Sarah Dessen "Saint anything"

2015 metais leidžiamos knygos buvo ypatingos. Sunku suskaičiuoti, kiek puikių ir įdomių knygų buvo išleista ne tik pasauliniu mastu, bet ir Lietuvoje. "Saint anything" yra vienas iš paaugliams skirtų romanų, knygų mylėtojų puslapio Goodreads lankytojų įvertintas kaip vienas geriausių romanų paaugliams 2015 metais. Tiesą sakant, jau seniai norėjau paskaityti šį kūrinį, bet mintyse vis kirbėjo dvejonės, ar tikrai man patiks dar vienas Sarah Dessen romanas? Kaip žinoma - "You can't break first impression" posakis tikrai apibūdina daugybę situacijų, o man taip nutiko su pirmąja rašytojos knyga "Nakties klajūnai", kuri visai manęs nesužavėjo ir buvau nusprendusi nebeieškoti kitų rašytojos knygų įvertinimui. Visgi puikūs skaitytojų įvertinimai mane motyvavo atsiversti "Saint anything" ir džiaugiuosi tai padariusi, nes knyga tapo viena geriausių skaitytų 2015 metais!

20 parašytų knygų, 12 oficialiai išleistų, 9,8 milijonų kopijų visame pasaulyje - skaičiai, dėl kurių rašytojai tikriausiai pavydi rašytojai Sarah Dessen. Kaip teigia pati rašytoja, idėja parašyti "Saint anything" negimė itin netikėtai - kūrinys gimė po kelių nesėkmingų bandymų parašyti naują kūrinį. Viename savo interviu Sarah Dessen teigė, jog "Saint anything" knyga jai labai artima, nes ji vaizdavo personažą, kuris neteisingu būdu susilaukė dėmesio, kurio iki tol neturėjo - tai nutiko ir jai būnant paauglei.

Romane "Saint anything" pasakojama vienos šeimos istorija. Nuo pat vaikystės, jaunuolis vardu Peyton buvo šeimos pasididžiavimas, visų mėgstamas ir gerbiamas sūnus, apie kurį svajoja visi tėvai. Deja, gyvenimas pasisuko kita linkme ir prasidėjus nuo pirmos nelegalio cigaretės kaupėsi dar daugiau problemų ir galiausiai kaip ir pati romano pradžia atskleidžia, Peyton buvo nuteistas kalėti už tai, jog vairuodamas neblaivus sugriovė kito paauglio gyvenimą - nekaltas jaunuolis neteko galimybės vaikščioti... Visos šeimos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, o to gyvenimo centre buvo kitas veikėjas - pagrindinis istorijos personažas - jaunesnioji Peyton sesuo Sydney. Mergina visą savo gyvenimą praleido brolio šešėlyje, ji tarsi buvo nepastebimas šeimos narys, apie kurį visi žinojo, bet buvo labiau susidomėję Peyton. Sydney nesiskundė savo gyvenimu, ji jautėsi taip, lyg toks buvo jos likimas ir po to, kai brolis pateko į kalėjimą, mergina vienintelė savo šeimoje jautė kaltę nuskriaustam paaugliui, o ne savo broliui, kaip tai darė tėvai, o ypač mama.

Mamos turi tą įgimtą instinktą ginti ir saugoti savo vaiką bet kokia kaina. Net jei tas vaikas sugriovė nekalto žmogaus gyvenimą - būtent tokia situacija vaizduojama šiame romane. Nuteistojo Peyton tėvai gynė savo sūnų iki paskutiniųjų, jie atsisakė atsiprašyti nuskriausto paauglio, net nusiųsti jiems užuojautos laišką. Mano manymu, žiūrint iš psichologinės pusės, taip tėvai elgėsi ne dėl to, kad jiems nebuvo gaila aukos, bet dėl to, kad nenorėjo pripažinti fakto, jog jų mylimiausias sūnus galėjo taip pasielgti - jie tarsi norėjo užsidaryti stikliniame burbule ir ignoruoti problemą, kuri gniaužė juos iš vidaus. Mamos vaidmuo buvo itin erzinantis, bet tuo pačiu itin stipriai apgalvotas. Kaip ir minėjau, ši moteris visais įmanomais būdais stengėsi priartinti kalėjime sėdintį Peyton prie išorinio pasaulio, priminti jam, kad jis visuomet laukiamas ir svarbus žmogus šeimos gyvenime. Dažnai pajusite taip, tarsi norėtumėte gerai papurtyti šią moterį, nes net ir pats Peyton ėmė vengti jos ir jos maniakiškų sprendimų  padėti sūnui.

Pagrindinė veikėja Sydney, nepanorusi toliau tęsti savo gyvenimo mokykloje, kurią lankė ir jos brolis, persikėlė į gerokai skurdesnę ir prastesnę padėtį visuomenėje turinčią mokyklą, kurioje, visgi paauglės gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę, nes ten ji sutiko Layla. Mane labai sužavėjo draugystė tarp šių merginų. Tikriausiai taip yra dėl to, jog jaučiuosi panašiai kaip pati Sydney - persikėliau į kitą miestą, kur sutikau daugybę nuostabių žmonių. Matyt dėl šios priežasties džiaugiuosi už Sydney, kuri dėl šeimos nelaimės jautėsi vieniša ir uždara - Layla buvo tas žmogus, kuris suprato Sydney visais įmanomais būdais ir svarbiausia palaikė draugę sunkiausiomis akimirkomis. Man Layla vaidmuo buvo labai išskirtinis ir įdomus, žavėjausi šiuo personažu, nors jis net ir nebuvo pagrindinis. Nors skaičiau kūrinį originalia anglų kalba ir palikau tuos pačius neišverstus vardus, juk akivaizdu, kad Layla yra tas pats kas Leila. Nežinau ar jūs pamenate kitą kūrinį, ar išvis jį skaitėte, tad šiek tiek priminsiu apie vieną mėgstamiausių romanų "Pasiklyskime", kurio pagrindinė veikėja taip pat buvo Leila. Nežinau, bet man šis vardas jau ima teikti džiaugsmą ir geras emocijas, nes abiejuose kūriniuose sutiktos bendravardės tiesiog spinduliuoja gėriu ir nuoširdumu.

Kaip teigia knygos anotacija, natūraliai užsimezgusios draugystės su Layla dėka užsimezgė dar vienas ryšys tarp Sydney ir Layla brolio Mac. Tai buvo nuostabūs ir neįtikėtinai trapūs knygos epizodai, kurie norėjau, kad tęstusi begalybę puslapių. Geriausia buvo tai, kad šie santykiai gimė ne dėl susiklosčiusios pagrindinės veikėjos šeimos situacijos dėl brolio kalėjime, bet viskas buvo labai natūralu ir spontaniška. Kitose knygose dažnai galima rasti atvjeų, kai romantiški santykiai užsimezga tarp tam tikrą tragediją patyrusių žmonių arba tokių, kuriuos sieja įvairios problemos. Mac šioje istorijoje buvo pašalinis žmogus, netikėtai, bet labai laiku atsidūręs Sydney gyvenime.

"Saint anything" nėra romantinė knyga - joje nagrinėjamos problemos kur kas gilesnės ir rimtesnės. Ryšys tarp Sydney ir Mac buvo ypatingas, bet jis tarsi buvo nuošalėje, fone, palyginus su kitais prioritetais merginos gyvenime - šeima ir tikra draugystė. Kaip teigia Sarah Dessen gerbėjai, jie įpratę skaitydami šios rašytojos romanus pastebėti panašumą tarp kiekvienos istorijos, sekti tą pačią tendenciją. Visgi jie taip pat pripažįsta, jog šis romanas buvo visiškai kitoks, bet visi tiesiog dievina jį. Skaitydama šį romaną jaučiau įtampą ir grėsmę daugybėje epizodų, o tokius jausmus sukeliantis kūrinys privalo gauti gabalėlį šlovės, nes ypač pastaruoju metu buvau pasigedusi tų kraują kaitinančių istorijų, priverčiančių versti puslapį po puslapio ir net nepastebėti, kad tu priartėjai prie pabaigos.

Nors net ir šiame aprašyme, ir knygos anotacijoje sudaromas įspūdis, kad Sydney brolis Peyton užima vieną svarbiausių vaidmenų šiame romane, jūs esate suklaidinti. Aš ir pati galvojau, kad "Saint anything" bus labiau apie Sydney brolį ir tai, kaip šeima stengėsi susitaikyti su tokiu likimu, bet iš tiesų labiau tai buvo romanas, kuriame Peyton buvo svarbi šeimos dalis, tačiau vaikinas liko tarsi fone, kuris dažniausiai nelaiku primindavo apie šeimos tragediją. Iš tiesų džiaugiuosi, kad autorė Sarah Dessen pasirinko tokį variantą ir pagaliau davė galimybę atsiskleisti Sydney asmenybei, kuri visą gyvenimą buvo brolio šešėlyje. Savaime suprantama, kiekviena naujiena apie Peyton, kiekvienas sulauktas skambutis iš brolio buvo itin svarbūs ir didžiulę reikšmę turintys objektai Sydney šeimos gyvenimes, nes, kaip ir minėjau, tai paveikė ypač jaunuolių mamą, jautriai reagavusią į kiekvieną naujojo sūnaus gyvenimo permainą.

Nors Young Adult knygos dažniausiai nebūna tokios ilgos kaip ši, sudariusi daugiau nei 400 puslapių, kiekvienas skyrius buvo vertas dėmesio ir pagyrų, todėl labai džiaugiuosi, kad leidau sau susikurti naują įspūdį apie rašytoją Sarah Dessen, nors ir pripažįstu, galbūt nepulsiu iš karto skaityti jos kūrinių, lauksiu vėl kažko panašaus į šį, traukiančio akį ir intriguojančio, nes paskutiniu metu, iš anksto mano susidomėjimą pelniusios ir į sąrašą "Planuoju perskaityti" papuolančios knygos stebina mane tik gerąja prasme. Labai rekomenduoju paskaityti "Saint anything", kūrinys tikrai vertas pagyrų ir puikių Goodreads lankytojų įvertinimų. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors galėsite paskaityti šį kūrinį lietuvių kalba, kad leidyklos nuspręs jį išleisti.

Ar norėtumėte sulaukti šios knygos Lietuvoje?

Taip

Ne

Estelle Maskame "Ar sakiau, kad myliu tave?"

