Sarah J. Maas "Dyglių ir rožių dvaras" ("A Court of Thorns and Roses") trilogija

Simboliškai, po keturių metų pertraukos, sausio 1-ąją prisiminiau šį tinklaraštį ir su nostalgija atsidariau paskaityti ne vienerius metus kauptų apžvalgų. Sunku patikėti, bet kiekvieną mėnesį čia vis dar apsilanko keli tūkstančiai knygų mylėtojų. Neįsivaizduojate, kaip džiaugiuosi, kad net ir nustojus vystyti šį blog'ą, jį iki šiol atranda tiek daug žmonių. Ačiū jums labai, tikiuosi mano rekomendacijos padėjo pamilti knygas, kurias pati su nostalgija prisimenu iki šiol 💙

Per tiek laiko pasikeičiau ir mano gyvenimas, šiuo metu dirbu mylimą darbą, daug laiko skiriu sau ir artimiesiems, bet skaitymas vis dar užima labai svarbią vietą mano širdyje. 2022 metais, kaip niekad, perskaičiau labai daug kūrinių ir neslėpsiu, karts nuo karto kildavo mintis o gal reiktų kažką aprašyti ir čia, tad turėdama šiek tiek daugiau laiko nei įprastai, nusprendžiau palepinti jus įrašu apie dar vieną knygų seriją, kurios tikriausiai nemažai jūsų net laukė dar tais laikais, kai rašiau čia kiekvieną savaitę... Nežinau ar mano rašymo stilius išliko toks kaip anksčiau, nesu net tikra kaip struktūrizuoti šį įrašą, bet viliuosi, kad bent daliai iš jūsų pavyks pamilti šias knygas, visai kaip ir anksčiau.

Neslėpsiu, "A Court of Thornes and Roses" serijos pavadinimo lietuvių kalba teko ieškoti internete. Pasirodo, dvi knygas yra išvertusi Alma littera pavadinimais "Užkerėtas dvaras" ir "Įkalinta tamsoje", bet kadangi būtent Knygos.lt išleido pilną seriją, jų pavadinimais bandysiu vadovautis ir aš. Knygas galite rasti "Dyglių ir rožių dvaras", "Miglos ir įtūžio dvaras", "Sparnų ir griuvėsių dvaras" pavadinimais, o ketvirtoji, susijusi nebe su pagrindiniais veikėjais - "Sidabro ir liepsnų dvaras".

Tai buvo trilogija, kurią anglų kalba skaičiau baiginėjant 2021 metus ir įžengiant į 2022. Taip, tai buvo lygiai prieš metus, bet iki šiol negaliu nustoti galvoti apie ją. Šios knygos mane tiesiog užbūrė ir po ilgos pertraukos galėjau pripažinti, kad šios fantastinės knygos pasiekė mano aukščiausių top'ų viršūnes šalia kitų žinomų ir čia aprašytų trilogijų. 

Žinote, kas įdomiausia? O gi tai, kad kol aktyviai vysčiau šį tinklaraštį, šios knygos jau buvo išleistos ir visiems prieinamos Lietuvoje, o pažiūrėjus vieno internetinio knygyno komentarus, panašu, kad visas "bumas" vyko dar 2016 metais... Kaip tai galėjo nutikti? Kaip aš jas praleidau? 🙈 

Aprašyti kelias knygas viename įraše, pamenu, ir anksčiau nebūdavo labai lengva, todėl ir šįkart pasistengsiu nelįsti per daug į scenarijaus pusę, o kalbėti apie tai, kaip jaučiausi skaitydama, kas mane taip sužavėjo.

"Dyglių ir rožių dvaras" istorija prasideda ganėtinai tradiciškai. Pagrindinė veikėja Feirė iš nepasiturinčios trijų seserų šeimos yra priversta pasirūpinti savo šeima medžiodama laukinius gyvūnus vakarienėms, tačiau netikėtai nušovusi nepįrastą padarą, ji pateko į visai kitą užburiantį pasaulį, primenantį pasakas. Ten jos laukė nauji draugai, meilės istorija, fantastinės būtybės ir galios, mirtini nuotykiai ir daug daug visko, ko negaliu papasakoti. Praėjusioje dekadoje (kaip keistai tai skamba) mane labiau žavėjo distopinio (realistinio) stiliaus fantastinės knygos, tad tikriausiai ir atsakiau į savo pačios klausimą, kodėl ši knyga manęs nepasiekė "savo laiku" – ieškojau kūrinių be magiškų galių ar įvairių neaiškių būtybių ir pabaisų. Jeigu ir jūs nesate tokio pobūdžio knygų megėjai, ne problema, šios vis tiek tikrai patiks 😁

Scenarijus: man, perskaičiusiai tikriausiai daugiau nei tūkstantį knygų, buvo sunku rasti kažką, kas dar galėtų nustebinti, tačiau kiekviena iš šių knygų sukėlė perversmą mano galvoje ir su pasimėgavimu skaičiau kiekvieną puslapį, negalėdama nustoti skaityti ir grįžti į gyvenimą. Autorė tikrai moka nustebinti, tad esu tikra, kad būtent todėl jos knygos sužavėjo visą pasaulį. Gal pirmoji knyga ir nepasirodys per daug kitokia nei tai, ką jau esate skaitę, bet kai perskaitysite visas, suprasite, kad pirmoji - tai tik įžanga į tai, kokie nuostabūs dalykai laukia toliau. Net jeigu galvojau, kad šios knygos bus panašios į "Beauty and the Beast", visgi scenarijus labiau sukasi aplink įvairias magiškas galias, kas man tikrai labai buvo prie širdies. Rašant apie šią knygą galvoje sukasi mintys apie žvaigždėtą naktį, senovinius miestus, gal net šiek tiek nuotaika primeną animacinį filmą apie Rapunzelę - "Tangled". Labai būtų įdomu sužinoti kokie vaizdiniai sukasi jau skaičiusiųjų galvose!

Autorės rašymo stilius: pasakydama, kad po šios trilogijos, nedvejodama puoliau skaityti kitą tos pačios autorės 8 knygų seriją, tikriausiai padeda suprasti, kad autorė sužavėjo mane kaip reikiant. Skaitydama "Dyglių ir rožių dvaras" knygas jaučiausi tarsi pati būčiau jos sukurtame pasaulyje - vaizdingi pasaulio, veiksmo scenų ir svarbiausia, žmogiškojo ryšio (tiek draugystės, tiek meilės) aprašymai užbūrė mane ir nuoširdžiau džiaugiausi, kad šiame pasaulyje egzistuoja tokių gabių rašytojų. Jeigu reiktų rinktis, būtent ryšys tarp skirtingų žmonių man yra Sarah J. Maas varikliukas. Stebėdama BookTook (TikTok knygų mylėtojai) postus, iki šiol mėgaujuosi autorės sukurtomis citatomis, kaip "To the stars who listen and to the dreams that are answered"⭐

Veikėjai: negaliu išvardinti ir papasakoti apie visus, tačiau Feirė buvo tikra "badass girl" į kurią norėčiau
lygiuotis ir pati. Ji nebuvo kažkokia vargšelė nuskriaustoji, ji buvo kovinga, drąsi ir ryškų charakterį turinti mergina, kokių dažnai trūksta panašaus tipo knygose. Nuostabių ir labai svarbių personažų per visas tris knygas buvo neįtikėtinai daug (tikrai knygose tai nėra įprasta) ir su kiekviena knyga galima sutikti naujus žmones, tačiau tai neapsunkino visos istorijos, nes autorė sugebėjo sukurti kiekvieną savo personažą unikaliai ir net kartais buvo sunku išsirinkti savo favoritus. 

Meilės istorija: boy oh boy kaip sunku nupasakoti neatskleidžiant detalių. Visa trilogija paremta meile tiek tarp draugų, tiek tarp dviejų žmonių. Visi dialogai, romantiškos akimirkos magiškame pasaulyje, intymios ir tikrai gan pikantiškos scenos buvo tai, ko man reikėjo. Skaitant daug knygų pradeda kartotis situacijos tarp dviejų žmonių, pavyzdžiui, kaip gerietė mergina įsimyli "bad boy" arba visokie pabodę "After" stiliaus kūriniai su kiek dėl jaunesnės auditorijos prigesintomis sekso scenomis. Šiose knygose tikrai buvo karštų momentų, ko pasigedau kituose kūriniuose, nesvarbu ar jie iš fantastikos žanro, ar ne.

Nepamenu ar anksčiau įvertindavau knygas balais, tačiau šįkart viskas buvo 10/10. Jeigu atkreipsite dėmesį į Goodreads atsiliepimus, manau pagal įvertinimų kiekį tikrai nekils abejonių - skaityti ar ne. "Dyglių ir rožių dvaras" taip būtent ir atradau. Kiekvienais metais puslapis daro geriausių metų knygų rinkimus ir būtent 2021 metais išleista ketvirtoji knyga (jau nebe su pagrindiniais veikėjais) su rinkimuose uždominavusių balsų skaičiumi nekėlė abejonių. Geriausia yra tai, kad netyla kalbos apie tai, kad planuojama pagal šias knygas kurti serialą, o pati trilogija tik iš dalies yra baigta, tad gerbėjai iš viso pasaulio su nekantrumu laukia dar mažiausiai vienos knygos apie Feirei artimus personažus. Tarp jų ir aš.

Nuo tų laikų, kai čia rašydavau kiekvieną savaitę, daug kas pasikeitė. Tarp jų atsirado ir TikTok, kuris neslėpsiu, tikrai padeda atrasti panašius perlus. Be jau minėto BookTook fenomeno, didelio susidomėjimo sulaukusios knygos dažnai cituojamos būtent šiame socialiniame tinkle, dažnai menininkai dalinasi savo kurtais veikėjų pešiniais, atsiliepimais. Kaskart perskaičius knygą visada susirandu ką kiti apie ją galvojo nebe tik Goodreads, bet ir TikTok. Anksčiau to neturėjome, bet šis blogas būtent ir gimė iš idėjos dalintis savo mintimis su kitais, sužinoti ką apie jau skaitytas knygas mano kiti. Tai savotiška bendruomenė, kuria labai tikiu ir kuri padėjo ir padeda atrasti vis naujų dėmesio vertų knygų.

Keletas skaičiusiųjų atsiliepimų:

"Esu fantasy mėgėja ir man sunku išsirinkti tokią knygą kurioje būtų viskas viename, stebuklai, fantastika, romantika... ir po ilgų paieškų ir daug perskaitytų knygų RADAU... griebiau ir sukramčiau visą tiesiogine ta žodžio prasme per vieną dieną. Net nėra žodžių tokiai knygai apibūdinti tiesiog imti ir ją perskaityti rekomenduoju visiems. Tinka tikrai netik paaugliams, joje netgi šiek tiek vietelių kur labai jauni turėtų nurausti... hot... tikrai hot knyga... veiksmas, veikėjai, veiksmo vietos tikrai nerealios, nežinau kiek laiko reikės ieškoti panašių knygų... 10 balų be jokių kalbų"

"100% Knyga, kurią perskaičius verkiau, kad ji baigėsi.. Tai viena iš tų knygų, kurias galėtum skaityti amžinai, nes atrodo lyg pats gyveni ten kartu su jais. Ši mistinė knyga tikrai sukelia daug emocijų, šypsojausi, verkiau, juokiausi ir vėl verkiau, ir vėl šypsojausi.. Žodžiais neįmanoma paaiškinti kokia ši knyga - ją reikia perskaityti. Nuo pat pirmų puslapių knyga įtraukia ir kiekvieną skyrių, o gal net puslapį perskaičiau net nepajausdama.. Atrodo lyg dalyvauji kartu su veikėjais. Rekomenduoju šią knyga visiems, o ypač tiems kam patiko „Mistinis miestas“. Drįsčiau sakyti, kad kol kas tai viena iš geriausių mano skaitytų knygų."

