Jennifer Mathieu "The truth about Alice"

"The truth about Alice" yra dar viena nuostabi knyga šiame bloge. Paskaičiusi šį kūrinį užsimaniau rasti daugiau autorės knygų, bet deja, ši rašytoja yra naujokė šioje srityje ir tik ateityje galbūt galėsiu įvertinti daugiau jos kūrybos. Kaip bebūtų, pristatau labai intriguojančią ir gerąja prasme neįprastą knygą.

Pagrindinė veikėja Alice buvo gerai žinoma kaip kalė. Taip, taip, perskaitėte gerai. Mergina užsitarnavo tokį savo vardą dėl iššaukiančios aprangos, savo išraiškingos figūros bei bendravimo su vaikinais... Situacija dar nebuvo tokia bloga iki nelemto įvykio, po kurio net vienas veikėjas žuvo... Tas įvykis buvo vakarėlis, kuriame, pasak jo dalyvių, Alice permiegojo su dviem vaikinais vienu metu!

Vakarėlis pakeitė Alice gyvenimą negrįžtamai. Ji turėjo draugų, priklausė populiariųjų ratui, bet po štai tokių gandų visi draugai atsuko jai nugaras. Vakarėlis dar nebuvo blogiausia, kas galėjo jai atsitikti. Po jo vienas iš vaikinų, su kuriuo Alice spėjama, kad permiegojo, žuvo avarijoje dėl merginos kaltės, nes ši, pasak kito įvykio liudininko, nenustojo rašyti vairuotojui provokuojančių žinučių...

Tikriausiai skaitant šias dvi pastraipas norite išvysti ir pateisinamą priežastį, norite, kad atskleisčiau, jog visa tai netiesa, kad viskas buvo ne taip, bet aš tiesiog negaliu, nes pati veikėja to neneigė. Įdomiausia yra ir tai, kad tai dar viena knyga, kurioje keli veikėjai pasakoja istoriją iš savo pusės. Jų pasakojimai bus susiję su šia veikėja, bet esmė tame, kad iš pačios Alice pusės pasakojimo sulauksite tik pačioje pabaigoje. Manau, kad tai idealus autorės sprendimas, nes tokiu būdu skaitytojai negali susidaryti konkrečios nuomonės apie pačią veikėją, sunku patikėti kas iš kitų pasakotojų kalba tiesą, o kas ne. Autorė dar kartą įrodė, kad šiais laikais labai svarbu pačiam susidaryti nuomonę apie konkretų žmogų, o ne iš kitų žmonių pasakojimų apie jį.

Beveik visi knygos pasakotojai vienaip ar kitaip paveikė Alice reputaciją. Atrodo, kas gali būti blogiau nei pats apibūdinimas "Kalė"? Bet deja, gali. Geriausia Alice draugė paskelbė gandus apie merginos nėštumą, o dar vienas pasakotojas, geriausias žuvusio vairuotojo draugas, nusprendė nusimesti kaltę nuo savo pečių ir atskleisti, kad būtent Alice siuntinėjo tas žinutes, nors visa situacija buvo kiek kitokia...

Pati Alice man kaip asmenybė labai patiko. Jai nelabai rūpėjo ką apie ją manė žmonės, kuo ją vadino, kuo kaltino. Mergina net nesistengė paneigti fakto, kad ji buvo vadinama kale. Bet patiko ji man tikrai ne dėl to. Man pasirodė, kad jos charakteris buvo labai ryškus ir labai puikiai atsiskleidė šiame kūrinyje. Mergina buvo itin užsispyrusi, atkakli ir lengvabūdiška.  Nors iš tikrųjų buvo gan sudėtinga visa tai perprasti, nes kaip minėjau, tik pačioje pabaigoje buvo dalis pasakojimo iš Alice perspektyvos.

Istorija tikrai nepadės išaiškint tiesos, kas atsitiko žuvusiam vaikinui, ar Alice tikrai buvo kalė ir daug kitų paslapčių... Keista, nes tikriausiai visi to ir tikėtųsi tokio kūrinio kulminacijoje: tiesos ir teisingumo. Deja, istorija akcentuoja visai kitus dalykus, kurie, mano manymu, dar įdomesni nei anksčiau minėti.