"Ar sakiau, kad myliu tave?" Yra debiutinis itin jaunos anglų rašytojos Estelle Maskame kūrinys, kuris sulaukė didžiulė susidomėjimo dar tada, kai jis net nebuvo išleistas. Kai 2014 metais Anglijoje visi kraustėsi iš proto dėl garsios blogerės "Girl Online. Interneto Mergaitė" romano, 2015 metais Estelle kūrinys taip pat buvo įvertintas labai palankiai ir buvo nuspręsta sukurti visą trilogiją.


Romane pasakojama apie amerikietę paauglę, kurios tėvai buvo išsiskyrę. Dėl šios priežasties mėgstamiausią metų laiką - vasarą - pagrindinė veikėja buvo pakviesta praleisti su tėčiu kitoje valstijoje, visiems žinomame Los Andžele. Idena, pagrindinė romano veikėja, nebuvo labai teigiamai nusiteikusi dėl viešnagės pas tėtį, visgi šis vyras paliko ją ir jos mamą ir kurį laiką buvo išnykęs iš jų gyvenimo. Negana to, merginos tėtis susikūrė naują gyvenimą su nauja šeima. Taip Idena įgijo dar tris įbrolius, kurie nebuvo susiję su ja jokiais kraujo ryšiais...

Gyvenimas Los Andžele buvo neprilygstamai puikus. Idena, pratusi prie vidutiniško gyvenimo lygio, buvo labai pamaloninta, nes atsidūrė aplinkoje, kur pinigai buvo neskaičiuojami. Prabangios mašinos, vilą primenantis namas, kelionės ir vakarėliai - viskas, apie ką Idena nebūtų net pagalvojusi... Manau, kad autorė Estelle Maskame, būdama angle, labai žavėjosi amerikietiška kultūra, nes skaitytojai turės puikią progą artimiau susipažinti su gyvenimu Amerikoje, o ypač Los Andžele. Kūrinyje minimos ir kai kurios net aplankomos vietos kaip kad žymusis Hollywood ženklas, Pacific park ir daugybė kitų. Taip pat bus nepamirštos ir tradicinės šventės kaip kad žymioji Liepos 4, skirta paminėti JAV Nepriklausomybei. Man buvo tikrai malonu ir gera, kad autorė nusprendė išnaudoti tokią puikią galimybę ir apšviesti visus mus, svajojančius apsilankyti pasakiškoje šalyje.

Knygos eigoje Idena susipažįsta su daugybe kitų bendraamžių. Tarp jų sutiko Reičelę, Meganą, Tifanę, Džeiką, Diną ir kitus, nepamirštant ir jos naujųjų šeimos narių - Čeiso, Džeimio ir Tailerio. Pirmasis įspūdis apie šiuos tris vaikinukus buvo neišskirtinis, bet visgi Taileris pirmąją susitikimo dieną parodė savo neigiamąją pusę ir Idena susidarė nekokį įspūdį apie grubų ir nemandagų vaikiną...

Romanas ypatingas tuo, kad turi išskirtinį skiriamąjį bruožą, ko lietuviai dar neturėjo progos aptikti paaugliams skirtoje literatūroje: autorė norėjo pabrėžti nenuspėjamą ir netikėtai gimstančią meilę, o šį kartą ji tarsi uždrausta - Idena susižavėjo vienu iš trijų savo įbrolių... Įdomumo dėlei neatskleisiu jo vardo, bet vis tiek nepraleisiu progos paminėti dalykų, kurie mane labiausiai sužavėjo... Ne veltui aprašymo pradžioje priminiau, kad šių žmonių neskyrė jokie kraujo ryšiai, todėl tikiuosi išvengsite to krikščioniško ir labai konservatoriško požiūrio, kad tai, kas vyko tarp jaunuolių, yra pasibaisėtina ir nedovanotina. Juk tikriausiai pamenate "Saulėlydžio" trilogiją, kur Kalenų šeimą sudarė įvaikinti vaikai tarpusavyje buvo ir poros... Deja, kad ir kaip ginčiau tokį neįprastą reiškinį, tėvams su tuo susitaikyti yra be proto sunku, nors šioje istorijoje neaišku, ar jie apie tai sužinos, ar pritars, ar liks nežinioje...

Idena ir jos vaikino romanas prasidėjo tikrai ne kūrinio pradžioje, o tai labiausiai man ir patiko. Juk santykiai vystosi pamažu ir neskubant, o kai autoriai, žaisdami skaitytojų jausmais, nuo pirmųjų knygos puslapių atskleidžia visą įdomumą, nebelieka tos motyvacijos verst puslapį po puslapio ir atrasti atsakymus į norimus klausimus. Žavėjausi šiuo romanu, ypač patiko epizodas, kai po vieno didžiausių vakarėlių paplūdimyje Idena liko girtut girtutėlė ir jos mylimasis nugabeno ją į draugo butą, padėjo iškęsti kraują stingdančias pagirias, bet rūpindamasis ja, niekada nepaleido jos rankos. Tai buvo taip žavu, tyra ir nepakartojama, kad likau labai pamaloninta.

