" tokį panašumą.Nesinori atskleisti siužeto peripetijų tačiau jau 23 p. galima nuspėti bent jau Šajaus Borno nusikalstamas peripetijas.Ši knyga visiškai skiriasi nuo panašaus pobūdžio knygų tokių kaip "Trapumas" ar "Mano sesers globėjas", nes čia pirmame plane ne liga ar ligonis, bet nusikaltėlis,priežastys atvedusios į nusikaltimą ir religija. Bažnyčiai turėtų itin nepatikti drąsūs autorės pamąstymai vienais ar kitais bažnytiniais- religiniais klausimais, bet tai autorės teisė, tad jei kam nors bus nepriimtinas vienas ar kitas autorės teiginys manau nereikėtų burnoti , bet bent jau gerbti autorės nuomonę.Nepaisant visko knyga oparašyta meistriškai,skaitytojas gali pasisemti daug puikių minčių pamąstymui tiek apie bažnyčios vietą po saule, tiek apie mirties bausmės taikymo būtinybę.

Pradėjusi skaityti knygą maniau, kad tikriausiai tai bus silpniausias jos romanas iš visų mano skaitytų, bet.. antra knygos pusė apvertė viską aukštyn kojom. Žiauriai patiko. Labai netradiciškos religinės įžvalgos, kurias buvo be galo įdomu skaityti, nors aš nesu religinės tematikos gerbėja. Verčia net padėjus knygą atgal į lentyną susimąstyti, KAS PER VELNIAS ta religija???? Nenorėjau nieko įžeisti su tuo "velniu" :) Labai gera knyga!

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Suzanne Collins "Bado žaidynės, "Pavojinga meilė", "Liepsnojantis įtūžis"

"Bado žaidynės"

Ilgai delsiau prieš aprašydama būtent šios knygos trilogiją... Ne kartą įvairiuose internetiniuose puslapiuose skaičiau šios knygos aprašymus, bet jie man visi neįstrigo, pasirodė nenuoširdūs. Ši trilogija verta tik pačių geriausių, nuoširdžiausių, ryškiausių ir nuostabiausių žodžių, kokius tik galima išgauti iš savęs paties. Šią trilogiją bijojau aprašyti ir pati, nes bijau nusivilti savo darbo, suvokti, kad geriau už visus kitus žmones, aprašyti knygos negaliu... Tikiuosi, kad klystu.

Suzanne Collins yra viena garsiausių šių dienų rašytojų. Kaip ir Stephanie Meyer, J.K. Rowling ir kiti šio žanro autoriai, ji išgarsėjo parašiusi trilogiją knygų, sukrėtusių visą pasaulį. Pati autorė pasakoja, kad parašyti "Bado žaidynių" pirmąją knygą ją įkvėpė netikėtai televizijoje išvysti vaizdai apie karą vienoje iš šalių: autorę sukrėtė žmonių veidai, nuotaikos, mirtys ir kiti dalykai, būdingi karams. Netrukus po to, jai gimė idėja parašyti knygą, kuri, pasak vieno garsiausių tinklaraščių apie knygas nuomone, užima pirmąją vietą tarp geriausių knygų paaugliams šimtuke. Užsukite ir įsitikinkite patys: http://www.goodreads.com/list/show/43.Best_Young_Adult_Books

Nuo pat pirmos akimirkos, skaitant pirmuosius puslapius, juntama įtampa ir norą sužinoti, kuo ši knyga tokia įspūdinga. Suzanne Collins taip intrigavo savo kūriniu, kad daugelis žmonių, net ir rašytojų, prisipažįsta, jog negalėjo atsitraukti nuo knygos net naktimis! Net pati Stephanie Meyer atvirai prisipažįsta, jog knyga ją taip įtraukė, kad garsioji vampyrų trilogijos autorė nešėsi ją prie pietų stalo ir laikė ant kelių, kad galėtų toliau skaityti. Istorijos jos neapleido net baigus skaityti. Pasak garsiosios autorės " "Bado žaidynės" - nepaprasta knyga".

Tai istorija apie pasaulį, kuriame egzistuoja 12 apygardų, kurios pasižymi įvairiomis specifinėmis savybėmis: viena iš jų - žvejybos apygarda, kita -angliakasybos, dar kita - medvilnės. Pasaulyje viskam vadovauja sostinė, kurią galima prilyginti šių laikų svajonių išsipildymo miestui - Niu Jorkui. Visų apygardų gaminiai keliauja būtent ten, į sostinę, kurios dėka žmonės šiaip ne taip gali išgyventi, nors mirčių skaičius per dieną yra apgailėtinai didelis.  Žmonės negali laisvai gyventi, ištisai jaučia priespaudą, yra išnaudojami. Kodėl žmonės nesipriešina tokiam išnaudojimui? Nes yra per silpni. Kiekvienas, norintis išgyventi, turi paklusti nenugalimos sostinės valiai.  Deja, valdžios nenorui, buvo dar viena 13-toji apygarda, kuri drįso pasipriešinti sostinei, bet apygardos išlikimui nebuvo vilčių - sostinė ją nušlavė nuo žemės paviršiaus.

Pagrindinė  istorijos veikėja - Katnis Everdin. Mergina, targiškomis aplinkybėmis praradusi tėvą, turi išmaitinti daugelį metų gedinčią motiną bei jaunesniąją sesutę. Katnis, kitaip nei kiti jos apygardos gyventojai, drįsta peržengti apygardos tvoras, už kurių draudžiama vaikščioti. Tokiu būdu sumedžioja maisto sau ir savo šeimai. Kartu su ja medžioja ir vaikystės draugas Geilas. Nuo jų pirmojo pokalbio sunku suprasti, kokie jausmai juos iš tiesų sieja, bet autorė neabejotinai suteikia tam vilties.

"Bado žaidynės" pavadinimas nėra dėl to, kad žmonės apygardose kenčia badu. Tikrai ne. Tuo ši knyga ir išskirtinė. Šiuo pavadinimu vyksta kasmetinės apygardų žaidynės, kurių metu vieni kitus žudo jaunuoliai nuo 12 iki 18 metų atrinkti iš kiekvienos apygardos. Pagrindinis žaidimo tikslas - išgyventi. Kiekvienas vaikas, bei  jų tėvai labiausiai metuose bijo dienos, kada traukiami du "laimingieji" - mergina ir vaikinas. Knyga ir prasideda burtų traukimo diena, kuri buvo pirmoji Katnis sesei Primai. Deja, sėkmė nebuvo mergaitės rankose ir ji buvo ištraukta kaip viena iš 12 apygardos merginų, atstovaujančių Mirties žaidynėse. Katnis negalėjo to leisti - Prima buvo vienintelė jos paguoda ir motyvacija išgyventi. Taigi ji nusprendė eiti į žaidynes vietoj sesers...