Kūrinyje labai atvirai apibūdinama draugystė. Alice geriausia draugė atsuko draugei nugarą pačiu sunkiausiu jai metu ir nesiruošė padėti. Taip, galbūt ji norėjo tai padaryti, bet nedarė vien dėl to, kad bijojo sugadinti savo populiariosios reputaciją. Va tokiais atvejais ir susipažįstame su tikrais žmonių veidais. Įdomiausia yra tai, kad Alice geriausia draugė papasakos savo istoriją, kuri bus ne ką mažiau intriguojanti nei Alice. Ką galiu pasakyti, pavydas ir išdidumas gan dažnai išveda iš kelio ne vieną ne vieno kūrinio veikėją..

"The truth about Alice" buvo viena laukiamiausių 2014 metų knygų jaunimui. Tikrai džiaugiuosi ją paskaičiusi ir labai rekomenduoju tą padaryti ir jums, esu tikra, kad nenusivilsite, nes tai gan aštri, bet gera istorija apie paauglystę.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Quiz Maker

Alice Oseman "Solitaire"

"Solitaire" yra ta knyga, kuri privertė mane vėl prisiminti gerą literatūrą ir prisiminti, kodėl aš taip myliu skaitymą. Skaitydama šią knygą mintyse ją sulyginau net su John Green šedevrais, su "Kai aš žuvau" bei "Trylika priežasčių kodėl" knygomis. P.S. Drąsiai galiu teigti, kad tai buvo mano laukiamiausia lietuviška knyga 2015 metais, kuri netrukus pasirodys visuose knygynuose!

"Solitaire" yra labai modernus ir šiuolaikinis kūrinys apie paauglių pasaulį, kuris kupinas draugysčių, meilės, paslapčių bei kitų paaugliškų akcentų. Šio kūrinio aplinka man pasirodė labai išmani, kaip ir priklauso šiuolaikiniam jaunimui, nes labai svarbų vaidmenį atliko blogai - internetiniai dienoraščiai.

Pagrindinė veikėja Viktorija, kuri save vadino Tori, nebuvo pati laimingiausia ir populiariausia mokyklos mergina. Priešingai,  laikė save nuobodžia, turėjo vos kelis draugus, neturėjo daug hobių. Bet dėl šių priežasčių Tori nesijautė nelaiminga, jai nieko netrūko. Vieną dieną jos gyvenimas pasikeitė, kai jame pasirodė du vaikinai: vaikystės draugas Lukas ir mokyklos naujokas Maiklas.

Lukas buvo itin svarbus asmuo Viktorijai. Jiedu kartu lankė pradinę mokyklą, buvo neišskiriami draugai ir žadėjo viens kitam tokiais likti, bet kai jiedu perėjo į vidurines mokyklas, jų keliai išsiskyrė ir jiedu susitiko tik gimnazijoje. Tori labai norėjo suartėti kartu su Luku, iš pradžių tai puikiai sekėsi, bet vėliau pats vaikinas dėl tam tikrų priežasčių ėmė tolti nuo jos...

Maiklas buvo žmogus, kuris visai netikėtai atsirado Tori gyvenime. Kadangi Tori buvo nepasitikinti savimi, atgrasi ir atstumianti asmenybė, ji bandė nubaidyti vaikiną nuo savęs, bet tai jai nepavyko, nes Maiklas nesiliovė su ja bendravęs, siekęs susidraugauti. Galiausiai ir Tori pamažu ėmė justi norą leisti laiką su šiuo vaikinu.

Įdomus faktas yra pačios autorės Alice Oseman nuomonė apie lietuvišką knygos viršelį (1-a nuotrauka) : pasak jos, tai mėgstamiausias tarptautinis viršelis, kurį sukūrė būtent lietuvių dailininkai!

Galbūt istorija ir būtų nebloga, jei visas veiksmas suktųsi apie šiuos tris veikėjus, bet kadangi aš manau, kad istorija visgi yra ideali, privalau paaiškinti kodėl. Nuobodų ir rutinišką mokyklos jaunuolių gyvenimą pakeitė gaujos, pasivadinusios "Solitaire" nariai. Šie slaptai veikę žmonės veikė labai organizuotai ir jų tikslas buvo praskaidrinti rutinišką paauglių gyvenimą, suteikti jam spalvų. Todėl ši grupuotė periodiškai imdavo krėsti šunybes, pavyzdžiui, pavogti mokyklos laikrodžius... Kiekvieną kartą "Solitaire" palikdavo skrajučių su savo komentarais apie kiekvieną šunybę bei parašydavo ką nors naujo ir į temą savo internetiniame dienoraštyje - bloge. Iš pradžių visiems tai pasirodė tik žaidimas, bet vėliau, kai grupuotės šunybės perėjo prie rimtesnių įvykių, tokių kaip masinio renginio metu paleistų fejerverkų, kai ne vienas mokinys nukentėjo, Tori ėmė piktintis. Įdomiausia buvo tai, kad vienas žmogus ėmė pastebėti, kad visos šunybės buvo vienaip ar kitaip susijusios su pačia Tori... Taip, kad ši grupuotė atliks svarbų vaidmenį šiame kūrinyje ir jo eigoje.