Nagrinėjant Idenos asmenybę, galiu pripažinti, kad mergina nustebino ne tik mane, bet ir save pačią. Gyvendama Portlande kartu su mama, ji pripažino buvusi visai kitokia. Atvykusi į Los Andželą Idena tarsi prisitaikė prie aplinkos, ypač ją supančių žmonių. Pradėjo daugiau vartoti alkoholį, meluoti tėvams ir naujiesiems draugams, nepranešusi praleisti naktis ne namuose. Tai aišku itin nepatiko Idenos tėčiui, bet nuolaidžiaudamas dukrai jis nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kas man pasirodė įtartina...Labai patiko akimirka, kai ji prisipažino apie savo gan sunkų gyvenimą Portlande: papasakojo, kad buvusios jos draugės ėmė vadinti ją stora ir tokiu būdu ji įgijo valgymo sutrikimų, bet ne tokių drastiškų kaip kad anoreksija ir bulimija. Idena jautėsi itin kompleksuota ir nepasitikėjo savimi, bet tuo pačiu įgijo motyvacijos pasikeisti, nors tos nepilnavertiškumo jausmo niekada ir neprarado...Atvira merginos išpažintis privertė susimąstyti, kad vienaip ar kitaip pažeista asmenybė retais atvejais grįžta į pradinę formą...

Kadangi šią po nemažos pertraukos teko skaityti antrą kartą, buvau visiškai pamiršusi apie šios dalies pabaigą, todėl su nekantrumu skaičiau ir norėjau prisiminti, visgi kaip baigėsi pirmoji serijos dalis. Tiesą sakant neneigsiu, jog net antrą kartą skaitydama galvojau, kad kūrinys visiškai kitaip baigsis, buvau įsikalusi sau į galvą kitokią pabaigą, bet tikriausiai sumaišiau kūrinius ir tai nulėmė mano nustebimą, sužinojus, kokia linkme visgi nukrypo įvykiai. Visgi, nepamirškite, kad leidykla jau dirba su kitomis kūrinio dalimis ir jau vasarą sulauksime sekančios!

"Ar sakiau, kad myliu tave?" man paliko tikrai labai gilų įspūdį ir nekantrauju paskaityti dar dvi trilogijos dalis, sužinoti, kaip seksis pamiltiems veikėjams. Pirmosios dalies kulminacija privertė prarasti amą - tiek daug nutikimų vienu metu nebuvau aptikusi jokiame kitame kūrinyje. Intriga po intrigos, drama po dramos. Ir visa tai įvyko vienos dienos metu - viskas apsivertė aukštyn kojomis. Laikas, kurį leidau skaitydama šį romaną, tikrai neprailgo, akys tiesiog slyste slydo kūrinio eilutėmis ir vertė mane mėgautis šia istorija, kurią nuoširdžiai rekomenduočiau visiems, trokštantiems neeilinių vasaros nuotykių, kupinų romantikos!

Iana Matei "Parduodama: Mariana"

Iana Matei yra viena aktyviausių Europiečių, kovojančių su žmonių grobimu ir priverstine prostitucija. Iš Rumunijos kilusi moteris pati parašė savo autobiografinę knygą, kurioje atskleidė savo šalies ypatumus ir propogandiškai kviečia prisijungti prie kovos su prostitucija ir korupcija.

Pasaulyje knygos apie prekybą žmonėmis išpopuliarėjo nežmonišku greičiu ir dabar tai viena populiariausių rašymo temų, nes tik tokiu būdu galima sužinoti apie mūsų visuomenę slegiančias problemas ir prisidėti prie jų mažinimo.

Ianos Matei gyvenimo istorija prasidėjo nuo jos jaunystės metų Rumunijoje, gimtajame krašte, kur vyravo Komunizmas. Šios šalies visuomenę palietė tie patys įvykiai kaip ir Lietuvą: protestai prieš valdžią, sukilimai, žmonių bandymai taikiomis priemonėmis atsiimti tai, kas priklauso jiems. 1989 metais, pačių sukilimų įkarštyje, Iana buvo viena aktyvesnių dalyvių, nors žinojo galimas pasėkmes. Mergina jau turėjo susilaukusi sūnaus, kovojo dėl teisių į jo globą ir puikiai žinojo, kad vaikas galėjo bet kuriuo metu būti atimtas iš jos. Nedaug trūko ir viskas pasisuko taip, kad merginai teko bėgti iš šalies ir slaptais būdais susigrąžinti sūnų...Viskas baigėsi gerai ir kartu jie nuvyko į Australiją... Atrodo, mamos ir sūnaus turėjo laukti laiminga pabaiga, seniai trokštas gyvenimas, bet istorija tik prasidėjo...

Iana Matei susikūrė tikrai palankias gyvenimo sąlygas, susirado draugų ir jautėsi Australijoje kaip namie, bet po vienų atostogų Rumunijoje, mergina suprato, kad privalo kažko imtis, nes gatvėse knibždėjo benamiai žmonės, savo kūnus pardavinėjo nepilnametės merginos... Palyginusi tokias dvi skirtingas šalis ir pažinusi civilizuoto gyvenimo Australijoje, kur buvo ginamos žmonių teisės, ji suprato, kad to paties turi siekti ir gimtinėje.

Didžiausias Iana Matei nupelnas-  jos pačios įkurta nevyriausybinė organizacija Reaching Out ir prieglauda merginoms, patyrusioms prievartinį išnaudojimą. Iana Matei pati susirado rėmėjų, pati skelbė apie savo tikslus visoje Europoje. Taip sakant, moteris nuvertė kalnus vardan kilnaus tikslo ir jai tai puikiai pavyko.

