2015 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum I", "Silva Rerum II", "Silva Rerum III"

"Silva Rerum I"

"Silva Rerum" serija yra viena garsiausių lietuviškų knygų. Pasak autorės Kristinos Sabaliauskaitės, pirmiausia ji sugalvojo siužetą antrąjai daliai, o tik tuomet sugalvojo, kad pirmąją parašys kaip įvadinę dalį antrąjai.

Pavadinimas "Silva Rerum" reiškia "Šeimos knyga". Visas kūrinys ir yra apie vieną kilmingą XVII amžaius bajorų šeimą bei jos istoriją.  Norvaišų šeima buvo įvykių sūkuryje, o šeimos galva - Jonas Motiejus Norvaiša ir rašė šią knygą, pildė ją svarbiausiais šeimos įvykiais, datomis bei akcentais, kurie, jo manymu, bus naudingi ateities kartoms.

Knygoje itin svarbūs Jono Motiejaus ir jo žmonos Elžbietos dvyniai Kazimieras ir Uršulė. Turėsite galimybę susipažinti su šių dviejų veikėjų augimu ir vystymusi, kaip jie subrendo ir pasirinko gan skirtingus likimo kelius. Tylioji ir paklusnioji Uršulė nusprendė stoti į vienuolyną, o Kazimieras pasirinko teisininko studijas Vilniaus akademijoje (Dab. Vilniaus Universitete). Iš tikrųjų šiems veikėjams palikus namus, jie ištuštėtjo ir tai puikiai pastebėjo dvynių tėvai.

"Silva Rerum" pasakoja apie dvynių gyvenimą atskirai nuo tėvų, jų kilimus ir nuopolius. Patį siužetą būtų galima nupasakoti vos keliais sakiniais, todėl jo aptarinėti net neverta. Geriau atkreipsiu jūsų dėmesį į tokias detales, kaip kad kūrinys puikiai atskleidžia Vilnių baroko laikotarpiu. Didingasis mūsų miestas tais laikais buvo patekęs į ne vieną padėtį: jį užpuolė maras, kazokai ir kiti plėšikai. Šioje dalyje dar ne tiek daug pastebėsite tokių faktų ir akcentų, bet kaip minėjau, autorė savo įvadiniame kūrinyje nenorėjo gąsdinti nepasiruošusių baisybėms skaitytojų.

Kristina Sabaliauskaitė daugybę savo laiko praleido studijuodama istorinius lietuvių rankraščius, ne veltui jos pateikti faktai atitinka tikrovę ir tuometinį LDK gyvenimą. Tai ko gero ir yra įdomiausia dalis, jaučiasi autorės atsidavimas savo darbui. Ne kiekvienas pasiryžtų tokiam iššūkiui parašyti knygą, kuri atspindėtų kelių amžių senumo įvykius. Bet Kristinai Sabaliauskaitei puikiai pavyko ir jos serija tapo viena žymiausių Lietuvos istorijoje.

Manau, kad "Silva Rerum" galima lyginti su tokiais kūriniais, kaipo "Erškėčių paukščiai", "Vėjo nublokšti" ir kiti. Šie kūriniai taip pat atspindi savo šalių istorijas ir puikiai vaizduoja tuometinį gyvenimą, bet didžiulis skirtumas tarp jų yra tas, kad minėtieji kūriniai buvo parašyti arba laikotarpiu, kai tie įvykiai vyko arba vos vos vėlesniu, o "Silva Rerum" yra šių dienų šedevras.