O ką apie šias knygas manote jūs? Labai lauksiu jūsų komentarų! 💙

Katharine McGee "The Dazzling Heights"

*Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Gražiosios melagės", šio aprašymo nerekomenduoju skaityti*

2018 metais po šiokios tokios pertraukos vėl radau šiek tiek laiko knygoms - šį kartą tik patiems verčiausiems kūriniams. Dar 2016 metais skaityta ir labai teigiamai mano įvertinta knyga "Gražiosios melagės" (skaičiau originalo kalba ir man labiau patinkančiu pavadinimu "The Thousandth Floor") šiais metais neaplenkė mano skaitinių sąrašo dar kartą. Pirmoji serijos dalis taip sužavėjo mane, kad negalėjau apie šią seriją negalvoti net kelerius metus, kol galiausiai turėjau galimybę paskaityti ir antrąją knygą, kuri buvo tikrai ne prastesnė.

"Gražiosios melagės" baigėsi su didžiule intriga. Jeigu pamenate, pirmoje dalyje Averija užmezgė romaną su įvaikintu broliu Atlasu, neturtingoji Railina įsimylėjo turtuolį Kordą, bet aplinkybės susiklostė taip, jog ji buvo įpareigota padėti buvusiam vaikinui ir įskaudinti naująjį mylimąjį vogdama iš jo. Erisė su mama turėjo persikelti į kur kas neturtingesnį gyvenimą žemesniuose aukštuose, Erisė taip pat sužinojo ir tai, jog viena jos draugių - Leda - yra pusiau jos sesuo ir merginos turi tą patį tėvą. Leda su nelegalaus programišio Vato pagalba sekė kiekvieną Atlaso žingsnį. Galiausiai paskutinio vakarėlio metu Erisė tragiškai žuvo. Apsvaigusi ir įskaudinta Leda nenorėdama nustūmė ją nuo bokšto, o įvykio liudininkus - Railiną, Vatą ir Averiją - prisaikdino neišduoti jos nusikaltimo mainais į Ledos tylą apie jų paslaptis...

Antroji serijos dalis "The Dazzling Heights" pažers naujų netikėtumų. Naujos draugystės, nauji meilės romanai, netikėti likimo vingiai, vienijančios senos ir naujai atsirandančios paslaptys, bei  žadą atimantis siužetas. Nuo pat pradžių autorė leido suprasti, jog knygos pabaigoje dar viena mergina mirs, ir vėl skaitydama bandžiau suprasti, kuriai veikėjai nelemta išvysti trečiosios serijos dalies, bet tai buvo neapsakomai sunku. Bijojau dviejų dalykų: jog pasikartos įvykių seka ir viena iš merginų, pasikeitusi į gerąją pusę, žus, arba, kad neteksiu mylimiausių veikėjų. Vėlgi, pabaiga buvo itin nenuspėjama ir tamsi, gerokai tamsesnė nei pirmosios dalies ir aš dar kartą praradau amą.

Šioje dalyje tragiškai mirusią Erisę pakeitė nauja paslaptinga veikėja, žinoma kaip Kaliopė. Autorė Katharine Mcgee nuo pat istorijos pradžios atskleidė Kaliopės ir jos mamos kortas - moterys buvo apsišaukėlės, gyvenančios turtuolių gyvenimą ir apgaudinėjančios kitus vardan pinigų. Jos taip pat buvo keliautojos ir niekada neprisirišdavo prie vienos gyvenamosios vietos. Deja, netikėtai sutikti seni pažįstami ir sąžinės graužatis apvertė moterų planus aukštyn kojom... Man labai patiko Kaliopės personažas. Mergina suteikė kūriniui tokio gyvumo, šviežumo jausmą, kurio trūko po niūrios Erisės mirties. Apsišaukėlių istorija nepasirodė labai dažnai pasikartojantis reiškinys paauglių literatūroje, todėl tai tik dar labiau praturtino šį kūrinį.

Esu tikra, jog kurdama pirmosios dalies "Gražiosios melagės" apžvalgą, nepakomentavau savo teigiamos nuomonės apie kūrinių veikėjų vardus. Averija, Atlasas, Kaliopė, Erisė, Leda, Vatas, Railina, Kordas ir daug kitų - negirdėti vardai sustiprino autorės norą sukurti įspūdį, lyg tikrai skaitytum ir stebėtum gyvenimą ateityje. Ne tik vardai, bet ir žmonės, technologijos, vietovės ir kitos idėjos labai patiko ir kūrinys, nors ir priklauso fantastikos žanrui, bet pasirodė labai tikroviškas.


Pirmąją serijos dalį "Gražiosios melagės" skaičiau prieš kelis metus, todėl prieš pradėdama antrąją dalį, dar kartą paskaičiau ir pirmąją. Tik šįkart iš naujo susipažįstant su šia trilogija, pastebėjau savo prieraišumą Railinai ir jos personažui. Nors ji yra autsaiderė šioje trilogijoje ir turtuolių gyvenime, mergina labai stipri, atkakli ir siekianti savo tikslų. Vis dėlto, mūsų kultūra tikriausiai tokį prieraišumą silpnesniam suformavo ne veltui, o filmų, panašaus siužeto knygų dėka. Juk Pelenė irgi pradėjo kaip tarnaitė, tiesa? Būtų labai įdomu sužinoti ir jūsų, skaitytojai, nuomones apie tai, kuris veikėjas jums pasirodys įdomiausias šioje trilogijoje ir žinoma, kodėl. Rašytoja Railinai šioje dalyje numatė kiek kitokį siužeto vingį, nukreipusį merginą atgal į turtuolių gyvenimą ir ne tik. Nuo pradžių supratau kur visa tai krypsta ir, tiesą sakant, šiai veikėjai norėjau kiek kitokios istorijos ir ypač su laiminga pabaiga, kurios ji irgi tikėjosi.

Vaizdingai aprašyta aplinka: buvo nesunku įsivaizduoti detales, sukuriančias prabangos įspūdį aukštesniuosiuose aukštuose, ir smulkmenas ir neturtingųjų gyvenimo, požiūrio į tam tikrus aspektus, detales. Net patys žmonės ir jų personažai puikiai atspindėjo gyvenimo sąlygas, neatrodė lyg visi būtų klonai. Anaiptol, visi buvo labai skirtingi, turėjo savo skiriamuosius bruožus, asmenybes, požiūrius.

Tiesą sakant jau turiu savo "bibliotekoje" ir trečiąją serijos dalį, kuri, beje yra numatyta kaip trilogijos pabaiga. Nekantrauju pasinerti ir toliau į šią istoriją, bet šiek tiek jaudinuosi prisirišusi kiek per daug prie tam tikrų veikėjų, bijau, kad mano lūkesčiai neišsipildys, nes patikėkite, Katharine McGee moka nustebinti, oi moka... Vis dėlto, esu beveik įsitikinusi, jog sekanti apžvalga po "The Dazzling Heights" yra labai nuspėjama, laukite tęsinio.

Jenny Han "Always and Forever, Lara Jean"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos dalių "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu", šio aprašymo skaityti nerekomenduoju.

Jau gan retai keliu apžvalgas į šį blogą, bet kai tai darau - pasirenku tik pačius pačiausius ir jūsų dėmesio vertus perliukus. Šį kartą - tai knygų serijos "Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" paskutinė dalis "Always and Forever, Lara Jean". Visai neseniai kito teatruose praūžė pirmosios knygos filmo banga, sudrebinusi visas pasaulio žiūroves gerąja prasme, todėl netikėtai atrasta trečioji serijos dalis buvo nepakartojamos nuotaikos garantas.

"Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau" bei "P.S. Vis dar tave myliu" buvo dalys, kupinos ir pakylėjimo kupinų akimirkų, ir liūdnų bei streso keliančių scenų. Šį kartą, po netrumpos kelerių metų pertraukos ir po galimybės išvysti filmą pačiai, jau  kur kas geriau galėjau mintyse įsivaizduoti veikėjų veidus, kurie sutapo ir su filmo aktoriais. Kaip bebūtų, net kelerių metų pertrauka nepakeitė mano nuomonės apie šią knygų seriją - ji nuostabi.


Taigi taigi, trečioji ir paskutinė serijos dalis "Always and Forever, Lara Jean" pasakoja apie paskutiniuosius Laros Džinės ir jos mylimojo Piterio metus mokykloje. Neeilinės patirtys, amerikietiškos dvyliktokų tradicijos visus metus, stresas ir jauduliukas dėl koledžų ir ateities perspektyvų - esminiai šios dalies elementai. Pagrindinis klausimas, didžiąją dalį knygos metu Laros Džinės galvoje kirbantis klausimas būtent ir yra susijęs su jos ateimi ir koledžu, o intriga išlaikoma iki pat knygos pabaigos.

Kaip amerikiečiai pasakytų, I feel a great chemistry between the lovers, nes kiekvienas jųdviejų prisilietimas, nuolatinis Laros Dženės galvojimas apie mylimąjį Piterį,  virpino ne tik mane, bet tikiu, kad ir nejautriausią skaitytoją pasaulyje. Nors skaitant pirmąsias serijos dalis mėgavomės romantiškų akimirkų gausa, šį kartą jų irgi netrūko, jos nesikartojo ir kiekvienas momentas buvo unikalus. Galima pamanyti, jog autorė, rašydama šią knygų seriją, išgyvena pirmuosius meilės etapus, kai pilve tikrai plazdena drugeliai (patikėkit, tai tikra, žinau ką sakau), nes puikiai pasirinktos detalės, padedančios nesunkiai pajusti šį nepakartojamą jausmą tarp veikėjų.

Kas ne kartą patraukė mano dėmesį ne itin teigiama prasme, tai buvo mažoji Laros Džinės sesutė Kitė. Rodos, autorė įtraukė jos buvimą į kiekvieną knygos puslapį... Kitė pasirodydavo kaskart įsimylėjeliams būnant kartu, net imdavo įkyrėti, kad nematydavome jų paskutinių akimirkų kartu, žinant, kad daugiau serijos dalių autorės planuose nėra. Taip, nesunkiai galima pateisinti ne kartą pastebėtu Laros Džinės prieraišumu ir meile šeimai kaip svarbiausiai vertybei, bet vis tiek Kitė man nepatiko ir netgi nervino.

Drįsčiau teigti, jog Jenny Han puikiai palietė psichologinę temą apie žmonių skirstymą į ekstravertus ir intravertus, jog šią meilės istoriją galima laikyti puikiu pavyzdžiu, kuris padeda edukuoti šiuolaikinius paauglius. Net ir dabar, universitete, susiduriu su naiviu ir klaidinančiu pastebėjimu, jog intravertas yra prilyginamas asocialiam žmogui. Tai nėra tiesa - Intravertai nėra visuomenės atstumtieji ir kažkokios etiketės jiems neturėtų būti priskiriamos. Intravertai taip pat turi daugybę draugų, jie taip pat mėgsta dalyvauti renginiuose ir masiniuose susibūrimuose, jie yra labai protingi ir kūrybiški kaip ir patys ekstravertai, bet intravertams patinka leisti laiką ir vieniems. Kartais visiems norisi pailsėti nuo žmonių, skirti laiko sau, todėl iš dalies visi turime ir intravertišką savo pusę, bet tai nereiškia, jog tokie žmonės bijo žmonių ar yra asocialūs.... Grįžtant prie šios knygos serijos, pabrėšiu, jog Jenny Han parodė, jog net jeigu Lara Džinė ir turi intravertiškumo savybių savyje, mėgsta leisti vakarus viena arba su šeima, dažnai iškeičia vakarėlius į vakarus namuose su pižama ir knyga, bet ji puikiai leido laiką visuose dvyliktokų renginiuose, susirado nemažai naujų draugų ir svarbiausia, juk jos vaikinas Piteris buvo mokyklos žvaigždė ir vaikinas, su kuriuo norėjo draugauti visi vaikinai, o merginos visos norėjo jo kaip vaikino. Knygos autorė netiesiogiai parodo kitokią intravertiškumo pusę, jog viskas gerai norėti skirti šiek tiek laiko sau.

Nors visos dvyliktokų ceremonijos ir tradicijos gali skambėti nuvalkiotai, ypač kai didžioji dalis bestselerių jaunimui parašoma būtent Amerikos kultūroje, rašytoja Jenny Han viską perteikė labai įdomiai, suteikė nostalgijos jausmą ir man, jau ne prieš vienerius metus mokyklą baigusiai studentei. Tai buvo labai natūralu ir labai gražu, nors pats būdvardis "gražu", galima sakyti, nepasako nieko. Bet buvo tiesiog gražu.

