Harper Lee "Nežudyk Strazdo Giesmininko"

"Nežudyk Strazdo giesmininko" yra itin plačiai pasaulyje paplitusi knyga. Netikiu, kad nesate girdėję šios knygos pavadinimo. Bent jau jis mane tikrai ilgai persekiojo ilgai  ir visgi nusprendžiau paskaityti ir sužinoti, kodėl ši knyga yra taip vertinama.

Knygos siužetas vyrauja laikais, kada Amerikoje buvo itin diskriminuojami juodaodžiai - sprendžiant iš knygos turinio, tai Tarpukario laikotarpis. Ši tema yra aktuali iki šių dienų ir tikrai nėra taip, kad jūsų pažįstamų rate nebūtų nė vieno, netoleruojančio juodaodžių. Tai laikai, kada buvo itin prabrėžiami rasių skirtumai. Ko gero pagrindinės šios knygos temos yra tolerancija, garbė  ir vaikų auklėjimas.

Knygoje aprašoma mergaitės ir jos brolio istorija. Viskas prasideda naiviais pasakojimais apie jųdviejų vaikystės išdaigas ir kitas, iš pažiūros nereikšmingas, smulkmenas. Pagrindinė veikėja, Džina Luiza, septynmetė mergaitė, kuri augo tarp būrio vaikinų ir neturėjo mamos, tad nenuostabu, kad buvo padykusi ir ne tokia mergaitiška, kokios buvo kitos kultūringos mergaitės. Jos tėvas Atikus buvo miestelio advokatas, garsėjantis nepaklusnia dukra ir sulaukdavęs daugybės replikų apie ją iš miestelio damų. Ne viena moteris, nesvarbu ar giminaitė, ar ne, norėjo pakeisti Džinos Luizos elgseną, bet svarbiausias žodis mergaitei buvo jos tėvo Atiko, kuris, beje, liepė jai būti savimi. Ir tik Atikaus dėka mergaitė buvo laiminga.

Šioje knygoje yra labai stipriai pabrėžiama garbė ir orumas. Kuomet Atikus ėmė nagrinėti teisme bylą , susijusią su juodaodžio padarytu nusikaltimu, visas miestas ima kitaip vertinti Atikų, niekinti už tai, kad vyras nusprendė padėti juodaodžiui. Tas pats atsitiko ir jo vaikams: mokykloje juos ėmė niekinti moksleiviai. Atikaus vaikai buvo pratę įvairiausius reikalus spręsti kumščiu, o ne liežuviu, tad ne vienas vaikas, įžeidęs vieną iš jų, nukentėjo. Bet tuomet pasireiškė dar vienas Atikaus auklėjimo būdas: jis liepė vaikams išlikti oriems ir nesivelti į peštynes - tokiu būdu jie galės parodyti, kad mušasi tik tie, kurie tiki savo kalte, nori ją apginti. Atikus norėjo parodyti, kad jeigu esi nekaltas, nereikia kitiems sudaryti kitokios nuomonės.

Pasakojimas yra aprašytas Džinos Luizos vardu. Maža mergaitė, žvelgianti į pasaulį savo vaikiškomis akutėmis, suteikia šiam pasakojimui gyvumo, nuoširdumo. Buvo vietų, kai man pasirodė, kad tokio amžiaus žmogutis dar neturėtų suprasti tokių dalykų, bet tai tikrai nėra pastebima, jeigu nesigilini.

Kaip ir beveik kiekviename aprašyme, mėgstu panagrinėti ir kūrinių pavadinimus. Šis pavadinimas "Nežudyk Strazdo Giesmininko" ko gero pats netradiciškiausias ir mažiausiai atitinkantis kūrinį. Labai norėjau sužinoti, kaip jis susijęs su kūriniu ir jeigu pagalvojote, kad taip paprastai tai parodoma, jūs klystate. Autorė, rašydamas apie Strazdą giesmininką, kalbėjo užuominomis, neatskleisdamas, ką jis su šio paukščio pagalba norėjo pasakyti. Bet tiek to. Aš jums paaiškinsiu. Strazdas giesmininkas šiame kūrinyje aprašomas, kaip nekaltas, niekam blogo nenešantis paukštis. Tad kam reikia žudyti tą, kuris tau nieko blogo nenori? Šis paukštis simbolizavo ir nuteistąjį juodaodį, kurio likimą sužinosite knygoje.

Harper Lee parašė kūrinį, kuris atskleidžia daugybę viso pasaulio klaidų. Kai kurie istoriniai pastebėjimai iš tiesų priverčia susimąstyti, bet tuo pačiu net sukelia juoką, kai supranti, kaip žmonės tais laikais būdavo mulkinami. Taip pat ši knyga labai puikiai parodo tuometinį moterų vertinimą.

