"Free to fall" yra kūrinys, kuriame veiksmas vyksta 2034 metais. Autorė Laure Miller nuspėjo, kad būtent tokiais metais žmoniją užvaldys elektroniniai įtaisai. Todėl laisvai galima teigti, kad šis kūrinys gal net atitinka mūsų visų ateitis... Skaitydama šį kūrinį mažai žinojau apie ką jis bus ir tik vėliau, netikėtais supratau, kad tai mokslinės fantastikos žanras.
Aurora, pagrindinė veikėja, netikėtais sulaukė laiško iš vienos stipriausių mokyklų pasaulyje. Mergina sužinojo, kad buvo priimta ten mokytis su keliais šimtais stipriausiųjų mokinių, kurie irgi tikėjosi patekti. Aurora netikėtais sužinojo ir tai, kad būtent jos mama, kuri mirė vos jai gimus, mokėsi toje mokykloje ir tai dar labiau paveikė merginos apsisprendimą - ji norėjo patirti tai, ką patyrė jos mama.
Atvykusi į naująją mokyklą, Aurora turėjo kovoti dėl vietos po saule, dėl pripažinimo. Mokykloje mokėsi turtingų tėvų vaikai, kurie buvo motyvuoti kaip ir ji pati, todėl konkurecija tarp mokinių tik augo ir visi norėjo išlikti topų viršūnėse. Netikėtai Aurora sužinojo ir apie slaptą mokinių draugiją, kurios nariai kiekvienais metais ieškojo naujokų, todėl išsirinko Aurorą, kaip vieną iš pretendenčių. Merginai teko atlikti ne vieną išlikimo užduotį ir konkuruoti su kitais mokiniais. Ji troško pakliūti į draugiją, nes sužinojo, kad ir jos mama jai priklausė. Jai nebuvo svarbu, kad nežinojo nei už ką toji draugija pasisakė, nei ką jie veikė...
Nuo pat Auroros atvykimo į mokyklą pradžios, merginos akiratyje atsirado du vaikinai, iš kurių vieną ji pamils. Kadangi tai beveik akivaizdu, tai papasakosiu šiek tiek apie jos išrinktąjį, vardu North. Vaikinukas buvo tokio amžiaus kaip ir Aurora, bet nesimokė Theden mokykloje kartu su ja. Jis buvo pašalintas iš jos dėl tam tikrų nusižengimų... North buvo labai protingas vaikinas, labai daug išmanė apie kompiuterius ir įvairiausius mechanizmus. Vaikinas vadino save "hacker'iu" (liet. programų nulaužinėtojas"). North buvo labai nuoširdus vaikinas, kuris neslėpė savo jausmų Aurorai. Galiausiai mergina atsiliepė į jo jausmus ir jų draugystė be pertraukų truko iki pat kūrinio galo, nes šiame kūrinyje jųdviejų meilė nebuvo pats svarbiausias dalykas.
Knygos eigoje Aurora suvokė kokią žalą darė programa, pavadinimu "Lux". Ši programa buvo asmeninis žmogaus vedlys, kuris galėdavo pasakyti tau viską: kur eiti, ar turi laisvo laiko atlikti tam tikrus veiksmus, ar nesi alergiškas... Taip sakant, šios programos dėka žmonėms nebereikėjo galvoti, ji tai darė už juos. Todėl žmonija tapo priklausoma nuo asmeninio vedlio... Aurora tai suprato ir tam tikri įvykiai privedė ją prie to, kad mergina nusprendė pakeisti situaciją...
Kalbant apie pagrindinės veikėjos mamą, ji šiame kūrinyje atlieka labai svarbų vaidmenį, nors buvo mirusi. Aurora sužinos labai daug naujų faktų apie savo mamą, kurie pakeis jos mąstymą apie tam tikrus dalykus ir įkvėps įvairiems darbams. Mergina taip pat sužinos ir tiesą apie savo tikrąjį tėvą, bei knygos eigoje ji nuspręs pratęsti tai, ką jos mama stengėsi padaryti, bet taip ir nepajėgė. Tai nebus koks eilinis darbas, geriau pranešiu, kad Aurora ruošis kilniam žygdarbiui.
Knygos kulminacija manau Jūsų nenustebins. Tai tikrai kalbu ne iš smerkiančios pusės, o dėl to, kad vienaip ar kitaip tokių veikėjo veiksmų jūs imsitės tikėtis, vos tik labiau pažinsite jos asmenybę. Dar įdomus faktas yra tai, kad tai nėra trilogija ir autorė visas savo idėjas ir mintis sudėjo į vieną knygą. Tai gan retas dalykas fantastinėje literatūroje, žinant, kad tokio tipo trilogijos sudaro nuo 3 iki 10 dalių knygų. Ne kartą esu pastebėjusi komentaruose pasipiktinusius skaitytojus, kuriems atrodo, kad geriau trilogijų nebūtų. Taip yra dėl to, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje labai užsitęsia pats leidimo procesas ir galiausiai trilogiją, kurią sudaro ne viena dalis, pavyksta perskaityti tik per kelis metus. Kaip ir knyga "Free to Fall" akcentuoja šiuolaikinį spartų gyvenimą, taip ir šiuolaikinis jaunimas labiau vertina spartesnius procesus.
Išsamiai išnagrinėti Auroros paveikslą yra išties sunku, nes daugiausia jos priimtų sprendimų buvo dėl aplinkos spaudimo, ypač dėl mamos. Autorė aiškiai pabrėžė, kad veikėja norėjo artimiau pažinti savo mirusią mamą, todėl kone kiekvienas jos žingsnis buvo įkvėptas šios moters. Bet Aurora tuo pačiu turėjo labai stiprią asmenbybę, kuri drąsiai reiškė savo nuomonę įvairiais klausimais.
Pirmasis dalykas, kuris leido man mąstyti, kad tai fantastinis kūrinys, buvo balsas, kurį girdėjo tam tikri žmonės, įskaitant ir pačią Aurorą. Mergina visą savo gyvenimą bandė atsikratyti šio balso, nes žmonėms atrodė, kad tik psichologiškai sutrikę žmonės jį girdi ir jiems riekia specialaus gydymo. Atvykusi į Theden mokyklą, Aurora sutiko daugiau tokių asmenų, kurie girdėjo šį balsą, todėl pasijuto saugesnė. Net sužinojo, kad ši problema persekiojo ir jos mamą, dėl to mergina pamatė, kad jos mama buvo išmesta iš mokyklos vien dėl jos psichologinės būklės. Todėl šis faktas vertė ją slėpti šią paveldėtą savybę. Abejone vadinamas balsas kūrinyje prisidės prie tam tikrų Auroros sprendimų ir atliks svarbų vaidmenį jos gyvenime.
Skaitydama kūrinį labai puikiai įsivaizdavau jo aplinką. Pasaulis, kuriame gyvena Aurora, yra labai modernus, kompiuterizuotas, tvarkingas ir "išmanus". Autorė puikiai įtikino mane taip aprašydama įvairias vietas ir manau, kad tai tik pliusas jai, nes yra rašytojų, kuriems tikrai tai padaryti yra gan sunku.
Aprašinėjant šį kūrinį, buvo daugybė minčių, kuriomis noriu pasidalinti ir su Jumis, skaitytojais, todėl vien dėl gausaus turinio galima teigti, kad kūrinys vertas pripažinimo. Man asmeniškai kūrinys pasirodė kaip labai stiprus ir labai gerai apgalvotas, be to, autorė palietė labai gerą ir aktualią temą. Labai tikiuosi, kad Lietuvoje šis kūrinys visgi pasirodys ir jūs turėsite galimybę juo pasimėgauti taip, kaip tai dariau ir aš. Na, o kol kas, jeigu manote, kad pakankamai mokate anglų kalbą - siūlau jau dabar pradėti ją skaityti, nors būtent šioje knygoje apstu mokslinių terminų, tad gerai pasvarstykite.
Vasara man yra laikotarpis, kai galiu skaityti knygas, kurias iki tol atidėliojau visus metus. Tai metas, kai pagaliau randu laiko literatūros klasikoms ir garsiausiems pasaulio šedevrams. Tikriausiai pamenatei, kai praeitų metų vasarą kėliau tokius garsių knygų aprašymus, kaip "Nežudyk strazdo giesmininko", "Džeinė Eir", "Didieji lūkesčiai", "Vėjo nublokšti" ir kitus. Šiemet pasistengsiu taip pat paskaityti panašaus stiliaus knygų ir šio blogo viršuje rasite puslapį "2014 m. perskaitytos knygos", kur rasite ne vieną puikiai žinomą knygą.
Taigi, pirmoji šios vasaros knyga - šedevras yra visiems gerai žinoma knyga "Tik su dukra". Šis kūrinys pasakoja apie sunkų Amerikietės gyvenimą. Pagrindinė veikėja Amerikietė Betė ištekėjo už Iraniečio Mūdžio ir kartu jie susilaukė dukrytės Mahtobos. Betė buvo itin intelektuali moteris, todėl savo gyvenimą paskirti Iraniečiui nusprendė tik po ilgų dvejonių ir svarstymų. Įsitikinusi, kad mylimasis Mūdis per visą savo gyvenimą tapo tikru ėmė pasitikėti vyru. Prabėgus ne vieniems jų santuokos metams, gyvenimas pakrypo kita linkme. Mūdis panoro nusivežti žmoną ir dukrą pas giminaičius Irane...
Tikriausiai darosi įdomu sužinoti, kodėl Betė taip dvejojo dėl santuokos, o ką jau kalbėti apie kelių savaičių atostogas Irane... Matote, tolimuosiuose rytuose vyrauja visai kitokios kultūros. Iranas buvo viena iš šalių, kurioje buvo sudaryta itin priešiška nuomonė apie Jungtines valstijas. Taip pat ten vyravo kita religija, kiti papročiai ir svarbiausia - požiūris į moteris. Irane jos buvo ypač engiamos. Šeimos galva buvo vyras ir tik vyras, todėl moterys visais atvejais turėjo paklusti jiems, jos neturėjo savo balso. Taip pat moterys privalėjo slėpti savo kūną po specialiais, viską dengiančiais drabužiais...
Betė ne veltui nerimavo dėl kelionės. Praėjus dvejoms savaitėms, Mūdis pareiškė, jog į Ameriką jie nebegrįš. Betė negalėjo nieko padaryti: jos ir dukters pasai buvo pas vyrą, jos neturėjo pinigų, o vyrai Irane turėjo visas teises ir ji negalėjo nieko padaryti... Susitaikiusi su naujiena Betė nepasimetė - ji ėmė kurpti pabėgimo planus.
Kūrinio eigoje jūs stebėsite įtemptą Betės gyvenimą Irane ir manau, kad ne vienas iš jūsų pasisems tos stiprybės ir ryžtingumo, kurį turėjo ir pagrindinė veikėja. Ši knyga yra puiki proga susipažinti su rytietiška - musulmoniška kultūra. Bent jau man tai padaryti puikiai pavyko. Buvo sunku suvokti, kad tokie dalykai iš tikrųjų vyksta realybėje, nes šimtai moterų atsiduria tokiose situacijose...
Skaitant knygą atkreipiau dėmesį tik į tai, kad yra dvi jos autorės. Galvojau va, bus proga aprašyti šiek tiek ir apie tai, kodėl kartais knygos turi kelis autorius ir kaip jiems pavyksta viską suderinti. Tik perskaičiusi knygą pamačiau, kad viena iš šios knygos autorių ir buvo Beti Mahmūdi, kuri ir yra pagrindinė veikėja. Nors ne kartą yra minėta, kad istorija tikra, šis faktas tik patvirtina tai, nes ši moteris padėjo savo istoriją perkelti į puslapius...
Iš tiesų kas mane nustebino apie šią knygą labiausiai, tai buvo istorijos vingiai ir tiek daug viltingų akimirkų. Itin didelis skaičius žmonių ruošėsi padėti Betei ir jos dukrai pabėgti. Omenyje turiu ne tik artimus jos giminaičius iš Amerikos, bet ir visai svetimus žmones. Net nesugebėjau jų tiksliia suskaičiuoti, bet nenustebčiau, jei jie netilptų ant abiejų rankų pirštų... Baisiausia buvo tai, kad progų pabėgti gal ir buvo ne viena, bet dauguma iš jų reiškė, kad Betė paliktų dukrą Mahtobą vyrui... To Betė tikrai nebūtų padariusi. Ne veltui knyga ir vadinasi "Tik su dukra". Tai reiškia, kad kiekvienas motinos sprendimas buvo priimtas vardan jos dukters gerovės.
Šioje knygoje kaip niekur kitur pabrėžiamas motinos ir vaiko ryšys. Betės meilė Mahtobai buvo neapsakomai graži. Moteris galėjo paaukoti net savo gyvybę vien tik tam, kad mergaitė išvengtų griežtų tėvo talžymų, kurių nebuvo išvengta...
Pabaigoje kūrinio sužinosite, kaip visgi baigsis šių dvejų veikėjų istorija Irane. Manau, kad kūrinį verta paskaityti vien dėl bendro išsilavinimo, kad sužinotumėte, kokia visgi yra situacija musulmoniškose šalyse, kad galbūt išvengtumėte klaidų, kurias padaro visos moterys, įkliuvusios į tokią padėtį. Labai rekomenduoju šį kūrinį ir siūlau jį nuo 16 metų.
Rebecca James Lietuvoje išgarsėjo, kai buvo išleista jos
knyga „Tobula klasta“. Ši knyga buvo viena pirmųjų, kurią aprašiau šiame bloge.
„Tobula klasta“ buvo viena tų knygų, kuria Lietuvos skaitytojai dievino ir dar
dabar prisimena ir rekomenduoja kitiems. Leidyklos „Alma litera“ sprendimas
išleisti dar vieną autorės knygą pakuteno skaitytojų širdis ir suteikė jiems
nuostabią galimybę įvertinti daugiau autorės kūrinių.
„Saldi kančia“ pasakoja apie vaikiną, vardu Timas. Timas
nežinojo, ko norėjo iš savo gyvenimo, buvo gan pasimetęs, lengvabūdiškas
banglentininkas. Vaikinas gyveno kartu su savo drauge Lila ir jos vaikinu
Patriku, bet vieną dieną Lila pareiškė, kad Timui atėjo laikas kraustytis
kitur...
Naujieji Timo namai buvo neapsakomo dydžio. Jaunuolis pateko
į turtingųjų gyvenimą, apsigyveno kone rūmuose, kuriuose slypėjo daugybė
paslapčių. Įdomiausia jam pasirodė tai, kad tuose namuose jis gyveno tik su
viena mergina Ana, nors buvo ir daugybė tuščių kambarių...
Ana Timui pasirodė kaip tikra keistuolė. Mergina nešiojo
klaikius drabužius, nesirūpino išvaizda, visą laiką jos veidą gaubė liūdesys ir
nerimas. Be to, Timas sužinojo, kad Ana sirgo agrofobija. Tai yra liga, kuria
sergantis žmogus negali palikti namų dėl jam gresiančių panikos priepuolių.
Aptarinėdamas Anos būklę kartu su Lila, Timas vadino savo namo šeimininkę
„beprote“.
Jeigu norėtumėte sužinoti daugiau apie Lilą, atskleisiu tai,
kad ji irgi labai svarbus šio romano personažas. Vienas iš svarbių faktų apie
ją yra tai, kad Lila buvo Timo mergina ir kūrinio pradžioje pagrindinis
veikėjas neslėpė savo simpatijos šiai merginai...
Viskas pasikeitė tada, kai Timas atsikraustė į naująjį namą
ir geriau susipažino su Ana, kuri, pasirodo, nebuvo jau tokia keistuolė kaip
atrodė. Jaunuoliai kartu praleido daug laiko, Timas Anai tikrai daug padėjo ir
taro jų užsimezgė šioks toks ryšys, kuris buvo vystomas viso kūrinio eigoje...
Istorija labiausiai intrigavo savo paslaptimis. Name,
kuriame apsigyveno Timas, vyko keisčiausi dalykai. Pavyzdžiui, per savo
gimtadienio vakarėlį savo kambaryje Timas rado šimtus šlykščių vorų, o kažkurią
naktį raudonais dažais, primenančiais kraują, aprašinėtas koridoriaus sienas...
Kūrinyje aktyvūs ir
dar du veikėjai, Markas ir Fiona. Jiedu nuoširdžiai padėjo Lilai po jos
tėvų mirties ir dar vieno skaudaus išgyvenimo – Bendžamino mirties. Ką reiškia
šis vardas, pati autorė Rebecca James slėpė nuo skaitytojų ilgą laiką, bet galiausiai
išsiaiškinsite viską ir knygos kulminacijoje paaiškės dar ne viena, kraują
stingdanti tiesa bei bus pralietas vieno iš veikėjų kraujas...Intriguoja, ar
ne?
Kalbant apie istoriją bendrai, man tikrai siužetas paliko
įspūdį. Galbūt norėjosi daugiau pažinti Anos asmenybę, sužinoti daugiau apie
jos ligą ir kaip jai sekėsi su ja gyventi. Įdomu buvo pastebėti ir panašumą su
autorės knyga „Tobula klasta“. Šioje knygoje taip pat buvo veikėja, kuri
tikriausiai įkyrėjo visiems skaitytojams ir jie, kaip ir aš, norėjo jai
trenkti. Esmė tame, kad knygų panašumus galima atrasti labai nežymiai ir tai,
tik gerai įsigilinus.
Pastebėjau, kad Rebecca James yra autorė, kuri nelabai
gilinasi į smulkmenas, mėgsta rašyti bendrus dalykus. Juk visiems patiktų
sužinoti daugiau ir apie Timo bei Lilos draugystę, apie pačios Anos gyvenimą,
bet bus gan sunku tai padaryti vien dėl autorės rašymo stiliaus. Na, bet matyt
reikia džiaugtis, kad šioje istorijoje nebuvo nieko nereikalingo, nebent kažko
galėjome tik pasigesti...
Rekomenduoju kūrinį „Saldi kančia“, kurio pavadinimo reikšmė, beje, suvokiama tik perskaičiuos visą istoriją. Manau, kad knyga tiks ne tik Rebecca James gerbėjams, bet ir tokiems, kurie mėgsta panašias istorijas, kaip ir Pretty Little Liars, nes paslapčių ir neaiškumų šioje knygoje tikrai daug. Tai lyg romantiškas ir širdį paliečiantis detektyvas, kuris nepaliks abejingų skait
Skaitytojų nuomonės:
Knyga gan išskirtinė, pradžia nelabai sudomino, jau buvo kilusi mintis padėti į šalį. Pati pradžia tokia labai net nežinau kaip pasakyt varginanti. Gal ir viskas tikrai būtų gerai bet man, man asmeniškai kažko pritrūko pradžioje. O toliau viskas netgi buvo labai puiku, paprastai labai nemėgstu knygų kurių veikėjai tiesiog varo mane iš proto kaip sakant "tikri kvailiai". Bet autorė per daug neperlenkė, leido skaitytojui susimastyti, pagalvoti, atkurti savo galvoje visus vaizdinius. O pabaigos labai pritrūko, labai jau taip greitai baigės net pagalvojau "jau viskas?". Trūko pabaigos, knygos užbaigimo. Bet šiaip knygą tikrai rekomenduočiau visoms fantastikos ir romantikos mėgėjoms!
Man tai knyga labai patiko. Įtraukė nuo pat pradžios. Buvo labai įdomu skaityti ir spėlioti, kas bus toliau. Knyga tikrai nenuspėjama ir išskirtinė, labai prikaustanti. Patiko, jog visos paslaptys nepriekaištingai buvo laikomos visoje knygoje, tik pasibaigus viskas buvo atskleidžiama. Pabaiga mane nustebino, kaip ir pati knyga. Keista. Apibūdinčiau ją kaip keistą knygą. Labai keistą net gi. Savotišką. Kuri tikrai yra super, bet ji savotiška. Skaitydama vis sustodavau ir.. Kaip tai, o kaip suprast? Pala, skaitom iš naujo, kažko nepagavau. Tai tikrai stipri knyga, kurios pabaigos tikrai nesitikėjau, o kai nenuspėji kokia knygos pabaiga bus - turi gerą knygą savo rankose. Ir aš tik sakau tik stiprų taip šiai knygai ir visoms neaiškios abejonėms, mintims kylant ją skaitant. Ir aš tik galiu padėkot tokioms rašytojoms kaip Rebecca, nes kai perskaitai kažką tokio, jautiesi lyg transe. Prašau, duokite man daugiau knygos puslapių.. Dar neskaitytų.
Ėmiau šią knygą į rankas, jau žinodama, kad ji bus tikrai gera. Skaičiau ir pirmąją šios autorės knygą ,,Tobula klasta,, , tikėjau, kad ir ,,Saldi kančia,, niekuo nenusileis. Ir nenusileido. Mano požiūriu, gal netgi yra kiek geresnė nei pirmoji Rebeccos knyga. Keisti nutikimai, paslaptingi veikėjai, sukrečiančios paslaptys, visko atomazga pabaigoje... Kiekvienas puslapis buvo įdomus ir vis kažkuo nustebindavo, priversdavo dar ir dar kartą žavėtis Rebecca James bei jos rašymo stiliumi. Super! Belieka tik laukti kitos R. James knygos ir tikėtis dar daugiau šiurpuliukų, bėgiojančių po kūną.