Kalbant apie kitus veikėjus, turėčiau paminėti ir Viktorijos brolį Čarlį. Vaikinas buvo gėjus ir turėjo vaikiną, vardu Nikas. Manau, kad labai nedaug yra kūrinių, kurie būtų apie žmones, kuriuos traukia tos pačios lyties atstovai. Būtent dėl šios priežasties manau, kad ši knyga labai tinkama Lietuvoje, nes jaunimas turi progą pasimokyti, kad tokie žmonės nėra nesveiki ir išsigimėliai, kaip daug kas juos laiko. Bet knyga praktiškai neakcentavo šios Čarlio savybės. Vaikinukas turėjo kur kas rimtesnių problemų su sveikata. Su mitybos sutrikimais, dėl kurių prasidėjo ir pjaustymasis. Ypač Viktorijai buvo sunku ištverti tokius įvykius namuose, bet ji buvo drąsi ir stipri mergina, kuri sugebėdavo perlipti per save ir padėti broliui.

Tolimesnėje knygos eigoje jūs artimiau susipažinsite su visais šiais veikėjais, taip pat ir su geriausia Tori drauge Beke. Visi šie veikėjai atliks labai svarbų vaidmenį pagrindinės veikėjos gyvenime. Ypač įdomiausi įvykiai klostysis su vienu iš vaikinų: su Luku arba Maiklu. Norėdama išlaikyti intrigą nepasakysiu su kuriuo. Esu tikra, kad pajusite didžiulį prieraišumą vienam iš šių veikėjų ir trokšite, kad tarp jo ir Tori būtų daugiau nei draugiški santykiai... Na, bet tai sužinosite tik knygos pabaigoje.

Beje, knygos pabaigoje bus didžiulė kulminacija, kuri priblokš ne vieną iš jūsų, bet to bus laukta ir tikėtasi visame kūrinyje. Savaime suprantama, kai kurių dalykų jūs tikrai nebūsite nuspėję... Galiu pasakyti, kad prieš didžiąją istorijos kulminaciją, Tori gyvenimas tikrai nebus pasakiškas, mergina labai daug iškentės ir tai prives ją prie tam tikrų klaidingų sprendimų...

Kalbant apie pačios Tori asmenybę, turiu pakartoti, kad mergina buvo nepasitikinti savimi, gana atstumianti, bet nors ji ir nesijautė vieniša, širdyje manė priešingai. Problemos šeimoje, su draugais, įvykiai su grupuote "Solitaire" privers jos gyvenimą šiek tiek pasikeisti, bet galiausiai ji supras, kad jai viso to nereikia...

Mano nuomone, ši knyga yra labai kruopščiai apgalvota ir džiaugiuosi, kad ir jūs, mieli skaitytojai, turite pagaliau progą ją įvertinti. Jeigu pasitikite mano skoniu, vadinasi šis kūrinys būtent jums! Istorija tikrai labai originali, kupina visko, kas patinka ir būdinga paaugliams. Kūrinys labai lengvai ir greitai skaitosi, kaip jau minėjau, galima laisvai lyginti kartu su knyga "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Bent jau aš asmeniškai buvau pasigedusi tokio tipo kūrinių Lietuvoje. Tokių, kurie neleistų sustoti jų skaityti, kurių negalėtum išmesti iš savo galvos. Labai nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį ir įtraukiu jį į geriausių mano skaitytų kūrinių sąrašą. Kūrinys tinka įvairaus amžiaus žmonėms, nes kiekvienas ras kažką artimo sau, nes autorė būtent ir tikėjosi sukurti bendrą istoriją apie visų paauglių gyvenimo ypatumus, nekantrauju dar kartą paskaityti!

Gayle Forman "Kai ji išėjo"

Gayle Forman Lietuvoje yra puikiai žinoma autorė. Jos knygos "Tik viena diena" bei "Jei pasilikčiau" yra itin populiarios tarp Lietuvos jaunuolių. "Kai ji išėjo" yra dar viena autorės knyga, kuri tęsia "Jei pasilikčiau" istoriją.

"Jei pasilikčiau" buvo knyga apie merginą, kuri kartu su savo šeima pateko į avariją, kurios metu ji vienintelė išliko gyva, bet atsidūrė komos būsenoje. Mija turėjo nuspręsti ar gyventi toliau be savo mylinčios šeimos, ar mirti. Ji turėjo galimybę prisiminti visus savo gyvenimo įvykius ir priimti šį svarbiausią sprendimą savo gyvenime. Pabaigoje kūrinio Mija visgi nusprendė gyventi ir jai ypač padėjo jos mylimasis Adamas, kuris prisidėjo prie jos pabudimo iš komos.

Romane "Kai ji išėjo" pasakojama Adamo istoriją, praėjus trims metams po katastrofos. Šį kartą istorija atskleidžiama būtent iš vaikino pusės, bet tai nėra tokio stiliaus knyga, kuri atpasakoja iš naujo tuos pačius įvykius. Tai yra tęsinys, kurį skaitydami sužinosite kas atsitiko jaunuoliams per tris metus.

Po Mijos pabudimo, Adamas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rūpinosi mergina ir globojo ją. Vaikinas padėjo jai atsigauti ir grįžti į normalų gyvenimą. Mija įstojo į išsvajotąjį Džulijardo Universitetą ir privalėjo palikti Adamą gimtinėje. Nuo tos dienos Adamas nieko apie ją negirdėjo, nors visus metus laukė kokios nors žinios iš mylimosios. Adamą tai itin paveikė ir jis pasikeitė. Jis pamiršo savo tikrąją meilę muzikai, ėmė paprasčiau į viską žiūrėti, lyg niekas jam neberūpėtų.

Per tuos tris metus Adamas tapo itin įžymus rokeris. Jo grupė itin išgarsėjo jo sukurtų dainų dėka ir vaikinas turėjo galimybę daug keliauti kartu su grupe, koncertuoti. Pamažu jis ėmė suvokti, kad nebenori viso to tęsti, jog prarado tą norą groti. O prieš akis jo laukė pasaulinis turas... Per visą tą laiką Adamas nenustojo galvoti apie Miją, nors ir tęsė savo gyvenimą... Ir vieną dieną įvyko lemtingas ir netikėtas jo ir Mijos susitikimas, kuris praktiškai sudarė didžiąją dalį šios knygos...

Kūrinio metu įvykus jaunuolių susitikimui, Adamas ir atskleis ką veikė visus tuos metus, sužinosite tą patį ir iš Mijos, kuri irgi turės neblogą reputaciją muzikos pasaulyje. Jaunuoliai kartu aptars savo prisiminimus ir Adamas išsiaiškins, visgi kas atsitiko jųdviejų santykiams, kodėl Mija dingo iš jo pasaulio...

Labai įsiminė šios dalies pasakojimai apie Mijos bandymus tęsti gyvenimą be savo šeimos. Buvo tikrai nesunku suprasti, kaip jai sunku viską ištverti. Pati Mija pasakojo, kad beveik kiekvieną rytą atsibusdavo pamiršusi, kad liko vienui viena savo gyvenime. Ir jos paaiškinimas dėl jos dingimo bus itin susijęs su pirmąja knyga, todėl man buvo labai įdomu sužinoti, kas iš tikrųjų paskatino ją taip pasielgti.

"Kai ji išėjo" yra ne ką prastesnis kūrinys nei pats "Jei pasilikčiau". Iš tiesų buvo gan neįprasta skaityti antrąją dalį, nes pirmoji dalis priklauso vos ne tokiam fantastiniam stiliui, o ši dalis buvo paprasta knyga jaunimui. Todėl galima teigti, kad šios dalies net visai ir nereikėjo, nors buvo itin įdomu sužinoti, kas vyko po Mijos pabudimo. Matote, "Jei pasilikčiau" yra tokio stiliaus knyga, kaip "Kai aš žuvau", kuri nei priklauso, nei nepriklauso fantastinių knygų stiliui ir tai reiškia, kad pradedant tokį kūrinį reikia ir kitas jo dalis rašyti panašiu stiliumi, o čia jo nebuvo. Na, bet apskritai kalbant, knyga man tikrai patiko, labai greitai perskaičiau ir tikrai nesigailiu, nes tai tik dar labiau įtvirtino visą pasakojimą mano širdyje.

