2015 m. birželio 1 d., pirmadienis

Kevin Brooks "Dienoraštis iš bunkerio"

Kevin Brooks yra visų Lietuvos paauglių mylimas rašytojas, parašęs puikiai žinomus kūrinius "Juodojo Triušio vasara", "Lukas", "Kendė" ir kitus. Deja, kad ir kaip būtų gaila, šiame bloge galite rasti tik "Juodojo Triušio vasara" aprašymą, bet kai po ilgos pertraukos Lietuvoje pasirodė ir naujasis kūrinys "Dienoraštis iš bunkerio", galiu drąsiai tvirtinti, kad išsiilgtas rašytojas dar kartą nenuvylė.

"Dienoraštis iš Bunkerio" yra labai ypatinga ir netradicinė knyga. Dažniausiai vienas knygas lyginu su kitomis aprašymo pabaigoje, bet manau, kad šį kartą padarysiu išimtį ir kiek kitaip aprašysiu neeilinį kūrinį. Taigi, pirmoji knyga, kuri man būtent ir priminė "Dienoraštis iš bunkerio" buvo "Užnuodyti žodžiai". Tai 2014 metais išleista knyga apie merginą, kuri buvo pagrobta ir stengėsi visais įmanomais būdais išgyventi neaiškioje patalpoje. Taip, kad pirmas faktas apie "Dienoraštis iš bunkerio" ir yra tai, jog tai pasakojimas apie vaikiną, kuris irgi buvo pagrobtas. Netradicinė ir nekintanti aplink, atsakymų į įvairius klausimus ieškojimas ir niūroka kūrinio nuotaika - dalykai, siejantys šiuos du puikius romanus.

Kitas kūrinys, kurį prilyginčiau Kevin Brooks naujajai knygai - Lietuvos paauglių puikiai įvertintos autorės Rebecca James irgi 2014 metais išleista knyga "Saldi kančia". Deja, Rebecca James kūrinyje nesulauksite pagrobimų, bet man pasirodė panašus šių dviejų autorių rašymo stilius, paslaptingumas ir baimė, kuri užklumpa, kai nežinai, ko gali tikėtis.

Ir trečioji knyga - gan panašaus stiliaus autoriaus Melvin Burgess "Nikas Deinas". Kalbėdama apie būtent šią knygą, mėgstu tokį savo sukurtą posakį, kuris persekiojo mane skaitant apie Niką: "Bėk, Nikai, bėk". Iš tiesų, berniukiško stiliaus romanas išties primena ir "Dienoraštį iš Bunkerio", nes parodo, koks neįtikėtinai žiaurus ir negailestingas pasaulis gali būti ir jog nereikia pasikliauti žmogiškaisiais instinktais padėti kitam. Reikia žvelgti į viską protingai, nes nežinai, kada gali įkliūti į spąstus.

Taigi, trys skirtingi kūriniai ir visi trys bent menkiausia dalelyte panašūs į šiuo metu pristatinėjamą šviežiai iškeptą "Dienoraštis iš bunkerio". Jeigu patiko bent vienas iš šių paminėtų romanų, tuomet galit toliau net ir neskaityti, nes esu tikra, kad patiks ir naujasis Kevin Brooks kūrinys.Šis romanas, kaip ir minėjau, pasakoja apie vaikiną, kuris netikėtai įkliuvo į spąstus ir pabudo neaiškiame bute, kuris neturėjo langų, todėl iš karto galima manyti, kad paauglys pateko į požeminę slėptuvę. Siužetas nors ir plėtojamas vienoje patalpoje, bet autorius sugalvojo kaip kitaip paįvairinti situaciją, todėl įtraukė dar kelis veikėjus. Apie juos nieko daug atskleisti nenorėčiau, tiesiog noriu pabrėžti tai, jog visus tas pats grobikas apgavo skirtingais (Ir itin originaliais) būdais, be to, šie žmonės buvo skirtingo amžiaus ir užėmė skirtingas padėtis visuomenėje. Autorius Kevin Brooks labai įdomiai ir netiesiogiai paaiškina savo sprendimą įtraukti ir daugiau veikėjų - tokiu būdu norėjo patikrinti žmogiškuosius išlikimo instinktus ir parodyti, ką kartais sugeba žmogus, apsėstas baimės ir alkio jausmo.

Net jei ir minėjau esminį šios knygos panašumą į "Užnuodyti žodžiais", ši knyga kur kas tamsesnė ir žiauresnė. Veikėjai turėjo kentėti šaltį, badą, vaistų ir kitų būtinų išgyvenimui prekių trūkumą. Tai buvo nežmoniškos sąlygos, bet labai taikliai aprašytos, mane įtikino autoriaus rašymo stilius.

Pagrindinis veikėjas Lainas buvo įvardijamas kaip labai nuožmus ir bebaimis paauglys. Matote, skaitydami kūrinį, sužinosite, ką iš tiesų vaikinas turėjo iškęsti realiame gyvenime, kuris taip pat nebuvo pavydėtinas. Įdomiausia yra tai, jog net jeigu vaikinas praktiškai neturėjo kur grįžti, jis vis tiek labiausiai norėjo ištrūkti iš grobiko bunkerio ir įdėjo daugiausiai pastangų šio tikslo įgyvendinimui. Bet ar jam pavyks tai padaryti, ar visgi Kevin Brooks sugalvojo kitokią kūrinio baigtį, turėsite išsiaiškinti patys ir patikėkite, autoriaus sprendimas jus priverks aikčioti.

Kūrinio kompozicija irgi nėra įprasta, nes kaip ir knygos pavadinimas teigia, kūrinys yra parašytas dienoraščio forma. Aš asmeniškai nesu didelė laiškų ir dienoraščių knygose mėgėja, bet šį kartą man tai tikrai netrukdė, o tik dar labiau sustiprino įspūdį apie kūrinį ir veikėjų situaciją. Be to, man labai įstrigo ir tai, jog buvo nemažai epizodų, kur autorius pirmiausia aprašydavo kažkokios įvykio pasekmes, o tik po to ir patį veiksmą. Na, tikriausiai įmanoma nuspėti dėl to buvo pasirinktas toks rašymo stilius, bet visgi leisiu patiems sužinoti, perskaičius knygą.

"Dienoraštis iš bunkerio" yra dar vienas romanas, kuris puikiai tinka ir vaikinams, ir merginoms. Mes, merginos, esame pratusios prie tokių gan grubesnių kūrinių, nes nesinori visą laiką skaityti apie saldžias meilės istorijas, norisi kažko ir aštresnio, gyvybingesnio ir kvapą gniaužiančio. Vaikinai, būtent jums pirmiems rekomenduoju šį kūrinį ir noriu, kad nuoširdžiai jį įvertintumėt. O merginos, šiame aprašyme paminėjau ir "Užnuodyti žodžiai" kūrinį, tad jeigu jo neskaitėte - būtinai tai padarykite, nes būtent šioje knygoje rasite tai, ką tik moteriška lytis yra pajėgi suprasti. Rekomenduoju  "Dienoraštis iš bunkerio" visiems Kevin Brooks gerbėjams ir tik jūs galite nuspręsti, kokio amžiaus jaunimui ši knyga yra tinkamiausia, nes tik jūs žinote, kada pradėjote skaityti šio autoriaus knygas.


Skaitytojų nuomonės:

Šita knyga buvo kažkas tokio... Negalėjau atsiplėšti nuo jos net mokykloje, per pertraukas. Bet pabaiga tai buvo neįtikėtina. Paliko mane nežinioje, kadangi visą knygą tikėjausi sužinoti kas tasai psichopatas, kuris juos pagrobė.


Šita knyga neleido man užmigti, nes turėjau pabaigti ją skaityti, vėliau neleido užmigti, nes negalėjau nustoti apie ją galvoti. Kaip viskas baigėsi iš tiesų? Kodėl Lainas buvo pagrobtas iš tiesų? Ar tai buvo tik simuliacija? Kas nutiko Jam? Ar mes iš tiesų tokie esame? Rekomenduoju kiekvienam.

Sukrečianti knyga. Mano nuomone autorius sugebėjo sudraskyti skaitytojo mintis, o pabaigoje sudrasko ir sielą. Knygos pabaiga išskirtinė netikėta ir sukrečianti. Knyga sukelia daug minčių apie žmonių abejingumą vienišiems, gyvenimo nuskriaustiems žmonėms.

3 komentarai:

Angelė rašė...

Nekantrauju perskaityti šią knygą, o ypač, kai palyginai ją su "Užnuodytais žodžiais". Nors, tiesą sakant, pastaroji mane šokiravo, privertė aiktelėti, ilgai kračiausi tos slogios nuotaikos.

Anonimiškas rašė...

Sveika! Aš esu svetainės slaptarasytoja.wordpress.com savininkė. Tu jau įvertinai svetainę ir esu tikrai tau dėkinga. Dabar norėčiau paprašyti atsakyti į vieną paprastą klausimą: Koks tavo Skaitymo Rekordas Per Dieną? Jei nenori atsakyti čia, gali dar kartą apsilankyti mano svetainėje ir balsuoti šiuo adresu: https://slaptarasytoja.wordpress.com/rekordai/ Balsuoti tikrai nėra būtina, jei to nenori, tačiau iš anksto dėkoju.

kamuxx rašė...

Skaiciau. Negaliu patiket. Per viena diena perskaiciau nes labai idomu. Poto ilgai verkiau ir sapnavau kosmarus. Bet stipriai rekomenduoju taip pat.