Pitas - dar vienas itin svarbus veikėjas, kuris taip pat turi savo istoriją kartu su Katnis. Vaikinas jai išgelbėjo gyvybę, nors pats nuo to nukentėjo. Likimas nulėmė dar vieną jų susitikimą - Pitas buvo atrinktas į Mirties žaidynes atstovauti vaikinus...

Knygoje labai daug dėmesio skiriama aplinkos aprašymui, sostinės išaukštinimui, skirtumų pabrėžimams, pasiruošiamiesiems darbas prieš didžiąsias žaidynes, jausmams ir intrigoms. Viską sudėjus gavosi nepakartojama knyga, kuri, patikėkite, neleis jums ramiai gyventi... Kuris iš 12-tosios apygardos išgyvens?  Kam Katnis pajus šiltus jausmus žaidynėse? Ką sumanys organizatoriai? Visi atsakymai į šiuos klausimus "Bado žaidynių" knygoje.

Skaitytojų nuomonės būtent apie šią knygą:

Knyga tiesiog užburianti,perskaitai ir nori dar...
Patariu visiems perskaityti,siužetas įtemptas ir tai mano viena iš mėgstamiausių knygų,o gal net ir pati mėgstamiausia, kas dvejoja ją pirkt,tikrai neverta sukti galvos,knyga kerinti ir ji kažkuo KITOKIA nei kitos.;}

nuo vakaro 11h iki ryt 10h skaičiau neatsitraukdama! fantastiškai įdomi savo siužetu :)

Dieve mano! Pati nuostabiausia knyga iš mano visu skaitytu, o jų skaičiau tikrai nemažiau. netgi garsiosios Stephanie Meyer sagos neprilygsta šiai knygai. Skaičiau neatitraukdama akių! Siūlau visiems ja skaityti. Tikrai nenusivilsite!!!

Knyga viena geriausių ,mano skaitytų : )) . Su " Twilight'u " ar " Nakties Namų " Zojomis ir visokiais kitais velniais neverta net lyginti : )) . Šita knyga nepakartojama : D . Siužetas man patiko . Tik apsiverkiau ,kai perskaičiau ,apie Pito koją ; (( .
Aš irgi skaičiau apie " The Hunger Games . Cathing Fire " , nepaprastai jos laukiuu ; OO . Nusipirksiu tą pačią dieną kaip atsiras : DD .

Aš skaičiau ja ..Kai nusipirkau ir pradėjau skaityt maniau ,kad padariau labai didele klaida ja pirkdama tačiau jau kai viskas su Pitu prasidėjo taip patiko ,kad net gailėjausi pasakius ,kad galiuosi nusipirkus ;D tas pats įdomumas buvo pačiose bado žaidynese. ;D labai labai laukiu kitos dalies kiek žinau si knyga yra trilogija trys dalis; )) Kaip laukiu negaliu ...Toke gera taciau kaip viena šios knygos fane sakė,kad nepalyginsi su pažymetąja ar Saulėlydžiu nepasakyčiau jos taip pat labai fainos ir įdomis skaityti .Jos mano stiliaus ir patariu kiekvienam paskaityt taip pat kaip ir sia knyga; ))*~
Sėkmes skaitant : )

Knyga pavadinta bado žaidynėmis,dėl pačio siužeto. Tik perskaitę knygą,galima suprasti kodėl.Šis pavadinimas atskleidžia apygardų paklusnumą ir sostinės valdžią,tik ji diktuoja taisykles,o kiti besąlygiškai turi jai paklusti.
Pvz.: apygarda,kurios paaukotasis laimi žaidynes,gauna daug maisto ir t.t..(Tai,geras skaitytojas nepraleis pro akis ir suformuluos sau pasąmonėje kodėl taip,o ne kitaip).Sostinė kada panorėjus žmogų gali "apipilti auksu",bet ir neperspėjus iš jų viską atimti ir paversti skurdžiais.
Esminis dalykas ką noriu pasakyt,kad tai ne tų paaukotųjų žaidynės dėl išlikimo(nors taip,bet čia kalbu,kodėl taip dėl pav.),bet sostinės žaidimas su paaukotaisiais ir apygardomis.Na gal gerai ir nepavyko išaiškinti,taip kaip norėjau,jei nesuprasit ką norėjau pasakyt tai nieko tokio :).Bet esmė tame,kad pavadinimas puikiai atskleidžia užslėptą knygos mintį ;))).


***

"Pavojinga meilė"

Perspėjimas: neskaičiusiems pirmosios trilogijos knygos bei šių tolimiau aprašytų knygų, neskaityti nuo šios vietos NIEKO ;)

Autorė Suzanne Collins greitai suvokė "Bado žaidynių" sėkmę ir populiarumą. Vos tik knyga pasirodė knygynų lentynose, įvairaus amžiaus žmonės čiupo ją kur kas labiau nei būtiniausius produktus, kaip pienas, duona ir kt. Nors rašydama pirmąją dalį autorė  dar nebuvo apsisprendusi dėl kitų dalių, skaitytojai tiesiog būtų neleidę jai nepratęsti. Taip ir atsitiko. Netrukus pasaulį išvydo antroji knyga: "Pavojinga meilė"

Pitas ir Katnis buvo pirmieji visoje apygardų istorijoje, kartu laimėję Mirties žaidynes. Organizatorių sugalvotas planas žaidimo metu paversti juos pora, atsisuko tiesiai prieš juos pačius. Žaidimą stebintys žiūrovai būtų neleidę nužudyti nė vieno poros atstovo.

Deja, nors Katnis ir Pitas tikėjosi kitaip, ištrūkę į laisvę, ramybės jie negavo. Laukė Nugalėtojų Turas, kurio metu jiedu turėjo aplankyti visas apygardas, kartu ir sostinę. Jiems dalyvaujant ture, išaiškėjo tikrasis žmonių gyvenimas, pamažu ėmė lįsti apygardų paslaptys į viešumą: po jų pasirodymo žaidynėse žmonės ėmė protestuoti, sukilti prieš valdžią. Be abejo, sostinė numalšino kiekvieną "išsišokimą", bet Katnis pamažu tapo laisvės simboliu, todėl streikuojančių žmonių ėmė vis daugėti...

