Keary Taylor "Ko aš nepasakiau"

Šis aprašymas yra parašytas jau seniai, bet buvo atnaujintas/sulietuvintas dėl to, kad knyga buvo išleista ir Lietuvoje.

"Pasibaigus Kalėdoms, imame laukti Naujųjų metų, naujos pradžios, naujų atradimų ir iššūkių. Artėjant naujiesiems metams, pristatau Jums knygą ir paskutinį mano aprašymą šiais metais!"
Šiais žodžiais beveik prieš 2 metus laiko pristačiau nuostabų kūrinį, kurį pagaliau galima gauti paskaityti ir lietuvių kalba, nes leidykla Alma littera atsižvelgė ir į mano rekomendacijas ir priėmė puikų sprendimą

Ieškodama knygos anglų kalbos namų darbams netyčia radau šią knygą. Būtent pats angliškas pavadinimas "What I didn't say" privertė mane ją paskaityti ir nenusivyliau. Padariau išvadą, jog renkantis knygą, pavadinimas išties gali būti svarbus.

Keary Taylor nėra žinoma autorė Lietuvoje, bet esu tikra, kad jeigu parodysite savo susidomėjimą jos knyga " Ko aš nepasakiau", sulauksite ir kitų kūrinių Lietuvos knygynų lentynose.

Šis kūrinys yra apie vaikiną, kuris turėjo viską: mylinčią šeimą, namus, draugus, svajones, pripažinimą... Vienintelis dalykas, kurio jam trūko buvo Samanta - jo svajonių mergina. Deja, Džeikas kuklinosi prisipažinti jai apie savo jausmus ir vėliau gailėjosi. Būtent dėl to ir kilo knygos pavadinimas. Jis norėjo pasakyti tai, bet neteko šanso, nes pateko į kraupią avariją ir prarado savo balsą.

Džeikas turėjo dvi galimybes: arba nugrimzti į depresiją ir nesistengti gyventi toliau, arba tęsti savo gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę. Vaikinas pasirinko antrąjį variantą ir taip parodė savo ambicingumą. Būtent jam tapus nebyliam, vaikinas gavo šansą daugiau bendrauti su Samanta, kuri jam išties daug padėjo. Deja, mergina pati turėjo ne mažiau problemų, todėl ir Džeikas privalėjo jai padėti....

Pagrindinis veikėjas Džeikas, mano manymu, buvo sukurtas kaip labai ryžtingas ir dvasiškai stiprus žmogus. Ne daugelis šiais laikais išvertų tai, ką patyrė jis, ir sugebėtų atsistoti ant kojų. Pažinęs Samantą, vaikinas ėmė labiau vertinti gyvenimą, būtent ši mergina jam parodė, kad jis, netekęs vieno dalyko, beveik nieko neprarado, palyginus su ja pačia.

Laikui bėgant jie pamilo vienas kitą ir laisvai reiškė savo jausmus. Bet ar pasibaigus Džeiko problemoms, pasibaigs ir Samantos? Ar mergina galės laisvai gyventi, bendrauti ir būti nepastebėta? Būtent į šiuos klausimus ir atsako autorė.

Kodėl jūs turėtumėte paskaityti šį kūrinį? Manau, kad priežasties nereikia ilgai ieškoti. Dar nesu skaičiusi lietuviškos knygos, kurioje vaikinas arba koks nors veikėjas būtų praradęs galimybę kalbėti. Iš ties buvo įdomu skaityti ir bandyti suprasti, kaip jautėsi pats Džeikas. Knygoje iš tiesų daug kartų paminėta kaip jis norėjo viską išsakyti žodžiu, išrėkti, išsilieti. Manau, kad autorė teisingai padarė sukurdama tokią veikėją kaip Samanta, kuri ne tik Džeikui, bet ir skaitytojams parodo, jog praradus vieną brangų dalyką, neverta pasiduoti, kad pasaulyje būna kur kas sunkesnių problemų. Tereikia išmokti skaityti tarp eilučių.

Knyga yra labai šiuolaikiška. Džeikas ir Samanta yra abiturientai, todėl kaip ir kituose kūriniuose jūs paskaitysite apie paskutiniuosius jų metus mokykloje, apie vakarėlius, romanus, išleistuvių vakarą, stojimą į koledžus... Iš dalies šis kūrinys primena vieną amerikietiškų filmų paaugliams, bet autorė tik parodė Amerikietišką kultūrą, nors iš tiesų pati kūrinio esmė yra jaunimo problemos.

Geriausias dalykas apie šią knygą yra tai, kad ne tik Džeikas turėjo problemų. bet ir pati Samanta, kurios sunkumai išryškės vėliau kur kas stipriau nei Džeiko, kuris išmoks susigyventi su savo negalia.

Pagrindinė kūrinio mintis atskleidžia, jog niekada neverta dvejoti prieš savo veiksmus ar žodžius, nes bet kada tavo gyvenimas apsisukti kita linkme. Šiuo atveju vaikinas prarado tik balsą bet jis vaikinui reiškė viską.

Pastaruoju metu buvo leidžiamos daugiau knygos vaikams, o dabar vėl buvo sugrįžta prie paauglių istorijų. Kūrinys tiesiog dvelkia romantika, labai gražiai ir nuoširdžiai aprašyti veikėjų tarpusavio santykiai, jų rūpestis vienu kitu.

Knygą rekomenduoju paskaityti tiems, kurie mėgsta kūrinius, susijusius su jaunimo problemomis, kurie norėtų paskaityti kažką naujo, kuriems patinka serija "Beveik suaugę", nes esu tikra, kad ši knyga priklausytų būtent šiai serijai.(Atspėjau!) Labai džiaugiuosi, kad nors ir po nemažo laiko tarpo, bet pagaliau ir Jūs galite paskaityti šią knygą. Esu tikra, kad Jums patiks. Labai laukiu Jūsų komentarų ir nuomonių, galite rašyti man tiesiai į Facebook puslapį, el. paštą gabyx2222@gmail.com arba net į ask.fm/gabyx2



Skaitytojų nuomonės:

Labai rekomenduoju, knygą perskaičiau važiuojant autubuse, taip įtraukė siužetas, kad kelionė tėviškėn ir atgal truko 8val, per tiek laiko įveikiau knygą. Be galo geras pasakojimas apie balso netekusį vaikiną. Užskaitau! 9/10 balų!

Išties graži ir vertinga knyga. Knyga kuri padada jaunam žmogui susivokti, kad gyvenimas išties gli nutrūkti labai greitai ir reikia gyventi taip, kad jis būtų išties nuostabus. Taip pat knygoje figuruoja išties graži meilės istorija, kuri priverčia daugiau vertinti aplinkinius.

Nuostabi knyga. Negalėjau nuo jos atsitraukti nei minutei. Įvairus jausmai tiesiog pluste plūdo. Prisipažinsiu vietom net verkiau... Knyga parodo autorės jautrumą. Ir tie autorės žodžiai.... Tiesiog jausmų lavina mane užplūdo perskaičius šią knygą. Knyga verčia rimtai susimąstyti, nes mes atrodytu sveiki žmonės, turime sveikas kojas, rankas, matome , girdime ir vis kažkuo skundžiamės... Bet retai susimąstome apie gyvenimo nuskriaustus žmonės.... Aš apie tai mąstau ir net labai dažnai.... Norisi jiems padėti... Tačiau iš kitos pusės supranti, kad jie nori atrodyti, jaustis, manyti, kad jie paprasti žmonės, niekuo neišsiskiriantis, ir nenori to gailesčio, tos užuojautos, jiems pakanka meilės ( tikriausiai, aš bent taip manau)

Nepasakyčiau, kad knyga labai patiko, nes viskas pakankamai aišku kaip ant delno nuo pat pirmųjų puslapių, tad kulminacija net nestebina, jokios intrigos. Pliusas tik tas, kad priverčia susimąstyti, jog dažnai to, ką turim neįvertinam tol, kol neprarandam ir kartais nesuvokiam, jog mūsų nelaimės yra niekniekis palyginti su kitus užklupusiomis bėdomis.