"Nežudyk Strazdo giesmininko" yra viena iš tų knygų, kurios labai tinka lietuvių kalbos rašinių rašymui. Būdama dvyliktokė, galiu atskleisti, kaip šia knyga remčiausi įvairių temų samprotavimo rašiniuose. Turiu pabrėžti, kad šią informaciją patartina skaityti tiems, kurie jau skaitė knygą, nes atskleisiu tam tikrų siužeto detalių.
1.  Visų pirma, knyga labai tinka temai "Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai". Formuluotė gali būti ir kitokia, bet esmė yra ta, kad šio romano pagarba šeimos galvai - Atikui - yra labai ryški ir verta dėmesio. Nors įdomus pastebėjimas yra tai, kad visgi mažoji Džina Luiza buvo kiek nusivylusi, kad jos tėtis ne vaistininkas ar fermeris (kaip kitų vaikų tėvai), o paprastos kontoros darbuotojas. Va čia ir atsiskleidžia vaikiškas naivumas, kurio net neverta teisti, nes visgi Atiko profesija buvo viena garbingiausių ne tik šiais, bet ir ankstesniais laikais. Šią mergaitės mintį galima lyginti ir su vieno iš privalomų literatūros autorių kūryba. Savickio "Kova" - pasakoja apie berniuką, kuris irgi troško, kad jo tėtis būtų toks  paprastas kaip ir visi. Milžiniškas ir esminis skirtumas tarp šių kūrinių - Džina Luiza augo itin doroje šeimoje, kurią gerbė ir kurią sudarė išsilavinę žmonės. "Kovos" mažametis gyveno asocialioje aplinkoje, o jo tėvas, kurį jis norėjo pakeisti, buvo girtuoklis. Šie du pavyzdžiai labai tinka rašiniams, taip pat galite remtis ir tema apie aplinkos poveikį žmogui, auklėjimo svarbą, autoritetai ir kt.
2.   Tinka temai, kuri skambėtų panašiai į šią: "Aplinkybių įtaka" arba "Teisingumo nebūvimas".
Jeigu Tomas Robinsonas, nuteistasis juodaodis, gyventų šiuolaikiniais laikais, jo kaltumas būtų net nediskutuotinas - įrodyta Atikaus nekaltybė būtų priimta kaip pagrindinis motyvas, lemiantis teismo nuosprendį Tomo naudai. Deja, Tomas gyveno Amerikoje laikais, kai juodaodžiai buvo engiami, todėl net jei Atikus ir įrodė akivaizdžią tiesą, prisiekusieji jį nuteisė, nes dar nė vienas juodaodis nebuvo laimėjęs bylos prieš baltaodį... Nors pažanga buvo akivaizdi: anksčiau prisiekusieji tokio tipo nuosprendį priimdavo per kelias minutes - šį kartą jie užtruko ne vieną valandą. Vadinasi, galima manyti, kad visuomenė pamažu judėjo socialinio pažangumo link. Šį pavyzdį labai nesunku sieti ir su privalomais autoriais: Jonu Biliūnu ir jo "Liūdna Pasaka" bei Juozu Tumu Vaižgantu ir jo "Dėdės ir dėdienės". Plačiau nekomentuosiu šių dviejų kūrinių, manau, kad suprasite patys sąsają tarp jų ir tarp "Nežudyk Strazdo Giesmininko"
3. Tolerancijos tema tikrai labai aktuali šiam kūriniui. Manau, kad jau ką tik minėtieji motyvai lengvai pritaikomi ir šiai temai, todėl tik pridursiu, kad prie to pačio galite įterpti ir Martyno Liuterio Kingo biografiją ir jo garsiąją kalbą "Aš turiu svajonę".
Tikiuosi, kad informacija pravers ;)

Mano nuomone, ši knyga yra verta perskaitymo. Tikrai praturtinsite savo žinių bagažą, galbūt tai bus pirmasis kūrinys, kurį skaitėte, apie tokias tris temas: garbė, tolerancija ir vaikų auklėjimas. Manau, kad tai labai puiki knyga, remiantis rašiniuose. Jeigu dar istorijos ar lietuvių kalbos mokytojai jums nepasiūlė jos, nebijokite, pasiūlys. Įdomus dalykas yra tai, kad autorė nusprendė parašyti tęsinį šiam kūriniui, nors praėjo daugiau nei 50 metų nuo pirmosios dalies išleidimo!

Skaitytojų nuomonės:

Dievinu šią knygą :) Gerai pastebėta, kad ji palieka pėdsaką širdyje, nes pati ją skaičiau mažiausiai 10 metu atgal, o vis dar jaučiu ta nuostabia knygos nuotaika :) ko gero per visa mokyklinį gyvenimą tai geriausia mano perskaityta knyga :) man irgi buvo pavydu tokio tėcio :))) o labiausiai patikusi ir įstrigusi vieta buvo teisme, kai Atikus, teismui pasibaigus, atsistojo ir išėjo, o visi buvę teisme atsistojo išreikšdami jam pagarba :)

Atikus visais atžvilgiais yra vertas pagarbos. Ypač už tas vertybes, kurias bandė savo vaikams perduoti. Manau, jog tokia knyga turėtų būti namų bibliotekoje. Tai, išties, puikus šeimos, vertybių ir auklėjimo pavyzdys. :)