Jennifer Niven "Papasakok man apie tobulą dieną"

Jennifer Niven yra žinoma Amerikiečių autorė, rašanti knygas suaugusiems. Šį kartą ji parašė kūrinį paaugliams, kuriame siunčia labai aiškią žinutę apie savižudybes. Knygą autorė parašė, remdamasi savo pačios gyvenimiška patirtimi ir siūlo netylėti ir nesislėpti, užklupus problemoms. Daugiau nei metus laiko nekantravau pasidalinti šiuo aprašymu su Jumis ir pagaliau ta diena išaušo - net ir be mano komentarų galite drąsiai čiupti romaną į rankas ir mėgautis.

"Papasakok man apie tobulą dieną" pasakojama apie du moksleivius, kurie mokėsi toje pačio mokykloje, bet pirmą kartą atkreipė viens kito dėmesį ant mokyklos stogo, kur abu planavo nusižudyti, bet galiausiai išgelbėjo vienas kitą. Mokykloje ėmė sklisti gandai, kad mergina, vardu Violeta, išgelbėjo keistuolį Finčą, nors abu jaunuoliai žinojo, kad tai ne visai buvo tiesa.

Knygoje sužibėjo labai kontraversiškos asmenybės, turinčios savų asmeninių problemų. Pagrindinė veikėja Violeta buvo neseniai iškentėjusi tragišką avariją, kurios metu žuvo jos sesuo, kuri buvo ir geriausia jos draugė. Merginos kartu viską darydavo, kartu net kūrė internetinį žurnalą, kurį, beje, po sesers mirties, Violeta uždarė. Violeta negalėjo lengvai atsitiesti po sesers mirties, jautėsi labai pažeidžiama ir nenorėjo judėti pirmyn, o tai labiausiai smukdė jos asmenybę, nes pamažu ji ėmė jausti, kad neturėtų taip ilgai gėdėti ir gyventi toliau, bet jos nusistatymas vertė elgtis kitaip, vaidinti auką.

Finčas buvo pagarsėjęs kaip mokyklos keistuolis. Vaikinas buvo nemėgstamas, engiamas, sulaukdavo patyčių, nors pašaipūnai jau ir patys nebesurasdavo priežasčių šaipytis. Tiesiog per keletą metų vaikinui prilipo tokia etiketė ir visi įprato prie to. Finčas buvo geras ir doras vaikinas, jis tikrai nebuvo keistuolis, turėjo tik vieną draugą. Bet vaikinas turėjo problemų šeimoje, jo santykiai su tėčiu nebuvo pavydėtini... Finčas nors ir vaidino nepriklausomą jaunuolį, jam visgi rūpėjo kitų nuomonės, o ypač nusistatymas prieš jį.

Po lemtingo susitikimo ant stogo, jaunuoliai ėmė pamažu labiau bendrauti tarpusavyje, leisti daugiau laiko. Ypač santykiai sustiprėjo, kai jiems dviese teko padaryti geografijos projektą, kuris tęsėsi ne vieną savaitę. Va čia ir įpinamas labai išpopuliarėjęs reiškinys Geocaching Esu tikra, kad bent kartą esate girdėję apie šį projektą, kurio metu ieškoma gražiausių ir neeilinių šalies vietovių. Pagrindinis tikslas aplankyti tokias vieteles, surasti kitų žmonių paliktą lobį, t.y. kokią nors nedidelę dėžutę ir ten užsirašyti savo vardą kaip įrodymą, kad tu ten buvai. Išties nuostabus laiko praleidimas, jeigu nebandėte - niekada nevėlu pradėti. Kadangi pati esu ne kartą ieškojusi šių lobių, man labai patiko atrasti šį aspektą pačiame kūrinyje, tai tikrai pagerino nuomonę apie jį.
Iš čia kyla diskusijos dėl originalaus kūrinio pavadinimo "All the bright places". Nesu tikra, bet manau, kad būtent dėl nuostabių vietovių, kurias aplankė veikėjai, ši knyga taip ir pavadinta. Svarbiausia jiems buvo draugija: jeigu jie būtų vykę ten su kitais žmonėmis, tikrai nebūtų patyrę to, ką patyrė, todėl tos vietos tokios svarbios jiems. Nors Lietuvoje knyga yra žinoma kaip "Papasakok man apie tobulą dieną", manau pravartu žinoti originalią mintį arba bent jau nuspėti ją.
Kitas įdomus dalykas yra tai, kad autorė Jennifer Niven, kaip ir knygos veikėjai, kilusi iš Indianos valstijos, todėl visi lobių ieškojimai buvo sukoncentruoti į šios vietovės apylinkes. Manau tai akivaizdus įrodymas dėl meilės gimtinei, nes visos vietos, kuriose apsilankė veikėjai, labai gražiai ir nuoširdžiai aprašytos - nepamirškit gaudyti kiekvieną tokį pastebėjimą, kas labai pravers rašant lietuvių kalbos rašinius.

Tikriausiai nesunku suprasti ryšio tarp veikėjų jausmų, kurie knygoje buvo akivaizdūs. Labiausiai man patiko tai, kad veikėjai sugebėjo paerzinti vienas kitą šiuo klausimu ir tiesiogiai nepasakė apie tai, ką jautė vienas kitam. Finčas ne kartą yra atvirai pasakęs, kad Violeta jam nepatinka kaip mergina, nors tai buvo akivaizdus melas ir jie iš to juokėsi. Buvo akimirkų, kurių metu net ir aš troškau, kad pagaliau jis pabučiuotų ją, nes mergina tik apie tai ir galvojo. Toks viens kito erzinimas man labai patiko ir žavingai išreiškė tarpusavio santykius, bet tuo pačiu kyla mintis, ar tai išvis kada nors įvyks... Kaip sakoma, visi geidžia neprieinamų, ar ne?

Nuoširdžiai tariant, prisipažinsiu, kad Finčas man pradžioje tikrai nelabai patiko, nors pabaigoje situacija pagerėjo ir jis kažkiek pakilo mano akyse. Matote, nors vaikinas ir norėjo turėti draugų, kažkam rūpėti, jis nesistengė kažko pakeisti, pakilti kitų žmonių akyse. Jis juk galėjo artimiau pabendrauti su klasiokais, užkalbinti vaikinus, bet jis visus ignoravo, o tuo pačiu tikėjosi, kad visgi kada nors jie su juo bendraus. Gyvenime taip nebūna. Reikia įdėti pastangų, norint kažką pasiekti.
Taip pat vaikinas susikūrė Facebook anketą vien tam, kad galėtų pakviesti į draugus Violetą, kuri jį išgelbėjo nuo savižudybės. Panašu į persekiojimą, kai nenori su keistuoliu bendrauti, bet juk negaliu atsakyti žmogui, kuris bandė nusižudyti. Juk vien tas įpareigojimo jausmas, kad jis tai gali vėl padaryti, kad gali vėl rasti priežasčių.
Jeigu bendraučiau su tokiu vaikinu kaip šis veikėjas, man akivaizdžiai trūktų to saugumo ir stabilumo jausmo. Juk niekada nežinai, kas jam gali šauti į galvą. Violeta ir pati dažnai jautėsi nejaukiai, ypač kai jos populiarieji draugai, nežinodami apie jos ir Finčo santykius, neigiamai vertino šį jaunuolį. Vien tas, kad Violeta slėpė jį, jau verčia galvoti, kad ji tai darė ne veltui...
Visgi, man patinka diskusijas keliantys veikėjai, nes eiliniai herojai jau pabodo ir pradeda maišytis tarpusavyje, perskaičius daugybę paaugliškų knygų. Išsiskiria tik tie, kurie sukelia neigiamus jausmus, kurie verčia galvoti apie juos. Būtent taip buvo su Finču..

Kol Violetos asmenybė tobulėjo ir atgavo savo natūralią padėtį, Finčo situacija keitėsi į blogąją pusę: vaikinas smuko iš vidaus, nors sugebėjo to neparodyti. Būtent čia ir keliami klausimai: "Ar vaikinui tikrai viskas gerai?". Na, autorės sprendimai dėl tolimesnių įvykių yra labai nenuspėjami ir net keistoki...

Dar vienas dalykas dėl kurio mane labai nustebino knyga, yra tai, kad joje nesunku nepastebėti šiokios tokios informacijos apie Lietuvą! Esu ne kartą pastebėjusi, kad šis faktas labai jaudina mūsų tautiečius ir sukelia diskusijų bangas. Tarkim, reikia prisiminti Simpsonų seriją paie "Lithuanian centre" arba merginų mylimą serialą "Pretty little liars", kur buvo ištartas mūsų šalies pavadinimas... Šį kartą skaitydama anglišką kūrinį atkreipiau dėmesį į lietuvišką pavardę. Taip taip, tai buvo didelis atradimas! Matote, šioje knygoje karts nuo karto įterpiami įvairiausių būdų nusižudyti aprašymai, o tarp jų ir lietuvio Julijono Urbono sugalvotas projektas, pavadinimu "Euthanasia coaster". Na, šis projektas neegzistuoja, bet jo idėja yra gan paplitusi ir žinoma. Aš tikrai apie ją nežinojau, bet tikrai buvo visai įdomu pasidomėti plačiau ir atkreipti dėmesį į tokias netradicines idėjas. Norintys pasiskaityti plačiau, užsukite į šį puslapį:
http://www.julijonasurbonas.lt/p/euthanasia-coaster/

Buvo šiek tiek keista tai, kad nors visa mokyklą žinojo apie vaikino bandymą nusižudyti ir kad mergina jį išgelbėjo, rodos, šeima ir suaugusieji nežinojo arba nelabai kreipė į tai dėmesio. Taip, Finčas keletą kartų lankėsi pas mokyklos psichoterapeutus, bet jokios akivaizdžios pagalbos nesulaukė...

Neseniai skaičiau panašaus stiliaus knygą apie savižudybę "Mano širdis ir kitos juodos skylės". Šiose knygose siunčiama panaši žinutė, kad dažnai labiausiai pažeidžiami žmonės neatskleidžia savo tikrųjų jausmų ir gali padaryti tai, ko mažiausiai iš jų tikėtumeis. Na, lyginant ši knygas, galiu pasakyti, kad romane "Mano širdis ir kitos juodos skylės" ši žinutė buvo labiau išryškinta bei knyga man patiko šiek tiek labiau nei "Papasakok man apei tobulą dieną", kuri, beje, buvo galbūt labiau išplėtota ir labiau lyriškesnė, jausmingesnė. Taip, kad čia kiekvienas skaitytojas gali rinktis: arba skaityti abi knygas, arba pasirinkti jausmingesnę, arba paaugliškesnę. Bet kokiu atveju, abu kūriniai verti mano pagyrų!

Esu ne kartą skaičiusi, kad ši knyga yra mišinys tarp "Eleonora ir Pakas" bei "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Iš dalies šie komentarai buvo labai tiksliai pasakyti, bet vienas dalykas aiškus - kone kas antra knyga yra prilyginama garsiąjam John Green kūriniui, nors panašumo didelio ir nerasite. Labiau sutikčiau dėl panašumo į "Eleonora ir Pakas", kuri tikrai buvo panaši keliais aspektais. Na, nepaisant visko, jeigu jums patiko minėtosios dvi knygos, patiks ir "Papasakok man apie tobulą dieną", pagal kurią, beje, bus sukurtas ir filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks garsioji Elle Fanning. Lauksim!

Tikrai rekomenduoju šį kūrinį ir manau, kad jis palies skaitytojų širdis skirtingai. Vieniems tai galbūt pasirodys kaip romantiškas ir jausmingas šedevras, kiti, tokie kaip aš, galbūt atras ir negiamų aspektų, dėl kurių šis kūrinys pasirodys itin išskirtinis ir dėl to patiks dar labiau. Svarbiausia yra nepamiršti knygos temos ir susirūpinti, kad net jei žmogus ir neatrodo nelaimingas, nereiškia, kad jis toks nėra.