Paliko labai gerą įspūdį. Džiaugiuosi, kad mano akys užmatė šią knygą, nusipirkau ir perskaičiau. Buvo įdomu įsigilint į žmogaus, kuris turi negalią jausmus. Labai vertinu šią knygą, ji yra viena iš geresnių mano skaitytų.
Įdomi, įtraukianti knyga. Pasakojanti, kad gyvenime svarbių dalykų negalma atidėlioti rytdienai, suteikianti optimizmo, raginanti nepasiduoti ir pamatyti, kad ne viskas yra taip blogai, kaip gali atrodyti iš pat pradžių. Parodanti, kad kai tave supa draugai, mylinti šeima, galima įveikti visus sunkumus.

Jodi Picoult "Susitarimas"

Gruodžio mėnesis man - skaitymo mėnesis. Po kelių mėnesių pertraukos vėl "užsikabinau" ties šiuo dalyku ir šį mėnesį rašau Jums trečiąjį aprašymą. Kaip jau kažkur minėjau, mano knygų iššūkyje buvo likusios vos dvi knygos. Jos abi parašytos Jodi Picoult. Būtent su šia knyga, su "Susitarimu" aš ir baigiu savo 2013 metų knygų iššūkį.

Manau, jog autorės pristatinėti jums nereikia. Jeigu jos nežinote knygos "Mano sesers globėjas" dėka, tai tikrai susipažinote su ja mano aprašymų dėka. Jų čia buvo ne vienas.Šį aprašymą yra iš tiesų kaip niekad sunku rašyti. Mano galvoje šiuo metu yra labai daug minčių ir labai sunku sudėlioti viską į vietas.

"Susitarimas" yra kūrinys, atskleidžiantis daugybę problemų. Tai galime pasakyti apie visus autorės kūrinius. Šioje knygoje yra pasakojama apie dvi šeimas, draugus, kurių draugystė labai netikėtai nutrūko. Džeimso ir Gustės sūnaus Kriso ir Maiklo bei Melanės dukros Emilės draugyste. Nuo pat kūdikystės Krisas ir Emilė buvo draugai, vėliau įsimylėjeliai, o galiausiai juos siejo tik tai, jog Krisas buvo apkaltintas merginos nužudymu. Būtent nuo šio įvykio ir prasidėjo pats kūrinys, kuriame nuo pat pradžios iki pat pabaigos buvo aiškinamasi: "Tai kas gi iš tiesų nutiko?".

Krisas nesutiko su jam mestais kaltinimais. Tuo labiau jo artimieji. Vaikinas gynėsi, sakydamas, jog tai turėjo būti dviguba savižudybė, jog ir jis turėjo būti negyvas. Deja, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą rado negyvą merginą ir vaikiną, rankose laikiusį pistoletą. Kaip galima tikėti kitaip? Nedaug žmonių tikėjo Krisu. Juos buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Net pats advokatas nesiruošė gilintis į tai, kas iš tikrųjų atsitiko. Jam terūpėjo pergalė teisme ir jis padarė didžiulę klaidą neišklausydamas vaikino.

Per savo aštuonioliktąjį gimtadienį, Krisas buvo išvežtas į valstijos kalėjimą net nespėjus paragauti mamos pagaminto pyrago. Tuomet visiems ėmė aiškėti: vaikino gyvenimas sugriautas. Gustė ir Džeimsas sužinojo, jog vaikinas nebus paleistas iki pat teismo, kuris turėjo įvykti daugiau nei po septynių mėnesių. Niekam nerūpėjo tai, jog vaikinas galėjo būti nekaltas. Visi įrodymai rodė kitaip ir tik jo advokatas Džonatanas ryžosi pakeisti visų nuomonę, rinkdamas informaciją.

Daugiau detalių, kas atsitiks kūrinyje, neatskleisiu. Geriau paminėsiu dalykus, kuriuos būtų įdomu ir svarbu sužinoti, suprasti apie šį kūrinį.

Autorė kaip ir kituose savo kūriniuose puikiai sumaišė dabartį ir ateitį. Nepamiršdami realybės ir dabarties, galėjome puikiai susipažinti su laikais, nuo ko viskas prasidėjo ir pabandyti suprasti, kodėl viskas pasibaigė.

Labiausiai man norėjosi sužinoti, kas atsitiko merginai? Kodėl ji nusprendė nusižudyti ir ar tikrai taip buvo. Šiame kūrinyje įpinta jaunuolių meilės istorija, dėl to ir manau, kad jaunimui šis kūrinys tikrai patiks. Manau, kad savižudybės tema jaunimui yra labai aktuali ir galbūt paskaitę šį kūrinį suprasite, kad tiesiog negalima laikyti visko savyje, būtina kam nors prasitarti nes kitaip galimos dvi baigtys: arba jūs mirsite, arba atsidursite toje vietoje, kai galėjote išgelbėti kitą žmogų, bet jums tai nepavyko ir jūs dėl to būsite nuteisti.

Kūrinio pabaiga mane pribloškė. Tai dar kartą parodo, jog niekada nereikia prarasti vilties, nes visuomet yra išeitis, visuomet yra šviesa tunelio gale.

Aptarinėti veikėjus yra labai sunkus darbas, ypač kai jų tiek daug. Manau, jog šiame kūrinyje kiekvienas iš jūsų turėtumėte susidaryti nuomonę apie kiekvieną veikėją.

Autorė, rašydama šį kūrinį, norėjo parodyti, kad tik tiesa gali išgelbėti. Nepaaiškinsiu šios minties, nes kitaip nebus įdomumo skaityti. Taip pat Jodi Picoult pabrėžia, jog privalu išsipasakoti.

Manau, kad šis kūrinys patiks ir "Kita širdis", ir "Devyniolika minučių" knygų gerbėjams, kurios parašytos taip pat Jodi Picoult ir kurių aprašymus galite rasti šiame bloge. Kūrinys susijęs su teisėsauga, bet tuo pačiu labai daug žmogiškų jausmų, psichologinių paaiškinimų, kuriuos tikrai pravartu paskaityti. Nors manau, kad turiu pasakyti ir tai, jog ši knyga nebuvo tokia gera kaip "Neprarask Vilties" arba "Devyniolika minučių", visgi kažko tokio trūko. Bet va lyginant su "Kita širdis", galiu pasakyti, kad kūriniai yra išties iš dalies panašūs ir manau, kad jeigu jums patiko pastaroji knyga, patiks ir ši.

Skaitytojų nuomonės:


Ar įmanoma mylėt taip žmogų, kad jam paprašius nutraukt gyvybę, imi ir padarai ko prašomas?...
Labai labai patinka J.Piciuolt knygos... jas skaitydamas tiesiog pasineri į aprašomas problemas, taip įsijauti, kad pamiršti ir savąjį tikrąjį gyvenimą...

Daugelis komentatorių pyksta, kad pilstoma iš tuščio į kiaurą ar kad Krisas buvo nebrendyla, dar kiti, jog ši knyga gali paskatinti paauglius žudytis. Bet juk Jodi Picoult išdrįso prabilti mūsų - paauglių- kalba... ir ne tik, šeimos santykiai čia taip pat užima labai svarbią vietą. Taip, galbūt Krisas pasielgė kvailai, bet ką jūs būtumėte darę tokioje situacijoje, ar jūs būtumėte radę teisingą sprendimą, o jei taip, ar išdrįstumėte jį padaryti? Labai daug klausimų, ir kad ir kaip bebūtų gaila, pati autorė negalėjo į juos atsakyt, nes jei galvosime logiškai - Emilė mirus, taigi kas daugiau kitas be jos paaiškins kaip ji tuo metu jautėsi. O keisčiausia, kad kartais mes ir negalime paaiškinti savo veiksmų. Manau, kad šioje knygoje būtent ir pasakojama apie vieną mažą klaidą, vedusią prie didesnių, kurių išvengti galbūt ir nebuvo galima. Tikrai patariu paskaityti šią knygą visiems, be galo gili ir neapsakomai vertinga istorija.

