Rūta Šepetys "Nelengvu keliu"

Paskutinė Gruodžio mėnesio savaitė ir paskutinis 2014 metų aprašymas yra ypatingas ne tik dėl to, kad buvo paskelbtas mėnesį, skirtą prisiminti 1940-1950 metus, bet ir dėl to, kad jo autorė - visiems puikiai pažįstama Rūta Šepetys. Ši knyga pasakoja būtent apie šio laikotarpio (1940-1950m.) įvykius ir parodo gyvenimą po karo, todėl labai tinka užbaigti Gruodžio mėnesio aprašymus, nes kiekvienas karas galiausiai baigiasi taika ir mums tiesiog belieka tikėtis ir stengtis kuo ilgiau ją išlaikyti, nors problemų savo gyvenimuose niekada nesustabdysime, o tai puikiai atskleidžia ši knyga...!

Apie antrąją autorės Rūtos knygą, išleistą Lietuvoje, sužinojau visai neseniai ir labai netikėtai. Visi liaupsinimai skiriami jai dėl šedevro "Tarp pilkų debesų", kurį labai labai rekomenduoju, o ši knyga liko gan pamiršta ir užklydusi, nors išleista jau nuo 2013 metų.

Prieš pradėdama aprašymą, norėčiau pasakyti, kad net po daugiau nei metų labai puikiai vertinu šią moterį ir jos kūrybą. Paklausta apie mėgstamiausias knygas dažnai miniu ir jos "Tarp pilkų debesų". Tikriausiai faktas, kad pirmoji autorės knyga būtent ir buvo apie Lietuvai skaudžius laikus, suteikė knygai ir jos autorei didžiulį kiekį susidomėjimo.

Antroji autorės knyga "Nelengvu keliu" pasakoja apie itin kontrastingą gyvenimą 1950 metais. Aštuoniolikmetė Džozė gyveno Naujajame Orleane ir priiminėjo gyvenimo skirtus iššūkius jai. Vienas iš jų - jos motina, kuri buvo prostitutė. Džozė itin smerkė savo motiną ir jos pasirinkimą, todėl nuo dvylikos metų gyveno savarankiškai ir atskirai. Būdama dar mergaite, ji apsigyveno nedideliame kambaryje virš knygyno, kuriame dirbo.

Kitaip nei mama, Džozė buvo labai protinga ir kultūringa mergina. Mokyklą baigė su geriausiais pažymiais, itin mėgo literatūrą. Netikėtai į jos knygyną užklydo labai gerbiamas ir pavyzdingas vyras, kuris mestelėjo Džozei mintį apie studijas koledže. Nuo tos akimirkos mergina apie nieką kitą negalvojo, tik kaip patekti į išsvajotąjį koledžą ir gauti tam pinigų.

Netikėtai Džozė išgirdo naujieną apie to paties vyro, kuris aplankė ją knygyne, mirtį. Tai buvo labai plačiai vertinamas įvykis visuomenėje ir galiausiai buvo išsiaiškinta, kad žmogus buvo nužudytas. Deja, Džozė turėjo vieną įkaltį, kuris galėjo privesti ją prie nusikaltimo, bet viskas pasisuko taip, kad būtent jos mamai buvo pateikti įtarimai... Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip baigsis ši byla. Nors iš pradžių maniau, kad šiam detektyviniui nuokrypiui bus skiriamas kone visas dėmesys, klydau, nes tai tik dalelė pasakojimo.

Nors Džozė smerkė savo motiną ir jos profesiją, ji buvo itin susijusi su pačio prostitucijos kvartalo gyvenimu. Nuo vaikystės Džozė pažinojo kitas prostitutes, jai net buvo siūloma pačiai tokia tapti, bet užteko vieno prieštaravimo ir atsisakymo, kad visas kvartalas įsitikintų, kad Džozė buvo ne iš kelmo spirta mergina, kur kas platesnių pažiūrų nei jos motina. Ypač svarbų vaidmenį Džozės gyvenime atliko prostitucijos verslo kūrėja Vilė, kuri buvo lyg antroji mama.