Man labai patiko autorės siunčiama žinutė skaitytojams apie mokyklos baigimą ir ateities pasirinkimus. Poroms ši knyga turėtų būti itin reikšminga ir aktuali, bet deja, negaliu per daug išsiplėsti, nes nenoriu perteikti pagrindinių idėjų jums net nepaskaičius knygos.

Dažnai tokios paskutinės dalys būna skubotos, jo aprašo svarbiausius įvykius ir pabrėžia istorijos pabaigą arba kartais net perpasakoja dalykus iš kito veikėjo perspektyvos. "Always and Forever, Lara Jean" buvo puikiai apgalvota dalis, esu tikra, jog kiekvienas skaitytojas jautė artėjančią istorijos pabaigą, bet autorė puikiai išlaikė balansą ir tikrai galiausiai pakeičiau nuomonę, jog buvo verta skaityti, jog tai tikrai dėmesio verta trečia serijos dalis su pilnu siužetu. Tai buvo nuostabi šios istorijos pabaiga, jaučiuosi iki šiol pakylėta, jog visai netyčia radau šį kūrinį, jog sužinojau, kad jis egzistuoja, nes dabar ramia širdimi ir tik su pačiomis pozityviausiomis emocijomis galiu su ja atsisveikinti.

Jenny Han "To all the boys I've loved before"

After having "To all the boys I've loved before" published, Jenny Han gained a great success - in 2014, the book was chosen as one of the top 5 books of the year! Novel, written by American author, has a significant meaning to the author herself: the element of actual handwritten letters appeared in the book as a special motive because Jenny Han in her teenage years used to write letters to the boys she was trying to forget - just as the main idea of her bestseller book and its main character Lara Jean.

"To all the boys I've loved before" tells a unique love story - one of those we all adore to read about. In her early teenage years, Lara Jean had lost her mother and she was left with two of her sisters and her loving dad. Lara Jean was not alone, she had a wonderful and caring family and this helped her to turn into a person who appreciates the true values of being a family member. Lara Jean would much rather choose family dinners and game nights over popular parties and ordinary breaking of all kinds of rules for people her age. Because of this reason the girl felt a duty to remain a part of her caring family without even recognizing the fact that it was one of the reasons she started to lose herself in her youth days and especially in her potential love life.

n the very beginning of the book we, readers, together with Lara's family were introduced with the fact that Lara's favourite sister was about to move out for a college. The writer Jenny Han was able to create a special bond between these sisters just within a few pages of the book and I immediately felt the sadness she tried to illustrate when sisters had to say good bye - especially bearing in mind the fact that Margo, the older sister, was like the reflection of their lost mother. I felt a great sympathy for this character, but as kept turning pages and moving on with the story, I found myself questioning some my own feelings. Is it possible to say that the name has its own label? I do believe you all remember the scandalous Margo from "Paper towns", right? Both novels including this character appeared to be unpredictable.

As it is written in the back of the book, Lara Jean was not the girl who was afraid of the boys - during her teenage years she got to meet a few of the potential guys she might have liked, but as you can tell, nothing serious happened between them. After those desperate days the girl decided to write all of those boys a goodbye letter in which she would tell their unsuccessful love story and end it for all. There were 5 letters in total (which for me seems quite a lot, right?) and they were all send out to their receivers at once! Can you believe it? Your crush, actually 5 of them, receive a secret letter from you without even knowing the fact that you might have liked them! Of course Lara Jean did not intend to send them the letters and it was a shock for her as well, but this is a genious love story and after this accident her true teenage life actually began.

I loved the way the author portrayed Lara Jean. Her character felt similar to mine and I do believe that many other readers feel the same way - this is such an inspiring ability to create a fictional person who would actually resemble many of us. Lara Jean was afraid of serious relationships and commitments. She was afraid of letting herself to falling in love and boys changing her mindset, so she would become addicted to them. Every boy she had written a letter for, was able to create a special connection between them, it was not just one side crushes, but after every boy the girl used to think more about her feelings and actions she would like to take, but she did not do anything to move things forward. This is why all of those letters the boys later received were like an encouragement for her and for all the other readers of the book to at least try and not to remain wondering what would have happened. For Lara Jean the revelation of letters was almost like a new beginning of her life - and it was a good one.

I believe you are all excited to find out more about the boys the most... So here it is: during Lara's story, 2 guys were definitely the ones worth attention - her sister's ex boyfriend Joshn and her high school life crush Peter. Both boys created a bond with Lara Jean at different times and as Lara Jean explains, it was quite hard to resist them. I appreciate the author for maintaining the intrigue until the very end of the book and even I could not decide which boy I like more, how crazy is that? Usuaully I find myself choosing sides in different stories quite early, within the very first pages. You see, Josh was introduced as a very special and long time crush for Lara Jean, but she was forced to keep the distance because of her sister Margo. Peter, on the other hand, was one of the most handsome guys in school, but as we all know, the most handsome ones are usually the worst ones. Many people tried to alert Lara Jean before her making a huge mistake, no one trusted him except her. Was it worth it? You will find out yourselves, do not worry. In order to make it more exciting to read I will add that Peter became Lara's fake boyfriend and they both had different intentions for this. Believe me, the story is so confusing, but so amazing at the same time that you will not be able to stop reading it.

While reading this book you will have your opinion towards boys changed many times, you will live the adventures together with the characters, you will meet the family of Lara Jean, especially the younger sister Kitty which I did not comment about. And most importantly you will find out how and why those letters were sent to the boys... Do not forget the fact that there are 5 guys in total and you will get to hear all those funny stories. Because of the fact that Josh and Peter are portrayed as two very different characters, both boys will have their ups and downs, so that it would be a harder task for you to choose one side or to even guess the end of this book. Do not forget the fact that the book has its sequel as well with a title "P.S. I still love you" which says a lot already!

Back in 2015 when I was checking top lists of book for young adults, I did not see this book and immediately wanted to read it. It happened after many times seeing this cover in different lists of recommendations and only after many times choosing different books I decided to give this one a try. And omg I did not regret this once. I was so grateful to be able to read this book in my own language, Lithuanian, because sometimes I feel the lack of this type of reading material for cheerful summer evenings. I believe that many of you who trust my opinion will enjoy this book as much as I did, especially the ones who are the fans of the "Geek Girl" series, although "To all the boys I've loved before" is dedicated for a little bit older readers. In 2018 I decided to translate my review to english and to remind you about the upcoming film based on this book! Are you excited as much as I am?

Ruta Sepetys "Salt to the sea"

I have been waiting for this book for it to be finally released, it took me even longer to finally have it in my hands and be able to read it. Eventually, it took me only one evening to not only finish another bestselling book by Ruta Sepetys, but also to spread my ideas and thoughts here, in this blog. For those of you do not know, Ruta Sepetys is Lithuanian author living in the United States. Her first book "Between shades of grey" was a great success and I cannot wait until October, 2018, because after a long wait the movie adaptation for this book will hit the screens.I admit it, "Salt to the sea" was one of the greatest books I have read in 2017 and it was the reason why I returned to this blog - to my secret, but still often visited place by you, my dear readers. 

Just as everyone's beloved "Between shades of grey" story, "Salt to the sea" takes its reader back to the period of World Wars. This time Lithuanian author chose to write about a "Wilhelm Gustloff" ship and its story which not many people across the world are aware of, including four characters, representing different countries, trying to catch the ship in order to escape from the death. I love history, I love historical books and movies, but even I have not heard about this ship, so it was an exciting reading about the tragic in Baltic sea. 

Ruta Sepetys chose to write about the year of 1945 - the year when the second World War was coming to its end. During this period Lithuanian Joana, Polish Emily, and Prussian (the country which at that time still existed) Florian met each other under unexpected circumstances while trying to catch the ship in the middle of their journeys. There were more significant characters in this book, but the story was told from their perspectives only - each refugee had had their own chapters in order for us, readers, to get to know them from the inside. The fourth storyteller, not mentioned among the three of them, was German Alfred had a more technical role for this book - he represented the other side of the story - the bad ones. Alfred was a special character , he was much different than other characters, but I will tell you more about him in a bit.

We are not introduced to the lives of the characters before they had to leave their homes - author decided to keep one direction, but even so, every line about the homesickness of the characters helped to imagine them more easily in the surroundings which were not destroyed by the war - in this way readers are able to get to know the characters as they actually were. I will admit it, I have not been living in Lithuania for the past few months, I did not have a lot of time to even have a glance at the books, but I experienced the greatest adventure of my life. Being away from my home country made me notice myself paying more attention to Lithuanian aspects in this book: how back in those days one character admired the storks and how excited she was to see them coming back to the nature after a long and dreary winter. In 1945, not taking a war into consideration, people felt happiness for things which now may not even seem important or relevant, they knew how to "stop the charming moment" as one Lithuanian author once meant by being able to enjoy the current moment. Now we see those moments pass and we focus more on the "better future" without actually knowing what it means or if there will be one. What I mean by this, is that while I was reading this book, there were many occasions when I questioned my own values of my life, the fragility of life and love for my home country. I hope that you too will be able to feel the same way I did, that you will find something that you feel close to.

While evaluating the writing style of this author, I can easily recognise her unique style and choice of words which made us all fall in love with her first books. Her writing style makes us embody the characters and to understand what they felt. After finishing "Salt to the sea" I spent some time reading foreign reviews about this book and what I noticed was the fact that not everyone enjoyed the short paragraphs and short chapters. Personally I was not irritated by them, having read 3 of Ruta Sepetys books so far I see her eager to experiment with writing techniques and I actually admire author for challenging herself. She was able to test something new, but at the same to to stick to her own guts and this is one of the reasons why most of her books become worldwide bestsellers. Some fragments of this book felt like short hints about further events and what else could be expected. Before I started this story, I had not read the book annotations for a long time in order to feel even more exciting, but eventually I remembered the main object - the tragic events of the ship. Even though 40% of the story-line is related to narrative about characters trying to catch the ship and every reader believes that the escape is the most important part of the book, suddenly things turn around completely and you find yourself feeling completely lost, but even more captured.

Referring back to the characters, I believe many readers got the impressions, based on which, you are suppose to feel sorry for 4 of the characters and their friends of the journey. Their lives were portrayed in a deeper manner, readers were introduced to some details from their past lives, but even the fact that the story is developed in the surroundings or the war where you see a lot of people dying among our heroes, you cannot feel the same level of sadness for them as you would for the main ones. Why? I keep asking myself this, but I believe that this again is related to the writing style of the author. This could be considered as a negative aspect of the book, but again, the fact that the author herself did not experience these events makes it easier to understand it. The book is based on true events which were told by people who survived the tragic and every story is put into only one thin book...

I will not describe each character in detail, I believe you would all like to meet them and make your first impressions about them yourselves, but I will break this statement by telling you more about Alfred. He was one of those characters which do not fit in among others. He introduced the other side of this story - from the perspective of the enemy, as he represented the soldier who was waiting for the refugees in the port. Do not think that Alfred was a bad guy in all terms, author created him as a naive and brain washed soldier. Alfred was a true follower of the fuhrer whom he believed in. But what he wanted the most was to return back to the love of his life to whom he wrote letters to, telling fake stories about his fake achievements.

Well-aimed and a little bit ironical remarks of the author made me look at this book differently, as if it was much livelier and full of energy, spirit. Yes, war topic is undoubtedly heavy and for our generation not imaginable, but sometimes even during the hardest moments in life it is important to find some light - in this case, some sense of humour which made this story even more special. We are all optimists, some of us more than the others, but still, so why don't we look at the world through pink glasses? Maybe many of you would question this point of mine, but I feel more captivated by this book because of those short phrases that directed my mind further from the tragic story-line. 

As I have already mentioned, I finished this book during one evening with only a few breaks. Before the second break I had already reached the chapter which was the most expected probably by all the readers in the world. It seemed as if there was a change of a happy ending for everyone, but suddenly it was not. Many people agree on the fact that this story is like European Titanic story, but I would like to remind the readers, especially every single Lithuanian, to focus not on the love story and romantic side of the book, but on the tragic based on true events. Titanic included rich people who had a desire to travel, to see the world. And yes, there were many of those we were not that fortunate, but at least they were still free and independent, when Wilhelm Gustloff passengers were not - they were running from the death.

For the concluding point of this book I would like to mention some of the genius decisions made by Ruta Sepetys. Her writing style keeps fascinating me and helps me to understand, that even though every minute a new book is released in the world and due to the digital platforms almost everyone can call themselves writers, it is still possible to find those captivating hooks and the ability to play with the language, to manipulate. What I mean is the name of this book and its explanation in the book. I believe that from now on, having read this, I will not be the only one looking at the Baltic see or any other see differently. Keep in mind this metaphor, try to find it hidden in the book and cherish it, because it is our history, our tragic which should be known for everyone. Another recommendation for the readers would be to try finding a connecting point between both books "Salt to the sea" and "Between shades of grey" - I am pretty sure you will not be disappointed!

I really wanted to read this book since the moment I found out about it - and I am more happy now, when I actually did it. I hope that all of my loyal readers do read all of the books by Ruta Sepetys - they are my absolute favorites. I do not feel very pleasantly after reviewing this story very positively because of the tragedy which took millions of lives, but I want to emphasise the title of the book "Salt to the sea" which summarises the whole story and helps us to honour the lives taken away.

Lara Avery "Memory book"

Ką darytumėte pajutę, jog pamažu prarandate laiko nuovoką ar trumpalaikę atmintį? Kaip reaguotumėte į nuolatinės atminties šlubčiojimą ir svarbiausių gyvenimo akimirkų prisiminimų praradimą? Naujausioje rašytojos Lara Avery knygoje "Memory book" galima rasti atsakymus į šiuos klausimus, nes romanas būtent ir pasakoja apie merginą, kurios likimas ne rožėmis klotas.

Pagrindinė romano veikėja Samantha, draugų vadinama Sammie buvo itin mėgstama mokykloje, turėjo mylinčią šeimą, buvo protinga ir aktyvi debatininkė bei netgi paskelbta veladictorian, kas reiškia, jog labiausiai nusipelnęs mokyklos abiturientas paruošia išleistuvių ceremonijos metu kalbą, skirtą visai mokyklai. Neeilinis Sammie gyvenimas buvo iš anksto suplanuotas - mergina turėjo daugybę lūkesčių artėjančiai ateičiai, ji planavo persikelti į Niu Jorką, kur galėtų studijuoti universitete, bet lemtingą akimirką, kurios metu jai buvo diagnozuota klastinga bei paveldima liga, apvertė planus aukštyn kojomis.

Kaip pasakytų pati Sammie, Memory book yra jai pačiai skirta knyga. Pagrindinė veikėja, turinti puikų humoro jausmą, vis šaiposi iš savęs primindama sau pačiai ir mums, skaitytojams, jog jos pačios rašoma knyga arba vadinamasis "dienoraštis" iš tiesų yra Word dokumento failas kompiuteryje, nors mes visi tikrai esame pripratę skaityti apie popierinius variantus. Sammie pradėjo rašyti šį dienoraštį todėl, kad sužinojusi apie ligą, nuspėjo, kad ateityje jai prireiks kažko, kas padėtų jai prisiminti, todėl detaliai ir jai suprantamai išdėstė esminius tuometinio savo gyvenimo faktus bei įvykius.

Niemann-Pick - Sammie ligos pavadinimas. Nesu medicinos ekspertė, tuo labiau apie tokią diagnozę išgirdau pirmą kartą gyvenime. Ryškiausi jos simptomai, kaip jau galėjote pagalvoti, atminties praradimas, bet visa tai gali privesti net iki mirties... Jeigu liga būtų tiesiog susijusi su ilgalaikės atminties praradimu, Sammie gyvenimas būtų buvęs tikrai kitoks nei jis buvo. Deja, klastingos ligos baisioji pusė yra neįtikėtinai žiauri, todėl pasiruoškite viskam - kūrinys numargintas liūdnomis ir širdį veriančiomis akimirkomis.

Vos tik pradėjau skaityti kūrinį ir susipažinau su esminiais jo elementais, padėjau romaną trumpam laiko tarpui į šalį ir ėmiau svarstyti, kokia galima romano baigtis, ko aš galiu tikėtis? Iš tiesų didžioji dalis mano spėjimų buvo negatyvūs arba intriguojantys, ne kartą pagavau save prisimenant vieną mėgstamiausių Lauren Oliver romanų "Kai aš žuvau", kurio pabaiga šokiravo mane taip, kad iki šiol atsargiai imu panašaus stiliaus knygas į rankas, pasiruošusi visiems įmanomiems siužeto vingiams.

Sammantha pamažu perprato savo klastingą ligą ir iš anksto sugebėjo nuspėti, kokiomis akimirkomis galėjo pasikartoti nerimą keliantys užmarštumo simptomai. Bet net jei mergina ir sugebėjo nenoromis sužlugdyti savo mokyklos laikų svajonę, vėliau susitaikė su lemtimi ir net pačią baisiausią ir svarbiausią gyvenimo akimirką ji sugebėjo tvirtai ir be jokių trugdžių išpildyti savo tikslą. Šios dvi akimirkos man pasirodė labai motyvuojančios, ypač antroji, nes pagrindinė veikėja nujautė galimas pasekmes, bet vis tiek neatsisakė savo garbingos pareigos, buvo šventai įsitikinusi, kad būtent ji gali kontroliuoti savo ligą, kad būtent ji yra savo kūno valdovė ir tai padėjo pasiekti jai aukštumas.

Kūrinio eigoje turėsite progą susipažinti labiau su Niemann-Pick liga bei svarbiausia pamatyti, kaip pagrindinė veikėja Sammie su ja kovojo. Mergina ryžtingai neatsisakė savo tikslų ir svajonių, žengė tikslo link ir jūs pamatysite, ar jai pavyks įveikti laiko tekmę ar visgi liga pavogs gražiausius merginos gyvenimo metus. Romano eigoje taip pat kartu su Sammie patirsite tą jaunyste trykštantį pirmos meilės jausmą, kai du įsimylėjeliai nedrąsiai pamažu pripažįsta savo jausmus; taip pat pažinsite ir kitus pagrindinės veikėjos draugus, kurie atliks labai svarbius vaidmenis viso romano metu.

Romanas "Memory book" man labai priminė knygą "Everything everything", kurią skaičiau jau senokai, bet tiesiog abu kūriniai susiję ta pačia tematika ir kūrinio nuotaika. Iš vienos pusės tai galbūt ir geras palyginimas, nes visgi "Everything everything" man paliko visai nemažą įspūdį ir įsiminė, nors leidykla ir nusprendė jos neišleisti. Bet vertinant iš kitos pusės, sunku pasakyti, ar "Memory book" leidėjams pasirodys verta dėmesio, kai panašaus stiliaus kūrinį jie jau atmetė.

Nors kaip supratau Lara Avery romanas "Memory book" yra laikomas viena karščiausių naujienų paaugliams, drįsčiau ginčytis šiuo klausymu, argumentuotama, jog ne visiems kūrinio tematika gali pasirodyti priimtina ar atitinkanti savitus skaitymo skonius. Man romanas iš esmės patiko, nors taip pat negalėčiau jo įtraukti į geriausių skaitytų kūrinių sąrašus. Kas čia žino, galbūt gimtąja kalba perskaitytas kūrinys pasirodytų netgi dar patrauklesnis ir artimesnis, todėl galutinio sprendimo dėl leidimo pateikti negaliu.

Austin Kleon "Vok kaip menininkas"

Bandant atrinkti vieną pagrindinę šio kūrinio mintį, pabandysiu išreikšti ją taip: geras menininkas yra savotiškas vagis, kuris perkuria kitų idėjas savaip ir tokiu būdu tampa unikalus bei atranda savo kelią. Knygoje "Vok kaip menininkas" atskleidžiama būtent kaip tai padaryti, jaučiasi autoriaus noras įkvėpti skaitytojus kurti ir tai tikrai veikia (patikėkite, remiuosi asmenine patirtimi).

Knygoje ryškus modernistinis šių dienų pasaulis: autorius ragina viskuo domėtis naudojant Google paieškas, liaudiškai tariant neveja į šuns dienas ir tų, kurie apsimeta visažiniais menininkais bei net ragina pabandyti apsimetinėti kažkuo kol to galiausiai pasiekiama.

Nesu tikra ar esu didelė tokio stiliaus (pavadinkim 'patarimų') knygų mėgėja, bet ši visgi įtraukė ir nuteikė gan pozityviai. Autorius Austin Kleon nepateikė iš galvos surinktų patarimų, skatinančių rūpintis savo kaip kūrėjo gyslelėmis. Jis pateikė daugybę įdomių faktų, negirdėtų citatų, nemažai tiriamosios medžiagos. Labai jaunatviškas ir įtaigus rašytojo stilius įtrauks jus nuo pat pirmų knygos puslapių, o įvairios nuotraukos ir ranka daryti piešiniai dar kartą patvirtints rašytojo kūrybinę gyslelę


Visgi tiems, kurie galvoja, jog šios apžvalgos užtenka norint suprasti knygos esmę ir nenorintiems paskaityti pilnos versijos, pridėsiu ir savo nuomonę. Šiuo metu labai domiuosi Instagram'o ypatumais, skaitau daug straipsnių, stebiu daug žmonių ir, kaip pasakytų Austin Kleon, atlieku savotišką tyrimą. Tikriausiai ne vienas žinote dažnai pateikiamas Instagram'o anketų populiarumo priežastis: jog raginama išlaikyti spalvų stilių, panašią tematiką, kelti atitinkamus postus kaip tarkim garsaus prekės ženklo kavos gėrimas - IT IS A MUST - pasakytų tikri instagrameriai. Aš visgi siūlau išlaikyti savitumą ir stengtis kurti savo turinį pagal savo įsitikinimus ir požiūrį, nes vienodai pateikiamas turinys galiausiai gali nieko gero neatnešti. Taip pat teigiama ir šioje knygoje - tikras menininkas turi vogti taip, jog galiausiai transformuotų ir suasmenintų idėjas pagal save, o ne tik mėgdžiotų kitų darbus.

Visgi pati save laikydama menininke pabaigai priminsiu jau ir knygoje paminėtą mintį- visada kaupkite savo idėjas ateičiai. Galbūt pasirinksite tai daryti senamadišku būdu besinešiojant užrašų knygutę, galbūt įsirašysite idėjas į telefoną - jūsų pasirinkimas. Bet atminkite, jog kūrybiningus žmones minčių kratiniai aplanko kiekvieną dieną ir šiomis, informacijos pertekliaus dienomis, nerizikuokite prarasti savo geneliausių minčių!

Kaip autorius patarimų kūrybiškumo tema knygoje sugebėjo įtraukti ir pinigų tematiką? Kaip atrodo jo, kaip aktyvaus ir ganėtinai nemažai pasiekusio kūrėjo darbo vieta? Kaip susieti kūrybinę gyvenimo pusę turint begalę kitų veiklų, įskaitant ir suaugusiojo žmogaus 40 valandų per savaitę darbą ir pareigas? Į visus šiuos ir be galo daug visiems galvose kirbančių klausimų Austin Kleon pasistengė atsakyti savo kūrinyje ir patikėkite, sužinosite daugybę paprastų, bet genialių idėjų bei atsakymų.

Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Tikriausiai labiausiai tiems, kurie išgyvena du skirtingus, bet nežinios kupinus laikotarpius: mokyklos baigimą ir visus aukštojo mokslo metus, kai slaptai tikimasi išlaikyti tą amžino studento statusą ir turėti šansą gyventi be įsipareigojimų ar suaugusiųjų žmonių rūpesčių. Ta nėra vienintelė Austin Kleon knyga, esu tikra, jog dar bent vieną iš jo parašytų dar tikrai paskaitysiu ir gal net apžvelgsiu šiame bloge. Taip pat nebijokite pasidomėti šiuo rašytoju plačiau tiek YouTube video įrašuose, tiek Google straipsniuose rasite tikrai įdomių ir dėmesio vertų istorijų - kviečiu šį kartą neapsiriboti tik viena knyga ir praplėsti akiratį būtent tada, kai tai tikrai įmanoma - skaitmeniniame amžiuje.

Džiaugiuosi, jog internete pamačiau lietuvius, skaitančius šią knygą, tai buvo tarsi lengvas atradimas 2018 metų pradžiai, pradedant rūpintis užsibrėžtų tikslų įgyvendinimu, naujomis ir dar nepasinaudotomis galimybėmis ir pažadais atrasti savo pašaukimą. Vienam, bet itin pozityvių minčių vakarui skirta knyga galbūt padės jums drąsiau žengti žingsnį link savo svajonių - būtent to tikiuosi ir aš šiais naujais metais - kūrybiškų ir pozityvių pačios kurtų akimirkų.

Jandy Nelson "The sky is everywhere"

Jandy Nelson yra rašytoja, kur mane pakerėjo savo kūriniu "Padovanosiu tau saulę", todėl nusprendžiau paskaityti daugiau jos kūrinių ir radau šią, debiutinę jos knygą "The sky is everywhere", kuri buvo visiškai kitokia nei "Ill give you the sun", bet paliko tikrai didelį įspūdį.

"The sky is everywhere" pasakoja apie merginą, vardu Lennie. Lennie gyvenimas nebuvo toks įdomus ir spalvingas kaip jos sesers Bailey, bet Lennie tai patiko, ji buvo laiminga dėl sesers. Bailey buvo žmogus, kuriam įžengus į kambarį, pasaulis prašvisdavo įvairiomis spalvomis, mergina buvo ne vieno numylėtinė, visi ją mėgo. Bailey turėjo ir labai mylintį ir pasiaukojantį vaikiną Toby, su kuriuos net buvo pasiruošusi kurti bendrą ateitį, bet viskas vieną dieną pasikeitė. Neaiškiomis aplinkybėmis Bailey mirė ir taip sugriuvo ne tik šios merginos, bet ir ją mylinčių žmonių pasauliai...


Nors taip galėjo pasirodyti, knyga nėra apie Bailey. Pagrindinė veikėja visgi yra Lennie ir tik jos dėka galima sužinoti tiek daug visko apie mylimą seserį. Lennie buvo sugniuždyta, jai itin trūko sesers, trūko jos pasakojimų ir trūko akimirkų, kurių metu jos kartu dalindavosi savo mintimis ir svajonėmis. Merginas ypač vienijo tai, kad jų mama buvo dingusi. Dar kai Lennie turėjo vos kelis metus, jos ir Bailey mama nusprendė pabėgti ir ieškoti geresnio gyvenimo svetur, bent jau taip aiškino mergaičių močiutė, kuri jas ir užaugino. Tai yra dar vienas pavyzdys, kai visgi karjera yra didesnis prioritetas nei šeima... Net praėjus daugybei metų, mergaitės ir jų močiutė neprarado vilties, kad mama grįš...

Mirus Bailey, Lennie gyvenimas iš esmės pasikeitė ne tik dėl to, kad ji neteko mylimiausio žmogaus pasaulyje, bet ir dėl kitų priežasčių. Viena iš jų buvo į Lennie gyvenimą netikėtai įžengęs vaikinas, vardu Joe. Nors Lennie dar gerai nepažinodama jo, nuvertino vaikiną, bėgant laikui tarp jaunuolių užsimezgė neapsakomai stiprus ryšys. Jiedu net nepajuto, kai pamilo vienas kitą... Lennie gailėjosi tik dėl vieno dalyko - kad negalėjo viso šio stebuklo papasakoti sesei...

Knyga nebūtų tokia intriguojanti, jei ne dar vienas vaikinas... Tikriausiai nustebinsiu pasakydama, kad tai yra Toby - Bailey vaikinas ir sužadėtinis. Po merginos mirties, Toby nenustojo lankytis Lennie namuose, padėjo merginų močiutei ir tokiu būdu stengėsi pajusti tai, ką juto būdamas kartu su Bailey. Ilgi ir nenutrūkstantys pokalbiai tarp jo ir Lennie nustebino abu šiuos veikėjus, nes net jausdami nuoskaudą širdyse, jiedu puolė viens kitam į glėbį...

Šis meilės trikampis yra pats nebanaliausias iš visų, apie kokius esu skaičiusi. Nors Lennie buvo Bailey sesuo ir ją tokiu būdu išdavė, priežastis buvo visai ne meilė. Tai, kas siejo Lennie su Toby, visai skyrėsi nuo jos santykių su Joe. Knygoje labai puikiai paaiškinama, jog Lennie ir Toby buvo patys mylimiausi Bailey žmonės, todėl ji padalino savo širdį į dvi puseles ir padovanojo jas šiems veikėjams. Būtent dėl to Toby ir Lennie jautėsi gerai vienas kito glėbyje - kartu jie sudėjo širdies puseles ir atkūrė Bailey...

Lennie ir Joe santykius labai nesunku apibūdinti - itin romantiškis. Autorė Jandy Nelson nuostabiai aprašė judviejų akimirkas ir jausmus, kuriuos jie jautė vienas kitam. Kiekviena kartu praleista akimirka, kiekvienas ištartas žodis - tai lyg mėlynas ir beribis dangus, kuris būtent ir atitinka knygos pavadinimą "The sky is the limit". Vien dėl Jandy Nelson romantiškosios pusės ir gebėjimų taip gražiai viską aprašyti, verta paskaityti šį kūrinį. Manau, kad Lennie ir Joe meilė yra labai tyra ir linkėčiau, kad kiekvienas patirtų tokią pirmąją meilę.

Man labai patiko "The sky is everywhere" pavadinimo interpretacija. Kažkuris veikėjas, kuris nebuvo itin svarbus šioje istorijoje, pasakė Lennie, kad dangus prasideda nuo žmogaus pėdų ir tęsiasi iki begalybės. Autorė leido suprasti, kad gabalėlis dangaus yra didžiausia žmogaus laimė, o kadangi dangus yra beribis, tavo laimė taip pat yra neišsenkanti ir tau tiesiog tereikia ją surasti ir mokėti džiaugits net mažiausiomis smulkmenomis.

Manau, kad galima sakyti, kad Lennie gyvenimas po sesers mirties pagerėjo. Iki tol Lennie visada būdavo Bailey šešėlyje, bet dėl to nei kiek nesiskundė. Tik po sesers mirties Lennie sugebėjo atrasti save kaip asmenybę ir ją tobulinti. Lennie charakteris man pasirodė išskirtinai ramus ir nepriekaištingas - net sunkiausiose situacijose mergina reagavo ramiai, visuomet buvo pasiruošusi atsarginį planą, nes buvo tikra kovotoja.

Deja, kad ir kokia meilė gali būti saldi, nereikia pamiršti Toby... Kad ir kaip norėtumėte to išvengti, bet iš karto pasakysiu, šis veikėjas ne savo noru sugadins santykius tarp Lennie ir Joe taip, kad net visiems mums, skaitytojams, skaudės širdis ilgai... Tikrai bus įdomu skaityti kaip vystysis veiksmas šiame kūrinyje ir kaip viskas baigsis.

Šio aprašymo dėka būtų sunku patikėti, kad kūrinį parašė ta pati Jandy Nelson, kuri savo originalumu išsiskyrė kūrinyje "I'll give you the sun". Man asmeniškai net ir pats meilės trikampis buvo kažkas tokio "oho" ir esu tikrai, kad taip pasijus kiekvienas skaitytojas.  Na, bet aš nebūčiau aš, jeigu neatskleisčiau dar keleto pikantiškų detalių, kurios privers jus čiupti šią knygą...

Lennie buvo muzikantė. Ji grojo klarnetu ir buvo viena iš geriausių savo srities specialisčių mokykloje. Būtent muzika ir suvedė ją su Joe, kuris taip pat buvo muzikantas. Įdomu yra tai, kad visą gyvenimą sesės kalbėjo apie tai, kaip Bailey studijuos garsiausiame menų universitete - Džulijarde. Deja, merginai mirus, ši svajonė žlugo. Kaip bebūtų keista, vienas veikėjas sugrąžino šią svajonę ir Lennie suprato, kad ji to nori galbūt nei jos sesuo...

Taip pat išskirnė kūrinio detalė buvo poemos... Jas rašė pati Lennie ir pateikdavo labai ypatingoje vietoje, kuri labai turės didelę įtaką kūrinio pabaigai. Visos Lennie poemos bus susijusios su jos ir Bailey santykiais, kiekvienas skyrius arba prasidės, arba baigsis bent viena iš veikėjo poemų.

Labai labai rekomenduoju paskaityti ir "The sky is everywhere", nes abu Jandy Nelson kūriniai yra tiesiog nepriekaištingi. Jie lengvai skaitosi, intriguojantys ir tiesiog sunku juos pamiršti. Labai tikiuosi, kad būtent ir šis kūrinys atsiras ir Lietuvoje, nes beprotiškai noriu, kad ir jūs turėtumėte galimybę "paragauti" dar vieno rašytojos gėrio, na, o aš tuo tarpu lauksiu kitų autorės knygų!

Colleen Houck "Tigro lemtis"

Neskaičiusiems pirmųjų serijos knygų "Tigro užkerėjimas", "Tigro beieškant" bei "Tigro kelionė", nerekomenduoju skaityti šios apžvalgos.

Aprašant ketvirtąją tos pačios seirjos dalį nebereikia ilgų pristatymų apie autorę, apie pačią istoriją. Manau, kad ilgą laiką prekyboje dominuojančios knygos ir susidomėjusių skaitytojų skaičius pasako viską už save - tai yra istorija, verta visų dėmesio. Taigi, su tokia mintimi sėdau skaityti ir "Tigro lemtis", nors galiausiai susidariau kontraversišką nuomonę. Daugiau nei metus laiko juodraščiuose save eilės laukusi knygos apžvalga pagaliau pasiekė dienos šviesą.

"Tigro kelionė" buvo dalis, kuri pamažu ėmė smugdyti visos serijos reputaciją ir ypač mano gerą nuomonę ir įspūdį apie pirmąsias dalis. "Tigro lemtis" šią nuomonę šiek tiek pataisė, bet visgi privalau pripažinti, kad pirmosios dvi serijos dalys užkėlė kartelę aukštai, kai tuo tarpu kitos dvi smukdė viską žemyn.

"Tigro lemtis" ir vėl pasakojami įvykiai nuo tos vietos, kur jie ir baigėsi. Tikriausiai nereikia priminti, kad Kelsė pasiaukojo didžiausiam priešui Lokešui tam, kad išgelbėtų savo mylimus žmones. Taigi, ši dalis nuo pat pradžių mus įtraukia į istoriją, apgaubtą nežinios šydu, bet netrukus viskas pasikeičia ir be abejonės, Kelsė ištrūksta į laisvę labai gretai, todėl šiuo atveju nenustebinsiu, kadangi viskas vyksta dar knygos pradžioje.

Vėl kartojasi tas pats scenarijus, kai Colleen Houck prieš tai skaitytos dalies pabaigoje suteikė vilties, jog kažkas labai rimto laukia mūsų, skaitytojų, bet iš tikrųjų tiesa nėra tokia širdį glostanti ir kaip ir visas kitas dalis, taip ir šią lydės ta pati veiksmų rutina, neleidžianti pamiršti pasikartojančių paieškų vardan tigrų išlaisvinimo.

Pagaliau šioje dalyje galėjome susipažinti ir su savarankiška ir nepriklausoma veikėjos puse. Nuolatos stebėjome ją pavojuose, kur visada į pagalbą puldavo du įsimylėję vaikinai, o šioje dalyje ne vieną išbandymą turėjo atlaikyti pati Kelsė. Kad ir kaip bebūtų, mane Kelsės asmenybė nuvylė, ypač tam tikri jos pasirinkimai ir sprendimai. Kuo toliau, tuo ėmiau manyti, kad mergina neverta nė vieno iš tigrų, nes nuolatinis savęs gailėjimasis keturiose serijos dalyse tapo per daug pažįstamas.