"Parduodama: Mariana" pavadinimas yra tikrai klaidinantis ir galima pagalvoti, kad knyga bus apie dar vieną parduotą merginą ir jos išgyvenimus. Tiesą sakant, tai pirmoji tokio stiliaus knyga, kurią skaičiau, ir kuri ne apie auką, o apie gelbėtoją, šiuo atveju Ianą. Tikrai buvo įdomi patirtis man skaitant šį kūrinį, nes atvėrė akis apie rytų Europos šalis ir padėtį ten. Taip sakant, knyga papildė mano žinių bagažą

Dažnai pastebiu nusiskundimus iš skaitytojų pusės. Paaugliai teigia, kad jiems nelabai priimtinos tokios knygos ir dažnai renkasi kur kas kitokius kūrinius. Ką gi, daug praleidžiate, mielieji. Visų pirma, tokios knygos yra labai švietėjiškos ir yra labai pravartu žinoti apie kitų šalių kultūras. Antra - tai puikus literatūrinis pavyzdys, rašantiems samprotavimo rašinius. Aš pati prisirašiau daugybę aspektų, belaukdama egzaminų, todėl siūlau ir jums pradėti tai daryti. Knygoje puikiai vaizduojami antžmogiški aspektai, kurie puikiai tiktų, rašant Žmogiškumo ar Pilietiškumo temomis.

Su šios knygos pagalba pabūsiu šiek tiek švietėjiška ir papasakosiu jums keletą faktų apie situaciją Europoje:
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad prieš porą metų Vakarų Europoje buvo apie 300,000 prostitučių, iš kurių dauguma buvo parduotos ir verčiamos imtis šio "amato"? Ar žinojote, kad šios stipriosios ekonomikos šalys vengia viešai pripažinti savo vidaus problemų ir vietoj to, kad imtųsi veiksmų, deportuoja kitatautes prostitutes, tikėdamiesi, kad tai sustabdys jų sutenerių(šeimininkų) veiklą, kai visi puikiai žino, jog sutenerių klanas vyrauja visoje Europoje ir merginų deportavimas į gimtinę nesukliūdys jų surasti?

Autorė savo knygoje labai trumpai, bet išsamiai supažindindavo su nuolat besikeičiančiomis buvusiomis prostitutėmis, gyvenančiomis jos įkurtoje prieglaudoje. Ten galioja savitos taisyklės, kurių pagalba siekiama integruoti nuskriaustas merginas į gyvenimą, paruošti įvairiems gyvenimo iššūkiams. Prieglauda yra labai slepiama saugumo tikslais: kuris suteneris nebūtų patenkintas, sužinojęs, kur gyvena jam pavojų kelianti mergina? Šios merginos buvo pagrindinės gelbėtojos teisminėse bylose, kur jos liudydavo sutenerių nenaudai ir tokiu būdu juos uždarydavo į kalėjimą. Iana Matei šiek tiek plačiau papasakoja ir apie išskirtinesnes merginas, kurios vienaip ar kitaip ryškėja visoje gausybėje. Apsistoti ties viena mergina neverta, juk merginos gyvena prieglaudoje pakankamai neilgai: vienoms užtenka kelių savaičių, ilgiausiai užsibūna kelis metus.

Pagrindinė Rumunijos problema, atskleidžiama knygoje, yra korupcija. Ianos nevyriausybinė organizacija ne veltui nesiejama su valdžios organais ir viešumu. Taip yra dėl to, kad moteris puikiai suprato, kad policija, valdžios atstovai ir suteneriai dirba išvien, sudaro bendrą klaną ir vienintelė išeitis nuo to atsiriboti - nebendradarbiauti. Labai rimta problema, kuri taip pat yra labai diskutuotina ne tik gyvenimiškose situacijose, bet ir rašiniuose... Korupcija vyrauja visame pasaulyje, net ir kiekvienas iš jūsų esate su tuo susidūrę.

Iana Matei man pasirodė kaip labai motyvuojanti ir įkvepianti moteris. Jos troškimas padėti likimo nuskriaustiesiems mane sužavėjo iki sielos gelmių. Moters galvoje kirbėjo tūkstančiai idėjų, kurioms, deja, trūko laiko, todėl dauguma liko neįgyvendintos. Tai tiesiog idėjų bankas, kuris motyvuoja kiekvieną žmogų prisidėti prie gerų darbų. Jos aktyvumas ir užkimšta darbotvarkė, apie kurią ji taip pat rašo, parodo, kad žmogus yra galingiausias kūrinys, galintis nuversti kalnus.

Rekomenduoju šį kūrinį visiems, kuriems patiko "Stiklinė pieno", "Tik su dukra", "Dykumų gėlė". "Niekada nesuklupk" bei kitos tokio stiliaus knygos. Taip pat, kaip ir ne kartą minėjau, knyga idealiai rašiniams ir asmeniniam tobulėjimui, todėl nepraleiskite nuostabios progos, kurios metu liksite įkvėpti geriems darbams!