Pražioje šokiruojantis įvykis - Eminės žmogžudystė arba dviguba nepavykusi savižudybė, toliau užtęsiamas pasiruošimas Kriso teismui su prisiminimais iš Kriso ir Eminės vaikystės intarpuose ir pačioje pabaigoje teismas bei atskeista tiesa apie tai kas įvyko Emilės mirties dieną.
Esu skaičiusi ir daugiau gerb. rašytojos knygų, ši pasirodė slipnoka, tarsi parašyta pagal kitų knygų šabloną pakeičiant veikėjus ir įvykio tema. Pabaiga buvo nuspėjama. Silpniau išreikšta ir emocinė istorijos pusė negu kitose autorės knygose. Heroiška ir begalinė vaikino meilė merginai iškeliant jos norus virš savo net jeigu tai prašymas padėti nusižudyti man per banaliai romantiška tema. O kodėl Emilė nusižudė? Puikiai atskeista nesusigaudančios savo jausmuose, nėščios ir neatitinkančios tėvų lūkesčių jaunos merginos savijauta ir vidiniai konfliktai.

Melvin Burgess "Hitas"

Prieš pradėdama aprašymą, norėčiau pasidžiaugti, jog tai yra 50-tasis aprašymas šiame bloge. :) Tikiuosi, kad savo darbu ir pastangomis padėjau ne vienam jaunuoliui, galbūt net grąžinau norą skaityti. :) Tikiuosi, kad šis skaičius tik augs, o ir skaitančių paauglių skaičius taip pat didės. :)

Melvin Burgess yra populiariausias rašytojas paaugliams Lietuvoje. Net tie, kurie sako esą neskaitantys knygų, bent kartą yra perskaitę garsiausią šio autoriaus kūrinį "Heroinas", kuris, kad ir kaip būtų keista, šiame bloge nėra aprašytas. Turbūt net ir nereikėtų to daryti, nes manau, kad kiekvienas iš jūsų turite skirtingą nuomonę apie tą kūrinį.

Šį kartą pristatau knygą, kuri yra pati naujausia autoriaus knyga Lietuvoje. Parašyta tik 2013 metų Sausio mėnesį ji jau sugebėjo užkariauti žmones. Lietuvoje ši knyga žinoma dar kaip ir "puponautų" knyga dėl išraiškingo viršelio, kuriame puikuojasi viena vienintelė kapsulytė, kuri viską pasako apie knygą ir pavadinimą "Hitas". Ši kapsulytė yra ne paprasta. Tai yra naujai išrastas narkotikas, sukėlęs Melvin Burgess sukurto pasaulio revoliuciją. Knygoje šis narkotikas vadinamas "mirtimi" ne šiaip sau. Suvartoję vieną kapsulę žmonės mirdavo lygiai po savaitės.

Pagrindinis veikėjas Adamas buvo septyniolikos metų vaikinas, kuris buvo įsimylėjęs turtuolę Lizę. Būtent šie du veikėjai ir jų ryšys dominuoja knygoje. Skaitę ne vieną Melvin Burgess'o knygą, žino, jog autorius mėgsta rašyti ne vienu vaidmeniu. Ši knyga nėra išimtis. Jūs pamatysite pasaulį ir iš Adamo, ir iš Lizės pusės, taip pat iš Adamo brolio Džesio, mafijos boso ir kitų žmonių. Nenoriu per daug visko atskleisti :)

Taigi, kuo šie dalykai (narkotikas "mirtis" ir veikėjai" susiję? Atspėti turbūt nėra sunku. Būtent iškilus sunkumams, problemoms, Adamas išgėrė sukurtojo narkotiko ir dėl to itin pasigailėjo. Melvin Burgess viso to priežastį labai aiškiai nusako. Buitiška kalba šiame mano paaiškinime yra neišvengiama, todėl iš anksto atsiprašau: Melvin Burgess norėjo pasakyti, jog net jei ir sėdi pačiam didžiausiam mėšle, tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas, pasiduoti. Tai suprato ir Adamas. Tiesiog per vėlai. Kad ir kaip tai būtų buvę skaudu, Adamas padarė sąrašą dalykų, kuriuos norėjo padaryti per paskutinę savo gyvenimo savaitę. Jis norėjo padaryti viską, kąč galėtų padaryti per visą savo gyvenimą.

Bet visgi klaidą buvo galima atitaisyti: jis ir Lizė nusprendė surasti priešnuodį, kuris kainavo jiems begalę kančių. Būtent viltis ir noras gyventi privertė jaunuolius įsitraukti į nusikaltėlių pasaulį, atiduoti save į mafijos rankas. O būtent mafija ir yra šios knygos prieskonis, paaštrinantis visus įvykius...

Užsiminiau apie revoliuciją, todėl turiu šiek tiek apie tai ir pasamprotauti. Kaip jau minėjau, buvo sukurtas galingasis narkotikas, kuris kainavo tūkstančius. Būtent mafija ir nusprendė gaminti šį narkotiką tam, kad gerokai iš to pasipelnytų. Nors tuo tarpu fanatai (revoliucionieriai) turėjo kitų tikslų: jie norėjo atkurti laisvę, naujas taisykles, gyvenimo būdą. Fanatai savo ginklu pasirinko šį narkotiką tam, kad pritrauktų kuo daugiau dėmesio ir parodytų, kad jie nejuokauja. Įdomiausia yra tai, jog žmonės patys savanoriškai imdavo šį narkotiką - taip jie kovojo už savo įsitikinimus.

Melvin Burgess norėjo parodyt, kad reikia kovot už savo įsitikinimus, parodė, kad mirtis yra ne paskutinė išeitis, parodė norą gyventi. būtent visi revoliucionieriai vėliau suprato, kad tikrai norėjo gyventi, kad norėjo gyventi ir pamatyti naują gyvenimą po revoliucijos. Tik deja, jie žinojo, kad tokios dienos nebesulauks...

Melvin Burgess'o gerbėjams gali pasirodyti, jog šis kūrinys primena ankstesniuosius. Ypač "Niką Deiną" ir "Heroiną". O galbūt ir ne, galbūt čia tik mano pastebėjimas, kurį tiesiog norėčiau pagrįsti. Mano manymu, knyga panaši į "Niką Deiną" vien dėl pagrindinio veikėjo noro kovoti, nepasiduoti. Taip pat dėl tos pačios mafijos, kuri šiame kūrinyje buvo itin prabangiai vaizduojama, o "Nike Deine" ne tiek. "Heroiną" man šis kūrinys priminė dėl to, jog būtent čia ir ten kovojo du įsimylėję jaunuoliai. Jie kovojo už ateitį kartu, už meilę. Aišku, jų likimai visiškai skirtingi... :) Tikrai nenoriu pasakyti, kad šie kūriniai vienodi su mano paminėtaisiais, tiesiog noriu pabrėžti tai, jog autorius turi savo braižą, kuris itin jaučiasi.

Labai norėčiau parodyti savo simpatiją abiems veikėjams. Manau, kad tokių drąsių ir ryžtingų žmonių labai trūksta šiuolaikiniame pasaulyje. Ir Lizė, ir Adamas kovojo už savo ateitį. Už savo ateitį kartu.

Pabaigai norėčiau papasakoti kaip gimė idėja šiai knygai. Pats autorius drąsiai pripažįsta, kad ši idėja nebuvo jo. Jam tiesiog buvo paskambinta ir pasiūlyta galimybė parašyti būtent tokią knygą. Melvin Burgess itin džiaugėsi gavęs tokią galimybę ir atsakingą darbą - parašyti knygą, kurios idėja turėjo daugybę tėvų.

"Hitas" rekomenduoju visiems veiksmo mėgėjams, visiems fantastikos ir revoliucijų mėgėjams, taip pat tiems, kuriems patiko ir "Heroinas", ir "Nikas Deinas". Patikėkite, šis kūrinys nėra per daug susijęs su svaigalais. Pagrindinė kūrinio tematika yra kovojimas už savo siekius. Rekomenduoju nuo 14-15 metų, manau jums patiks. :)

Skaitytojų nuomonės:
Nuostabi... Netrūko ir veiksmo ir romantikos. Apskritai, Melvin Burgess puikus rašytojas, tad džiaugiuosi skaitydama jo knygas. Rekomenduoju, knyga priverčianti susimąstyti, ir manau išties pamokanti :)

Prireikė vienos paros, kad perskaityčiau knygą. Labai įdomi knyga, yra daug apie ką susimąstyti. Labai patiko mintis apie sąrašą, kurį susidarytum, jei liktų gyventi viena savaitė. Išties verta apsvarstyti kiekvieną pasirinkimą.

Jodi Picoult "Neprarask vilties"

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama  Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės sukurtų veikėjų.

Jodi Picoult gerbėjai žino, jog autorė mėgsta rašyti itin keistomis, bet tuo pačiu unikaliomis temomis. Šiuo metu esu skaičiusi jos knygas apie išprievartavimą, apie šaudynes mokykloje ir patyčias, apie mirties bausme nubaustą žmogų ir šį kartą apie mažą mergaitę, kuri netikėtai atsiduria žiniasklaidos centre...

Taip pat autorės gerbėjai turbūt pastebėjo, jog visos autorės knygos yra susijusios su tėvyste. Būtent ją autorė ne kartą akcentavo įvairiuose straipsniuose ir interviu.

Prieš pradedant pasakoti apie šią knygą, šiek tiek paaiškinsiu savo žodžius Facebook puslapyje, kur rašiau, jog autorės knygą galėjau paimti tik po kelių mėnesių pertraukos. Jodi Picoult knygos, mano manymu, yra itin įtraukiančios. Niekada nenuspėsite knygos pabaigos, net ir įvykių, kurie bus vos už kelių puslapių. Autorė sugeba rašyti taip, jog net ir nustojęs skaityti, nenustotum galvoti apie kūrinį, jį išgyventi. Vakar pabaigiau šią knygą skaityti ir dar dabar apie ją galvoju, bandau suprasti kai kuriuos įvykius, dalykus. Dar dabar bandau įsisavinti man suteiktą informaciją, nors dažniausiai tai darome tuomet, kai skaitome patį kūrinį.
Todėl ir negalėjau paimti dar vienos jos knygos gan ilgą laiką. Norisi pabaigti išgyventi vieną istoriją ir tik tada pradėti kitą, įsitraukti į ją.

"Neprarask vilties" yra kūrinys moterį, nuskriaustą gyvenimo, Mariją. Ištekėjusi už savo vyro Kolino ji patyrė vien nesėkmes: vyras ne kartą buvo neištikimas jai, vėliau jo dėka ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, gyveno nelaimingą gyvenimą, nors labai norėjo, kad tai būtų netiesa. Vienintelis jos gyvenimo džiaugsmas - dukrytė Viltis. Vieną dieną šių trijų žmonių gyvenimai visiškai pasikeičia, kai parėjusi namo Marija rado savo vyra kitos moters glėbyje. Tuomet ji atkakliai pareiškė sau, kad nesitaikstys su tuo daugiau ir išvijo vyrą iš namų. Nuo tos dienos ne tik prasidėjo jos, kaip vienišos motinos gyvenimas, bet įvyko dar vienas posūkis: dukrelė Viltis pareiškė turinti nematomą draugą, kurį laikė Dievu.

Šioje knygoje itin svarbi religijos tematika. Džiaugiuosi, jog autorė taip sklandžiai aprašyti ir ateistų, ir tikinčiųjų mintis, todėl nereikia išsigąsti "bandymo prikišti religiją", nes to tiesiog čia nėra. Buvo iš ties įdomu sužinoti daugybę naujų faktų apie religiją, būtent tuo ir daugiausiai praturtinau savo žinių bagažą.

Marija, kaip mama, stengėsi kaip tik galėjo, norėdama padėti dukrai, ištrinti iš jos gyvenimo neįprastąją slaptą draugę. Taip taip. Mergaitė tvirtino, jog Dievas - tai ji, o tai sukėlė tikrą audrą tikinčiųjų pasaulyje. Bet kol kas norėjau parašyti būtent apie veikėja Mariją.

Jodi Picoult turi savybę įtraukti nemažą skaičių veikėjų į kiekvieną savo kūrinį. Taip pat ji turi neeilinę savybę rašyti iš kiekvieno veikėjo pusės taip, jog tikrai sugebėtum įsivaizduoti. Daugiausiai šiame kūrinyje buvo akcentuojama Marija. Ši moteris man pasirodė labai ryžtinga, labai drąsi ir užsispyrusi. Nepaisant jos problemų praeityje, moteris sugebėjo atsistoti ant kojų, drąsiai žvelgti į gyvenimą vardan dukters gerovės. Marija nenuleido rankų, ji kovojo iš paskutiniųjų.

Kita, ko gero dar svarbesnė veikėja nei Marija, yra jos dukrelė Viltis. Ši maža mergytė iš pažiūros yra eilinis 7 metų vaikas - ji itin mėgo žaisti, žiūrėti filmukus. Kada ji pradėjo pasakoti apie savo draugę, didžioji dalis žmonių, taip pat ir Marija, ja nepatikėjo, kol mergaitė neparodė savo gebėjimų gydyti. Būtent tada, kai ji iš mirties sugebėjo prikelti prieš kelias akimirkas mirusią močiutę, žmonės pašėlo ir pradėjo masiškai būriuotis prie mergaitės namų, neleido jai gyventi, norėdami išvysti stebuklą.

Ijenas Flečeris buvo veikėjas, kuris atstovavo knygoje visus žurnalistus. Jis garsėjo savo ateistinių pažiūrų laida ir norėjo įtikinti, jog Viltis yra melagė. Manau, kad autorės sprendimas sukurti tokį veikėją, kuris atstovautų žiniasklaidą šioje knygoje, buvo geniali mintis...

Kolinas buvo Marijos vyras, Vilties tėvas. Sužinojęs apie pasikeitusį dukros gyvenimą, jis nusprendė atimti globos teises iš Marijos ir įrodyti, jog mergaitė turi gyventi su tėvu. Nenuteikinėsiu nei prieš vieną veikėją jūsų, nes jūs visi turite susidaryti savitą nuomonę apie kūrinį. Gindama šį vyrą turiu pabrėžti tai, jog jis norėdamas atimti globos teises iš mamos, norėjo padėti dukrai.

Taip pat knygoje sutiksite ne vieną veikėją. Itin ryški asmenybė buvo Vilties močiutė Milė, kuri turėjo labai savitą ir ironišką požiūrį į susidariusią situaciją. Na ir neskaičiuosiu visų kunigų, rabinų ir kitų religijos atstovų, kurie tikėjo arba netikėjo Viltimi. Juos visus atskirti buvo sunkiausia, bet tai nėra didelė problema.

Jums turbūt jau įprasta mano aprašymuose skaityti mano pamąstymus apie kūrinių pavadinimus. "Neprarask vilties" pavadinimas, neskaičiusiems knygos gali pasirodyti kaip raginimas nepasiduoti. Tie, kurie skaitė knygą supranta, jog tai reiškia ne tik tai, bet ir tai, jog motina, kūrinio veikėja, gali iš tiesų prarasti dukrą.

Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems kūrinius, kuriuos pabaigę skaityti nenustosite galvoti apie juos kurį laiką. "Neprarask vilties" yra vienas senesnių Jodi Picoult kūrinių ir skaitydama komentarus pastebėjau, kad kai kurie žmonės pajaučia tokį "šviežų", "nenugvildentą" autorės rašymo stilių, kuris jiems pasirodė ne visai užbaigtas. Nors skaičiau 4 autorės kūrinį, tikrai to nepajutau :) Iš tiesų ši autorė rašo labiau suaugusiems, tėvams, mokytojams ir žmonėms, dirbantiems su vaikais, bet manau, kad labai pravartu paskaityti tokius kūrinius, tuo labiau kai į šią istoriją yra įtraukta maža mergaitė ir daugybė kitų dalykų, kuriuos mėgsta jaunuoliai, pvz: meilė...
Taip, kad knygą rekomenduoju jaunimui nuo 15 arba 16 metų, nebent jeigu jūs jaučiate, jog jau galite skaityti tokius kūrinius, tuomet prašau. :)

Skaitytojų komentarai:

Intriga, paslaptingumas, viltys, ir širdį maloninantys romantikos trupinėliai. Maniau bus eilinė knyga, bet akivaizdu, jog dar kartą įsitikinau, kad Jodi Picoult moka prikaustyti ir puikiai išdėstyti istorijas. Pati esu netikinti. Bet skaitydama ne kartą galvojau: "O jeigu ištikrųjų?". Tik ir rijau knygą, laukiau tos pabaigos, kad sužinočiau, iš kur visi tie mergaitės "stebuklai". Mamos pasiaukojimas dėl dukters, bandymas ją apginti, nepaisant to, jog pačios motinos širdis sudraskyta dėl ne pirmą kartą išdavusio vyro.
Smagu rasti neeilinio turinio knygą, ypač, kai turinys liečia dalykus, kurie yra retenybė grožinėje literatūroje.
Kaip bebūtų, praėjusią naktį praleidau nuostabiai ir nei trupučio nesigailiu (o kaip tik džiaugiuosi), jog akys neprašė miego ir leido skaityti. Labai labai rekomenduoju. Privers susimąstyti.[:

Labai idomi ir itraukianti knyga. Liudna ir kartu ikvepianti vilties. Vietomis labai gyvenimiska, vietomis netikroviska ir tenka prisipazinti, kad tikrai ne karta suabejojau: "o gal?" ir vis laukiau kol uzdanga bus pakelta ir isaiskinta paslaptis kaip TAI yra daroma.

Patarciau skaityti tiek labai tikintiems, tiek visai netikintiems- visiems bus apie ka pamastyti.

Ši knyga gulėjo mano lentynoje gerus pusę metų. Niekaip neprisiverčiau paimti į rankas. Tačiau anadien nusprendžiau pabandyti ir perskaičiau ją per du vakarus - negalėjau atsiplėšti. Tikrai labai įtraukė. Gal ir ne su viskuo sutikčiau, tačiau juk kiekvienas skaitytojas vis kitoks. trumpai tariant - labai patiko.

Veronica Roth "Lojalioji"

Veronica Roth "Lojalioji"

Neskaičiusiems "Divergentė" ir "Insurgentė" skaityti šį aprašymą draudžiama!

Ši knyga yra visiškai naujai iškepta pasauliniu mastu. Serijos "Deivergentė" gerbėjai žino turbūt ir tikslią datą, be to, galbūt dauguma iš jų jau ir perskaitė šią knygą. Save taip pat vadinu "Divergentės" gerbėja, todėl šią knygą ir perskaičiau viena pirmųjų Lietuvoje. Šis aprašymas yra atnaujintas, pritaikytas būtent lietuviškai knygos versijai, nes iki tol buvo apie anglišką variantą.

Veronica Roth šiame bloge minima ne pirmą kartą. Rodos visai neseniai aprašinėjau jos pirmąsias dvi trilogijos dalis, kurias galite rasti ir čia:
http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/05/veronica-roth-divergente-veronica-roth.html
http://skaitomknygas.blogspot.com/2013/05/veronica-roth-insurgente-neskaiciusiems.html

Trumpai priminsiu apie pirmąsias dvi knygas:

Divergentė:
Šioje knygoje susipažinome su veikėjais. Kaip pagrindinė iš jų pasirinko Bebaimių luomą, buvo apmokoma ten ir susipažino su kitais veikėjais, tuo pačiu ir su vaikinu, kurį pamilo - Tobijumi. Pirmoji knyga baigėsi. Knygos pabaigoje prasideda kova su valdžia ir Eruditais, kitu luomu.

Insurgentė:
Šioje knygoje įvykių buvo kaip niekad daug. Vienas iš svarbesnių - Tričės pykčiai su Tobijumi, privedę juos prie išsiskyrimo... Taip pat šioje knygoje tęsėsi kova su valdžia. Priminsiu ir tai, jog Tričė tapo sąjungininke su Tobijaus nekenčiamu tėvu ir tokiu būdu išdavė savo mylimąjį, nepasakiusi jam tiesos. Šie du jaunuoliai ėjo skirtingais keliais, tikėjo skirtingais žmonėmis ir skirtingomis baigtimis. Bet galiausiai knygos pabaigoje jie vėl susitiko ir suprato, kad klydo abu.

Lojalioji

Ši knyga pribloškė visą pasaulį įvairiomis prasmėmis. Manau, kad jūs būsite vieni iš priblokštųjų...
Galiu pasakyti, jog šioje knygoje atsiras dar daugiau veikėjų, keli iš senesnių žus... Bet toks jau yra tas karas. Mirtys yra neišvengiamos... "Insurgentės" pabaigoje buvo atskleista nauja veikėja su Tričės pavarde bei "kito pasaulio" atskleidimas. Šie dalykai itin susiję tarpusavyje ir itin svarbūs trečiojoje knygoje, nes būtent joje Tobijus, Tričė ir kiti veikėjai keliaus į tą "kitą pasaulį", kuris, beje, bus artimas būtent mūsų pasauliui.

"Insurgentės" knygoje visi pasigedome romantiškų santykių tarp Tobijaus ir Tričės. Šioje knygoje jų bus apstu. Aišku, bus ir pykčių, kurie galiausiai vistiek baigsis susitaikymais. Bet viena vienintelė Tobijaus padaryta klaida pakeis jų santykius gerokai.

Atvykę į kitą pasaulį, veikėjai nepasijaučia geriau, nes sužino tai, ko niekas nenorėtų sužinoti. Pasirodo, jų gyvenimas buvo vienas didžiulis eksperimentas. Visos mirtys, kančios ir ašaros buvo tiesiog kažkieno žaidimas. Bet pamažu veikėjai apsiprato su šia naujiena ir ėmė regzti planus... Manau, kad tai buvo itin rizikingas autorės sprendimas, kuris visgi pasiteisino ir taip tik dar labiau patvirtino mintis apie autorės originalumą.

Taip pat šioje knygoje bus itin svarbus Kalebo vaidmuo. Ar pamenate tokį? Tričės brolis, kuris išdavė ją ir visą jų šeimą... Neatskleisiu jo vaidmens šioje knygoje, bet skaityti bus tikrai įdomu ir tai tikrai jus visus sujaudins.

Tričė šioje knygoje itin pabrėžė norą gyventi, troškimą laimingos ateities, buvo itin optimistiška visos situacijos atžvilgiu. Mergina nepritarė daugybei sprendimų, nemažai jų priėmė pati. Šioje knygoje ji taip pat sužinojo daugybę dalykų apie savo mamą, kuri žuvo. Tai itin paveikė ją emociškai. Kaip ir pridera pagrindinei veikėjai, mergina priimdavo teisingiausius sprendimus, nors ne visada jos buvo klausomasi.