Kalbant apie romantinę knygos pusę, galiu pripažinti, kad romantiškų akimirkų tikrai bus daug, bet jos nenustebins jūsų. Neatskleisiu su kuriuo vaikinu Kelsė artimai bendraus didžiąją dalį šios knygos, kaip viskas pasibaigs, bet turėkite omeny, kad ji vis dar jaučia meilę abiems tigrams: ir Renui, ir Kišanui, o tai gali reikšti bet ką.

Knygos eigoje veikėjai stengsis įvykdyti paskutinę lemiamą užduotį, norėdami panaikinti tigrų prakeiksmą. Taip pat laukia nuožmi kova su didžiausiu priešu, daugybė netikėtų išbandymų, keliavimas laiku ir ilgai laukta atomazga, kuri verčia pasvarstyti, kodėl autorė rašo dar vieną kūrinį "Tigro lemtis" jei jau po šios dalies atrodo tarsi viskas sustojo į savo vietas ir kūrinys lyg ir baigtas. Na, pagyvensim - pamatysim, o dabar visgi rekomenduoju paskaityti šį kūrinį, viliuosi, kad dar nepraėjo serijos bumas ir vis dar atsiranda paimančių šias knygas į rankas. Šiuo atveju man įdomesnė JŪSŲ nuomonė, ar man vienai pasirodė, jog pirmos dvi serijos dalys taip sudomino, o trečioji ir ketvirtoji vos ne privertė pamiršti apie pačią seriją?

Catherine Rider "Bučinys Niujorke"

Naujausia Catherine Rider serija Bučinys Niujorke" pelnė mano palankumą vos tik patekusi į mano rankas. Kūrinys, visiškai atitinkantis contemporary romance knygos stilių, nenuvylė manęs ir šį kartą, nes likau sužavėta žiemiška meilės istorija ir jau dabar nekantrauju sulaukti tęsinio.

Kūrinyje "Bučinys Niujorke" pasakojama dviejų jaunų žmonių istorija. Studentai Entonis ir Šarlotė buvo du neseniai mylimų žmonių palikti ir įskaudinti veikėjai, kurie susipažino oro uoste, kadangi merginos laukė skrydis atgal į gimtąją Angliją. Įskaudinti jaunuoliai iš pradžių neparodė jokio noro bendrauti, bet netikėtai abu atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, o Charlotte rasta knyga "10 žingsnių norint pamiršti buvusįjį" galiausiai suvienijo veikėjus, kurie Kūčių vakarą kartu praleido Niujorke, vykdydami 10 ypatingų žingsnių, vildamiesi pamiršti širdies nuoskaudas.

Ne itin tradicinio stiliaus siužetas jau iš karto sudomino mane ir nekantravau sužinoti, kas bus toliau. Knyga  tarsi priminė linksmuosius kalnelius - pradžia buvo intriguojanti ir daug žadanti, vėliau gera nuotaika šiek tiek išblėso, bet netikėtai viskas pasisuko į dar geresnę pusę nei prieš tai. Net jei kūrinys priklauso romantikos žanrui, kaip sakoma, buvo visko: ir šilto, ir šalto, todėl kontrastas išlaikytas puikiai. Autorė sugebėjo išlaikyti skaitytojų, o ypač mano, dėmesį nuo pradžios iki pat pabaigos.

Jau nuo pat pirmųjų puslapių suvokiau, kad tai bus itin modernus ir šiuolaikiškas kūrinys, tinkantis ypač mano kartos žmonėms. Įžvalgos apie nenusisekusią How i met your mother pabaigą, kandūs komentarai apie selfie stick'us bei tam tikros detalės iš tiesų pasirodė labai artimos bei tokiu būdu romanas tapo dar mielesnis širdžiai, kai žinai, jog po kokio penkmečio šią knygą paėmę skaityti jaunuoliai galbūt net ir nežinos vienų ar kitų būtent 2016 metų subtilybių.

Labai užskaitau Catherine Rider sprendimą pateikti nestereotipišką požiūrį į svajonių šalį JAV, o ypač vieną didžiausių pasaulio miestų - Niujorką. Atvykėlė Britė knygos pradžioje po kelių mėnesių gyvenimo valstijose nekentė šalies ir troško iš jos pabėgti - ne taip, kaip kituose kūriniuose JAV yra nuolatos idealizuojama. Ši idėja buvo išlaikyta nuo pradžios iki pabaigos, bet visgi sužinosite, ar vienos nakties nuotykiai privers ją apsigalvoti ir grįžti.

Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas Entonis man priminė itin rūpestingą ir mandagų vaikiną. Vien tai, jog vaikinas sutiko praleisti vakarą kartu su neįtikėtinų minčių turinčia Šarlote vien dėl nerimo paliekant vieną merginą dideliame mieste, parodė jo geras manieras, o vėliau sekę įvykiai tik dar labiau visą šį įspūdį sustiprino ir pridėjo daug daug karmos taškų. Net jei iš pradžių sugebėjau susidaryti nuomonę, jog šis vaikinas yra tikras pastumdėlis, vaikinas greitai sugebėjo susitvarkyti savo reputaciją.

Kalbant apie kitą pagrindinę veikėją ir pasakotoją, kuri šiame kūrinyje yra svarbiausia, Šarlotė buvo sukurta kaip labai atkakli ir ryžtinga mergina. Man patiko jos komentarai, jos požiūris į gyvenimą. Juk abu jaunuoliai buvo ką tik išgyvenę išsiskyrimus, kai juos abu paliko buvę mylimieji, bet Šarlotė sugebėjo tvardytis ir sulaikyti besiveržiančias emocijas, nors tai buvo labai sunku. Mane žavėjo, jog veikėja suvokė, kad merginos nėra vaikinų žaisliukai ir kad svarbių jos gyvenimo sprendimų negali paveikti būtent vaikino vaidmuo jos gyvenime - tokia siunčiama rašytojos žinutė priminė viso kūrinio idėją ir manau buvo itin aiškiai ir puikiai pateikta skaitytojams.

Knygos eigoje jus pasitiks daugybė nuotykių, skirtingos vietovės, veiksmai - sunku patikėti, kad tiek visko veikėjai spėjo patirti vos per 6 valandas. Kiekvienas jų sprendimas buvo pagrįstas minėtosios knygos pagrindu - norėdami pamiršti buvusius mylimuosius jie pasinėrė į nuotykius, o dešimties žingsnių knyga vainikavo šio romano skyrius. Rašytoja tikrai neleis jums nuobodžiauti, nes knyga labai spalvinga ir turininga. Turėsite progą susipažinti ir su buvusiais veikėjų mylimaisiais, kartu sudalyvauti vakarėlyje, stebėsite, kaip jaunuoliai stengsis įveikti savo baimes, sužinosite daugiau apie Anthony šeimą bei patirsite daug netikėtumų ir širdžiai mielų akimirkų.

Man labai patiko, jog šis kūrinys buvo itin romantiškas, itin tinkantis Kalėdų tematikai, bet tuo pačiu turėjo to modernumo, apibūdinimui net mielai panaudosiu mėgstamą anglišką būdvardį "edgy", kuris labai aiškus, bet tuo pačiu sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą. Nesu didžiulė gerbėja lėkštų romantinių knygų apie saldžią meilę ir tuos pačius pasikartojančius išsiskyrimus be priežasties, bet to šioje knygoje ir neradau, kas mane nustebino gerąja prasme.

"Bučinys Niujorke" - viena geriausių dar 2016 metais skaitytų contemporary romance knygų. Jau dabar nekantrauju paskaityti tęsinį, tikiuosi jis nenuvils manęs, o tik dar labiau sustiprins gerą nuomonę. Esu beveik įsitikinusi, kad tokio stiliaus siužetas privalo patekti net ir į didžiuosius ekranus, nes istorija buvo itin kruopščiai ir puikiai apgalvota bei pateikta.

Tyler Oakley "Binge"

Tyler Oakley yra vienas žinomiausių Youtube žvaigždių. 26 -erių metų vlogeris užkariavo gerbėjų širdis savo nuoširdžiais bei humoro kupinais video, todėl daugumą pradedančių Youtube vlogerių būtent lygiuojasi į šį vaikiną ir nori sekti jo pėdomis.Tyler parašė savo autobiografinį romaną, kuriame atskleidė kitą savo gyvenimo pusę ir papasakojo daugybę nežinomų istorijų. Jeigu pamenate, Facebook puslapio paskyroje šio vaikino knygos reklamą įvardijau kaip puikų rinkodaros sprendimą, nes mane iš karto sudomino romanas ir štai, jau dabar aš jį perskaičiau.

Tyler savo romaną pradėjo nuo pasakojimų apie vaikystę. Atrodo, kad "Binge" yra paprastas paaugliškas romanas, bet vaikinas papasakojo ir rimtą savo gyvenimo pusę, kuri jį pavertė tokiu, koks jis yra dabar - nuo pat ankstyvos vaikystės Tyler pats turėjo prasimanyti pinigų, todėl jo karjera prasidėjo nuo puikiai visiem žinomo citrininio gėrimo pardavinėjimo savo kieme. Tyler atskleidžia, jog nuolatinis darbas privertė jį išmokti disciplinos ir atsakingumo, ko retam paaugliui, kuriam dažnai būna ranka pasiekiama, trūksta.

Man patiko tai, kad nors istorija apie Tyler yra tikra, vaikinas pauglystėje laikė save nevykeliu, bet pagal stereotipišką požiūrį tokie žmonės juk dažniausiai būna nedrąsūs, neaktyvūs ir tarsi užsisklendę savyje, o Tyler net galvodamas apie save blogai sugebėjo ne kartą užlipti į sceną, kur atlikdavo įvairius vaidmenis mokyklos spektakliams, miuziklams. Manau, kad tokie dalykai, pastebimi ankstyvoje vaikystėje, yra tarsi rodiklis į ateitį, parodantis, kad ateityje tokio žmogaus laukia pasisekimas - taip ir atsitiko. Šiandien Tyler yra vienas žinomiausių Youtube vlogerių.

Tyler savo autobiografiniame romane pasakoja ir apie tai, kaip jam sekėsi interviu dėl darbo vienoje geidžiamiausių kompanijų darbuotojams - Google. Nemažą dalį romano siužeto būtent ir sudaro pasakojimai apie tai, kaip sunku iš tiesų Tyler buvo susirasti darbą ar net nuspręsti, ko jis būtent norėjo iš savo gyvenimo. Tyler kviečia jaunus žmones nepasiduoti spaudimui ir visais įmanomais būdais stengtis atrasti save. Tyler siunčia žinutę, kad niekada neverta stovėti vietoje ir laukti, kol sėkmė pati pas jus ateis - jūs privalote jos siekti ir nevalia bijoti rizikuoti, kardinaliai keičiant gyvenimo būdą ar ypač gyvenamąją vietą. Konservatoriškas požiūris šiuo atveju netinka, todėl linkiu pasisemti Tyler gyvenimo išminties kaip tik įmanoma labiau.

Tyler savo romane drąsiai atskleidė ir niūriąją savo gyvenimo pusę: problemos tarp tėvų, skaudi tėvo reakcija į sūnaus lytinę orientaciją bei nerviniai vaikino protrūkiai, pasiekus išsekimo ribą. Tyler pripažįsta, jog daug laiko praleidžia galvodamas, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu staiga jis ištrintų visas socialinių tinklų anketas ir tarsi išnyktų iš interneto - vaikinas pripažįsta, jog pastaruosius 8 metus jis savo Youtube kanalo žiūrovams atskleidė kone visas asmeniškiausias gyvenimo detales.

Romaną sudarančios linksmos istorijos yra numargintos juokingomis vlogerio vaikystės nuotraukomis, o tai man ypač patiko, nes tai parodo, kad net ir garsus žmogus kaip Tyler Oakley moka pasijuokti iš savęs, kai tuo tarpu daugelis paauglių vengia rodyti vaikystės ir paauglystės nuotraukos vien dėl pasitikėjimo savimi trūkumo. Šis autobiografinis romanas ypač tinka ir vaikinams, nes Tyler labai puikiai ir išsamiai papasakojo apie savo paauglystę ir kaip jam sekėsi susibendrauti su kitais bei pasiekti tai, ką jis turi dabar.