Šis kūrinys man labiausiai patiko dėl pagrindinės veikėjos. Negaliu patikėti, kad man ji taip įstrigo. Galbūt tai ir dėl to, kad šiek tiek primena žmogų, į kurį pati norėčiau būti panaši. Džozė buvo vaizduojama kaip įžūli, užsispyrusi, bet gudri. Net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis ji sugebėjo surasti naudos sau. Kai kurios jos aprašytos pastangos gauti pinigų koledžui arba bent į jį patekti, buvo didžiulis pavyzdys, kurį galima minėti visiems. Džozė aprašyta kaip labai romantiška asmenybė, lyg svajoklė. Pritariau jai dėl gėdijimosi savo motina. Istorijos apie ją buvo nupaišytos ne pačiomis gražiausiomis spalvomis - jos privers ne vieną skaitytoją smerkti tokį žmogų ir jo požiūrį į vaikus. Taip sakant, tikriausiai supratote, kad šiame kūrinyje santykiai tarp mamos ir dukters nėra patys gražiausi. Galima sakyti, kad to negalima pavadinti santykiais.

Susidariau įspūdį, kad iš šio aprašymo sunku susidaryti nuomonę apie knygos siužetą, nes labai akcentavau ne įvykius, o santykius tarp žmonių, veikėjus bei įvairiausius akcentus.  Manau, kad jums patiems bus įdomiau išsiaiškinti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Juk tokia ir yra knygų esmė - pasinerti į fantazijų pasaulį.

Kūrinyje išryškėjo ir du vaikinai. Na, tai nėra kūrinys apie meilę, čia vertybės buvo visai kitos, bet be romantiškų ir pikantiškų akimirkų neapsieita. Įdomiausia buvo, kad skaitytojams buvo skiriama labai nedaug užuominų, pagal kurias jie galėtų labiau įsigilinti į šiuos romanus. Kartais atrodo, kad pagrindinė veikėja linksta labiau prie vieno vaikino, bet tuo pačiu metu autorė mus nukreipia kita linkme. Išties įdomus pasirinkimas, man tai patiko.

Manau, kad svarbiausia vertybė šiame kūrinyje yra savo tikslų siekimas. Jūs neįsivaizduojate kaip nuostabiai viską aprašė Rūta Šepetys. Užsispyrėlė Džozė būtų galėjusi padaryti viską, kad tik gautų galimybę studijuoti išsvajotame koledže. Labai gerbiu jos požiūrį, nes net jeigu veikėja žino, kad galbūt ji net nebus priimta, kad finansiškai neišgali studijuoti tokioje vietoje - ji nepasidavė. Tai yra svarbiausia. Kad vėliau nekiltų klausimų "Kas jeigu...?". Manau autorė norėjo pasakyti, kad visada reikia bandyti ir įrodyti sau, kad bandei ir stengeisi vietoj to, kad nuleidai rankas ir likai nežinioje bei visą likusį gyvenimą gailėjaisi dėl to, ko nepadarei.

Nuo pat pirmos akimirkos, kai pradėjau skaityti šią knygą, labai norėjau palyginti ją su "Tarp pilkų debesų". Na, labiau ne pačią knygą, o visuomeninį gyvenimą tarp dviejų kultūrų: JAV ir Lietuvos. Matote, abi knygos pasakoja apie panašų laikotarpį, grubiai apskaičiavus, maždaug 1950 metus. Ar jau suprantate kur linkstu? Knygoje "Tarp pilkų debesų" aprašomas tuometinis lietuvių, kaip tremtinių gyvenimas, kai žmonės neturėjo laisvės, pasirinkimo, nieko. JAV socialinis gyvenimas "Nelengvu keliu" tiesiog virte virė. Žmonės leisdavo vakarus baruose, nesigėdijo naudotis prostitučių paslaugomis, rūpinosi savo išsilavinimu, kai tuo tarpu Lietuvos inteligentija buvo "naikinama". Labai įsiminė vienoje vietoj tiksliai nusakyta akimirka, kurios metu du veikėjai sėdėdami ant laiptų gėrė "Coca cola" gėrimus. Ar galite įsivaizduoti, kad beveik tuo pačiu metu, dviejuose skirtinguose žemynuose vyko tokie skirtingi dalykai? Nes aš man tai iki šiol neatrodo protu suvokiama.

Tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį ir galiu vertinti jį taip gerai, kaip ir pirmąjį autorės šedevrą. Manau, kad šiai knygai trūksta vieno - daugiau reklamos. Bet juk tam ir esu aš, ar ne? Kad galėčiau Lietuvos jaunimą supažindinti su tokiais kūriniais, kuriuos tikrai pravartu paskaityti. Labai džiaugiuosi, kad visgi atradau šią knygą ir galiu pasidalinti ja su jumis visais. Tikiuosi, kad atsiras ne vienas, norintis paskaityti.

Ransom Riggs "Ypatingų vaikų namai"

Knygos autorius Ransom Riggs net neplanavo parašyti fantastinės knygos paaugliams. Autorius yra nuotraukų kolekcionierius, kuris daugybės žmonių dėka sukaupė nemažą kolekciją, kupiną pačių keisčiausių nuotraukų, kurios beveik arba visai nebuvo redaguotos kompiuterinėmis programomis. Nuotraukos primena fantazijų kupiną pasaulį su nerealiais įvaizdžiais. Tik įkalbėtas kolegų vyras nusprendė sukurti istoriją visoms nuotraukoms ir taip gimė "Ypatingų vaikų namai", viena mėgstamiausių knygų paaugliams.

Prisipažinsiu, tai buvo pirmoji knyga, kurią klausiau, o ne skaičiau. Taip, pasinaudojau galimybe išbandyti audio formatą ir tikrai nepasigailėjau, nors tai užėmė kur kas daugiau laiko nei įprastas skaitymas. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad prieš kelias dienas atsiverčiau senokai paruoštą aprašymą ir netyčia gavosi taip, kad ištryniau visą jo tekstą ir negalėjau sugrąžinti atgal... Tikrai nemaloni patirtis, ypač dėl to, kad ten buvau surašiusi tiek daug minčių apie šią knygą ir pastebėjimų... Na, visgi magiški dalykai aplanko ir mane...

"Ypatingų vaikų namai" pasakoja apie paauglį Džeikobą, kuris ypatingai mylėjo savo senelį, kuris mėgo jam pasakoti savo jaunystės laikų istorijas apie pabaisas ir žmones, turinčius ypatingų galių. Būdamas mažas, Džeikobas tikėjo savo senelio pasakojimais, bet metams bėgant suvokė, kad tai negalėjo būti realybė. Deja, Džeikobo šeimą aplankė tragedija, po kurios vaikinas liko nežinomybėje ir negalėjo apie tai negalvoti. Vienintelis būdas išsiaiškinti atsakymus į rūpimus klausimus buvo apsilankyti krašte, apie kurį pasakojo senelis... Džeikobas nuvyko į salą ir surado namą, kuris buvo kaip įrodymas, kad senelis jam niekada nemelavo...

Atradęs Ypatinguosius namus, kuriuos valdė panelė Peregrinė, Džeikobas susipažino su visais neįtikėtinais gyventojais, kurie visą gyvenimą gyveno sustabdytame laike, vienoje dienoje 1940 metais. Taip sakoma, šie vaikai niekada nesulaukdavo rytojaus. Ir tai nebuvo vienintelis keistas dalykas apie juos. Namo gyventojai turėjo skirtingas ypatingas galias, kurie išskyrė juos iš minios, darė ypatingais. Man labai patiko anglų kalba išgirstas "Ypatingieji" vertimas - peculiar. Tai taip tinka apibūdinti šiems žmogeliukams, rodos, žodis sukurtas jiems.

Viena iš namo gyventojų buvo Ema. Ji ne tik buvo užsispyrusi drąsuolė, bet ir turėjo šiokių tokių ryšių su Džeikobo seneliu. Patikėkite, liksite nustebinti, nes ir aš tokia buvau, nežinojau ką ir galvoti apie tokį autoriaus pasirinkimą... Neskaitant to, Emos ir Džeikobo santykiai ėmė vystytis labai gražiai ir peraugo į šiek tiek šiltesnius jausmus. Man itin patiko obuolio epizodas (skaičiusieji supras). Tai buvo nepakartojamai žavinga!

Nors Džeikobas ir pateko į pasaulį, kuriame buvo sustabdytas laikas, jis nenutraukė ryšių su realybe ir tai tik padidino kontrastą tarp skirtingų pasaulių. Knygos eigoje turėsite galimybę paskaityti apie daugybę nuotykių, kuriuos patirs jaunuolis kartu su visais savo naujaisiais draugai. Knygos kulminacija bus nenuspėjama ir labai svarbi antrajai knygos daliai, kurios aprašymą rasite bloge 2015 metų pradžioje.

Kadangi Džeikobo draugai gyveno praeityje, jie neturėjo jokių galimybių kaip šiuolaikinis Džeikobo amžiaus jaunimas. Vaikai net neįsivaizdavo kas yra moderniosios technologijos, bet pagrindinis veikėjas turėjo glaimybę juos su tuo supažindinti, nors tai ir nepatiko su panele Peregrine. Ir aš labai ją palaikau, nes tikrai neverta pasakoti apie gyvenimo privalumus vaikams, kurie niekada negalės patys jais pasinaudoti...

Verta paminėti, kad Džeikobo senelis buvo kilęs iš Lenkijos ir patyrė Holokausto tragediją, nuo kurios sugebėjo pabėgti ir išgyventi. Dėl šios priežasties senelis prarado ryšius su ypatingąja sala ir jos gyventojais. Šis faktas ir tai, kad ypatingųjų vaikų gyvenimas vyko 1940 metais, ir privertė mane šią knygą pasirinkti tokiam mėnesiui, kurį skyriau 1940-1950 metams. Argi ne puiku? Visos kitos knygos tokios tikros, tokios realistiškos, o ši visai kitokio pobūdžio, bet labai tinka šiai temai.

Man tikrai patiko Ransom Riggs rašymo stilius, nors ryškiausias elementas buvo fotografijos, kurių apstu visoje knygoje. Jos tarsi verčia mus, skaitytojus, patikėti istorijos tikrumu. Vintažinio stiliaus nuotraukos nustebins jus gerąja prasme, nes jos bus tokios pat nerealios kaip ir knygos veikėjai.

Man patiko kažkur perskaitytas palyginimas apie Ypatingųjų namų vaikus su X-menais. Argi ne puikus derinys? Sutinku su tuo žmogumi, nes panelės Peregrinės prieglauda buvo tikrai panaši į visiems puikiai žinomus superherojus, o kai kurių veikėjų gebėjimai net sutapo!

"Ypatingų vaikų namai" knyga apibūdinama kaip intriguojanti, netradicinė ir šiurpą kelianti. Esu tikra, kad sužavės tokio pobūdžio knyga, nes dažniausiai fantastinės knygos būna kitokios nei ši. Galbūt tas pasirinktas pasakojimo laikas, o ypač fotografijos labiausiai ir išryškino šį įspūdį, bet su nekantrumu laukiu būsimo filmo ir kadangi jau žinau, kas atsitiks ir antrojoje dalyje, labai noriu, kad jūs pasektumėte mano pavyzdžiu ir perskaitytumėte šį kūrinį!

Skaitytojų nuomonės:


Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų "bijau" ir ypatingai tokios kraupios knygos. Tačiau knyga tikrai gera mėgstantiems fantastiką ir keliones laiku :)

Tarp realybės ir fantazijos pakibusi istorija. Tave vis mėgina sugluminti, priversti tikėti pačiais įvairiausiais dalykais, o tu tam priešiniesi, kol galiausiai katė išlenda iš maišo ir esi panardintas į kitokį, nuostabų pasaulį, kuriame mielai norėtum pasilikti.

John Boyne "Berniukas dryžuota pižama"

Antrasis mėnesio, skirto prisiminti 1940-1950 metus, kūrinys vaizduoja įvykius, kurie įvyko ne Lietuvoje, o Europoje. Parinkau šį kūrinį šiam mėnesiui, norėdama parodyti, kad koncentracijos lagerių tragedija ištiko visą Europą ir iki šių dienų jaučiame tragedijos padarinius. Nuostabus kūrinys pasakoja apie įvykius, papasakotus mažo berniuko akimis, o tai dar labiau tinka paaugliams, norint labiau ir paprasčiau suprasti istoriją.

John Boyne yra autorius, kuris parašė savo garsiausią kūrinį "Berniukas dryžuota pižama", kuris yra apie Antro Pasalinio karo įvykius, nors juose pats nedalyvavo, nes nebuvo net ir gimęs. John Boyne teigia, kad rašyti jį įkvėpdavo meilė knygoms. Jis teigia, kad pirmaisiais kūrybos metais jis pasiskolindavo žinomus kitų kūrinių veikėjus ir jiems kurdavo naujas istorijas su naujais iššūkiais.

"Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antro Pasaulinio karo įvykius Vokietijoje, kurie buvo pateikiame devinmečio pasakojimuose. Istorija prasideda tada, kai berniukas Brunas kartu su savo šeima netikėtai buvo priversti palikti namus Berlyne ir išvykti. Pradžioje dar maniau, kad berniukas ir jo šeimos nariai buvo žydai ir jie buvo ištremiami į koncentracijos stovyklą, bet, pasirodo, jie priklausė kitai barikados pusei.

Bruno tėvas buvo paaukštintas pareigose ir dėl šios priežasties visa šeima turėjo gyventi šalie Aušvico koncentracijos stovyklos. Įdomiausia yra tai, kad niekas Brunui nepaaiškino jokių priežasčių, ypač kodėl pro vaiko langą jis galėjo išvysti vienodomis pižamomis apsirengusius žmones už tvoros. Toks ir daugybė kitų vaikiškai naivių akcentų ryškėjo visame kūrinyje ir leido mums pažvelgti į visą situaciją kitaip. Dažniausiai tokio stiliaus knygos būna apie nuskriaustuosius, šiuo atveju žydus. O šį kartą tai apie šeimą, kuri priklausė blogiečių nacių pusei.

Knygoje išryškėjo pagarbos tėvams aspektas. To dėrėtų pasimokyti šiuolaikiniam jaunimui, kuris nebežino elementarių pagarbos normų. Brunas žinojo mamos taisyklę niekada jos nepertraukinėti, taip pat žodis Tėvas šiame kūrinyje buvo rašomas iš didžiosios T. Taip autorius John Boyne parodė vaiko pagarbą šeimos galvai. Kūriniui kiek įsibėgėjus Brunas susipažino su savo amžiaus berniuku Šmueliu iš anapus tvoros. Jiedu leisdavo dienas kartu būdami skirtingose tvoros pusėse ir kalbėdami apie gyvenimą, bet Brunas vis tiek nesuvokė, kokie žmonės ir kodėl buvo laikomi uždaryti.

Manau, kad faktas, jog istorija pasakojama iš vaiko pusės, yra geriausia dalis, nes gyvenimo nenugludintas vaikiokas dar tik formuoja savo gyvenimo vertybes, nepaisant jokio valdžios ar aplinkos spaudimo. Brunas buvo vaikas, kuriam rūpėjo tik draugai ir žaidimai. Gyvendamas Aušvice jis labiausiai ilgėjosi savo geriausių draugų, kurių, beje, vardus netrukus pamiršo.  Žodžiai " Heil Hitler" Brunui reiškė „viso labo, malonios popietės”, nors mes visi puikiai žinome tikrąją prasmę. Taip pat pats Aušvicas vaiko buvo vadinamas Autvitu, o Fiureris Hitleris - Furoru. Iš pradžių net sunku susigaudyti, ką vaikas turi omenyje, bet vėliau pasidaro aišku. Aišku, tam reikia pasitelkti savo istorines žinias.