Deja, pagrindinis planas, kurio jums neatskleisiu, nebuvo vienas idealiausių ir sumaniausių. Nesakau, kad jis pavyko, bet buvo tam tikrų niuansų, kurie nuliūdins jus visus, kaip ir visą pasaulį.

Perskaičiusi šią knygą iš karto puoliau paskaityti įvairių minčių apie ją iš įvairiausių pasaulio kampelių... Taip pat atsiverčiau ir autorės blogą, kuriame ji aprašo kai kuriuos savo pasirinkimus dėl šios knygos. Taip pat galiu pasakyti, jog klausiau jos interviu, kur Veronica pasakojo apie visas tris knygas, kaip jos vystėsi. Ji nuo pat pirmos knygos žinojo, jog iš viso bus trys, taip pat jau iš pat pradžių žinojo knygos pabaigą.

Kalbant apie kūrinio struktūrą, "Lojalioji" bus sudaryta ne tik iš skyrių, parašytų iš Tričės pusės, bet ir Tobijaus. Taip, skaitytojai galės artimiau susipažinti ir su šiuo veikėju. Šį sprendimą autorė priėmė dėl tam tikrų priežasčių, kurias suprasite tik kūrinio pabaigoje, bet manau, kad istorijos papasakojimas iš dviejų asmenų pusės leidžia pažvelgti į kūrinį ir jo veikėjus labai šališkai, susidaryti ne kažkieno, o būtent savo paties nuomonę. Tuo labiau puikiai žinome, kad tai paskutinė trilogijos dalis ir būtų tikrai per daug sunku sutalpinti visą veiksmą į vieno žmogaus mintis. Norėtųsi praplėsti akiratį, nes kol vienas žmogus mato vieną, kitam žmogui nutinka visai kiti dalykai...

Aprašinėdama "Divergentės" knygą, itin lyginau ją su "Bado žaidynių" trilogija. Būtent "Insurgentė", o ypač "Lojalioji" parodo, kokios šios knygos skirtingos, bet žavios ir nuostabios savaip.  Galiu pasakyti, kad ši trilogija įeina į sąrašą mano mėgstamiausių fantastinių trilogijų ir knygų, nors tokių nėra daug.

Iš tiesų visuomet skaitant fantastinių trilogijų paskutines dalis būna liūdna. Ne tik dėl to, jog žinai, jog tai bus paskutinė knyga, bet ir dėl to, kad dažnai šios istorijos net ir pasibaigusios laimingai turi be galo daug neigiamų pasekmių... Divergentės trilogiją rekomenduoju visiems fantastikos gerbėjams. 

 Tokios knygos kaip ši, itin įkvepia kažką, kurti, rašyti, svajoti... Taip, kad šią knygą galėčiau pavadinti itin motyvuojančia. Esu parašiusi dvi istorijas, bet nei viena iš jų nėra fantastinė... O  šiuo metu, perskaičius šią trilogiją, mano galvoje šmėžuoja mintys būtent apie fantastinę knygą... Matot, kokį poveikį padarė ši trilogija? Todėl nedelsdami pulkite ją skaityti!

Beje, net kai ir perskaitysite šią knygą. Nesvarbu ar tai bus anglų kalba, ar lietuvių, neatsisveikinkite su šia trilogija, nes jau dabar yra kuriamas Divergentės filmas, o ateityje galime laukti ir kitų... Mane ši trilogija labai sužavėjo ir įtaukiau ją į mėgstamiausių knygų sąrašą, kur tikrai nėra daug knygų :)

John Green "Popieriniai miestai"

*Aprašymas atnaujintas ir pritaikytas lietuviškai knygos versijai, kuri jau yra išleista

Štai, beveik po mėnesio pertraukos, rašau naują aprašymą knygos, apie kurią pranešiau, jog skaitau, irgi kažkur prieš mėnesį...

Visi puikiai žinote šį autorių. Galbūt sužinojote jį šio blogo dėka, o gal skaitėte lietuviškas knygas "Aliaskos beieškant" bei "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Tiesą sakant nesvarbu kaip sužinojote apie šį autorių. Noriu pristatyti jums dar vieną jo knygą, kuri po ilgų laukimo mėnesių buvo išleista ir Lietuvoje.

Kūrinys yra apie paauglį Kventiną, kuria skaičiavo dienas iki mokyklos baigimo.Jo draugai nekantraudami laukė visų abiturientų malonumų, kaip kad išleistuvių šokių vakaras arba pačios išleistuvės, po kurių prasidėtų naujas, dar nepatirtas gyvenimas. Deja, Kventinas buvo visai kitoks vaikinas. Kol jo draugai ieškojo sau porų į išleistuvių vakarėlį, vaikinas svajojo bent apie trumpą pokalbį su savo kaimyne Margo, kuri vaikystėje buvo ir jo draugė. Taip išėjo, jog nuo vieno įvykio jie nebebendravo, o ir aplinkos sąlygos, skirtingi draugai, nesujungė jų kelių.

Kventino noras išsipildė. Pati Margo jį susirado prašydama pagalbos. Mergina buvo tik sužinojusi apie savo vaikino neištikimybę bei keletą kitų išdavysčių. Žinoma, Kventinas neatsisakė padėti. Jiedu visą naktį praleido kartu, aplankydami įvairiausias vietas, į kurias, jie, tiesą sakant, neturėjo teisės įžengti... Po tos nakties Kventinas manė, jog nuo šiol jis vėl bus Margo draugas. Deja, taip neatsitiko. Margo dingo ir niekas nežinojo kur ji...

Tai labai intriguojanti istorija su nenuspėjamais įvykiais. Nors parašiau net dvi pastraipas, kurios gali pasirodyti, jog atspindėjo visą knygą, nebijokite, taip nėra. Tiesiog norėjau jus privesti prie svarbiausios knygos dalies - Margo dingimo.

Pagrindinis veikėjas Kventinas man pasirodė labai jautrus, draugiškas ir rūpestingas žmogus. Jis rūpinosi ne tik savimi, bet ir kitais, visada atsižvelgdavo į kitų norus. Kai sužinojo apie Margo dingimą ir išgirdo iš jos tėvų, jog tai ne pirmas kartas, vaikinas laikėsi savo įsitikinimų, jog Margo norėjo, kad būtent jis ją surastų. Juk vis dėlto ji paliko užuominų, skirtų būtent jam. Tai vedė Quentin link tikslo visą laiką. Ir ne tik tai. Vaikinas labai norėjo sužinoti, ar tikrai jie būtų tapę draugais, tikėjosi jog galbūt kartu eis į išleistuvių šokius.

Margo, kitaip nei Kventinas, bent jau kūrinio pradžioje man tikrai paliko nekokį įspūdį. Trys epitetai, kurie puikiai tinka ją apibūdinti: savanaudė, egoistė ir pasaulio bamba. Tai jau yra. Nors pamažu įpusėjus skaityti knygą pažinau kitą jos pusę, buvo paaiškinta daugybė jos veiksmų ir poelgių. Bet džiaugiuosi, kad autorius padarė šiuos du pagrindinius veikėjus tokius skirtingus. Taip juk dar įdomiau. Dabar, kai praėjo daugiau nei metai nuo tos dienos, kai pabaigiau šį kūirnį, šiek tiek spėjau pakeisti savo nuomonę apie Margo, kuri dabar mane tiesiog žavi. Jos asmenybė labai išraiškinga, stipri ir charizmatiška, kiekvienam reikėtų pasimokyti tokios vidinės stiprybės, nors, aišku, anksčiau minėtieji charakterio bruožai gerokai gadina jos paveikslą.