One Direction gerbėjai sukluskit - šiai grupei knygoje dėmesys itin ypatingas: Tyler pasakoja, kad nuo pat paauglystės buvo vienas aktyviausių grupės gerbėjų, todėl turėsite progą sužinoti, kaip iš paprasto gerbėjo vaikinas tapo žurnalistu, ėmusiu iš grupės interviu, o dar įdomiau bus vėlesnės intrigos tarp jo ir vieno grupės nario...

Kadangi iš dalies laikau save karjeriste, nutuokiančia, ko noriu iš gyvenimo, galiu pasakyti, kad man įdomiausia buvo skaityti apie tai, kaip Tyler sekėsi kilti karjeros laiptais. Vaikinas ne kartą šmaikštavo, jog studijuodamas komunikacijas pasirinko mokslą, kuris tikriausiai vienas neperspektyviausių jo atžvilgiu, bet tuo pačiu metu vaikinas išliko optimistiškas ir žinojo, kad galiausiai sėkmė ir jam nusišypsos, o jeigu ne - jis pats ją susikurs. Taip ir atsitiko, todėl Tyler daugeliui pasirodys įkvėpimo šaltinis, skatinantis tobulėti ir neatsisakyti savo tikslų. Manau būtent tai yra aktualu jaunam žmogui, dažnai pasiklydusiam savo mintyse apie ateitį. Kaip Tyler pasakytų - jeigu patirsite vieną nuopuolį, nenuleiskite rankų ir mokykitės iš savo klaidų, nes tik tokiu būdu jūs tapsite trokštami rinkos darbuotojai.

Buvo smagu rasti ir konkrečių Tyler Youtube video pavadinimų ir tokiu būdu skaitant knygą pažinti šį žmogų ne tik kaip rašytoją, bet kaip ir vlogerį - jo pagrindinę veiklą. Anksčiau nebuvau girdėjusi apie Tyler Oakley, nors ši pavardė man tikrai pasirodė girdėta. Tik nutoraukos, kurią pasidalinau Facebook puslapio paskyroje dėka sužinojau apie Tyler ir tik šiek tiek vėliau gavau jo knygą, kurią panorau paskaityti ir įvertinti.

Rekomenduoju šį linksmą ir nuotaikingą romaną ne tik Tyler Oakley gerbėjams, bet ir visiems, mėgstantiems autobiografinius romanus, kupinus tikrų ir gyvenimiškų istorijų. "Binge" yra išties neeilinė knyga, kuri privertė mane apie ją galvoti ir vis norėti paimti ją į rankas, pratęsti skaitymą. Nors tikriausiai netapsiu nuolatine Tyler Oakley video žiūrove, bet vaikino, kaip rašytojo gebėjimai mane tikrai sužavėjo.

Katharine McGee "Gražiosios melagės"

Pradėdama romano "Gražiosios melagės" aprašymą, suintriguosiu Jus bei pristatysiu jau šiek tiek žinomų faktų apie kūrinio sėkmę. Televizijos kompanija ABC, kurianti tokius serialus kaip "Pretty Little Liars" jau įsigijo teisę ekranizuoti šią knygų seriją ir ateityje sulauksime naujo ir įspūdingo serialo. "Gražiosios melagės" yra dar oficialiai neišleistas kūrinys, bet jau dabar vertimo teisę įsigijo daugiau nei 26 šalys. Susipynę mokslinės fantastikos bei contemporary romance stiliai perkėlė šį romaną į aukštesnį lygmenį, o pastebėjimas, jog istorija, aprašyta kūrinyje, visai primena vieną žinomiausių serialų Gossip Girl, verčia aikčioti iš susižavėjimo.

Kūrinyje "Gražiosios melagės" pasakojama apie paauglišką gyvenimą 2118 metais. Tolima ateitis, technikos naujovės, moderni ir neįprasta gyvenamoji aplinka prisidėjo prie šio fantastinio kūrinio unikalumo. Nors 2118 metai atrodo tokie tolimi ir nepasiekiami, galima manyti, kad pasaulis po šimto metų kardinaliai bus pasikeitęs - paaugliškos dramos niekur nedings! Veikėjai Avery, Leda, Watt, Rylin bei Eris, iš kurių perspektyvos pasakojama ši neįprasta istorija, gyveno sunkiai 2016 metais gyvenančiam žmogui įsivaizduojamame dangoraižyje, kurį sudarė šimtai skirtingų aukštų, kur buvo įsikūrę skirtingą socialinę padėtį užimantys žmonės: neturtingieji glaudėsi žemiausiuose aukštuose, o visuomenės elitas - pačiame viršuje. Jokio kito pasaulio nebuvo, šiame dangoraižyje virte virė gyvenimas.

Istorija prasidėjo prologu, kur pažįstama situacija, suintriguojanti skaitytojus, neleidžia nuobodžiauti viso kūrinio metu - tai buvo vakarėlis, kurio kulminacija buvo mergina, nušokusi nuo dangoraižio stogo. Prologe nebuvo atskleista, kas buvo toji mergina, kodėl ji nušoko arba buvo nustumta - jokių mirties aplinkybių nebuvo. Visgi vėliau, kai prasidėjo individualūs 6 pagrindinių veikėjų skyriai, paaiškėjo, jog viena iš merginų ir buvo arba nušokusioji, arba prie to savaip prisidėjusi.

Buvo sunku išsirinkti vieną mylimiausią veikėją, nes jie visi buvo unikalūs ir savaip žavūs. Asmeninės savybės ir istorijos sudarė didžiąją dalį šio kūrinio siužeto ir visiems veikėjams buvo skiriamas vienodas dėmesys, nors dažniausiai sunku išvengti vieno ar dviejų personažų dominavimo. Prisipažinsiu, man asmeniškai dažnai būna sunku apsiprasti su dideliu kiekiu veikėjų įvairaus žanro kūriniuose, dažnai pamirštu juos arba pradedu maišytis, bet šį kartą taip nebuvo, o tai mane itin nustebino - autorė sugebėjo juos atskirti vienus nuo kitų nepaisant to, jog beveik visi priklausė visuomenės elitui. Šiek tiek plačiau supažindinsiu su pagrindiniais veikėjais:

Avery - gražiausia mergina 2118 metų pasaulyje tiesiogine prasme. Technologijoms tobulėjant, tėvai prieš susilaukdami vaikų galėdavo pakeisti jų DNR ir sukurti tobulus vaikus, nors tik Avery teko tokia galimybė. Ši mergina tarsi buvo aukščiau nei pats elitas - turtinga jos šeima turėjo viską, ko troško, bet Avery trūko vienintelio dalyko - užtikrintos ateities su uždrausta meile...

Leda - geriausia Avery draugė, taip pat priklausanti turtingųjų sluoksniui, turėjo daugybę problemų su narkotikais, dėl kurių ji vasarą praleido reabilitacijos klinikoje ir mokėsi atsisakyti šių nuodų. Deja, net patys artimiausi draugai nežinojo apie tikrąją Leda vasarą, o negana to, mergina buvo karštai įsimylėjusi Avery brolį Atlas...

Eris - dar viena turtingųjų šeimai priklausanti mergina, kuri taip pat buvo viena iš Avery geriausių draugių. Eris gyvenimas susiklostė taip, jog netikėtų aplinkybių ir atskleistos tiesos dėka merginai teko persikelti iš dangoraižio aukščiausių aukštų į pačius žemiausius, todėl knygoje turėsite galimybę sužinoti, kaip jai sekėsi susitaikyti su tokiu likimu...

Watt - vienas pagrindinių romano vaikinų. Watt nebuvo turtingas, nebuvo išskirtinis, bet jis buvo unikalus, nes turėjo nelegalų robotą galvoje, kuris padėjo jam priimti svarbiausius sprendimus ir net uždirbti pinigus. Šis vaikinas vienaip ar kitaip bus susijęs su detektyvinių paslaugų reikalaujančia Leda bei jam nepasiekiama mergina Avery...

Rylin - tenka pripažinti, jog visgi galbūt ši mergina man pasirodė kaip įdomiausia veikėja pirmoje šios serijos dalyje. Galbūt jos gyvenimas nebuvo labai įspūdingas, gal net vienas iš labiausiai stereotipiškų, bet jos istorija man tikrai labai patiko. Rylin buvo itin neturtinga mergina, turėjusi išlaikyti save ir savo seserį, kurioms nuolatos stigo pinigų. Mergina netikėtai įsidarbino bendraamžio turtuolio bei mergišiaus Cord namuose ir labiau susipažino su šiuo vaikinu, kartu turėjo daugybę įspūdingų ir širdžiai mielų akimirkų, bet juk negali viskas būti taip tobula, tiesa?

Mokslinė fantastika yra itin nelengvas žanras, ypač skaitantiems kūrinius anglų kalba. Dažnai tokiuose romanuose dominuoja terminai ir įvairūs paaiškinimai, ne visada suprantami net ir atidžiai perskaičius. Kadangi nusprendžiau, jog mano aprašinėjamas romanas priklauso šiai kategorijai, galiu pripažinti, kad tai nebuvo tas kūrinys, kurį būtų sunku skaityti. Visai priešingai.

 Kai buvau maža, man ir mano bendraamžiams buvo įprasta manyti, jog ateityje visus žmonių darbus atliks robotai, mašinos galės skraidyti ir eismas vyks ore, jog mokyklose išnyks vadovėliai ir mokiniai mokysis naudodami kompiuteris... Tai tik keli prisiminimai iš daugelio kitų, kurie iš tiesų pamažu virsta tikrove. Studijuodama viešuosius ryšius gavau galimybę giliau pažvelgti į medijas ir visas technologijas, kurias mes, žmonės, naudosime ateityje. Tai tiesiog neapsakomai intriguojantys ir tuo pačiu net bauginantys prietaisai ir naujovės, kardinaliai pakeisiančios žmogaus veiklas. "Gražiosios melagės" yra knyga, kuri tarsi supažindina mus su ateitimi, bet ne taip kaip kitos fantastinės knygos, kuriose ateities spėjimai mums, skaitytojams, leidžia logiškai suvokti, jog tokie dalykai niekada neįvyks. Kitaip nei kitose knygose, skaitydama "Gražiosios melagės" pajėgiau įsivaizduoti tokią realybę iš tiesų.

Robotas galvoje, šaldytuvas, skaičiuojantis kalorijas bei kiti ateityje sukurti prietaisai buvo visų pagrindinių veikėjų kasdienybė, be kurios gyvenimas sugriūtų. Įdomu buvo tai, jog automobiliai šiame pasaulyje buvo taip pat uždrausti, nes galiausiai žmonės priėmė sprendimą, jog

mašinos buvo uždraustos ir buvo retenybė, nes kiekvienais metais autoavarijų skaičius vis didėjo ir toks sprendimas buvo neišvengiamas.

Tuo pačiu knyga priklauso ir Contemporary Romance žanrui, kuris patinka ne tik man, bet visoms skaitančioms paauglėms. Tokie kūriniai kaip šis dažniausiai pasižymi neįtikėtinai paprastu rašymo stiliumi, intrigų linijomis siužete bei romantikos elementais, kurių "Gražiosios melagės"

Galima manyti, jog "Gražiosios melagės" iš dalies primena Gossip Girl romaną. Nuolatiniai vakarėliai, apsipirkinėjimai brangiausiose parduotuvėse, mokyklos gyvenimas, paaugliškos dramos - tai tik keli elementai, primenantys visiems puikiai žinomą serialą. Galvoje net nesunku sudėlioti vaidmenų atitikmenis su serialo veikėjais, o tai tik dar labiau sukuria ryškų vaizdinį galvoje. Manau, kad šis autorės sprendimas sukurti tokio stiliaus kūrinį buvo labai taiklus ir apgalvotas, o ką jau bekalbėti apie fantastinius elementus, kurie leidžia lengviau įsivaizduoti ateitį.