Sostinės prezidentas Snou dar žaidynių metu, suprato ką žmonėms reiškė Katnis. Jis, kartu su savo patarėjais bei žaidynių organizatoriais, nusprendė pasinaudoti jubiliejinėmis 75-osiomis žaidynėmis. Per kiekvieną jubiliejų organizatoriai sugalvoja ką nors išskirtinio. Šį kartą, norėdami sunaikinti Katnis, jie nusprendė padaryti 75-tąsias žaidynes pačias įdomiausias. Organizatoriai nusprendė į žaidimą kviesti jų nugalėtojus, kurių kiekvienais metais daugėjo. Tai padarė žinodami, jog Katnis buvo vienintelė savo apygardos nugalėtoja - mergina. Tai buvo gudrus planas, sužlugdęs merginos viltis.

Šioje knygoje pamažu ima aiškėti dar viena didžiulė paslaptis, kurią sostinė stengėsi nuslėpti labiausiai. Medžiodama Katnis sutiko merginas, kurios tvirtino jos 13-toji apygarda egzistuoja, jog ji nebuvo sunaikinta, kaip visi manė. Iš pradžių mergina nepatikėjo jų žodžiais, bet vėliau atliko jų nurodytus veiksmus ir jai įsižiebė viltis: Kas, jeigu tai tiesa?

Kol visose apygardose griaudėjo sprogimai, buvo žudomi žmonės, Katnis nieko negalėjo padaryti: ji jau ruošėsi jubiliejinėms Mirties žaidynėms. Merginos tikslas buvo vienas: pasiaukoti dėl Pito, kuris taip pat dalyvavo žaidynėse. Žiūrovai juos vis dar laikė pora, praliejo daugybę ašarų, žinodami, jog viskas netrukus baigsis...Bet ar tikrai viskam lemta baigtis?

Autorė šioje knygoje itin daug dėmesio skyrė ir Geilui, Katnis medžioklės draugui. Suzanne Collins suteikė vilties Geilo gerbėjams, nes būtent jam Katnis skyrė nemažai dėmesio ne kaip draugė... Užvirė meilės trikampis, kuris net pykdė knygos gerbėjus, bet tuo pačiu dar labiau intrigavo.

Taip pat šioje knygoje autorė susikoncentravo ties 13-tąja apygarda bei jos egzistavimu. Buvo iškelta laisvės problema ne tik dėl apygardos, bet ir dėl streikuojančių apygardų. Leido suprasti, kad karas, ko gero, neišvengiamas...

Šia gaidele ir nustosiu pasakoti apie antrąją knygą, juk nebebus įdomu skaityti, tiesa? Belieka laukti ir tikėtis, jog viskas dar nėra prarasta... Beje, privalau pridurti, kad būtent "Pavojinga meilė" yra pati mėgstamiausia dalis iš visų trijų!

Skaitytojų nuomonė būtent apie šią knygą:

Supratau, kad Tobulybė yra. Nereikia tų magiškų burtų, išgalvotų kalbančių veikėjų iš pasakų knygų, tų galvą susukančių fantazijų, kurių nėra ir pagaliau nereikia tų vampyrų, nuo kurių keistumo ir baisumo miršta milijonai merginų. Te reikia kasdieniškų žmonių vargų, griežtų, į karą, sukilimą nešančių problemų ir kabliuko, dėl kurio gimsta tokia knyga. Juk čia nieko fanatiško, nieko išgalvotų, ko šioje žemėje mes nematę. Tokios knygos leidžia suprasti, kad šiais laikais jaunus žmonės galima sujaudinti ir su realistiškomis knygomis. Ačiū Suzzane, už tokią nuostabią knygą, talentingesnio rašytojo nemačiau. Tai pačios geriausios knygos, kurios tikrai vertos tapti filmais :) ANTRA DALIS TIESIOG NUOSTABI! gal netgi už pirmą geresnė.


Man asmeniškai labiau patiko antra dalis, be to ir skaitėsi ji greičiau - šį syk perskaičiau per dieną. :)
Visai nenoriu, kad Ketnė pasiliktų su Pitu (tikiuosi jį nužudys sostinė), man atrodo, kad galėtum jį laikyti kaip kokį naminį gyvulėlį ir viskas - tiek jau to prisirišimo ir tos ''meilės'', Geilas atrodo kaip tikras bernas - prireikus galėtų nuo visko apginti, o Pitas te sugeba kepti pyragus ir leipti iš meilės Ketnei ir man visai nepatinka blondinai.

Man labai didelį įspūdi paliko abi šios dalys. kai perskaičiau bado žaidynes labai daug dvejojau ar autorei pavyks mus nustebinti ir antra knyga, bet perskaičiusi antra knyga mane labai nustebino kadangi buvau visiškai sukrėsta. nemaniau kad si knyga turės tokia pabaiga. 

Superinė. Visa knyga yra be galo nenuspėjama. Kiekvienas nutikimas vis stebina ir kai jau atrodo kad viskas aišku kaip bus, bum lyg iš giedro dangaus kažkas visiškai nelaukto, nuo pradžių iki galo.
P.S. Galas nustebino taip kad net žandikaulis atvipo. Tai kaip žaidynės baigėsi buvo tiktų tikriausia staigmena!

Jei rimtai, įsigijau šias knygas tiesiog pagauta akimirkos impulso (nes pakankamai skeptiškai žiūriu į kasdien leidžiamus "bestsellerius" ir labiau vertinu klasiką) ir supratau, kad to nepasigailėsiu. 
Senai teko skaityti tokią nepaleidžiančią knygą. Pabaigiau antrą dalį, o galvoje dvi mintys : kaip sulaukti trečios; ir kas mes tokie esame - persisotinę banalių pramogų sostinės gyventojai, ar vis dėlto apygardų išbadėjėliai.
Džiaugiuosi prisijungusi prie naktimis ne miegančių, o skaitančių būrio :)

***

"Liepsnojantis įtūžis"

Perspėjimas: Neskaičiusiems nei pirmos, nei antros, nei trečios knygos,  neskaityti nuo čia.

Suzanne Collins, antroje knygoje ne kartą užsiminusi apie karą, laisvę, streikavimą, iš karto parodė, jog trečia knyga neišvengiama. Ji tiesiog būtina! Taip ji pradžiugino dar didesnį gerbėjų ratą. Visi nekantravo sužinoti kas atsitiko Pitui, sužinoti 13-apygardos išlikimo istoriją.

Dar antrosios knygos pabaigoje pasitvirtino tai, jog 13-toji apygarda egzistuoja ir Katnis nebuvo nužudyta, ji buvo nugabenta tiesiai į ją. Deja, vieną džiugią naujieną nustelbia kita: Pitas liko žaidynėse ir nebuvo išgelbėtas.  Atsigavusiai Katnis visi 13-toje apygardoje liepė nepuoselėti vilčių, kad šis išgyveno.