Knyga yra apie jaunystės malonumus, pramogas ir linksmybes. Ji primena Amerikietiškų filmų apie paauglius mišinį. Nors skaičiau knygą anglų kalba, tikrai nebuvo sunku skaityti, nes, kaip jau minėjau, šis autorius rašo būtent jaunimui.  Net nėra teisingų žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti tokį nuostabų romaną. Tiesiog ji privaloma paskaityti ir jeigu iki šiol manėte, kad knygų pasaulis gali būti nuobodus, iš karto pakeisite nuomonę. John Green padarė genialią pradžią vien dėl to, kad kūrinio veiksmas vyksta ne vienoje erdvėje, aplinka yra kintanti. Ypač mums, gyvenantiems Anapus Atlanto, yra tikrai įdomu kuo daugiau pažinti tokią svetimą kultūrą.

Trumpai drūtai apie pavadinimą."Popieriniai miestai" ("Paper Towns"). Iš tiesų manau, kad tai idealus pavadinimas šiai knygai, puikiai ją atitinka. Net keliose vietose minimi šie du žodžiai, tad belieka tik patiems nuspręsti, ką jis iš tiesų reiškia. Viena iš tų vietų buvo tuomet, kai Quentin su Margo važinėjo visą naktį po miestą ir Margo užsiminė, koks jų miestas jai atrodė popierinis, netikras. Šis pavadinimas, kurį paminėjo Margo, buvo viena iš daugelio užuominų, skirtų jai surasti. Ir galiausiai būtent tik šis pavadinimas atvertė daugybę kortų...

Knyga yra išties romantiška, bet puikiai tinkanti ir vaikinams, nes joje pilna nuotykių, detektyvinių elementų bei berniokiškų dalykėlių. Juk pats pagrindinis veikėjas yra vaikinas! Žinoma, jį supantys draugai taip pat buvo vaikinai. Beje, be draugų pagalbos kažin ar vaikinui būtų taip pasisekę. Nesakysiu ar jis surado Margo, ar ne. Tai bus pats įdomumas. Užsiminsiu tai, jog vienu metu, kelios užuominos davė prielaidą, jog Margo nusižudė ir ji norėjo, kad Kventinas rastų jos kūną... Palieku patį įdomumą jums.

Atnaujindama šį aprašymą vėl panorau paskaityti "Popierinius miestus" ir galbūt, kai bus daugiau laiko, vėl tai padarysiu. Yra nedidelis sąrašiukas knygų, kurias norėčiau dar kartą paskaityti ir ši knyga tikrai to sąrašiuko viršūnėje. Visus metus svarsčiau, kuri knyga man patiko labiau: ar "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" ar "Popieriniai miestai" ir dabar jau galiu pateikti atsakymą, kad visgi "Popieriniai miestai" man paliko didesnį įspūdį, labiau pritaikytas mano charakteriui, asmenybei. Tarsi knyga būtų parašyta būtent man, nepakeisčiau tikrai nieko, nes viskas tiesiog tobula.

Šią knygą rekomenduoju John Green'o knygų gerbėjams. Taip pat tiems, kuriems patinka truputėlis detektyvo, daugybė nuotykių, paaugliškos linksmybės ir romantika, svajonės. Knygą rekomenduoju skaityti nuo 16 metų. Tai yra ne dėl to, kad vyresni paaugliai lengviau priims šią knygą ir kai kuriuos autoriaus sprendimus, kurie jaunėliams romantikams gali pasirodyti nekokie. ;)


Skaitytojų nuomonės:

Išties, John'as Green'as, kaip visada, moka nustebinti. Bet visgi pritarčiau žemiau išsakytom nuomonėm, kad ,,Popieriniai miestai", na, gal kokiais 0.01% ir nusileidžia kitoms Lietuvoje išleistoms šio autoriaus knygoms. Lyg ir nebuvo to tokio taško, kur bam ir staiga viskas iš pagrindų pasikeičia, atsiveria visai kitas pasaulis. Prie visko eita gana pamažu, neskubant. Atrodo, jau tuoj tuoj įvyks ta kulminacija, bet staiga vėl viskas nurimsta, išsilygina ir ramiai eina toliau. Pabaiga irgi nebuvo kažkokia super duper sukrečianti ar dar kas, bet visgi man nubėgo šiurpuliukai per kūną. :D Galbūt tame ir slypi John'o talentas, bent jau kalbant apie šią knygą, nieko labai įspūdingo nepadarant, vis tiek priversti širdutę plakti greičiau. :) Tad aš, gal gerai to ir nesuprasdama, pamilau ir šią knygą, kuri privertė mane susimąstyti apie kai kuriuos dalykus, ne kartą netgi balsu nusijuokti, kaip ir knygos herojams pradėti domėtis ,,popieriniais miestais". Kitiems rašytojo gerbėjams irgi patarčiau perskaityti ,,Popierinius miestus", nors gal ir nesiūlyčiau tiems, kas nori dar tik pažinti John'ą Green'ą, pirmą skaityti būtent šią knygą. :) Bet vienu ar kitu atveju perskaitę, tikrai neliksite labai jau nusivylę. Daugiau ar mažiau liksite sužavėti. Ir, gal gerai to ir patys nesuprasdami, pamilsite kaip ir aš šią knygą. Kuo toliau, tuo labiau. Kodėl, paskaitykite ir sužinosite. ;)
P.S. laukiam filmo!

Ką tik perskaičiau paskutinį sakinį ir dabar jau tikrai galiu teigti, kad John Green yra vienas iš mylimiausių mano rašytojų. Tai, kaip jis aprašo jauno žmogaus mintis, į kokį sunkiai įsivaizduojamą aplankalą įvelka paprastus gyvenimo įvykius... Tai yra kažkas neįtikėtino. Ši knyga man buvo pamokų kupina istorija, tačiau daug labiau, nei siužetas mane žavi tai, kaip autorius išdėsto ateities viziją ir svarbą, rutinos reikšmę ir norą pabėgti nuo jos. Turbūt dar ilgai mąstysiu ar man iš tiesų patinka žmogus, ar tik mano susikurtas jo paveikslas... ši istorija nekelia iš pirmo žvilgsnio reikšmingų klausimų apie žmogaus egzistenciją, tačiau klausia jauno žmogaus, kas aš esu ir kodėl taip elgiuosi? Taip pat turbūt vieni vertingiausių lobių, kuriuos aptikau skaitydama šį kūrinį, tai rašytojo aprašomi trijų draugų santykiai. Supratau, kad negalima tikėtis, kad žmonės liausis būti tokie, kokie yra. Tu arba juos pakenti ir galbūt netgi mėgsti tokius, kokie jie yra arba ne. Tai tik keli dalykai, kurių mane išmokė šis kūrinys. Patinka ir tai, kaip autorius pristato veikėjus, ir tai kaip realistiškai ir neretai su ironija išreiškia paauglio mintis.
Knyga, kuri padėjo kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Galbūt tai neprivers jūsų išverkti savo akių ar pasijausti, tarsi būtumėte kitame pasaulyje, bet "Popieriniai miestai" tikrai ilgam išliks asmeninėje kiekvieno atminties kortelėje ir privers pažiūrėti į savo pasaulį ir paklausti: ar jis nėra popierinis? Ar aš nesu popierinis?

Šiandien perskaičiau.
Man patiko, bet ne be proto. Gal man 'nusibodo' pasikartojantis autoriaus stilius, bet. 'Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos' ir 'Aliaskos beieškant' aš pamilau, o ši tiesiog įdomi, norėjau perskaityti, bet gal tik todėl, kad 'pažymėčiau kryžiuką'.
Tik skaičiusiems - ...
Išjaučiau juokingą, absurdišką ir viltingą kelionę automobiliu, visus tuos juokus, mąstymą. Nemanau, kad teisinga sakyti, kad, aplamai, bet kokia knyga gali nuvilti, nes, pirma, kaip ji parašyta, taip ji parašyta, arba tau tai patinka, arba ne, arba sutinki su autoriumi, arba ne... Antra, knygos nenuvilia, nes nieko nežada. Ši knyga man nieko nežadėjo ir perskaičiau ją kaip dar vieną gerą, šiltą ir kiek keistoką gero autoriaus mažą šedevrą.
Dar šis tas - tai gal ir nežymiai, bet prasčiau išversta knyga už pastarasias dvi...

