Leon Leyson "Berniukas ant medinės dėžės"

"Berniukas ant medinės dėžės" yra ta knyga, kurią norėjau paskaityti vos tik apie ją sužinojau. Jau tikriausiai spėjote pastebėti, kad ilgą laiką ji buvo užstrigusi šio blogo skiltyje "Planuoju perskaityti", bet galiausiai radau progą ją įvertinti. Paaugliams skirtų knygų pasirinkimu neitin garsėjusi leidykla "Nieko rimto" pasirinko puikų kūrinį, tinkantį bet kokio amžiaus skaitytojui. Tau universalus autobiografinis romanas, paliečiantis itin jautrią, bet visų dievinamą temą - holokaustą.

Romano autorius ir istorijos pagrindinis veikėjas Leon Leyson papasakojo savo jautrią savo gyvenimo istoriją, bet gyvenimas nebuvo gailestingas, nes rašytojas nebesulaukė dienos, kai buvo oficialiai išleista jo knyga, kuri tarsi simbolizuoja Leon atsisveikinimą su vaikystėje patirtais sunkumais. "Berniukas ant medinės dėžės" nukelia skaitytojus į 20 amžiaus vidurį, visiems puikiai žinomą kaip tragiškiausią laikotarpį žmonijos istorijoje. Gimęs žydų šeimoje Leon likimas buvo tarsi iš anksto paženklintas neigiamą atspalvį turinčiomis spalvomis - dar ankstyvoje vaikystėje Lenkijoje gyvenančią šeimą užklupo Antrasis pasaulinis karas bei jo lydimas holokaustas.

Knygos eigoje atskleidžiama bręstančio mažamečio istorija. Pamažu berniukas suvokė, kad yra pats atsakingas už savo išlikimą žiauriomis aplinkybėmis, todėl ryžtingai ėmėsi tam tikrų veiksmų, norėdamas išgyventi ir kada nors patirti gyvenimo džiaugsmą, kurio visi ir tikėjosi.  Romane trumpai papasakota istorija apie berniuko gyvenimą prieš karą, kaip žmonės nesitikėjo, kad baisūs laikai juos gali užklupti. Tuo metu juk Pirmasis pasaulinis karas nebuvo vadinamas taip, būtent "Pirmuoju", nes niekas pasaulyje nesitikėjo, kad tokie žiaurumai gali pasikartoti ir net su kaupu. Deja, taip atstitiko, ir istorijos gerbėjai žinote, jog Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas ypač žydams - Hitlerio "Galutinis nuosprendis" reiškė, jog buvo nutarta išžudyti visus žydus Europoje. Visgi tikriausiai ne paslaptis, jog knygą parašęs vyras vaikystėje išgyveno, bet pagrindinė siužeto linija atskleis būtent kaip jam tai pavyko padaryti.

Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su visais žiaurumais, kuriuos teko patirti vaikui bei jo šeimai. Skaudus išsiskyrimas, nuovargis, skurdas - tai tik menkos detalės, palyginus su tuo, ką mažamečiui teiko išgyventi. Pamažu žydai ėmė prarasti rusenančią viltį, kad kaip ir po pirmojo pasaulinio karo, vokiečiai galiausiai bus įveikti ir baigsis visi baisumai. Netrukus visi žydai suvokė, kad tai kur kas baisiau nei pirmasis karas, tad norėdami nuraminti vaikus vartojo žodžius "Blogiau jau nebus", o nebe tuos, kurie suteikdavo vilties, kad viskas bus gerai.

Romane "Berniukas ant medinės dėžės" itin dažnai galima rasti pavyzdžių apie tai, kaip žydai vieningai gelbėjo vieni kitus. Šios savybės kitose knygose neakcentuodavau, bet šiame romane tai buvo itin ryšku: žmonės palaikė vieni kitus, rūpinosi vaikais ir giminaičiais, turtu. Ne kartą pagrindinio veikėjo šeima vardan gerumo pasiaukodama padėjo kitoms šeimoms, tikėdamasi, kad gėris visgi įveiks viską griaunantį blogį.

Istorinis autobiografinis romanas ir ypač pasakojimas, slypintis jame, turėtų itin sudominti visus "Berniukas dryžuota pižama", "Lygiosios trunka akimirką" bei "Anos Frank" knygų gerbėjus. Jau ne kartą esu minėjusi, jog labai mėgau istoriją, bet nedažnai istorinės knygos mane sužavėdavo taip, kaip pati tikėjausi. "Berniukas ant medinės dėžės" patenka į tą nedidelį sąrašą istorinių knygų, kurias rekomenduočiau jaunimui, nes autoriai labai taikliai, labai jautriai aprašo 20 amžiaus vidurio jaunimo gyvenimą, kurį sunku būtų net palyginti su dabartinio paauglio išgyvenimais. Tai labai puiki knyga besiruošiantiems istorijos ir lietuvių kalbos egzaminams - plačiai ir aiškiai aprašyti istoriniai faktai ilgam išlieka atmintyje, o jautri, bet turtinga ir plačiai išnagrinėta kūrinio tematika sužavės egzamino rašinio vertintojus. Daugybė nežinomų detalių, kurios sudomins kiekvieną skaitytoją, verčia iš kitos pusės apžvelgti to meto laikų propogandą. Pavyzdžiui, galbūt skaitydami neatkreipsite dėmesio į tai, jog Leon papasakojo apie to meto žydų įvaizdį, todėl šiek tiek paryškinsiu šį pastebėjimą, perrašydama ištrauką tiesiai iš kūrinio:

"Naciams vis tvirčiau įsigalint Krokuvoje, miestą užplūdo žydus žeminančios karikatūros - plakatai su užrašais lenkų ir vokiečių kalbomis, vaizduojantys žydus kaip groteskiškus, purvinus padarus su didelėmis kreivomis nosimis. Nesuvokiau ši piešinių prasmės - juk jie taip skyrėsi nuo tikrovės. Mūsų šeima turėjo nedaug drabužių, tačiau mama iš paskutiniųjų stengėsi, kad būtume švarūs, o ir patys niekada nevaikščiojome apskiautę. Nejučiomis pradėjau tyrinėti savo šeimos narių nosis - nė viena neatrodė pernelyg didelė. Negalėjau suprasti, kodėl vokiečiai bando mus paversti kažkuo, kas nesame."