Išgelbėta Katnis susipažino su visai nauju požemių pasauliu, kuriame gyveno žmonės, kaip ir kitose apygardose. Vienintelis skirtumas - šie žmonės buvo persekiojami baimės kiekviename savo žingsnyje, nes sostinės valdžia bet kurio metu galėjo juos sunaikinti. Po to, kai jie išgelbėjo laisvės simbolį, Katnis, baimė dar labiau padidėjo.

Vienintelė paguoda Katnis buvo tai, jog jos šeima: mama ir sesuo gyveno kartu su ja, tai pat požemiuose kariu dirbo ir Geilas. Nors ir kaip visi stengėsi įtikinti ją, jog Pitas negyvas - ji to nepadarė, toliau puoselėjo viltis.

13-toji apygarda išgelbėjo Katnis su priežastimi. Mergina oficialiai tapo kovotojų už laisvę simboliu. Ji buvo nufilmuota bei specialių įrangų dėka, parodyta per televiziją visose apygardose - taip žmonėms buvo pranešta, jog mergina gyva ir nereikia pasiduoti.

Trečiojoje knygoje buvo labiausiai susitelkta į laisvės klausimą. Tapusi jos simboliu, Katnis buvo slapta vežama į įvairias apygardas, kurios jau buvo kone išnaikintos - žmonių jose buvo likę išties nedaug. Tai sukrėtė merginą ir ji galutinai pripažino, jog kovos už laisvę.

Knygos autorė "Liepsnojantį įtūžį" sukūrė taip, lyg jis labiausiai primintų realias šalis, kuriose tebevyksta karai. Žmonių baimė, slapstymaisi, kovos, sužeistieji - negalėjo nesukrėsti skaitytojų. Autorė pamažu vedė link pagrindinio mūšio dėl laisvės.

Nenoriu per daug pripasakoti, patys perskaitykite ir įsitikinkite, jog knyga yra viena nuostabiausių mano ir jūsų skaitytų. Šioje dalyje sužinosite ar iš tiesų Pitas žuvo, kaip dėl laisvės kovos 13-ta apygarda, galėsite sužinoti, kaip klostysis Geilo ir Katnis santykiai, kas iš pagrindinės veikėjos artimų žmonių bus nužudyti, bei svarbiausia - kuo visa tai baigsis. Taip, kad intrigų ir klaustukų labai daug, bet kuo nuoširdžiausiai linkiu nepatingėti ir skirti laiko šiai trilogijai.

Skaitytojų nuomonė: būtent apie šią knygą:

Nuostabi knyga! visą dieną nuo pat ryto skaičiau šią knygą neatsiplėšdama (net nevalgiau :D) tikrai nesitikėjau kad viskas taip susiklostys ir kai jau atrodydavo kad viskas, turėtų būti knygos pabaiga vėl viskas pasikeičia! tiesiog nuostabi knyga! geriausia visų laikų, žodžiais negaliu apibūdinti kaip šita knyga įtraukia, tarsi tu pats dalyvauji tose žudynėse. ;)

Stengiausi skaityti kuo lėčiau, mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu, bet galiausiai supratau, kad nebeturi ko skaityti ir tos malonumo akimirkos baigėsi. Gera žinoti tai, kad nesu labai smulkmeniška ir į tai dėmesio per nelyg neatkreipiu, todėl kada nors paimsiu vėl pirmąją dalį ir patirsiu ekstazę lyg skaityčiau šią istoriją pirmą kartą. Netgi dabar nepamenu ką rašė trečios knygos dalyje (tik kaip baigėsi), o ką jau kalbėti apie kitas.
Knyga tikrai puiki, galbūt ant galo pasigedau daugiau meilės scenų, bent epilogas paguodė.
Kas dvejojate, negalvodama REKOMENDUOJU, ji verta tų pinigų ir dar daugiau^^.
Labai labai labai įdomi trilogija!!! Tai pačios geriausios knygos kokias esu skaičiusi, jų niekas nepranoks. Gerbiu autorę, kad parašė tokias geras knygas. Super!!! Nėra žodžiu apibūdinti šias knygas, jos geresnės negu geriausios.

Knyga nuostabi.. Kai perskaičiau paskutine dali taip nuliūdau supratusi, kad viskas jau pasibaigė. Knyga žiauriai įtraukianti, o visos mirtys tave veikia taip, lyg viskas butu nutikę iš tikrųjų ir atrodo, kad pati tame dalyvavai. Pabaiga liūdna nors epilogas tikrai paguodžia, bet man taip pat norėjosi daugiau meiles. Neįsivaizduoju kada surasiu kita knyga, kuri pranoks Bado žaidynes.

Man asmeniškai šios knygos yra fantastiškos:)Nors dar nesu šios dalies nusipirkusi bet labai tikuosi ,kad šiandien ją turėsiu rankose :D Taigi kiek visas knygas skaičiau šios man labiausiai sukėlė ašaras .Tokios neapsakomai gros.Bet negaliu sakyt ,kad geresnių nėra visos kažuo labai geros.Tik man jos buvo geriausios tada kai jos buvo mano lentynoje naujos. Bet dabar skaitau iš naujo Bado žaidynės ir kas keisčiausia sukelia tokius pat jausmus kaip ,kad skaityčiau pirma karta.Ir manau tai didelis pliusas.O taip pat noriu pasakyt ,kad mano asmeninė nuomone ta ,kad nelabai patinka kai pasako knygos turinį .Man nebebūna įdomu skaityti.Bet jei parašė tai tiek kam nepatinka gali ir neskaityti gi niekas su peiliu už nugaros nestovi ir neverčia to komentaro skaityti.Taigi Šiandien tikiuosi nusipirkti šitą knyga ir turėti jas visas kartu.Labai noriu ir labai laukiau šitos dienos.!!!!!!!!!:)

***

O dabar mano nuomonė apie visas tris knygas:

