Nicola Yoon "Viskas, viskas"

Nesunku pastebėti, kad knygos, susijusios su mirtinomis ligomis ar pasakojančios apie žmones, kurių verta gailėtis, traukia skaitytojus, ypač jaunimą. Kone populiariausia iš tokių temų yra vėžys, apie kurį knygų yra sukurta be galo daug ir skaitytojai pripažįsta, kad ne kartą tokios istorijos privertė nubraukti ašarą. Po daugybės tokių perskaitytų knygų man ėmė kilti klausimas, kodėl žmonės mažiau domisi kitomis baisiomis ligomis sergančiais žmonėmis? Juk pasaulyje yra tūkstančiai ligų apie kurias mes, neišmanantys apie mediciną, nieko nežinome. Samprotauju šia tema, norėdama šiek tiek suteikti užuominų apie ką yra knyga "Viskas, viskas", kuri parodo kiek kitokią ligoto žmogaus būseną. Privalu pabrėžti, jog žinios apie knygos išleidimą Lietuvoje jau kurį laiką sklinda internete.


"Viskas, viskas" pasakoja apie aštuoniolikmetę merginą Madeline, kuri visą savo gyvenimą praleido namuose kartu su savo mama. Vos tik Madeline gimė, jos tėtis su merginos broliu žuvo tragiškomis aplinkybėmis ir merginos mama turėjo tik vieną paguodą - savo naujagimę. Deja, likimas nebuvo dosnus ir pagrindinei šio kūrinio veikėjai, nes jai buvo diagnozuota itin reta liga, dėl kurios mergina buvo alergiška visiškai viskam. Gražiausios jaunystės Madeline jaunystės dienos bėgo namuose, pritaikytuose būtent jai.

Madeline išmoko susigyventi su savo liga. Ji net neįsivaizdavo, koks gyvenimas slypi už namų durų, bet nesistengė kelti sau nereikalingų minčių. Ji turėjo galimybę mokytis nuotoliniu būdu, didžiausias jos pomėgis buvo knygos, kuriose ji daugiausiai sužinodavo apie tą tikrą gyvenimą. Sulaukus pilnametystės Madeline ėmė svarstyti, kad gyvenime jai kažko trūko. Kaip tik tuomet į kaimynystę atsikraustė nauja šeima, o kartu su ja, žmogus, atvėręs Madeline duris į gyvenimą...

Liga, aprašyta šiame kūrinyje, yra vaizduojama labai subtiliai ir santūriai. Mažai apie rašoma apie simptomus, labiau atskleidžiamas Madeline bandymas gyventi taip, lyg nieko nebūtų. Mama buvo didžiausias jos ramstis, kuris stebėjo kiekvieną dukters judesį ir stengėsi suteikti kuo daugiau malonumų. Deja, mama nenorėjo, kad dukra priartėtų prie pavojų kupino pasaulio, todėl po ilgų kaimynystėje gyvenančio Olly ir Madeline susirašinėjimų, ji neleido savo dukrai su juo susitikti. Šiam reikalui sutvarkyti autorė Nicola Yoon sukūrė dar vieną veikėją - Carla, kuri buvo Madeline slaugytoja ir draugė. Ši moteris ir padėjo Madeline slapta susitikti su Olly, kai visas kūrinio įdomumas ir prasidėjo. Deja, bet slapstymaisi dažniausiai baigiasi blogai...

Užsiminsiu, kad Madeline su Olly kartu patirs ir išgyvens daugybę akimirkų. Man labai patiko šių veikėjų bendravimas, nes Olly net neparodė gailesčio merginai, jam labiau rūpėjo ją apsaugoti nuo pavojų. Patiko, kad jiems nereikėjo to ypatingo prisipažinimo apie jausmus, kaip būdinga eiliniams paauglių romanams. Jaunuoliai abu tą suprato ir neslėpė, nereikalavo grandiozinių prisipažinimų. Be to, mergina pati jautė savo trauką Olly, bet ji to labai nesureikšmino. Ji tiesiog šmaikštaudama žino, kad tikrai įsimylės vaikinas, bet tai bus katastrofa.  Man patiko, kad Madeline neneigė savo jausmų net pačiai sau, ji jų nesistengė užgniaužti, tiesiog leido įvykiams plaukti pasroviui.

Mane sužavėjo autorės sugebėjimas taip įtraukti į istoriją. Galima sakyti, kad kompozicine puse knyga primena Jerry Spineli "Žvaigždė", nes abejose knygose veiksmas pradžioje vyksta labai ramiai, lėtai, o vėliau įvyksta sprogimas, po kurio prasideda pats įdomumas ir net nepajunti kaip baigi skaityti. Labai suintrigavo kūrinio pabaiga. Jums neatskleidžiau net pusės esminių įvykių, nors patikėkite, visko bus daug. Juk akivaizdu, kad 18 metų namuose praleidusi mergina pradės svajoti apie ištrūkimą į laisvą, ar ne? Kūrinio pabaigoje įvykiai pasisuks visai kita linkme, kurios tikrai neįmanoma nuspėti. Likau sužavėta ir pakerėta.

“You’re not living if you’re not regretting.” Žodžiai, paimti iš knygos, labai puikiai apibūdina visą pagrindinę mintį, kurią norėjo aprašyti autorė.  Kiekvienas žmogus bijo rizikuoti, todėl leidžia nešamas minios savo rutiniškame gyvenime. Tai labai atspindi konservatorišką požiūrį, nors modernioje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai: turint tiek daug literatūrinių pavyzdžių, turėtų būti nesunku apsvarstyti savo gyvenimą ir kažką jame keisti, kad būtų galima teigti, jog tikrai gyveni. Šie žodžiai. Šioms mintims įtvirtinti taip pat rekomenduoju paklausyti ir įsigilinti į OneRepublic dainą "I lived".

Vienintelis knygos trūkumas - visi paveiksliukai, diagramos, tvarkaraščiai ir visa kita, ką įmanoma praleisti. Galbūt tai tik dar labiau intriguotų skaitytojus, kad visgi kažkas naujo, bet iš tikrųjų tai čia tik nereikalingi specialieji efektai. Juk knyga parašyta ne vaikams, kuriems patinka tokios knygos kaip "Prietrankos dienoraštis". Knyga yra skirta rimtomis temomis besidomintiems paaugliams.

Pagaliau galima teigti, kad abu pagrindiniai veikėjai yra subrendę. Dažniausiai knygose paaugliams galima rasti variantų, kai tik vienas kuris nors veikėjas būna patyręs gyvenime, o šį kartą taip buvo abiems. Nesuklyskite, nesakau, kad abu jaunuoliai mąsto ir elgiasi kaip vidutinio amžiaus žmonės, bet man patiko veikėjų požiūris į gyvenimą. Ir Olly, ir Madeline turėjo savų problemų, bet jas sprendė pasitelkdami protą, o ne jausmus, kas yra labai būdinga. Didelis pliusas už tai!

Gerai pamąsčius manau, kad knyga sulauktų didelio susidomėjimo ir populiarumo. Pasirinkta tema yra labai netradicinė, o pasiekus antrąją knygos pusę jau sunku suvokti, ko dar nebuvo knygoje ir ko dar galima tikėtis.  Tokios knygos turėtų sulaukti daugiausiai pagyrų, nes esu tikra, kad rašant jas, autoriams, turintiems galvose konkrečius planus, labai sunku neatskleisti įvykių taip, kad būtų įmanoma nuspėti kūrinio pabaigą. Nicolla Yoon tai padaryti pavyko.