Skaitytojų nuomonės:

Knygą perskaičiau visai atsitiktinai, negirdėjusi apie jokius begalinius autorės išaukštinimus, ar kad tai yra madinga poniučių knyga:). Tiesiog pasiėmiau ją iš bibliotekos. Negaliu atsiminti, kada skaičiau tokią gerą knygą. Ir siužetas ir rašymo stilius yra nepakartojami. Kaip rašo komentatorius Arnoldas, kad knyga skaitosi lėtai, neįdomiai, kad jis nesupranta ilgų sakinių ir pamiršta ką poerskaitė - tai tikrai netiesa. Manau, kad skaitant su išankstiniu nusistatymu, jog neįdomu," neskanu"- tokio rezultato ir sulaukė. O gal tiesiog yra kitos priežastys, nemėgti nei šios knygos, nei jos autorės. Labai imponavo rašymo stilius, ilgi sakiniai- jie nuostabūs.Rašytoja yra apdovanota kalbos dovana. Eiliniam žmogui suregzti tokį sakinį būtų neįmanoma, o autorė pila juos kaip žirnius. Labai labai gražus istorinis romanas. Ačiū. Rekomenduoju kuo daugiau žmonių susipažinti su kristinos Sabaliauskaitės kūryba. O Arnoldas, vietoj aštios kritikos, turėdamas tokią iškalbą,- galėtų parašyti kažką gražaus. Ir mes su malonumu paskaitytume ir jo kūrinius. Gal būtų lygiavertis konkurentas.Taigi sėkmės kūryboje.

Be galo turtinga kalba, subtilus humoras, kvapą gniaužiantys veikėjų likimų vingiai, dėl kurių nesinorėjo nuo knygos atsitraukti nė sekundei. Skaitydama net užmiršau, jog tai lietuvių autorės kūrinys, nors gana dažnai, skaitant lietuvišką literatūrą, kažkur sąmonės kampe šis faktas vis apie save primena. Rašyčiau knygai aukščiausius balus net nesuabejojusi.

Kantrybės tik pradėjusiems skaityti pirmą dalį. Iš pradžių sunkoka, neįprastas rašymo stilius, nėra dialogo, tačiau veiksmas vyksta, vaizdingai aprašomas to meto Vilnius, žmonės, kartų gyvenimai. Skaitai ir atrodo tarsi regi žmones, jų drabužius, jauti charakterius, kenti jų gyvenimus,o kaip vaizdžiai perteiktos maro ir įvairių įvykių scenos...Knyga tikrai įdomi ir labai verta paskaityti. Rimta knyga rimtiems žmonėms. Ačiū autorei.

Knyga - 10 balų. Iš pradžių gal ir nuobodu man pasirodė, tačiau pakerėjo tai, kad šioje knygoje slypi mūsų - lietuvių istorija, kuri susipina su veikėjų likimais. Nesuprantu, kaip įmanoma tokius paprastus dalykus perteikti taip įdomiai. Skaitydamas supranti, kad visgi vertybės visiškai nepasikeitė, o polinkis į nuodėmes - neatsiejama žmonijos dalis.
"Silva Rerum II"

Neskaičiusiems pirmosios dalies "Silva Rerum I", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Tik patys pastabiausi šio blogo lankytojai pastebėjo, kaip man sekėsi skaityti antrąją, "Silva Rerum" dalį... Galima sakyti, kad šią knygą skaičiau net du mėnesius. Vis pradėdavau ir padėdavau į šalį ne tik dėl laiko trūkumo, bet dėl norėjimo paskaityti kitas knygas, dėl per mažo susikoncentravimo... Nors knygos viršelį net porą kartų matėte dešinėje pusėje prie "Šiuo metu skaitau" knygų, prisipažinsiu, gan uždarai skaičiau ją. Įdomiausia yra tai, kad paaiškinimo nėra.

Antrąją serijos dalį skaityti buvo tikrai nelengva. Ypač pradžioje, kai skaitytojai buvo supažindinti su naujais veikėjais. Visuomet iš pradžių tokiose situacijose sunku įsijausti ir apsiprasti, ypač kai pusės veikėjų vardai būna "Jonas".

"Silva Rerum I" pasakojo apie laikus, kada Lietuvą puldinėjo kazokai. Šį kartą valstybę užklupo karas su švedais, maras ir badas. Manau, kad tai pačios įdomiausios knygos vietos. Ypač viskas, kas susiję su maru ir mirtimis. Iš tiesų, didelis pliusas autorei, kuri taip puikiai perteikė tuometinius įvykius Vilniuje. Kaip pasakojama kūrinyje, žmonės griuvo tiesiog gatvėse, o vėliau jų palaikai būdavo suverčiami į bendrus kapus. Miestiečiai ir net išsilavinę žmonės ėmė valgyti net ir žmogieną, ypač vaikus. Kitaip tariant, Vilnių užklupo baisūs laikai...

Vienas iš naujesnių veikėjų šiame kūrinyje buvo žydas daktaras Gordonas. Šis veikėjas man labiausiai patiko šioje dalyje, nes iš jo pusės galima buvo sužinoti ne tik daugiausiai apie marą ir badą Vilniuje, bet ir apie kitas detales, pikantiškas tuometiniam Barokiškam gyvenimui. Galiu išskirti ir paminėti tokius dalykus, kad tuo metu žmonės dar bijojo medicinos, jie netikėjo jos galiomis ir verčiau rinkosi žoleles ir kitus "magiškus" gydymus. Dėl tos pačios priežasties daktaras Gordonas net ir nelabai galėjo tyrinėti žmonių vidinių organų, nes ir taip buvo gan smerkiamas visuomenės. Bet tai nesutrukdė to daryti su įvairias gyviais, kaip žiurkės... Labai įdomiai susiklostė šio veikėjo likimas ir aš pati netekau amo, paskaičiusi tam tikrus skyrius. Beje, nors ir sakiau, kad žmonės nepripažino šio žmogaus medicinos, išsilavinę ir pasaulio regėję žmonės visgi aktyviai lankėsi ir tarp tokių žmonių buvo ir visiems puikiai žinoma Uršulė.

Tikriausiai Uršulės jums pristatinėti jau nebereikia, juk ją galima vadinti pirmosios serijos dalies žvaigždė. "Silva Rerum II" pasakoja jau labiau apie antrąją Norvaišų giminės kartą, apie viską po keliasdešimties metų, todėl ir Uršulę jau reiktų vadinti moterimi, o nebe mergina. Ši moteris knygoje pasirodė tik maždaug nuo vidurio knygos ir buvo labai sunku suprasti apie jos gyvenimo istoriją. Autorė Kristina Sabaliauskaitė pasirinko labai neįtikėtiną ir genialią kūrinio kompoziciją, Uršulės gyvenimo istoriją nupasakodama tik kūrinio pabaigoje, o iki tol tiesiog atskleidė jos būseną ir gyvenimą po tam tikrų įvykių.

Tikriausiai įdomu sužinoti, kaip susiklostė pagrindinės kūrino Norvaišų šeimos likimas. Ką gi, Kazimiero ir Uršulės tėvai jau kurį laiką buvo mirę, tas pats likimas ištiko ir Kazimierą, todėl ši knyga beveik apie jį patį ir nepasakoja. O Uršulė paragavo aštraus gyvenimo, bet tuo pačiu malonaus. Ji turėjo galimybę pakeliauti, pagyventi didingiausiame Lietuvos mieste - Vilniuje. Uršulė sugebėjo sukurti šeimą su mylimuoju Birontu ir pratęsti jų giminę trimis sūnumis. Bet likimas jai nebuvo gailestingas. Užsispyrimo veikėja neįveikė, todėl tai kur kas apsunkino jos gyvenimą, nes po vieno, itin nuožmaus barnio su mylimu vyru, ji pabėgo ir kurį laiką slapstėsi, pareikšdama, kad iš principo nesusiras savo vyro, kol jis neįvykdys jos sąlygų. Deja, tai buvo didžiausia moters klaida, dėl kurios ji gailėjosi visą savo gyvenimą...

Bet tai, kas aprašyta ankstesnėje pastraipoje, nupasakoja Uršulės praeitį. Knygos dabartis pasakoja apie visai kitus laikus, kurie kur kas svarbesni nei veikėjo gyvenimo istorija. Uršulė sunkiai susirgo. Ji jautė kaip mirtis alsavo jai į veidą, bet pasiryžo atlikti dar vieną pareigą, kurią jautė dėl praeities klaidų. Matote, mažai užsiminiau apie naujus kūrinio veikėjus, bet manau, kad jums labiau patiks su jais susipažinti patiems. Šie veikėjai taip pat pasirodys labai skandalingi ir neįprasti. Dėl tam tikrų priežasčių Uršulei teks padėti išsaugoti savo Norvaišų giminę ir pratęsti ją. Tai bus paskutinis moters pažadas sau... Taigi, sužinosite, ar pavyks jai tai įgyvendinti, ar ne...

Šioje dalyje susilpnėjo dėmesys Silvos knygos rašymui. Kazimiero ir Uršulės tėvas Jonas itin gerbė šią šeimos knygą, liudijančią apie to meto įvykius, o kai atėjo laikas Kazimierui tęsti tradiciją, jis menkai užsiėmė tuo, tad daugybė faktų liko neįamžinti.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis - žodžiai, kurie puikiai apibūdina "Silva Rerum II". Geriausias ir taikliausias pavyzdys yra Uršulė, kuri daug prisikentėjo, bet visgi patyrė ir malonių akimirkų. Ji suprato, kad dėl tam tikrų nelaimių jos gyvenime buvo kalta ji pati, ypač jos pabėgimas iš vienuolyno, kuris, beje, šioje dalyje, mažai akcentuojamas.  Manau, kad autorė Kristina Sabaliauskaitė labai puikiai siunčia šią žinutę savo skaitytojams ir net jei tai kūrinys apie XVII amžių, mes visi galime rasti kažką artimo šiuolaikiniams laikams ir moralės kodams.

Džiaugiuosi, kad visgi sugebėjau įveikti šią knygą ir labai viliuosi, kad skaitydama trečiąją dalį neturėsiu tiek problemų. Man jau dabar įdomu sužinoti, kas visgi atsitiks sekančioje dalyje, ko dar galima tikėtis. Nekantrauju atsakyti į visus sau rūpimus klausimus ir pabaigti šį trijų dalių aprašymą.

Skaitytojų nuomonės: 

Na šitai knygai lyg ir komentarų nereikia.Nors ir kaip nemėgstate skaityti,vis tiek primygtinai siūlau ją ir pirmąją dalį perskaityti.Nuostabu,puiku,kalbos grožis neišpasakytas,sakiniai nors ir labai ilgi,bet negali atitraukti dėmesio.Manau,kad gerb.Sabaliauskaitė taip sugebėjo perteikti anų metų dvasią,kad tik trūksta visą tai ekranizuoti.

Nors antroji knyga ir yra tęsinys pirmosios, tačiau man pirmoji lengvesne, daugiau meilės, o antroji sukrėtė iki sielos gelmių to meto įvykiais. Labai gera knyga, bet tuo pačiu ir labai žiauru skaityti... Šiandien pagalvojus apie tuos laikus, kai vyksta veiksmas, net nupurto, ir supranti, kaip dabar turėtų visi būti laimingi.

vakar užverčiau paskutinį puslapį. Ašaros liejosi - nežinau kuo, bet knyga užkabino giliausias sielos kerteles. Paskutinį kartą taip verkiau skaitydama Remarko "Triumfo arką". Lyg ir nieko drastiško, bet tokia kosminė vienatvė herojų ir gelmė. Jausmas perskaičius lyg būtų pervažiavęs sunkvežimis, bet tuo pat metu ir keistai gera ir giedra. Nepaaiškinama. Pirma Sabaliauskaitės knyga puiki, bet šita stipresnė.
Nepakartojama, nuostabi knyga. Tai lyg švelni melodija atsklidusi iš tolimos praeities. Čia rasite visko: isdavyštes ir ištikymybes, meiles ir neapykantos, karo ir maro, skurdo ir bilzgesio....
Tai tikras XXIa. šedevras.Lietuvių literatūroje to dar nebuvo! Gaila, kad nėra tęsinio. Pritariu Daliai - tokią knygą būtinai reikėtų ekranizuoti. Esu sužavėta. Su meile perskaičiau abi dalis. Geresnes nebuvau aptikusi. Dėkinga rašytojai už tokią puikią dovana skaitytojams

Ką tik baigiau skaityti antrąją knygos dalį- man tikrai patiko. Džiugino vaizdinga kalba, kurios taip pasigendu verstiniuose romanuose, džiugino atskleistas istorinis laikotarpis, kuris dėl objektyvių priežasčių, bet nepelnytai yra užmirštas mūsų istorijos puslapis. Pirmoji knygos dalis man buvo įspūdingesnė, nes antroji lyg truputį ištempta, bet labai džiaugiuosi, kad lietuviškos literatūros padangėje, kad ir pavėlavusi kelis metus, atradau tikrai gerą kūrinį, kurį visiems rekomenduoju paskaityti.