E L James "50 išlaisvintų atspalvių"

N-16

Pristatau dar vieną knygą, kurią žadėjau aprašyti šį, Rugsėjo mėnesį. Tai labai puikiai žinomas kūrinys, trečioji ir paskutinioji "50 pilkų atspalvių" serijos knyga, kurią Lietuvos knygynuose išvysite jau spalį. Šią knygą perskaičiau anglų kalba dar birželio mėnesį, tad kyla klausimas "Kodėl jos neaprašiau anksčiau?". Paprastas klausimas, taip pat paprastas ir atsakymas:
Todėl, kad žinodama, jog retas lietuvis skaito knygas anglų kalba, ypač jaunimas, nenorėjau atskleisti pikantiškų detalių apie šią knygą dar jai nepasirodžius Lietuvoje. Tiesiog to daryti buvo neverta.

Beje, neskaičiusiems "50 pilkų atspalvių", bei "50 tamsesnių atspalvių", draudžiama skaityti šį aprašymą, nors esu įsitikinusi, kad įdomumo dėlei jūs vistiek tai padarysite... Mano darbas tiesiog jus informuoti, o toliau spręsti jums.

"Fifty Shades Freed" pavadinimo neverčiu į lietuvių kalbą, nes tiesą sakant nežinau, kaip lietuviai pavadins šią knygą. Todėl nenustebkite viso aprašymo metu matyti šiuos tris angliškus žodžius.

Kaip jau minėjau, šį kūrinį ir visą seriją skaičiau turbūt birželio mėnesį. Dvi knygos jau yra aprašytos ir jas galite susirasti šiame bloge, nuėję į puslapį "Greita paieška".

Šiek tiek priminsiu, kas nutiko pirmose dvejose knygose:

Pirmojoje serijos dalyse mes susipažinome su dviem pagrindiniais veikėjais, visiems puikiai žinomais, Anastasija ir Kristijanu Grėjumi. Netikėtai į vyro kabinetą įgriuvusi Anastasija nė nenutuokė, kas slėpėsi po dailiu Grėjaus veidu ir kūnu, kokios mintys jam iš tiesų kilo. Kaip pamenate, jų susitikimas nebuvo pirmas ir paskutinis, jie vėliau ne kartą susitiko visai netikėtai, bent jau taip atrodė Anastasijai. Sugundyta mergina ėmė justi tam tikrus jausmus šiam vyrui ir nė nepajuto, kaip atsidūrė nuoga jo lovoje, visai netikėtai praradusi nekaltybę kartu su šiuo paslaptingu vyru. Visi pamenate intriguojančią sutartį, ar ne? Kristianas itin norėjo, jog Anastasija taptų jo dominante, tad visais įmanomais būdais stengėsi įtikinti merginą, kuri vis dvejojo. Ir ši mergina dvejojo iki pat knygos pabaigos - skaitytojai pirmoje dalyje ne tik nesužinojo, ar Anastasija pasirašė sutartį, bet ir išsiskyrė...

Antroji knyga prasidėjo kaip ir buvo spėjama - Anastasijos ir Kristiano susitaikymu. Šį kartą Anastasija valdė situaciją. Ji reikalavo romantikos. Ir Kristianas ryžosi patenkinti merginos norą, nenorėdamas jos dar kartą prarasti. Ši knyga buvo kupina intrigų bei naujų netikėtumų. Ar pamenate moterį, Kristiano buvusią dominantę, kuri norėjo jį susigrąžinti?  Taip antrojoje dalyje pagaliau imami atsakinėti klausimai: "Kodėl Kristianas Grėjus yra toks, koks yra?" ir kiti, panašūs klausimai. Taip pat jau dabar drąsiai galiu pasakyti kuo baigėsi ši knyga. Kristianas Grėjus pasipiršo Anai. Nors tai atsitiko viduryje knygos, atsakymo sulaukėme tik pačioje pabaigoje... Taip, kad laukiame vestuvių!...

Iš tiesų sunku rašyti apie knygas, kurias skaitei prieš ne vieną mėnesį. Bet džiaugiuosi, kad norėdama priminti apie šias dvi knygas, galėjau pasinaudoti savo pačios parašytais aprašymais. :) Dabar atėjo eilė ir knygai, kuri ir yra šio įrašo kaltininkė.

Trečioji ir paskutinioji knyga, "Fifty shades freed" buvo pati netikėčiausia iš visų. Rodos, veikėjai abu gavo ko norėjo, Anastasija - romantikos, Grėjus - užgaidų patenkinimo. Tuomet apie ką dar galima rašyti?  Ak taip. Vestuvės, Kristiano šeima, atsakymai į klausimų, pamišęs Anos viršininkas, Kristiano valdingumas, erzinantis Aną, netikėtai naujiena, kurios Ana net nenori atskleisti mylimąjam, pagrobimai, šaudynės, laiminga arba ne pabaiga... O aš dar klausiu apie ką galima rašyti? Įvykių, intrigų, pokalbių, romantiškų akimirkų ir žinoma, sekso bus apstu. Tad nedelsdamos čiupkite šią knygą iš bibliotekų ir knygynų, vos tik ji pasirodys...

Labai trumpai ir tik užsiminiau apie dalykus, kurių sulauksite trečiojoje knygoje. Norint kažką plačiau kalbėti, reikėtų atskleisti tai vieną, tai kitą įvykį, ko daryti aš nenoriu. Trečioji knyga man labiausiai iš visų trijų priminė eilinį holivudinį filmą arba meksikietišką serialą. Tiesą sakant net nežinau ar tai gerai, ar ne... Turbūt pasakysiu taip: man tai netrukdė, nes vistiek įsijautusi skaičiau šią knygą. Esminis klausimas išlieka nuo pat pirmos knygos dalies: "Kaip ši istorija baigsis?". Taigi, atėjo laikas užbaigti šios knygos erą ir atskleisti visų laukiamą tiesą. Tai padarys knyga, o ne aš. :)

Mano nuomonė apie šią trilogiją:
Skaityti buvo tikrai verta. Nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau, kad ši knyga užvaldžiusi visų šalių pirmąsias pozicijas topuose, panorau ją perskaityti ir nenusivyliau. Tiesą sakant, net norėčiau tai pakartoti, nes dabar buvo jau tikrai sunku aprašinėti trečiąją knygą, dalies dalykų jau net nebepamenu. Noriu pasakyti, priminti, paprašyti, kad šios knygos neskaitytų jaunesnis nei 16, 17 metų jaunuoliai. Tiesiog neverta. Ateis laikas ir jums. Jaunimu yra tikrai labai daug knygų, kurias verta paskaityti. Geriau pradėkite nuo jų, o kai ateis laikas, paimsite ir šią trilogiją į rankas.
Rekomenduoju šias visas tris knygas tiems, kurie mėgsta romantiką, neeilinį siužetą, erotiką, aistrą, lengvus paskaitymus ir meksikietiškus serialus - nenusivilsite paskaitę šią knygą.

Kaip ir daugelis gerbėjų, nesu labai patenkinta pasirinkimais, norėjau visai kitokių, bet tuo pačiu noriu pasakyti, jog ši knyga yra skirta suaugusiems ir orientuota būtent į juos. To reikia nepamiršti. Kas būtų, jeigu knygai suaugusiems ir jos filmui būtų paskirti paauglių mylimi aktoriai, vaidinantys PAAUGLIAMS skirtuose filmuose? Taip, kad neskubėkite daryti skubotų išvadų ir geriau palaukite filmo, galbūt jūsų nuomonė pasikeis. ;)