Amy Ewing "Baltoji Rožė"

Neskaičiusiems pirmosios serijos dalies "Brangakmenis", šio aprašymo nepatartina skaityti

Visai neseniai pasirodžiusi trilogija "Brangakmenis" spėjo užkariauti skaitytojų širdis, bet autorė Amy Ewing net nesiruošia ilsėtis ir ieškoti kūrybinio įkvėpimo, šiuo metu jau yra paskelbta informacija apie trečiąją serijos dalį, paviešintas jos viršelis, na, o mes, lietuviai, pagaliau sulaukėme antrosios dalies "Baltoji Rožė"

Tikriausiai nemažai iš jūsų jau pamiršote, kas gi įvyko pirmojoje dalyje, todėl mano pareiga ir yra priminti pagrindinius įvykius, o ypač pirmosios dalies pabaigą:
Po to, kai pagrindinė veikėja Violeta sužinojo, jog visos surogatės miršta vos tik pagimdžiusios vaikus savo baronienėms, ji nusprendė pabėgti, o įgyvendint planus padėjo jos įvaizdžio kūrėjas - Lucianas. Deja, gavusi vaistą, kuris būtų padėjęs pabėgti, mergina jį atidavė draugei Reivenai, kuri jau buvo tapusi nėščia, ir tokiu būdu prarado vienintelį šansą pabėgti. Negana to, mergina buvo pastebėta romantiškoje scenoje kartu su savo mylimuoju Ešu, kuris pirmojoje serijos dalyje buvo gan mažai aptarinėjamas. Bjaurioji hercogienė įsakė nužudyti Ešą, o pačioje pačioje pabaigoje Violetą aplankė neryškus pirmosios dalies veikėjas, hercogienės sūnus Garnetas, kuris pareiškė Violetai, jog ji vis tiek bus išgabenta iš rūmų...

Amy Ewing, užkėlusi kartelę itin aukštai, sugebėjo parašyti ir antrąją dalį, kuri pranoko lūkesčius. Veiksmas tęsėsi nuo tos vietos, kurioje ir baigėsi. Visgi, galite nurimti, nes Ešas nebus nužudytas, jį pavyks išgelbėti taip pat kaip ir pačią Violetą. Taip, kad pagrindinis veiksmas vyks visai ne rūmuose, o atvirame visos Karalystės pasaulyje. Antrojoje dalyje "Baltoji Rožė" turėsite progą išsiaiškinti visos karalystės istoriją, susipažinti su naujais veikėjais ir sužinoti daugiau apie senus. Ši dalis bus kupina veiksmo ir netikėtumų, o būtent to ir reikia puikiam fantastiniam kūriniui.

Antrojoje serijos dalyje bus dar labiau atskleidžiamos neregėtos Violetos galios. Net pirmosios dalies aprašyme nelabai akcentavau antgamtinių veikėjos sugebėjimų, nes tiesiog jie nebuvo tokie reikšmingi kaip antrojoje dalyje. Visgi, kiekviena surogatė buvo ypatinga ir turėjo skirtingų galių, o šioje dalyje Violeta išsiaiškins tikrąją tiesą apie savo sugebėjimus ir net sugebės pritaikyti juos praktiškai. O tai bus labai ypatinga ir nuoširdžiai aprašyta istorija, palietusi draugystę ir ištikimybę.

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakydama, kad šioje trilogijoje vienas iš tikslų bus sunaikinti visą karalystės sistemą ir surogačių išnaudojimą. Šis tikslas itin stipriai ir puikiai bus aprašytas antrojoje dalyje ir pamažu ims aiškėti pagrindinis pasipriešinimo planas, įtraukiantis ir surogates, ir kitus karalystės gyventojus.

Nors nemažai skaitytojų teigia, jog Ešas pirmojoje dalyje buvo itin neryškus ir per mažai aptarinėjamas, nebijokite, šioje dalyje jo bus tikrai daug. Labai džiaugiuosi, kad Amy Ewing nusprendė labiau papasakoti apie šį veikėją ir kas jis yra iš vidaus, nes iki tol mes labiau žinojome jį kaip apie dar vieną išnaudojamą vaikiną, nes jeigu pamenate, jis atstovavo palydovų sistemą ir turėjo lytiškai ir ne tik palaikyti kompaniją įtakingoms ir turtingoms merginoms bei moterims. Ši dalis puikiai pabrėš sunkų vaikino likimą, jo istoriją ir šeimos gyvenimą bei sužinosite apie tikruosius sunkumus, kuriuos patyrė Ešas, gyvendamas palydovo gyvenimą.

Autorė, kurdama Violetos paveikslą, pabrėžė jos humanišką požiūrį ir norą padėti kitiems. Visi merginos pasirinkimai bus kruopščiai apgalvoti ir labai nesavanaudiški, siekiant užtikrinti saugų gyvenimą aplinkiniams. Violeta taip ir išliko tokia pačia žaviaake paaugle, bet aplinkybės privers ją suaugti greičiau nei galbūt ji norėtų.

Ešo ir Violetos romantika antrojoje serijos dalyje bus nepakartojamai subtili ir žavinga. Labai vertinu tokius santykius, kai įsimylėjeliai nesistengia viešai demonstruoti savo jausmų, jaučia ribas ir laiko tinkamumą, o likę dviese atsiskleidžia gerąja prasme. Įdomu bus pamatyti, kaip toliau seksis šiems jaunuoliams su nepakartojamomis asmenybėmis, apie kurias galima šnekėti ir šnekėti.

Manau, kad "Baltoji Rožė" dalyje autorė labai stipriai pabrėžia pagrindinės veikėjos atsiskleidimo motyvą. Matote, gyvendama aplinkoje, kur Violeta buvo visiškai niekas, kur ji buvo laikoma tik įrankiu kito žmogaus poreikiams tenkinti, ji buvo priversta tapti nuolankiąja ir savo nuomonės neturinčia mergina, nors net ir tokiomis aplinkybėmis ji sugebėjo atvirauti. "Baltosios Rožės" svarbiausias akcentas - merginos ypatingų galių atskleidimas, o tokiu būdu ir savo vidinio "aš" atskleidimas, kuris labai svarbus ne tik fantastikos, bet ir realiame pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų sulaukia akimirkos, kai tikrai žinome atradę tikruosius savo pašaukimus, jautiesi savimi patenkintas ir motyvuotas judėti į priekį, jautiesi žinąs savo gyvenimo tikslą. Vienus toks minčių protrūkis aplanko anksčiau, kitas vėliau, bet svarbiausia, kad visi visi tai patiria ir svarbiausia neišnaudoti tokių akimirkų veltui ir naudotis tuo įkvėpimu ir motyvacija gyventi. Kaip ir knygos pavadinimas, Violetos galių atsiskleidimas simbolizuojamas Balta rože, o tai labai žavus ir knygose neregėtas sprendimas, kuris iki šiol išliko mano mintyse ir dažnai vis prisimenu bei klausiu savęs: "Kodėl nei vienas rašytojas nepagalvojo apie tai anksčiau?"

Rekomendacijas šiai trilogijai išreiškiau jau pirmosios dalies aprašyme, galiu tik pridurti, kad kuo toliau, tuo įtampa ir noras sužinoti, kas bus toliau, didėja ir tas panašumas į "Atrankos" serija blėsta kiekviename skyriuje, o taip manau tik dar geriau. Pamirškite mergaitiškus vakarėlius ir sukneles ir bei pasiruoškite paskaityti kai ką ryžtingo ir drąsaus, priverčiančio susimąstyti. Rekomenduoju ir nuo dabar jau kartu galėsime laukti trečiosios istorijos!

Jessica Sorensen "Lilos ir Etano klystkeliai"

Kai Lietuvoje pasirodė "Lilos ir Etano klystkeliai", nesistengiau atkreipti daug dėmesio į kūrinį ir iš tiesų nuoširdžiai maniau, kad tai tiesiog trečia istorijos apie Elą ir Mičą dalis. Taip jau atsitiko, kad net sugebėjau sumaišyti pagrindinių veikėjų vardus ir tik tada, kai knyga atsidūrė mano rankose, supratau be galo klydusi, nes nors tai ir yra dar viena serijos dalis, knygą galima laikyti visai atskiru kūriniu su savita istorija.


Tikriausiai prisimenate, kad visgi dramų ir iššūkių kupina Elos ir Mičo meilės istorija baigėsi laimingai - jaunuoliai visgi pripažino savo jausmus, įveikė visas kliūtis ir antrasis romanas pasibaigė jų sužadėtuvėmis. Abiejų pirmųjų serijos dalių siužeto linijoje dominavo ne tik Ela ir Mičas, bet ir jų geriausi draugai ir naujausios dalies herojai - Lila ir Etanas, be kurių meilės romanas būtų pasibaigęs tikrai kitaip... Šį kartą autorė Jessica Sorensen pagaliau įsigilino labiau į būtent šių veikėjų gyvenimus ir atskleidė nematytas jų puses.

Jau nuo pirmųjų serijos dalių išsiaiškinome apie Lilos ir Etano socialines padėtis, o naujausioje dalyje viskas aprašoma kur kas detaliau. Tikriausiai pamenate, kad Lila buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, kurioje tėvai siekė, kad jų dukros būtų išauklėtos kaip dailios ir svarbiausia potencialios nuotakos turtingiems ir įtakingiems vyrams. Ne veltui Lilos ir jos tėvų santykiai buvo itin komplikuoti ir būtent dėl to mergina ėmė maištauti, vartoti tabletes, audringai leisti laisvalaikį. Šioje knygos dalyje sužinosite ir dar daugiau įmantrybių ir paslapčių, jungiančių merginą ir su tėvais. Iš karto galiu pripažinti, kad nemaža dalis detalių pasirodė labai netikroviškos ir nerealios, bet toks jau yra tas romanų pasaulis - viskas yra įmanoma. Etanas, tikriausiai kaip ir pamenate ar bent jau nuspėjate, vėlgi vaizduojamas kaip blogiukas šioje istorijoje: tam tikras hipsterio įvaizdis, vengimas įsipareigoti žmonėms, jausmų slėpimas - nesvetimi faktoriai, apibūdinantys veikėjo asmenybę. Bet ko nežinojote, tai, kad šio veikėjo praeitis irgi pažymėta paslaptimis ir netikėtumais, todėl taip pat galite tikėtis daugybės netikėtumų. Bendrai tariant, akivaizdu, jog Etanas ir Lila yra savotiški Mičo ir Elos prototipai, kuriuose galima tikėtis dominuojančių blogiuko ir maištingos merginos santykių.