Rekomendacijų daug nepateiksiu, bet tiesiog siūlau šią knygą visiems, kuriems patiko ir pirmoji dalis, ir anksčiau mano minėtoji "Kai aš žuvau". "Kai ji išėjo" yra labai gražus ir mielas širdžiai kūrinys, kuris tiks įvairaus amžiaus žmonėms. Manau, kad knyga "Jei pasilikčiau" jau pavergė milijonus širdžių ir manau, kad tai vienas iš tų kūrinių, kurių siužetas lydi skaitytojus visą gyvenimą, todėl labai ir rekomenduoju antrąją dalį - turite galimybę pratęsti pažinimo džiaugsmą ir dar šiek tiek ilgiau praleisti laiko kartu su pamiltais veikėjais Mija ir Adamu.

Kevin Brooks "Dienoraštis iš bunkerio"

Kevin Brooks yra visų Lietuvos paauglių mylimas rašytojas, parašęs puikiai žinomus kūrinius "Juodojo Triušio vasara", "Lukas", "Kendė" ir kitus. Deja, kad ir kaip būtų gaila, šiame bloge galite rasti tik "Juodojo Triušio vasara" aprašymą, bet kai po ilgos pertraukos Lietuvoje pasirodė ir naujasis kūrinys "Dienoraštis iš bunkerio", galiu drąsiai tvirtinti, kad išsiilgtas rašytojas dar kartą nenuvylė.

"Dienoraštis iš Bunkerio" yra labai ypatinga ir netradicinė knyga. Dažniausiai vienas knygas lyginu su kitomis aprašymo pabaigoje, bet manau, kad šį kartą padarysiu išimtį ir kiek kitaip aprašysiu neeilinį kūrinį. Taigi, pirmoji knyga, kuri man būtent ir priminė "Dienoraštis iš bunkerio" buvo "Užnuodyti žodžiai". Tai 2014 metais išleista knyga apie merginą, kuri buvo pagrobta ir stengėsi visais įmanomais būdais išgyventi neaiškioje patalpoje. Taip, kad pirmas faktas apie "Dienoraštis iš bunkerio" ir yra tai, jog tai pasakojimas apie vaikiną, kuris irgi buvo pagrobtas. Netradicinė ir nekintanti aplink, atsakymų į įvairius klausimus ieškojimas ir niūroka kūrinio nuotaika - dalykai, siejantys šiuos du puikius romanus.

Kitas kūrinys, kurį prilyginčiau Kevin Brooks naujajai knygai - Lietuvos paauglių puikiai įvertintos autorės Rebecca James irgi 2014 metais išleista knyga "Saldi kančia". Deja, Rebecca James kūrinyje nesulauksite pagrobimų, bet man pasirodė panašus šių dviejų autorių rašymo stilius, paslaptingumas ir baimė, kuri užklumpa, kai nežinai, ko gali tikėtis.

Ir trečioji knyga - gan panašaus stiliaus autoriaus Melvin Burgess "Nikas Deinas". Kalbėdama apie būtent šią knygą, mėgstu tokį savo sukurtą posakį, kuris persekiojo mane skaitant apie Niką: "Bėk, Nikai, bėk". Iš tiesų, berniukiško stiliaus romanas išties primena ir "Dienoraštį iš Bunkerio", nes parodo, koks neįtikėtinai žiaurus ir negailestingas pasaulis gali būti ir jog nereikia pasikliauti žmogiškaisiais instinktais padėti kitam. Reikia žvelgti į viską protingai, nes nežinai, kada gali įkliūti į spąstus.

Taigi, trys skirtingi kūriniai ir visi trys bent menkiausia dalelyte panašūs į šiuo metu pristatinėjamą šviežiai iškeptą "Dienoraštis iš bunkerio". Jeigu patiko bent vienas iš šių paminėtų romanų, tuomet galit toliau net ir neskaityti, nes esu tikra, kad patiks ir naujasis Kevin Brooks kūrinys.Šis romanas, kaip ir minėjau, pasakoja apie vaikiną, kuris netikėtai įkliuvo į spąstus ir pabudo neaiškiame bute, kuris neturėjo langų, todėl iš karto galima manyti, kad paauglys pateko į požeminę slėptuvę. Siužetas nors ir plėtojamas vienoje patalpoje, bet autorius sugalvojo kaip kitaip paįvairinti situaciją, todėl įtraukė dar kelis veikėjus. Apie juos nieko daug atskleisti nenorėčiau, tiesiog noriu pabrėžti tai, jog visus tas pats grobikas apgavo skirtingais (Ir itin originaliais) būdais, be to, šie žmonės buvo skirtingo amžiaus ir užėmė skirtingas padėtis visuomenėje. Autorius Kevin Brooks labai įdomiai ir netiesiogiai paaiškina savo sprendimą įtraukti ir daugiau veikėjų - tokiu būdu norėjo patikrinti žmogiškuosius išlikimo instinktus ir parodyti, ką kartais sugeba žmogus, apsėstas baimės ir alkio jausmo.

Net jei ir minėjau esminį šios knygos panašumą į "Užnuodyti žodžiais", ši knyga kur kas tamsesnė ir žiauresnė. Veikėjai turėjo kentėti šaltį, badą, vaistų ir kitų būtinų išgyvenimui prekių trūkumą. Tai buvo nežmoniškos sąlygos, bet labai taikliai aprašytos, mane įtikino autoriaus rašymo stilius.

Pagrindinis veikėjas Lainas buvo įvardijamas kaip labai nuožmus ir bebaimis paauglys. Matote, skaitydami kūrinį, sužinosite, ką iš tiesų vaikinas turėjo iškęsti realiame gyvenime, kuris taip pat nebuvo pavydėtinas. Įdomiausia yra tai, jog net jeigu vaikinas praktiškai neturėjo kur grįžti, jis vis tiek labiausiai norėjo ištrūkti iš grobiko bunkerio ir įdėjo daugiausiai pastangų šio tikslo įgyvendinimui. Bet ar jam pavyks tai padaryti, ar visgi Kevin Brooks sugalvojo kitokią kūrinio baigtį, turėsite išsiaiškinti patys ir patikėkite, autoriaus sprendimas jus priverks aikčioti.

Kūrinio kompozicija irgi nėra įprasta, nes kaip ir knygos pavadinimas teigia, kūrinys yra parašytas dienoraščio forma. Aš asmeniškai nesu didelė laiškų ir dienoraščių knygose mėgėja, bet šį kartą man tai tikrai netrukdė, o tik dar labiau sustiprino įspūdį apie kūrinį ir veikėjų situaciją. Be to, man labai įstrigo ir tai, jog buvo nemažai epizodų, kur autorius pirmiausia aprašydavo kažkokios įvykio pasekmes, o tik po to ir patį veiksmą. Na, tikriausiai įmanoma nuspėti dėl to buvo pasirinktas toks rašymo stilius, bet visgi leisiu patiems sužinoti, perskaičius knygą.

"Dienoraštis iš bunkerio" yra dar vienas romanas, kuris puikiai tinka ir vaikinams, ir merginoms. Mes, merginos, esame pratusios prie tokių gan grubesnių kūrinių, nes nesinori visą laiką skaityti apie saldžias meilės istorijas, norisi kažko ir aštresnio, gyvybingesnio ir kvapą gniaužiančio. Vaikinai, būtent jums pirmiems rekomenduoju šį kūrinį ir noriu, kad nuoširdžiai jį įvertintumėt. O merginos, šiame aprašyme paminėjau ir "Užnuodyti žodžiai" kūrinį, tad jeigu jo neskaitėte - būtinai tai padarykite, nes būtent šioje knygoje rasite tai, ką tik moteriška lytis yra pajėgi suprasti. Rekomenduoju  "Dienoraštis iš bunkerio" visiems Kevin Brooks gerbėjams ir tik jūs galite nuspręsti, kokio amžiaus jaunimui ši knyga yra tinkamiausia, nes tik jūs žinote, kada pradėjote skaityti šio autoriaus knygas.


Skaitytojų nuomonės:

Šita knyga buvo kažkas tokio... Negalėjau atsiplėšti nuo jos net mokykloje, per pertraukas. Bet pabaiga tai buvo neįtikėtina. Paliko mane nežinioje, kadangi visą knygą tikėjausi sužinoti kas tasai psichopatas, kuris juos pagrobė.

Šita knyga neleido man užmigti, nes turėjau pabaigti ją skaityti, vėliau neleido užmigti, nes negalėjau nustoti apie ją galvoti. Kaip viskas baigėsi iš tiesų? Kodėl Lainas buvo pagrobtas iš tiesų? Ar tai buvo tik simuliacija? Kas nutiko Jam? Ar mes iš tiesų tokie esame? Rekomenduoju kiekvienam.
Sukrečianti knyga. Mano nuomone autorius sugebėjo sudraskyti skaitytojo mintis, o pabaigoje sudrasko ir sielą. Knygos pabaiga išskirtinė netikėta ir sukrečianti. Knyga sukelia daug minčių apie žmonių abejingumą vienišiems, gyvenimo nuskriaustiems žmonėms.