Visą laiką stengiausi rašyti šią recenziją labai šališkai, nekišti daug savo nuomonės, kad galėtumėte ją patys susidaryti. Tikiuosi, kad pavyko. Štai dabar pasakysiu ką aš manau apie šią knygą. Labai sunku net ir išsakyti viską, bet pasistengsiu. Knygą nusprendžiau perskaityti jau tuomet, kai žinojau, jog bus ir jos filmas. Laksčiau po visas savo miesto bibliotekas, tikėdamasi ją gauti, bet, savaime suprantama, negavau ir tuo labai nusivyliau... Netikėtai knygą radau internete!  Ir perskaičiau, kentėjau, nors popierinis variantas būtų buvęs patogesnis... Tiesiog negalėjau jos neperskaityti. Pamenu, net atsisakiau važiuoti į sostinę, per filmo premjerą, nes dar nebuvau perskaičiusi visos knygos... Matote, ką reiškia pradžioje perskaityti knygą, o vėliau tik pažiūrėti filmą? Tai va, perskaičiusi pirmąją dalį buvau taip sužavėta, kad net drebėjau. Netrukus internete radau ir antrąją, ir trečiąją dalis. Trečiąją net skaičiau per Velykas, iškeičiau savo gimines į knygą! Buvo labai sunku suvokti, kad viskas baigėsi... Visą laiką  buvau už Pito ir Katnis porą. Manau, jie sutverti vienas kitam... Knyga mane labai sužavėjo savo nuoširdumu, išskirtinumu ir originalia idėja. Viskas skaitėsi labai lengvai ir greitai. Negalėjau nuo knygų atsitraukti net naktimis. Retkarčiais net ašarą išspausdavau. Visi įvykiai, knygos posūkiai buvo labai stebinantys. Net nebūčiau patikėjusi, kad kai kurie dalykai iš tiesų įvyko. Trečiąją knygą skaičiau su pykčiu. Nuoširdžiai įniršusi buvau dėl to, ką autorė sugalvojo padaryti su Pitu. Bet neteisiu Suzanne Collins... Gerbiu ją už tai, kokius ji man sukėlė jausmus, jokia kita knyga to negalės padaryti. Tikiuosi vieną dieną rasti knygą, kuri prilygtų šiai trilogijai...

***

Melvin Burgess "Nikas Deinas"

Melvin Burgess yra ko gero žinomiausias rašytojas paaugliams Lietuvoje. Visi yra skaitę bent vieną jo kūrinį, žino šią pavardę ir bent kartą pritaiko autorių pavardę, situacijose, kai kalbama apie knygas... Dauguma žmonių pamini tik pavadinimą, na, o šį  autorių visi kuo puikiausiai prisimena. Pliusas jam! Tai jau nebe pirma šio autoriaus knyga, kurią aprašiau. Ir tikrai ne paskutinė... Šį kartą pristatau jums knygos, kuri kuo puikiausiai tinka ir vaikinams, aprašymą.

Tai istorija apie vaikiną, kuris staigiai neteko mamos. Gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Jam tenka kraustytis į berniukų internatą, iš kurio visi stengiasi pabėgti... Nikas naujuose namuose susidūrė su smurtu, peštynėmis, patyčiomis ir kitais, bjauriais dalykais. Vaikinas paguodą rado pas vieną iš darbuotojų kabinete, kur buvo lepinamas daiktais, kurių paprastai internato berniukai negaudavo... Jam tereikėdavo gražiai elgtis ir netrukus būdavo nusiųstas tiesiai į Krilo kabinetą. Deja, netrukus išaiškėja Krilo kėslai. Jis - vaikinų prievartautojas, mokantis priversti mokinius tylėti ir leisti jo išnaudojamiems. Nikas negalėjo susitaikyti su tokiu likimu. Patyręs didžiulę gyvenimo traumą jis nebeištveria ir ieško būdų pabėgti... Deja, laisvėje ne ką geriau nei internate, o ir pamiršti iškrypėlio veido tiesiog nebeįmanoma...

Nikas - jautrus, bet narsus ir drąsus vaikinas. Jis neišsigąsta, sužinojęs apie internatą. Vaikinas buvo labai gudrus, nors mokytis tokioje įstaigoje visai nesinorėjo, vaikinas sumaniai galvojo apie artimą ateitį ir sprendė dėl savo likimo. Ryžto vaikinui taip pat netrūko.

Tai labai savitas Melvin Burgess kūrinys. Gali atsirasti ne vienas kritikas, drįstantis teigti, jog tai per daug žiaurus ir negailestingas kūrinys paaugliams. Deja, sulaukėme tinkamo amžiaus, kada žinome, jog pasaulis ne toks gražus, kokiu mes jį laikėme. Kokie dalykai asocijuojasi man, pagalvojus apie šią knygą? Pilka spalva, niūrus oras ir didžiulės internato tvoros. Šie dalykai išnyra prieš akis vos pagalvojus apie "Niką Deiną".

Kodėl parašiau, jog ši knyga puikiai tinka vaikinams? Neišsigąskite,vaikinai,  šiame puslapyje yra tikrai ne viena knyga tinkama ir jums :* Tiesiog ši, galbūt labiau nei kitos, labiau priimtina vaikinams, nes tai knyga būtent apie vaikiną, smurtą, peštynes, romantiką, bei nešvarų verslą... Manau, kad jums patiks ;)

Šią knygą rekomenduoju ne tik vaikinams, bet ir merginoms, norinčioms rimto, bet gruboko kūrinio. Deja,toms, kurios tikisi romantikos ir pikantiškų dalykėlių, siūlau net neimti į rankas šios knygos, nes šių dalykų čia yra mažiausiai...

Mano nuomonė:

Knyga iš tiesų pasirodė šokiruojanti, sukrečianti, net nemaloni. Skaičiau užgniaužusi kvapą. Labai patiko tai, jog autorius sugebėjo išlaikyti intrigą iki pat pabaigos, kad sudarė sąlygas, dėl kurių viskas galėjo vėl tapti gerai, bet deja, jomis pasinaudoti nepavyko.... Knygoje aprašytas ne vienas veikėjas, nes pasakojama trečiuoju asmeniu (kaip ir mano istorijoje :>), tad visi veikėjai siejasi tarpusavyje. Manau, kad tai labai labai geras sprendimas, nes kiti veikėjai ir nulėmė Niko likimą. Buvo iš tiesų įdomu skaityti akimirkas, kuriose Nikas nedalyvavo, atrodė, kad viskas bus gerai, blogi laikai praėjo, bet... Beje, būtent ši knyga ir paskatino mane rašyti istoriją "Vienintelė tokia" trečiuoju asmeniu... Tikiuosi, kad tai dar vienas faktas, lemiantis jūsų apsisprendimą: skaityti, ar ne?

Skaitytojų nuomonės:

Tobula knyga! ko gero įdomiausia knyga iš visu Burgesso knygų. tikrai rekomenduoju visiem perskaityti. Ji tiesiog įtraukia....negalėjau nuo jos atitraukti akių, perskaičiau vos per viena vakarą.

Perskaičiau. Ir ką galiu pasakyti... na, bijau baisiai čia išsiskirti, tačiau nesakysiu, kad buvo "liux", "nereali" ar kažkas panašaus. 
Na, šiaip ar taip, knyga tikrai neeilinė, tenka pripažinti. Tačiau kažkuo įspūdinga, baisiai nepakartojama nepavadinčiau. Melvin Burgess pats mano akyse užsikėlęs kartelę šiek tiek aukščiau. Iš esmės, maždaug iki vidurio viskas tikrai dėjosi įspūdingai ir daugmaž sunkiai nuspėjamai, tačiau toliau pasidarė kažkaip vangoka, nelabai pagavau kampą, kaip jis ten prisitrynė taip lengvai prie tų visų gavinių ir panašiai....
Na, bet tikrai nesigailiu, kad perskaičiau. 
Ir jei kam nors dar kyla abejonių, tai nedvejokit, abejoju, kad nusivilsit.

Dieve mano, nuostabi knyga. Skaičiau įsikniaubusi ir iš akių bijojau ją paleisti... Tokia įtraukianti nuo pat pačių pirmųjų puslapių... Fantastika ;s 5/5 * Superinė!!

Skaičiau tiek aš tiek keli draugai. Knyga nereali. Man viso skaitymo metu Tesiog kažkas gerklei buvo įstrigę, kelis kart net verkiau, lb lb patiko. Pati geriausia knyga kokia tik esu skaičius gyvenime ( o jų buvo tikrai lb daug) Nežinau net kaip pasakyt, Biski nusivyliau pabaiga,lb norėjau atpildo ,bet gaila nieko taip ir nesulaukiau, todėl tikrai lb patariu kitiem ja paskaityti, žiauriai žiauriai žiauriai patiko!!!

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jusm tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Nepamirškite spausti like ant Facebook puslapio, esančio čia:

https://www.facebook.com/pages/Mes-skaitom-knygas-jaunimui/130180877162334

Anonimas "Paklausk Alisos"

"Paklausk Alisos" pagrindu tapo penkiolikmetės narkomanės dienoraštis. Tai tikra, neišgalvota istorija apie mergaitę, ėmusią vartoti narkotikus. Viskas aprašyta nuo iki. Knyga yra neišgalvota ir kiekvienas dalykas, aprašytas joje - tikras. Tuo ši knyga kur kas vertingesnė nei "Heroinas" ar kitos knygos, kurių istorijas sugalvojo rašytojai. Šios knygos dėka tikrai galima suprasti, kaip iš tiesų jaučiasi narkomanai.

Istorija prasideda nuo dienos, kada pagrindinė veikėja ima rašyti į dienoraštį. Tuo metu jos gyvenimas buvo paprastas, bet savaip gražus, neišsiskiriantis iš kitų. Mergina gyveno laimingai. Vienas vienintelis vakarėlis sujaukė jos gyvenimo rutiną ir visam laikui jį pakeitė. Vakarėlio metu, merginai buvo suduoti narkotikai, jai to nežinant. Pagrindinė veikėja aprašė savo jausmus, kaifą, kurį jautė. Ji pasižadėjo niekuomet daugiau nevartoti, nes pati kuo puikiausiai suvokė narkotikų žalą.

Deja, tokių pasibūvimų su draugais buvo dar ne vienas ir ne du. Kiekvieną kartą pagrindinė veikėja išbandydavo vis ko nors naujo, naujų narkotikų rūšių. Tai tapo jos įprastu gyvenimu. Mergina ne kartą pabėga iš namų, tikėdamasi rasti geresnį gyvenimą, bet netrukus vėl grįžta namo, nes ji žino, jog tik namuose ją visi myli ir rūpinasi ja. Taip ir buvo. Tėvai jos nė karto neatstūmė, nors ji prikrėtė daugybę šunybių. Ko gero tokiu atveju tėvų palaikymas ir pagalba - svarbiausi. Svarbu turėti žmogų, kuris tavimi rūpinasi.

Pagrindinė veikėja pamažu prarado savo draugus, moksleiviai ėmė iš jos tyčiotis. Situacija dar pablogėjo, kai  veikėja, norėdama apsaugoti kūdikį, kurio aukle ji buvo, paskambino vienos apsisvaiginusios merginos tėvams, kad šie ją parsivežtų. Nuo to laiko mokiniai jai grasino, šaipėsi, skleidė gandus. Galiausiai tai privedė net iki specialių įstaigų...

Knyga labai puikiai aprašė kintančią merginos nuotaiką, jausmus. Skyreliai išskirstyti dienomis, kaip ir pridera įprastam dienoraščiui, tad vieną dieną galėjai perskaityti apie jos pažadus apie tai, jog daugiau niekada nebevartos, pasikeis, na, o kitą dieną ji jau vėl pasakodavo apie kaifą, kurį jautė vartodama.

Tokie laikraščiai bei tinklaraščiai kaip "New York Times", "Amazon.com" ir kiti, labai teigiamai kalba apie šį kūrinį. Pasak jų tai knyga, kurią turėtų perskaityti visi paaugliai ir jų tėvai.

Kas man užkliuvo, tai pavadinimas "Paklausk Alisos". Iš kitų mano aprašymų knygų galėjote pastebėti, kad dažnai mėgstu aptarti ir kūrinių pavadinimus. Šis tikrai nėra išimtis. Tai ko gero vienintelis pavadinimas, kurio reikšmės neaptikau knygoje. Buvo aprašyta viena narkomanė Alisa, bet apie ją buvo vos užsiminta. Patikrinau ir versiją, jog lietuviai galėjo pakeisti pavadinimą, nes dažnai, versdami knygas, taip ir padaro, bet deja, angliškoje versijoje pavadinimas sutampa. Mano išvada: kūrinys vadinasi "Paklausk Alisos", nes jame aprašomos akimirkos, kuomet pagrindinė veikėja jaučiasi vieniša, dėl įvairių priežasčių negali išsipasakoti niekam, net tėvams. Ji neturi žmogaus, kurio galėtų paklausti patarimo. Galbūt šie dalykai nelabai rišasi, o galbūt aš net nemoku teisingai to nupasakoti, bet tiesiog noriu pasakyti, kad kai žmogus būna vienišas, neturi kam išsipasakoti, jis visuomet bus nepasitikintis savimi, nedrąsus ir nelaimingas.

Knyga nėra slegianti, kaip gali pasirodyti. Pagrindinė veikėją (kurios vardo net ir neradau) tiesiog aprašė eilines savo gyvenimo dienas, įvykius, kuriuos dažnas iš mūsų patiria. Pati veikėja man pasirodė drąsi, ryžtinga, kantri ir optimistiška. Ji tikėjo, kad galėjo pasikeisti, kad viskas bus gerai, planavo savo ateitį ir elgėsi kaip normali paauglė. Pabaigoje knygos atrodė, jog viskas bus gerai, ji susigražino gyvenimą, bet , deja, tuomet įvyko dar vienas smūgis...

