Jodi Picoult ir ypač jos kūrinio "Kita širdis" gerbėjams romano "Tamsumos" siužetas pasirodys pakankamai pažįstamas: neaiškiomis aplinkybėmis nužudoma moteris bei dvi jos dukros, nusikaltimu apkaltinamas dar vienas sūnus ir pagrindinė veikėja, išgyvenusi katastrofą, po daugiau nei 20 metų pradėjo jaustis taip, tarytum jos brolis visgi nebuvo kaltas... Pažįstama, ar ne? Bet vis tiek siūlau pasiruošti įtemptui Gillian Flynn detektyvui ir nusiteikti intrigoms.
Versdama pirmuosius romano puslapius jaučiausi tartum autorė vartotų labai ironišką rašymo stilių. Visa pagrindinės veikėjos Libės situacija buvo ne tik kelianti gailestį, bet ir verta karikatūros. Nuo pat pirmų akimirkų sužinome, kad po visų artimųjų mirties Libei valstybės gyventojai paaukojo daugiau nei 300,000 dolerių ir nuo to laiko mažametė net sulaukusi pilnametystės nė karto nedirbo ir net nesistengė susirasti pastovaus pajamų šaltinio, tiesiog mėgavosi prabanga ir įvairiausiais malonumais. Net tada, kai sąskaitoje ėmė švilpauti vėjai, mergina kritiškai vertino savo situaciją ir buvo pasiryžusi parduoti net savo šeimos buities daiktų tam, kad tik nereikėtų dirbti, nes ji to tiesiog nenorėjo.
Jutau didžiulę užuojautą keturių vaikų mamai Patei. Rodos, moters gyvenimas niekada nebuvo saldus: didžiulis skolose beskęstantis ūkis, vienišos mamos pareiga pasirūpinti 4 vaikais, paaugliški spyriojimaisi, vienišumas ir dar tie gandai apie Beno iškrypėliškumą... Viskas užgulė vienos moters pečius ir ji nė karto nenustojo kovoti dėl geresnio gyvenimo sau ir vaikams. Moteris nepaskendo alkoholizmo liūne, nesistengė pabėgti nuo savo problemų, bet su jomis kovoti - tokiems veikėjams nuoširdžiai visi linkime laimingos pabaigos, bet šiai moteriai to patirti buvo nelemta.
Nors dėl susiklosčiusių aplinkybių Patė nujautė, kaip dėl tam tikrų priežasčių kalėjimo vienutė alsavo Benui į tiesiai į ausį, moteris nenutuokė, kad gyvenimas susiklostys taip, kad ji niekada negalės aplankyti savo sūnaus kalėjime, nes stengdamasi ištraukti Beną iš vienų nasrų, moteris pakliuvo į dar baisesnę situaciją...
Net jei siužeto vingiai mus verčia manyti, kad Benas iš tiesų yra nekaltas, šis autorės sukurtas veikėjas visgi neleidžia susidaryti teigiamo įspūdžio apie save. Vienas pagrindinių romano veikėjų ir toliau kelia daug abejonių, nuslėpdamas dalykus, kuriuos išskirtinai skaitytojams pateikė autorė, įterpdama praeities gyvenimų prisiminimų iš įvairių veikėjų perspektyvos į pagrindinę siužeto liniją.
Skaitytojai turės progą susipažinti ir su praėjusio amžiaus 9 dešimtmečiu ir jo aktualijomis. Netikėtai visuomenėje išplitęs šėtono garbinimas, pomėgis klausyti metalo muziką labai daug prisidėjo prie beno, kaip kaltojo įvaizdžio, nes visuomenėje tokie žmonės buvo teisiami ir smerkiami. Džiaugiuosi, kad autorė sukūrė ne vieną veikėją, kuris galėjo būti potencialus šeimos skerdikas, ne kartą buvau suklaidinta. Gillian Flynn meistriškai moka įtraukti savo skaitytoją ir klaidinti jį iki maksimalios ribos, nes netrukus po to pažeria daugybę naujų teorijų ir užuominų, kurios mus vėl veda skirtingais keliais.
Knygos eigoje veiksmas vis kryps į skirtingas puses ir net jeigu viename skyriuje manysite, kad jau išsiaiškinote tiesą, nusiraminkite, jūs vėlgi klydote. Sužinosite daugiau apie asmeninį Libės šeimos gyvenimą prieš katastrofą, labiau pažinsite Beną ir jo paauglišką gyvenimą bei bandysite suprasti, kaip ir kodėl šis vaikinas kaltinamas tokiais baisiais dalykais. Man labiausiai patiko autorės sukurtas "Žudymo klubas", nuo kurio ir prasidėjo kūrinio veiksmas, nes būtent šio klubo nariai po 24 metų po katastrofos pateikė pagrindinei veikėjai tokių faktų, kurie privertė ją suabejoti tuometine situacija...Bei svarbiausia, kūrinio metu sužinosite visgi ar Benas iš tiesų toks kaltas, ar ne...
Įdomiausia buvo skaityti du skirtingų laikotarpių pasakojimus ir nežinoti, kas iš tiesų tikra ir kas ne. Objektyvūs prisiminimai apie visos šeimos gyvenimą liudijo vienus dalykus, o pagrindinio veiksmo įvykiai keitė mūsų nuomonę vėl priešingai. Knygai įpusėjus ar net artėjant link pabaigos, darėsi vis įdomiau ir tuo pačiau baisu sužinoti, kas iš tiesų sako tiesą ir kas meluoja. "Tamsumos" yra trečioji autorės knyga, kurią aš skaičiau. Jeigu pamenate trumpai Facebook puslapyje aprašytą "Aštrūs pjūviai", ten minėjau, kad iš anksto nuspėjau pagrindinę mintį ir autorės idėją. "Tamsumos" visai kaip ir mano itin mėgstama "Dingusi" vėlgi nukėlė mane į pasaulį, kuriame galvoje kūriau daugybę paaiškinamų teorijų, bet nė viena nebuvo teisinga. Tuo mane ir žavi Gillian Flynn kūryba, nes niekada nežinai, ką naujo pateiks ši įspūdingo talento rašytoja.
Romaną "Tamsumos" rekomenduoju visiems Gillian Flynn ir Jodi Picoult gerbėjams. Nors anksčiau minėtasis "Aštrūs pjūviai" ir nesulaukė aprašymo čia, bloge, bet detektyvą "Tamsumos" būtinai paskaitykite ir įvertinkite. Vėlgi romanas priklauso suaugusiųjų kategorijai ir net jeigu būdami paaugliais skaitėte ir mėgavotės knyga "Dingusi", šis romanas gali pasirodyti kiek sunkesnis ir nesubėkite skaityti, jeigu jaučiate, kad nesate tam pasiruošę. Tokiu atveju pradėkite nuo Jodi Picoult kūrybos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą