Kiera Cass „Sirena“

Net jeigu manote, kad dingau visiems laikams - klystate. Mėnesių pertrauka ir atvirai visiems prieinamas blogas gyvas - kas mėnesį čia apsilanko daugiau nei 10 000 skaitytojų, o tarp jų ir aš - karts nuo karto stebiu matomumą ir gyvavimą. Šį kartą grįžau trumpam ne tik dėl to, kad patikrinčiau jūsų domėjimąsi knygomis, bet ir dar kartą po nemenkos pertraukos aprašyčiau knygą, vertą visų dėmesio.

Kaip ir kiekvieną kartą pristatinėdama knygas šiek tiek papasakodavau ir apie jų autorius. Šį kartą tikrai to nereikia - juk tai pati Kiera Cass! Rašytoja, kurios knygų apžvalgos šiame bloge pagal peržiūras visuomet pirmauja top dešimtuke. Šis aprašymas ypatingas, knyga „Sirena“ yra būtent toji, nuo kurios rašytoja pradėjo savo karjerą, kurią vėliau vainikavo visų mylima „Atrankos“ serija.

Visada žavėjausi magišku jūros pasauliu, kuriame verda povandeninis gyvenimas bei dažnai sutinkamos mistinės būtybės, aprašytos pasakose. Ne veltui mėgstamiausia mano pasaka būtent ir yra „Undinėlė“. Tai itin plačiai visuomenėje diskutuotina istorija, verčianti susimąstyti ar tikrai derama vaikams. Galbūt dėl šios priežasties man ji tokia ir ypatinga, kodėl visos pasakos visuomet turi baigtis laimingai? Kaip bebūtų, magiškasis vandens pasaulis, artima trauka undinėlėms ir privertė mane laukti „Sirenos“ bei trokšti greičiau ją paskaityti.

 Apie „Sireną“ sužinojau po paskutiniosios „Atrankos“ dalies išleidimo ir, savaime suprantama, maniau, jog tai bus nauja rašytojos knyga, sužavėsianti tūkstančius gerbėjų. Netrukus sužinojau, jog „Sirena“ nėra nauja knyga, bet buvo nuspręsta ją naujai perleisti, atnaujinti tiek priminimą apie jos egzistavimą, tiek įvaizdį, tiek dalį siužeto. Iš tiesų šiek tiek gaila, jog tikriausiai nei mes, nei didžioji dalis „Sirenos“ skaitytojų nebūtume sužinoję apie knygą ar sulaukę jos Lietuvoje, jeigu ne  „Atranka“ - rašytojos marketingistų komanda tarsi pasinaudojo garsiosios trilogijos įtaka ir populiarumu ir nusprendė atgaivinti menkutį prisiminimą apie kitą, ne ką prastesnę, autorės knygą, kuri verta tiek pat ar netgi dar daugiau dėmesio.

Jeigu manėte, jog aprašinėjamos knygos pavadinimas reiškia pagrindinės veikėjos vardą, o knygos siužetas bus nukreiptas į undinėles - klystate, nors klaidingai pamaniau ir aš pati. Pagrindinė veikėja, 19-metė Kalen, netikėtomis aplinkybėmis tapo sirena - antgamtine būtybe, priklausančia jūrai. Šioje istorijoje buvo kelios sirenos ir visos savaip ypatingos: kiekviena mergina turėdavo atitarnauti jūrai daugybę metų tam, kad vėliau vėl taptų paprastomis merginomis. Šios sirenos turėjo ypatingą gebėjimą bendrauti su jūra, jų motina. Merginos galėjo gyventi įprastą gyvenimą žemėje, pramogauti, mokytis. Jos buvo nuostabaus grožio, nesenstančios - atrodo viskas, ko gali trokšti mergina, bet deja, jos negalėjo kalbėti šalia žmonių, nes taip galėjo išduoti savo tikrąsias sirenų būsenas. Bet istorija nebūtų tokia įdomi, jeigu ne neigiamus jausmus sukeliantis merginų įsipareigojimas - kartą per metus nuskandinti laivą su turistais ir tokiu būdu pamaitinti jūrą. Istorija ir taip atrodo intriguojanti ir įtraukianti, o ką bekalbėti apie įsisukusį romaną tarp sirenos ir žemės gyventojo?

Labai sužavėjo pačios jūros vaidmuo. Ji buvo tarsi vaizduojama tarsi blogietė, bet netrukus supranti, jog šis vaidmuo neutralus - verčiant puslapį po puslapio geriau susipažįsti su jūra ir ši pažintis sukelia daugybę vidinių prieštaravimų taip, kad net pabaigusi kūrinį negalėčiau sau tvirtai pasakyti, kaip vertinu šį vaidmenį. Net rašydama šią pastraipą daugybę kartų panaudojau žodį "vaidmuo" vien dėl to, jog jūra buvo tarsi nematoma būtybė, neturinti kūno, bet galinti stebėti aplinką, sirenų veiksmus ir mintis bei bendrauti su jomis. Buvo labai neįprasta, bet įdomu skaityti, savita personifikacijos forma pasirodė labai įtaigi.

Mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu. Intriguojanti istorija, retai knygoje aptarinėjama tokio magiško pasaulio forma ir tas jausmas, kad skaitydama kuri galvoje teorijas ir bijai, kad bent viena iš jų išsipildys - neapsakomai geras jausmas po pertraukos vėl į rankas paėmus kūrinį. Šioje knygoje Kiera Cass ypatingą dėmesį skyrė žmogiškiems jausmams ir tikrai buvo nesunku tą pajausti: itin švelniai ir įtaigiai aprašytas ryšys tarp motinos ir dukros; seserimis save vadinančių sirenų draugystė, verčianti pasiaukoti. Žmogiška meilė tarp ne visai žmogiškos poros - sirenos ir žemės vaikino - buvo aprašyta tiesiog neįtikėtinai gerai. Kiekviena judviejų praleista akimirka kartu vertė mane aikčioti ir trokšti, kad tie trumpi puslapiai niekados nesibaigtų.

Nemažai skaitytojų stengiasi lyginti „Sireną“ su garsiąja „Atrankos“ serija. Vieni sako, kad „Sirena“ paliko didesnį įspūdį, kiti priešingai teigia, jog niekas neaplenks „Atrankos“. Tikriausiai įdomi ir mano nuomonė, ar ne? Aš patarsiu paprastai - nesistenkite lyginti šių kūrinių, mėgaukitės abejomis istorijomis skirtingai - jos to vertos. Pasinerkite į du magiškus pasaulius, atsipalaiduokite ir įsijauskite į istorijas, juk jas abi parašė ta pati autorė - kam ta konkurencija? Abu kūriniai yra labai skirtingos tematikos, bet abu sužadina ypatingus jausmus, tad paskaičius kūrinį jauti šilumą ir vidinę ramybę - vertinkite rašytojos gebėjimą sukurti tokią atmosferą.

Labai rekomenduoju „Sireną“ paskaityti ne dėl to, jog ją sukūrė „Atrankos“ serijos autorė, bet dėl to, jog tai yra knyga, verta aplodismentų ir pagyrų. Juk nuo jos prasidėjo Kiera Cass rašytojos karjera, galbūt jei ne ši knyga, ji nebūtų sukūrusi ir „Atrankos“. Kaip bebūtų, rekomenduoju „Sireną“ vertinti kaip individualų kūrinį ir pamiršti ją supančias detales - linkiu nepamiršti tikro pasimėgavimo knygos suteikiamais jausmais, o ši knyga būtent tai ir daro - paliečia kiekvieno skaitytojo širdį.