Labai smagu skaityti kūrinį, kai visiškai nenutuoki, kas gali įvykti visai netrukus, kur autorė nukreips visą siužeto liniją. Tai buvo visiškai kitoks fantastinis kūrinys - labai realistiškas, subtilus ir paliečiantis kone kiekvieną paaugliams aktualią temą: draugystę, meilę, išdavystes, pinigus, šeimos problemas bei daugybę kitų. Labai man patiko, jog kūrinio siužetas buvo itin puikiai suplanuotas ir tikriausiai kiekvienas įvykis, kurį patyrė visi veikėjai, kiekviena detalė buvo itin svarbi, nes visumoje tai ir privedė prie kūrinio kulminacijos, net jeigu dar tebeskaitant knygos vidurį taip galėjo ir neatrodyti. Rekomenduoju šį romaną kaip itin intriguojantį kūrinį, kurio tęsinio laukiu nuo pat tos akimirkos, kai perskaičiau paskutinį puslapį. Labai apsidžiaugiau pamačiusi, jog knygą išleido ir Lietuvoje, todėl visi galėsite patirti tai, ką aš patyriau - nepakartojamą laiką ir puikias emocijas. Laukiame tęsinio!

Rūta Šepetys "Druska Jūrai"

Po dar vienos ilgos pertraukos dar viena knygos apžvalga pasiekė šio blogo "lentynas". Visus metus laukiau šios knygos, dar ilgiau laukiau galimybės ją paskaityti ir štai prireikė vieno vienintelio vakaro, kad ne tik perskaityčiau dar vieną Rūtos Šepečio bestselerį, bet ir liečiau savo mintis čia. Prisipažinsiu, ilgą laiką nerašant apžvalgų nesitikiu, jog sukursiu kažką prasmingo, priversiančio jus čiupti knygą į rankas, bet tai dar vienas kūrinys 2017 metais dėl kurio grįžau čia, į savo slaptus, bet vis dar skaitytojų nuolatos lankomus namus.

Kaip ir visų mylima "Tarp pilkų debesų" istorija, taip ir "Druska Jūrai" nuneša skaitytoją į karo laikotarpį. Šį kartą lietuviško kraujo turinti rašytoja pasirinko papasakoti mažai kam pasaulyje išvis žinomą laivo „Wilhelm Gustloff" istoriją ir keturis skirtingų tautų veikėjus, trokštančius patekti į šį pabėgelių laivą ir išsigelbėti nuo mirties. Myliu istoriją, myliu istorines knygas ir filmus, bet net ir aš nebuvau girdėjusi šio laivo istorijos ir paskaičiusi šią knygą esu laiminga, galėjusi sužinoti apie šią Baltijos jūros nelaimę. Rūta Šepetys pasirinko 1945 metus, kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą ne vokiečių naudai. Šiuo laikotarpiu lietuvaitė Joana, Lenkė Emilija bei iš tuo metu egzistavusios Rytų Prūsijos kilęs Florianas netikėtomis aplinkybėmis susitiko keliaudami link minėtojo laivo. Kartu su jais buvo ir daugiau ryškių veikėjų, bet būtent šių lūpomis buvo pasakojama istorija - kiekvienam bėgliui buvo skirti trumpi skyreliai, leidžiantys istoriją pamatyti iš įvairių perspektyvų. Ketvirtasis istorijos pasakotojas nebuvo kartu su minėtais paklydėliais, tai buvo Vokietis Alfredas, kurio "techninis" vaidmuo prilygsta šnipo paskirčiai - tarsi kitos akys skaitytojams, norintiems sužinoti kitą barikados pusę. Alfredas buvo ypatingas veikėjas, itin išsiskyrė nuo likusių trijų pasakotojų, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Nedaug žinojome apie keturių istorijos pasakotojų gyvenimus iki paliekant namus, autorė šiuo klausimu nusprendė apsiriboti, bet net ir kiekviena eilutė privertė apie tėvynės ilgesį ir namus leido labiau įsivaizduoti veikėjus ne karo ir baimės akivaizdoje - pažinti juos tokius, kokie iš tikrųjų buvo. Prisipažinsiu, pastaruosius keturis mėnesius gyvenau ne Lietuvoje, neturėjau net laiko pažiūrėti į knygų pusę, bet išgyvenau tikriausiai patį nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį. Deja, tų 4 mėnesių neužteko, jie prabėgo lyg kelios dienos ir aš netgi jaučiuosi lyg niekada nebūčiau to patyrusi, kai vėl grįžau į tikruosius namus. Taip, po pastarųjų įvykių nebežinau ko noriu iš gyvenimo, noriu pasistengti atrasti naujus kelius ir skaitydama šią knygą ne kartą pagaudavau save atkreipiančią dėmesį į tokias smulkmenas kaip vienos iš veikėjų meilė gandrams bei nesibaigiantis džiaugsmas pasitinkant juos grįžtančius namo po gūdžios žiemos. 1945 metais, nebūtinai karo metais, žmonės mėgavosi net menkiausiomis akimirkomis, jie iš tiesų mokėjo "sustabdyti akimirką", o dabar visi stebime tas akimirkas bėgančias pro šalį ir laukiame "geresnės" ateities nežinodami nei kas tai yra, nei ar išvis tokia bus. Ką noriu pasakyti, tai, jog skaitydama šią knygą ne kartą prisiminiau tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir meilę tėvynei - labai tikiuosi, jog tai pajusti pavyks ir jums, jog kiekvienas šioje knygoje atrasite kažką artimo sau.

Vertinant rašytojos rašymo stilių, nesunku atpažinti visų mylimą braižą, kurio dėka tarsi patys galime persikelti į veikėjų kūnus. Paskaičiusi kūrinį susiradau ne vieną užsienietišką apžvalgą ir pastebėjau, jog ne visiems patiko trumpi tekstai. Asmeniškai man jie netrukdė. Man kaip tik smagu, jog autorė su kiekvienu kūriniu mėgsta eksperimentuoti, bet tuo pačiu išlika ištikima sau, todėl jos knygos ir tampa bestseleriais pasauliniu mastu. Tam tikri knygos fragmentai būdavo tarsi trumpos, bet itin ryškios autorės užuominos apie tolimesnius įvykius ir ko galima tikėtis. Ilgą laiką prieš paimdama knygą į rankas buvau neskaičiusi jos anotacijos, bet pamažu skaitydama kūrinį prisiminiau jo esmę - laivą su tragiška lemtimi. Net jeigu 40% istorijos susiję su pasakojimu kaip veikėjai stengėsi patekti į laivą ir net jei tikiesi, kad tai ir yra kūrinio esmė - patekti į tą išsigelbėjimo laivą, bet vėliau jautiesi apgautas, nes istorija pasisuka kita kryptimi.

Šiek tiek grįžtant prie istorijos veikėjų, į galvą netikėtai šovė mintis, jog tikriausiai ne vienas skaitytojas susidarė tokį įspūdį, pagal kurį buvo gaila tik 4 pagrindinių veikėjų ir su jais keliavusių draugų. Būtent jų gyvenimai buvo šiek tiek plačiau vaizduojami, sužinojome daugiau detalių iš praeities, bet net jeigu vystoma tokia skaudi karo tematika ir ne kartą minimi mirštantys žmonės šalia mūsų herojų, jų tiesiog nėra gaila, nors jie tokie patys nekalti gyventojai kaip ir pagrindiniai. Kodėl? Įdomu pasidarė ir man, bet vėlgi viskas rišasi su autorės paprastu rašymo stiliumi. Galbūt išskirčiau tai kaip ir minusą, bet vėlgi reikia nepamiršti, jog Rūta Šepetys neišgyveno istorijos pati, ji rėmėsi kitų žmonių pasakojimais ir perteikė viską vienoje ganėtinai plonoje knygoje... Nepasakosiu daug apie visus keturis veikėjus, manau, kad patys norėsite artimiau su jais susipažinti ir susidaryti pirmus įspūdžius, bet visgi šiek tiek papasakosiu apie savo mintis apie Alfredo personažą. Tai buvo venas tų veikėjų, kurie tarsi krenta iš konteksto. Šį kartą jis parodė istoriją iš kitos pusės - iš priešo perspektyvos, nes atlikdamas kareivio pareigą laukė pakeleivių laivų uoste. Nemanykite, jog Alfredas buvo tikras blogiukas, autorė jį sukūrė kaip naivų kareivį, kuriam tiesiogine to žodžio prasme buvo išplautos smegenys. Tai yra, veikėjas buvo itin atsidavęs fiureriui, o dar labiau sau ir savo gyvenimo meilei, kuriai rašė laiškus, pasakodamas netikras istorijas apie savo netikrus žygdarbius.

Taiklios ir iš dalies ironiškos autorės pastabos karts nuo karto privertė kitaip pažvelgti į kūrinį, lyg jis būtų kur kas gyvesnis ir pilnesnis gyvybės. Taip, karo tema yra neapsakomai sunki ir mūsų kartai net neįsivaizduojama, bet kartais ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis stengiesi atrasti bent dalelę humoro jausmo, o šiuo atveju tai pripildė istoriją tikrumo. Juk visi esame optimistai, tad kodėl gi ne pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis net ir karo metu? Tikriausiai skaičiusieji drįstų abejoti mano tokiu pastebėjimu, bet aš jaučiausi kur kas labiau įsitraukusi vien dėl tų trumpų frazių, nukreipiančių mintis nuo baisios siužeto linijos.

Prisipažinsiu, šią knygą perskaičiau per vieną šeštadienio vakarą su keliomis pertraukomis. Prieš antrąją pertrauką buvau jau pasiekusi tą vietą, kurios kaip ir tikriausiai didžioji dalis skaitytojų laukė, kur viskas buvo kažkiek aprimę ir galėjai pajausti artėjančią gražią pabaigą ir vėl viskas subiro į šipulius... Daugelis pripažįsta, jog tai Europietiška Titaniko istorija, bet aš labai norėčiau, jog ypač lietuviai skaitytojai pamirštų tokį palyginimą ir susikoncentruotų ties tragiško karo tematika, o ne meilės istorija. Juk Titanike plaukė pasiturintys žmonės, trokštantys keliauti, pamatyti pasaulį. Taip, nemaža dalis buvo neturtingos klasės atstovai, bet jie buvo laisvi ir nepriklausomi, priešingai nei „Wilhelm Gustloff" keleiviai, kurie bėgo nuo mirties.

Pabaigai norėčiau paminėti kelis genialius rašytojos sprendimus, kurie iki šiol mane verčia stebėtis rašymo ypatumais ir suprasti, jog net ir dabar, kai kone kas minutę pasaulyje gimsta nauji kūriniai ir beveik kiekvienas gali save vadinti rašytoju, vis dar įmanoma atrasti tų kabliukų bei gebėjimo originaliai žaisti su kalba. Omenyje turiu knygos pavadinimą ir jo paaiškinimą kūrinyje. Manau, kad ne viena aš nuo šiol į Baltijos jūrą ar išvis bet kokią jūrą žiūrėsiu kitaip. Būtinai prisiminkite autorės metaforą ir saugokite ją širdyse, nes ši istorija liečia mūsų tautos tragediją.
Dar vienas patarimas būsimiems knygos skaitytojams: pasistenkite atrasti neryškią šios knygos sąsają su "Tarp pilkų debesų". Esu tikra, jog būsite nustebinti!

Taigi, antrą kartą metuose apsireiškiau šiame bloge ne veltui. Labai norėjau paskaityti šią knygą, labai džiaugiuosi galėjusi tai padaryti ir tikiuosi, kad visi ištikimi šio blogo skaitytojai skaitote visas Rūtos Šepečio knygas, kurios vertos mėgstamiausių knygų sąrašo. Nesijaučiu itin maloniai taip pozityviai vertindama istoriją, nes visgi ji gimė dėl mūsų tautą ir visą Europą palietusios tragedijos, nusinešusios milijonus gyvybių, bet verta prisiminti, jog apie šio laivo ir žmonių katastrofą žino ne visi, nors tikrai vertėtų. Todėl būtinai linkiu prisiminti autorės pavadinimo metaforą, vainikuojančią visą kūrinį ir kaskart atsidūrus prie jūros pagerbti aukų atminimą.