Knygą rekomenduoju žmonėms, galvojantiems, kad jų gyvenimai yra blogi. Jeigu sakote, kad neturite ko apsirengti (nors spinta lūžta nuo drabužių), pykstatės su tėvais, kurie jūsų manymu jūsų nekenčia (nors iš tiesų nori padėti), vadinasi jūs gyvenate laimingai ir tikrai neturite priežasčių skųstis savo gyvenimais.

Skaitytojų nuomonės:

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą nuodėmę, nes čia aprašytas kažkieno tikras gyvenimas, kurio paslaptys buvo patikėtos popieriaus lapams. Knygą aprašyti sunku, ją tiesiog reikia perskaityti, nes kiekvienas ją gali interpretuoti gana skirtingai. Tačiau tikrai kiekvienas įžvelgs ir supras, ką gyvenime iš tikrųjų reikia vertinti. Jei manai, kad tavo gyvenimas blogas, paskaityk šią knygą... Manau ji sugebės pakeisti tavo nuomonę.Rekomenduočiau skaityti paaugliams ir jų tėvams, nes jie iš šios knygos gali pasiimti daugiausiai...

Ši knyga užima kvapą nuo pat pirmų puslapių. Skaitant iškart susimastai, kad ir šalia taves gali gyvenimas taip pat klostytis. Joje aprašytas būdas, kaip galima pakliūti į narkotikų pinkles, žinant, kad "tai" yra blogai. Ši istorija parodo kad nebūna "ilgai ir laimingai". Manau šią knygą turėtų perskaityti kiek tėvai, tiek jų vaikai.


Knyga buvo visai įdomi. Kažkuo primena "Heroina", tačiau iš esmės visiškai kitokia istorija. Man patinka skaityti dienoraščio tipo istorijas, tad "suskaičiau" gana greitai, bet iki pilnos laimės šiek tiek trūko... O dėl pabaigos, galiu optimistus nuvilti - tai to ir reikėjo tikėtis, bent jau man tai buvo daugiau negu akivaizdu ;) Rekomenduoju tiems, kurie nori pajusti jaunatvišką svaigulį, kai net pasiekęs dugną, sieki pamėginti išsikapstyti...

Ši knyga panaši į Heroiną, bet čia ne tai. Asmeniškai Heroinas knyga geresnė. Šioj knygoj narkotikai, kaip saldainiai, kurie suteikia malonumą, bet jokios priklausomybės, kad blogai jaustųsi, kad kaulus laužytų. Čia taip viskas lengvai... Asmeniškai, knyga nusivyliau. Perskaityt galima, jei ši knyga būtų pirma apie narkotikus, bet jei skaitei Heroina, tai šita knyga neprilygs Heroinui. Nesiūlau pirkti. Jau geriau iš bibliotekos pasiimti ir perskaityti.

Erich Maria Remarque "Trys draugai"

E.M. Remarkas - ko gero vienas didžiausių literatūros klasikų. Jo kūriniai susilaukė pripažinimo visame pasaulyje. Didžiuojuosi, galėdama vieną iš jų aprašyti.

"Trys draugai" yra pasakojamas apie tris draugus, grįžusius iš karo, kuriame kovojo. Rodos, karui pasibaigus, gyvenimas taps gražesnis, gyventi bus geriau... Deja taip nebuvo. Nedarbas, nesiskaitymas su žmonėmis, žmonių nelygybė ir kiti dalykai nė kiek negražino gyvenimo.Vienintelė paguoda - kasdienis apsilankymas baruose.

Robertas - pagrindinis veikėjas, vienas iš trijų draugų. Robertui 30 metų ir jis stengiasi gyventi taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Kartu su savo draugais jis patiria ne vieną įsimintiną nuotykį. Pasakojime, Robertas sutinka Patriciją. Visiškai kitokią merginą nei jis. Bent jau jam taip atrodė. Patricija - mandagi, kultūringa, išauklėta mergina, mėgstanti prabangą, bet kartu ir labai maloni ir šilta. Patricijos neįmanoma nepamilti. Ji į akį krito ne tik dviems Roberto draugams, bet ir pačiam Robertui, kuriam, deja, buvo gėda dėl savo prigimties. Vaikinui atrodė, kad jis per prastas Patricijai. Bet šalia esantys artimi draugai sugebėjo jį persigalvoti.

Patiricja pasirodo kitokia, nei iš pradžių visi apie ją manė. Ji taip pat nebijojo sugėdinti savęs, pasijuokti iš savęs, išgerti daugiau nei pridera tuometinei moteriai. Jai nebuvo gėda bendrauti su prastesnės reputacijos žmonėmis. Dėl visų šių savybių Robertas ją ir pamilo. Gyvenimas iš karto pasidarė šviesesnis, užgožė dalykus, apie kuriuos nesinorėjo galvoti... Deja, netikėtai ima progresuoti Patricijos liga, apie kurią Robertas iki tol nežinojo. Gyvenimas vėl ima keistis...

Knygos pavadinimas nors ir paprastas, bet puikiai tinkantis šiam kūriniui. Tai pasakojimas ne vien apie meilę, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo. Tai pasakojimas ir apie draugystę ir kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose. Juk sakoma: "Svarbu ne kiekybė, o kokybė". Šioje knygoje labai puikiai atsispindi draugystė ir šiuo atveju tinka posakis "Draugą pažinsi bėdoje". Kuomet Robertą ištiko nelaimė ir jam reikėjo pagalbos, vienas jo draugų nedvejodamas puolė jam padėti, net jei jam pačiam galėjo nutikti kai kas blogo...

Knygoje labai daug įvairiausių pamokymų ir posakių, kurie priverčia susimąstyti. Žemiau išvysite man labiausiai patikusius. Norėčiau, kad mano aprašymo dėka nesuklystumėte. Minėjau, jog šie trys draugai mėgsta išgerti, galėjo pasirodyti, kad jie nelaimingi. Jie labai išsilavinę, kultūringi ir protingi vaikinai, o iš jų lūpų skamba patys tauriausi žodžiai.

Įdomios mintys iš knygos:

"Tik kvailas laimi gyvenime; protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs"

"Juo mažiau žinai, tuo paprasčiau gyveni. Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą."

Nuo šios dienos siuvėjus aš vertinsiu labiau už filosofus. Siuvėjai suteikia grožio gyvenimui. Tai šimtą kartų verčiau nei giliausios mintys"

Mano nuomonė:
Autorius mane sužavėjo savo paprastumu. Viskas labai lengvai ir sklandžiai skaitėsi, nebuvo sunku, bet įdomu. Labai lengva buvo įsivaizduoti įvykius, puikiai atsispindėjo tuometinis laikotarpis, tas elegantiškumas, pagarba moterims, žmonėms. Manau, kad patiks jums visiems taip pat, kaip patiko ir man.

