Tai pasakojimas apie paauglę, vardu Julija. Merginai buvo 15 metų, ji gyveno Vokietijoje kartu su savo tėvais. Skamba įprastai, bet taip nebuvo. Julijos tėtis buvo indėnas, o pati istorija prasidėjo būtent nuo jo netikėtos mirties. Julija itin sunkiai išgyveno tėčio žūtį, bet viskas pasikeitė tada, kai ji gavo galimybę nuvykti į tėčio gimtinę, kur niekada nebuvo. Kartu su mama, jos taip ir padarė...Amerikoje, Nevadoje, mergina lankėsi pirmą kartą ir pajuto dėkingumą mamai, kad ši privertė tėtį persikelti į Vokietiją. Kraštas, kuriame užaugo tėtis, buvo skurdus ir visiškai kitoks, nei tas, kurį buvo pratusi regėti pati Julija. Bet praėjus kelioms dienoms mergina pajuto artimą ryšį su laukine gamta ir žmonėm, gyvenančiais jos senelių rančoje. Būtent dėl to, kai jai atėjo laikas palikti kraštą, mergina nusprendė likti dar kuriam laikui.
Būdama Nevadoje, mergina sužinojo labai daug naujo apie savo tėvą. Kai jis buvo gyvas, pasakojo jai įvairias istorijas apie indėnišką savo vaikystę, bet tikrąją tiesą mergina sužinojo tik po jo mirties. Julija sužinojo, kad jos seneliai buvo maištininkai, kovojantys už įvairias teises. Taip pat susipažino su savo pusiau broliu ių pirmos tėčio santuokos. Šis brolis gal iš pažiūros ir pasirodys kaip paprastas vaikinas, bet iš tiesų jis sukels daugybę problemų merginos gyvenime rančoje...
Nevadoje mergina susipažino ir su vaikinu, vardu Simonas. Simonas gyveno Julijos senelių rančoje ir dirbo jiems įvairius ūkio darbus. Nuo pat pirmos akimirkos, kai pamatė Juliją, pajuto jai artimą ryšį ir šiltus jausmus. Simonas išsiskyrė savo kalbos problemomis, mikčiojimu, kurį įgijo po baisios vaikystės traumos... Pamažu Simonas atskleidė savo švelnius jausmus Julijai ir ji atsakė jam tuo pačiu...
Iš šios istorijos glaite tikėtis labai daug. Labai gražūs aplinkos apibūdinimai privers jus pasijusti taip, lyg patys lankytumėtės Nevados kraštuose. Labai nuoširdžiai aprašyta jaunuolių meilės istorija. Manau, kad kūrinys net šiek tiek primena "Eiprilės meilę", nors sunku pasakyti dėl ko. Tikriausiai dėl panašaus pobūdžio aplinkos aprašymo. Šioje knygoje labai išsamiai ir vaizdingai aprašyti kalnai, o "Eiprilės meilėje" - pelkės.
Kalbant apie indėnišką gyvenimą, turiu jus įspėti, kad tai nebus pasakojimas apie senovės indėnų gyvenimą. Šis pasakojimas labai modernus ir šiuolaikiškas, todėl jis leis jums pažvelgti į dabartinį indėnų gyvenimą ir kaip jiems sekasi šiomis dienomis. Manau, kad "Harkos" gerbėjams tikrai patiks palyginti šiuo du, tos pačios tematikos, bet labai skirtingus kūrinius. Iš tiesų labai daug sužinosite naujų faktų būtent apie pačius indėnus ir tai, ką jie garbina. Manau, kad tai labai praturtins jūsų žinias apie šią kultūrą.
"Nematoma mėnulio pusė" pavadinimas, rodos, nelabai sutampa su pačiu pasakojimu, bet autorė labai įdomiai ir sklandžiai susiejo jį su pačia istorija. Nematomą mėnulio pusę ji palygino su žmonėmis ir jų charakterio savybėmis, kurių mes nematome, bet galiausiai jos atsiskleidžia. Šiame kūrinyje beveik visi veikėjai būtent ir turės savo puses, kurių nerodys aplinkiniams. Todėl pavadinimas labai puikiai tai apibūdina.
Labai rekomenduoju šią, sunkiai atrandamą knygą. Taip kalbu dėl to, kad mažai apie ją yra girdėję ir ji nėra itin populiari, bet turėtų būti kitaip. Kartais, kai knygoms skiriama itin mažai reklamos, skaitytojai tiesiog net neišgirsta apie jas ir patys geriausi ir nuoširdžiausiai parašyti kūriniai lieka nuošalėje. Tikiuosi, kad šis aprašymas bent jau supažindins su tokiu kūriniu, praneš, kad jis egzistuoja. Galbūt net ir panroėsite jį paskaityti, ko labai tikiuosi!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą