2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

John Boyne "Berniukas dryžuota pižama"

Antrasis mėnesio, skirto prisiminti 1940-1950 metus, kūrinys vaizduoja įvykius, kurie įvyko ne Lietuvoje, o Europoje. Parinkau šį kūrinį šiam mėnesiui, norėdama parodyti, kad koncentracijos lagerių tragedija ištiko visą Europą ir iki šių dienų jaučiame tragedijos padarinius. Nuostabus kūrinys pasakoja apie įvykius, papasakotus mažo berniuko akimis, o tai dar labiau tinka paaugliams, norint labiau ir paprasčiau suprasti istoriją.

John Boyne yra autorius, kuris parašė savo garsiausią kūrinį "Berniukas dryžuota pižama", kuris yra apie Antro Pasalinio karo įvykius, nors juose pats nedalyvavo, nes nebuvo net ir gimęs. John Boyne teigia, kad rašyti jį įkvėpdavo meilė knygoms. Jis teigia, kad pirmaisiais kūrybos metais jis pasiskolindavo žinomus kitų kūrinių veikėjus ir jiems kurdavo naujas istorijas su naujais iššūkiais.

"Berniukas dryžuota pižama" pasakoja apie Antro Pasaulinio karo įvykius Vokietijoje, kurie buvo pateikiame devinmečio pasakojimuose. Istorija prasideda tada, kai berniukas Brunas kartu su savo šeima netikėtai buvo priversti palikti namus Berlyne ir išvykti. Pradžioje dar maniau, kad berniukas ir jo šeimos nariai buvo žydai ir jie buvo ištremiami į koncentracijos stovyklą, bet, pasirodo, jie priklausė kitai barikados pusei.

Bruno tėvas buvo paaukštintas pareigose ir dėl šios priežasties visa šeima turėjo gyventi šalie Aušvico koncentracijos stovyklos. Įdomiausia yra tai, kad niekas Brunui nepaaiškino jokių priežasčių, ypač kodėl pro vaiko langą jis galėjo išvysti vienodomis pižamomis apsirengusius žmones už tvoros. Toks ir daugybė kitų vaikiškai naivių akcentų ryškėjo visame kūrinyje ir leido mums pažvelgti į visą situaciją kitaip. Dažniausiai tokio stiliaus knygos būna apie nuskriaustuosius, šiuo atveju žydus. O šį kartą tai apie šeimą, kuri priklausė blogiečių nacių pusei.

Knygoje išryškėjo pagarbos tėvams aspektas. To dėrėtų pasimokyti šiuolaikiniam jaunimui, kuris nebežino elementarių pagarbos normų. Brunas žinojo mamos taisyklę niekada jos nepertraukinėti, taip pat žodis Tėvas šiame kūrinyje buvo rašomas iš didžiosios T. Taip autorius John Boyne parodė vaiko pagarbą šeimos galvai. Kūriniui kiek įsibėgėjus Brunas susipažino su savo amžiaus berniuku Šmueliu iš anapus tvoros. Jiedu leisdavo dienas kartu būdami skirtingose tvoros pusėse ir kalbėdami apie gyvenimą, bet Brunas vis tiek nesuvokė, kokie žmonės ir kodėl buvo laikomi uždaryti.

Manau, kad faktas, jog istorija pasakojama iš vaiko pusės, yra geriausia dalis, nes gyvenimo nenugludintas vaikiokas dar tik formuoja savo gyvenimo vertybes, nepaisant jokio valdžios ar aplinkos spaudimo. Brunas buvo vaikas, kuriam rūpėjo tik draugai ir žaidimai. Gyvendamas Aušvice jis labiausiai ilgėjosi savo geriausių draugų, kurių, beje, vardus netrukus pamiršo.  Žodžiai " Heil Hitler" Brunui reiškė „viso labo, malonios popietės”, nors mes visi puikiai žinome tikrąją prasmę. Taip pat pats Aušvicas vaiko buvo vadinamas Autvitu, o Fiureris Hitleris - Furoru. Iš pradžių net sunku susigaudyti, ką vaikas turi omenyje, bet vėliau pasidaro aišku. Aišku, tam reikia pasitelkti savo istorines žinias.

Kartais vaiko naivumas ir neišmanymas priversdavo susimąstyti apie visus tuometinius įvykius, Holokaustą. Brunas skundėsi savo draugui Šmueliui kaip jam buvo sunku palikti penkiaaukštį namą ir visus draugus, kai tuo tarpu jis jau žinojo, kad vienu metu Šmuelis turėjo susitalpinti kartu su kitais 10 žmonių viename kambaryje. Buvo ir daugiau tokių pyktį keliančių momentų, kaip kad Šmuelio liesėjimas ir nykimas tiesiogine prasme. Buvo akivaizdu, kad Brunas tai pastebėjo, net norėdavo atnešti draugui maisto, bet, deja, viską pats suvalgydavo vien kol nukakdavo iki tvoros... Na, ką čia ir bepridursi. Visgi tai buvo vaikai, bet sunku pripažinti tokius dalykus.

Šiame kūrinyje šiek tiek buvo pasakojama ir apie Bruno močiutę, kuri man paliko didelį įspūdį. Vienos iš vakarienių metu močiutė pasipiktino sūnaus elgesiu ir didžiavimusi nauja nacių uniforma, kai tuo tarp jos pačios vyras džiaugėsi, kad išaugino sūnų patriotą. Net Bruno mamai svarbiausia buvo ne uniformos reikšmė, o tai, kaip gražiai su ja atrodė jos vyras... Taigi, močiutė pasipriešino savo sūnui ir pripažino savo auklėjimo klaidas.

Patį didžiausią siurprizą autorius pateikė kūrinio pabaigoje. Tai, kas laukia, šokiruos jus ir sukurs dar stipresnį kontrastingo įspūdį, kuris primins, kad nors knyga ir apie devynmetį, bet problemos, nagrinėjamos siužete - pačios rimčiausios.

Galima laisvai teigti, kad John Boyne sukūrė neeilinį bestselerį, kuris akimirksniu išpopuliarėjo visame pasaulyje, pelnė ne vieną apdovanojimą ir pagal šią knygą buvo pastatytas ir to paties pavadinimo filmas, sulaukęs daugybės pagyrų.  Galiu pridurti, kad šiai knygai nereikia daug laiko, pati ją perskaičiau vos per kelias valandas, nes, kaip sakoma, vieną kartą pabandžius neįmanoma atsitraukti.

Kaip ir kiekvieną šiame bloge aprašytą knygą, šią taip pat rekomenduoju ir net labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime ją paskaitysite. Iš tiesų, kaip ir minėjau, įsivaizdavau istoriją kiek kitaip, bet tikrai knyga pranoko mano lūkesčius. Geriausia yra tai, kad ji pritaikyta jaunimui, jūs laisvai galite ją skaityti taip pat, kaip ir "Anos Frank dienoraštį".


1 komentaras:

Anonimiškas rašė...

Esu žiūrėjusi filmą. Labai patiko :) Gal ir knygą kada nors perskaitysiu.