Pagaliau atėjo diena, kai gavau galimybę paskaityti šį, visame pasaulyje išgarsėjusį, kūrinį "Mano sesers globėjas". Manau, kad puikiai prisimenate, jog ne kartą aprašinėjau Jodi Picoult knygas ir jūs patys vis manęs klausėte '"O kada aprašysi Mano sesers globėją?". Aš vis su liūdesiu atsakydavau "Kai tik gausiu šią knygą". Kiekvieną kartą užėjusį į biblioteką patikrindavau, ar dar nėra šios knygos, bet jos taip ir nebuvo. Ir taip vos ne 3 metus. Kadangi esu užkietėjusi elektroninių knygų gerbėja, labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai pamačiau šios knygos elektroninę versiją.
"Mano sesers globėjas" pasakoja apie laimingą šeimą, kurios gyvenimą pakeitė dukros Keit sveikatos pablogėjimas. Mergaite buvo diagnozuota reta leukemijos forma ir daktarai tiesiai šviesiai pareiškė, kad mergaitei liko nedaug. Keit tėvai nepasidavė ir įvairiais būdais ieškojo būdų, kaip prsilginti dukters gyvenimą. Vienas jų buvo kitas žmogutis, netikėtai atsiradęs šeimos gyvenime - Ana. Jos tėvai nusprendė susilaukti šios mergaitės, kad galėtų padėti Keit. Ana buvo genetiškas Keit atitikmuo, todėl mergaitė nuo pat gimimo padėjo palaikyti sesers gyvybę. Matote, Ana buvo mergaitė - donorė, kuri dovanojo seseriai savo kraujo, kaulų čiulpų ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Taip šeima išgyveno ne vienerius metus ir Keit gyvenimas tęsėsi gerokai daugiau, nei gydytojai pranašavo.
Kai Ana sulaukė trylikos metų, situacija jos šeimoje nesikeitė. Keit vistiek sirgo, bet merginos susidraugavo taip, kad tapo neišskiriamos. Deja, Keit sveikata pablogėjo ir mergaičių tėvai nusprendė, kad Ana jai padovanos savo inkstą. Galiausiai viskas susiklostė taip, kad Ana atsidūrė advokato kontoroje, kur iškėlė bylą prieš tėvus - mergina norėjo medicininės laisvės, kuri garantuotų jos pačios laisvę priimti sprendimus, susijusius su jos sveikata.
Taigi, tikriausiai jau supratote, kad pagrindinė kūrinio veikėja yra ne Keit, o Ana. Šioje istorijoje autorė atskleidžia ryškią Anos asmenybę ir pasakoja, kaip merginai teko kovoti su tėvais. Matote, visą gyvenimą, nuo pat kūdikystės, Ana privalėjo atsisakyti daugybės dalykų vien dėl to, kad turėjo padėti seseriai ir kęsti didžiausius skausmus. Mergina mylėjo ledo ritulį, jai puikiai sekėsi žaisti, bet vėlgi, dėl sesers ligos, Ana privalėjo atsisakyti galimybės tobulinti save šioje srityje. Galiausiai ji nusprendė padėti tašką šioje istorijoje ir nepadovanoti seseriai būtino inksto. Kyla daugybė klausimų: kodėl? kaip? Juk šios dvi mergaitės buvo geriausios draugės, tad kodėl Ana priėmė tokį sprendimą? Iš tikrųjų, atsakymą į tokį, ir kitus panašius klausimus, sužinosite tik pačioje kūrinio pabaigoje, nes autorė Jodi Picoult nukreips jus visai kita linkme, nei iš tiesų manėte...
Tolimesnėje knygos eigoje susipažinsite su kitais veikėjais, kurie buvo itin svarbūs šioje istorijoje. Taip pat labai daug sužinosite apie leukemiją. Turėsite galimybę sužinoti daugybę įvairių medicininių procedūrų ir atkreipti dėmesį į tai, kaip gyvena visi šeimos nariai aplinkoje, kurioje yra ir žmogus, kurio dienos šiame gyvenime suskaičiuotos. Lyginant "Mano sesers globėjas" su "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", turiu pabrėžti, kad tai labai skirtingi kūriniai, kuriuos, beje, sieja vienas bendras dalykas - jie abu parodo gyvenimus žmonių, kurie supa sergantį žmogų. Šioje knygoje šie žmonės yra dar svarbesni nei pati Keit.
Jodi Picoult kūryba išsiskiria savo kompozicija. Kaip ir kitur, šiame kūrinyje rasite praeitį susietą su dabartimi. Manau, kad ši kūrinio struktūra labai tinka šiam kūriniui, nes tokiu būdu mes sužinome nuo ko viskas prasidėjo.
Trylikametė Ana nuo pat pradžių man pasirodė kaip labai įdomi ir savita asmenybė. Man iš karto užkliuvo tai, kad ji labai neaiškiai parodė savo nuomonę, labai blaškėsi ir atrodė, kad pati nežinojo, ko iš tiesų norėjo. Omenyje turiu jos apsisprendimą iškelti bylą prieš tėvus. Na, bet kūrinio pabaigoje visi taškai bus sudėti ant i ir viskas susidėlios į savo vietas. Aš bent jau pateisinu jos norą dėl pasirinkimo laisvės. Kaip turi jaustis žmogus, kuris žino, kad buvo pradėtas vien dėl to, kad jo gyvenimas bus paskirtas kažkam kitam? Kaip jaustis, kai mažas vaikas neturi draugų, nes jie žino jos šeimos istoriją? Kaip jaustis, kai turi atsisakyti savo svajonių dėl žmogaus, kuris neaišku kiek laiko gyvens?
Vėžio tematika yra dažnas reiškinys pasaulio literatūroje. Įdomiausia yra stebėti tai, kaip skirtingi autoriai įžvelgia šią ligą ir į ką labiausiai atkreipia dėmesį. Keista, bet visos knygos apie šią ligą yra labai skirtingos ir išraiškingos. Tiesiog nemanau, kad verta paskaityti jas visas ir sustoti vien ties šia literatūra. Tikrai nereikia liūdinti savo gyvenimų tokiais kūriniai, todėl rinkitės įvairaus stiliaus kūrinius.
Daugybė žmonių šį kūrinį rekomenduoja tiems, kurie nori kažko, kas priverstų juos verkti. Nežinau kaip jums, bet man taip nebuvo. Tiesą sakant dar neskaičiau knygos, kuri mane priverstų išlieti ašarą. Aš taip susikoncentruoju ties kūrinių smulkmenomis, todėl galbūt ir neišgyvenu taip, kaip kiti milijonai gerbėjų.
Lyginant su kitom Jodi Picoult knygom, privalau pasakyti, kad esu skaičiusi ir geresnių... Pavyzdžiui "19 minučių: arba "Kita širdis" mane pribloškė ir sužavėjo kur kas labiau nei "Mano sesers globėjas". Nors įdomiausia yra tai, kad išgirdusi pirmą kartą apie šią knygą, kurią aprašinėju, panorau ją paskaityti, bet kadangi neturėjau galimybės, ėmiausi kitų autorės knygų ir jos taip mane sužavėjau, kad maniau, kad "Mano sesers globėjas" privalo pranokti jas visas. Keista, bet taip nebuvo. Todėl labai nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti ir kitas autorės knygas ir suprasite, kokia geniali yra Jodi Picoult.
Manau, kad net ir nereikia rekomenduoti šios knygos, nes visi puikiai ją žinote ir suvokiate jos vertę. Todėl net ir svarsčiau ar verta rašyti aprašymą, bet galiausiai nusprendžiau, kad norite išgirsti mano nuomonę, ne kartą to prašėte, todėl čia ir pateikiu ją. Taip, kad mums puikiai visiems žinomos eilutės "Imkite ją ir skaitykite..." būtent ir pasako mano nuomonę apie šią knygą.
Skaitytojų nuomonės
Dieve mano, niekada nemaniau, jog knyga gali taip užgauti mano jausmus. Aš nežinau kaip apsakyti tos knygos nerealumą. Skaitant paskutinius puslapius, aš ėmiau verkti ir verkiau tikrai labai ilgai. Knyga tikrai nereali. Tikrai esu laiminga. Aš jį būtinai noriu pažiūrėti, nes Mano sesers Globėjas tapo mano mylimiausia knyga. Tikrai tą knygą pasistengsiu iškaikyti kuo ilgiau. Dėkui, Jodi Picult, už nuostabią knygą. AČIŪ.
Vienintelė knyga,kurią skaitant verkiau.Ir netgi labai....Perskaičius , sedėjau visą dieną ir vis galvojau apie knygą...Labai sukrėtė.Galiu užtikrintai pasakyti,pati geriausia knyga, kokią esu skaičius!Perskaičius šitą knygą,užsinorėjau skaityti kitas jos knygas:)
Labas subtili ir psichologiškai įžvalgi knyga. Turinys išdėstytas lyg vienu atokvėpiu, užkabina nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Aiškiai aprašomos kiekvieno veikėjo pozicijos. Tai knygai suteikia sudėtingumo, bet visiškai neapsunkina- priešingai dar labiau patraukia.
Labai stipri, liūdna, ilgai mintyse pasiliekanti knyga. Perskaičius dar ilgai grįždavau prie veikėjų, jų požiūrio, poelgių, nes neįmanoma įsivaiduoti, kaip pati elgtumeisi jų vietoje.. Tiesa, labai nervino klaidos. Buvo keletas sakinių, kuriame tarp žodžių nebuvo nei vieno tarpo!
Vasarai lekiant į pabaigą pristatau jums dar vieną anglišką knygą, kurią parašė jums puikiai žinoma rašytoja Cat Clarke, Lietuvoje išgarsėjusi kūriniu "Pinklėse". Šis kūrinys aprašytas ir šiame bloge, o aprašymo populiarumas tik parodo, kad ši autorė sugebėjo jus įtikinti savo išskirtine kūryba. Pinklėse aprašymas:
Pradėjusi skaityti "A kiss in the dark" nė nenumaniau, kad ji palies šiuo metu itin aštrią temą - lytiškumą. Visi puikiai girdėjote apie 2014 metų Eurovizijos nugalėtoją ir turite susidarę savo atskiras nuomones.Šiuo klausimu nutylėsiu visiškai savo nuomonę, bet susiesiu visa tai su kūriniu, kurį aprašinėju. Cat Clarke veikėja Alex visą gyvenimą augo šalia savo idealo, savo brolio. Mergina nuo pat mažens jį sekiodavo iš paskos, mėgdavo elgtis bei rengtis būtent kaip jis. Galbūt tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Alex tapo kitokių pažiūrų mergina, kurią ėmė traukti tos pačios lyties atstovės...