... labai įdomios knygos! abi dalis privaloma perskaityti. Po ilgo laiko perskaičiau knygą, kuri tikrai ilgam liks atminty, ji įdomi, šokiruojanti, prikaustanti... Tai mažytė dalis mūsų tautos istorija, kurios galvą guldau didesnioji dalis nežinome. Pripažinsiu, knygą reikėjo 'prisijaukinti", man taip pat buvo sunku iš pradžių priprasti prie stiliaus, prie be galo ilgų sakinių - bet kai "įsivažiuoji", ji tiesiog įtraukia. Tai pirma knyga be dialogų, kurią teko skaityti - man patiko. Dialogai čia visai, mano manymu, nereikalingi.



"Silva Rerum III"

Neskaičiusiems ankstesnių serijos dalių "Silva Rerum I" ir "Silva Rerum II", nuo šios vietos aprašymo nepatariama skaityti.

Trečioji serijos dalis vėl persikelia į naujus laikus, kuriame atsispindi kitos Norvaišų šeimos gyvenimas nei pastarosiose knygose. Šį kartą pagrindinis veikėjas yra tik vienas - Petras Antanas Norvaiša, kurį patys skaitytojai įvertino kaip labai neišskirtinį ir rutiniškam gyvenimui pasiduodantį veikėją.

Trečiojoje dalyje nebesutiksite tokių pasakojimų apie karus ar apie marą - pagaliau Lietuvoje kuriam laikui įsivyraus ramybė, kurią visgi ardys vidiniai konfliktai ir nesutarimai. Gerai išmanantys istorikai žinotų, kad prie valstybės žlugimo XVIII amžiuje prisidėjo absoliučią valdžią turintys bajorai, galėję laisvai naudoti liberum veto teisę.

Prieš aprašinėdama šią dalį, pasiskaičiau įvairiausių nuomonių internete. Įsiminė faktas, kad nors Kristina Sabaliauskaitė buvo istorikė, jos serijoje vyrauja žmonių išgyvenimai, intrigos ir meilės istorijos, o pačios istorijos šiek tiek pasigęstama.  Drįsčiau sutikti su šiuo pastebėjimu, bet nepaisant to, kūrinį galima kelti labai aukštai.

Kaip ir minėjau, pagrindinis dalies veikėjas buvo Petras Antanas Norvaiša, Kazimiero anūkas. Man šis veikėjas pasirodė labai abejingas gyvenimui ir labai daug filosofuojantis. Apie jį buvo pasakojama daug, bet galbūt būtų buvę geriau, jei autorė būtų daugiau dėmesio skyrusi ir kitiems naujiems veikėjams. Pagrindinis siužeto vingis buvo vedusio vyro romanas su Balbete, kuris pasireiškė labiau ne tarpusavio supratimu, bendravimo ypatumais, bet kūniškais malonumais.

Šioje dalyje atkreipiau daugiau dėmesį į kultūrinę valstybės pusę, kuri buvo gan užgošta pastarosiose dalyse dėl tam tikrų nelaimių, užklupusių šalį. Labai puikiai buvo pabrėžtas Baroko stilius, ypač ryškiai ir išsamiai apibūdintos bažnyčios ir kiti pastatai. Kūrinyje pasirodę Radvilos ir įnešė tą kultūros savitumą, nes turėtumėte žinoti, kad Radvilos prisidėjo labai daug prie lietuvių kultūros lygio aukštinimo.