Kartais vaiko naivumas ir neišmanymas priversdavo susimąstyti apie visus tuometinius įvykius, Holokaustą. Brunas skundėsi savo draugui Šmueliui kaip jam buvo sunku palikti penkiaaukštį namą ir visus draugus, kai tuo tarpu jis jau žinojo, kad vienu metu Šmuelis turėjo susitalpinti kartu su kitais 10 žmonių viename kambaryje. Buvo ir daugiau tokių pyktį keliančių momentų, kaip kad Šmuelio liesėjimas ir nykimas tiesiogine prasme. Buvo akivaizdu, kad Brunas tai pastebėjo, net norėdavo atnešti draugui maisto, bet, deja, viską pats suvalgydavo vien kol nukakdavo iki tvoros... Na, ką čia ir bepridursi. Visgi tai buvo vaikai, bet sunku pripažinti tokius dalykus.

Šiame kūrinyje šiek tiek buvo pasakojama ir apie Bruno močiutę, kuri man paliko didelį įspūdį. Vienos iš vakarienių metu močiutė pasipiktino sūnaus elgesiu ir didžiavimusi nauja nacių uniforma, kai tuo tarp jos pačios vyras džiaugėsi, kad išaugino sūnų patriotą. Net Bruno mamai svarbiausia buvo ne uniformos reikšmė, o tai, kaip gražiai su ja atrodė jos vyras... Taigi, močiutė pasipriešino savo sūnui ir pripažino savo auklėjimo klaidas.

Patį didžiausią siurprizą autorius pateikė kūrinio pabaigoje. Tai, kas laukia, šokiruos jus ir sukurs dar stipresnį kontrastingo įspūdį, kuris primins, kad nors knyga ir apie devynmetį, bet problemos, nagrinėjamos siužete - pačios rimčiausios.

Galima laisvai teigti, kad John Boyne sukūrė neeilinį bestselerį, kuris akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje, pelnė ne vieną apdovanojimą ir pagal šią knygą buvo pastatytas ir to paties pavadinimo filmas, sulaukęs daugybės pagyrų.  Galiu pridurti, kad šiai knygai nereikia daug laiko, pati ją perskaičiau vos per kelias valandas, nes, kaip sakoma, vieną kartą pabandžius neįmanoma atsitraukti.

Kaip ir kiekvieną šiame bloge aprašytą knygą, šią taip pat rekomenduoju ir net labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime ją paskaitysite. Iš tiesų, kaip ir minėjau, įsivaizdavau istoriją kiek kitaip, bet tikrai knyga pranoko mano lūkesčius. Geriausia yra tai, kad ji pritaikyta jaunimui, jūs laisvai galite ją skaityti taip pat, kaip ir "Anos Frank dienoraštį".

Balys Sruoga "Dievų miškas"

Kadangi Gruodį paskyriau 1940-1950 m,etams, buvo nesunku surasti visas 5 knygas, kurios tiktų aprašymams. Pirmiausia panorau įkelti aprašymą knygos, kurioje, kaip ir pagal temą, buvo karo metai ir labiausiai norėjau, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kas vyko arčiausiai mūsų, mūsų šalies žmonėms, todėl kokia kita knyga geriau nei "Dievų miškas" galėtų čia tikti?

Tikriausiai turėjote pastebėti, kad nesu linkusi aprašinėti programinę literatūrą. Vienintelis iš gerai žinomo sąrašo kūrinys buvo Icchoko Mero "Lygiosios trunka akimirką", nes mane labai pakerėjo ne tik rašymo stilius, bet ir pati istorija. Aprašinėti programinius privalomus autorius yra tikras iššūkis, todėl dažnai nekyla ranka pradėti aprašinėti tokio stiliaus knygas, nenorint kažko neteisingai aprašyti ir tuo pačiu suklaidinti skaitytojų... Bet šį kartą visgi išimtį vėl darau, nes Balio Sruogos romanas yra to tikrai vertas.