Kūrinys "A kiss in the dark" atskleidžia labai tyrą ir neeilinę meilės istoriją tarp dvejų tos pačios lyties atstovių. Na, kol kas nieko šokiruojančio, ar ne? Na, bet privalau atskleisti faktą, kad pagrindinė veikėja Alex pamilo merginą vardu Kate, kuri nė nenutuokė, kad Alex yra mergina. Alex visą laiką, praleistą kartu su Kate taip ir nepasakė, kad ji priklauso moteriškajai lyčiai, o tai nuslėpti sugebėjo skolindamasi brolio drabužius bei maskuodama moteriškus privalumus. Būtent šis faktas mane pribloškė ir ėmiau svarstyti, kaip elgčiausi ir jausčiausi atsidūrusi tokioje situacijoje.
Kai pamažu jųdviejų santykiai perėjo į kitą lygmenį, prie bučinių, glamonių ir net minčių apie seksą, Kate ne kartą atskleidė savo džiaugsmą, turėdama tobulą vaikiną. Jai nebuvo gėda su juo susikabinti rankomis gatvėje, parodyti draugėms ir tėvams. Deja, ji nežinojo tikrosios tiesos. Iš tiesų pirmojoje kūrinio dalyje, kai istorija buvo pasakojama iš Alex pusės, nieko kito nesužinosite, tik kaip vystėsi šių merginų santykiai, jų meilės romanas. Visas veiksmas prasidėjo tik antrojoje dalyje, kurią pasakojo Kate. O antroji dalis prasidėjo būtent nuo tos akimirkos, kai Kate netikėtai sužinojo tiesą apie savo vaikiną...
Kalbant apie Alex, derėtų paminėti, kad mergina nebuvo egoistė, kuri siekė naudos tik sau, neatskleisdama tiesos. Mergina gyveno dvejonėse dėl savo potraukio merginoms, nors tėvai ir brolis šiuo klausimu ją palaikė visapusiškai. Vos tik į jos gyvenimą pasibeldė Kate - mergina, kuri nesuprato jos tikrosios lyties, Alex pajuto itin stiprius jausmus šiai merginai, kad net nedrįso prieštarauti ar įsiterpti, kai Kate ją pavadino vaikinu. Alex tikrai buvo nuoširdus žmogus, kuris norėjo gero visiems. Ji itin mylėjo savo šeimą, brolį ir Kate. Troško pasakyti jai tiesą ir vis ruošėsi tai padaryti, bet jos planas nepavyko, nes autorė nusprendė paaštrinti situaciją.
Kada istorija buvo pradėta pasakoti iš Kate pusės, mergina buvo sugniuždyta visapusiškai. Ji buvo ką tik sužinojusi siaubingą tiesą, kuri ją pažemino. Parlėkusi namo pas mylinčią mamą, įskaudinta mergina padarė didžiulę klaidą. Ji jautėsi auka ir norėjo, kad aplinkiniai ją tokia laikytų, tad nenorėdama pareiškė mamai, kad Alex priekabiavo prie jos lytiškai, nors ji to nenorėjo. Va nuo šios akimirkos istorija įgavo dar daugiau spalvų, nes į visą reikalą įsivėlė policija... Viskas geruoju nesibaigė nei vienai iš šių merginų... Bet kas atsitiks toliau, sužinosite tik tada, kai patys perskaitysite.
Kate buvo tipiška gera mergaitė, romantikė. Ji buvo laiminga turėdama mylintį vaikiną ir pati troško su juo pradėti santykiauti lytiškai. Kai antrojoje dalyje ji ėmė pasakoti istoriją iš savo lūpų, mano nuomonė apie ją šiek tiek pasikeitė, bet pateisinu jos veiksmus. Kažin kaip elgtųsi mergina, kuri sužinotų tokią tiesą... Bet tikrai nepateisinu to, kad ji turėdama ne vieną galimybę ištaisyti klaidą, to nepadarė...
Apibūdinau kiekvieną merginą atskirai, o dabar atėjo laikas apibūdinti jas kaip porą, kaip tvirtą kumštį. Manau, kad tiesa sugniuždė Kate, bet jeigu ji būtų sužinojusi tai anksčiau, kažin ar būtų troškusi net pamėginti tokius ekstremalius santykius. Abi merginos turėjo savo paslapčių, padarė po vieną milžinišką klaidą, todėl jų nuodėmės buvo abipusės. Iš tikrųjų, antrojoje dalyje knygos Alex buvo labai užslaptinta, jos beveik neliko, nes Kate nebendravo su ja, vengė jos. Galbūt man labiau norėjosi sužinoti, kaip būtent ši veikėja reagavo į Kate melus...
Autorė Cat Clarke pasirinko labai aštrią temą. Nežinau ar Lietuvoje ši knyga pasirodys, galbūt leidykloms gali pasirodyti, kad jau pati santykių tarp tos pačios lyties asmenų problema yra gan rimta ir reikia su ja atsargiai ir pamažu supažindinti. O ką jau kalbėti ir apie tai, kad Alex melavo apie savo lytį ir troško būti berniuku.... Kas įdomiausia, kai pagalvoji, Alex nesistengė gauti jokių hormonų lyčiai slėpti, ji tai darė labai natūraliais būdais, pasitelkdama brolio drabužiais ir keliais triukais. Ji pati jau buvo panaši į berniuką ir elgėsi panašiai kaip berniukai... Knygoje visiškai nerasite nieko tokio, kur būtų kalbama apie jos norą pakeisti lytį chirurgų pagalba. Iš tiesų tai sunku suprasti ar ji iš viso norėtų pakeisti savo lytį, ar likti tokia pačia. Galbūt ji tai darė tik iš meilės Kate... Na, čia reikėtų paklausyti daugiau žmonių nuomonių, kurie skaitė šį romaną. Manau būtų išsites smagu padiskutuoti su skaitytojais, tad jeigu perskaitysite šią knygą - parašykite man asmeniškai.
Labai labai rekomenduoju šią knygą su originaliu siužetu. Iš tiesų, pastebėjau, kad labai dažnai aprašinėdama knygas rašau, kad jos turi originalius siužetus. Na, bet iš tiesų taip ir yra ir dėl to reikia tik džiaugtis, nes sunku išsiskirti iš minios, kai yra tiek daug nuostabių knygų. Rekomenduoju šį kūrinį mėgstantiems aštrias problemas ir trokštantiems daugiau sužinoti tolerancijos tema.
Jana Fay yra vokiečių rašytoja, kuri parašė šį kūrinį, itin aktualia tema. Šiame aprašyme jūs rasite informacijos ir mano nuomonės ne tik apie "Oras pusryčiams", bet ir anksčiau išleistą, dar garsesnį kūrinį "Žiemos mergaitės". Galbūt mano nuomonės apie "Oras pusryčiams" nebus tiek daug, lyginant su kitais aprašymais, bet leidžiu jums patiems įvertinti šį klūrinį ir suprasti jo svarbą.
"Oras pusryčiams" yra viena iš kelių knygų paaugliams apie penkiolikmetę merginą, su mitybos sutrikimais. Penkiolikmetė Serafina yra kilusi iš daugiakultūrės šeimos. Mergaitės mama buvo Vokietė, o tėtis Italas. Tai ir nulėmė jos gyvenimo vietų kaitą. Iš mylimos Italijos Serafina su šeima persikraustė į Vokietiją, kur jos gyvenimas pasikeitė visai nenumatyta linkme,
Serafina buvo mergaitė, kuri troško pritapimo, susirasti draugų. Jos jaunesnioji sesutė Marija buvo didelė jos priešinygbė ir visai nesirūpino tokiais dalykais, jau pirmosiomis dienomis naujojoje mokykloje buvo apsupta vaikų. O Serafina jautėsi per daug sukaustyta, kompleksuota, todėl per pamokas sėdėjo viena arba su bendraklasiu nepritapėliu, vardu Mozė.
Išskirtinis bruožas, kuris siejo Mozę ir Serafiną buvo jų apvalumai. Serafina kūrinyje ypač ėmė į tai atkreipti dėmesį, ypač kai šalia jos sukiojosi liesos ir smulkios merginos. Tai jai kėlė nerimą ir galiausiai ji nusprendė šiek tiek sulieknėti ir padailinti savo formas. Tik ar tas jos pasakymas "šiek tiek" nereikš visai rimtesnių dalykų...
Taigi, kaip jau turėjote suprasti, kūrinys yra apie Serafinos dietas. Kiekviename puslapyje jūs rasite vis ką nors, susijusios su šia tema. Mergina padarė didžiulę klaidą nevalgydama visiškai nieko. Šiam apibūdinimui labai tinka pats knygos pavadinimas "Oras pusryčiams", kuris būtent ir atskleidžia, kad didžiausia merginų problema yra ne pats dietų laikymasis, bet neteisingas svorio metimas ir badavimas. Apskritai autorė pati aprašė Serafiną kaip šiek tiek apvalesnių formų merginą, tikrai ne storą, bet pati veikėja jautėsi blogai net tadai, kai svėrė mažiau nei kitos mergaitės...
Baisiausias buvo turbūt tai, kad Serafinai atsikračius ne vieno kilogramo, ją ėmė pastebėti mokykloje ir ji susirado draugių. Ją kvietė į gimtadienius, į mergaitiškus pasisedėjimus, bet net ir šiomis akimirkomis, kai Serafina labiausiai to tik ir troško, ji atsisakydavo vien dėl to, kad žinojo, jog ten turės ir valgyti. Maistas jai pasidarė šlykštus ir vemti verčiantis... Iš tikrųjų nenustebau, kad mergaitės atkreipė dėmesį tik į sukūdėjusią Serafiną, nes tokia jau yra realybė - turi kovoti už vietą po saulę. Ypač jaunesnio amžiaus, tokios penkiolikmetės kaip pati Serafina, yra ir pačios bjauriausios ir mažiausiai subrendusios.
Jana Fay rašymo stilius išsiskyrė gebėjimu viską aprašyti labai trumpai. Įvykiai klostosi nežmonišku greičiu, o jeigu viename puslapyje Serafina svėrė 63kg, kitame jau bus 61kg. Šis rašymo stilius nulėmė tai, kad kūrinys yra gan trumpas ir mano nuomone, per daug "skubus". Buvo nelengva labiau įsigilinti į veikėjus, kai buvo aprašomi ne jų jausmai, o labiau poelgiai.
Dabar prieisiu prie to, ką norėjau aptarti dar beskaitydama knygą. Manau, kad puikiai pamenate Laurie Halse Anderson knygą "Žiemos mergaitės". Tai va, dabar labai noriu palyginti šias knygas ir dar kartą rekomenduoti jas kaip atskirus kūrinius, kuriuos verta paskaityti.
Vienas iš svarbiausių šių knygų palyginimų yra tai, kad "Oras pusryčiams" mus supažindina su mergina, kuriai tik prasideda pirmieji ligos simptomai. Kaip sakiau, autorė Jana Fay aprašo jos gyvenimą ir iki svorio metimo ir iki pačios anoreksijos išsivystimo. "Žiemos mergaitės" autorė Laurie Halse Anderson nusprendė aprašyti merginos, kuri jau serga šia baisia liga, gyvenimą. Taigi, labai įdomu palyginti šias knygas iš abiejų autorių pusių. Manau, kad "Oras pusryčiamas" yra skirta galbūt labiau jaunesnėms merginoms, tarp 10-15 metų, o "Žiemos mergaitės" - vyresnėms, todėl, kad ši knyga yra rimtesnė ir tikrai joje nerasite tokių humoristinių ar šiaip lengvesnių akimirkų kaip "Oras pusryčiams" kūrinyje. Na, bet čia kiekvienas turėtų atsirinkti pagal save, nors aš asmeniškai siūlyčiau paskaityti abi šias knygas.
Pabaigai norėčiau pasakyt savo nuomonę dietų laikymosi tema. Merginos ir mergaitės, jums tikrai nereikia prilygti menekenėms, kurios žingsniuoja podiumams. Yra labai daug lieknų merginų, kurios svajoja apie apvalumus ir kaip priaugti papildomų kilogramų. Taip, galbūt būnant 14 metų ir pajusite tą paauglišką nepasitenkinimą kitų atžvilgiu apie jūsų svorį, bet tai tik parodo, kad bendraujate su netinkamais ir nebrandžiais žmonėmis. Tikri draugai niekada nežiūrės į jūsų išorę, jiems bus svarbus jūsų vidinis pasaulis. Tikrai nesakau jums, kad negalite dailinti savo kūnų įvairiomis sporto šakomis ar atsisakydamos penkto šokoladuko per dieną. Palaikykite sveiką gyvenimo būdą ir taip būsite laimingos. Tiesiog nereikia pamiršti, kad viskam yra ribos ir jaunam organizmui neverta alinti savęs ir savo sveikatos, nes dažnai padariniai ateityje pasireiškia siaubingi. Manau, kad leidykla "Alma littera" ir išleido šias dvi knygas būtent jums, kad galėtumėte į šią problemą pažvelgti iš šalies ir prižadėti sau pačioms, kad neleisite sau peržengti tokią ribą.
Labai rekomenduoju šį kūrinį visoms mergaitėms ir jų mamoms. Šioje knygoje taip pat buvo malonu stebėti mamos susirūpinimą dėl dukros sveikatos ir pastangas viską ištaisyti. Dėl to ir rekomenduoju paskaityti ir mamytėms, kad laiku pastebėtumėte problemą, išsiugdžiusią jūsų dukrose.!
Skaitytojų nuomonės:
Tikrai labai patiko. Mergaitės užsispyrimo, manau, pavydėtų ne vienas suaugęs. Bet, žinant, prie ko tai privedė... Rekomenduočiau visiems ir visoms, norinčioms atrodyti "tobulai" :). Knyga patiko. Vėliau tik pastebėjau , jog knyga paremta tikrais įvykiais. Bet nenustebau, nes knygoje pateikiama problema tikrai dabar yra dažna. Knyga be abejo įdomi ir prikaustanti. Man labai patiko ši knyga, tuolabiau, kad ji paremta tikrais faktais. Ji nuostabi. Kai skaitai ir žinai, kad visa tai tiesa, kad taip būna labai dažnai ir dažnai tai baigiasi blogai. Mirtimi. Nebūk liekna! Būk savimi! Tai vienas iš svarbiausių dalykų, pabrėžiamų šioje knygoje. Tai nėra "wow" skaitinys nuo kurio apstulbsite, manau tai net primityvios fazės "aš esu paauglė ir noriu būt tokia, kaip visos kitos" smulkutis aprašymas su daug skaudžių elementų, kurie tik parodo, kokie silpnavaliai galime būti išsižadėdami to, kaip atrodome ir kokie esame. Bet ši knyga - lengvas skaitinys su daug sunkių minčių. Tad jei jūs pasiruošę - keliaukite į apmąstymų sūkurį iš kurio sunkiai išlipsite net pabaigę knygą...
Autorė knygoje sugeba supinti netik meilę ir draugystę bet ir šiuolaikinę ligą - anoreksiją. Knyga įdomi ir labai lengvai skaitosi bei tinka ir pauglėms ir jų tėvams. :) Išpradžių ši knyga manęs nelabai užkabino, nepatiko rašymo stilius, kažkaip neprofesionaliai parašyta... Nuo knygos vidurio ''įsivažiavau'' ir skaitėsi gan įdomiai bei lengvai. Knygų šia tema esu skaičiusi,tad ši tikrai ne geriausia, bet vistiek, tikrai pamokanti ir sukrečianti knyga. Rekomenduoju.
"Impostor" yra antroji "Slydimas" serijos knyga, tad kaip visada, prieš pradedant tokį aprašymą perspėju neskaityti jo, jeigu neskaitėte pirmosios dalies. Aprašymą rasite čia: http://skaitomknygas.blogspot.com/2014/02/jill-hathaway-slydimas.html
"Slydimas" baigėsi sužinojimu, kad Vijos vaikinas ir jo motina buvo susiję su pačios Vijos tėvu ir jo praeitimi. Zeinas ir jo mama planavo atkeršyti merginai ir jos šeimai, bet jiems nepavyko. Vietoj to jie patys žuvo. Vija išsiaiškino viską su tėčiu, susitaikė su Rolinsu ir knyga pasibaigė.
Antroji dalis "Impostor" prasidėjo netikėtu pagrindinės veikėjos sapnu apie tą pačią avariją, į kurią pakliuvo ir Zeinas su mama. Sapnai ėmė kartotis, bet jie buvo vis išskirtinesni. Mergina nejučiomis atsirasdavo vis kitose vietose. Į ją kažkas kitas įslysdavo, tokiu būdu griaudamas jai gyvenimą. Kaip ir pirmojoje dalyje mergina sieks išsiaiškinti tiesą savo neįtikėtinų galių dėka, bet tai sutrukdys nelaimingas atsitikimas, dėl kurio buvo atsakingos keturios merginos, tarp jų ir seniai prarasta Vijos draugė... Šis nutikimas suvienys merginas, bet joms visoms grėsė pavojus...
Antrojoje dalyje prie Vijos namų slenksčio atsirado ir žmogus, kaip du vandens lašai panašus į Vijos mamą. Tai buvo daugelį metų neregėta mamos sesuo. Vija ima įtarinėti, kad būtent jį įslysdavo į jos kūną, net rado tai patvirtinančių įrodymų, bet tuo pačiu įtarimų turėjo ir dėl kito žmogaus. Pasitvirtins jos spėjimai, ar ne, sužinosite patys.
Šioje dalyje Vija labai suartės su geriausiu draugu Rolinsu. Pirmosios knygos pabaigoje ji sužinojo apie jo stiprius ir šiltus jausmus jai, bet negalėjo atsakyti tuo pačiu. Šioje knygoje mergina vėlgi dvejos dėl savo jausmų, bet galiausiai nuspręsti jai padės nauja veikėja Ana. Rolinsą šioje knygoje išvysite daug dažniau nei pirmojoje.
Autorė šioje dalyje pristato naują veikėją, kurį išlaikysiu paslaptyje. Tikrai buvo neįprasta skaityti, nes buvo sunku susidaryti apie jį nuomonę ir ypač sunku atskirti kuriai pusei jis priklauso: blogiečiams ar geriečiams.
Taip pat "Impostors" sutiksite ir kitų žmonių, kurie turės gebėjimą įslysti į kitus žmones. Nesakysiu, kas jie, bet bus tikrai įdomu. Deja, pabaigoje knygos daugybė klausimų liko neatsakytų, bet tai ir reiškia, kad galime tikėtis dar vienos dalies...
"Impostors" man patiko tuo, kad buvo įtraukta daugiau veikėjų ir jie visi kėlė įtarimų. Be to, nelaimingas atsitikimas tik paaštrino istoriją gerąja prasme. Turiu pripažinti, kad ši dalis gal dar labiau įtraukianti ir intriguojanti nei pirmoji.
Įdomi naujiena yra tai, kad tai ne paskutinė serijos dalis ir ateityje turėtume sulaukti dar bent vienos knygos apie šią istoriją. Internete galima rasti daugybę skaitytojų spėliojimų apie ką ši trečioji knyga galėtų būti. Visų versijos skirtingos, bet kuri pasitvirtins, sužinosime tik ateityje, nes dar net neskelbiama apie šios knygos leidimą tarptautiniu mastu.
Nesakyčiau, kad serija yra labai gera, bet manau, kad fantastikos gerbėjams patiks. Kūrinys išties nesunkus, kaip ir pirmoji dalis, neturėsite problemų su juo. Rekomenduoju įvairaus amžiaus žmonėms, galbūt net nuo 12-13 metų."Impostor" knygos dar nerasite tarp lietuviškų. Ją galite paskaityti anglų kalba.
"Užnuodyti žodžiai" yra penkiasdešimtoji mano perskaityta knyga 2014 metais. Smagus faktas yra tai, kad lygiai penkiasdešimt knygų perskaičiau per pusę metų, nes šiandien, kai rašau šį aprašymą, yra liepos 15 diena.
Kūrinys pasakoja apie tragišką paauglės likimą. Penkiolikmetė Barbara buvo pagrobta ir įkalinta keturis metus. Visus tuos metus ji buvo uždaryta tarp keturių sienų ir neturėjo susisiekimo su išoriniu pasauliu. Vienintelis jos pašnekovas buvo jos pagrobėjas. Dienas Barbara leido skaitydama knygas bei žiūrėdama visiems puikiai žinomą serialą "Draugai".
"Užnuodyti žodžiai" istorija yra padalinta į kelių žmonių pasakojimus: Barbaros mamos Nurijos, geriausios draugės Evos, pačios Barbaros ir inspektoriaus, tiriančio bylą. Kadangi buvo ne vienas pasakotojas, galėjome žinoti kas vyko uždarytos Barbaros gyvenime bei tuo pačiu jos šeimos narių gyvenimuose.
Buvo išties nelengva stebėti, kaip kankinosi Nurija, mama. Moteris visai palūžo, bet ji buvo vienintelė, kuri po keturių metų vis dar tikėjo, kad dukra buvo gyva. Geriausia Barbaros draugė Eva visus tuos keturis metus praleido gailėdama savo draugės ir nutrūkusios jų draugystės. Prieš Barbaros dingimą merginos itin susipyko dėl pagrindinės veikėjos paslapčių, kurios labai didelę įtaką padarys kūrinio pabaigai...
Kūrinys pasisuko kita linkme kai Barbara atrado telefoną, kurį paliko jos pagrobėjas. Deja, ryšio nebuvo įmanoma rasti vietoje, kur ji buvo įkalinta, bet netikėtai, jis atsirado kelioms sekundėms ir sugebėjo juo pasinaudoti, padarydama vieną vienintelį ir lemtingą skambutį, kuris sukėlė visus anksčiau minėtus veikėjus ant kojų. Galiausiai būtent šis skambutis ir padėjo išaiškinti pagrobėją ir suteikė vilties atrasti pačią merginą.
Iš tiesų pati istorija įtraukia ne dėl to, kad tai būtų itin šaunus trileris apie merginos pagrobimą ir ne dėl to, kad trokščiau sužinoti, kaip viskas pasibaigs. Labiausiai mane domino istorija, slypinti istorijoje. Barbara turėjo ne vieną paslaptį ir tik kūrinio eigoje pamažu bus galima suprasti ir išsiaiškinti kodėl ir kaip viskas įvyko. Šioje istorijoje slypės tiek daug neatsakytų klausimų, kurie tiesiog varys jus visus iš proto, kaip tai dartė ir mane.
Pagrindinė veikėja Barbara mane nustebino savo gudrumu. Ji ne kartą bandė pabėgti ir tam panaudojo ne vieną genialų būdą, deja, jai vis nesisekė. Nors mergina ir buvo problematiška, giliai širdyje gailėjosi dėl tam tikrų savo padarytų klaidų. Įdomu yra tai, kad nuo pat pirmos akimirkos maniau, kad jos pagrobėjas yra labai aiškus ir atvirai įvardintas, bet tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose buvo išaiškinta visai kitaip nei maniau... Autorė sugebėjo taip suklaidinti, kad netekau amo ir visai nenumaniau, kad istorija gali nukrypti tokia linkme. Tai ir buvo didžiausias šio kūrinio pliusas.
Knyga "Užnuodyti žodžiai" nagrinėja ne vieną, šiomis dienomis aktualią temą. Nenorėdama atskleisti pikantiškų detalių, atskleisiu ne visas. Bet viena iš tų temų buvo draugystė ir pasitikėjimas. Istorijoje, kurią pasakojo Eva, buvo nusakyta, kaip atšalo merginų santykiai ir kaip jos ėmė tolti viena nuo kitos, nes būtent paslaptys jas išskyrė. Abi merginos padarė ne vieną klaidą, bet svarbiausia, kad jos sugebėjo tai pripažinti.
Kita nagrinėjama tema buvo santykiai tarp mamos ir dukros. Šiuo atveju jie buvo itin komplikuoti. Nors Nurija iš pažiūros atrodė kaip labai mylinti ir rūpestinga mama, Barbara nepasitikėjo ja, neišsipasakojo, todėl jos gyvenimas pamažu ir griuvo, kol ji buvo priversta pabėgti iš namų į vietą, kur ją ir pagrobė...
Kūrinio eigoje sužinosite apie Barbaros gyvenimą iki pagrobimo: apie jos santykius su vaikinu Martinu, santykius su tėvais, pačia ana, su ispanų kalbos mokytojumi... Taip pat bus atskleista kraupi tiesa apie merginos vaikystę, kuri paveikė jos asmenybę. Bet svarbiausia, jūs išsiaiškinsite apie visas Barbaros paslaptis, išsiaiškinsite apie pagrobėją ir visgi kaip pasibaigs kūrinys: ar Barbara bus atrasta? Ar ji bus gyva?
Knyga man labai labai patiko ir tikrai džiaugiuosi galėdama ją rekomenduoti jums. Kaip jau minėjau, joje rasite visko: įtampos, intrigų, paslapčių, dramos ir kitų dalykų, kurie jus įtrauks į patį pasakojimą ir nebepaleis... Labai rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems patiko ir "Ieškant Džei Džei" (Taip pat aprašyta šiame bloge), nes kažkodėl visą laiką skaitydama šią knygą galvojau apie pastarąjį kūrinį.
Ši knyga buvo labai gerai įvertinta pasauliniu mąstu ir yra pirmoji ispanų rašytos knyga šiame bloge. Skaitytojų nuomonės:
Pradėjau skaityti šią knygą, bet labai greit praradau susidomėjimą. Tiesiog neužkabino, o ir kiek nuobodoka, kad viskas pateikta monologu. Tikėjausi, kažko įspūdingiau. Pradžioje buvo keista skaityti knyga be dialogų, knygą kuri parašyta tikrai išskirtinai, tačiau tai tikrai labai gražus stilius. Man labai patiko, kaip pirmą kartą skaitant šitaip. Knyga skaitosi lengvai pripratus prie stiliaus, man patiko veikėjai kurie tikrai išpildyti ir visapusiškai aprašyti. Knyga išskirtinė ir tikrai verta perskaityti. ;] Puiki, prikaustanti, įtraukianti knyga su netikėtais siužeto vingiais. Istorija pasakojama kelių veikėjų lūpomis, kas tik dar labiau leidžia įsitraukti į pasakojimą ir pažvelgti į viską iš skirtingų pusių.
Puiki, įtraukianti, tačiau kiek netradiciška lietuvių skaitytojų atžvilgiu, nes pokalbiai mums įprastais skyrybos ženklais neišskirti.
Perskaičiusi pabaigą nenustebau, nes kilo šiokių tokių įtarimų, pagrobėją buvo įmanoma išaiškinti jau pačiam skaitytojui Knyga parašyta tikrai neblogai. Įtraukianti. Svarstai ir analizuoji, kas tas pagrobėjas ir bandai susigaudyti kas ir kaip. Visgi kaltininką nustačiau dar iki jam išaiškėjant. Jeigu galvojant, "o kas, jeigu tokia situacija realiai vyktų" - apima šiurpas ir norisi klykti dėl tokios neteisybės. Neabejoju, kad tokių ar labai panašių situacijų vyksta ir realiame gyvenime. Tačiau nebūtinai su happy end'u.
"Izola" yra viena iš tų knygų, kurias rekomenduojate Jūs, patys skaitytojai. Sulaukusi ne vienos rekomendacijos, visgi nusprendžiau pabandyti šį kūrinį ir galiu pasakyti, kad jis tikrai nenuvylė.
Romanas pasakoja apie brazilų kilmės merginą, gyvenančią Vokietijoje. Tikrasis jos vardas buvo Vera, bet Vokietijoje ji buvo Džoja. Mergina buvo įvaikinta... Netikėtai ji gavo šansą sudalyvauti eksperimente, kuris priartintų ją prie prie gimtosios Brazilijos. Mergina buvo viena iš išrinktųjų 12-os jaunuolių, kurie paklviu į projektą. Jo sumanytojas buvo garsus režisierius, kuris ir sugalvojo šią idėją, dvyliką jaunuolių apgyvendinti negyvenamoje saloje ir tokiu būdu sukurti filmą. Jaunuoliai turėjo būti viskuo aprūpinti: maistu, įvairias patogumais, bet jie negalėjo turėti ryšio priemonių bei jiems buvo leista pasiimti su savimi tik tris daiktus. Vienas iš Veros pasirinkimų, buvo merginos, vardu Esperansa, nuotrauka.. Kas ši mergina, sužinosite tik kūrinio eigoje, kai pati Vera atskleis jos istoriją...
Atvykę į salą jaunuoliai turėjo priprasti prie jiems suteiktų gyvenimo sąlygų. Tai jiems pasirodė lyg stovykla jaunimui, ypač dėl to, kad nereikėjo rūpintis tokiais dalykais, kaip maistas. Deja, režisierius suprato, kad skyrė per daug lengvą užduotį ir sugalvojo žaidimą. Jaunuoliai nebuvo labai patenkinti dėl to, kilo pasipiktinimas iš jų pusės, bet jie neturėjo pasirinkimo, tik paklusti taisyklėms. O taisyklės buvo labai painios ir net bauginančios. Vienas iš jaunuolių burtų keliu tapo išrinktuoju, kuris privalėjo slapta išgabenti vieną po kito salos gyventojus, kai niekas nenorėjo palikti jos... Saloje atsirado įtampa ir jaunuoliai ėmė įtarinėti vienas kitą... Tarp įtariamųjų pateko ir pati Vera, bet neilgam... Žaidimas pasiekė kitą lygmenį, kuris tapo pavojingas jaunuolių gyvybėms...
Antrojoje knygos dalyje žaidimas įsibėgės ne ta kryptimi, kuria buvo tikėtasi. Bus išaiškintas išrinktasis grobėjas, bet jo svarba nebus tokia reikšminga, kaip kitų dalykų... Pavyzdžiui tai, kad atsiras dar vienas, tryliktasis dalyvis, apie kurį niekas nežinos, kol Vera pati nepastebės tam tikrų keistenybių, vykusių saloje. Šis veikėjas bus taip pat susijęs ir su veikėju Solo bei pačiu režisieriumi, o jo istorija šokiruos visus.
Svarbų vaidmenį kūrinyje atliko ir dar vienas veikėjas - vaikinas, vardu Solo. Autorė rašo, kad Vera jį pamilo vos tik pamačiusi, nors jiedu beveik nepratarė nei žodžio vienas kitam. Na, kartais ta meilė jau tokia ir yra - nenuspėjama... Apie Solo tikrai nemažai sužinosite. Jis bus itin susijęs su įvairiais istorijos nuokrypiais, ypač viskuo, kas vyks knygos antroje pusėje. Autorė taip gerai viską apmąstė, kad buvo sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai iš tiesų yra net ir įmanomi.
Pagrindinė veikėja Vera man pasirodė kaip labai paprasta ir nuoširdi asmenybė. Būna veikėjos, kurios išsiskiria savo stiliumi, kitos drąsa, kitos pasiaukojimu, o ši veikėja išsiskyrė savo paprastumu. Ji buvo tokia kaip ir visos kitos - eilinė.
Manau, kad autorės sukurtas siužetas iš tiesų yra labai originalus. Man asmeniškai patinka įvairios laidos, kaip "Išlikimas", todėl toks Robinzoniškas pasakojimas man padarė didelį įspūdį. Taip pat kūrinyje labiau sužinosite apie Brazilišką kultūrą, bus pateikta nemažai faktų apie šią šalį. Apskritai, šiame kūrinyje išryškėjo kultūrų mišinys, nes salos gyventojai buvo įvairių tautybių.
Išvardijau kriterijus, dėl kurių man patiko ši knyga, todėl jeigu manote, kad knyga Jums patiktų - nedvejokite, pulkite skaityti. Izabel Abedi kūrinių Lietuvoje galite rasti ir daugiau: "Kuždesys", "Lučianas" ir kitos, šiek tiek jaunesniems skaitytojams skirtos knygutės.
Skaitytojų nuomonės:
Paskaičius knygos anotacija galima susidaryti vaizdą kad panašu į Bado žaidynes. Bet anaip tol ši knyga visiškai nepanaši. Mane ji prikaustė iki paskutinių knygos puslapių ir ne taip kaip kitos knygos iškeliamos į aukštumas nors yra blogos, ši knyga jei ir be rekomedacijų yra viena iš geriausių mano skaitytų. Jei patiko Bado žaidynės, patiks ir ši. ;) Nereali knyga. Ką tik perskaičiau. Likau pakerėta, nepartojami vaizdų aprašymai, nupasakoti jausmai - atrodo, kad tai regi iš tikrųjų... Įdomūs veikėjai, netikėti siužeto vingiai... Knyga lyg nuotykis - įtraukia ir nepaleidžia :) Visai neprasta knyga. Na, pats veiksmas neretai tampa gana nuspėjamas, tačiau tai atperka nuostabiai aprašyti, lengvai plaukiantys vaizdiniai. Labiausiai mane sužavėjusi detalė - gana ryškūs, savotiški veikėjų charakteriai, aprašomi jų tarpusavio skirtumai, jų savitumas. Taip pat nežinia kodėl man įstrigo tas paukštis, kiskadis, sukūrė kažkokią ypatingą nuotaiką. "... kis-ka-diii.. - aš tave mačiau."
Man šita knyga buvo pasakiška Isabel Abedi moka rašyti nuostabias knygas kaip šita, na jos pabaiga buvo netikėta man pagailo Tobijaus, bet jis padovanojo nuostabią dovaną Verai Šitą knygą rekomenduoju, ji nuostabi bet ar ta nuostabumą galima apibūdinti žodžiais... Ši knyga man labai patiko. Skaičiau ją kai man buvo 12 metų ir tikrai nepasigailėjau. Skaitydama negalėjau atsitraukti. Tikrai rekomenduoju visiems kam patiko bado žaidynės. 10/10 Labai įdomi knyga. Patiko jos idėja. Realybės šou, kuriame visi turi savo vaidmenį, bet viskas ima vykti iš tikrųjų. Ją perskaičiusi ėmiau kitaip žiūrėti į išlikimo gamtoje šou, tokius kaip "Išlikimas".
Tahereh Mafi yra viena iš tų rašytojų, kurios yra puikiai sutvertos fantastinėms knygoms. Ši moteris yra didžiulė "Bado žaidynių" gerbėja, kuri pati 2011 metais parašė pirmąją trilogijos dalį, privertusią viso pasaulio paauglius pamilti šią rašytoją. Viename interviu Tahereh Mafi atskleidė, jog kūrinį įkvėpė parašyti mažos mergaitės balsas, išgirstas jos galvoje. Ši mergaitė buvo užrakinta mažame kambarėlyje ir bijojo prabilti. Autorė negalėjo pamiršti šios mergaitės, ilgai apie ją galvojo ir galiausiai savo mintis surašė į vieną vietą. Taip ir gimė pirmoji trilogijos dalis "Shatter me". "Shatter me"
"Shatter me" prasidėjo būtent panašiu epizodu, apie kurį anksčiau ir minėjau. Septyniolikmetė mergina, vardu Džuljeta, buvo neaiškiomis sąlygomis buvo uždaryta psichiatrinėje ligoninėje ir ten praleido 264 dienas. Netikėtai jos kambarėlyje buvo apgyvendintas naujas kambariokas, kuris buvo pirmasis žmogus, su kuriuo Džuljeta kalbėjo per visas tas 264 dienas. Jaunuoliai šiek tiek artimiau susipažino, nors Džuljeta visą kartu praleistą laiką jautė, kad jau seniau pažinojo Adamą... Po truputį išsiaiškinsite, kaip ir kodėl Džuljeta atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje ir sužinosite skaudžius jos vaikystę pragaru pavertusius įvykius.
Džuljeta buvo neeilinė mergina. Ji turėjo galių, kurių nekentė. Merginos niekas negalėjo paliesti - palietusiems grėsė mirtis. Džuljeta visai netroško turėti tokių galių. Dėl šios priežasties jos nekentė ir patys tėvai, o mokykloje mergina buvo užgauliojama ir . Sunkus jos gyvenimas nuvedė ją tiesiai į psichiatrinę kliniką...
Knygos veiksmas vyko ne vien tame kambarėlyje. Pats įdomumas prasidėjo tada, kai Džuljeta buvo išgabenta iš psichiatrinės ligoninės ir atsidūrė jai iki tol nežinomoje vietoje - pas tuometinę valdžią užgrobusią grupuotę. Šie žmonės ilgai stebėjo Džuljetą ir būtent jie nusiuntė Adamą patyrinėti ją ir sužinoti, ar mergina buvo tinkama jų darbams... Džuljeta itin priešinosi šiai grupuotei ir jų vadui - Varneriui, kuris troško, kad ji savo galias naudotų piktiems kėslams - žmonių kankinimui.
Džuljeta nesiruošė padėti Varneriui, ji buvo pasiruošusi mirčiai, kad tik nereiktų kankinti nekaltų žmonių. Bet grupuotės vadovas turėjo savų būdų, kurie leido jam naudotis Džuljetos galiomis... Vienas iš jų buvo Adamas... O santykiai tarp šių jaunuolių bus itin komplikuoti. Pasirodo, vaikinas buvo Varnerio karininkas, kuris pakluso jo įsakymams, be to, buvo priverstas prižiūrėti Džuljetą. Na, belieka tik pripažinti, kad Adamas buvo vienas iš geriečių ir rado būdą bendrauti su mergina bei atkurti juos siejusį ryšį...
Mane labai sužavėjo dažna kūrinio vietų kaita. savaime suprantama, kad nesitikėjau, jog visa istorija bus papasakota tik viename psichiatrinės klinikos kambarėlyje, bet nesitikėjau ir kad Džuljeta aplankys tiek daug vietų. Manau, kad tai autorei didžiulis privalumas, nes tikrai pabosta skaityti kūrinius, kuriuose minima ta pati aplinka. Tiesiog įdomu, kaip bus kitose trilogijos dalyse...
Kas liečia socialinį kūrinio gyvenimą, turėčiau supažindinti, kad veiksmas vyksta ateityje, kai tarp susiskaldžiusių visuomenės grupuočių vyko karas dėl valdžios... Tai bus lyg ir užuomina, ko galima tikėtis kitose trilogijos dalyse. Pirmojoje dalyje "Shatter me" jūs labiau susikoncentruosite ties pagrindiniais veikėjais ir pačia istorija, o kitose dalyse sužinosite daugiau aplinkinį pasaulį, kurį pažins ir pati veikėja. Džuljeta pakliuvo į rankas tų, kurie troško sunaikinti iki tol nusistovėjusias nuostatas, taip sakant - pakliuvo į blogiukų rankas, bet juk visada galima iš ten pabėgti, ar ne?
Adamas man nuo pat pirmos akimirkos pasirodė, kaip teisybės ieškotojas, gerietis. Net ir faktas, kad jis buvo vienas iš Varderio parankinių, neleido man pakeisti savo jausmų apie šį veikėją bei jo jausmus Džuljetai. Beje, šiuos veikėjus siejo itin svarbią reikšmę turinti Džuljetos praeitis, gyvenimas mokykloje. Rašytoja Adamą sukūrė kaip itin saldų ir mylintį vaikiną, todėl merginos, ruoškitės dar vienai romantiškai trilogijai!
Man pasirodė labai graži autorės idėja sujungti šiuos veikėjus sapnais. Džuljeta būdama uždaryta klinikoje sapnuodavo košmarus, kuriuose galiausiai pasirodydavo baltas paukštelis, kuris įveikdavo visą blogį ir kurio dėka ji nurimdavo. Vėliau Džuljeta pamatė tą paukštį ant Adamo krūtinės, kuris jis buvo išsitatuiravęs. Veikėjai abu išsiaiškino, kad abu sapnuodavo tą patį baltą paukštį ir jis abu juos nuramindavo... Labai švelni ir romantiška idėja, kuri mane tiesiog pakerėjo.
"Shatter me" pavadinimas reiškia "Sudayžyk mane". Tikriausiai autorė turėjo omenyje pačią Džuljetą ir jos gyvenimą iki pabėgimo iš psichiatrinės ligoninės, kai ji bijojo net pati savęs.
Lyginant su kitomis trilogijomis, man "Shatter me" dalis priminė visiems puikiai žinomą Lauren Oliver "Delirium". Galbūt visam čiam panašumui įtaką darė ir neįprastosios Džuljetos galios. Juk "Delirium" knygoje meilė buvo uždrausta, ar ne? Bet juk ir šioje knygoje Džuljeta nesijautė mylima, ji negalėjo tokia jaustis, kai niekas negalėjo jos paliesti... Na, bet aišku šiam atvejui yra ir lengvinančių aplinkybių, kurios palankumą knygai tik dar labiau sustiprino ir iškėlė dar daugiau klausimų tolimesnėms dalims.
"Unravel me" Neskaičiusiems pirmosios trilogijos dalies "Shatter me", šio aprašymo skaityti negalima
"Shatter me" baigėsi tuo, kad Džuljeta su Adamu atsidūrė požeminiame bunkeryje, kur slėpėsi žmonės, turintys panašias galias kaip Džuljeta. Man labai tinka šių veikėjų palyginimas su X-menais. Autorė tokiu būdu suteikė galimybę susipažinti su kita, dėl valdžios kovojančia grupuote ir taip pat užmesti akį į tai, ko galima tikėtis kitose dalyse...
"Unravel me" prasidėjo ne itin palankiomis sąlygomis Mergina ėmė jaustis lyg būtų autsaiderė. Žmonės, su kuriais ji gyveno, bijojo jos ir jos galių, stengėsi neasiartinti prie jos. Šis vienišumo jausmas Džuljetai buvo labai artimas, nes jeigu pamenate, pirmojoje trilogijos dalyje buvo atskleista, kas nutiko merginai vaikystėje... Situacija negerėjo, o darėsi vis blogesnė, kai vienintelis mylimas ir artimas jos žmogus Adamas nutolo nuo jos dėl eksperimentinių priežasčių... Požemio vadas Castle nusprendė išsiaiškinti, kodėl Adamas, kitaip nei kiti, galėjo liesti Džuljetą. Deja, tyrimai parodė ne pačius maloniausius rezultatus, dėl kurių Džuljeta nusprendė atsiriboti nuo vienintelio mylimo žmogaus. Tai dar labiau pakenkė jos asmenybei, nes Adamas buvo vienintelis, galėjęs ją liesti. Jai ir taip trūko pripažinimo, o ką jau kalbėti apie kūniškus mylimojo prisilietimus...
Šioje dalyje įvyks daugybė neįtikėtumų. Vienas iš jų - Varnerio grįžimas į trilogiją. Skaitytojai manė, kad jis mirė, bet deja... Neįtikėtinų aplinkybių metu Varneris pateks į požemį, kur bus išsiaiškinta ne tik apie jo ryšį su Adamu, bet ir apie galimybę jam turėti galių...
Džuljeta šioje dalyje labai pasikeitė, tikrai pajusite jos tvirtumą ir pasiaukojimą. Žinant, kad mergina nemažą dalį savo gyvenimo praleido uždaryta, ji pagaliau gaus teisę gyventi laisvai ir nebijoti savo jėgų, jas treniruoti. Aišku, mergina labai bijojo ką nors sužeisti, stengėsi neprisiliesti prie kitų žmonių...
Kūrinyje deja neišvengsite meilės trikampio... iš karto perspėju. Džuljeta pasiklys savo jausmuose ir jai bus sunku atskirti gėrį nuo blogio. Šis trikampis bent jau man buvo labai nelauktas, žinant mano labai teigiamą nuomonę apie Adamo ir Džuljetos stiprius tarpusavio santykius... Šioje dalyje jūs taip pat sulauksite nuostabių akimirkų tarp šių veikėjų, kurių įvaizdį gadins dar vienas romanas...
Antrojoje "Unravel me" dalyje itin išryškės Kenji asmenybė. Jeigu nepamenate, tai vienas iš buvusių Varnerio kareivių, kuris palaikė artimus santykius su Adamu, pabėgo ir nuvedė Adamą, Džuljetą ir Džeimsą į slėptuvę požemiuose. Šis vaikinas iš pradžių man pasirodė gan įtartinas, bet jo reikšmė būtent atrojoje dalyje bus tikrai išryškinta ir jūs geriau susipažinsite su juo ir jo kilme.
Jeigu iki šiol manėte, kad Varneris - didžiausia kūrinio blogybė, labai klystate. Dar didesnis blogis yra jo tėvas, apie kurį sužinoję įvairių pikantiškų smulkmenų, labai nustebsite. Įdomu dar ir tai, kad šioje trilogijoje veiksmas vyksta ne autorės sukurtame pasaulyje, o mūsų egzistuojančiame. Na, nebus taip, kad veikėjai staiga nukeliaus į Europą, bet tikrai yra užsiminta, kad tokia pati tvarka visuomenėje vyrauja visame pasaulyje. Ir dažnai būna trilogijų, kuriose veiksmas vyksta būtent Amerikoje, o Tahereh Mafi viską sudėliojo taip, kad į istoriją būtų įtraukti visi mūsų planetos žemynai. Šis faktas man tikrai įstrigo, žinant, kad "Bado žaidynės" veiksmas vyksta autorės sukurtame pasaulyje, "Divergentė" taip pat, "Delirium" ir "Atranka" vyksta būtent Amerikoje... Šis faktas intriguoja, ar ne?
"Unravel me" pavadinimas reiškia "Išpainiok/atskleisk manei" ir tai manau parodo Džuljetos asmenybės vystymąsi, kad ji pamažu ima pasitikėti savimi ir suprasti, kad jos jėgos - tai nėra prakeiksmas, o dovana.
Ko galima tikėtis paskutinėje dalyje? Atsakymas labai paprastas - karo. Taip taip, jis jau nebebus išvengiamas. Būtent nuo paskutinės kovos ir priklausys veikėjų likimai ir ateitis. Bent jau aš, kol dar neperskaičiau paskutiniosios dalies, tikiuosi aiškios pabaigos, kurioje būtų užbaigtas meilės trikampis, atisrastų nugalėtojai, kurie sukurtų taikią visuomenę ir aišku - taikos. Kaip iš tikrųjų bus, sužinosim tik pabaigę skaityti visą trilogiją...
"Ignite me" Neskaičiusiems pirmųjų dalių "Shatter me" ir "Unravel me" šio aprašymo skaityti negalima
"Unravel me" dalis paliko daugybę neatsakytų klausimų... Kas atsitiko sukilėliams požemiuose? Ar Adamas, Kenji ir kiti liko gyvi? Kokia ateitis pasitiks pačią Džuljetą? "Unravel me" baigėsi būtent Džuljetos sužinojimu, kad požemiai buvo sunaikinti, o jos draugai galėjo žūti. Vienintelė jos paguoda - šalia likęs Varneris.
Pradžuginsiu jus ir visgi atskleisiu, kad nors požemiai ir buvo sunaikinti, nereikia galvoti apie blogiausią... Ir Adamas, ir Kenji, ir Džeimsas liko gyvi kartu su dar keliais požemio gyventojais. Tai suteikė vilties pačiai Džuljetai, kuri dar antroje trilogijos dalyje pažadėjo, jog nužudys Varnerio tėvą Andersoną, kuris ir buvo kaltas dėl visų žmonijos problemų.
Kalbant apie pačią Džuljetą, jaučiasi labai didelis skirtumas tarp šios veikėjos šioje dalyje ir tarp tos, su kuria susipažinome "Shatter me" knygoje. Džuljeta pati puikiai suvokė kaip ji pasikeitė. Iš silpnos, kitų pagalbos ieškančios, nedrąsios merginos ji virto itin ryžtinga, drąsia ir pasiaukojančią mergina, kuri nebijojo paaukoti savo gyvybės dėl kitų gerovės. Visi jos sprendimai bus priimti tik jos pačios dėka. Ši, naujai atsiskleidusi jos savybė atsispindės ir kituose reikaluose, pavyzdžiui, meilės trikampyje, apie kurį užsiminiau dar anksčiau...
Kas labai išsiskyrė lignant šią knygą su kitomis trilogijomis, buvo tai, kad šioje trilogijoje tikrai rasite ne vieną aistringą sceną, ko tikriausiai pasigedote kituose kūriniuose. Iš tikrųjų sunku pasakyti, kodėl fantastinio žanro autoriai vengia tokių scenų, bet mano spėjimu jie labiau nori atkreipti skaitytojų dėmesį į kitokius dalykus.
Autorė Tahereh Mafi nuo pat "Unravel me" stengėsi, kad mes pakeistume požiūrį į Varnerį. Iki tol jį laikėme žiauriu blogiečiu, o ypač paskutinėje "Ignite me" dalyje stipriai jaučiama pačios autorės simpatija šiam veikėjui, todėl jam skiriamas ypatingas dėmesys ir sužinoste ne vieną naują faktą apie šį veikėją.
Skaitydama šią dalį atkreipiau, kad joje labai daug ilgų dialogų. Kartais norėjosi tiesiog sustabdyti ir pereiti prie kitų reikalų. Sutinku, kad tokio tipo knygos reikalauja dialogų, kurių dėka būtent ir sužinome tiek daug svarbios informacijos, bet lyginant su tai, kiek radome veiksmo, dialogų buvo gerokai per daug.
Iš šios dalies galite tikėtis labai daug. Pagaliau Adamas prisipažins Varneriui apie jų giminystės ryšius, todėl galėsite puikiai stebėti kaip į tai reaguos abu, ko gero, didžiausi trilogijos priešai. Taip pat Varneris sutiks bendradarbiauti su Džuljetos draugais, kad jie kartu galėtų įgyvendinti Džuljetos paruoštą planą, skirtą įveikti Andersoną.
"Ignite me" pavadinimas reiškia "Uždek mane" ir manau, kad geresnio varianto šiai daliai nebūtų galima rasti. Džuljeta taip įsiliepsnojo visiems puikiai žinomų įvykių metu, kad suvokė, kad nori kovoti, nori nužudyti Andersoną ir yra tam pasiryžusi. Apskritai, kalbant apie visus tris trilogijos dalių pavadinimus, manau, kad jie itin tinkamai parinkti, nes siejasi tarpusavyje ir labai atitinka pagrindinės veikėjo būseną.
Manau, kad visiems klausimas yra "Su kuo liks Džuljeta?" Deja, šio atsakymo iš manęs nesulauksite, bet turiu pabrėžti, kad jos sprendimas bus aiškus dar vidury knygos, neprasidėjus lemtingiems įvykiams. Neatskleisiu ar esu patenkinta dėl Džuljetos sprendimo, ar ne, bet ko gero, tai galima buvo nujausti iš anksto...Džuljeta gan sunkiai priims savo sprendimą dėl vaikinų, bet tam įtaką padarys jos pačios asmenybės vystymasis, apie kurį jau anksčiau kalbėjau.
***
Trilogija man tikrai paliko labai didelį įspūdį, kokio tikrai nesitikėjau. Galiu pasakyti, kad galima ją įtraukti į mėgstamiausių fantastinių trilogijų sąrašą, o man įtikti yra gan sunku, žinant kiek kartų pati nusprendžiau nepradėti tam tikrų knygų. Ši trilogija patiks tiems, kurie mėgsta gan realistinio tipo trilogijas, nors veikėjai ir primena visiems puikiai žinomus X-menus. Na, jeigu mėgstate šiuos galių turinčius charakterius, tuomet trilogija tikrai nenusivilsite.
Suprantu, kad norint perskaityti šią trilogiją reiks įdėti pastangų, nes lietuvių kalba jos nėra. Bet patikėkite, tikrai verta.
Duodu jums nuorodą, kur galėsite parsisiųsti kitty writer komandos verčiamą pirmąją trilogijos dalį, todėl paskaitykite čia, o vėliau gal knyga taip sužavės, kad nuspręsite perskaityti ir kitas dalis. Shatter me parsisiųsti Unravel me
Labai gaila, kad Lietuvoje šios trilogijos nebesulauksite, bet labai siūlau ją paskaityti anglų kalba. Tai buvo 2011 metų pasaulinis bestseleris ir sunku patikėti, kad Lietuvos leidyklose neišleido šio kūrinio, kurį, beje, man rekomendavo patys skaitytojai. Ačiū Jums!