Rekomenduoju šią literatūros klasiką visiems, mėgstantiems pokario laikus, vertinantiems draugystę, norintiems lengvo, bet įspūdingo paskaitymo vakarui :)

O ką apie šią knygą manote jūs?

(Pažymėkite jums tinkančią reakciją ir pakomentuokite)

Gabyx2

Lauren Oliver "Delirium. Meilės karštinė"

Dar vienas bestseleris, prilygstantis kūriniams, kaip "Saulėlydžio" saga, "Bado žaidynių" trilogija, "16 mėnulių" ir kitoms, šiuo metu itin populiarioms knygoms. Lauren Oliver kuo toliau, tuo labiau vis garsėja savo išskirtiniais kūriniais. Jau esu aprašiusi vieną iš jų - "Kai aš žuvau". Šį kartą kiek kitokia meilės (?) istorija. Kodėl su klaustuku? Nes visose knygose aprašoma pagrindinė vertybė - meilė. O kas atsitiktų, jei meilė būtų uždrausta?


Istorija pasakoja apie laikus, kai meilė buvo liga, kurią buvo privalu išgydyti sulaukus 18 metų. Pagal istorijoje aprašytus įstatymus, kiekvienas privalėjo išsigydyti meilę. Tai padarius žmonės tapdavo bejausmiais, nes visi jausmai: neapykanta, jaudulys ir kiti, paprasčiausi jausmai, būdavo susiję su ta vienintele meile.

Lena - pagrindinė istorijos veikėja. Ji nedrąsi, kompleksuojanti dėl savo išvaizdos mergina, kuri itin laikosi įstatymų ir nekantriai laukia, kada jai bus išgydyta delirium (meilė).

Deja, istorija turi ir kitą pusę. Šalia miesto, kuriame gyvena Lena, yra įsikūrę Tyrai - nelegalų gyvenvietės. Nelegalai - tai žmonės, prijaučiantys meilei, nesugebėję jos atsisakyti. Tuometinė valdžia ne kartą bandė sunaikinti nelegalus, tačiau jiems tai nepavyksta.

Lenos gyvenimas pasikeičia, kuomet ji įžengia pro palatos, kur jai turėjo būti atliktas įvertinimas, duris. Sėdintys žmonės turėjo įvertinti ją visapusiškai - pagal tai jie būtų rinkę merginos išrinktąjį vyrą, už kurio jai tektų ištekėti iš karto po studijų koledže. Netikėtai pro duris įlekia išpaišytų karvių banda, kurią pasiuntė nelegalai. Tuo metu, Lena netikėtai išvysta vaikiną...

Istorija pakrypsta netikėta linkme. Mergina pasikeičia įvairiapusiškai. Netikėtai dar kartą sutikusi vaikiną, su juo susibendrauja ir pati nepajunta, kaip įsimyli. Lena ima nepaisyti taisyklių, meluoti tam, kad tik galėtų pabūti kartu su mylimuoju.

Deja, autorė palieka intrigą... Lekiantis laikas - didžiausias Lenos ir jos mylimojo Alekso priešas. Jiedu kartu skaičiuoja tirpstančias akimirkas iki Lenos operacijos, po kurios ši užmirštų visus savo jausmus Aleksui...

Knyga mane sužavėjo savo idėja. Skaitydama jaučiausi taip, lyg pati būčiau viską patyrusi. Kartais norėjosi šaukti, rėkti ir verkti - knyga užvaldė mano jausmus. Negalėjau patikėti, kad iš žmonių galėjo būti atimta meilė... Ėmiau dar labiau ją vertinti. Lauren Oliver - viena mėgstamiausių mano rašytojų. Jos knygas itin lengva skaityti, prisirinksite įvairiausių minčių, pajusite jausmus, kuriuos išgyvena veikėjai. "Delirium" yra vienas sėkmingiausių ir populiariausių autorės knygų. Dėl sugebėjimo taip puikiai ir įtraukiančiai rašyti, galiu teigti, kad "Delirium" viena nuostabiausių mano skaitytų fantastinių trilogijų.

Lietuvoje jau yra išleistos visos trys serijos dalys. Kiekviena iš jų sulaukė milžiniško susidomėjimo ir iki šiol knygos yra aptarinėjamos jaunimo tarpe. Esu tikra, kad kiekviena romantikė mergina tiesiog susilydys nuo tokio kūrinio, o ypač nuostabios pirmos dalies.

Dar vienas įdomus faktas: pagal  "Delirium" trilogiją gali būti sukurtas serialas. Manau būtų visai smagu pažiūrėti, ar ne? Kol kas tai dar tik gandai, nors jau yra numanytas aktorių sąrašas, kuriame įrašyta ir Emma Roberts...

Skaitytojų nuomonės:

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas veiksmas prasideda įpusėjus knygai ir jau atsitraukti nuo skaitymo pasidaro sudėtinga. Pabaiga tokia, kad norisi tuoj pat po ranka turėti "Pandemonium" - antrąją "Delirium" dalį.


Na man 16 m. ir aš jau neseniai perskaičiau šią knygą kiuri man labai patiko, bet nemanau, kad jos negali skaityti jaunesni, nes ten nėra nei nieko baisaus, nei kažko dirginančio jaunesnius skaitytojus. :) Beje knyga tobula ir be trūkumų. Kada bus antra jos dalis? :)

Maloniai skaitoma knyga, perskaičiusi ją jaučiuosi gerai praleidusi laiką. Nėra kažkuo labai ypatinga, tikrai ne mano mėgstamiausių knygų viršūnėje, bet skaityti buvo smagu, ir tikrai skaitysiu ir tęsinius. Ištiesų tai džiaugiuosi, jog yra dar dvi šios knygos dalys, nes būtų neteisybė jeigu knyga būtų pasibaigusi taip, kaip pasibaigė dabar, šioje dalyje :). Jaunatviška, šauni knyga!
Tikriausiai pati įdomiausia iš mano skaitytų knygų. Na, bent jau tikrai TOP10 viršūnėse. Nežinau, kaip įmanoma viską taip tikroviškai aprašyti... Skaičiau ir jutau visus jausmus, viską, ką autorė skaitytojui norėjo perteikti... Dar niekad nesu skaičiusi tokios knygos, kad nešdavausi aš ją ir prie pietų stalo, ir naktį lovoje iki pat aušros skaitydavau. Visiems pažįstamiems rekomendavau ir nė vienas nepasigailėjo. Drąsiai galiu sakyti, skaitykit ir tikrai nenusivilsit, nes knyga tikrai jus užburs:)