Itin įdomus ir reikšmingas kūrio veikėjas buvo visame pasaulyje puikiai žinomas Oskaras Šindleris. Esu tikra, kad bent kartą gyvenime girdėjote jo pavardę, apie jo knygą "Šindlerio sąrašas" bei tikrais faktais paremtą filmą tokiu pačiu pavadinimu. Oskaras Šindleris buvo vienas iš tų Antro pasaulinio karo didvyrių, gelbėjęs nekaltų žydų gyvybes. Pats priklausydamas nacių tautai Oskaras Šindleris įkūrė fabriką, kuriame dirbo vien žydai - tokiu būdu kilnusis vokietis išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes, o kaip jam tai pavyko padaryti, sužinosite paskaitę "Berniukas ant medinės dėžės" arba dar žinomesnę knygą "Šindlerio sąrašas". Šis taurios sielos žmogus buvo tarsi lašas vilties viso kūrinio metu. O.Šindleris kūrinio pasakotojo buvo įvardijamas kaip autoritetingas ir dosnus žmogus. Jis negailėdavo didesnių maisto dozių savo darbuotojams, asmeniškai rūpindavosi, kad darbininkų šeimos nariai nepakliūtų į neteisingus traukinius, gabenančius žydus į koncentracijos stovyklas. Berniukui labiausiai įsiminė tai, jog O.Šindleris už jo valiūkišką smalsumą fabrike apdovanojo jį perkėlimu į kitą cechą, kur vyko darbas su mašinomis. O. Šindleris priešinosi nacių rasistinei ideologijai, kurios suformuotoje žmonijos hierarchijoje žydai užėmė žemiausią vietą. Vien dėl šios priežasties, jog kūrinyje itin svarbų vaidmenį atliko pats Oskaras Šindleris, galima teigti, kad privalu visiems paskaityti romaną ir daugiau sužinoti apie šį žmogų bei tų laikų istoriją.

"Tas, kuris gelbsti gyvybes, gelbsti pasaulį" - žodžiai, kuriais žydai romane apibūdino savo didvyrį O. Šindlerį

Dar vienas įdomus pastebėjimas apie kūrinį buvo tai, kad kitaip nei kiti istoriniai romanai, šis pasibaigė detalizuotai. Tai reiškia, kad vaikystėje tragediją išgyvenęs Leon sulaukė garbaus amžiaus ir tik senatvėje užklupusi liga pasiglemžė nuostabaus žmogaus gyvybę. Skaitytojai būtent ir turės galimybę sužinoti, kaip vystėsi Leon gyvenimas po to, kai baigėsi karas: kaip jam sekėsi pamiršti visą tragediją, kaip vaikinas kovojo su naktį užklumpančiais košmarais, kaip Leon bei jo šeima nepritapo visuomenėje bei vietoje, kurioje iki karo buvo žinomi kaip dosnūs bei darbštūs žmonės. Visi šie potyriai buvo neeiliniai, bet labai labai reikšmingi ir įdomūs. Jeigu pamenate "Lygiosios trunka akimirką" baigėsi berniuko pralaimėjimu, "Ana Frank" baigėsi su paskutiniu mergaitės įrašu dienoraštyje ir artimųjų sukurtu epilogu, "Berniukas dryžuota pižama" baigėsi labai netikėtai ir tragiškai - vaiko nuklydimu į dujų kamerą. Net garsiojo "Dievų miško" pabaiga nebuvo itin detali ir leidžianti skaitytojui susidaryti nuomonę, kad dabar jau tikrai pagrindinio veikėjo gyvenimas klostysis ramiai. "Berniukas ant medinės dėžės" yra tarsi autsaideris tarp visų šių kūrinių, nes atskleidžiama konkreti Leon gyvenimo istorija, kuri iš tikrųjų turėjo pilnai aprašytą pabaigą. Tai buvo labai įdomus potyris, kuris atvėrė man akis, jog laisvės pojūtis neateina sulig ta akimirka, kai baigiasi karas. Šis jausmas ateina tada, kai galiausiai atrandi žemėje tą vietą, kurioje jautiesi saugus ir mylimas - būtent to ir siekė Leon.

Rekomenduoju šį romaną įvairaus amžiaus žmonėms, prijaučiantiems istorijai. Tai puikus autobiografinis romanas, atskleidžiantis Antro pasaulinio karo ypatumus iš tai išgyvenusio žmogaus perspektyvos. Laikui bėgant, vis mažės žmonių, galinčių papasakoti to meto potyrius ir išgyvenimus, todėl tik knygose bus įamžinta tų laikų tiesa, todėl privalome išlaikyti atminimą ir perduoti jas ateities kartoms kaip įrodymą įvykių, kurie negali pasikartoti. Nuoširdi ir viltį suteikianti istorija ilgam išliks jūsų atminimuose, todėl labai rekomenduoju ją paskaityti ir netgi nekantrauju sulaukti jūsų pastebėjimų.