"Dievų miškas" pasakoja istoriją, kuri iki šios akimirkos gąsdina pasaulį. Koncentracijų tema yra labai skaudi ir žiauri, todėl kiekvienas istorinis liudijimas, šiuo atveju visas romanas, yra labai didelis turtas, liudijantis apie to meto kraupumus. Balys Sruoga nesukūrė veikėjų, jis nesukūrė jokių pasakojimų, viską pasakojo taip, kaip ir buvo. Šis žmogus 1943 metais buvo nugabentas būtent į Štuthofo lagerį, kur praleido ne vienerius kančios metus.

Knygą "Dievų miškas" autorius parašė jau grįžęs į Lietuvą. Balys Sruoga ne vieną mėnesį reabilitavosi dėl pašlijusios sveikatos, kaip tik tuo metu turėjo laiko, kurio metu įnirtingai užrašinėjo savo prisiminimus. Sakoma, kad Baliui Sruogai dar kalint lageryje kirbėjo mintys apie būsimą romaną, todėl kai jis buvo įdarbintas raštinėje, stengėsi sukaupti kuo daugiau medžiagos ir faktų.

Nors Balys Sruoga pabaigė savo kūrinį 1945 metais,  jis susilaukė neigiamos leidėjų reakcijos dėl nepalankios socialistiniam režimui kūrybos. Tai itin paveikė patį rašytoją, kurio romaną, deja, išleido tik po jo mirties, todėl Balys Sruoga taip ir nesužinojo, kad jo svajonė išsipildė. Tik po kelių dešimtmečių memuarinis romanas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir iki šiol vertinamas labai palankiai, kaip vienas realiausių kūrinių, pavaizdavusių to meto kasdienybę.

Romanas sulaukė ir kritiškos reakcijos, nes Balys Sruoga labai taikliai naudojo ironiją, kuri ir iškėlė kūrinį į aukštumas. Žmonėms buvo neįprastas toks požiūris, ypač tai, kas buvo susiję su mirtimi, bet rašytojas teigė, kad tik ironiškas požiūris ir padėjo jam išgyventi sunkiausiais momentais. Taip pat žmonėms, mažai žinantiems apie lagerinę sistemą, norėjosi labiau skaityti tokius kūrinius, kurie herojiškai ir graudžiai aprašytų viską, kas tuo metu vyko. Balio Sruogos versija nebuvo palanki tokiam žmonių požiūriui.

Nagrinėjant būtent tai, apie ką yra šis kūrinys, galima išskirti labai daug temų:  istorija, kalinių apranga, maistas, požiūris, kitos tautos, specialybės ir kitos subtilybės. Pasakojimas prasidėjo itin nuspėjamai, kai Lietuvos inteligentija buvo suimta ir išvežta į Lenkiją, į Štuthofo lagerį, kur iš kalinių atimamas visas turtas, nuskutami plaukai, įteikiamos uniformos ir paskyrimas į kokią nors darbo grupę. Sunku buvo apsiprasti ir Baliui Sruogai, juk visgi niekas tokio gyvenimo nebuvo matęs. Bet įdomiausia buvo tai, kad kūrinyje autorius nesiskundė kaip jam blogai, kaip jis pasiilgo šeimos ir gimtinės, jis iš šalies, nors tuo pačiu įsikišdamas, pasakojo tuometinius įvykius ir vertino situaciją.

Kūrinys labai stipriai surištas su istorija. Be elementarių žinių apie to meto įvykius net neverta pradėti šios knygos, nes bus sunku orientuotis. Kadangi aš ir taip labai atsargiai aprašinėju šią knygą, nelabai norėčiau aiškinti istorijos, bet šiek tiek visgi privalau užsiminti: viskas vyko Antro Pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris, SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Taip pat dvi šios pusės nepasidalino ir Baltijos šalių, ypač Lietuvos, todėl vyko permainingos okupacijos.

