Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Neslėpsiu, apie knygos "Aš prieš tave" egzistavimą sužinojau tik internete plačiai reklamuojamo filmo "Me before you" dėka. Ne kartą įjungtas filmo anonsas mane vertė susirasti daugiau informacijos apie tai, kada kūrinys pasirodys didžiuosiuose ekranuose kine ir pagaliau galėsiu išnaudoti nuo Kalėdų užsilikusius pakvietimus į kiną. Visai netyčia, praėjus keliems mėnesiams po filmo atradimo, internete pastebėjau diskusijas apie tai, kad egzistuoja knyga, nuo kurios visas kelias į kino industriją šiam kūriniui ir prasidėjo. Nepaisant to, jog buvau susidariusi nemažą eilutę knygų, kurias norėčiau paskaityti artimiausiu metu, ši iš karto šoktelėjo į priekį.

"Aš prieš tave" romane pasakojama vienos nedidelio Anglijos miestelio merginos istorija. Pagrindinė veikėja Luisa buvo 26 -erių mergina, vis dar gyvenanti su tėvais, dirbanti nekvalifikuotą darbą kavinukėje ir net tai, jog ji turėjo vaikiną Patriką, nepadės paneigti fakto, jog mergina buvo įstrigusi rutinoje. Viskas labai greitai pasikeitė, nes Luisą atleido iš kavinukės ir jai teko ieškoti naujo darbo, kuris atitiktų jos žinių lygį, kas reiškė, jog nebaigusiam mokslų žmogui buvo didžiulė našta. Taip Luisa atsidūrė turtuolių namuose, kur ji tapo slauge, prižiūrinčia invalido vežimėlyje įkalintą vyrą Vilą.

Vilas buvo ypatingas šios knygos veikėjas ne tik dėl to, kad kūrinyje dominavo jo ir Luisos praleistas laikas kartu, bet ir dėl to, jog vaikinas buvo avarijos, pakeitusios jo gyvenimą kardinaliai, auka. Iki lemtingos dienos, turtuolis buvo geidžiamas vaikinas, turėję puikų verslą. Vilas daug keliavo, leidosi į nuotykius ir nešvaistė savo brangaus laiko, suprasdamas, jog gyveni tik vieną kartą. Deja, likimas pakišo Vilui koją ir jis atsidūrė invalido vežimėlyje - jam ne tik buvo paralyžiuotos kojos, bet jis sunkiai valdė ir rankas, kas verčia manyti, jog veikėjo gyvenimas turėtų būti beprotiškai sunkus. Į Vilo pasaulį atkeliavusi Luisa bandė pakeisti nusistovėjusį mąstymą apie tai, kad tokioje būklėje neįmanoma kažką veikti, jog pasaulis nusisuko nuo Vilo ir jam lemta būti priklausomu nuo kitų ir nuo to, kas paduos jam televizoriaus pultelį.

Pagrindinė veikėja Luisa taip pat buvo labai ryški kūrinio asmenybė. Mergina mėgo dėvėti ryškiaspalvius drabužius, kurių spalvos nederėjo tarpusavyje ir miestelio gyventojai drąsiai pripažintų, kad taip rengtis galėtų tik mokyklinio amžiaus mergaitės. Luisa buvo labai pozityvi, todėl jai įžengus į Vilo kambarį tarsi pajusdavau, kad ten įsižiebia saulė ir netrukus atsitiks kažkas gero, o dėl šito galima girti rašytoją Jojo Moyes, kuri sugebėjo sukurti tokį ypatingą kontrastingumą ir ryšį tarp veikėjų. Mergina man kartais pasirodė labai pažeidžiama, bijanti išsišokimų, bijanti pabėgti nuo rutinos, bet tam tikri jos veiksmai vertė stebėtis ir manyti priešingai - jog Luisa buvo atkakli ir savo nuomonės besilaikanti mergina.

Skaitydama šį romaną, ne kartą buvau suklaidinta -  atrodo, kad siužetas tarsi artėja prie kulminacijos, bet tuo pačiu supranti, jog knyga negali pasibaigti likus dar 300 puslapių, todėl bam, atsitinka dar šis tas, ko nesitikėjai. Tolimesnėje knygos eigoje Luisa netikėtai nugirsta Vilo tėvų pokalbį, kuris pakeitė viso siužeto kryptį. Mes, skaitytojai, tik dar labiau panorome sužinoti, tai kaip gi viskas baigsis po tokių naujienų. Deja, iki pat kūrinio pabaigos autorė išlaiko intrigą ir galiu drąsiai teigti, jog pabaigę paskutiniuosius puslapius iš karto nesuprasite kas iš tiesų nutiko, skirsite ne vieną minutę apgalvojimams.

Pagal scenarijų nesunku manyti, jog knygoje mokoma imtis visų trokštamų veiklų, nes bet kada gali prarasti net menkiausią galimybę apie jas pasvajoti. Deja, ši knyga teigia priešingai: invalido vežimėlyje sėdintis žmogus nenorėjo susirasti kažko, kas jį užvestų, duotų priežastį gyventi, nes jis visa tai jau turėjo būdamas sveikas: keliaudavo, karstėsi uolomis, šoko parašiutu, mokėsi užsienio kalbų ir veikė taip aktyviai, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. O ką tuomet daryti tuo atveju, kai visa tai staiga prarandi ir žinai, kad niekada nieko nebepakartosi?

Net nežinodama, jog kuriamas filmas šiai knygai, pamanyčiau, kad siužetas tipiškas ir atitinka filmo scenarijų, tarsi jam ir buvo rašytas Jojo Moyes nepriekaištingai pavaizdavo mažo miestelio dvasią ir kaip net menkiausia naujiena pasklisdavo po visų gyventojų kiemus. Man labai patiko įsivaizduoti siužeto vietą, nes autorė puikiai perteikė Anglišką dvasią. Net sunku nupasakoti ir paaiškinti, kodėl taip manau, bet vienas dalykas susijęs su ta pačia mintimi - priartėjimas prie filmo scenarijaus ir anksčiau matyti filmai, atspindėję būtent britišką kultūrą ir gyvenimą.

Romanas "Aš prieš tave" tikrai nepaliks abejingų skaitytojų. Puikus ir lengvas autorės rašymo stilius, viso kūrinio metu išlaikyta intriga, ironiškas požiūris į gyvenimą ir svarbiausia idėja prikaustys jus ir nepaleis iki pat pabaigos. Pabaigusi šią dalį jau žinau, kad manęs laukia antroji - "Aš po tavęs" ir nuoširdžiai pripažinsiu, neįsivaizduoju, ko tikėtis iš sekančios dalies ir ar net noriu ją skubėti skaityti dėl tam tikrų priežasčių, apie kurias neužsiminsiu. Kaip bebūtų, "Aš prieš tave" yra tikrai dėmesio vertas kūrinys, keista, kad iki šiol niekas man jo taip ir nerekomendavo, bet būtent todėl tai dabar darau pati - rekomenduoju paskaityti šį romaną ir patirti neišdildomus įspūdžius. Net jeigu romano veikėjai įkopę į 3 dešimtmetį, nuraminsiu ir pranešiu, jog knyga nėra skirta suaugusiems, ją drąsiai gali imti ir šešiolikmečiai - jau minėtas lengvas ir įtaigus rašytojos stilius neleis nuobodžiauti.