Autorė neleidžia mums pamiršti ir apie ankstesnes serijos dalis. Matote, po Uršulės mirties, praėjus tam tikram laiko tarpui, Milikantų dvaras sulaukė savo žlugimo, todėl Petro Antano Norvaišos gyvenimas pasakojamas kitoje erdvėje. Iš tiesų buvo gaila sužinoti tokią dvaro baigtį, žinant kaip jį aukštino patys pirmieji "Silva Rerum" veikėjai, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Jeigu pamenate, Uršulė prieš mirtį parašė testamentą, kuriame žadėjo atiduoti savo turtą brolio Kazimiero sūnui, jei jis išpildys sąlygą susilaukti su žmona 5 vaikų ir taip pratęstų giminę. Deja, ši sąlygą nebuvo įvykdyta, o Petras Antanas Norvaiša netiesiogiai laikė Uršulę sena neišmanėle, turėjusia per daug užgaidų.

Dabar, kai perskaičiau visas išleistas dalis, galiu laisvai teigti, kad antroji knyga man paliko didžiausią įspūdį. Kodėl? Nes pirmojoje dalyje buvo galima rasti per daug dramatiškų epizodų, o antrojoje viskas labai originaliai ir nuostabiai aprašyta, su pakankamu kiekiu intrigų, nuostabiais ir vaizdingais veikėjų bei maro aprašymais.

Trečioji "Silva Rerum" dalis man patiko mažiausiai iš visų. Galbūt čia pasigedau pasakojimų apie kitus veikėjus, o gal manęs tiesiog nesužavėjo pagrindinis veikėjas ir jo abejingumas gyvenimui. Yra kaip yra. Visgi seriją vertinu labai teigiamai ir manau, kad ją sudaro tokios knygos, kurias kiekvienas išsilavinęs lietuvis turėtų perskaityti per savo gyvenimą. Turtinga kalbam, neiškraipyti ir taiklūs istorijos fragmentai, intrigos siužeto linijoje - visa tai leidžia mums žvelgti į šią seriją kaip į didingą kūrinį.



Skaitytojų nuomonės:

Pirkau Knygų mugės metu, taigi šiek tiek pigiau, bet negaila nė vieno išleisto cento. Nežinau jokio kito lietuvių autoriaus, kuris taip rašytų. Knyga-šventė, ilgai laukta, godžiausiai perskaityta ir šiek tiek su liūdesiu, kad visos šventės kada nors baigiasi. Be to, esu psichologė - o šioje knygoje psichikai ir jos sutrikimams skirtas nemažas dėmesys, ir stebino, kaip autorė jautriai (taip ir norisi parašyti - profesionaliai) kuria tuos psichologinius istorinių herojų portretus. Jie labai nevienareikšmiai, sužaloti aplinkos ir susižaloję patys, gyjančiomis sielomis ir nesugebantys pagyti. Tokie, kaip žmonės, kuriuos matau kasdien. Knyga pribloškė savo stiprumu, ji niūroka, bet kartu ir turi to nepakartojamo užburiančio grožio, kuris būdingas Sabaliauskaitės romanams, ir kuris čia, galbūt dėl kontrasto, yra dar stipresnis.
Šios trilogijos dalies siužetas ne toks įtemptas, tačiau nemažiau intriguojantis, nei pirmos dvi. Žmogiškosios silpnybės, vedančios į pragaištį, nepaprastai vaizdingai perteikiamos autorės. Reziumė: šie Kristinos Sabaliauskaitės kūriniai yra deimantai lietuvių literatūros pasaulyje. Tiek žmogiškoji būtis, tiek dabartinės problemos, mūsų silpnybės ir mūsų istorija yra supinamos vaizdinga senovine kalba.



1 komentaras:

Ieva rašė...

Gan prastas aprašymas. Realiai, 'aš skaičiau' keliose pastraipose. Žmonės tikrai nesusidomės ir nenorės skaityti knygos, jei nepapasakosi kokia vis dėlto nuostabi buvo Uršulė, kokia neįprasta jos ir Jono Kirdėjaus istorija, koks šarmingas ir charizmatiškas Kazimieras ir visi kiti.
Ir taip, knyga nuostabi.