Labai išraiškingai aprašyti įvairiausi veikėjai. Aišku, vienas ir pagrindinis buvo pats Sruoga, bet jis pasakojo ir apie budelius, įvairius valdžios atstovus, kalinius. Autorius išryškindavo įvairiausius šių veikėjų bruožus ir taip juos išskirdavo, išjuokdavo.

Įdomesnių faktų rasite kiekviename knygos skyrelyje. Reikėjo kiekvieną sakinį labai įdėmiai skaityti, kad nieko nepraleistum, nes viskas labai intrigavo ir sukrėtė. Tarkim tas pats žmonių mirčių skaičius, kuris tai didėjo, tai mažėjo priklausomai nuo karo aplinkybių. Buvo sunku išgyventi, kiekvienas kalinys žinojo, kad anksčiau ar vėliau mirs: arba iš išsekimo, bado, arba bus nužudytas vokiečių esesininkų (pareigūnų). Vyravo kontrabanda, kurios metu kaliniai įvairiausiais būdais gaudavo prekių, taip pat sugebėjo siųsti itin kruopščiai patikrintus laiškus, gauti siuntinius. Buvo netgi istorija, kai vienas iš kalinių sugebėjo apgauti pačius aršiausius pareigūnų šunis ir atimti iš jų maistą, kuris buvo gerokai skanesnis nei pačių kalinių.

Aprašinėjant tokius kūrinius, netgi yra pravartu atskleisti pabaigą. Visgi Balys Sruoga išgyvens (sprendžiant vien iš fakto, kad kūrinys buvo parašytas). Taip įvyks vien dėl to, kad Vokietija pralaimės karą. Jau nuo kažkurių metų pasijus pagerėjimas lageryje, kai bus teikiamas vos vos geresnis maistas, bus galima gauti daugiau patogumų. Bet esmė tame, kad galiausiai visi kaliniai buvo išvesti iš lagerio, bet nedaugelis ištiesė jiems pagalbos rankas, nes visas pasaulis, ypač vokiečiai, galvojo, kad Štuthofe buvo laikomi banditai ir nusikaltėliai. Taip, tokių buvo, bet ką daryti tiems, kurie kaip Balys Sruoga, priklausė vienos ar kitos tautos inteligentijai? Paaiškinti nedaugelis drįso, bet išgyventi juk reikėjo...

Sunku atskleisti daug siužeto, nes tokio konkretaus kaip ir nebuvo. Tai labiau pasakojimai, kurie vienaip ar kitaip susiję tarpusavyje, be tuo pačiu skirtingi. Geriausia pačiam perskaityti ir vertinti kiekvieną skyrelį, manau, kad atrasite daugybę įdomybių, kurios privers jus susimąstyti. Nors autorius rašo išjuokiančiu stiliumi, visgi verta prisiminti, kad tai yra labai rimtas kūrinys ir apie tokius įvykius mums, vertinantiems iš šalies, verčiau kalbėti rimtai. Tik tokiems kaip Balys Sruoga, kurie patyrė tokius baisumus, galima žvelgti į prisiminimus satyriškai, nes tai jų skaudi patirtis.

Pasakysiu taip: anksčiau ar vėliau jūs šį kūrinį tikrai perskaitysite vien dėl privalomo lietuvių kalbos egzamino. Kai aš buvau dešimtokė, jau tada ruošiausi perskaityti knygą, bet pradėjusi supratau, kad man dar per anksti. Dabar jau esu dvyliktokė ir jaučiuosi pakankamai subrendusi, nes taip ir yra. Ne veltui šis kūrinys nagrinėjamas būtent paskutiniais mokslo metais. Taigi, iš patirties patariu neskubėti, bet turėti omenyje, kad nebūtinai dėl gero pažymio verta paskaityti, bet dėl noro susipažinti su tokia istorija, su tokia knyga.