Annalisa Strada "Plona rausva linija"

"Plona rausva linija" yra italų kilmės rašytojos Annalisa Strada kūrinys, kuriam perskaityti nereikia jokių pertraukų, užtenka vos kelių valandų, bet mintys, paslėptos giliai kūrinio sakinių eilutėse yra neįkainojamai vertingos. Tai yra viena naujausių serijos "Beveik suaugę" knygų, kurioje pasakojama apie itin keblią vienos merginos situaciją.

Pagrindinė kūrinio veikėja šešiolikmetė Perla netikėtai sužino apie savo nėštumą. Kūrinyje atskleidžiamos pikantiškos susiklosčiusios situacijos ir jausmų proveržio aplinkybės, kurios netikėtai privedė du paauglius prie kur kas rimtesnių problemų, o viskas nutiko tik dėl to, kad jiedu nesisaugojo.

Nėštumo paauglytės metu tema tikrai nėra retas riešutėlis kūriniuose, skirtuose jaunimui. "Plona rausva linija" yra išskirtinė dėl to, jog šiame trumpame romane nėštumas yra knygos akcentas numeris vienas, todėl skaitytojai nebus įvelti į jokias kitas paaugliškas situacijas, nebus atskleidžiamos jokios kitos problemos - bus vien tik nėštumas ir pasakojimai, kaip paauglė bandė su tuo susitaikyti arba išspręsti problemą.

Kiekvienas paauglys be išimties pasakys "Aš per daug protingas/protinga, kad man taip nutiktų", vengdamas pokalbių apsisaugojimo tema su tėvais ginsis, sakydami "Jau ir taip viską žinau, nebereikia pamokų", bet beveik visais atvejais tokie dalykai būna užmiršti, o vėliau nepilnamečiai tik ir gailisi visgi neišklausę nemalonių ir iki įgrįsusių moralų. Kaip ir pagrindinė veikėja Perla teigia, ji buvo pavyzdinė mokinė, išauklėta tėvų dukrelė, bet hormonai ir jausmų proveržis pavergė jos protą, todėl nesiėmė jokių saugumo priemonių.

Skaitant tokį neilgą kūrinį sunku labiau pažinti veikėjus, todėl konkrečios nuomonės apie Perlą nesusidariau. Man ji pasirodė pakankamai protinga mergina, kuri apgalvojo beveik kiekvieną savo sprendimą, kuri buvo gan subrendusi, bet tuo pačiu valiūkiškai žaisminga. Ji pripažino savo klaidą, suvokė, jog ji pati yra atsakinga už tolimesnius savo veiksmus, nesistengė slėptis po nepilnametės etikete, o tai parodo ryžtingo ir atviro žmogaus bruožus. Nepaisant visko, mergina sugebėjo išlaikyti blaivų mąstymą ir svarbiausia - humoro jausmą, nes ironiškų minčių ir pasisakymų šiame kūrinyje apstu.

"Pasikliauk manimi: kai pasikalbėsi su mama, pasijusi įveikusi sudėtingiausią žingsnį" - šie žodžiai, išsakyti vienos iš kūrinio veikėjų, man itin įsiminė ir įstrigo atmintyje. Labai pritariu tokiam posakiui, nes iš tiesų, didžiausia problema, su kuria susiduria nėščia paauglė, yra ne pats nėštumas ar jo pasekmės, o sunkumai, su kuriais susiduria mergina, turinti apie tokią žinią pranešti tėvams. Dažnais atvejais toji baimė būna nepagrįsta, juk tėvai nėra plešrūnai, kurie užrakins merginą po keturiomis spynomis ar net atsisakys kaip dukters, nors tokių atvejų tikrai pasitaiko ir merginos būna priverstos išsikraustyti ir paguodos ieškoti kitur. Svarbiausia yra netylėti ir nelaukti tos vienintelės "tinkamos akimirkos", nes ji tikrai neateis, niekada neatsiras puiki proga pranešti tokį dalyką, o ypač žinant, jog laikrodis tiksi ir vėliau gali būti dar daugiau problemų...
Tokių posakių kaip aukščiau minėtais šiame kūrinyje aptikau ne vieną. Iš pirmo žvilgsni jie atrodo tarsi eiliniai žodžiai, bet iš tiesų jie pasako labai daug ir labai taikliai apibūdina situaciją. Jeigu ne jie, kūrinys prarastų savo pagrindinę mintį ir esmę, kas manau skaičiusiems šią knygą buvo pakankamai aišku .

Skaitydama komentarus apie šį romaną radau keletą pasisakiusių apie tai, jog jiems nepatiko kūrinio pabaiga. Aš asmeniškai dažnai susiduriu su tokia situacija, kai pabaiga galbūt nebūna tokia, kokios visi trokšta viso kūrinio metu, bet tai nereiškia, kad dėl pabaigos turėtų pasikeisti nuomonė apie visą kūrinį. Iš esmės manau, jog Perla buvo sukurta tarsi su nėštumu susidūrusių nepilnamečių prototipas. Tai reiškia, kad jos vaidmenį galima pritaikyti visoms merginoms, susidūrusioms su šia problema. Dėl šios priežasties galima pateisinti tam tikrus rašytojos sprendimus, į kuriuos įeina ir pats kūrinio ilgis.

"Plona rausva linija" yra labai trumpas kūrinys, todėl pasiteisinimai "neturiu laiko knygoms" tiesiog netinka. Galiu net teigti, jog kūrinio trumpumas man pasirodė tarsi žaibo blyksnis, kuris įvyko, bet iš tiesų tarsi nebuvo. Bet kaip ir žaibo blyksnis, šis romanas tikrai palieka žymę, todėl kartais tas trumpumas iš tiesų yra gera savybė, leidžianti daugiau laiko interpretuoti savo pačių mintis tokia tema. Jeigu viskas apie paauglių nėštumą būtų parašyta išsamiai ir smulkmeniškai, nuo A iki Z principu, nebeliktų nei vietos, nei noro interpretacijai, kuri šiuo atveju yra labai rekomenduotinas dalykas. Labai kviečiu visas paaugles ir jų mamas paskaityti šį romaną ir galbūt kitaip pažvelgti į netikėtas situacijas pakliuvusias merginas.