Kūrinio eiga išties labai primena ir Elos bei Mičo istoriją. Šioje dalyje jūs giliau susipažinsite su Lila ir Etanu, jų praeitimi ir paslaptimis bei charakteriais. Veiksmo kūrinyje netrūks, bet vėlgi, tai dar vienas romanas, kuriame veiksmas sukasi tik aplink du veikėjus ir pašalinis gyvenimas tarsi pranyksta. Taip, kad nesistebėkite, jei Lila su Etanu kurį laiką net atsibos, ypač tose situacijose, kuriose rašytoja erzina savo skaitytojus ir neleidžia jiems skaityti tai, ko jie pagaliau trokšta - romantiškų akimirkų.

Labai dažnai paauglių literatūroje galima rasti meilės romanų, kurie prasideda minimaliais susižavėjimais, vėliau perauga į stipresnius jausmus, bet veikėjai būna sukurti lyg žmonės, kurie prisigalvoja įvairiausių problemų ir minčių, kad tik nepultų stačia galva į tuos santykius su įsipareigojimais. Dažnai tokios situacijos būna aprašytos itin kvailai ir juokingai, pavyzdžiui, labai dažnas atvejis kai vaikinas galvoja, kad yra per prastas merginai, bijo įsipareigojimų arba mergina tiesiog mano, kad ji vienintelė jaučia trauką kitam žmogui, nors akivaizdu, kad trauka būna abipusė. Iš esmės, tai yra puikus būdas rašytojams, kurie nori pažaisti skaitytojų jausmais ir sukurti intrigą, nes puikiai žinome, kad meilės romanai būna patys populiariausi ir romantiškų scenų laukiame jau nuo pat pradžios - jeigu visos kortos būtų atvertos knygai neįpusėjus - nebeliktų tos motyvacijos skaityti toliau. Bet juokingiausia yra tai, kad net ir realiame gyvenime pasitaiko šimtai tokių atvejų, kai arba mergina, arba vaikinas vengia tų įsipareigoti verčiančių santykių, kažko bijo, todėl prisigalvoja įvairiausių priežasčių slėpti savo jausmus. Esmė tame, kad aš nesu išimtis ir labai puikiai išmanau šį jausmą, tiesiog mano vengimas įsipareigoti dažniausiai būna labiau pagrįstas nei kad kūrinių veikėjų.

Knyga man itin priminė paauglystės laikus, kai visų jaunuolių pokalbių centre dominavo visiems žinamas kūrinys "Heroinas". Ilgai svarsčiau ir supratau, kad senokai buvau skaičiusi knygą apie priklausomybę nuo narkotikų ir būtent poveikį, kurį jie suteikia. Savaime suprantama, "Lilos ir Etano klystkeliai" narkotikų vartojimas nėra dėmesio centre kaip Melvin Burgess knygoje "Heroinas", bet tikrai Jessica Sorensen pasistengė taikliai pavaizduoti Lilos kančias ir bandymą atsisakyti organizmą žalojančių nuodų.

"Lilos ir Etano klystkeliai" man patiko dar ir dėl to, kad knygoje autorė sugebėjo itin vaizdžiai ir tikroviškai pavaizduoti įvairias situacijas, o tai manau ir yra didžiausios rašytojo galios - įtikinti skaitytoją. Taip, nors galima manyti, kad pirmieji du serijos kūriniai irgi tokie pat vaizdingi ir išsamūs, jog "Lilos ir Etano klystkeliai" bus tik "Elos ir Mičo" prototipas, bet šioje dalyje taip pat galima buvo aptikti daugybę autentiškų savybių, būdingų būtent Lilai ir Etanui.

Kūrinyje visgi pasigedau tos draugystės tarp visų keturių jaunuolių. Skaitydama dalis apie "Elą ir Mičą" tikrai pamenu, jog šiems veikėjams draugystė padėjo sugriauti visas sienas ir net priversti veikėjams pripažinti jausmus. Lila su Etanu ne kartą davė daugybę patarimų draugams, gelbėjo įvairiausiose situacijose, o trečiojoje dalyje, kurioje veiksmas sukasi būtent aplink šiuos veikėjus, rodės, tarsi Ela su Miču gyveno tolimame pasaulyje, kuriame net nereikėjo draugų ar net nebuvo noro daugiau bendrauti ir pasidomėti, kaip jiems sekėsi.

Net jeigu manėte, kad kūriniai apie Elą ir Mičą buvo kupini erotinių scenų, knygoje "Lilos ir Etano klystkeliai" tokių sulauksite kur kas daugiau. Galima sakyti, kad ši knyga yra itin tamsi ir negatyvaus stiliaus, todėl tai ir yra didžiausias faktorius, skiriantis šiuos kūrinius tarpusavyje. Šią knygą galima skaityti ir kaip visai atskirą kūrinį, ne kaip seriją, todėl, kad tai lyg visai nauja istorija apie du itin skirtingus jaunuolius. Rekomenduočiau šią dalį nuo 16 metų, nors jei gerai pamenu, ankstesnėms serijos dalims nebuvau nustačiusi amžiaus cenzo, bet kaip ir minėjau, šioje dalyje erotinių scenų sulauksite kur kas daugiau. Net jei ir įmanoma rasti daugybę kūrinio panašumų į pirmąsias dvi serijos dalis, net jei yra daugybė banalybių, vis tiek manau, kad verta paskaityti "Lilos ir Etano klystkelius" ir įvertinti visus niuansus savaip!